JŪS ESATE PAŠAUKTI LAISVEI

Laukys[kun. Jonas Lauriūnas SJ]

     Į klausimą, kuo skiriasi gyva medžiaga nuo negyvos, mokslininkai atsako: ji pati organizuojasi - prisitaiko prie sąlygų, nugali kliūtis, jau nekalbant apie du pagrindinius poreikius - maitinimąsi ir dauginimąsi. Žmogaus šis savarankiškumas yra dar didesnis - žmogus sąmoningai renkasi ir apsisprendžia: tai jo laisvė.

     Jauno žmogaus laisvės troškimas ypač stiprus - bet kokį varžymą, net globą jis išgyvena kaip pasikėsinimą į jo laisvę. Todėl vaikas veržiasi iš tėvų globos, nenoriai pasiduoda mokyklos drausmei. Jis laukia momento, kada galės nusimesti varžtus ir tapti visiškai laisvas - daryti, ką nori.

     Šios laisvės vardan jaunas žmogus mėgsta viską kritikuoti, pradedant tėvų pažiūromis, visuomenės tradicijomis ir baigiant mokymo sistema. Nedaug krimtęs mokslo, jaučiasi daugiau išmanantis už profesorių. Visa, kas vakarykščia (kad ir drabužių fasonas), jam atrodo pasenę.

     Išsiveržęs iš vyresniųjų globos, pats ieško tiesos ir priima tik tai, kas jam atrodo gera. Norėdamas pasirodyti savarankiškas, neretai sako ne ten, kur vyresnieji sako taip, ir atvirkščiai. Įtariai ir skeptiškai žiūri į visas gyvenimo sritis, net į religiją; vardan naujumo, nepaisydamas, ar ji tikra, jis priima naują idėją. Kartais priima ir seną, svarbu, kad ji atrodytų naujai. Tuo kaip tik jis nori parodyti, jog yra nusimanantis ir savarankiškas.

     Šie jauno žmogaus psichologijos bruožai, kuriuos mėgsta kartoti vyresniųjų lūpos, dar nėra dingstis paneigti jaunimo teisę į laisvę. Laisvė -neginčijama žmogaus savastis. Jos neturėdamas, žmogus nesiskirtų nuo gyvulio, nuo mašinos. Be jos nebūtų nei moralės, nei atsakomybės, nei pareigos, nei heroizmo. Paneigus žmogaus dvasingumą ir laisvę, jo elgseną tektų aiškinti molekulių organizacija, o teisinį kodeksą pakeisti patologija, teisėjus - gydytojais, dėl ko prarastų prasmę ir teismai.

     Laisvė - nenuneigiamas faktas. Jeigu nenoriu eiti, kur man įsakoma, niekas neprivers kojų judėti. Galiu, vaikščiojęs kalnų takeliais, nusileisti į slėnių dumblyną. Galiu kopti į savitvardos kalną arba lįsti į pasileidimo krūmus. Galiu laikytis Dievo arba - velnio. Kiekvienas einame tokiu keliu, kurį pasirenkame. Laisvė - tai mūsų gyvenimo istorijos pagrindas; ji gali būti garbinga arba apgailėtina. Savo gyvenimo knygos lapus mes patys prirašome.

     Spaudoje kartais teigiama, kad laisvės šūkį 1793 m. pirmiausia paskelbė Prancūzijos revoliucija. Tai netiesa. Daug anksčiau jį paskelbė krikščionybė, kuri taip paveikė žmonių sąmonę, kad, kaip sako Renanas, vergija pasidarė negalima. Pasak Šatobriano (Chateaubriand), šį faktą - vergijos išnykimą - reiktų aukso raidėmis įrašyti į Bažnyčios istoriją. Pirmasis laisvės medis - Golgotos kryžius. Kur šis medis pasodinamas, ten pražysta laisvė. Kur šis medis neįleidžia šaknų, ten viešpatauja vergija. Kur šį medį bandoma iškirsti, ten laisvė prigęsta. Jei visai būtų išrautas kryžiaus medis, mes veikiai pamatytume, kaip tarsi piktžolės darže suvešėtų žmonių ydos ir nužudytų laisvę - pasaulį apgaubtų pagonijos ir vergijos tamsa.

     Laisvė visiems brangi, tik ne visi vienodai supranta, kas ji yra. Kai kas supainioja fizinę laisvę su moraline. Jie tvirtina: ką aš galiu padaryti materialiai, pavyzdžiui, palaikyti silpnesnį, tas yra gera; aš turiu teisę daryti gera ir bloga. Anot jų, apriboti laisvę tik gėriu - tai ją paneigti.

     Pasak Leibnico, tikra laisvė yra visada siekti to, kas geriau ir kilniau, neleisti, kad nuo to siekimo nukreiptų išorinė jėga ar vidiniai potraukiai. Kas leidžiasi nukreipiamas nuo gėrio, tas vergas. Laisviausias yra tas, kuris visada renkasi gėrį ir jo siekia be jokios prievartos, nesibodėdamas, savo vidiniu apsisprendimu.

     Čia iškyla svarbus klausimas: kuo vadovautis siekiant gėrio? Gal potraukiais ar instinktu? Šitaip elgiasi gyvūnai. Gal jausmais? Bet pareiga dažnai verčia imtis to, kas nėra malonu, ir atsisakyti to, kas malonu, taigi, jausminė sfera negali mums vadovauti. V Mykolaitis-Putinas sako:

     Yra aistra kaip vilkė alkana...
     be savo valios ir be noro               
     į žemę nutrenktas žmogus.

     Aukščiausia galia žmoguje yra protas: tai jis nurodo, kas mes esame, koks mūsų gyvenimo tikslas, kokiu keliu turime eiti. Protas turi mums vadovauti. Ne veltui liaudis sako: Galva visą žmogų vedžioja. Bet yra atvejų, kai protui neaišku, kaip pasielgti. Ką daryti tada? Vieni siūlo pasiremti kitų žmonių nuomone, kiti - vadovautis įstatymu. Bet ir čia ne visada aišku, ką rinktis.

     Be žmonių nuomonės, be įstatymų, kuriamų valstybės, be žmogaus proto, egzistuoja Protas, kuris viską tvarko. Žmogaus protas turi žiūrėti, ką nurodo amžinasis Protas, amžinasis Įstatymas - Dievas.

     Jaunas žmogus nemėgsta jokių varžtų. Autoritetu jis tenori pripažinti tik patį save. Jis priešinasi bet kokiam patarimui, pastabai, draudimui. Tai esą pasikėsinimas į jo laisvę. Bet taip nėra. Patirtis rodo, kaip lengvai žmonės gali savo rankomis nusikalti sunkius retežius. Jie nežiūri, ką protas sako. Dirba, kada patinka, bet tai būna retai. Aptingę iš dienos padaro naktį. Sumanę pasilinksminti, iš nakties padaro dieną. Jie neturi sveikos ir aiškios linijos, konkrečių siekių. Mažmožis jiems virsta kalnu, akmenukas išmuša iš kelio. Sukuria sau „mirtinai būtinų“ reikalų. Juos veda vaizduotė. Kiti vadovaujasi svetima nuomone. Jie daro ne tai, ko patys nori, kas jiems atrodo geriau, ką, jų supratimu, liepia pareiga, bet tai, ką sako draugai arba mato draugus darant. Draugo žodis - paskutinis. Tai suaugę darželinukai. Pasiūlė išgerti - neatsisakys, girdi juokiantis iš religijos - jos negins, kaimynai neina bažnyčion - ir jis neis. Tai miniažmogiai, avių banda. Treti seka paskui žemas aistras. Tai tie, kuriuos milicija renka iš tarpuvarčių, kuriuos gydo venerinių ligų dispanseriai. Vargšai, gal ir supranta, kad slysta į pakalnę, bet neturi valios susilaikyti. Jie velka vergo jungą. Tai žmonės, kurie nuo mažens ar jaunystėje atsisakė „varžtų“ ir norėjo būti visiškai „laisvi“. Atmetę protą, sąžinę ir Dievą, jie patys nusivijo botagą, kuriuo plaka save. Ši vergija yra gėdingesnė negu senovės vergų, kurie nors fiziškai pavergti, bet buvo laisvos dvasios -galėjo turėti gražių minčių ir siekių, ko neturi XX a. savanoriai vergai.

     Kaip žmogus tampa vergu? Iš kur atsiranda neigiama tikrovė? Priežasčių daug. Tėvai atlaidžiai žiūri į vaiko kaprizus, lepina - šeimoje neišugdo vaikui tvirtos valios. Visuomenėje - kūno kultas, butelio sureikšminimas -visa tai jauno žmogaus nekelia, bet smukdo. O dar nepažintas, užslėptas Dievas - ir žmogus neregi aukštesnių horizontų, neturi kilnesnių motyvų, nemato savitvardos prasmės. Toks žmogus nemoka atsirinkti vertybių, nepajėgia atsispirti aistroms, nesugeba vadovautis savo galva ir sąžine.

     Reikia valios! Valia tvirtėja tada, kai darome tai, kas mums sunku, kai prisiverčiame, nugalime save. Vaikystėje šį uždavinį atlieka klusnumas, kai žmogutis vykdo ne savo, bet vyresniųjų valią. Drausmė ir klusnumas iš mažens - tai kanalas, kuris kaupia valios energiją. Šitaip žmogus įpranta atlikti tai, kas jam privalu net tada, kai apima tingulys, kai neįdomu, kai nėra geros nuotaikos, kai pavargęs, kai draugai vilioja ką kita veikti.

     Išviršinę drausmę vaikystėje turi pakeisti sąmoninga savitvarda, kuri yra tarsi kraujo gyslos organizme. Savidrausmė žmogui reikalinga visą gyvenimą. Kas to nesupranta, tas tampa valios impotentu, nebepajėgiančiu savęs tvardyti. Tik valia išlygina, kas žmoguje yra kreiva, pristabdo, kas audringa, žadina, kas sustingę, žaboja, kas netvarkinga, pastumia, kas nejuda. Tik valia žmogų padaro žmogumi. Tikrai laisvas tas, kas nevergauja aistrai, nepataikauja jausmui, nenusilenkia spaudimui iš šalies ir klauso tik sąžinės. Žmogus su sąžine - tai gražiausias apibūdinimas. Tai tas, kurio viduje dega pareigos jausmas, kuris ir vienas būdamas, ir būry lieka ištikimas savo idealui, kuris siekia to, kas gražu, kilnu, šventa. Toks žmogus tramdys savo aistras ne dėl blogų padarinių baimės, bet todėl, kad sąžinė jam kalbės apie dorybės grožį, teiks jėgų išsilaikyti kilniam. Jis stengsis ir kitus veikti kilninančiai, nepalūš dėl nesėkmių. Toks kelias nebus lengvas, bet toks žmogus bus pajėgus pakelti sunkumus.

     Evangelijoje pasakyta: Tiesa padarys jus laisvus (jn 8, 32). Didysis laisvės šauklys ir kovotojas dėl laisvės buvo Kristus. Tešviečia mums Jo Tiesa! Kuo tvirčiau jos laikysimės, tuo laisviau ginsimės visko, kas mus žemina, tuo būsime laimingesni.

     Vaduotis iš instinktų ir demonų vergijos, tarnauti gėriui, būti naudingam visuomenei - didžioji žmogaus pareiga. Tešvenčia mūsų dvasingumas savo pergalę - tai bus laisvės pergalė! Sielos laisvė yra pasaulio laisvė.

     Broliai, jūs esate pašaukti laisvei! (Gal 5, 13).