LAISVĖS KOVŲ VERPETUOSE
Petras ŠIUPAILA—Žiogas
LIETUVOS KARIUOMENĖJE
P. Šiupaila-Žiogas, Stirnos-Žalgirio rinkt, partizanas. Suimtas 1947 m.
Gimiau 1917 metais Marijampolės apskrities, Sasnavos valsčiaus, Molupio kaime. 1938 metais įstojau į Lietuvos kariuomenę, Marijampolės 9-ojo pulko 2-ąją kulkosvaidininkų kuopą, vadovaujamą kapitono Janulevičiaus. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Vokietijos—Lenkijos karui, pulko vadas plk. Gaušas pasiuntė mūsų dalinį saugoti Lietuvos valstybės sieną nuo galimo besitraukiančios lenkų kariuomenės prasiveržimo. Prie sienos išsidėstę skyriais, paruošėme apkasus ir stebėjome lenkų kariuomenės judėjimą. Vargino lietūs ir laukiami netikėtumai iš anapus sienos. Netrukus internavome apie dešimtį sunkvežimių ir vežimų su lenkų kareiviais. Teko internuoti pavienius bei mažomis grupėmis besitraukiančius ginkluotus lenkų karius.
Be realios pagalbos lenkų kariuomenė buvo nepajėgi atsispirti gerai ginkluotai ir karui paruoštai hitlerinei kariuomenei. Sudariusi klastingą sutartį su hitlerine Vokietija, Sovietų Sąjunga įvedė savo kariuomenę į Lenkijos teritoriją ir užėmė sutartyje skirtą jos dalį. Lenkija tapo dviejų agresorių auka, jos valstybingumas žlugo, Sovietų Sąjunga atliko savo „garbingą tautų išvadavimo“ misiją. Tūkstančiai užgrobtos teritorijos gyventojų buvo išvaduoti ne tik nuo laisvės, bet ir nuo gyvybių. Prasidėjo naujas, tragiškas istorijos laikotarpis, pareikalavęs milijonų gyvybių, begalinių kančių ir ašarų, virtęs atviru, nekontroliuojamu tautų genocidu.
Mūsų batalioną nuo pasienio sugrąžino į Marijampolės kareivines. Netrukus pulko vado įsakymu mus pasiuntė į Alytų sugaudyti apylinkėse išsilaksčiusius lenkų kariuomenės arklius. Surinkę apie šimtą arklių, pristatėme į Marijampolės kareivines.
Baigėsi neramus rugsėjis. Spalio pradžioje mūsų batalioną parengė žygiui užimti Vilniaus krašto teritoriją pagal susitarimą su Sovietų Sąjunga. Karinis traukinio sąstatas iš Marijampolės išvyko į Vilnių. Mūsų dalinį išlaipino Vievio stotyje. Ten laukėme atskiro nurodymo. Po savaitės, apie spalio 12-ąją, gavome įsakymą žygiuoti į Vilnių. Pakeliui apsistojome netoli Grigiškių. Pernakvoję tęsėme žygį į Vilnių. Apie 3 valandą nakties apsistojome Vilniaus kalėjime. Nakvynė kareiviška: auliniai po galva, antklodė — milinė.
Iš Vilniaus keliavome į Medininkus, prie nustatytos Lietuvos valstybinės sienos. Atvykę ten, apsigyvenome pas vietos gyventojus po 6—7 vyrus. Aš patekau pas lietuvį mokytoją. Gavome nurodymus saugoti Lietuvos sieną. Pasienio sargyboje praleidome šv. Kalėdas, Naujuosius metus. Prabėgo sausis. Vasario mėnesį mus pakeitė pasienio policija, o mes grįžome į Vilnių.
Tai buvo 1940 metų vasario 12 diena. Šaltis siekė iki 40 laipsnių. Daugelis apšalo kojas. Kovo 13—14 dienomis mūsų batalioną perkėlė į Ukmergę, kur perdislokavo į Karaliaus Mindaugo pulką. Čia laukėme, kada mūsų laidą paleis į atsargą, tačiau mus užlaikė. Sulaukėme šv. Velykų. Man suteikė jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Mane ir daugelį kitų išleido Velykų atostogų. Per Velykas dar buvo rogių kelias.
Balandžio 10 d. grįžau į dalinį po atostogų. Pabudo žiema iš letargo, tačiau mūsų nuotaikos nebuvo pavasariškos. Jaudino tarptautinė politinė įtampa. Praslinko balandis, gegužė, birželis, o į atsargą mūsų vis dar neleido. Maskvos gniaužtų grėsmė buvo vis realesnė. Spaudimas musų vyriausybei baigėsi ultimatumu. Lietuvos vyriausybę išformavo. Marionetinės vyriausybės priekyje buvo pastatytas Justas Paleckis. Mūsų kariuomenę performavo. 1940 m. liepos 15 d. mūsiškę laidą, kartu ir mane, paleido į atsargą.
OKUPACIJA
Turėjau siuvėjo specialybę, todėl siuvau drabužius pas žmones pagal pareikalavimą. Gyventojai, pasipiktinę okupantų savivaliavimu, suįžūlėjimu, tapo uždaresni, atsargesni. Prasidėjo areštai. Daugelis vengė nakvoti namuose, tačiau visur buvo nesaugu, nes neprašyti svečiai galėjo kiekvieną momentą pasibelsti į duris.
1941 m. birželio 14—18 dienomis Lietuvos gyventojus užliejo masinių trėmimų banga. O birželio 22 d., 4 val. ryto, prasidėjo Vokietijos—Sovietų Sąjungos karas. Du sėbrai — Hitleris ir Stalinas, dalijęsi grobiu ir tautų likimais,— susipešė. Vokiečių vadovybė ir kariuomenė Lietuvos teritorijoje elgėsi švelniau kaip už jos ribų, tačiau jau pirmosiomis karo dienomis neišvengta aukų. Griešių kaime užėję į pakelėje esančią sodybą vokiečiai nušovė Juozą Kamarauską, palaikę jį žydu. Už kilometro, tame pačiame kaime sutikę Juozą Gričionį, nešantį kulkosvaidžio šovinių juostą, taip pat nušovė.
Vokiečių vadovybei įsitvirtinus, valsčiuose prasidėjo bolševikinei valdžiai lojalių žmonių areštai. Suėmė Paulauską iš Brastos kaimo, buvusį sovietų agentą dar nepriklausomoje Lietuvoje, Molupio seniūną Vincą Sulenską. Trečiasis buvo Kumpys ar Burkus. Pasitaikė ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimo, tačiau gyvenimas buvo ramesnis negu bolševikinės okupacijos dienomis.
Patyrę pralaimėjimų Rytų fronte, vokiečiai ėmė reikalauti, kad lietuviai stotų į jų kariuomenę. Man buvo aišku, kad vokiečiai karo nelaimės, o įsitvirtinus jų okupacijai, mūsų tautai neliks prošvaisčių. Todėl įsigijau pažymą, kad esu nuolatinis darbininkas pas ūkininką Dubinską Kazlų Rūdos valsčiaus Krūvelių kaime ir gavau atleidimą nuo karinės tarnybos.
1944 metais vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis. Žmonės nuogąstavo, kad bolševikai, grįžę su savo represiniu aparatu, pratęs mūsų tautos genocidą. Besitraukdami vokiečiai kai kur iš žmonių atminėjo maistą, gyvulius. Susibūrėme mes, keturi vyrai; turėdami vieną šautuvą, iš miškelio apšaudydavome plėšikaujančius vokiečius.
Nuo 1944 metų slapsčiausi nuo sovietų ir savų išdavikų. 1945-aisiais gavau šaukimą į sovietinę kariuomenę. Medicinos komisija išdavė pažymą, kad nuo kovo 1 d. privalau ateiti. Pažymoje iš kairės pusės prirašiau skaičių 3, tapau laisvas iki kovo 31 d. Pasibaigus šiam terminui, įsigijau pažymą, kad dirbu miško medienos paruošos darbuose, bet, supratęs, jog ir šis dokumentas nepatikimas, sunaikinau jį ir toliau slapsčiausi — Griešių kaime siuvau drabužius pas ūkininkus Ignotą ir Antaną Vosylius, Petrauskus.
PARTIZANUOSE
1945 m. gegužės mėn. užmezgiau ryšį su Stirnos rinktinės partizanų daliniu, vadovaujamu Lietuvos kariuomenės leitenanto Broniaus Abromavičiaus—Spyglio. Birželio mėnesį NKVD kariuomenė apsupo miške esančią partizanų stovyklą, tačiau iš apsupimo jie išėjo. Enkavedistai, užėję pamiškėje Banišauskų sodybą, iššaudė šeimą: Banišauską, jo žmoną ir dukterį. Nusitaikius į sūnų, dukart neiššovė ginklas, todėl žudikai paliko jį gyvą: „vidimo, suždeno jemu ješčio žitj“ („jam turbūt dar lemta gyventi“).
Persikėliau į Gavaltuvos kaime, pašešupyje, esančią Račkauskų sodybą. Čia siuvau partizanams uniformas, emblemas. Rinkau pas patikimus gyventojus ginklus, šaudmenis ir kitus reikmenis, perdavinėjau juos partizanams.
Rugpjūčio 25 d. į Račkauskų sodybą atvyksta du vyrai: vienas — A. Čivinskas, antras — kariška uniforma. Aš nesirodau. Račkauskui paliepia mane pašaukti. Kadangi jie apie mano buvimą informuoti, aš prisistatau. Man pasiūlo nesislapstyti pas žmones, o būti su jais miške, siūti ir remontuoti jų drabužius. Taip prasidėjo mano gyvenimas miške, partizanų stovykloje, pilnas netikėtumų ir pavojų. 1945 m. rugpjūčio 30 d. sužinau, kad ištremiami mano tėvai, broliai, sesuo, brolio žmona su maža dukrele ir laukiančiu išvysti šį pasaulį. Rugsėjo 1-ąją buvau priimtas į aktyviai veikiančią Stirnos rinktinės partizanų kuopą, vadovaujamą Stasio Grigaičio—Aro. Daugumai partizanų jis nepatiko. Jiems pareikalavus, kuopos vadu išrenkamas Bronius Brazauskas—Sakalas. Spyglys pasiima Arą į štabą. Rinktinės vadas išrikiuoja kuopą ir naujai įstojusius, kartu ir mane, prisaikdina.
Rugsėjo pabaigoje mums praneša, kad įvyks susirinkimas pas ūkininką Bartušką. Tačiau išaiškėjo, kad priešui jis žinomas, NKVD kariuomenė rengiasi mus apsupti ir sunaikinti. Bartuška pareiškia girdėjęs, jog Tauro apygardos štabo viršininkas Bacevičius—Vygandas yra užverbuotas saugumo, ir susirinkimas vyks jo kvietimu. Nedelsdami pasitraukiame į ankstesnę dislokacijos vietą. Ačiū Aukščiausiajam ir mūsų geradariui Bartuškai už savalaikį įspėjimą! Netrukus jo žodžiai pasitvirtino.
Bacevičius—Vygandas buvo įtartas išdavęs Tauro apygardos štabą Skardupiuose.1 Marijampolės apskrityje NKVD kariuomenė likvidavo jį spalio mėnesį. Pro mūsų mišką Bagotosios kryptimi pravažiavo dvi ar trys mašinos, pilnos prisėdusių enkavedistų. Maždaug po valandos už 8—10 kilometrų pasigirdo šaudymas. Praėjus kelioms valandoms, mašinos su enkavedistais grįžo atgal. Rytojaus dieną sužinojome, kad buvo likviduota Stirnos rinktinės štabo slėptuvė. Kautynėse žuvo penkiese. Po dviejų parų mūsų kuopa Jankų kapinėse su malda ir saliutu palaidojo tris partizanus.
1 K. Savičiaus-Sakalo-Urano prierašas:
Stirnos rinktinės štabo būstinę, esančią Šakių apskr., Jankų valsč., Šunkarių km., Tamoliūnų sodyboje, 1945 m. lapkričio 20 d. užpuolus NKVD kariuomenei, kautynėse žuvo: rinktinės vadas Bronius Abramavičius-Spyglys, Stasys Grigaitis-Aras, Albinas Klimas-Tauras ir tėvas su sūnumi Tamoliūnai.
Apvalę apylinkes nuo išdavikų, veikiančių prieš gyventojus ir mus, įrengėme stovyklą miške prie Bagotosios.
Tamoliūnus palaidojo Degučių kapinėse. Savo atsiminimuose Petras Šiupaila-Žiogas tvirtina, kad Stirnos štabą išdavė Bacevičius- Vygandas. Tamoliūnienė po daugelio metų man tvirtino, jog pati mačiusi tarp enkavedistų perrengtą NKVD uniforma Bacevičių-Vygandą.
Br. Brazauskas-Sakalas, Stirnos rinkt, kuopos vadas. Žuvo 1947.06.06. prie Kazlų Rūdos
1945 m. gruodžio 25 d. (per Kalėdas) gausios NKVD kariuomenės pajėgos, talkinamos stribų, užpuolė mūsų stovyklą. Po trumpų kautynių prasiveržę iš apsupimo, pasitraukėme į miško gilumą. Sutelkta mūsų ginklų ugnimi NKVD kariuomenė buvo atremta. Žuvo 8 enkavedistai, dauguma karininkų. Mūsų pusėje žuvo buvęs policininkas Pranas Andriušis— Sapalas, taisydamas užsikirtusį kulkosvaidį.
Pavakare atsidūrėme Rimų km., apie 20 km nuo buvusios stovyklos. Prabuvę ten parą, grįžome atgal. Stovykloje beveik nieks nepasikeitę — net maistas nerastas. Gal ir neieškota.
Artėjant 1946-iesiems, mus iškviečia į Geležinio Vilko rinktinę. Mes trise susitikome su Geležinio Vilko rinktinės partizanais pas gyvenančią Molupio kaime ryšininkę Jankauskienę. Rytojaus dieną mūsų namuose apsilankė du stribai. Kuopos vadas Apynys juos prie durų pasitiko šūviais. Vieną stribą nušovėme, kitas paspruko. Mes paskubomis pasitraukėme į mišką.
Sausio pradžioje mūsų pėdsakais atseka enkavedistai ir mus apšaudo. Lieka mūsų vežimas su maistu, patys vos ištrūkstame, nes miškelis mažas. Vakarop persikeliame į didesnį mišką. Netrukus mus aplanko trys partizanai ir teiraujasi, kaip sekėsi. Pasidalijame įspūdžiais. Mus kviečia apsilankyti pas save.
Su Pranu Starkevičium—Dėdžiu-ku ir dar keletu partizanų miškais pasiekiame Veiverių miestelį. Sulaukę sutemų, per laukus patraukiame tolyn. Kai einame per griovį, lūžta ledas, ir mes su Dėdžiuku atsiduriame griovyje. Griūdamas išsinarinu kairės kojos kelį. Vyrai svarsto, ką daryti su manim. Man dingteli, jog jie gali mane nušauti, kad, patekęs priešui į rankas, jų neišduočiau. Netrukus ateina iš stovyklos partizanas Šarafnelis ir mane pasiima į palapinę. Gydymas užtrunka tris savaites.
1946 m. vasarį komunistai organizavo rinkimus. Mes pagąsdindami apšaudėme keletą balsavimo punktų, ir žmonės bijojo balsuoti.
Būrio vadas Jonas Demeikis—Elnias mus pasiuntė parvežti netoli Kauno esantį sužeistą partizaną. Į tą kelionę išsiruošėme dvejomis rogėmis, po keturis kovotojus. Iš Žaliosios kaimo, pasiteiravę Plutiškėse apie padėtį, vykome toliau Skriaudžių kryptimi. Pravažiavę apie 3 km, pirmomis rogėmis leisdamiesi į pakalnę, pakliuvome į pasalą. Enkavedistai į pirmąsias roges paleido sutelktą ugnį. Iš antrųjų rogių, nutolusių apie 30 km nuo pirmųjų, mes iššokome ir prigulę atsakėme ugnimi, pridengdami pirmosiose rogėse esančius partizanus. Žuvo pirmosiose rogėse važiavęs kuopos vadas Jonas Demeikis—Elmas, kulkosvaidininkas Juozas Medelis iš Kelmynės kaimo, Sasnavos valsč. Trečio žuvusiojo nei pavardės, nei slapyvardžio nepamenu. Stasys Vaitulevičius—Kazokas liko gyvas.
Antrosiose rogėse su manim važiavo Jurgis Ilgūnas—Šarūnas, Garnys, kurio pavardės nežinau, Dičpinigaitytė—Nastė, kilusi nuo Bagotosios. Sužeista į kojas ir negalėdama pasitraukti, ji griežtai pareiškė, kad mes pasitrauktume. Šarūnas paliko jai pistoletą. Priartėjus enkavedistui, Nastė nušovė jį ir pati nusišovė. Garniui kulka pradrėskė gerklę, bet nesmarkiai. Iš mūsų aštuonių tiktai keturi gyvi sugrįžome į stovyklą.
Prabėgo neramus 1946 metų kovo mėnuo. Balandžio pabaigoje atvyko keletas kovotojų iš mūsų kuopos. Pabuvę keletą dienų Geležinio Vilko rinktinėje, jie grįžo į Žalgirio rinktinę, B. Brazausko—Sakalo kuopą. Gegužė praslinko palyginti ramiai, o birželio mėnesį partizaninis judėjimas pagyvėjo.
Marijampolės apskrityje netoli Šunskų giraitės Vytauto rinktinės vadas Vampyras surengė stribams pasalą, apie 20 jų sunaikino. Partizanai susirinko jų ginklus ir patraukė Kazlų Rudos miškų link. Vampyro dalinys, neskubėdamas pasitraukti, sulaukė liūdnų pasekmių. Atvykusios dvi enkavedistų mašinos suspėjo prisiartinti iš paskos besitraukiantiems partizanams ir užpuolė juos. Partizanams teko palikti iš stribų paimtą karinį turtą ir patys vos išsigelbėjo. Ar buvo aukų, nežinau. Tai įvyko 1946 m. birželio 4—5 dienomis.
NKVD kariuomenė rengėsi pulti mūsų stovyklą. Naktį su keletu štabo darbuotojų atvyko Tauro apygardos vadas Mykolas—Jonas. Iš gretimo miškelio parsigabenome du Šilakojy sužeistus partizanus. Vieną, sunkiai sužeistą, palikome slėptuvėje. Aprūpinome maisto ir vandens atsargomis, įsakėme, kad jis nesirodytų paviršiuje iki atskiro nurodymo.
Iš vakaro gausios NKVD kariuomenės pajėgos apsupo mūsų stovyklą. Pasitarę su vadovybe, nutarėme prasiveržti iš apsupimo žiedo. Iš-žvalgę miško liniją, kai patruliai nuėjo į kitą jos galą, mes perbėgome per liniją ir slinkome tolyn. Mūsų pajėgas sudarė apie 100 kovotojų, 10 kulkosvaidžių, apie 25 dešimtšū-vius šautuvus bei automatus ir paprastus šautuvus. Senoje miško biržoje pastebėjome tris priešo kulkosvaidžius. Kuo arčiau prisislinkę prie jų, pagal Sakalo komandą „Ugnis“ sutelkėme uraganišką ugnį. Prasiveržėme iš apsupimo be nuostolių, nukovę 34 enkavedistus. Dalį priešo ginklų sugadinome ir išslapstėme. Kazlų Rūdos okupantų padlaižiai baisiai išsigando, pagalvoję, kad mes puolame Kazlų Rūdą.
Perėję Kazlų Rūdos—Alytaus geležinkelį, žygiavome Ąžuolų Būdos link. Pasislėpėme miško pakraštyje ir laukėme. Plentu važiavo vilkstinė mašinų su kariuomene. Palaukę, kol jos pravažiuos, perėjome plentą ir žygiavome toliau. Ties Jūrės stotimi perėjome geležinkelį Kaunas—Kybartai.
Mes norėjome pasiekti didesnius miško masyvus. Priėję Kajackaraistį, sustojome trumpam poilsiui ir vėl žygiavome. Kazlų kaime numalšinome troškulį ir, pasiteiravę apie padėtį apylinkėse, žygiavome toliau. Vos spėjome sueiti į mišką, kai į Kazlus atvažiavo dvi mašinos su NKVD kariuomene.
Vakare pasiekę Rumkių kaimą ir, išžvalgę vietovę, apsistojome. Kaimą supo miškai, jame buvo kokios keturios sodybos. Seimininkai mus sutiko gana nuoširdžiai, paruošė vakarienę. Pavalgę atsikvėpėme. Tačiau netrukus mūsų sargybinis pranešė, kad girdėti artėjančių sunkvežimių ūžesys. Saugodami sodybas ir jų gyventojus, pasitraukėme į mišką ir stebėjome, kas vyks kaime. Netrukus čia atvažiavo dvi mašinos su NKVD kariuomene. Apsvarstę padėtį, nutarėme, kad gali būti Kazlų Rūdos miškų košimas ir, kol praeis pavojus, mums teks vykti į Lekėčių miškus.
Į Lekėčių mišką atvykome jau švintant. Susiradome ryšininkę, kuri mus suvedė su to krašto partizanais. Šioje vietovėje kol kas buvo ramu. Pasidaliję įspūdžiais, po varginančios kelionės sugulėme miegoti. Prabudome apie pietų laiką (13—14 val.). Vietiniai žmonės mums paruošė pietus. Pavalgę, pailsėję kartu su jais aptarėme padėtį.
Apie 7 val. vakaro Mykolas—Jonas pranešė, kad jam reikia susisiekti su Žemaitijos partizanais. Tyliai sugiedojome Lietuvos himną, pasimeldėme, ir jis su šešiais partizanais išsiruošė į žygį. Kartu su juo išvyko mūsų kuopos vadas Sakalas, palikęs savo vietoje Joną Staniulį— Šarūną.
Trečią parą čia pasidarė ankšta: ėmė mus persekioti iš lėktuvų. Kol suvokėme, kaip reikia elgtis tokiais atvejais, teko pabėgioti. Praskridus lėktuvui, enkavedistai mus persekiojo iš paskos.
Ketvirtą parą mus kiaurai persekiojo. Nusprendėme ant kalnelio susikurti ugnį ir išsidžiovinti. Švintant atbėgęs sargybinis pranešė netoli savo posto pastebėjęs rusų sargybinį. Aiškėjo, kad bus puolama laikina mūsų stovykla. Nutarėme kiek galima arčiau prisileisti priešą ir, nušovus sargybinį, su centruota ugnimi prasiveržti numatyta kryptimi.
Mūsų planas pasiteisino. Enkavedistų karininkas, šaukdamas „Ura!“, metėsi kalnelio link. Paskui jį sekė kareiviai. Mes pasitraukėme į pakalnę ir palaukėme, kol priešas užbėgs ant kalnelio. Kai ten pasirodė karininkas su savo kariauna, mes patraukėme iš savo ginklų per ją. Krito karininkas ir keturi kareiviai, o mes, nupylę sargybinius, pasitraukėme be nuostolių.
Antra para buvome nevalgę, nes kaime stovėjo NKVD kariuomenė. Ragavome jaunų pušų ūgius. Enkavedistai galėjo pakartoti prieš mus puolimą. Atsirado du savanoriai išžvalgyti apylinkių ir parnešti maisto. Naktį jie užmezgė ryšius su gyventojais ir parsinešė maisto, kurį pasidalijome po lygiai. Po poros dienų mūsų savanoriai pakartojo žygį. Tačiau juos ištiko nelaimė — pakliuvo į pasalą. Vienas žuvo, kitas ištrūkęs parbėgo pas mus.
Gyvas išlikęs žvalgas sužinojo, kad iš Kazlų Rūdos miesto ir miškų kraustosi rusų kariuomenė ir kad mums atsirado galimybė sugrįžti tenai. Po pietų ėmėme žygiuoti iš Lekėčių miškų ir ankstų rytą pasiekėme tarpgirį, skiriantį Lekėčių ir Kazlų Rūdos miškus, kurie mums turėjo tapti antrais namais. Perkūnas, gerai pažįstantis šį kraštą, išėjo į artimiausią kaimą apsižvalgyti. Jis pastebėjo, kad vienoje sodyboje stovi kariška mašina. Teko grįžti atgal. Žygiavome Bagotosios link. Ryte įsitikinome, kad neseniai čia buvo košimas: buvo matoma plačiai ištrypta žolė.
Apie 16 val. po pietų pasiekėme Krūvelių kaimo palaukę. Porą valandų pailsėję, nuėjome į kaimą išžvalgyti apylinkę ir parsinešti maisto. Sutemus nuvykome į mūsų buvusią stovyklą, esančią už geležinkelio. Kitoje miško pusėje buvo Griešių kaimas. Stovykloje niekas nepaliesta, tiktai slėptuvę, kurioje palikome sužeistą Vytauto rinktinės partizaną, radome sugriautą. Tikriausiai ir partizanas joje žuvo.
Ryšininkai mums pranešė, kad iš Lekėčių miškų ir Braziūkų kaimo į Kazlų Rūdą atvežė nušautus 8 partizanus ir sumetė ant gatvės. Tenai guli Tauro apygardos vadas aviacijos majoras Z. Drunga—Mykolas— Jonas, mūsų kuopos vadas Bronius Brazauskas—Sakalas. Susirinkę patvirtinome savo vadu jo pavaduotoją Joną Staniulį—Šarūną. Tai įvyko 1946 m. birželio 24—25 dienomis. Šarūnas surinko kuopą, paaiškino padėtį ir pasiūlė išsiskirstyti nedidelėmis grupėmis, palaikančiomis tarpusavio ryšius. Miškuose ir pas prijaučiančius žmones įrengėme slėptuves. Po savaitės Šarūnas surinko kuopos kovotojus, patikrino, ar visi, pareiškė, kad atsirado išdavikų, kuriuos teks likviduoti.
Praslinko birželis, liepa. Priešai vėl apsupo mūsų stovyklą. Mūsų grupė tuo metu buvo Šilakojo miškelyje, kuriame ruošėme slėptuvę. Apie 15 val. gretimame miške už poros kilometrų išgirdome šaudymą. Pagalvo-
Stirnos-Žalgirio rinkt, partizanai. Iš kairės: A. Dereškevičius-Vanagas, J. Kvedaras-Povas, V. Oleka, A. Čibirka. Visi palaidoti Bagotosios kapinėse 1990 m.
jome, kad ir mus čia gali užklupti. Nutarėme persikelti į pašešupį ir laukti iš ryšininkų žinių.
Apsiautus stovyklą, kautynėse su NKVD kariuomene žuvo mūsų kuopos vadas Jonas Staniulis—Šarūnas, jo brolis Albinas—Papartis, vokiečių tautybės partizanai, vadinami Hansu ir Fricu, Jonas Vosylius iš Kazlų Rūdos valsčiaus Skučiškės kaimo, Vytas Marcinkevičius—Šernas, Juozas Blažys—Peslys iš Kazlų Rūdos valsčiaus Krūvelių kaimo. Tuomet žuvo septyni mūsų kuopos vyrai. Jų kūnus, nuvežę į Kazlų Rūdą, enkavedistai numetė ant gatvės prie „stribelnyčios“. Liko gyvas tik Pranas Starkevičius—Dėdžiukas, kilęs iš Sasnavos valsčiaus Nedėldaržio kaimo.
1948 m. rugpjūčio vidury nauju kuopos vadu išrinkome Joną Rimšą—
Varną, Lietuvos kariuomenės puskarininkį iš Krūvelių kaimo. Vėl pasiskirstėme mažomis grupėmis miškų ar sodybų slėptuvėse — ten, kur yra geresnės sąlygos pasislėpti nuo priešo persekiojimo, apsisaugoti nuo nepalankių oro sąlygų, lengviau prasimaitinti, tiktai išdavystės atveju neįmanoma ištrūkti.
Spalio mėnesį su Žiogu, Vilku ir Urbonu (slapyvardžio neprisimenu) nutarėme nueiti į Griešių kaimą pas ūkininką Vosylių. Pakeliui sutikome dvi pažįstamas merginas, kurios paprašė jas palydėti. Si pareiga atiteko man, o abu draugai nuėjo į sutartą vietą. Atsitolinus apie kilometrą nuo atsiskyrimo vietos, dangų virš Vosylių sodybos nušvietė raketos. Man pasirodė, kad tai išdavystė, dėl kurios mano draugai pateko į pasalą.
Aš atsisveikinau su merginomis netoli jų sodybos, o pats, įsitaisęs nuošaliau, stebėjau aplinką. Netrukus pro šalį praėjo būrys stribų. Jie užėjo į mano palydėtų merginų namus. Patikrino, ar ten nėra pašalinių žmonių; pasiteiravę, ar nebuvo užėję „banditai“, stribai išėjo savais keliais.
Nuvykau į Kazlų Rūdos valsčiaus Kampinių kaimą ir apsinakvojau pas Matjošių Juodžbalį. Rytojaus dieną šeimininkų duktė grįžusi papasakojo, kad pas Vosylius buvo užklupti ir suimti mano draugai ir bendražygiai iš mūsų kuopos: Leonas Gutauskas— Vilkas iš Kazlų Rūdos valsčiaus Bebrutiškių kaimo ir Urbonas iš Kazlų Rūdos. Dėl jų ir buvo paleistos raketos. Kitą dieną nuėjau pas pažįstamą ūkininką Andriušį, gyvenantį Kampinių kaime.
Trečią dieną per ryšininkę susitikau su Pranu Starkevičium—Dė-džiuku. Iš mūsų grupės likome dviese. Kuopos vado Varno kvietimu susirinkome miško stovykloje, aptarėme padėtį. Pasitarėme, kaip įsirengti slėptuves žiemai pagal pasirinktas vietas.
1946 m. lapkričio mėnesį Nedėldaržio kaime pas ūkininką Bukšnį prie pat Silakojo miško išsikasėme slėptuvę. Vos spėjus ją užmaskuoti, šeimininkė pranešė, kad NKVD kariuomenė košia vietoves. Mes staiga sulindome į slėptuvę, šeimininkė dar užmetė malkomis. Išgirdome rusiškai kalbant. Patikrino trobesius, pažarstė virš mūsų slėptuvės malkas ir iškeliavo. Seimininkė pasakė, kad enkavedistai paliko Šilakojį. Nervų įtampa šiek tiek atslūgo, tačiau sodybą su slėptuve palikome — nevalia buvo rizikuoti jaunos šeimos su mažais vaikais likimu. Atsisveikinę su savo geradariais, išvykome į Kazlų Rūdos miškus.
Žiemą pragyventi miške sunkiai įmanoma: ne tik šalta, bet ir pėdsakai sniege gali išduoti. Apsistojome pas prijaučiantį mums Kazlų Rūdos valsčiaus Armališkių kaimo gyventoją Vincą Banišauską. Jis turėjo mūrinį rūsį, apšildomą krosnele. Čia ruošdavo gyvuliams pašarą. Rūsio grindyse iškasėme duobę, užmaskavome. Ant dangčio viršaus užstatėme lovį, kuriame gaminamas gyvuliams pašaras.
Artinosi gruodis. Kol nebuvo sniego, gyvenome miške. Vieną sekmadienį pas mus į slėptuvę apsilankė kuopos vadas Jonas Rimša—Varnas. Prasivėrę slėptuvės duris, kalbėjomės. Pro mūsų slėptuvę praėjo pagyvenusi moteris. Ji dairėsi aplinkui ir skubėjo pasišalinti. Varnas, pasivijęs ją, apklausinėjo, kokiu tikslu ji žiemą vaikšto čia. Paaiškėjo, kad tai aktyvaus komunisto motina. Dėdžiukas ją atpažino. Varnas nušovė ją ir paslėpė miške po kerplėša.
Gruodžio 18-ąją pradėjo snigti. Tolesnis gyvenimas miško slėptuvėje tapo rizikingu. Teko pereiti į žiemai paruoštą slėptuvę Banišausko sodyboje. Praleidome joje šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. Aplankė mus Dėdžiuko giminaitis Saliamonas Starkevičius.
Įkopėme į 1947-uosius, nieko gero mums nežadančius, tik įkyrų laukimą ir neramias mintis. Pasaulio valstybės mums atsuko nugarą.
Partizanas Dėdžiukas neiškęsdavo išeiti iš slėptuvės aplankyti savo gimtojo kaimo, pažįstamų ir kaimynų. Nevengdavo išgerti. Sausio 20 ar 21 dieną parėjo įkaušęs. Sausio 23 dieną NKVD kariuomenė apsupo Ba-nišauskų sodybą. Pareiškė, kad jų namuose slapstosi „banditai“. Banišauskienė išsigynė. Garnizono viršininkas įsakė kareiviams visuose pastatuose padaryti smulkią kratą. Kratydami enkavedistai sekė šeimininkų savijautą ir vis tardė, tačiau išgirsdavo vis tą patį neigiamą atsakymą. Antrą kartą jie darė krata su šunimi. Aplakstęs rūsio pasieniais, šuo pribėgo prie mūsų slėptuvės angos dangčio, apuostęs ėmė unkšti ir kasti kojomis. Kareiviai atitraukė lovį nuo sienos, plieniniu strypu pamaišė prie mūsų angos ir išėjo iš rūsio.
Mirties šmėkla tiesiai pažvelgė į akis, gintis šiame požeminiam narve buvo neįmanoma. Liko tik nusišauti. Pirmiausia įėjo šeimininkė, prašydama to nedaryti. Ji įteikė enkavedistų viršininko ultimatumą: jeigu pasiduosime, garantuojama neliečiamybė, priešingu atveju mes būsime paimti gyvi ar mirę. Be to, nukentėsią šeimininkai ir sudegsią pastatai.
Mintys pynėsi galvoje, balansuojant ant mirties ir gyvybės ribos. O gal paspruksime? Išlindome iš slėptuvės, atsiduodami likimui. Mus paviršutiniškai iškratė, nusivarę į kambarį, pasiūlė užsirūkyti. Per vertėją karininkas pareiškė, kad mes vargstame slapstydamiesi, o jie — mus persekiodami. Paaiškėjo, kad mūsų tautos išgamos — išdavikai ir stribai — yra bjauresni už pačius okupantus.
NELAISVĖJE
Mus nuvežė į Kazlų Rūdą. Vėliau— į Sasnavą. Gabendami į Marijampolę, surišo rankas. Taip mums pasibaigė sunkus, bet laisvas gyvenimas. Dabar tapome priklausomi nuo neaiškaus rytojaus.
1947 m. sausio 24 d. atsidūrėme Marijampolės tardymo kamerose. Pareikalavo anketinių duomenų. Toliau klausė apie partizanavimą. Tardyme dalyvavo vertėjas. Pamatęs ant mano kaklo medalikėlį, tardytojas nuplėšė jį ir numetė į kampą. Tardytojui talkino du stamboki antipatiški sėbrai. Nesulaukę teigiamų atsakymų, jie puolė mane mušti, o tardytojas su šampalu kirto per kaklą iš vienos ir kitos pusės.
Atlikę šią skaudžią procedūrą, egzekutoriai grąžino mane į kamerą. Po keleto dienų atvedė į tardymą. Pasiūlė užsirūkyti, pasiteiravo apie mano sveikatos būklę ir pakartojo anksčiau man pateiktus klausimus. Staiga pasipylė grasinimai, kad mane užmuš, užkas, ir niekas manęs nepasiges. Aš pasakiau, kad to norėčiau: baigtųsi mano kančios, ir jiems būtų mažiau rūpesčių.
Užrašė Kazimieras SAVIČIUS
