Okupantų ir kolaborantų valdomoje Lietuvoje
A. STATKEVIČIUS
OKUPANTŲ IR KOLOBORANTŲ VALDOMOJE LIETUVOJE
Paskaita, skaityta JAV gyventojams lietuviams Čikagoje,
Jaunimo centre, 1988 m. birželio 4 d.
Daugumai pasaulio žmonių yra žinoma, kad 1939.VIII.23 Ribentropas su Molotovu Maskvoje pasirašė nepuolimo paktą ir slaptą protokolą prie jo. Realizavus šį protokolą, Lietuva, Latvija ir Estija pateko į Sovietų įtakos sferą. 1940.VI.15 buvo okupuota Lietuva, o kitą dieną — Latvija ir Estija. Nuo tada tose pavergtose tautose prasidėjo vargai ir nacionalinio išsivadavimo kova, kuri tęsiasi iki šiol.
Būdamas medicinos studentas, aš įsitraukiau į kovą už savo ir kitų pavergtųjų tautų laisvę. Rėmiau rezistentus, partizaninę kovą. Turėjau slapyvardį Klevas. Keturis medicinos fakulteto kursus baigiau Kaune. Vengdamas arešto, medicinos studijoms iš Kauno universiteto persikėliau į Vilniaus universitetą.
1947 metais buvau jau paskutiniame kurse. Rudenį, eidami į akių ligų paskaitą, mano kurso studentai universiteto koridoriuje pastebėjo KGB prokurorą ir keletą jį lydinčių vyrų. Jie studentų klausė, kuris čia yra Algirdas Statkevičius. Mat niekur Vilniuje nebuvau priregistruotas, ir mane galėjo rasti tiktai paskaitų metu. Studentai kolegos man apie tai kuo greičiausiai pranešė ir padėjo pasislėpti. Saugumiečiai tikrino visų vyrų dokumentus, bet manęs jau nebuvo.
Po to ketverius metus su svetima Vytauto Vaicekausko pavarde dirbau kaimo ambulatorijų ir gimdymo namų vedėju. 1951. VI.22 Vainute, Šilutės rajone, į mano butą atėjęs milicininkas sakė, kad labai sunkiai susirgo jo duktė. Prašė pagalbos. Kartu su milicininku sparčiais žingsniais nuėjau į jo butą. Vos atidarėm duris, mane staiga užpuolė keletas vyrų. Žiauriai, be pasigailėjimo mušė, partrenkė mane ant grindų. Tada jie išėmė iš mano kelnių diržą ir už nugaros surišo rankas. Tai buvo KGB darbuotojai. Po to jie, užmovę maišą ant galvos, vedė per miestelį. Nenorėjo, kad žmonės sužinotų, ką jie veda. Paskui jie kaip sviedinį įmetė mane į automašiną ir nuvežė į Klaipėdą. Ten atrišo nuveržtas rankas. Norėdami sadistiškai pasilinksminti, pasityčioti bei pažeminti, padavę man akordeoną, liepė groti.
Po to surištomis rankomis išvežė į Kauno KGB rūmus. Net nakčiai jų neatrišo. Kitą dieną automašina nuvežė mane į Vilniaus KGB kalėjimą, kameroje buvo prietema ir dieną, ir naktį. Tardydavo tiktai naktimis. Dieną miegoti neleisdavo. Norėjau skaityti knygą, tačiau buvo per tamsu. Aš ir dar vienas suimtasis — Vytautas Dūda — paprašėme įsukti šviesesnę lemputę. Dėl to mus abu penkioms paroms uždarė į ypatingo griežtumo karcerį. Uždarė mus į atskiras kameras. Išrengė. Paliko tiktai su maudymosi kelnaitėmis. Karceris buvo giliame rūsyje ir labai šaltas, grindys bei sienos šlapios. Nakčiai ant šlapių betono grindų įmesdavo vartelius. Ant jų gulėti buvo dar šalčiau. Visas 5 paras drebėjau ir kalenau dantimis. Gailėjausi, kad teks žūti, kad negalėsiu toliau tęsti kovos. Rytą kaip visos paros racioną duodavo vieną puoduką vandens ir 50 gr. duonos. Kasdien į kamerą įeidavo KGB darbuotojas ir kumščiais mušdavo, spardydavo.
Po penkių parų aš vos gyvas grįžau į kamerą. Mano draugas, atsėdėjęs kitame karceryje, sugrįžęs sakė, kad kitą kartą verčiau pasirinktų mirtį, bet ne penkias paras išbūti tokio karcerio pragare. Vėliau daug kur teko sėdėti karceriuose, bet tokio žiaurumo, kaip Vilniaus KGB, niekur nesutikau.
Greitai po to karinis tribunolas nuteisė mane 25 metus būti lageryje, o po to dar 5 metus tremtyje. Ilgą laiką laikė Maskvos „Krasnopresnenskaja" kalėjime. Paskui išvežė į Kirovo kalėjimą. Ten suformavo didelį etapą į lagerį, esantį Altajaus kalnuose, prie Mongolijos sienos.
Gyvuliniuose vagonuose, neturinčiuose langų ir ventiliacijos, vežė ilgai. Kas dieną sargybiniai, įėję į vagoną, mušdavo medinėmis ,,šlėgomis". Kriminaliniai kaliniai vagone plėšikavo: išrengdavo žmones, atimdavo drabužius ir gaunamą maistą. Vyko grumtynės, buvome kruvini. Sargybiniai į tai nekreipė dėmesio. Jie stengėsi sutraukyti žmonių ryšius, vertė visus bijoti.
Atvykus į lagerį, iš visų atėmė teismo nuosprendžius. Grumtynės su kriminalistais tęsėsi ir čia. Jie kovėsi su peiliais, o mes — tuščiomis rankomis. Man grasino peiliu perpjauti abi akis. Susirgau sąnarių reumatu, širdis ištisomis valandomis plakė neritmingai. Varė į betono fabriką sunkiausiems darbams, nors dirbti visai negalėjau. Kartais pra-rasdavau sąmonę. Be to, visą laiką kankino radikulitas, nugaros skausmai. Vėliau daug kartų sėdėjau karceriuose, izoliatoriuose.
Dėl to, kad neįstengiau įvykdyti nustatytų išdirbio normų, mane ir dar apie 30 žmonių išvežė į ypatingai pavojingų kriminalistų lagerį, nors Vyriausiosios lagerių valdybos — Gulago — taisyklėse buvo parašyta, kad politiniai kaliniai turi būti laikomi atskirai nuo kriminalinių. Todėl mes reikalavome vežti mus į bet kokį politinių kalinių lagerį ir atsisakėme eiti iš vagono, užsibarikadavome duris. Jau žinojome, kad tame lageryje kaliniai yra šaudomi netgi ant gultų barakuose, jeigu lagerio teritorijoje pasirodo trys kartu einą kaliniai — į juos be perspėjimo šaunama iš sargybos bokštelių.
KGB sargybiniai jėga išmušė mūsų vagono barikadas, ėmė šaudyti į politinius kalinius. Keletas krito negyvų. Kareiviai su sunkiomis, storomis lazdomis įsiveržė į vagoną. Mane norėjo užmušti, tačiau aš smūgį atrėmiau dešine ranka. Lūžo tos rankos kaulas. Greitai šokau iš vagono, nusiritau pylimu žemyn ir gulėjau kaip negyvas. Po to mus antrankiais surakino vieną prie kito po du ir uždarė kriminalistų karceriuose. Išlaikė tenai keletą mėnesių, bet mes atsisakėm eiti gyventi į kriminalistų zoną.
KGB darbuotojai buvo dėl to patraukti teisminėn atsakomybėn, tačiau jie paskelbė, kad ne jie nušovė ir sužalojo kalinius, o kaliniai išžudė vienas kitą. Po 2—3 mėnesių atvežė mus į lagerį prie japonų belaisvių kapų ant Lenos kranto, Osetrovą — Ust — Kuto vietovę. Nuo ten dabar Ramiojo vandenyno link nutiestas naujas kelių tūkstančių kilometrų ilgio geležinkelis BAM — Baikalo-Amūro magistralė.
Buvo skelbiama: „Kas nedirba — tam mirtis". Aš dirbti negalėjau, o be to, ir nenorėjau tarnauti okupantams. Vėl prasidėjo karceriai, vėl kalinių etapai. Atvežė į vieną lagerį, kur siautė dizinterija. Gydytojų nebuvo, vien tiktai Kinijoje gimęs ir ten užaugęs felčeris Aleksėj Svetlov. Mane paskyrė eiti gydytojo pareigas. Nebuvo vaistų. Įvesti griežtą karantiną neleido. Dėl to dizinterija išplito po daugelį kitų lagerių. Mirė žmonės. Greitai po to mane paleido iš lagerio.
Sugrįžau į Vilnių. Įstojau į medicinos fakultetą baigti studijų. Daug kartų į Vilniaus miesto milicijos valdybą mane kvietė KGB darbuotojai ir reikalavo pasidaryti jų šnipu tarp studentų. Grasino pašalinimu iš universiteto ir grąžinimu į Sibirą. Griežčiausiai atsisakiau su jais bendradarbiauti. Persigalvoti leido keletą savaičių. Įsitikinę, kad manęs nepalauš, privertė pasirašyti raštą, kad niekam apie tai, kas buvo kalbėta, nepasakosiu.
Baigęs universitetą, dirbau gydytoju Rumšiškėse. Miestelis po kelių mėnesių turėjo būti visiems laikams užlietas vandeniu. Iš kapų mirusiuosius pernešė į kalną. Vietoje nebuvo maisto, netgi duonos, nors vyko didelės apimties statybos. Nebuvo jokio visuomeninio transporto. Vadovavau naujos ambulatorijos statybai. Po to grįžau į Vilnių. Tapau sanitarijos gydytoju Vilniaus valgyklų treste.
Kai tiktai ėjau tikrinti valgyklų ar restoranų — visur vaišino gėrimais. Mačiau, kad laukia girtuoklio likimas. Atsisakiau to darbo. Pradėjau dirbti Finansų ministerijoje, Vyriausiojoje Lietuvos draudimo valdyboje, vyriausiuoju gydytoju. Iš atsiųstų dokumentų nustatinėdavau darbingumo netekimo procentą beveik visiems respublikos žmonėms, kurie buvo apsidraudę ir susižaloję nelaimingo atsitikimo metu. Pamačiau, kad daugiausia žmonių žūna bei susižaloja, būdami girti. Parašiau, straipsnį: ,,Ką pasirinksim — kultūrą ar alkoholį?" Dėl jo paskelbimo „Švyturio" žurnale 1969 m. lapkričio mėnesį Vyriausiosios valstybinės draudimo valdybos vadovybė grasino atleisti iš darbo. Advokatai mane apgynė ir dirbau toliau.
Dirbdamas Finansų ministerijoje, parašiau knygą „Visuomenės gyvenimo abėcėlė, arba bendražmogiškumo manifestas". Joje iš nepriekaištingos dorovės pozicijų kritikavau komunistų ideologiją bei praktiką. Įrodžiau tą patį, ką Reiganas padarė daugiau kaip po dešimt metų: paskelbiau, kad SSSR — blogio imperija. Areštavo. Pusantrų metų išlaikė Vilniaus kalėjime.
Išėjęs iš kalėjimo, daugiau kaip pusę metų mokiausi Gydytojų pasitobulinimo kursuose. Po to devynerius metus dirbau Vilniaus greitosios medicininės pagalbos stotyje. Apie trejus metus — terapeutu. Vėliau Vilniaus universitete išėjau psichiatrijos specializacijos teoriją bei praktiką. Išdavė gydytojo psichiatro diplomą. Siekdamas taikos ir matydamas žmonijos susinaikinimo grėsmę, parašiau knygą „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai". Įrodžiau, kad be nepriekaištingos moralės principų negalima ne vien garbinga taika, bet ir dvasinė bei materialinė žmonijos gerovė.
Pastebėjęs, kad Sovietų Sąjunga visai negerbia 1975 metais pasirašyto 35 valstybių įsipareigojimo ginti žmogaus teises (Helsinkio susitarimo) bei Aukščiausiosios tarybos prezidiumo ratifikuotų tarptautinių paktų, liečiančių žmogaus teises, tapau Lietuvos visuomeninės grupės Helsinkio susitarimui remti nariu. Grupės veikla gynė nacionalinius ir internacionalinius reikalus.
Helsinkio grupės nariai protestavo prieš Afganistano okupavimą, prieš disidentų persekiojimą Čekoslovakijoje, prieš Sacharovo ištrėmimą į Gorkį, prieš Maskvoje leidžiamo pogrindinio laikraščio „Einamųjų įvykių kronika" redaktorės Tatjanos Velikanovos areštą ir pan. Į mus kreipėsi daugiau kaip 50 vokiečių, atvykusių iš Vidurinės Azijos, kad padėtume jiems išvykti į VFR, Protestavome prieš neteisėtus žmonių suėmimus Lietuvoje.
Piktindamiesi, kad SSSR vyriausybė trukdo kovoti su išplitusiu alkoholizmu, 1979 metais kreipėmės į Pasaulinės vaikų dienos minėjimo dalyvius, atvykusius iš visų kontinentų į Maskvą. Parodėme, kad nuo 1950 m. iki 1979 m. Lietuvoje gimusių psichiškai nepilnaverčių vaikų skaičius padidėjo 13 kartų — t. y. 130%. Aš, kaip gydytojas psichiatras, žinodamas tai, neturėjau teisės tylėti.
Stengėmės į Helsinkio grupės veiklą įtraukti latvius ir estus. Estas docentas Kuks rengėsi tuojau pat Estijoje suorganizuoti Helsinkio grupę, bet buvo greitai suimtas ir, nepakėlęs sunkių kalėjimo sąlygų, mirė. Estas Nikius ir dabar tebėra lageriuose.
Kai aš po pasitarimo Helsinkio grupės reikalais 1980.11.14, apie vidurnaktį grįžau namo, kad kažkas mane vejasi, tačiau prisivijęs laikosi keleto metrų nuotoliu. Apie 100 metrų nuo mano namo pamačiau stovinčią juodą su keliomis antenomis „Volgą". Man einant pro ją, šoferis paėmė telefono ragelį ir pradėjo greitai kažką kalbėti. Tai buvo KGB mašina. ,
Vos įėjęs į savo kiemą, pamačiau kitą juodą KGB „Volgą", stovinčią prie mano gyvenamojo namo. Nors buvo tamsoka, bet atpažinau prie automašinos vaikščiojantį KGB papulkininkį Kalakauską. Kartu su juo buvo dar ketvertas vyrų. Aš greitai pasukau į gretimo namo laiptinę. Penktame aukšte po rogutėmis pakišau savo parašytą knygą. Tuojau pat išgirdau, kad KGB darbuotojai kopia aukštyn tamsiais namo laiptais paskui mane. Priešintis nebuvo prasmės. Įgrūdo į „Volgą". Bijojau, kad nusivežę kur nors nenužudytų ir neišmestų į upę, kaip pasielgė su filologijos mokslų daktaru Kazlausku.
KGB rūmuose mūsų jau laukiantis jų žmogus liepė pasirašyti, jog aš suimamas už tarybinės valstybės ir visuomeninės santvarkos šmeižimą, už antitarybinę agitaciją bei propagandą. Pareiškiau jam, jog tai piktas KGB darbuotojų šmeižtas ir atsisakiau pasirašyti. Tuojau padarė kratą, išrengė nuogą. Suspėjau niekam nematant iš kišenės išsitraukti popieriukus su telefonų numeriais bei adresais. Mėginau sukramtyti. Nepavyko. Šiaip taip prarijau. Atėmė pinigus, laikrodį, gydytojo antspaudą.
Buvo aišku, kad manęs vėl — jau trečią kartą — laukia kalėjimai, lageriai, Sibiras. Žinojau, jog ką tuo laiku suėmė — nieko nepaleido. Buvo gaila vien to, kad per maža padariau, kad daug planų liko nerealizuota.
Naktį neužmigau. Buvo žiema. Lova — storos geležies, labai masyvi, o čiužinys — visai plonutis, antklodė— taip pat. Per naktį drebėjau, kas minutę kalėjimo sargas iš koridoriaus žiūrėjo į kameros vidų, barškino į duris. Ryte krėtė šaltis. Pasijutau ligonis. Pakilo temperatūra. Labai padažnėjo pulsas. Skaudėjo galvą. Kosėjau. Kiekvienas judesys kėlė aštrius skausmus nugaroje. Pagal įstatymą, taip sergančio žmogaus tardyti neturėjo teisės. Tačiau anksti ryte KGB kalėjimo sargybiniai nuvedė mane į trečią aukštą.
Kabinete sėdėjo Lietuvos vyriausiojo prokuroro padėjėjas KGB reikalams Bakučionis. Jis man parodė dvi ant stalo gulinčias raštų krūvas ir pasakė:
— Štai pirmoje krūvoje yra tavo knyga „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai". Joje jokio kriminalo nėra. Antroje krūvoje — Lietuvos visuomeninės grupės Helsinkio susitarimui remti dokumentai. Čia yra kriminalas, pasireiškiąs tarybinės valstybės bei tarybinės visuomenės santvarkos šmeižimu. Be to, yra antitarybinė agitacija ir propaganda.
Tada aš jam pasakiau:
— Prašau parodyti man, kokiame Helsinkio susitarimams remti dokumente, kokiame puslapyje, kokiais žodžiais išreikštas ir prieš ką yra nukreiptas tas „šmeižtas".
Vyriausias Lietuvos KGB prokuroras atsakė: — Štai už gretimo stalo sėdi žmogus. Jo pavardė Matulevičius. Jis bus jūsų tardytojas ir viską iki smulkmenų išaiškins.
Visą laiką krėtė šaltis, iš silpnumo vos pasėdėjau. Temo akyse. Sugrąžino į kalėjimo kamerą. Pasibeldžiau į duris ir paprašiau nuvesti mane į KGB saugumo kalėjimo medicinos punktą. Atsakė, kad jokio medicinos personalo šiandien nėra. Negavau nei termometro, nei vaistų. Atnešė duonos ir karšto vandens, Valgyti visai nesinorėjo.
Nuvedė į techninio paruošimo kabinetą. Nufotografavo iš priekio ir šono. Paėmė visų pirštų antspaudus, kiekvieno — atskirai, po to — visų kartu. Paskui išsikvietė tardytojas Matulevičius. Pradėjo klausinėti apie vien technologinę mano veiklos pusę: domėjosi, kas man spausdindavo Helsinkio dokumentus, kas ir kada išspausdino knygą, su kuo susitikdavau, ir pan. Atsakiau, kad to aš nepadarysiu, nes neleidžia mano įsitikinimai. Tuojau pat prašiau parodyti, kuriame Helsinkio grupės dokumente ir kokiais žodžiais yra pareikštas „šmeižtas". Pažadėjo supažindinti kitą dieną. Parodė jis man surašytą protokolo tekstą, liepė pasirašyti. Atsisakiau, nes mūsų pokalbį jis aprašė neteisingai, iškreiptai.
Karščiavau, bet negavau vaistų ir rytojaus dieną. Dar po dienos Matulevičius vėl iškvietė tardyti. Karščiavau, buvau visai nusilpęs, jaučiau skausmus visame kūne. Reikalavau parodyti, kur ir kokiais žodžiais yra parašytas „šmeižtas". Čia tardytojas Matulevičius atskleidė savo stalininį veidą: pareiškė nieko nerodysiąs, nes ir taip viskas esą aišku.
Tą pačią dieną iš KGB kalėjimo išvežė į Lukiškių kalėjime esantį psichiatrinės ekspertizės skyrių. Taip aš niekad ir nesužinojau, kokiu „šmeižtu" esu kaltinamas, kuriame Helsinkio grupės dokumente ir kokiame puslapyje jis parašytas. Kad tai sužinočiau, jau būdamas kalėjime, parašiau tris pareiškimus respublikos prokurorui Kaireliui ir vieną Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui Barkauskui. Atsakymo negavau nė į vieną. Tačiau kalėjimo administracija pranešė, kad pirmieji trys pareiškimai pasiųsti pagal adresą, o paskutinis ne pagal adresą —-Valstybės saugumo komitetui.
Iškviestas priežiūros prokuroras užtikrino mane, kad gausiu atsakymą į visus keturis pareiškimus. Tačiau per šešis mėnesius negavau nė vieno atsakymo. Man pačiam dalyvauti mano teisme neleido. O žmoną įleido tiktai kaip liudininkę labai trumpam laikui. Po teismo tuojau pat išvežė į Černiachovsko spec. psichiatrinę ligoninę, kur 80% uždarytųjų sudarė žmogžudžiai. Kiti — plėšikai, vagys, prievartautojai ir pan. Politinių buvo mažuma. Jie buvo įpratę tabletes sulaikyti gerklėje prie balso stygų. Mokiausi to ir aš. Tūkstančius kartų teko repetuoti, kol išmokau.
Buvo žiema. Antklodę davė visai plonutę. Karščiavau. Skyriaus vedėjas Pčelovodov vertė dirbti oficiantu valgykloje bei įvairius sunkius darbus, o man labai skaudėjo nugarą. Pasiuntė fizioterapinėms procedūroms. Elektrodus prie nugaros prispaudė labai šaltais maišeliais, pripildytais smėlio. Dėl to procesas dar pablogėjo. Dirbti visai negalėjau. Bendros kalbos su skyriaus vedėju neradau. Uždarė izoliatoriuje. Kai atvažiavo manęs aplankyti dukterys, aš jų paprašiau kreiptis į ligoninės vyriausiąjį gydytoją, kad mane iš izoliatoriaus perkeltų į kitą skyrių. Pasimatymą iš karto nutraukė. Dukterys verkė. Skyriaus vedėjas Pčelovodov labai užpyko ir kankinimo tikslu paskyrė du kartus per dieną aminazino injekcijas. Mano kraujo spaudimas buvo visados žemas, o aminazinas jį dar labiau numušė. Buvo tamsu akyse, negalėjau sukoncentruoti minčių, svaigo galva, kūną tampė traukuliai. Aš krisdavau be sąmonės ant cementinių grindų, galvą sutrenkdamas į jas.
Mano laimė — skyriaus gydytojos Biserovos sūnui, besimokančiam kažkokiame institute, prireikė išversti į rusų kalbą keletą lapų angliško teksto. Konfiskavo iš namų man atneštą „Moscow News" numerį. Skyriaus vedėjas Pčelovodov pasakė:
— Jei sutiksi šį laikraštį išversti į rusų kalbą — nuo šios dienos iki vertimo pabaigos tau jokių vaistų neduosiu.
Aš iš karto ir su didžiausiu džiaugsmu sutikau. Per trejetą dienų atsigavau ir stengiausi neskubėti. Dirbau apie mėnesį ir taip dėl anglų kalbos mokėjimo išsisukau nuo izoliatoriaus ir nuo piktybiško kankinimo, vadinamo „gydymo" vardu.
Su įkalintaisiais spec, psichiatrinėje ligoninėje gydytojai, medicinos seserys, sanitarai ir kareiviai elgėsi beširdiškai. Todėl šie ne vienai seseriai mėgino išdurti akis. Suchorukovui liepė šlapintis pro langą. Vyr. gydytojo Fukalovo žmoną vos pavyko išgelbėti nuo užmušimo. Černiachovsko gydytojai ragino kareivius žiauriai mušti ligonius, tačiau liepdavo laikytis vieno principo — neatimti gyvybės.
Būnant Černiachovske, spec, psichiatrinėje ligoninėje įvyko laikomų įkalintųjų sukilimas. Jie įkaitais paėmė gydytojus ir seseris. Norėdami pamokyti, patys davė jiems kaloperidolio, aminazino, sulfazino ir kitų stipriai veikiančių neuroleptikų injekcijų. Kai po savaitės sukilimą nutraukė patys kaliniai, juos per pietus užpuolė specialus smogikų būrys. Vieniems išmušė akis, kitiems sulaužė kaulus; ant kūno mažai kam liko vietų be poodinių kraujo išsiliejimų. Sumuštus ir surištus kareiviai mėtė iš antro aukšto ant betoninių grindų.
Po sukilimo 1983 metų pabaigoje mane kažkur išvežė. Nesakė kur. Po keletą dienų ar po savaitę laikė Vilniaus, Smolensko, Voronežo, Saratovo, Orenburgo, Taškento kalėjimuose. Galų gale nuvežė į Taškento spec. psichiatrinę ligoninę. Ir ten su ligoniais elgėsi beširdiškai. Pvz., 8-ajame skyriuje, kur vedėjas buvo Faisman, neleido į tualetą. Žmonės šlapinosi tiesiog pro langą arba į plastikinius maišelius, kuriuos išpildavo pro langą. Neišplautus maišelius laikydavo po čiužiniu. Palatose ir aplink namą sklido nepakeliama smarvė. Tarnautojai iš antro aukšto skųsdavosi, kad ir tenai juos pasiekia aukštyn kylanti smarvė. Juk visiems žinoma, kad be valgio galima apsieiti kelias dienas, o be tualeto — nė vienos.
Černiachovskio ir Taškento spec. psichiatrinių ligoninių gydytojai, kaip ir Taškento universiteto profesorius, laikė mane vien šnipu. Jie sakė:
— Apie kokią nors tavo ligą negali būti nė kalbos. Tu vien šnipinėji, kokie čia yra politiniai psichiniai ligoniai, kaip jie gydomi, kokios čia sąlygos, kokie gydytojai, kokia tvarka ir pan.
Tačiau jie visi pasirašinėjo, kad būčiau ir toliau laikomas toje institucijoje.
Politiniai ligoniai visą laiką buvo laikomi 5—10 kartų pavojingesniais už kriminalinius ir 5—10 kartų ilgiau buvo laikomi. Tuo požiūriu Tarybų Sąjungoje egzistuoja dar senovės Judėjos laikus primenantis teisingumas, kur tikrasis filosofas Kristus buvo atiduotas mirčiai, o žmogžudys Barabas — amnestuotas. Žmogžudžius iš spec. psichinės ligoninės labai dažnai išleisdavo po vienerių metų. Politiniams buvo nustatytas trejų metų minimumas.
Pirmoji gydytojų komisija, kuri rekomendavo Taškento teismui grąžinti mane į Vilnių, buvo po trejų metų. Tačiau Taškento teismas jų rekomendaciją atmetė, motyvuodamas tuo, kad aš spec. psichiatrinėje ligoninėje per trumpai išbuvau. Praėjus pusantrų metų, tokią pat gydytojų komisijos rekomendaciją Taškento teismas tuo pačiu pretekstu atmetė antrą kartą. Vėl praėjus pusantrų metų, buvo ketinama ir trečią kartą neišleisti manęs į Vilnių. Tačiau mano žmona kreipėsi į Gorbačiovą, ir tai, atrodo, suvaidino lemiamą vaidmenį. Labai priekaištavo Taškento spec. psichiatrinės ligoninės vyr. gydytojas Babajev, kad dėl žmonos skundo tikrinimo komisijos eina ir eina viena po kitos.
Per paskutiniuosius buvimo Taškente mėnesius vyr. gydytojas Babajev atsinešė didelį ryšulį man rašytų laiškų su užsienietiškais vokais. Neatidavė man nei vieno laiško, nei vieno neleido paskaityti. Tačiau kategoriškai pareiškė:
— Išmušė lemiama valanda. Žmonės iš užsienio kišasi į tavo asmeninius reikalus. Jie nori paskelbti tave disidentinio pasaulio vėliava. Jeigu viešai—per spaudą — nepasmerksi, būsi spec. psichiatrinėje ligoninėje laikomas iki gyvos galvos.
Smerkti draugus iš užsienio aš nemačiau jokio pagrindo. Griežčiausiai atsisakiau. Kas pora savaičių vyr. gydytojas Babajev ar 1-ojo skyriaus vedėjas Izabela Grinberg man sakydavo:
— Gal jau persigalvojai? Pasakyk, ir mes tave tuojau leidžiam vykti į namus.
Tačiau žengti amoralaus žingsnio nesiryžau ir griežtai atsisakydavau.
Gyventi spec. psichiatrinėje ligoninėje buvo labai sunku. Daug sunkiau, negu kalėjimuose ar lageriuose. Siautėjo žmogžudžiai bei homoseksualistai. Tačiau gydytojai jų netramdė. Nepakeliamas dalykas buvo nuo kėlimo iki gulimo visu pajėgumu veikiąs radijo taškas palatoje. Jis netgi neleido skaityti knygos ar laikraščio. Rūkė visi be perstojo. Palatos oras nuolat buvo mėlynas nuo dūmų.
Taškente veikė vyr. gydytojo Ba-bajevo suorganizuotas politinių kalinių nuolatinio sekimo tinklas. Vienas žydas inžinierius kriminalistas, Taškento spec. psichiatrinės ligoninės „ligonis", man parodė vyr. gydytojo jam duotą planą su nurodymais, kokie politiniai kaliniai yra laikomi visuose 12-oje skyrių. Vienos pavardės nebuvo pabrauktos, kitos pabrauktos raudonu pieštuku vieną kartą, dar kitos — du kartus. Pastaruosius būtina sekti labai intensyviai, prisiminti kiekvieną jų žodį ar elgesį. Dukart pabraukta ir mano pavardė.
Sanitarais dirbo iš lagerių atvežti kriminaliniai kaliniai. Jie mušdavo kumščiais, spardydavo, neleisdavo į tualetą, atimdavo laikraščius, knygas, vogdavo asmeninius daiktus, neteisingai įskųsdavo tuos, kurie iš gauto siuntinio neatiduodavo jiems maisto produktų.
Siautėjo vitamino „C" avitaminozė su visais padariniais. Reikėjo vergiškai dirbti. Už mėnesio darbą Čemiachovske mokėjo simboliškai — 3 rublius. Už juos buvo galima nusipirkti tiktai pusę kilogramo geros dešros. Daugumai per prievartą metų metais be perstojo buvo duodamos aminazino tabletės, o juk visi žino, kad ilgai vartojamas jis veikia kaip kancerogeninė, vėžį sukelianti medžiaga.
Kiek pastebėjau, gydytojai psichiatrai yra pasiryžę priešintis Gorbačiovo pradėtam persitvarkymui, jį ignoruoja, tęsia biurokratinę praktiką. Pavyzdžiui, Taškente prieš lemiamą komisiją, kaip man sakė skyriaus vedėja Grinberg, man keletui dienų paskyrė po 2 frenolono tabletes. Po komisijos jų jau nedavė. Atvežus mane iš Taškento į Vilnių— čia vėl man paskyrė tas tabletes. Aš protestavau motyvuodamas, kad man jokie vaistai nereikalingi. Taškente man jokių vaistų nedavė visus ketverius metus. Tačiau Vilniuje pirmojo vyrų skyriaus vedėjas Radavičius atsakė:
— Jeigu esi ligoninėje — privalai gauti vaistus. Pas mus taip priimta. Taip reikia, tokia tvarka ligoninėje.
Yra žinoma, kad, duodant bet kokius vaistus, būtina ligos istorijoje aprašyti, kodėl jie skiriami. Kadangi jie buvo duodami tik dėl to, kad „taip reikia", todėl gydytojai visuomet privalėjo prigalvoti nesamų nukrypimų nuo sveikatos normos. Taip atsirado storos ir fiktyvios ligų istorijos. Be to, buvo mėgstama išgalvoti nebūtų dalykų.
Kartą į Vilniaus psichiatrinę ligoninę, esančią Vasaros gatvėje, manęs atvyko aplankyti senas pažįstamas disidentas Čekanavičius — Kauno gyventojas. Budinti gydytoja Kovaliovą tuojau pat iškvietė budinčią seserį Ireną ir priekaištavo, kodėl ji leido pasimatyti ne su artimu gimine laisvoje ligoninėje. Ji tuojau pat nutraukė pasimatymą, mums vos pasikeitus keliais sakiniais. Kitą rytą mane į savo kabinetą iškvietė skyriaus vedėjas Radavičius. Ten buvo ir gydytoja Ko valio va. Radavičius klausė manęs:
— Kas tas žmogus, kuris vakar buvo pasimatyme? Ką jis tenai rašėsi?
— Tas žmogus buvo mano senas draugas iš Kauno. Jie nieko nerašė ir laikė rankas padėjęs ant savo „diplomato".
— Aš mačiau, kad rašė,— piktai kalbėjo Kovaliova.
— Daktare Kovaliova, neprigalvokite tokių dalykų, kokių nebuvo,— pasakiau aš.
— Aš mačiau, kad jis turėjo rankoje paišelį,— jau neryžtingai sakė Kovaliova.
— Jis rankose visai nieko neturėjo. Todėl dar kartą prašau jus, daktare, neprigalvoti dalykų, kurių nebuvo,— sakiau aš.
Tačiau skyriaus vedėjas Radavičius nutraukė mane ir, labai sunerimęs bei gindamas melagę gydytoją okupantą Kovaliovą, kalbėjo:
— Aš matau, kad jums paūmėjo liga: jūs priešinatės gydytojai, sakančiai tiesą. Aš turėsiu iš to padaryti išvadas. Atrodo, kad reikės apie tai pranešti jūsų žmonai.
— Kovojimą už tiesą, savo tiesios pozicijos gynimą ir melo demaskavimą nėra logiška laikyti ligos, tuo labiau nebuvusios ir nesamos, paūmėjimą,— atsakiau aš.
— Tai kaip vis dėlto darysim — užrašysim jūsų ligos paūmėjimą ar ne? — klausė Radavičius manęs.
— Tai jūsų reikalas,— ramiai atsakiau aš.
— Ach, mano reikalas!..— sušuko jis ir paklausė:—Koks jūsų namų telefonas?
Kai pasakiau telefono numerį, jis tuojau paskambino mano žmonai ir kvietė kuo greičiau ateiti. Ji — mokytoja. Turėjo neiti į mokyklą ir atskubėjo į ligoninę Vasaros gatvėje.
— Blogai su jūsų vyru. Paūmėjo liga. Teks jį grąžinti atgal į Taškentą,— pasakė Radavičius.
— Negali būti. Jis visada buvo sveikas, ir apie kokios nors ligos paūmėjimą negali būti net kalbos,— atsakė mano žmona.
— Kada jūs matėte jį paskutinį kartą? — klausė mano žmonos skyriaus vedėjas Radavičius.
— Vakar vakare. Ir jis buvo kaip visada,— sakė žmona.
To užteko, kad „ligos paūmėjimas" būtų likviduotas. Tačiau Radavičius neatsiprašė nei manęs, nei mano žmonos ir dėl melo nepasmerkė gydytojos Kovaliovos. Pasimatymą su Čekanavičium stebėjusi medicinos sesuo Irena vėliau sakė.
— Aš mačiau, visą laiką stebėjau atvykusį lankyti Cekanavičių. Jis ramiai sėdėjo, draugiškai kalbėjosi, rankas laikė padėjęs ant savo „diplomato", rankose nei paišelio, nei popieriaus neturėjo. Aš priešingo dalyko niekados neliudysiu, nors mane ir iš darbo atleistų.
Daugybė faktų rodo, kad TSRS psichiatrai yra prasti ir kaip žmonės, ir kaip gydytojai.
Greitai aš buvau paleistas.
1987 m. spalio 28 d. iš Maskvos Serbskio mokslinio tyrimo instituto atvyko psichiatrė moteris — mokslinė bendradarbė. Pasikvietusi Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiąjį psichiatrą Dembińską, ji man sakė:
— Gali atsirasti galimybė jums susitikti su psichiatrais iš užsienio. Ar jūs turite kokių priekaištų tarybinei psichiatrijai?
Į tai aš atsakiau, kad po to, kas buvo daroma su manimi per tuos septynerius metus, ar iš viso yra logiška pateikti tokį klausimą.
Praėjus maždaug pusei metų, aš išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas.
LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkui
ir TSRS Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojui
A. BARKAUSKUI
Gydytojo psichiatro Statkevičiaus Algirdo, s. Jono, gyv. Vilniuje, Čarno g. 18—21, dabar esančio Vilniaus kalėjime, 314 kamera,
PAREIŠKIMAS
Prieš keliolika mėnesių „Komjaunimo tiesoje" buvo patalpintas Jūsų straipsnis, kuriame rašėte, jog LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas dės visas pastangas, kad naujosios LTSR konstitucijos niekas nepažeidinėtų. (Po suėmimo šią mano nuosavą konstituciją kartu su joje įklijuota minėto laikraščio iškarpa saugumo tardytojas Matulevičius iš manęs atėmė ir neleido ja naudotis, nors aš keletą kartų to prašiau).
Kadangi Konstitucijos reikalavimų pažeidimo pasėkoje aš buvau neteisėtai apkaltintas, neteisingai suimtas, ir neteisėtai įkalintas, kadangi saugumo ir tardymo organai sistemingai pažeidinėja tarybinį teisėtumą, o kartu ir konstituciją, tai kreipiuosi į Jus. Turiu pareikšti štai ką:
1. Sekančią dieną po suėmimo — t. y. 1980.11.15-—aš susirgau: laikėsi aukšta kūno temperatūra, krėtė šaltis, skaudėjo visą kūną, vaikščiojau pusiau apsvaigęs. Kol buvau VSK-to izoliatoriuje, ne tik reikiamų vaistų, bet netgi nei termometro negavau. Kalėjime, į kurį mane atvežė 1980.II.20., taip pat sirgau visą laiką. Patekus į kalėjime esančią ligoninę, atlikus reikiamus tyrimus ir pravedus gydymo kursus, temperatūra krito, ir dabar jau jaučiuosi sveikas. Todėl tik dabar jaučiuosi esąs pajėgus parašyti tai, ką buvau numatęs dar esant VSK-to izoliatoriuje.
Saugumo tardytojas Matulevičius paskutinio mano bylą liečiančio protokolo surašymui išsikvietė mane II.19. Pateikė maždaug tokio turinio klausimą: „Prašau atsakyti, kaip vyko Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės veikla: kas rašė dokumentus, kur ir pan?"
Aš atsakiau: „Kadangi minėta grupė užsiėmė išimtinai tiktai žmogaus teisių gynimo veikla ir vadovavosi tarybiniais įstatymais, nepažeisdama nei vieno iš jų; kadangi šioje veikloje nebuvo jokio kriminalo ir ji nuo pradžios iki galo buvo šventa, tai mano įsitikinimai neleidžia duoti jokių parodymų apie jos veiklą“.
Gerbiant tarybinius įstatymus, šis atsakymas maksimaliai tiksliai turėjo būti užrašytas į tos dienos tardymo protokolą. Tačiau tardytojas to nepadarė. Vietoje to jis pradėjo prievartauti mane naujais klausimais iš tos pat srities. Be to, pradėjo man grasinti: „Jei ir toliau taip atsakinėsi į klausimus — pastatysiu magnetofoną, tai pamatysi, kas bus!“ Vystydamas psichologinį spaudimą, jis šaukė: „Prisivirei košės — tai dabar kabink ją!“, „O be to, kaip sau nori — man tavo likimo finalas aiškus jau ir dabar!" O kai aš paprašiau paaiškinti, kada, kokiame dokumente, kokiame puslapyje ir kokiu sakiniu aš būk tai šmeižiau tarybinę valstybę bei visuomeninę santvarką, tardytojas Matulevičius pradėjo iš manęs piktai tyčiotis: „Ką, ar tau dar ir dabar neaišku? Juk tavo namuose buvo rastas vienas numeris „LKB kronikos". O ji gi — tai šmeižtų rinkinys!“! Taip buvo atsakyta į klausimą. Tačiau ką mano „šmeižtas" turi bendro su „LKB kronika?"
Iš visa to aš aiškiai pamačiau, kad Matulevičiaus kaip tardytojo veiklos aukščiausias principas — tarybinio teisėtumo laužymas, nerodymas jokios pagarbos jam. O kadangi dėl ligos aš buvau visai nusilpęs kaip fiziškai, taip ir dvasiškai, kadangi aš buvau tapęs apatiškas viskam ir nepajėgus spirtis tardytojo prievartavimams, tai pasakiau: „Rašykit, ką tik norit ir kaip norit, o aš pasirašysiu."
Ir Matulevičius rašė, ką norėjo. Skaitant jau parašytą protokolą, aš mačiau, kad ten parašyta labai daug netiesos, tačiau abejingai pasirašiau.
Kadangi minėtas tardymo protokolas buvo surašytas naudojant grasinimus, šantažą, įvairiapusį spaudimą, pasityčiojimus ir pan., tai prašau šį tardymo protokolą laikyti fiktyviu, negaliojančiu.
2. Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninė grupė, kurios nariu aš buvau, už veiklos programą turi Baigiamąjį aktą, po kuriuo pasirašė Brežnevas. Neišeidama iš TSRS konstitucijos ir TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo ratifikuoto tarptautinio pakto, liečiančio pilietines ir politines žmogaus teises, ribų, ji vienais atvejais išreiškė savo nuomonę, kitais — kritiką, turinčią tikslą stiprinti TSRS visuomeninę santvarką, trečiais — pateikė visą eilę pasiūlymų. Savo teiginius ir išvadas ji rėmė tokiais faktais, kuriuos kiekvienu momentu įmanoma patikrinti. Buvo rašoma vien tiktai apgalvota ir nuoširdi tiesa. Grupė niekados nesigriebė tyčinio veiksmo, koks yra šmeižtas. Tačiau saugumiečiai, suėmę mane, apkaltino, kad aš būk tai šmeižęs tarybinę valstybę bei visuomeninę santvarką. Tačiau iki šiol jie neturėjo drąsos parodyti man puslapio, sakinio ar žodžio, tariamai nešančio šmeižikišką turinį. Todėl ir dabar, praėjus mėnesiui nuo suėmimo, aš taip ir nežinau, kodėl aš kaltinamas šmeižimu. Skaitau labai bloga ir negerų — įtartinų tikslų siekiančia tą apkaltinimo bei tardymo praktiką, kai piliečiui priklijuojama etiketė „šmeižikas", o po to bailiai vengiama, tiesiog atsisakoma nurodyti, kur glūdi šmeižimo esmė.
Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės dokumentuose ne kartą buvo paminėtas Hitlerio-Stalino slaptas suokalbis, 1939 m. padarytas už lietuvių, latvių, estų, lenkų, suomių ir kitų tautų nugarų. Galbūt šis dalykas laikomas „šmeižtu".
Apie slaptus protokolus, kuriuose buvo šis suokalbis įformintas, ne kartą rašė tarybinė spauda. Pav., 1939 m. rugsėjo 29 d. Sis faktas gana aiškiai aprašytas užsienio šalių enciklopedijose, kurias paskaityti galima respublikos didžiosiose bibliotekose. Pagaliau respublikos bibliotekų uždaruose spec. fonduose, manau, galima rasti ir tų pačių slaptų protokolų fotokopijas su Ribentropo ir Molotovo parašais, atspausdintas užsienio laikraščiuose, minint 40-sias šio suokalbio metines. Pilnus šių protokolų tekstus ne kartą perdavė užsienio radijo stotys. Pav. VFR tai perdavė 1979.IX.6. Todėl šių gėdingų istorinių dokumentų paminėjimas yra ne tyčinis veiksmas, ne žinomai melagingų faktų skleidimas, o žinomai teisingų istorinių faktų konstatavimas ten, kur be to apsieiti neįmanoma, kur jų ignoravimas reikštų istorijos falsifikaciją. Filosofas B. Spinoza istorijos klastotojus siūlė karti lygai taip, kaip ir netikrų pinigų padirbėjus.
Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės dokumentuose buvo pateikti kai kurie minėtų slaptų protokolų, dabar jau plačiai paplitusių liaudies tarpe, tekstai. Aš paprašiau tardytoją Matulevičių, kad atitinkamiems ekspertams būtų pavesta patikrinti minėtų tekstų tikrumą. Tačiau tai padaryti Matulevičius griežčiausiai atsisakė.
Ne aš ką nors apšmeižiau, bet pats buvau piktai ir neatsakingai apšmeižtas. Apšmeižtas tam, kad būtų nors ir fiktyvus, bet vis dėlto „pagrindas" susidoroti su manimi kaip su žmogaus teisių bei tarybinio teisėtumo gynėju.
Visi žino, kad vergijos epochoje Atėnų vergvaldžiai apkaltino doriausią žmogų — Sokratą — „šmeižimu", „jaunimo tvirkintoju" ir pan. Ir šis didžiausio visų laikų filosofo apšmeižimas buvo skirtas būti baze, ir faktiškai buvo bazė jam nužudyti.
Kaip matome, epochos pasikeitė, tačiau amoralių subjektų veiklos metodai ir šiandien tebėra tie patys.
Skaitau, kad manęs apkaltinimas šmeižimu — tai nusikaltimo darymas su ypatingu žiaurumu. Tai nepaprastai piktybiškas pasityčiojimas iš nieko nekalto žmogaus, iš viso tarybinio teisėtumo, iš Konstitucijos. Tai nusikaltimas prieš žmoniškumą.
Atrodo, kad labiau nesiskaityti su žmogumi, su žmogaus teisėmis, su tiesa bei teisėtumu galbūt gali tik PAR, Čilė, polpotinė Kampučija ar kuris kitas kraštutiniškai antižmogiškas politinis režimas.
Mane apšmeiždami, saugumiečiai pirmiau visko grubiai pažeidė 57-jį TSRS konstitucijos straipsnį, kuris teigia, kad „Asmenybės gerbimas, piliečių teisių ir laisvių apsauga — visų valstybinių organų, visuomeninių organizacijų ir pareigūnų pareiga".
3. LTSR Centrinės statistikos valdybos viršininkas Lengvinas 1979 m.— Tarptautiniais vaiko metais — alkoholizmo ir jo pasekmių padėtį nušviesdamas, rašė, kad nuo 1950 m. iki 1979 m. Lietuvoje psichiniu požiūriu nepilnaverčių vaikų gimimas padaugėjo 12 kartų. Per tą patį laikotarpį pagalbinių mokyklų — psichiškai nepilnaverčiams vaikams — padidėjo 10 kartų. Štai kuria kryptimi pasaulyje negirdėtais tempais progresuoja Lietuva! Nuo šio „progreso“ neatsilieka šeimų skyrybų, nusikalstamumo augimo ir visoks kitoks nepageidaujamas progresas.
Pagal Konstituciją piliečiai turi teisę burtis į liaudies — darbo žmonių interesams tarnaujančias draugijas. 1979.X.5 saugumiečiai atėmė iš manęs virš 50-ties piliečių sąrašą su jų adresais ir parašais. Minėti piliečiai pageidavo, kad Lietuvoje būtų atkurta Blaivybės draugijos veikla. Sąrašo negrąžino iki šiol, nors aš dėl to 1979.X.7 parašiau pareiškimą LTSR Prokuratūrai.
Argi tai nekalba, kad saugumiečiai šiuo konkrečiu faktu įrodė, jog piliečiai neturi teisės burtis į draugijas, kad nepaprastai skaudus masių psichinio išsigimimo faktas bei Lietuvai niekad nepažintas amoralumo išplitimo mastas — jiems svetimas ir nesuprantamas dalykas. Manau, kad statyti kliūtis šalies blaivinimo reikalui — tai reiškia užsiimti visų labiausiai kenkėjiška veikla.
Ar visa tai neliudija, kad daugeliu atvejų dabartiniai saugumiečiai save yra iškėlę daug aukščiau konstitucijos, kaip ir Berijos laikais? Visi žino, kiek žalos šaliai atnešė berijinių saugumiečių nebaudžiamas savivaliavimas, grubūs tarybinio teisėtumo pažeidimai.
Ar ne pats laikas Konstitucijai ir TSRS Aukščiausios tarybos ratifikuotiems tarptautiniams paktams, liečiantiems žmogaus teises, suteikti reikiamą svorį ir padaryti galą recidyvuojančiai saugumiečių savivalei? Man atrodo, jog pats laikas, kad konstitucija nustotų būti suvedžiojančių miražu bei klastingais spąstais, kurių pagalba saugumiečiai gaudo ir kiša į kalėjimą tuos, kurie ją laiko šventu dalyku ir į ją remia savo veiklą.
Pagal tarptautinę teisę, šalis, kuri nesilaiko savo pačios nustatytų įstatymų, negali būti vadinama valstybe, o vien anarchine visuomene.
Visa tai turint mintyje, labai prašau Jus tesėti „Komjaunimo tiesoje" duotą pažadą ir imtis reikiamų priemonių, kad grubiausiu būdu pažeistas tarybinis teisėtume, liečiąs mane, būtų kuo greičiau atstatytas. 1980. kovo 15 d.
1980 kovo 20 d. kalėjimo Nr 1 (Učerieždienija OČ Nr 12—26 — tokia iškaba yra prie kalėjimo pagrindinių vartų) administracija.
