PRŪSŲ LIETUVIŲ PULKAI IR BATALIONAI
Mažosios Lietuvos vyrai lietuviai yra iš prigimties stropūs, tvarkingi, drausmingi. Prūsijos karaliai, po kuriais Maž. Lietuva ilgus šimtmečius gyveno, prūsų lietuvius labai mielai ėmė į kariuomenę, nes tai buvo sveiki, “drūti” vyrai ne tokie ištižėliai, kaip dažnai didmiesčių vyrukai esti. Galėjo jie pakilti iki “gefreiterio”, iki puskarininkio, na ir iki “feldwėbelio”. Į karininkus prūsų lietuviams nelengva buvo pakliūti. Senesniais laikais ir paprastam vokiečiui sunku buvo pakilti iki karininko, nes karininkiški laipsniai teko “augštesniųjų” luomų sūnums. Be to, Mažosios Lietuvos lietuviai vyrai anksčiau vykdavo karinę prievolę atlikti labai menkai temokėdami vokiškai. Tik vėlesniais laikais didesniam skaičiui prūsų lietuvių teko pakilti iki karininko.
Po pirmojo pasaulinio karo keletas prūsų lietuvių, buvusių anksčiau vokiečių kariuomenėje, perėjo į Nepriklausomos Lietuvos tarnybą. Vienas jų, Dr. D. Zaunius, vėliau tapo žymiu Lietuvos diplomatu ir užsienių reikalų ministeriu.
LIETUVIŠKŲ DRAGŪNŲ PULKAS
Įdomu, kad prūsų lietuviai yra buvę sudarę ir savo atskirus karinius dalinius. Visiems žinoma, kad Prūsijos laikais Tilžės dragūnų pulkas buvo vadinamas “pirmuoju lietuviškų dragūnų pulku”. Dar po pirmojo karo kai kurie paskelbimai prie Tilžės kareivinių buvo iškabinti dviem kalbom: lietuvių ir vokiečių. Žuvusiems kare iki 1919 metų lietuviškiems dragūnams Tilžėje buvo pastatytas ir paminklas.
Prūsų lietuviai mielai buvo imami ir į karališkąją gvardiją (su buveine Berlyne-Charlottenburge, Karaliaučiuje ir kitur).
Mažai kam atsimenama, kad steigiantis Lietuvos kariuomenei, buvo kilę planai sudaryti ir "“Prūsų lietuvių batalioną” ar net “Prūsų lietuvių pulką”. Kadangi to dalinio steigimo istorija nelemtu būdu susipynė su lenkofilio Aukštuolio istorija, tai ji taip ir liko nuošaliai nuo artimesnio susidomėjimo. Vis dėlto tai yra įdomus mūsų krašto istorijos lapas, kurio, tačiau čia plačiau nušviesti neįmanoma. Čia bus išdėstomi tik kai kurie metmenys apie tai.
PRŪSŲ LIETUVIŲ DALINYS
Prūsų lietuvių batalionas arba pulkas dar 1918 metais buvo sumanyta steigti Maž. Lietuvos pasienyje, Tauragėje. Visoje toje apygardoje buvo paskleista atitinkami atsišaukimai. Įdomu, kad 1918-19 metais tokie atsišaukimai buvo iškabinti net kai kuriose Rytų Prūsijos kareivinėse ir miestuose, kai kur dargi su vokiečių soldatenratų sutikimu. Kai buvo žinoma, kad Prūsų lietuvių pulko organizatorių tarpe yra tokios garbingos pavardės, kaip Simonaičio, Vanagaičio, Dr. Didžio ir kitų, tai prūsų lietuviai vyrai, ką tik pasiliuosuodami iš irstančios ir revoliucijos maišatyje paskendusios vokiečių kariuomenės, mielai sutiko stoti į tą naująjį prūsų lietuvių dalinį. Tačiau kai kurie vokiečių kariniai štabai Rytprūsiuose, vis dar negalėdami apsiprasti su naująja padėtim rytuose, pavartojo tam tikrą klastą. Jie tuos norinčius stoti į prūsų lietuvių pulką nukreipė į vadinamo “Grenzschutz” dalinius, tvirtindami, kad ir tie daliniai “su Lietuva turi ryšį”, arba stačiai tvirtindami, kad Prūsijos pilietis jokiu būdu negalįs stoti į karinį dalinį, esantį už Vokietijos sienos ir įsakymų galios.
Tuomet buvo tokia netikra padėtis, tiek šiapus, tiek anapus Vokietijos sienos, kad iš tikro sunku buvo nuspręsti, kas negalima daryti ir kaip reikia elgtis. Kaipo pavyzdį, kokie tada buvo neaiškūs laikai, galima paminėti ir istoriją su vienu tokiu savanorių daliniu, kuris nebuvo nė reguliarinės vokiečių kariuomenės dalinys, nei priklausė besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Tai vadinamas “pirmasis Kauno savanorių batalionas” (Frei-willigen-Bataillon Kowno), iš kurio trumpo amžiaus yra užsilikęs net vaizdelis su to dalinio vyrų grupę. (Žiūr. nuotrauką.)
Kai tame dalinyje esantiems prūsų lietuviams pasidarė aišku, kad čia ne tikras “lietuviškas batalionas”, tai jie ėmė vis labiau daryti žygių iš jo pasiliuosuoti ir vykti į “tikrąjį lietuvišką pulką”. Bet tai buvo galima tik su nuotykiais. Tolimesnėje eigoje tasai “batalionas tarp dangaus ir žemės baigė savo dienas, o jo vyrai dalinai išvyko į steigiamąjį “Prūsų lietuvių batalioną” Tauragėie, arba grįžo atgal į Mažąją Lietuvą.
Tuo tarpu Tauragėje ir toliau buvo steigiamas lietuviškas pulkas, nors jau ir nebe vienų prūsų lietuvių vardu. Tačiau telkimas vyrų tam pulkui ėjo ir Maž. Lietuvoje. Tam tikslui buvo išleistas toks atsišaukimas:
“Prūsų lietuviai! Mums turi mūsų tėvynė Lietuva rūpėti!”
Savanorių batalionas “KOWNO” susidaręs ir veikęs Kaune ir Suvalkijoje 1918/19 m. Batalione tarnavo daugiausia Maž. Lietuvos vyrai, šioje grupėje yra vyrai su tokiomis pavardėmis: Vanagaitis, Bertulai-tis, Fuskepalaitis, Ašmys, Raukutis ir pan.
“Šitas baisus pasaulio karas su savo visomis neišpasakytomis baisenybėmis baigės. Tiesa, jis be galo daug žmones vargino. Bet reikia pripažinti, kad jis ir šiek tiek gero atnešė. Čia reikia pabrėžti, kad tik per karą pavergtųjų giminių išvalnijimo klausimas iškilo. Ir Lietuva pasidarė savistovė. Viskas buvo tvarkoje. Galinga Vokietija Lietuvai prižadėjo visokios paramos ir Lietuva ja visai pasitikėjo. Tik nelaimė, visai netikėtai iškilo Vokietijoje revoliucija, kuri visą tvarką valdžioje ir kariuomenėje suardė. Ta pirma taip galinga vokiečių kariuomenė tapo taip sugadinta, kad ji nebestengė bolševikų gaujas sulaikyti. Vokiečiai apleido Lietuvos garsiąją sostinę be jokių kovų. Kelias dienas pirm to buvo Berlyno valdžia dar pažadėjusi, kad ji Vilnių tik tada apleis, kada Lietuvos kariuomenė taip susitvarkiusi ir sustiprėjusi bus, kad Lietuvos valdžia ir viena galės savo tėvynę ginti. Gal būti, kad Vokietijos valdžia ir norėjo savo pažadą laikyti. Bet kareiviai jos neklauso.
Kiekvienas nori įsakyti, bet nei vienas nenori klausyti. Tik taip galėjo atsitikti, kad bolševikai vis tolyn į Lietuvą įsiveržti galėjo. Jie užėmė Panevėžį, Šiaulius ir dar kitus miestelius. Panevėžį Lietuvos kariuomenė viena, be vokiečių pagalbos, vėl išvalnijo.
Iš viso to yra aišku, kad lietuviai ant vokiečių kareivių pasitikėti negali. Be to, Vokietijos kareiviai, kurie “Grenzschutz’e” tarnauja, yra gana dažnai pasakę, kad jie prieš bolševikus nei vieną šūvį nepaleis. Kas vokiečių kareiviams Lietuva? Ar jiems Lietuva rūpi? Ne, broliai, Mes turime ją saugoti!
Vyrų, kurie ginklą nusitvėrę tėvynę saugoti gali, turime mes Didž. Lietuvoje gana. O kas tai per vyrai? Jie dar nėra bolševizmu užsikrėtę, kaip daug vokiečių kareivių. Jie savo tėvynę myli ir jokiu būdu nebenori vergystės jungą dar kartą ant pečių užsidėti. Jie nori laisvi būti, o jeigu reikia, už Tėvynės laisvę mirti.
Šitus visus vyrus reikia tik gerai išmokinti ginklus vartoti. Tą gali tik atlikti geri instruktoriai. Dėlto Prūsų Lietuviai, šokite į pagalbą! Tarp Jūsų yra tiek daug kariuomenėje tarnavusiųjų. Ateikite į Didž. Lietuvą naujokus išmokinti! Tokiu būdu Jūs apsaugosite ir saviškius nuo plėšikų gaujų!
Lietuvos kariuomenėje viešpataus disciplina. Kareivių tarybų čia nebus.
Į frontą eiti nei vienas nebus priverstas. Kas į frontą eina, eis iš laisvo noro.
Alga bus gera: Kiekvienas paprastas kareivis gauna mėnesiui 200 markių, puskarininkai ir viršilos dar be to tiek pat kaip ir vokiečių kariuomenėje, ant paveikslo, puskarininkis 200 ir dar 48 markes. Šalia algos gauna kiekvienas labai gerą valgį. Už maistą yra kiekvienam vyrui 8 markės and dienos paskirta.
Atsineškite savo drabužius it tt., ypatingai apsiaustus ir batus. Viskas bus gerai apmokėta.
Eikite visi, kurie Jūs savo kraštą nuo išplėšimo per bolševikus apsaugoti norite, dar šiandien į Tauragės miestą ir užsiregistruokite prie lietuviško pulko štabo. Tėvynė Jums bus dėkinga.
Mes kovosime tik prieš bolševizmą. Neklausykite tų gudriųjų, kad Lietuva galėtų bandyti prieš vokiečius kovoti.
Kas su Mažąja Lietuva bus, tai nei mes lietuviai ir nei vokiečiai neatsvers, bet vien taikos konferencija.
Kas pagelbės Lietuvą nuo bolševizmo išliuosuoti, tas gaus Lietuvoje gerą valdininko vietą, arba jis galės kuo pigiausiai žemės Lietuvoje nusipirkti, o kas 6 metus tarnaus, gaus žemės visai veltui. Tą Jums pažada Lietuvos valdžia.
Dėlto dar kartą: Atvykite kuo greičiausiai, o imkite savo brolius ir draugus į Tauragę drauge.
Tėvynė Jūsų laukia.”
IR GINKLAI BUVO GABENAMI IŠ MAŽ. LIETUVOS
Kad neerzinti vokiečių, kurių įgula tada dar net pačioje Tauragėje buvo (jie iš Lietuvos dar nebuvo visiškai išsikraustę), organizuojamasis lietuvių dalinys Tauragėje buvo vadinamas ilgainiui ne prūsų lietuvių, bet žemaičių batalionu. Pirmuoju bataliono vadu buvo ats. generolas Kubilius, po jo J. Aukštuolaitis. Adjutantu buvo skiriamas E. Simonaitis, ūkvedžiu J. Vanagaitis. 1919 m. vasario mėnesio pabaigoje batalionas turėjo jau 300 vyrų. Karininkų tarpe buvo ir leit. Dr. Didžys, o puskarininkių prūsų lietuvių buvo 29. Apie pusė ginklų buvo atgabenta iš Mažosios Lietuvos.
Vėliau tasai Tauragės batalionas įvairių įvykių pasėkoje buvo išformuotas. Kai kurie prūsų lietuviai liko tarnauti Lietuvos kariuomenėje, kiti grįžo į savo tėviškę — Maž. Lietuvą, kur tuomet brendo svarbūs įvykiai politinėje plotmėje.
Žiūrint į anuos laikus, prašosi tokia išvada: Prūsų lietuviai kariai turėjo tuo metu daug geros valios ir parodė didelį noringumą pagelbėti bendram Lietuvos laisvės reikalui, tačiau nebuvo pakankamai organizuotumo (o kai kur štabuose stigo ir tinkamo supratimo) tą gerą valią nukreipti į tinkamas vėžes.
(Perspausdinta iš "Maž. Lietuvos KELEIVIO", 1952 m. 1/2 nr.)
