KARINIS PARUOŠIMAS DIDŽ. LIETUVOS KUNIGAIKŠTIJOJ IR “RITERIO KATEKIZMAS”
DR. V. SRUOGIENĖ
“Jaunas karys privalo mylėti Dievą ir bijoti Dievo, būti ištikimas savo religijai, turi mylėti savo Tėvynę ir augščiau už viską statyti jos gerovę, turi ruoštis tam, kad galėtų pasiaukoti jai tarnaudamas; turi būti doras ir kupinas pagarbos viršininkams, turi būti geros valios ir pagarbus sau lygiems lygiai kaip ir žemesniems už save.”
Iš “Riterio Katekizmo.”_
KARINIS PARUOŠIMAS LIETUVOJE IKI XVIII AMŽIAUS
Kario paruošimas Lietuvos senovėje ir viduramžiais vyko be jokių specialių mokyklų. Kiekvienas karys, bajoras, nuo pat mažumės buvo savo namuose pratinamas valdyti kardą, mokytis jo laikams įprasto kariavimo meno. Dar jaunuolis būdamas lydėdavo savo tėvą karo žygiuose ir juose įgydavo reikalingo patyrimo. Žinome, pavyzdžiui, kad Vytautas Didysis, vos keliolikos metų berniukas, dalyvaudavo ir savo tėvo Kęstučio žygiuose ir lydėdavo dėdę Algirdą į žygius prieš Maskvą. Eiliniai kareiviai būdavo mankštinami savo vyresniųjų, o kai pradėjo atsirasti samdytų karių būriai — vakariečių karių profesionalų.
Pirmą kartą apie riterių mokyklą Lietuvos -Lenkijos respublikoje yra oficialiai paminėta Vladislovo Vazos Pacta Conventa 1632 m. Jose naujai išrinktasis valdovas pasižadėjo įsteigti riterių mokyklą “fortifikacijos ir artilerijos dalykų pra-tinimuisi” (ufundovač szkolę rycerską na čwicze-nie w fortyfikacjach i w rzeczach puszkarskich).
Jis, kaip ir jo pasekėjai, to pažado neišpildė, bet jau anksčiau, 1624 m., per karus su švedais Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila buvo iškėlęs seime skubų reikalą steigti Lietuvoje karo mokyklą. Taip pat 1666 m., Ašmenos seimelio instrukcijoje bajorams, griežtai reikalauta įkurti karo mokyklą, o iš 1667 m. Kauno seimelio instrukcijos bajorams matyti, kad būta pastangų tai įvykdyti net privatine Lietuvos etmono Mykolo Kazimiero Paco iniciatyva. Tačiau, nors Lietuvos didikai, pralenkdami lenkus, kariniu paruošimu nuoširdžiai rūpinosi, nei Lietuvoje, nei Lenkijoje iki XVIII amžiaus antrosios pusės, jokių karo mokyklų nebuvo.
Stanislovas Leščinskis, buvęs Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi nuo 1704 m. iki 1709 m., rūpinosi kariniu jaunimo paruošimu, bet nieko nepadarė, tik vėliau, tapęs Lotaringijos kunigaikščiu, 1737 m. įkūrė riterių akademiją Prancūzijos mieste Luneville. Tos mokyklos statutas, išspausdintas 1740 m., buvo skirtas ir Lenkijos bei Lietuvos jaunuoliams.
KARO MOKYKLOS LIETUVOJE IR LENKIJOJE XVII AMŽIUJE
Vilniaus karo mokykla
Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764-1795) įkūrė Kadetų Korpą Varšuvoje 1765 m. Tasai Korpas turėjo aptarnauti ir Lietuvą, todėl 1/3 lėšų tai mokslo įstaigai išlaikyti buvo skirta iš Lietuvos. Tačiau Lietuvos bajorai primygtinai reikalavo, kad būtų Lietuvai įsteigta atskira karo
Rudnikų vartai Vilniaus miesto sienoje 1800 metais
(Smuglevičiaus pieš.)
mokykla Vilniuje, nes dėl tolumo, į Varšuvą mokytis negalėjo vykti tiek daug jaunų vyrų, kiek buvo numatyta; be to, Lietuvos bajorai dar ir XVIII amžiuje buvo kupini savigarbos ir, turėdami atskirą nuo Lenkijos kariuomenę, norėjo ir savo krašto kariams turėti atskirą mokslo įstaigą. Tada Lietuvos bajoras dar savęs nesutapatindavo su Lenkijos šlėkta — prisiminkime tik Tado Kosciuškos laiškus, kuriuose jis daug augščiau statė lietuvius už lenkus, net labai kritiškai apie pastaruosius atsiliepdamas! Visdėlto Varšuvos Kadetų Korpas per pora dekadų auklėjo mūsų jaunuolius, jų tarpe ir tą patį Kosciušką kurs baigęs Korpą buvo vienu iš jo instruktorių, lygiai kaip ir Jokūbas Jasinskis.
Kadetų Korpo programa buvo pavesta sudaryti Adomui Čartoriskiui, Podolės žemių valdytojui. Atrodo, kad ją sudarydamas, jis naudojosi Stanislovo Leščinskio nuostatais, bet taip pat ir Berlyno Karo Akademijos programa.
Kadetų Korpas neturėjo būti vien karo mokykla, bet bendra lavinimosi įstaiga. Nepamirškime, kad tai buvo Čartoriskių ir Potockių reformų laikotarpis, kurio metu stengtasi atgaivinti ir krašto patriotizmas, ir lygiai rusų, taip pat ir prūsų pavojaus akivaizdoje, sustiprint kraštą ūkiškai, sutvarkyti kariuomenę, visą gynybos sistemą, auginti šviesų, krašto gerovei tarnauti paruoštą, jaunimą.
Kadetų korpe dėstyta lotynų, lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbos, literatūra, ekonomija, moralės ir teisės pagrindai, Lietuvos - Lenkijos valstybės ir visuotinoji istorija, geografija, fizika, aritmetika, geometrija, analitika, piešimas, dailyraštis, šokiai, kūno mankšta. Iš karo dalykų dėstyta civilinė ir karinė statyba, fortifikacija, fechtavimas. Paskaitose stengtasi sujungti prancūzų enciklopedizmą su vokiečių Gründlichkeit, pamėgimą savo krašto dalykų su praktišku paruošimu pilietinei tarnybai.
Mokyklos pobūdis buvo pasaulietiškas ir savo metui visiškai naujoviškas, siekęs vaduotis iš buvusių teologijos sistemų. Neskiepyta ateizmo, bet programoje nerandame teologinio katekizmo. Kadetas betgi buvo įpareigotas “mylėti Dievą ir bijoti jo, būti ištikimam savo religijai”. Adomas Čartoriskis ypatingai rūpinosi auginti dorus, garbingus piliečius gilioje patriotinėje dvasioje. Tam tikslui jis buvo išleidęs Korpo kadetams “Riterio katekizmą”.
Nors Lietuva ilgai nesulaukė savos valstybinės karo mokyklos, joje veikė keletas privatinių: Radvilai Nesvyžiuje turėjo mokyklą savos kariuomenės karininkams paruošti, Antano Tyzenhauzo pastangomis nedidelė karo mokykla buvo įsteigta Gardine. Povilas Bžostovskis buvo puikiai suorganizavęs karininkų mokyklą savo Pavlovo dvare — jo pastatai kariniams tikslams tame Pavlovo-Merkinės dvare yra išlikę iki mūsų laikų.
Pagaliau 1789 m. Vilniuje prie Akademijos buvo įkurtas Kadetų Korpas Varšuvos Korpo pa-
vyzdžiu. Apie tai Lietuvių Enciklopedijoje, dr. K. Avižonio straipsnyje apie kadetų korpus Lietuvoje (L.E. X t., 206-7 pp.) nėra minima, tačiau A. Moscickio išleistoje knygoje A.K. Czartoryski, Katechizm Rycerski* aiškiai pasakyta, kalbant apie antrąją “Riterio Katekizmo” laidą išspausdintą 1791 m.: “kadetų korpui ir besimokančiam krašto jaunimui Vilniuje Jo Karališkosios Didenybės spaustuvėje prie Akademijos 1791 m. ir skirtą vietinei riterių mokyklai, įsteigtai Varšuvos mokyklos pavyzdžiu 1789 m.” (dla korpusu kadetoiv oraz dla edukującej się mlodziežy kra-jowej w Wilnie, w drukarni J. K. M. przy Aka-demji w r. 1791 a przeznaczony dla tamtecznej szkoly rycerskiej, založonej na wzor Warszaws-kiej w 1789 r.). Deja, apie to Vilniaus Kadetų Korpo veikimą niekur neteko užeiti jokių žinių—-bet lieka iškeltinas pats faktas, kad Vilniuje XVIII amžiaus pabaigoje tokia mokykla egzistavo
MORALINIS KATEKIZMAS KADETŲ KORPO AUKLĖTINIAMS
Klausimas:Kas yra kadetas?
Atsakymas:Tai yra jaunas žmogus, geros kilmės (bajoras, vert. pastaba), atiduotas auklėti asmenims, kurie privalo ugdyti jo gerus įpročius, lavinti jo protą, turtinti jo žinias, kad jis taptų vertas savo garbingosios kilmės.
K. Kurios rūšies drausmei kadetas yra paklusnus?
A.Karinės.
K. Artodėl, kad kiekvienas taptų kariu (įeitų į karių luomą)?
A.Ne, kiekvienas turi laisvę pasirinkti tą luomą (profesiją), kuriam jis turi pašaukimą ir gabumų ir todėl šioje mokykloje yra įvesti tokie mokslai, kurie gali paruošti jauną žmogų kiekvienam luomui (kiekvienai profesijai), o remiamasi karine drausme todėl, kad ji yra tvarkingiausia ir kilniausia.
K. Koks turi būti kadetas?
A.Privalo mylėti Dievą ir bijoti Dievo, būti ištikimas religijai, turi mylėti savo Tėvynę ir augščiau už viską statyti jos gerovę, turi ruoštis tam, kad galėtų pasiaukoti jai tarnaudamas; turi būti doras ir kupinas pagarbos viršininkams, turi būti geros valios ir pagarbus lygiems sau ir žemesniems už save.
K.Kelių rūšių yra tie žmonės, kuriems jo lavinimas yra pavestas?
A. Dviejų.
K.Kurios jos yra?
A. Karininkai ir mokytojai.
K.Kaip kadetas turi laikytis prieš savo karininkus?
A. Turi jų klausyti aklai, be ginčų ir pasipriešinimo, nes to reikalauja tasai klusnumas, kuris yra tos drausmės siela, jis turi juos gerbti kaip savo viršininkus.
K. Kaip jis turi elgtis prieš savo mokytojus?
A. Turi jų pilnai klausyti pamokų metu, visad juos gerbti ir būti dėkingas už jų darbą ir pastangas jį auklėjant.
K.Keleriopi turi būti skatinamieji motyvai?
A. Dvejopi.
K.Kurie būtent?
A. Garbė ir gėda. Garbė turi skatinti į visa, kas gera, gėda — stabdyti nuo blogo.
K. Ar ypatingi raginimai ir bausmės baimė turi vesti kadetą į pareigų pildymą ir stropumą?
A. Tai būtų menkas ir žemas motyvas, kilnesnieji pradai turi jį prie to skatinti, tai yra: būtinas reikalas tapti žmogumi, kuris galėtų atlyginti Tėvynei už jo pilietybės skolą ir rūpinimasis savo asmens garbe.
K.Kurios rūšies turi būti toji pagarba, kuri rodoma vyresniems amžiumi, padėtimi ar laipsniu?
A. Padoriam ir kilniam žmogui dera rodyti kitiems pagarbą savęs nežeminant, tai yra nerodant išorinės pagarbos puolant prie kojų, bučiuojant rankas, pasirašinėjant laiškuose save niekinančiais vardais, perdaug žemai lenkiantis,2 kadangi toks nusižeminimas veda prie niekšybės, kurios reikia saugotis.
K.Kuriais būdais jis turi stengtis įtikti vyresnybei?
A. Stropiai pildant pareigas, rodant klusnumą, vykdant gaunamus įsakymus, bet ne skundžiant kitus, ne platinant paskalas, nes tai yra žema ir rodo blogą būdą.
K. Koks turi būti santykiavimas su draugais?
A. Padorus, mandagus, paslaugus; net juokaujant jis neturi nutolti nuo tos pagarbos, kurią kilnūs žmonės turi vieni kitiems rodyti ir kurios paneigimas lygiai įžeidžia tą, kuris apie ją pamiršta, kaip ir tą, kuris nuo to nukenčia; jis turi slėpti savo draugų klaidas, nesityčioti iš jų, ypatingai iš tų jų netobulumų, kurie gali būti įgimti, nes tas, kuris juos pajuokia, tik parodo savo neprotingumą ir nejautrumą.
K.Kurios turi būti jo pramogos?
A. Sąmojingos ir tokios, kurios ugdo kūno miklumą ir stiprumą, bet ne storžieviškos. O jeigu kas savo malonumui laiko paukščius ar gyvulius, neturi jų kankinti, kadangi blogas elgesys su gyvuliais nejučiomis pratina prie žiaurumo; paslaugumas ir gailestingumas, gero darymas yra oriausios gražios sielos savybės.
K.Ar gali būti tokia aplinkybė, kuri galėtų pateisinti kadetą pamelavus?
A.Tokios aplinkybės niekad negali būti, kadangi dorovingumas ir tiesumas turi visad būti kiekvieno kadeto savybės; tas gi, kuris meluoja, tik parodo žemiausią sielą, linkusią į nedoriausius veiksmus.
K.Ar kadetas turi rūpintis Korpo garbe?
A.Privalo ir net labai, nes vieno kadeto gautieji pagyrimai, lygiai kaip vieno papeikimas, liečia ir kitus. Vieno kurio kadeto netvarkingumas ar nepadorus elgesys padaro gėdos visiems, nes šiame Korpe turi tarpti tik visa, kas yra gera.
K. Arvisi ryšiai tarp Korpo ir kadeto lieka nutraukti, kai kadetas iš jo pasitraukia?
A.Ne, ryšiai pasilieka kuostipriausi, nes tai yra dėkingumo ryšiai ir jie privalo rišti juos visad, kiekviena proga, kiekvienoje tarnyboje: privalo ginti garbę tos įstaigos, kuri jį išauklėjo, visaip ją remti, o kas tuo nesirūpintų, tas nebūtų vertas tos garbės, kad yra buvęs kadetu.
K. Ar kadetas gali būti bailus?
A. Į tai nemoku atsakyti, nes man nėra žinomas tasai žodis ir jo reikšmė. Jeigu kas mūsų Korpe atsirastų, kas galėtų atsakyti, kas tai yra, reiškia, jisai kur nors bus buvęs girdėjęs, kad tokie dalykai yra, nes mūsų tarpe to nėra ir negali būti.
K. Kodėl bailumas yra neigiama savybė?
A.Visų pirma: jis gali suteikti progos daryti kenksmingus veiksmus, kuriems bailus žmogus gali neatsispirti, antra, trukdo pradėti kai kuriuos naujus ir naudingus sumanymus, susijusius su pavojumi; to taip kenksmingo jausmo šaltinis dažnai yra silpnas žmogaus būdas.3 Doras pilietis privalo mankštinti ir protą, ir kūną, kad galėtų vyriškai savo kraštui tarnauti ir kad nesibijotų vien pagalvojęs apie skausmą ar apie lengviausią žaizdą. Bailumas dažnai turi tą pasekmę, kad iš prigimimo dorą žmogų nekartą stumia į nedorus veiksmus, nes jis nori išvengti ginčo ir save apginti.
K. Ar visam tam pakanka būti geros kilmės žmogumi (bajoru)?
A.Žinoma, nepakanka: tik gera kilmė, sujungta su dorybe yra privalumas. Bajorystė be dorybės ir gerų savybių yra neigiamas reiškinys. Doras, drąsus, taurus ir gailestingas bajoras yra vertas didžiausios pagarbos, bet nedoras, išdidus, neteisingas, žiaurus ir negailestingas bajoras yra niekingas padaras: didžiuotis bajoriška kilme, arba niekinti tuos, kurie nėra gimę bajorais, o ypatingai tatai jiems į akis priekaištauti, yra paskutinė niekšybė. Šį teigimą kiekvienas turi tvirtai įsitėmyti.
“Et genus et proavos, at que non facimus ipsi, vix ea nostra puto”— ir protėvių kilmė, ir viskas, ko mes patys nesame nuveikę — ar tai galima laikyti savu nuopelnu?
K.Kokios turi būti kadeto pramogos?
A.Jos turi padėti lavinti jo karinį pasiruošimą; todėl tegu jis mankštinasi, bėgioja su draugais lenktynių, žaidžia sviediniu, tegu su meile atlieka karinę mankštą, tegu atsimena, kad mūsų protėvių karingoji giminė nesitikėjo sulaukti sumenkėjusių, sumoterėjusių palikuonių, kurie bėga iš karo lauko, kurie praranda savo garbę ir savo Tėvynę.
K. Argali kas pateisinti kadetą, kuris negražiais žodžiais koliojasi ir keikia?
A.Tas blogas įprotis negali būti pateisintas, nes keikti sau lygų žmogų, reiškia versti jį duoti tokį pat atsakymą, reiškia tepti patį save, rodyti labai blogą išauklėjimą; keikti ir kolioti nelygų sau yra taip pat žema, kaip ir mušti beginklį, nes nuskaustasis negali atsilyginti, o pulti būriu vieną, smogti nors dviese vienam, nepagelbėti vienam, kada du jį muša — būtų didžiausia gėda. To joks ka-
Lietuvos grenadieriai XVIII a. gale
dėtas sau leisti negali, priešingai, turi laikyti sau garbe sulaikydamas draugą, kuris taip žemai pultų.
K.Ar dera klausytis, kai du asmens patylomis tarp savęs kalba, kai kas atplėšia svetimą, nors ir jam pavestą, laišką, kai varto ir skaito ant svetimo stalo padėtus raštus, žiūri per petį į kito skaitomus popierius?
A.Jokiu būdu tas nedera, leisti sau daryti minėtus veiksmus yra žema, doras žmogus tuo turi bjaurėtis.
K.Ar dera kadetui sukčiauti, pavyzdžiui, keisti matus ir saikus, keisti užstatytus daiktus, drabužius, baltinius, skrybėles, kardus?
A.Visa tai yra nedora, nes tik retai tuo kitam skriaudos nepadaroma. Jaunas žmogus, pradėdamas nuo smulkių suktybių, įpranta daryti su sąžine kompromisus, tolesniam gyvenime ir svarbesniais atvejais pasidaro nesąžiningas, ir nors dažnai jaunikaitis pagiriamas už apsukrumą, tačiau suauga, gyvena ir miršta įsigijęs apgaviko vardą. Nereikia ir norėti kitą apgaudinėti nei leisti būti apgaudinėjamam. Kalbant apie pinigų skolinimą, reikia to vengti, jei nebent skolintojui yra būtinas reikalas ir yra tikras, kad galės pažadėtu laiku pilnai atsiteisti; nes kas skolina iš kitų pinigus, žinodamas, kad negalės jų grąžinti, tas yra lygus vagiui, juo blogiau, kad nuo tokio vagies sunku apsisaugoti.
K. Ar gali išvengti nedoro žmogaus vardo tas, kas stengiasi gerinti savo materialinį būvį pasisavindamas kito nuosavybę ar spekuliuodamas?
A.Jokiu būdu negali: nes tie du keliai veda į nedorybę ir apgavystę. Dorai sielai vien jau kaltės įtarimas yra lygus kaltei ir palieka dėmę; nėra nieko žemesnio ir paniekos vertesnio, kaip spekuliavimas ir sukimas lošiant kortomis. Kiekvienas turi stengtis elgtis taip, kad jam nekristų panašus įtarimas. Niekas neapsaugos nuo apkaltinimo, jeigu pats teisinsis, sakys, kad esąs doras, tik bendravęs su apgavikais — niekas jo nepateisins visuomenės akyse ir prieš jo paties sąžinę. Nėra skirtumo — ar pačiam gėdingai elgtis, ar dalyvauti kito nusikaltime. Apgavikai, išnaudotojai yra niekšai ir išdavikai, jie netenka visuomenės pagarbos.
Toliau seka eilė klausimų ir atsakymų apie tai, kas tai yra dėkingumas, kuklumas, sielos švelnumas, santūrumas, koks turi būti tikras patriotas, kaip doru būdu galima siekti populiarumo be kitų paniekinimo. Ypatingai pabrėžiama būtinas reikalas aukotis Tėvynės reikalams, riteriškumas ir mandagumas moterų požiūriu. Pakartotinai perspėjama dėl netinkamų juokų:
“Nescit vox missa reverti”— kartą ištartas žodis yra negiįžtantis.”4
Kadetas, palikdamas savo mokyklą, pasirašydavo specialioje knygoje savo įsipareigojimus:
“Aš, - pripažįstu ir visam savo gyvenimui pasižadu būti dėkingas Kadetų Korpui už gautą jame išauklėjimą; pažadu, kad kiek turėsiu jėgų, kiekviename darbe, kurį pasirinkčiau, rūpinsiuos to Korpo garbe, stengsiuos kur galėsiu jam būti naudingas ir jausiu savo pareigą jam visaip patarnauti, taip pat ir visaip ginti jo reikalus.” (Parašas.)
Laikotarpis tarp pirmojo ir antrojo Lietuvos - Lenkijos valstybės padalijimų — nuo 1772 iki 1773 m. — gali būti iš dalies prilygintas Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiui: ta pati, maždaug, trumpa laiko apimtis, ta pati dvasia, siekianti išlaikyti krašto savarankumą, pakelti kraštą ūkiškai, materiališkai, plėsti švietimą, ruošti piliečius tinkančius dirbti ne vien sau, bet visos šalies, visų jos žmonių gerovei. Švietimas Lietuvoje XVIII amžiaus paskutiniais dešimtmečiais buvo labai pakeltas Adomo Čartoriskio ir kitų šviesiųjų didikų pastangomis, o dar labiau išplėstas Vilniaus universiteto žydėjimo metu, kada minėtojo Adomo Čartoriskio sūnus, taip pat Adomas, buvo pirmosios Europoje ir Lietuvoje švietimo ministerijos priešaky. Nors tada galvota skirtingomis, negu mūsų laikais kategorijomis, nors tada mūsų šviesuomenė kalbėjo lenkiškai ir prancūziškai, nors į mokyklas vietoj lotynų kalbos iš viršaus skverbėsi lenkų kalba ir, nors, pagaliau, visas mokslas pradėjo eiti lenkų kalba — nepaisant to, švietimas, paplitęs plačiau ir jau siekęs kaimą, davė nepaprastai didelių vaisių, sąmonino žmones ir plėtė jų akiratį, kėlė moralę.
Įsiskaitę į “Riterio Katekizmą”, matome, kaip kilnios, humaniškos ir demokratiškos buvo jo idėjos. Nenuostabu, kad jis išauklėjo tokius pasaulinio masto herojus (iš tikrųjų, pasaulinėje istorijoje maža rasime jiems lygių pavyzdžių), kaip tie, kurie buvo to laikotarpio mokyklų auklėtiniai Lietuvoje. Ir Tadas Kosciuška, ir Jokūbas Jasinskis, ir daugelis to laiko Lietuvos bajorų sūnų jau tapo naujos dvasios atstovais. Kosciuška, savo būdu tikras lietuvis, kuklus, santūrus, nekartą peikęs lenkų išdidumą ir lengvabūdiškumą, skelbė: “Vien už bajorus nekariausiu, noriu visos tautos laisvės!” Jis gi savo testamentu norėjo atleisti nuo baudžiavos savo dvarelio valstiečius, tik caras Aleksandras I jo valios vykdyti neleido. Jaunystėje, kol bendras su lenkais karas prieš rusus neįtraukė jo į kovų Lenkijoje sūkurį, kol nepastatė jo Lenkijos sukilėlių kariuomenės vadu, Kosciuška savo laiškuose aiškiai sakėsi esąs lietuvis ir norįs ne Lenkijos, bet Lietuvos kariuomenėje būti generolu. Apie Tadą Kosčiušką prancūzų istorikas J. Michelet rašė: “Tas pirmasis bajoras, kautynių metu nušokęs nuo žirgo ir pėsčias, paprasta kaimiečio miline, stojęs greta valstiečio sukilėlio — simbolizuoja naujos, demokratinės epochos pradžią.”
Jokūbas Jasinskis, taip pat išauklėtas toje pat “Riterio Katekizmo” idealų dvasioje, buvo net karštas jakobinas, gilus demokratas, Lietuvos patriotas.
Ir tos bendros, kilnios, humaniškos idėjos, taip ryškiai nusakytos “Riterio Katekizme”, palietė platų mūsų bajorijos sluogsnį. Jos ilgai neužgęso, ypač kulesnėse Lietuvos bajorų pastogėse, prasiverždamos kiekvienos kartos sukilime prieš rusus: 1812 m., kai tikėtasi Napoleono pagalba atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, 1831, 1863 metų sukilimų kovose . . . Toji “Riterio Katekizmo” dvasia buvo ir vienas iš paslėptųjų akstinų, kurie ušugdė mūsų tautinio atgimimo tėvus, kurie davė “Aušrą”, “Varpą”, pagaliau ir 1918 metų vasario 16-tos dienos Nepriklausomybės Aktą.
1. A. K. Czartoryski, Katechizm Rycerski, wydal i przedmovvą opatrzyl A. Mosšeicki (wydanie drugie, Gebethner i Wolff, Warszawa-Wilno, 1925).
2. Tokie buvo paplitę XVIII a. papročiai bajorų tarpe.
3. Originale pavartotas žodis “zniewiešcialošč”, “sumoterėjimas” — tai buvo būdinga XVIII amžiaus saloniniams vyrams.
4. Adam Kazimierz Czartoryski, Katechizm Rycerski, wydal i przedmową poprzedzil H. Mosčioki. Gebethner i Wolf, Warszawa, Krakow, Lublin, Lodž, Poznani, Wilno, Zakopane, Paryž, 1925.
