BĖGIMAS Į VAKARUS
Nuo II Pas. karo pabaigos spaudoje pasirodo žinios apie pabėgusius ir nuolat vis tebebėgančius iš komunistinių kraštų žmones. Yra apskaičiuota, kad iki dabar tokių pabėgėlių yra iš viso 14 milionų.
Tuos pabėgėlius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirmąją sudarytų eiliniai civiliniai žmonės, antrąją — kariai, dezertyrai ir trečiąją — diplomatai ir žvalgybos ar saugumo pareigūnai.
II Pas. karui pasibaigus, apie 1.6 mil. vadinamų išvietintųjų, atsidūrusių daugiausia V. Vokietijoje, Austrijoje ir Italijoje, atsisakė grįžti į savo kraštus, kurie pateko į komunistų valdžią, šitų išvietintųjų skaičius per ištisus 20 metų nuolat augo, nes nauji pabėgėliai iš už geležinės uždangos nuolatos pasirodydavo Vak. Europoje ir kitur.
Komunizmo užvaldytų plotų augimas, kai kuriuose pasaulio kraštuose sukėlė naujas pabėgėlių bangas. Paskutinių 17 metų laikotarpyje pastebėtos tokios 7 masinės bangos naujų pabėgėlių nuo komunizmo: daugiau kaip milionas pabėgėlių iš raudonosios Kinijos spruko į Hong Kongą, kai komunistai paėmė valdžią Kinijoje; apie 200,000 vengrų pabėgo nepavykus sukilimui prieš komunistus Vengrijoje; apie 60,000 čekų paliko savo kraštą komunistams įvykdžius perversmą Čekoslovakijoje; 60,000 tibetiečių atsidūrė Indijoje ir Nepale, komunistams įsiveržus į Tibetą; pagaliau, naujausi pabėgėliai iš Kubos, kurių 270,000 pabėgo į J.A.Valstybes.
Visi šie masiniai bėgimai įvykdavo tuoj pat prieš komunizmo perversmą arba tuoj pat jam įsigalėjus. Nes kartą komunizmas įsigali, — įvedamos griežtos priemonės vidaus priežiūrai, sienų sekimui ir jų saugojimui. Tomis priemonėmis masiniai bėgimai sustabdomi, jie virsta tik mažų grupių ar pavienių asmenų pasprukimu į laisvę.
Manoma, kad apie milionas žymių žmonių ir profesionalų: daktarų, inžinierių, menininkų, mokslininkų ir kt. paliko Sovietiją ir jos satelitus per šiuos paskutinius 20 metų. Šių žmonių bėgimas, nežiūrint pagriežtintos kontrolės ir net žiaurių priemonių, dar vis tebesitęsia iš Rytų Europos kraštų. Jų atvykimas į Vakarus suteikia šiems kraštams neišsemiamą šaltinį žinių ir informacijos apie tai kas vyksta už geležinės uždangos. JAV Centr. žvalgybos agentūros direktorius A. W. Dulles apie vengrų pabėgėlius pasakė, kad jie Vakarams atgabeno žinias apie Vengrijos techniškąjį, mokslinį ir karinį pajėgumą ir tuo įgalina vakariečius spėti apie Vengrijos galimą ateities pajėgumą.
Nereikia tačiau užmiršti, kad tų pabėgėlių tarpe yra ir specialiai siųstų sovietų agentų, kurie turi tikslą ir uždavinį rinkti žinias ir tiekti jas sovietams.
Dar ir dabar Vakarus stebina nepaprastas reiškinys pastebėtas II Pas. karo metu Rusijoje. Ten vokiečiams rusų kariai pasidavinėjo masiniai. Per pirmus devynis karo mėnesius, trys su puse miliono raudonarmiečių pasidavė vokiečių armijoms žygiuojančioms į Rusijos gilumą. Pasibaigus karui Vakarų sąjungininkai, pagal Jaltos sutartį, visus tuos belaisvius, deja, “repatriavo” atgal į Sovietiją.
Tačiau, nežiūrint to, tuoj po karo, dar vis žymūs sovietų karių skaičiai sprukdavo į Vakarus. Pav. 1948 m. 7,500 raudonarmiečių perėjo pas vakariečius. Įdomu, kad jų tarpe būta didelio skaičiaus karininkų, kurie paprastai sovietuose laikomi rinktiniu luomu. Jų tada būta net 1000, nuo jaunesniojo karininko iki generolo imtinai (vienas generolas pulkininkas ir apie du tuzinai kitų generolo laipsnio karininkų).
1955 m. bėgyje sovietų karių bėgimas žymiai susilpnėjo. Nuo 1951 m. iki 1958 m. tik vienuolika sovietų karininkų ir 33 raudonarmiečiai paspruko į Vakarus. Toks žymus pabėgėlių skaičiaus kritimas aiškinamas naujų griežtų priežiūros priemonių įvedimu, pasienio geresne kontrole, esmeninės sudėties atrinkimu, dažnu dalių keitimu ir bausmių sustiprinimu pagautiesiems.
Tačiau ir sugriežtintos priemonės nepajėgia sustabdyti bėgimą Rytų Vokietijos karių. Jie pabėga į Vakarus vidutiniai po vieną kasdien.
Panašus vaizdas yra ir kituose sovietų satelituose. Kai tik kur nors Vakarų kariuomenė susiduria su Rytų, pasikartoja masinis rytiečių bėgimas į Vakarus. Korėjoje apie 50,000 šiaurės korėjiečių ir kiniečių karių atsisakė būti repatrijuojami iš vakariečių belaisvės. Nuo 1954 m. 16,000 šiaurės vietnamiečių pabėgo į Pietinį Vietnamą. Karių pabėgimas yra labai svarbus faktorius, kuris suteikia labai svarbių karinių žinių Vakarams. Jis svarbus ir šaltojo karo propagandai prieš komunistus, nes kario pabėgimas yra dezertyravimas, paprastai, visur baudžiamas mirtimi.
Tačiau dar svarbesni pabėgėliai už karius yra pabėgėliai diplomatai ir saugumo ar žvalgybos pareigūnai. Jų reikšmė yra tarptautinė. Galime suplakti diplomatus ir žvalgybos ar saugumo personalą į vieną grupę, nes pas Sovietus šios abi grupės paprastai yra vienos kategorijos ir dirba abu darbus iš karto. Sovietų ambasados pasiuntinybės ir konsulatai, tai žvalgybos ir saugumo agentūros ir jų pareigūnai tik vaizduoja diplomatus.
Šios diplomatų grupės pabėgimai prasidėjo tuoj karui pasibaigus. Vos trys dienos po Japonų kapituliacijos, rugsėjo 5 d. karinės žvalgybos karininkas Sovietų ambasadoje Otavoje, Igor Guzenko, paliko savo postą su 109 slaptais dokumentais paimtais iš ambasados bylų. Tuos dokumentus jis įteikė Kanados policijai. Jo pabėgimas sukėlė tarptautinę sensaciją ir visuomenę pirmą kartą supažindino su Sovietų plačia šnipinėjimo organizacija, netik Kanadoje, bet ir visame pasaulyje, kuri rinko žinias apie atominius ginklus.
Guzenkos parodymai išaiškino britų mokslininką dr. Alan Nunn May, kuris perdavinėjo slaptas žinias apie atominius ginklus Sovietų Sąjungai. Guzenkos parodymai JAV kongreso komitetui įgalino kongresą paskelbti Atominės Energijos aktą įvedusį griežtą atominių žinių kontrolę.
Po Guzenkos tokių pabėgimų buvo ir daugiau. Pradedant 1953 m. gruodžio mėn. per penketą mėnesių, vienas po kito, į Vakarus pabėgo net penki vyresnieji Sovietų žvalgybos pareigūnai. Mat gruodžio mėn. Maskvoje krito Sovietijoje pagrindinis žvalgybos pareigūnas, jos viršininkas Beria. Pirmasis iš šių pabėgo lenkų slaptosios policijos plk. ltn. Josef Swiatlo. Jis buvo departamento viršininko pavaduotojas. Jo įstaiga sekė, ne tik savos vyriausybės narius, bet ir lenkų komunistų partijos pareigūnus. 1953 m. gruodžio 5 dieną Swiatlo, būdamas Berlyne, perėjo į Vakarų pusę ir su savim atgabeno glėbį dokumentų ir žinių. Dėl jo pabėgimo ir vėlesnių jo kalbų per Voice of America ir Laisvosios Europos radiją, iš pareigų buvo pašalintas Lenkų slaptosios policijos viršininkas Stanislavas Radkiewicz.
Sekantis pabėgo Yuri Rastvorov, vidaus reik. ministerijos (MVD) plk. ltn. in antrasis Sovietų ambasados Tokio sekretorius. 1954 m. sausio 24 d., iš anksto susitaręs, jis prisistatė JAV amabasadai Tokio. Jis Vakarams patiekė sovietų šnipinėjimo planus Japonijoje. Išdavoje du japonų užsienių reik. ministerijos tarnautojai, pardavinėję Sovietams slaptas žinias, buvo suimti.
Po trijų savaičių iš Sovietų ambasados Vienoje paspruko mjr. Petras Deriabin. Po diplomato priedanga jis turėjo iš KGB (valstybinio saugumo įstaiga) uždavinį sekti sovietų piliečius esančius Austrijoje. Tuo metu jis kaip tik tvarkė pabėgimo bylą Sovietų teisininko Anatoli Skačkov. 1954 m. vasario 15 d. Deriabinas atvyko į Amerikos karinės misijos štabą Vienoje ir pasiprašė politinės prieglaudos.
Praėjus vos trims dienoms po Deriabino pabėgimo, Frankfurte pabėgo MVD kpt. Chochlovas. 1954 m. vasario 18 d. Nikolai Chochlov pasirinko tremtį, vieton jam pavesto uždavinio nužudyti antikomunistų rusų vadą Vakarų Vokietijoje Georgi Okolovič. Jis susirišo su savo numatyta auka ir pasidavė amerikiečių žvalgybos pareigūnams. Vėliau Chochlovas liudijo senato komitetui apie Sovietų MVD veiklą, ir metodus. Informacijos pasekmėje Amerika pasiuntė Sovietams griežtą protesto notą.
Nespėjo Chochlovo bylos sukelta audra apsiraminti, kai Sovietų ambasados Canberoje, Australijoje, trečiasis sekretorius, o ištikrųjų, tai MVD vyriausias pareigūnas Australijoje, plk. Vladimir Petrov įsijungė į bėglių diplomatų paradą. Balandžio 3 d. Petrovas paliko ambasadą ir pasiprašė australų politinės prieglaudos. Jis atsigabeno ir glėbį slaptų dokumentų apie Sovietų šnipinėjimą Australijoje. Po dviejų savaičių Australijos pareigūnai suspėjo įsikišti ir išgelbėti nuo priverstino išvežimo į Sovietiją Petrovo žmoną. Ji taip pat tarnavo toj pačioj Sovietų ambasadoje MVD codų šifruotoja. Taip ji galėjo pasilikti kartu su savo vyru
Australijoje, laisva. Australai atlikę šio viso reikalo tyrimą, rado reikalinga nutraukti diplomatinius santykius su Sovietų Sąjunga.
Sekanti sovietinių diplomatų bėgimo banga įvyko 1959 m. birželio ir liepos mėnesiais. Tada į Vakarus pabėgo trys pagrindiniai Sovietų pareigūnai.
Pirmasis iš jų buvo Aleksandr Kaznačiejev, KGB agentas ir informacijų valdininkas Sovietų ambasadoje Ran-gūne, Burmoje. Jis prisistatė JAV ambasadai 1959 m. birželio 24 d. Sovietų autoritetas ir prestižas Burmoje dėl šio pabėgimo smarkiai nukentėjo, nes burmiečiai dar nebuvo užmiršę, nepersenai sovietų pareigūnų brutalų, su nieku nesiskaitantį pasielgimą, kai jie sutrukdė ir suėmė norėjusį pabėgti į Vakarus savo karinį attaché plk. Michail Stryginą.
Beveik tuo pat metu kai Kaznačiejevas pasiprašė politinės globos, kitame žemės pusrutulyje, plk. Pawel Monat, tik ką grįžęs iš Vašingtono, kur ėjo karinio attaché pareigas, pakeliui į atostogas Jugoslavijoje, pasiprašė politinės globos JAV ambasadoje Vienoje. Jis ką tik buvo paskirtas Lenkijos karinės žvalgybos karinių attaché skyriaus viršininku. Vėliau jis liudijo senato komisijai apie lenkų žvalgybos tinklą JAV-se ir visame pasaulyje.
Dar po mėnesio Čekoslovakija neteko savo karinio attaché Vašingtone. 1959 m. liepos 25d. plk. ltn. Frantisek Tisler iš Čekoslovakijos ambasados, kur ėjo čekų karinės žvalgybos JAV viršininko pareigas, pasiprašė politinės globos.
Tuo pabėgėlių diplomatų sąrašas dar nesibaigė, iš tiesų, jis nuolat auga. 1961 m. kovo mėn. pabėgo Lenkų vidaus reik. viceministeris plk. Antoni Alster. Rytų Vokietijos valstybinio saugumo ministerijos pareigūnas ltn. Guenther Maennel perėjo į Vakarus 1961 m. birželio mėn. Vengrų slaptosios tarnybos pareigūnas Belą Lapusnyik paspruko į Vieną 1962 m. gegužės mėn. Raudonosios Kinijos saugumo pareigūnas jų ambasadoje Stokholme, Chao Fu, būdamas Vak. Vokietijoje užėjo į Amerikos ambasadą pasiprašyti globos 1962 m. rugpjūčio mėn.
Kubos ambasados Berne trečiasis sekretorius Jesus Lombera Cadalso pasiprašė JAV politinės globos 1962 m. spalio mėn. KGB karininkas, priskirtas prie Sovietų nusiginklavimo delegacijos Ženevoje, Yuri Nosenko, pasiprašė JAV politinės globos 1964 m. vasario mėn. Būdamas JAV raudonosios Kinijos ambasados Burundi valstybės Afrikoje kultūrinis attache, Tung Chi-ping, pasiprašė politinės globos 1964 m. gegužės mėn. Lenkų diplomatas, karinės misijos Vakarų Berlyne viršininkas Wladislaw Tykocinski pabėgo pas amerikiečius 1965 m. gegužės mėn.
Be šių pabėgėlių, jau nutraukusių ryšius su komunistais viešai, yra dar daug, kurie slaptai teikia Vakarams žinias, tačiau dar negali, ar nesiryžta, pabėgti.
Be vertingų žinių, kurias jie suteikė, šie pabėgėliai yra gyvi liudininkai, kad ta monolitinė komunizmo tvirtovė, nėra tokia stipri ir be plyšių. Ji yra pažeidžiama. R.
