EPIZODAS IŠ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ SU MŪSŲ PIETŲ KAIMYNU
BUTEGEIDIETIS
(PABAIGA)
Grįžkime prie būrio veiksmų. Žvalgomieji patruliai vykdė savo uždavinį, kiekvienas savo kryptyje. Lenkų kavalerija žygiavo Kovarskas -Traupiai - Taujėnai - Ukmergė kryptimi.
Taujėnuose buvo prekybos diena (turgus). Aplinkinių kaimų ūkininkai nuvažiavę prekiavo. Apie pusiaudienį patrulis Nr. 3 (viršininkas Cimulianskas) pasiekė Taujėnus. Iš kitos pusės, lenkų kavalerijos joja (žvalgomoji ar žygio saugos) taip pat pasiekė Taujėnus. Patrulio Nr. 3 viršininkas pastebėjęs beatjojančius lenkus į Taujėnų miestelį, nutarė trauktis atgal Ukmergės link. Tuo tarpu lenkai irgi pastebėjo (ar gal koks šnipukas pranešė) patrulį Nr. 3 jau besitraukiantį. Lenkų kavalerijos joja karžygiškai nusiteikusi, negaišdama metėsi raitųjų atakon. Tuo metu patrulis Nr. 3 jau buvo išėjęs iš Taujėnų miestelio. Patrulio viršininkas, pastebėjęs, kad lenkai atakuoja, sukomandavo: “Priešas iš užpakalio, gulk!”. Po tos komandos sekė sekanti komanda: “Į priekinį raitelį, šauk!”. Toliau sekė: “Į sekantį raitelį ant kelio, šauk!” ir t.t. Nei viena salvė neliko prašauta. Kiekvienos salvės išdavoje buvo kliudyta ar tai raitelis, ar arklys. Lenkai, pajutę taiklius patrulio šūvius ir jau turėdami nuostolių, lietuvių patrulio nepasiekę, pasuko atgal ir nudūmė. Šiame susidūrime buvo laimėtos ir nežymios trofėjos.
Patrulio susidūrimas su lenkų žymiai skaitlingesne joja ir nelygios dvikovės laimėjimas, yra labai būdingas pažymys, apibūdinantis Lietuvos karį. Plk. ltn. K. Ališausko žodžiais, “lenkų kavalerijos kareiviai daugumoje buvo seni kovotojai”. O tas labai daug reiškia. Mūsų pusėje, gi, patrulyje Nr. 3, su šiokia tokia kovos patirtimi buvo tik patrulio viršininkas Cimulianskas, o kiti visi 5 buvo jauni kovotojai, tik prieš 2 ar 3 mėn. pašaukti kariuomenėn, bet kas būtiniausiai reikalinga žinoti kiekvienam kariui kautynėse, parengime įgyti jau spėję. Patrulis Nr. 3 (viršininkas Cimulianskas) iš Taujėnų traukėsi (bėgo), tačiau, ten pat, ryžtingoje dvikovėje, sumušė galingesnį priešą.
Patrulio viršininkas kautynėse buvo drąsus, sumanus, griežtas, įtakingas, ramus ir nesiblaškantis. Jo pavaldiniai, jauni kovotojai fiziniu ir moraliniu atžvilgiu buvo lygūs savo viršininkui. Kovėsi, nors trumpai, bet didvyriškai. Drąsūs patrulio veiksmai lenkų kavalerijos vadovybę suklaidino, kartu išgelbėjo ir patrulio gyvybę (lenkų kavalerijos rinktinė sutiktus karius bei šaulius nelaisvėn neėmė, bet žvėriškai šaudė juos vietoje). Taip patrulis užkirto kelią lenkams Ukmergės link.
Po šio trumpo mažų dalinių susidūrimo, lenkų kavalerijos brigada, negaišindama laiko, mažais lauko keliais, miškingomis vietovėmis, Taujėnus ir Siesikus aplenkdama iš šiaurės, numarširavo Kėdainių link.
Visų pamirštas, o gal mažai kam ir žinomas, šis smulkių padalinių susirėmimas, įvykęs ties Taujėnais, baigia nueiti į visišką paslaptį ir prisidengti amžinybės kapu, be jokio pėdsako. Tiesa, lenkų karinėje literatūroje jis paminėtas, bet tik pats faktas ir tik tiek, kiek jiems buvo naudinga ir pageidautina. Mūsų karinėje literatūroje jis liko be pėdsako. Plk. K. Žukas, savo knygoje, aprašydamas Širvintų kautynes, užvardino “Stebuklas ties Širvintomis”. Šias, gi, kautynes užvardinčiau “Stebuklas ties Taujėnais”. Taujėnų stebuklas, gal būt, yra žymiai svarbesnis negu stebuklas ties Širvintomis. Reikia tik įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jei visi lenkų 11 eskadronų būtų marširavę Ukmergės link. Manau, kad lapkričio mėn. 19 d. mūšis ties Širvintomis nebūtų įgavęs tokios reikšmės. Manau, kad būtų buvę visai kiti rezultatai. Manau, neapsiriksiu sakydamas, kad kautynės ties Širvintomis ir ties Taujėnais buvo lemiamos dėl laisvės ar vergijos.
Pranešimai vyko savo laiku: patruliai sugrįžo nustatytu laiku. Ryšio patrulis su 2 p. p.batalionu, jieškodamas jo, buvo nuėjęs apie 4 kilometrus už Vidiškių, Lyduokių link. Deja, bataliono nesuradęs grįžo atgal. Iš komandos prisiuntė vakarienę, kartu ir įsakymą: iš dv.
Podworyszki persikelti į Kunigiškių kaimą. Kaimynas iš kairės 8 p. p. Mokomoji komanda Siesikuose. Į Kunigiškių kaimą atvykau lapkričio 19 d. vakare. Kunigiškių kaime išbuvau iki lenkų kavalerijos išvykimo iš mūsų veikimo ribų. Tuo ir baigėsi Mokomosios komandos dalyvavimas karo veiksmuose.
Karo veiksmams užsibaigus, Mokomosios komandos mokymo programa buvo peržiūrėta ir pritaikyta taikos metui.
1921 m. vasaros viduryje buvau perkeltas į Ūkio kuopą, o 1922 m. vasario pradžioje buvau paskirtas laikinai eiti kulk. kuopos vado pareigas.
Būdamas kulk. kuopos vadu, turėjau porą dešimčių arklių. Tame skaičiuje buvo 2 žemaitukai eržilai. Abu vienodos spalvos (mėlynai širmi ir labai tamsių karčių ir uodegų), abu beveik vienodo ūgio, abu vienodo temperamento, abu vienodo greičio ir eisenos, tik vienas buvo laikomas jojamu, o kitas kinkomas į kulkosvaidžio vežimėlį. To arklio prižiūrėtojas ir sunkaus kulkosvaidžio vežimėlio viršininkas L. buvo labai doras, sąžiningas, darbštus ir rimtas, ne tik karys, bet ir žmogus, ar pilietis. Linksmos ir geros išvaizdos. Su ūsais, visai panašiais į katino. Šituos du žemaitukus, pakinkytus į porinį vežimą, mokėdavo suvaldyti tik jis, ir jie tik jo klausydavo.
Vykstant pulko štaban ar ūkio skyriun, vykdavau dažniausiai važiuotas, su tais žemaitukais ir su tuo vežiku. Ir taip, vieną kartą, bevažiuojant į pulko štabą, vežikas pradėjo pasakoti man, apie įvykį ties Taujėnais ir apie kitų dviejų patrulių veiksmus. Pasirodo, kuopoje buvo vienas iš tų, kuriuos aš buvau pasiuntęs žvalgybon iš Kurėnų kaimo. Tik nebeatsimenu, kuriame patrulyje jis dalyvavo, ar patrulyje Nr. 1, kur viršininkas buvo Plungė, ar patrulyje Nr. 2, kur viršininkas buvo Jonaitis. Nujautimas sako man, kad jis buvo antrajame patrulyje. Tuomet jaunas kareivis N., dabar buvo kulkosvaidžių kuopoje kulkosvaidžio viršininkas — skyrininkas. Jis keletą kartų prisiminęs ir su pasitenkinimu pasakojęs, kaip jauni kovotojai privertę savo viršininką, sąžiningai vykdyti gautąjį uždavinį. Lapkričio 19 d. 1920 m., kada aš pasiunčiau tris žvalgomuosius patrulius iš Kurėnų kaimo, tikslu j ieškoti priešą ir sekti jo veiksmus, vienas iš patrulių viršininkų (pirmojo, ar antrojo) pabūgo. Matomai, jam pasivaidino, kad priešo pirmoji kulka jį nukaus. Vos tik keletą kilometrų paėjus nuo Kurėnų kaimo, patrulio viršininkas, pradėjęs įrodinėti savo pavaldiniams, kad lenkai yra raiti, o mes pėsti, taigi, su lenkais susitikę nebepabėgsime ir ne-bepasislėpsime: “Lenkų yra daug, o mūsų tik šeši. Gerai, jei mus paims į nelaisvę, o jei sušaudys, kas tada? Susitikę su lenkais, nebespėsime pasiųsti pranešimą užtvaros viršininkui. Tad ar negeriau, jei šiek tiek paeisime dar, miškelyje sustosime, o 13 val. parašysime pranešimą, kurį, vienas iš mūsų nuneš būrio vadui, o likusieji 16 val. grįšime į Kurėnų kaimą — į būrį? Pranešime, kad priešo niekur nepastebėjome ir visa bus tvarkoje”.
Bet pasirodė, kad šitas patrulio viršininko pasiūlymas jauniems kovotojams nepatiko, ir su viršininko pasiūlymu jie nesutiko. Iš savo pusės, jie pareikalavo uždavinį vykdyti taip, kaip įsakyta, priešingu atveju būsią priversti pranešti būrio vadui (garbė motinoms ir tėvams, kurie išaugino ir išauklėjo tokius sūnus). Patrulio viršininkas nebesipriešinęs ir patrulyje nesusipratimų daugiau nebebuvę.
Po keliolikos metų, tolesnei tarnybai buvau perkeltas į Ukmergę. Begyvenant Ukmergėje, man prisiminė visų pamirštas ir iš viso mažai kam težinomas, 7 p. p. Mokomosios komandos žvalgomojo patrulio susikovimas su lenkų kavalerijos joja Taujėnų priemiestyje, and kelio Ukmergė - Taujėnai. Mūsų karinėje literatūroje jis visai neminimas, o gal aš to nepastebėjau? Yra vertimas straipsnio “Vilniaus kavalerijos bri gados reidas Kėdainių kryptimi”, Michniewicz Hetman rtm. Mūsų Žinynas Nr. 28, t. X, Kaunas, 1926. Ten pasakyta: “19-tą dieną mūsų joja Taujėnuose tikrai turėjo susidūrimą su 4-to (7-to, B.) lietuvių pėstininkų pulko būreliu ir patvirtino to paties pulko ėjimą iš Ukmergės Kovarsko link”. Tai ir viskas, kas yra minima apie tai mūsų verstinėje literatūroje.
Kartą, iš Šventosios upės slėnio eidamas, nenuėjau tiesiog į miestą, bet pasukau į plentą, o vėliau plentu pasukau į Ukmergę. Praeinant pro plk. ltn. Pošiūno namelį, pastebėjau, kad namelio savininkas sėdi sodelyje ir skaito knygą. Užkalbinau jį. Plk. ltn. Pošiūnas paprašė mane užeiti į sodelį, nes norįs pasikalbėti vienu jam rūpimu klausimu. Ant statelio gulėjo lenkų karinis žurnalas “Bellona”. Besikalbant ir bevartant žurnalą, prisiminė man ir vėl to žvalgomojo patrulio veiksmai susitikus su lenkų kavalerijos joja ties Taujėnais. Tad ir užklausiau pulkininką, ar yra bent kiek žinoma apie šias kautynes, ir jei žinoma, tai iš kokių šaltinių? Plk. ltn. Pošiūnas man štai ką pasakė: “Taip, man teko skaityti “Bellonoje” apie lenkų kavalerijos jojos susikovimą su lietuvių patruliu ties Taujėnais”. Toliau jis pasakojo apie lenkų kavalerijos viršininkų samprotavimus dėl įvykusio įvykio ties Taujėnais. Tie samprotavimai buvo šitokie: “Lietuvių patrulis veikė drąsiai, energingai, gerai orientavosi apystovo-se, ugnis taikli, Taujėnuose nesislėpė, bet iš Taujėnų traukėsi Ukmergės link, kitaip sakant, traukėsi prie savo dalinio. Drąsūs ir energingi veiksmai, bei gera orientacija, rodo, kad jo užnugaryje turi būti nemažiau bataliono pėstijos. Vietovės konfigūracija (yra mažas pakilimas) neduoda galimybės įžvelgti į jo užnugarį”.
Ir taip lenkų kavalerijos vadovybė, savo tokiais samprotavimais pasiremdama, nebemėginusi tiksliau padėtį išsiaiškinti, atsisakė nuo svarbiausios žygio krypties Ukmergės link, Taujėnus ir Siesikus aplenkdama iš šiaurės, numarširavo Kėdainių link.
Kyla klausimas, kodėl lenkų kavalerijos vadovybė manė, kad ten, už to pakilimo, turi būti batalionas pėstijos. Mano samprotavimu, tai kaltė buvusių kautynių eigos išdavų ir oro ir žemės žvalgybos davinių įvertinimo, ir perdidelio įsitikinimo, kad lietuvių vadovybė nesugebės atskirti pagrindinio smūgio krypties nuo pa-gelbinio smūgio, kitaip sakant, priešo tikslų įvertinimų iš jo veiksmų.
Aiškesnės padėties dėliai, pasižiūrėkime, kas dėjosi Širvintų - Giedraičių - Dubingių fronte nuo lapkričio 17 d. ryto iki lapkričio 19 d. ryto ir pasistenkime visa tai vispusiškai peržvelgti.
Lapkričio 17 d. lenkai pradėjo smarkų puolimą visame Širvintų - Giedraičių - Dubingių fronto ruože. Apie vidudienį, gal tikriau po vidudienio, į rytus nuo Giedraičių, Videniškių -Kurklių kryptimi, prasiveržė lenkų kavalerijos brigada. Ji žygiavo kolkas nekliudoma, bet, atrodo, kad ir pati vengė susidūrimų su mūsų didesniais daliniais ir vienetais.
Divizijos vadas, turėdamas žinių apie lenkų kavalerijos brigados prasiveržimą ir jos žygio kryptį, įvertinęs padėtį, nusprendė daryti žygius jos likvidavimui. Reikėjo surasti tinkamas dalinys, kuris pajėgtų tą įvykdyti. Tuo momentu divizijos vado rezervas, gal tikriau divizijos štabo apsauga, kad išvengtų visokių galimų netikėtumų, buvo 7 p. p. Mokomoji komanda.
Divizijos vadas, jau pasitikrinęs žinias apie fizinį dalių stovį divizijoje, neatsižvelgdamas į tai, kad visam divizijos (Širvintų-Giedraičių - Dubingių) fronto bare ėjo aršios kovos, skaitydamasi su faktu, kad Širvintų - Giedraičių - Dubingių fronto daliniai neatlaikė priešo spaudimo ir keletą kilometrų atsitraukė atgal į naujas pozicijas, nebeturėdamas kitos išeities ir nenorėdamas silpninti divizijos kairįjį sparną, be to, puikiai žinodamas 7 p. p. drausmę bei kovingumą, gal būt ir geriausiai pasitikėdamas juo, nusprendė paskirti vieną batalioną iš 7 p.p. Ilgai nelaukdamas, iššaukė prie telefono 7 p. p. vadą mjr. Kerbelį, kuriam įsakė pasiųsti vieną
Schema iš str.: K. Ališauskas — Plk. K. Žuko “žvilgsnis j praeitį”. (Pastabos ir nuomonės; pabaiga). Karys Nr. 9 (1356), 289. 1959.
batalioną lenkų prasiveržusios kavalerijos likvidavimui, ar bent suparaližavimu jos veiksmų Ukmergės link. Batalionui žygio kryptis: Lyduokliai - Žemaitkiemis. Tuo pat metu buvo padiktuotas ir bataliono vadui įsakymas. Bataliono išėmimu iš pulko gynimosi sistemos, pulko vadas buvo pastatytas į labai sunkią padėtį sprendimuose ir veiksmuose.
7-TO PĖST. PULKO I-MO BATALIONO VEIKSMAI NUO LAPKR. 18 D. ANKSTYVO RYTO IKI LAPKR. 19 D. RYTO
I bataliono vadas kpt. Žilinskas, turėdamas divizijos vado įsakymą, kuriame pasakyta, “užkirsti kelią lenkų kavalerijos brigados maršui Ukmergės link”, lapkričio 18 d. anksti rytą su batalionu išvyko Lyduokiai-Žemaitkiemis kryptimi. Žygiavo skubiai. Žygiavo tiksliai nurodyta kryptimi. Nurodytąjį punktą pasiekė laiku, bet, atrodo, kad su lenkų kavalerija nesusitiko. Atrodo, kad lenkų kavalerija vengė susitikimo su kpt. Žilinsko batalionu. Ji nužygiavo Kovarsko link. Rotmistras M. Michniewicz-Hetman sako: . . . “Sutikti ties Kurkliais negausingi priešo būriai buvo sumušti; nuo belaisvių patyrėme, kad priešas susirūpinęs mūsų raitininkų pasirodymu tame rajone, traukia savo pėstininkų vienetus į Ukmergų, kuriai numato pavojų” • • •
M. Michniewicz-Hetmano pasisakymas dėl kautynių ties Kurkliais, atrodo labai įtartinas. 7-tam ir 2-ram p. p. apie tas kautynes nieko neminima, ar gal nepastebėjau, apie jas nemini ir Utenos komendantūra. Belieka tik 9 p. p. pulkas. Atrodo, kad kalba apie kautynes ties Kurkliais yra tik tuščias prasimanymas, norint sudaryti tinkamesnę opiniją dėl raitininkų veiklos lapkričio 18-19 dienomis. Kas dėl pėstininkų vienetų traukimo Ukmergės link, turiu pasakyti, kad pėstininkų vienetai traukėsi, bet tik žymiai pranašesnių priešo jėgų spaudžiami, o ne dėl pavojaus Ukmergei. Pavojus Ukmergei buvo, bet ne toks, kokį vaizdavosi lenkai rotmistro M. Michniewicz-Hetmano mintimis. Su kiekvienu žingsniu užleistu priešui, pavojus artinosi prie
Ukmergės. Apie I batalioną, žygiuojantį Lyduokiai-Žemaitkiemis kryptimi, lenkų vadovybė puikiai žinojo iš savo oro ir slaptosios žvalgybos davinių. Iš bataliono žygio krypties, sprendė ir apie jo tikslą. Taigi, lenkų kavalerija ir pasistengė pro batalioną prasmukti nepastebėta.
Bataliono vadas, kpt. Žilinskas, gavo žinių, kad lenkų kavalerija nužygiavo Kovarsko link, kitaip sakant, jis sužinojo, kad lenkų kavalerija nežygiuos Žemaitkiemis-Ukmergė kryptimi. Tuomet, rimto ir su iniciatyva bataliono vado pirmuoju rūpesčiu turėjo būti, kaip pasielgti, kad užkirtus kelią Ukmergės link žygiuojantiems lenkų raitininkams, kurie jau atvyko į Kovarską. Bataliono vadas turi įsakymą, kuriame pasakyta užkirsti kelią lenkų kavalerijos brigadai, kuri žygiuoja Ukmergės link, reiškia, jam pastatytasis uždavinys dar nebuvo baigtas. Batalionas turi vykdyti kelio užkirtimą ir dešiniojoje Šventosios upės pusėje. Atrodo, kad bataliono vado pirmuoju rūpesčiu turėjo būti, kaip pasielgti, kad įvykdžius divizijos vado įsakymą; antruoju rūpesčiu turėjo būti, kaip susirišti su divizijos vadu Ukmergėje (ryšio priemonė telefonas nuolatiniais laidais Žemaitkiemis-Ukmergė), kaip informuoti jį, pateikti savo samprotavimus ar pasiūlymus ir divizijos vado paprašyti pasiūlymų patvirtinimo, ar naujų nurodymų tolesniems veiksmams. Deja, įvyko priešingai. Bataliono vadas kpt. Žilinskas susidomėjo nereikšminga kryptimi, būtent: ar yra lenkų į rytus nuo jo stovėjimo vietos. To dėka batalionas atsidūrė visai kitoje veiksmų orbitoje. Savo susidomėjimo įgyvendinimui bataliono vadas paskambino Utenos komendantui. Žvilgterėkime truputį į K. Ališausko pastabas ir nuomones dėl plk. K. Žuko knygos “Žvilgsnis į praeitį”. Plk. K. Ališauskas sako: . . .“kuriems galams jam buvo reikalingi tie Utenos ir Panevėžio komendantai? Jie jam nebuvo reikalingi ir jis pas juos nesikreipė”... Karys Nr. 9 (1356), psl. 288, 1959 m.
Žilinskas skambino Utenos komendantui, turėdamas tikslą, išsiaiškinti tik bendrąją padėtį. Besiaiškindamas per komendantus, susidūrė su Krašto Apsaugos ministeriu. Plk. K. Žukas gerai susipažinęs su 7-to pėst. pulko vado mjr. Kerbelio veikslų planu lapkričio 19 d. veiksmams, susiorientavęs visos divizijos apystovose ir įvertinęs bendrąją padėtį, ilgai negalvojęs, rado reikalinga 7 p. p. I batalioną grąžinti į pulką ties Širvintomis ir tuo pačiu keliu, per Panevėžio ir Utenos komendantus, batalionui įsakė grįžti į pulką. Žygį pradėti tuojau.
Batalionas grįžo į pulką lapkričio 19 d. ir tuojau buvo įjungtas į garsiąsias Širvintų kautynes lygiagrečiai su kitais pulko batalionais. Tad toji nežymi smulkmena liko sprendžiamu veiksniu bataliono veiksmuose. Kad bataliono vadas būtų j ieškojęs kokių nors nurodymų jo būsimiems veiksmams, to negalima sakyti. P. J. Vėgėlis savo straipsnyje “Širvintų kautynių prošvaistės” sako: . . .“teiravosi žinių apie lenkus į rytus nuo jo stovėjimo vietos”, . . . (Karys Nr. 3 (1380), psl. 67, 1962) ir jokio kito teiravimosi. Kpt. Žilinskas, rūpestingas bataliono vadas, norėjo tiksliai orientuotis esamoje padėtyje, kad galėtų tinkamai informuoti divizijos vadą ir paprašyti jo naujų nurodymų tolesniems veiksmams. Jieškota tik informacijos apie priešą ir tik komendantūroje, bet ne kitose instancijose, o atsidurta pas Krašto Apsaugos minsiterį.
Šiuo atveju, aš esu linkęs manyti, kad Utenos komendantas norėjo tik painformuoti Krašto Apsaugos ministerį apie jo rajono padėtį, bet, kol buvo pasiektas Krašto Apsaugos ministeris, ta informacija pasipildė prašymu nurodymų tolesniems veiksmams. Tad šitas įvykis, tikras faktas, ir, kaip toliau pamatysime, liko gana reikšmingas. Ar jis buvo tinkamai išnaudotas parodys tolesni įvykiai. Plk. Žukas savo knygoje sako: . . .“Į Panevėžį skambino Utenos komendantas, su kuriuo turi ryšį 7 pulko bataliono vadas. Tą batalioną lenkai atkirto nuo pulko. Dabar lenkų kariuomenės masė nuo jo yra per 10-12 km., jų kavalerija nužygiavo Kovarsko link. Ką jam daryti?” ... K. Žukas —“Žvilgsnis į praeitį”, psl. 324. Terra, Chicago 1959. Čia turiu pasakyti, kad kpt. Žilinsko batalioną lenkai neatkirto nuo pulko. Be to, aiškiai matosi, kad tą dieną, batalionas neturėjo jokio susidūrimo su lenkais. Batalionas atsirado ten, divizijos vado įsakymu.
Krašto Apsaugos ministerio plk. Žuko įsakymas 7 p. p. I bataliono vadui grįžti į pulką buvo duotas lapkričio mėn. 18 d. vakare. Taip verčia manyti kpt. Žilinsko bataliono veiksmų laikas.
Plk. Žuko knygos straipsnyje “Stebuklas ties Širvintomis” psl. 325 sakoma: “7 pulko bataliono vadas, vyr. ltn. Balnas (tikrumoje kpt. Žilinskas, B.), gavęs mano įsakymą ir kryptį, tuojau pradėjo žygiuoti. Naktis tamsi, lyja rudeninis šaltas lietus, keliai pabjurę. Batalionas turėjo žygiuoti greit, bet atsargiai, kad nesusitiktų su didesnėmis lenkų jėgomis”. Savo šituo pasisakymu plk. Žukas visiškai teisus ir jo įsakymas bataliono vadui kpt. Žilinskui aiškus, tikslus ir tuo momentu vienintelis galimas esamose aplinkybėse. Batalionas buvo nukreiptas ten, kur buvo lemiamųjų kautynių taškas.
Dabar pažiūrėkime, kas būtų atsitikę su batalionu, jei jo vadas nebūtų susirišęs su Krašto Apsaugos ministeriu plk. Žuku, o būtų susirišęs su savo tiesioginiu artimiausiu viršininku divizijos vadu. Aišku, iš divizijos vado irgi būtų gavęs įsakymą, taip pat aiškų ir tikslų, bet gal būt kita kryptimi, būtent: su batalionu pereiti į dešinįjį Šventosios upės krantą, į Vidiškių-Taujenų rajoną. Kad bataliono vadas panašią direktyvą turėjo, abejonės nekyla. Reikėjo tik su divizijos vadu susirišti ir gauti papildomų nurodymų. Bataliono vado gautajame įsakyme buvo pasakyta, “lenkų kavalerijos brigadai neleisti žygiuoti Ukmergės link”, kitaip sakant, jis turėjo kirsti kelią lenkams ne tik kairėje Šventosios upės pusėje, bet ir dešinėje jos pusėje. Jo tikslas būtų buvęs persikelti į dešinįjį Šventosios upės krantą ir ten pasirengti užkirsti kelią Ukmergė-Kovarskas kryptimi, taip pat ir Ukmergė-Taujėnai kryptimi. Įsakymas taip pat su svarbiu uždaviniu, gal net su svarbesniu negu ties Širvintomis, nes šioji kryptis buvo visai atvira.
Nuo lapkričio 19 d. ryto Taujėnai-Kovars-kas sektoryje Ukmergė buvo dengiama tik vieno 7 p. p. Mokomos komandos būrio. Aš manau, kad šiuo atveju divizijos vadas nebuvo patenkintas Krašto Apsaugos ministerio plk. Žuko įsakymu batalionui grįžti į pulką ties Širvintomis, deja, įsakymas buvo įvykdytas.
Plk. K. Žuko įsakymas 7 batalionui grįžti į pulką ties Širvintomis, divizijos vadui plk. ltn. Adamkavičiui buvo didelė staigmena. Divizijos vadas pasijuto turįs visai atvirą savo divizijos kairįjį sparną, iš kur grėsė didelis pavojus ne tik Ukmergei su divizijos štabu ir kitomis įstaigomis joje, bet ir visam I pėst. divizijos, sustiprintos dar ir kitais junginiais, frontui. Divizijos vadas, jausdamas atsakomingas už visą divizijos frontą, jieškojo tinkamos išeities. Jis ra-
Padėtis I. Lapkričio 18 d. vakare. Be to, Malėtų rajone 9 pėst. pulkas, 8 pėst. pulko batalionas ir Mokomoji komanda kelyje Ukmergės link. Sutartiniai ženklai visoms trims padėtims (ižūr. toliau):
pulkas
lenkų kavalerijos brigada
Mokomoji komanda
patrulis
lenkų kavalerijos joja
Mokom, komandos būrys
patrulis
mūsų dalys
lenkų batalionas
šaulių (pėstininkų) kuopa
buvo, išvyko kitur
lenkai
batalionas
do, jog galima paimti vieną batalioną iš 2 p.p. Naktį iš 18 į 19 d. ar 19 d. iš ryto 2 p. p. vadui mjr. Petruičiui įsakė vieną batalioną pasiųsti į Vidiškės rajoną su uždaviniu dengti kairįjį divizijos sparną, kad išvengtų visokių galimų netikėtumų iš priešo pusės, kitaip sakant, 2 p. p. batalionas dabar buvo siunčiamas veikti prieš lenkų kavalerijos brigadą, kurios veržimasis Ukmergės link buvo neabejotinas.
Plk. K. Ališauskas savo pastabose ir nuomonėse dėl plk. K. Žuko “žvilgsnio į praeitį” sako: “Perskaičius, plk. K. Žuko aprašytas Širvintų kautynes ir pasižiūrėjus į žemėlapį, kur yra Širvintos, Utena, Panevėžys ir Ukmergė, tuoj pamatai, kad taip nebuvo ir negalėjo būti. Antra, vyr. ltn. Balnas 7 pėst. pulko III-čio bat. vadas, nuolatos turėjo ryšį su savo pulko vadu plk. ltn. VI. Rėklaičiu (apie tai sekančiame straipsnyje bus smulkiau, B.), kuris savo ruožtu turėjo nuolatinį ryšį su I-mos divizijos vadu, visų kautynių metu lapkričio 16-21 d. Tad kuriems galams jam buvo reikalingi tie Utenos ir Panevėžio komendantai? Jie jam nebuvo reikalingi ir jis pas juos nesikreipė. Trečia, vyr. ltn. Balnas tuo laiku su savo batalionu nuo pulko lenkų visai nebuvo atkirstas. Ketvirta, vyr. ltn. Balnas visuomet gerai orientavosi karinėse aplinkybėse. Penkta, lietuvių spaudoje apie Širvintų kautynes buvo daug rašoma, bet niekas nepaminėjo tokios versijos kaip kad parašyta pas plk. K. Žuką”.
Aiškesnės padėties dėliai skaitau naudinga pravesti lygiagretę tarp 7 p. p. kpt. Žilinsko bataliono ur 7 p. p. vyr. ltn. Balno bataliono, kurie, tuo pačiu laiku (lapkričio iš 18 į 19 d.) žygiavo kiekvienas atskira kryptimi ir kiekvienas atskiro viršininko įsakymu tik į vieną ir tą patį tikslą, būtent: į kautynių lauką ties Širvintomis:
1. 7- p. p. bataliono vadui, kpt. Žilinskui įsakė Krašto Apsaugos ministeris plk. Žukas. Plk. Žukas įsakė bataliono vadui, nežinodamas divivizijos vado idėjos ir pastatyto uždavinio batalionui. Jei būtų žinojęs, gal nebūtų to padaręs. Aišku, Kovarskas-Taujenai sektoriuje, kautynių įnašas būtų pasilikęs tas pats, kas liko ir be jo dalyvavimo. Kas būtų įvykę ties Širvintomis, sunku pasakyti.
Vyr. ltn. Balnui įsakė 7 p. p. vadas mjr. Kerbelis. Abu batalionų vadai gavo įsakymus lapkričio 18 d. vakare, vienas Žemaitkiemyje, kitas Viešų kaime (Sch. Pad. L).
2. Kpt. Žilinskas su batalionu nuo lapkričio 18 d. ankstyvo ryto iki lapkričio 19 d. ryto įtemptu žygiu pražygiavo virš 70 kilometrų. Vyr. ltn. Balnas su batalionu turėjo kelio gabalą tik keletos kilometrų.
3. Kpt. Žilinskas su batalionu išėjo iš priešo kavalerijos veiksmų zonos (Žemaitkiemio rajono) naktį, priešo žvalgų visai nepastebėtas, nes vengė betkokio bereikalingo triukšmo. Batalionas nužygiavo lenkams nežinoma kryptimi. Vidiškės-Taujėnai rajone, apytikriai ten, kur rotmistras M. Michniewicz-Hetman savo straipsnyje “Vilniaus kavalerijos raidas Kėdainių kryptimi”, schemos 3 Nr. nurodė: 4 p. įvyko žvalgų susidūrimas. Deja, 4-tas pėst. pulkas kovėsi su lenkais Musnikų rajone, o 7 p. p. I batalioną plk. K. Žukas savo įsakymu grąžino į pulką ties Širvintomis.
Taigi, susidūrimas įvyko ne pagal lenkų raitininkų vadovybės samprotavimus (M. Michniewicz-Hetman), bet išeinant iš plk. K. Žuko ir plk. ltn. Adamkavičiaus sprendimų. Susidūrimą, kaip matėme, laimėjo 7 p. p. Mokomos komandos žvalgomasis patrulis Nr. 3. Bataliono žygis pasisekė. Jo žygio kryptis liko puikiai užmaskuota.
Vyr. ltn. Balnas su batalionu išėjo iš Barčių kaimo naktį, nepastebimai, atsargiai, kad nesusitiktų su priešo jėgomis. Bataliono žygis taip pat puikiai pasisekė.
4. Kpt. Žilinsko su batalionu žygio kryptis buvo: 7 p. p. Viešų kaime.
Vyr. ltn. Balno su batalionu žygio kryptis buvo: pamiškė ties Gavienių kaimu.
5. Kpt. Žilinskas, su I batalionu grįžęs į pulką, iš pulko vado gavo įsakymą pulti Širvintas iš šiaurės lygiagrečiai su II batalionu.
Vyr. ltn. Balnas su III-čiu batalionu gavo iš vakaro įsakymą pulti Širvintas iš pietų-rytų pusės.
6. Kpt. Žilinsko ir II batalionai puolė ir vijo lenkus Vilniaus (pietų-rytų) link.
Vyr. ltn. Balnas su III batalionu puolė ir vijo lenkus Ukmergės šiaurės-vakarų) link.
7. Plk. K. Žukas apsiriko. Vietoje kpt. Žilinsko užrašė vyr. ltn. Balną (atrodo, kad tą vieną pavardę ir težinojo). Klaida dovanotina. Plk. K. Žuko įsakymas batalionui tikslus ir aiškus, būtent: “Širvintus pulti iš šiaurės, bet ne iš pietų-rytų. Šiuo atveju, 7 p. p. vado mjr. Kerbelio įsakymo III bataliono vadui vyr. ltn. Balnui jis visai nekopijuoja nei turiniu, nei mintimi.
Plk. K. Ališauskas, plk. K. Žuko knygoje gal nedaskaitė, kur pasakyta: “Besiartindamas prie Širvintų, į šiaurę nuo jų” (psl. 325), ir, greičiausia, neapsižiūrėjo, kur yra šiaurė ir kur yra kitos pasaulio šalys.
Kaip matome, plk. K. Žuko aiškiai ir tiksliai pasisakyta, tik pas jį įsivėlė klaida batalionų vadų varduose. Vietoje kpt. Žilinsko jis įrašė vyr. ltn. Balną. Plk. K. Žukas sako: “Besiartindamas prie Širvintų, į šiaurę nuo jų, batalionas užklupo Želigovskio štabą ir patį Želigovskį”
Padėtis II. Lapkr. 19 d. iš ryto 8 pėst. pulko batalionas ir, to paties pulko Mokomoji komanda iš Jonavos, žygiuoja Ukmergės link.
(K. Žukas — “Stebuklas ties Širvintomis” — Žvilgsnis į praeitį, psl. 325). Čia aiškiai pasakyta bataliono žygio kryptis (Schema pad. II). Tam pačiam straipsnyje psl. 326 sako: “Kai prašvito, mūsų kariuomenės dalių žvalgyba pamatė, kad lenkai masėmis traukiasi”. Čia kalbama ne apie vieną batalioną, bet jau apie keletą. Pasakymas liečia ne vien tik III batalioną, bet liečia ir tuos, kurie lenkus puolė iš šiaurės.
Esu linkęs manyti, kad plk. K. Žuko įsakymas bataliono vadui kpt. Žilinskui buvo tik grįžti į pulką Viesų kaime. Plk. K. Žukas savo knygoje taip rašo: “Išlaukiau kpt.
Chodakauską ir per jį daviau atkirstam bataliono vadui įsakymą per tam tikrus kaimus į šiaurę nuo Širvintų miestelio tuojau pradėti žygiuoti. Per naktį, mūsų apskaičiavimu, tas batalionas turėjo savo pulką pasiekti”
(psl. 324).
Įsijungti į kautynes, gi, batalionui įsakė pulko vadas.
Jo paaiškinimas, kad: “Bežygiuodamas prie Širvintų, į šiaurę nuo jų, batalionas užklupo Želigovskio štabą ir patį Želigovskį”, tik paryškina kryptį, kad skaitytojas nesumaišytų su tuo batalionu, kuris, su specialiu pulko vado mjr. Kerbelio įsakymu, buvo pasiųstas užeiti į lenkų užnugarį ir iš ten pulti lenkus Širvintose (Schema pad. II).
Plk. Žuko labai didelis nuopelnas yra tas, kad savo laiku grąžino į pulką batalioną, kuris taip labai reikalingas buvo kautynių lauke ties Širvintomis.
Pasižiūrėkime į 7-to pėst. pulko I-mo bataliono (kpt. Žilinsko) kautynių įnašą lapkričio 18-19 d. bėgyje. Lapkričio 18 d. bataliono atsiradimas Žemaitkiemio-Lyduokių rajone, lenkų kavalerijos veiksmus Ukmergės link suparaližavo. Batalionas, pildydamas plk. K. Žuko įsakymą lapkričio 19 d. pulko sudėtyje kovėsi ties Širvintomis, o lenkų kavalerijos vadovybė (remdamasi taktiniais samprotavimais) šventai buvo įsitikinusi bataliono atsiradimu Vidiškės-Taujėnų rajone. Tuo ji suparaližavo savo veiksmus Ukmergės kryptimi. Todėl, manau, kad nesuklysiu, sakydamas, dėl bendros išvados, kad lapkričio 18 ir 19 dienomis batalionas padarė milžinišką įnašą į visą kautynių eigą:
Padėtis III. Lapkr. 19 d. apie vidudienį.
1. Maždaug per 30 valandų batalionas padarė virš 70 km. įtempto žygio. Tiesiog iš žygio buvo įjungtas į kautynes ties Širvintomis, kuriose sprendėsi ne pulko ar kariuomenės garbė, bet visos Lietuvos likimas.
2. Iš Žemaitkiemio rajono batalionas pasistengė išeiti ir iki Viešų kaimo atvyko priešo žvalgybos visai nepastebėtas.
Tą batalioną lenkų kavalerijos vadovybė manė esant, apytikriai, Vidiškės-Taujėnų rajone, ten, kur jie įsivaizdavo esant 4 p. p.(iš Mūsų Žinynas Nr. 28, p. 55, sch. Nr. 3. Kaunas 1926).
Jei batalionas būtų gavęs divizijos vado į-
sakymą, tai jo įnašas i kautynių išdavas būtų buvęs lygus nuliui. Būtų tik pažygiavęs Vidiškės - Taujėnų rajone ir tuo būdu viskas būt užsibaigę. Priešo kavalerija būtų prasmukusi pro jį lygiai taip pat kaip ir Kovarsko - Kurklių-Žemaitkiemio rajone. Bet, jo atvykimas į Lyduokių - Žemaitkiemio rajoną yra labai reikšmingas, nors ir nesusidūrė su priešu. Priešo kavalerija pasijuto esanti suvaržyta gan rimtos pajėgos. M. Michniewitz-Hetman sako: “Puolis turėjo sunkinti priešo koncentraciją, ypač pavojingą mums naujoj padėtyj, ir palaikyti ilgesniam laikui lietuvių jėgų išsklaidymą”. Taigi M. M.-H. lyg ir tvirtina, kad lenkų raitininkų vadovybė vengė atvirų kautynių su mūsų pėstijos daliniais. Tačiau, jie turėjo pastatytą aiškų ir nedviprasmišką tikslą: sulikviduoti mūsų Ukmergės fronto (I pėst. divizijos) vadovybės štabą, panašiai, kaip kad pasisekė lenkų 13-tam ulonų pulkui spalio mėn. 21 ar 22 d. Juodelių kaime, Širvintų valsčiuje.
Esu linkęs manyti, kad divizijos vado idėja, išreikšta įsakyme 7 p. p. I bataliono vadui, lenkų kavalerijos vadovybei galėjo būti žinoma iš jų slapt. žvalgybos davinių. Lenkų kavalerijos vadovybė buvo įsitikinusi, kad naktiniu žygiu batalionas galėjo atsirasti kur nors tarp Vidiškė, Kovarsko ir Taujėnų ir galėjo sutrukdyti jų žygį, kaip Kovarskas-Ukmergė, taip ir Kovarskas-Taujėnai kryptimis, kas buvo priešinga lenkų kavalerijos manevro dvasiai (idėjai). Lenkų raitijos vadovybė, tikėdamasi savo tikslą pasiekti gudrumu, ir be kautynių, naudodamasi savo judrumu, nusprendė atsisakyti nuo žygio krypčių Kovarskas-Ukmergė ir Ko-varskas Taujėnai-Ukmergė ir pasirinko kryptį Kovarskas-Traupiai-Taujėnai-Ukmergė. Savo šitokiu sprendimu tikėjosi I batalioną atitraukti dar toliau nuo Ukmergės ir suklaidinti mūsų I pešt. divizijos ir I bataliono vadovybes. Patys, gi, tikėjosi 7 p. p. I batai, aplenkdami iš šiaurės, pro Taujėnus iki lapkričio 19 d. vakaro pasiekti iš užimti Ukmergę ir sulikviduoti divizijos ar šio fronto vadovybės štabą ir be mūšio laimėti visą plotą iki Šventosios upės imtinai, o po dienos ar kitos — ir visą Lietuvą.
Taigi, turiu pasakyti, kad plk. K. Žuko sprendimas buvo aiškus, tikslus ir vienintelis, šiuo atveju, lenkų kavalerijos vadovybei neleidęs išnaudoti mūsų šia visai neginamą spragą. Ši kryptis buvo tik sekama. Esu linkęs manyti, kad plk. ltn. Adamkavičius turėjo griežtą pasikalbėjimą su plk. K. Žuku, dėl įsakymo I bataliono vadui. Kautynės ties Širvintomis ir ties Taujėnais pasisekė. Sėkmingo mūsų žvalgomojo patrulio susikirtimo su lenkų joja ties Taujėnais dėka, pavojus Ukmergei liko prašalintas.
Dabar pasižiūrėkime į plk. ltn. Adamkavičiaus sprendimą. Čia turiu pasakyti, kad plk. K. Žuko sprendimas, ar įsakymas, buvo avantiūristinis, jei taip galima išsireikšti, bet pasirodė sėkmingas. Divizijos vado, plk. ltn. Adamkavičiaus, įsakymas buvo vienintelis galimas, kad lenkų raitininkams užkirstų kelią Ukmergės link, Ukmergė-Taujėnai-Kovarskas sektoriuje. Divizijos vadas bijojo panašaus įvykio, koks įvyko spalio 21 ar 22 d. naktį. Lenkų brigados vadovybė, šiuo atveju, progos neišnaudojo, tad turime progos ir pasiginčyti dėl šių bei kitų kautynių esmės bei principų. Jei šią progą lenkai būtų išnaudoję, nebebūtų buvę nei plk. K. Žuko knygos, nei kritikos jai, nei bet kokių susirašinėjimų šiais klausimais.
Galimybę lenkai turėjo savo rankose, bet ją pražudė, tuo momentu, kai kpt. Žilinsko batalionas Žemaitkiemio rajone visai nepastebėtas dingo iš jų sekimo orbitos. Lenkų brigados vadovybė spėjo, kad jis turi būti apytikriai Vidiškės-Taujėnų rajone, tuo tarpu kpt. Žilinsko batalionas jau pulko sudėtyje kovėsi ties Širvintomis.
Reikia pasakyti, kad lenkų kavalerijos brigada atsidūrusi mūsų užnugaryje turėjo sunkumų ir jai buvo nelengva susiorientuoti tikroje padėtyje. Žygio metu ji tenkinosi savo žvalgybos daviniais, na, žinoma, ir vietinių šnipukų daviniais. Kavalerija yra judri. Priešo užnugaryje ilgus pastovius daryti yra nesaugu. Reikia judėti. Judriose kautynėse slaptieji agentai, kai kada, gali suteikti ir vertingų žinių apie priešą, bet ne apie tai, kas tuo momentu įvyko ar tebevyksta: apie dalių išsidėstymą, judesius, judesių kryptis, jų krypčių pasikeitimus ir t.t. Stipri ir gera aviacija buvo panaudota tik ryšio priemone tarp Želigovskio štabo ir brigados vadovybės esančios žygyje Kėdainių link. Taigi, brigada turėjo tenkintis tik savo pačios žvalgybos daviniais. Ties Taujėnais brigados žvalgyba nepajėgė įvykdyti duotąjį jai uždavinį. Griežtas ir ryžtingas patrulio susikirtimas su lenkų joja ties Taujėnais sudarė vaizdą, kad jo užnugaryje turi būti nemažiau bataliono pėstijos. Išvadoje, brigados vadas padarė klaidingą sprendimą. Nukrypo nuo svarbiausios Ukmergės-Jonava krypties pasirinkdamas antraeilę kryptį. Atrodo, kad lenkų kavalerijos brigados vadovybei trūko drąsos, ryžtingumo ir pasitikėjimo savimi. Lenkai nenujautė, kad užnugaryje tebuvo tik Mokomosios komandos būrys, maždaug apie 30 kovotojų Podworyszki rajone. Ukmergėje buvo dar vienas 7 p. p. Mokomos komandos būrys, pulko Ūkio kuopa, Ukmergės komendantūra ir divizijos štabas, rodos, ir divizijos aprūpinimo centras. Ukmergė su visais jo kariniais ir administraciniais organais buvo saugi. Bet ar šitie smulkūs organai būtų galėję atsilaikyti prieš lenkų kavalerijos brigados masę? Aš asmeniškai manau, kad jie nebūtų pajėgę atlaikyti lenkų brigados puolimo. Brigada būtų laimėjusi mūšį dėl Ukmergės be ypatingų sunkumų. Rimtesnė jėga brigadai pasipriešinti, 8 p. p. mjr. Liutermozos batalionas ir to paties pulko Mokomoji komanda buvo žygyje iš Jonavos Ukmergės link. Tačiau šiuo atveju, be gyvosios jėgos svarbų vaidmenį vaidino dar ir laikas.
Ukmergė liko nepaliesta. Liko nepaliesta dėka 7 p. p. I bataliono žygių ir Mokomosios komandos žvalgomojo patrulio Nr. 3 griežto ir ryžtingo susikirtimo su lenkų joja ties Taujėnais. Ukmergė su divizijos štabu joje liko nepaliesta ir tuo pat kartu išgelbėta ir Ukmergės grupės fronto žlugimas. Bendrai, kelias į Ukmergę tada buvo visai atviras.
Atrodo, kad šis įvykis ties Taujėnais yra visai neįtikėtinas, deja, pačios lenkų kavalerijos vadovybės, rotmistro M. Michniewicz-Hetmano plunksna, pasisakymas šį faktą patvirtina. Viso šito akivaizdoje gaunasi išvada, kad 7 p. p. I batalionas padarė milžinišką įnašą į lapkričio 19 d. kautynes. Tas, gi, buvo pasiekta plk. K. Žuko labai vykusio įsakymo dėka bataliono vadui kpt. Žilinskui, perduoto per Panevėžio ir Utenos komendantus. Iš kitos pusės, pasisekė — dėka bataliono vadovybės sumanumo ir bendrai viso bataliono karininkų, puskarininkių ir eilinių griežto pasiryžimo, geriau žūti, bet ne vergauti.
Peržvelgus visus lenkų karinius veiksmus prieš mūsų Ukmergės grupę (I pėst. diviziją) nuo lapkričio 16 d. iki ginklų sustabdymo, bendroje sumoje, gaunasi vaizdas, kuriame atsispindi stambūs planai ir dar stambesnės užmačios. Visa aiškioje ir kondensuotoje formoje:
1. Sunaikinti mūsų I pėst. divizijos (Ukmergės grupės) gyvąją jėgą ir išeiti į Jonavos rajoną Kauno link.
2. Eiliniai tikslai: I. Jonava, II Kaunas.
3. Kavalerijos brigadai uždavinys: iki lapkričio 19 d. vakaro pasiekti ir užimti Ukmergę. Maršrutas: Paberžė, Videniškės, Ukmergė, Jonava.
Išaušo lapkričio 17 d. rytas. Sudundėjo kanuolės, sutarškėjo kulkosvaidžiai. Lenkai visu savo jėgų svoriu pradėjo didelio masto puolimą Širvintų ir Giedraičių kryptimi. Tvirtas pasiryžimas. Griežtas vykdymas. Pasitikėjimas savo jėgų persvara. Tikėjimas greitu laimėjimu. Tai vis mintys, idėjos, siekimai, troškimai ir norai, kurie svaigino kiekvieną lenką kovotoją, pradedant augštąja vadovybe ir baigiant eiliniu kovotoju. Deja, kautynės užsitęsė, pasidarė kietos, sunkiai įkandamos, dargi ir visai nebeįkandamos, iš puolamųjų veiksmų pereita į ginamuosius veiksmus. Daug sudėta vilčių į kavalerijos žygį mūsų užnugarin. Apsivilta. Savojo tikslo nepasiekta. Daug sudėta vilčių ir į, tariamai, lenkų apgyventus rajonus (Vendžiogala, Jonava,
Babtai). Apsivilta ir šiuo atveju. Išvadoje, lenkų kavalerijos brigados veikimas, kaip strategiškai, taip ir taktiškai, liko bereikšmis ir betikslis.
Literatūra
1. K. Žukas, žvilgsnis į praeitį.
2. Antanas Antanaitis. Kovose dėl Vilniaus (Savanorių žygiai t. II) psl. 99-117.
3. Rotmistras M. Michniewicz-Hetman, Vilniaus kavalerijos brigados reidas Kėdainių kryptimi. Mūsų žinynas Nr. 28, psl. 48-58. Kaunas 1926.
4. K. Ališauskas. Plk. K. Žuko žvilgsnis į praeitį. (Pastabos ir nuomonės). Karys Nr. 8 (1355), 9 (1356). Brooklyn 1959.
5. K. Ališauskas, Ar buvo ltn. Balnui reikalingi komendantai? Karys Nr. 7 (1384). Brooklyn 1962.
6. K. Žukas. Dėl plk. K. Ališausko “Pastabų ir nuomonių” apie plk. K. Žuko knygą “žvilgsnis į praeitį”. Karys Nr. 4 (1361). Brooklyn 1960.
7. J. Vėgėlis. Širvintų kautynių prošvaistės. Karys Nr. 3 (1380). Brooklyn 1962.
8. J. Vėgėlis. Dar dėl Širvintų kautynių prošvaisčių. Karys Nr. 10 (1387). Brooklyn 1962.
9. P. Žilys. Prošvaistės Širvintų kautynių prošvaistėse. Karys Nr. 10 (1387). Brooklyn 1962.
10. Mano atsiminimai.
11. Lietuvių Enciklopedija t. VII, 210 psl.
12. J. Petruitis. Laisvę ginant, t. II.
