PRŪSO TAUTOVARDŽIO AMŽIAUS PRAILGINIMAS MAŽIAUSIA 130 METŲ

PETRAS BŪTĖNAS

999 metai

Kai šitaip sakau, tai reiktų galvoje turėti tautovardžio prūs-as šitokią lytį, kur, matome, yra priebalsis p, o ne b (apie kurį pastąrąjį šiandien čia nekalbu, bet, mat, istoriniuose šaltiniuose esama ir brūs- parašoma, net ir, kaip II amžiuje po Kr. Ptolemėjo, gr. Borouskoi, B(o)rūs-k-oi, t. y.* brūs-k-ai ds. vd.) ir šakninis ilgasis ū, nors ir kažkokiomis žodinėmis lytimis istoriniai šaltiniai tą baltų tautovardį kada būtų buvę rašę.

O dėl istoriniuose šaltiniuose prūso tautovardžio ar prūsų šalies vardo pirmąkart paskelbimo, tai lig šiol būdavo rašoma jo 999 data, suprantama, po Kristaus gimimo, — taigi, galima sakyti, 1000-ieji metai, arba X amžiaus pats galo galas. K. Būga tai yra rašęs šiais žodžiais: Pirmą kartą prūso vardas patenka istorijos šaltiniuosna 999 metuose: Canaparii, Vita S. Adalberti. cap. 24 — Pruzzorum terris; Miracula S. Adalberti martiris — Prutenus quidam nobilis ex Pomeranis ... venit in Sambiam terram Prusciae (Bg. ršt. III, 121 par. 81, arba Bg. Lkž. LXXI par. 81).

Skaitytina: Pruzz-or-um — reiškia — prūsų; Pruzz-i-a — Prūs-ij-a; Prus-c-i-a — greičiausia šaknis Prus-k- su pošakniu k, kuris pvz. randamas yra jau priesagoje pr. -isk-, o liet. -išk-: 1561 metais —Stas Likuts Catechismus D. M. L. Mixkai bhe Prūsiškai (prūs-isk-ai, t. y. prūs-išk-ai) ... en Prūsiskan tautan (en prūs-isk-an taut-an, t. y. in, į prūs-išk-ą taut-ą) im Land zu Preussen” (t. p.) — “Šitas mažas(is) katekizmas D. M. L. vokiškai “miksiškai” bei prūsiškai”. Lot. Prus-c-i-a tas pats priebalsis k (rašomas c), matėme, yra ir žodyje gr. Borousk-oi, o ptolomėjinio graikiško žemėlapio 1603 metų lotyniškame žemėlapyje irgi Borusci, Borus-k-i.

Dėl prūsų vadinimo lotynintai prutenais ar prutėnais, taigi vėlesniu pramanytu jų rašymu, šiandien čia nešnekėsiu, tepastebėdamas, kad šitaip jau seniai neberašoma rimtuose raštuose. Tėra prūsai 1 (ir ne senprūsiai ar senpruteniai arba ne kokie naujaprūsiai ar naujapruteniai); Prūsų žemė, arba Prūsa 1 (o ne Prūsija, nes tai būtų lengva sumaišyti su ist. šlt. lot. - vok. vien politinio sukirpimo Prussia, taigi ir su tokiu pat Preussen’u), “Prūsų žemės, arba Prūsos” sąvoką griežtai atskiriant nuo “Mažosios Lietuvos” sąvokos ir nė kiek čia niekur neįmaišant “Klaipėdos srities” sąvokos, jei norime baltiškosiomis, taigi ir pagrįstai istoriškomis, o ne germaniškomis ar kokiomis kitomis svetimomis, kategorijomis galvoti ir kalbėti. Taigi, tuo būdu griežtai ir visiškai atsipalaiduojama nuo germaniškojo (vokiškojo; ir juo pasekamojo kitų svetimųjų) pasenusio ir net neaiškaus, dar ir apgaulingo sąvokojimo.

Adalberto - Vaitiekaus, mirusio 997.IV.23, ir Bruno - Bonifaco, mirusio 1009.II.14, misionoriavimo Prūsų ir Lietuvos žemėje laikotarpiokas yra svarbus baltų istorijai ne tik dėl prūso 999 metų datos ar pirmą kartą Lietuvos vardo 1009 metais Vakarų Europoje paskelbimo datos, bet ir itin kur, tarp ko ir kaip jų misionoriauta, su kuo iš baltų liaudies ir “karalių” jų tada susidurta. Taigi, reikia nušviesti ir pačios baltų žemės atitinkamus kampus, o tų abiejų šventųjų gyvenimai jau seniai ir kartkartėmis yra svetimųjų šviesti nušviesti tikrai ar klaidingai. Tiesa, tuodu misionorius liečiančios Prūsų ir Lietuvos atitinkamos sritys taip pat yra aiškintos, bet aiškintos baisiai nevienodai, nepilnai, kontroversiškai ir vietomis net komiškai klaikiai. Todėl po šito straipsnio eis kitas straipsnis, tą viską trumpai atskleidžiąs, kad pvz. patys istorikai, galop, gal vienodžiau ir aiškiau įrodydami prabiltų kaip specialistai, nes jau galgi metas, kai veik baigiama spausdinti Liet. Enciklopedija ir (laikraščiai rašo) ketinama nors kartą išleisti Lietuvos valstybės sienų ir lietuvių bei aplamai baltų kitokių reikalų oficialioji specialistų paruoštoji kokia knyga.

Abu misionoriai tik dešimties metų tarpe (†999 ir †1009) misionoriavo Prūsuose ir Lietuvoje. Vadinasi, Vakarų Europa, leisdama misionorius į baltų žemę, jau tada prūsus ir lietuvius laikė nelyginant viena tauta. Nors šie baltai yra nevienos tautos, bet jie savo kalba, gyvensena, tikyba ir bendraisiais, net politiniais, reikalais bei siekiais yra visiškai panašūs, o šiaipjau jie ir tiesioginiai kaimynai iš senovės. Tada jau buvo ir priešmindauginė Lietuvos valstybė, į kurią gravitavo ir Prūsų žemė, griežtai skirdamasi nuo vakarinių slavų ir visokių germanų, geriausią sau išeitį tematydama Lietuvos

Ptolemėjo žemėlapio 1605 metų lotyniška kopija. O graikų astronomas ir geografas Klaudijus Ptolemėjas II a. po Kr. parašė Geografiją ir yra jo graikiškas žemėlapis, kur jis paskelbė baltų gimines gr. Galindai kai Soudynoi, galindai ir sūdynai, t.y. sūdai, sūduviai, o šiame žemėlapyje jie rašomi lot. Galindeir Sudeni. Matomi ir gr. Borouskoi, lot. Borusci“prūsai” piečiau gr. Pagyritai, lot. Pagirite “pagiritai” giminės. Tos visos gimines gyvena aisčių-baltų žemėje Pabaltijy, žemėlapis iš Arnolds Spekke, Baltijas jūras senajas kartės, Stockholmas. MCMLIX. Knygos autorius yra Nepriklausomosios Latvijos valstybės atstovas Washingtone.

 

valstybėje. Vakarų Europa buvo nustatoma prieš baltų pasaulį. Užtat ir šiame straipsnyje prūso bei lietuvio, Lietuvos tautovardžių pirmą kartą istoriniuose dokumentuose paskelbimo datos yra vienodai liečiamos, ir net matome, kad tiedvi datos yra net netolios viena nuo kitos. Netrukus daugiau pamatysime. Tik į dabartinius laikus slenkant, baltų priešams pajutus dar nesuspėtus sunaikinti baltus norins ir stengiantis prisikelti ir, pagaliau, prisikėlus, — baltų agresingieji kaimynai savo mokslą sujudo kreipti į kitą pusę savajai naudai, kad tik galėtų ne tiek įrodyti, kiek proklamuojant sau ir kitiems pabrėžti, jog pvz. tarp prūsų ir lietuvių būta kokių didelių skirtumų.

870 metai

Žiemgalių, kaip ir kuršių (Bg. Lkž. LXXXIX ... par. 131 ir kt.), vardą iškelia pirmieji skandinavėnai, kurie apie 870 metus Annales Ryensis kronikoje įrašę yra šią žinią: 870 m. Danų žemės išeiviai “totam Pruciam, Semigaliam et terram Carelorum aliasque quam piures terras subiugaverunt sibi” (B.G. 493); Zeus, Die Deutschen2 547; Bg. ršt. III, 252, par. 189).

Vadinasi, Prūsų žemė 870 metais yra žinoma vadinant Pruci-a, t.y. Prus-ij-a, liet. Prūs-ij-a. Ta Prūsija “Prūsą” čia tėra etnografinio vardo ir etnografinio supratimo, etnografinės reikšmės, — taigi, tik Prūsų žemė — Prūsa, o ne tai,kas maždaug per 450 metų vėliau, taigi XIV amžiaus pirmosios pusės Dusburgo Prussia arba Terra Prussie, kur čia į pavadinimo sąvoką įeina jau ir Vokiečių teutonų - kryžiuočių ordino (nuo 1226 metų) okupaciškas administracinis sąvokojimas. Be to, jei 870 metais jau yra rašoma Prucia — Prūsija, tai tiems patiems metams platesniam pasauliui jau buvo žinomas ir šaknies prus- pagrindo prūso tautovardis, taigi, per 130 metų anksčiau už 999 metų datą.

Prūsai, kaip arčiau centrinės Europos gyvenę, iš tikrųjų turėjo būti tokio savo vardo ir anksčiau žinomi, negu 999 metų datos. Mat, šitaip kaip tik ir esama: iškart paskelbiami baltų prūsai, kuršiai bei žiemgaliai ir vakarinių suomių ugrų karelai Pabaltijo erdvėje. Jie visi pajūriniai, nes, mat, ir jų paskelbėjai arčiausi jų užvandeniai kaimynai garsieji jūreiviai, jau imti krikštyti bei ir patys pasišovę kitus “krikštyti”, normanai skandinavai. Anie pajūriniai visi išsirikiavę į žiemryčius, pradedant Vyslos žemupiui prūsai, — ?, kuršiai, Mūšos - Lielupės pačiame žemupyje ties Sluoka iš * Slanka ir Ringa-Ryga šiauriniai žiemgaliai ir kur nors apie Suomių įlanką ar suom. Aldaga—rus. Ladoga ežerų karelai. O lietuviai pajūryje, išeina, dar neminimi šiaurinių germanų anų istorinių šaltinių, — ir kodėl?

Lietuviai Baltijos jūrą jau buvo vėl priėję apie 600-uosius metus, jei ne anksčiau, — žodžiu, kur kas dar prieš 700-uosius metus. O 853 metais, t. y. prieš 17 metų prieš 870-uosius metus, lietuviai su kuršiais jau gynė Apuolės pilį ir visą savo pajūrį nuo Danijos kariuomenės antpuolio. Annales Ryenses kronika lietuvių nemini, nors reikia pripažinti, kad ir tuokart, ir jau iš anksčiau Baltijos pajūris tarp Nemuno pačio žemupio kartu, žinoma, ir su Klaipėdos sritimi, į šiaurę net su dabartinio Latvijos Kuršo pietine juosta kaip lietuvių jau buvo laisvas, neveikus jokio svetimųjų “užjūrinio” jungo. Todėl tarpą tarp “prūsų” ir “kuršių” ten užpildo pajūriniai lietuviai, ir užtat normaninių istorinių šaltinių jie ir neminimi kaip normanų okupacijai nepasidavusieji.

Tai buvo nauja ir organizuota jėga: lietuvis ir vakaruose, Baltijos pajūryje, įtvirtino priešmindauginės Lietuvos valstybės galią. Bet tada dar nebūta nei žemaičio, nei augštaičio: tebūta tik lietuvio. Augštaičių ir žemaičių tarmių ryškumas kur kas vėliau teatsirado — pėdinant į XIV amžiaus galą.

(Bus daugiau)

PETRAS BŪTĖNAS

(Tęsinys)

860 metai

Sakoma, kad Lietuva tautovardis dar nesąs minimas nei 870, nei 999 metais, kai šiems metams prūso tautovardis jau buvo žinomas. Lietuvos vardo oficialiosios istorinių šaltinių paskelbimo datos yra dvi ir tik šitokios, taigi ir daug vėlesnės už prūso ir net baltų kitų tautovardžių paskelbimą: pirmą kartą Lietuvos vardas paminimas Vakarų Europos šaltinyje 1009 metais, ir tai yra, regėjome, ryšium su Bruno-Bonifaco mirtimi; pirmą kartą rytinių slavų metraštis skelbia Lietuvos vardą ryšium su rytinių slavų kng. Jaroslavo karo žygiais į Lietuvą — 1040 metais, nors tie tokie “žygiai” į Lietuvos jotvingus - sūduvius buvo jau kur kas anksčiau pradėti ir metraščio yra trumpai paminėti. Dėl 1009 metų datos ir ar galėjo būti ankstyvesnė data apie Lietuvą Vakarų Europos istoriniuose šaltiniuose, — tuo tarpu nieko daugiau. O antroji, 1040 metų, data yra klaidinanti ir ištisus šimtmečius Lietuvai nusukanti, nes jau per akis ji perdaug vėlyva. Ji tetinka žinoti, kad priešmindauginė Lietuvos valstybė jau buvo ir kad Kievo kniažestvai (kunigaikštijai) jau teko susidurti (net irgi dar iš anksčiau) su Lietuvos valstybės lietuvių jotvingių pietryčiais, t. y. su baltų žeme į pietus nuo Nemuno augštupio ir maždaug Kievo kryptimi, kur, kaip sakoma, Jotvinguose galėjo žūti ir Bruno - Bonifacas, bet iš tikrųjų “Rusijos ir Lietuvos valstybių riboje”, kaip pamatysime iš čia antrojo, tolimesnio, straipsnio.

Gi iš tikro Lietuvos vardas rytinių slavų šaltiniuose jau yra žinomas 860 metais, t. y. prieš 900 metus po Kr., nors ir to pranešėjas rytinių slavų metraštininkas kievietis Nestoras skelbiamas gyvenęs 1056 - 1116 metais, taigi ir tame tarpe rašęs savo metraštį iš kitų įvairių ankstesnių rašytinių šaltinių. Vadinasi, Lietuvos bei lietuvių vardas yra tuo pat laiku paskelbtas, kaip ir čia, matėme, kiti baltų tautovardžiai, ir tai įsirikiuoja jis net kaip senumo veik pirmas į 853, 860, 862, 870, 900, 999 ir 1009 metų grandinę. Apie tai bus atskirame (iš eilės trečiame) šaknies Leit- Liet- Lat- straipsnyje

Baltų žemė apie XII amžių po Kr. Iš čia galima susiorientuoti, kur Baltijos pajūryje Pabaltijo erdvėje kuris baltų tautovardis ar kraštovardis galėjo būti pirmų kartą sužinotas skandinavų, t.y. šiaurinių germanų istoriniuose šaltiniuose.

Vakariniai slavai (lenkai, mozūrai) prūso tautovardį galėjo išgirsti net jau ir Pamarėnuose (kaip čia rašo), taigi Pomeranijoje apie Vyslos didžiąją kilpą, betgi vėliau už šiaurinius germanus.

Kur parašyta “Sasnai”, tai yra prūsų Sasnos sritis, kurioje buvo 1410 metų Žalgirio - Tannenbergo mūšis.

Kur parašyta “atskiros prūsų kiltys”, tai jos ne kiltys, ne gentys, bet XIV amžiaus pirmosios pusės dusburginės Terra Prussie = Prussia’os, Preussen’o Vokiečių teutonų - kryžiuočių ordino okupavus administruojamosios sritys nuo Vyslos žemupio tik ligi Nemuno paties žemupio, o tų sričių pavadinimai, suprantama, daug senesni ir visi baltiški, net beveik visi žemėvaizdiniai gamtovaizdiniai.

Žemėlapis yra prie: Marija Gimbutienė, Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistor. kultūros apžvalga straipsnio, — Mažoji Lietuva I, išl. Lietuvos Tyrimo Institutas. New York, N.Y. 1958 m., 12 p.

P.S. Baltų giminės nario prūsų nevadiname pravardžiuojamai: prūsas negali būti nelietuviškai vadinamas nei senprūsiu ar naujaprūsiu, nei rytprūsiu ar vakarprūsiu, nei prutenu prutėnu ar dar kaip.

Prūso tautovardis 999 metais po Kr. Vyslos 200 km ilgio žemupyje. Tas pats tautovardis per 130 metų anksčiau, t.y. 870 metais, tarp Vyslos ir Nemuno žemupių kartu su kitais baltų tautovardžiais.

Keletas strėlių yra nukreipta į pietryčius Dniepro augštupio linkan apie Kievo miestą, betgi į šiaurę nuo Dniepro dešinio - vakarinio Pripetės jtako, taigi ir nuo 810 km ilgio Pripetės - Pinos balyno. Šioje erdvėje VI amžiuje (527 metais pradedant) po Kr. iš užpripečio nuo Karpatų 1450 km ilgio kalnyno atmigravę į padnieprį aplink Kievą ir nuo. čia plūdę į šiaurę bei žiemryčius, rytiniai slavai pirmučiausia turėjo susidurti ir su lietuvias, ir kaip tik čia jie turėjo susipažinti su Jotvingų bei Lietuvos vardais, kuriuos Nestoro metraštis vadina sen. rus. Jatviagi ir L i t va , o Vakarų Europos istorinis šaltinis 1009 m. skelbia Bruno-Bonifacą. žuvus “in confinio Russiae et Lithuae regionum” = Rusijos ir Lietuvos valstybių riboje.

Holmgardr-Novgorod (švediškai ir naujai—rusiškai) “Naugardas” stovi pietrvčiau nuo Petrapilio -Leningrado. Nevos upė—Naugardas—Dniepras—Kievas buvo šiaurinių germanų (normanų-varingų, rus. variagi) prekybiško, vergiamojo ir politinio veikimo linija tame ilgame tekančio vandens kelyje iš Baltijos jūros į Juodąją jūrą.

Žemėlapyje Petrapilio (stovinčio vakarinių suomių-ugrų žemėje) ir Minsko (stovinčio baltų žemėje, dabar Gudijos sostinės) ligi pat Pripetės upės eina šiaurės - pietų linija, kuri straipsnio žiniomis ir datomis rodo vakarinių suomių -ugrų ir rytinių baltų susidūrimą su atmigravusiais rytiniais slavais, kuriems pasivergtiems šiauriniai germanai (normanai, varingai-variagai, iš jų ypač švedai) kūrė variagiškai slavišką Rus', “busimosios carų Rusijos, dabar ir Sov. Rusijos” valstybę nuo 862 metų. Pirmasis rytinių baltų susidūrimas su nuo Kievo į šiaurę migravusiais slavais buvo pačiame padniepryje.

Žemėlapis nufotografuotas šu prie jo reikiamu angliškuoju tekstu iš Lietuvių Dienos, 4 nr. 1963 metais. Vyslos žemupys ir strėlės mano pažymėtos, ir tikiuos, kad žemėlapio autorius Juozas Andrius bei žurnalo Redakcija dėl to nerūstaus. Be to, šis žemėlapis pravers ir tolimesniam “Premijuo-tina mūsų istorijos painiava” straipsniui kaip orientacinis.


VI - VIII amžius

Indoeuropinis, taip pat ir baltų kalbos ilgasis balsis ū proslavių kalboje, netekęs labializa-cijos (“lūpiškumo”), išvirto į rusiškai vadinamą jary, rašomą čia lotyniška raide y, bet kaip slavišką garsą tariamą labai kietai, taigi nelabia-lizuotai —tą y sukietintai, ko lietuvių rašomojoje kalboje niekados nėra buvę ir nėra, pvz.: liet. sūnus — šen. slavų synu (galūninis u ne tik trumputis, bet ir nykstantis, ir, galop, išnykęs; rusiškai jis vadinamas tik tviordyj znak (“kietasis ženklas”), o rusų ir lenkų jau tik syn; lot. fūmus iš *dūmus, liet. dūmas 1 — šen. slavų dymu (gale taip pat tviordyj znak), o rusų ir lenkų tik dym, ir 1.1. — Ši kalbinė žinia praverčia tolimesniam čia tekstui suprasti.

Prūso vardas nėra senas. Vargu jis siekia toliau kaip IX-X amžius. Jei su prūso vardu būtų lenkai susipažinę (žinoma, pavyslyje. P. B.) VI-VIII amžiuje, tai šiandien jie ištarytų ne Prūsy, bet *Prysy (bg. ršt. III, 121, 82 par.). — O tam kalbos dėsniui slavų kalbose pavaizduoti pravartus yra čia ankstesni sūnaus ir dūmo pavyzdžiai. Rytiniai slavai (rusai ir kt.) prūsus vadina prusy, ne *prysy. Vadinasi, rytiniai slavai su prūso tautovardžiu tėra labai vėlai susipažinę, kaip ir vakariniai slavai (lenkai ir kt.).

Bet matėme, kad 870 metais jau yra prūs-: Pruscia. Taigi, prūso vardas ne tik jau žinomas IX amžiui dar nesibaigus, bet ir, kaip skaitėme šio straipsnio pradžioje, jis yra žinomas net ir dar iš kur kas anksčiau. Ir prūso bei jo žemės vardo pirmieji mums žinomi paskelbėjai yra skandinavai, o to vardo paskelbimo geografija bus Vyslos žemupys ir pajūrinė - pamarinė juosta, kurioje tarp baltų tada ir buvę pradėję rastis ir kurtis atskiromis sodybomis anie “Danų žemės išeiviai” kaip sporadiškieji (ital. ghetto pobūdžio) kolonistai.

Aisčiai

Tacito I a. po Kr., Kasiodoro VI a. priešviduryje, Jordano VI a. viduryje, Einhardo IX a. pirmoje pusėje ir Vulfstano prieš 900-uosius metus po Kr. aisčiai yra vakariniai baltai. Užtat K. Būga, ršt. III, 123 p. 86 par. ir rašo: “Aisčių vardui išnykus, IX amžiuje jo vietoje tuojau atsiranda jo išstūmėjas prūsai. Rytinių slavų Ipatijaus kronikos 1276-7-8 metų rus. Prusi yra pagudėnai (pogezani), Drūsens paežerės (IX a. Vulfstano Truso vs. vd., dabar vok. Drausen — S lenk. Jez. Družno) kaimynai”; tam pritaria ir Dusburgo kronika, baigta prieš 1326 metus, ir žr. Bg. ršt. III, 120 p. 80 par. Prūsų žemės sričių nuo Vyslos 150 km ilgio žemupio į rytus pirmoji yra Pamedė, o antroji Pagudė “pakrūmė”, jų riboje esant Elbingo (IX a. Vulfstano II-fing) upei ir Drus-no Drūs-en-s Drūs-en-į . . . ežerui. 870 metų Prucia “Prūsija” yra žinoma tarp Einhardo ir Vulstano gyvenimo laiko, suprantama, Prūsija vadinta dar ir iš anksčiau, gal net iš VI amžiaus po Kr., kada baltų žemės pajūrį ėmė grobuoniškai puldinėti vis atplaukdami normanai — varingai (rus. variagi) — skandinavai, taigi šiauriniai germanai. Todėl aisčių pavadinimas bus nykęs pamažu, o prūsų pavadinimas bus kur kas anksčiau atsiradęs, negu ligi šiol buvo manyta. Ir dar, — aisčių vardą bus buvę turėję net ir visi vakariniai baltai, kol Prūsijos, prūsų vardas pamažu išstūmė aną tautovardį, ir bent nuo mums žinomosios 870 metų datos ir yra tai, ką XIV amžiaus pradžios Dusburgas ir vadina Prussia ar Terra Prussie su savo ne 11, bet 12 parčių (lot. partes), t. y. administracinių dalių, kaip Pamedė, Pagudė “pakrūmė”, Barta, Plikoji Barta ir kt., kaikurių būtovininkų klaidingai vadinamų prūsų tautos kiltimis ar gentimis. Tų visų “parčių” vardai yra grynai baltiški ir vien žemėvaizdiniai ar gamtovaizdiniai. Prūsų kalba teturi dvi ryškias tarmes per visą savo žemės plotą, o tai taip pat nėra “kiltys” ar “gentys”.

Amžius

Iš šio straipsnio turime baltų tautovardžių amžių, nuo kada jie buvo pirmą kartą paskelbti kurių istorinių šaltinių:

853 metai kuršiams, ir tada Apuolės pilies apsiaustis, šiauriniuose germanuose paskelbtiems;

860 metai Lietuvai, rytiniuose slavuose paskelbtai tarp 853 ir 862 metų, o tada Lietuvos valstybė jau buvo ir veikė nuo Baltijos jūros į rytus ligi Dniepro augštupio;

862 metais normanai ypač sujudo kurti švediško vardo Rus’ — vanaginę, taigi skandinaviško prekybiškai politinio pobūdžio koloninę Rusiją, varingų (variagų) — normanų perdėm vadovaujamą, tarp Holmgardr - Novgorod (atseit, Naugardo) ir Kievo miestų su Dauguvos ir Dniepro augštupiais, kai tiems normanams - variagams - šiauriniams germanams prieš 9 metus, 853 metais ties Apuole, nepasisekė “ankstesnės švediško vardo Rus’ ” susikurti Lietuvos valstybės Žemaitijos pajūryje, kur Apuolės, Įpilties, Klaipėdos, Kretingos, Dzintarės “Gintaros” ir “Seeburgo” mūsų pilys; Seeburg yra 853 metų Rimberto pranešime, ir tai gali būti Liepoja, ar Gruobynas, ar Kapsėda šiauriau Liepojos;

870 metai prūsams, žiemgaliams ir karelams, šiauriniuose germanuose paskelbtiems;

prieš 900-uosius metus po Kr. — orientaciniai metai rytiniuose slavuose, norint kalbotyrinėmis priemonėmis surasti tų slavų tiesioginių ar netiesioginių kaimynų baltų tautų pavadinimų senumą;

999 metai prūsams buvo skirti, ir žr. 870 metus;

1009 metai Lietuvai Vakarų Europos istoriniuose šaltiniuose, jei nebūtų kada ten besurasta ankstesnių datų, kurių tikrai ten dar turėtų būti;    "

1040 metai Lietuvai rytiniuose slavuose yra netiksli data, nepateisinamai pervėlyva, ir todėl Lietuvos vardo paskelbimo reikalui imtina 860 metų data.

P. S. Šis straipsnis yra susijęs su tolimesniu “Leit- Liet- Lat- paslaptis” straipsniu, kur tarp kitko yra išvardyti jau visi baltų šeimos ir žemės tautovardžiai su savo pirmo karto kur paskelbimo datomis.

Klaipėdos - Liepojos tarpas.

Įeina Žemaitijos pajūris, o Žemaitijai priklauso Klaipėdos sritis bei istorijoje žemaitinės įtakos buvo ir dabartinės Latvijos valstybės Kuršo pietinė juosta. Rimberto kronikos 853 metų Seeburg baltų pilis bus arba Liepoja, arba Gruobynas, lat. Gruobinia, arba žemėlapyje matomo Tuosmarių ežero šiauriniame šone Kapsėda, žiemryčiau Liepojos. O matomi Durbės ežeras ir bžk. į žiemryčius nuo Liepojos, kur 1260 metais lietuviai visiškai sumušė Vokiečių ordino kariuomenę. Tai Lietuvos valstybės Žemaitijos pajūrinė pilių zona: Apuolė į rytus nuo Skuodo; Dzintare “Gintarą” Ožputės, lat. Aizpute, aps. Aprikių apyl., toli į šiaurę nuo Durbės; Gruobynas į rytus nuo Liepojos; Įpiltis į šiaurę nuo Darbėnų; Kapsėda į žiemryčius nuo Liepojos; Klaipėda, Kretinga, Liepoja ir Ekečio piliakalnis į šiaurę nuo Klaipėdos.

Žemėlapinė nuotrauka iš J. Andriaus 1956 metų Lietuvos žemėlapio.