SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 -1940 M. KARAS

P. ŽILYS

(Pradžia KARIO Nr. 1)

Tame pasiruošimo laikotarpyje sovietų aviacija padarė per 7500 skridimų, bombonešiai 4087, o naikintuvai 3445 skridimus. Mannerheimo įtvirtintos linijos pralaužimo operacijoms sovietai ypatingai rūpestingai ruošėsi. Užnugaryje buvo specialiai įrengti Mannerheimo linijos įtvirtintų fortų ir punktų modeliai, pagal jau paimtų fortų ir punktų pavyzdžius ir ten buvo atliekami specialūs kariuomenės dalinių pratimai.

KARIUOMENĖS TELKIMAS ŠIAURĖS VAKARŲ FRONTE IR JOS UŽDAVINIAI

Šiaurės vakarų fronte buvo sutelktos 7 ir 13 armijos. 13 armiją sudarė: devynios pėst. divizijos, šeši art. pulkai iš vyriausios vadovybės rezervo, trys korpusinės art. pulkai, du divizionai didelio galingumo artilerijos, viena tankų brigada, du ats. tankų batalionai, penki aviacijos pulkai ir vienas kavalerijos pulkas. 7 armiją sudarė: dvylika pėst. divizijų, septyni art. pulkai iš vyriausios vadovybės rezervo, keturi korpusinės art. pulkai, du divizionai didelio galingumo artilerijos, penkios tankų ir viena šaulių kulkosvaidininkų brigados, dešimts aviacijos pulkų ir du ats. tankų batalionai. To fronto vadovybės uždavinys buvo paruošti ir pravesti puolimą, tikslu pralaužti Mannerheimo liniją, sunaikinti pagrindines suomių jėgas, veikiančias Karelijos sąsmaukoje ir išeiti į Viipuri (Viborgo) Antrea ir Keksholmo liniją. Pagrindinis smūgis turėjo būti nukreiptas Viipuri kryptymi, antraeiliai - šalutiniai: vienas Keksholmo kryptimi, kitas ledu per Viipuri įlanką.

Fronto vadovybė manė, kad smūgiu Viipuri kryptimi pasiseks atkirsti suomių kariuomenės dalis, veikiančias Karelijos sąsmaukoje ir jas ten sunaikinti.

Mannerheimo linijai apeiti iš pietų - vakarų, tai yra per Viipuri įlanką ledu, buvo sudaryta speciali rezervinė grupė, vadovaujama gen. D. G. Pavlovo (gal to paties, kuris vadovavo Sovietų rusų kariuomenei okupuojant Lietuvą 1940 m.), susidedanti iš trijų šaulių divizijų, tankų brigados ir kav. korpo, sustiprinta pagelbinėmis priemonėmis. Toji grupė turėjo ledu forsuoti Viipuri įlanką ir užeiti giliai į užnugarį Viipuri gynėjams. Bendrai buvo tikėtasi, kad rusų kariuomenės išėjimas į Viipuri - Keksholmo ribą galutinai išspręs karą su Suomija Sovietų Rusijos naudai.

Sausio mėn. pabaigoje pagrindiniai pasiruošimai Mannerheimo linijos puolimui buvo baigti. Fronto vadas davė armijų vadams nurodymus vasario pradžioje padaryti riboto pobūdžio puolimus, tikslu gerai išžvalgyti priešą, pagerinti išeities ribą puolimui ir klaidinti priešą.

Vasario 3 d. rusų fronto karo taryba galutinai patvirtino armijoms uždavinius. 13 armijai teko uždavinys pralaužti priešo įtvirtintų pozicijų ruožą, bare nuo up. Taipalenjoki iki ežero Muolanjarvi, tikslu išeiti į Keksholmo stoties Antrea ribą: pagrindinį smūgį turėjo vykdyti kairiuoju sparnu tarp ežerų Vuoksi ir Muolanjarvi penkiomis divizijomis, viena tankų brigada ir šešiais artilerijos pulkais, šalutinį smūgį vykdyti dešiniuoju sparnu dviem divizijom, o centre pulti — viena divizija, tikslu sukaustyti priešą. Artimiausias armijos tikslas, 4-tą ar 5-tą puolimo dienią — pasiekti ribą: Lochijoki - Purpua - ežer. Suvantojarvi — Ritasaari — Ylves.

7 armijai teko uždavinys pralaužti priešo įtvirtintų pozicijų ruožą bare Muolanjarvi - Karchula, tikslu išeiti į Antrea - Viipuri liniją. Pagrindinį smūgį vykdyti dešiniuoju sparnu bare ežer. Muolanjarvi -Karchula devyniomis divizijomis, penkiomis tankų brigadomis, viena šaulių - kulkosv. brigada ir dešimčia artilerijos pulkų; šalutinį smūgį vykdyt kairiuoju sparnu, dviem divizijom. Artimiausias tikslas 4-tą ar 5-tą puolimo dieną — pasiekti ribą Ilves - stotis Kemere -Chumola. Abi armijos — 13 ir 17 — turi būtį pasiruošę pradėti vykdyti puolimą nevėliau vasario 6 d.

Vasario 9 d. šiaurės vakarų fronto vadas išleido operatyvinį įsakymą, kuriame buvo nustatyta puolimo diena — vasario 11-oji. Tą pačią dieną, to fronto rusų karo taryba kreipėsi į karius specialiu atsišaukimu reikšdama viltį, kad visi kariai garbingai išpildys jiems skirtus uždavinius ir tuo būdu likviduos pavojingiausią karo židinį ... ir visiems laikams pašalins pavojų Sovietų S-gos šiaurės vakarų sienoms ir Leningrado miestui. Buvo nustatyta puolimą pradėti smarkiu artilerijos paruošimu ir aviacijos bombardavimu.

MANNERHEIMO LINIJOS PUOLIMAS IR PRALAUŽIMAS

Vasario 11 d., 5:00 val. kariuomenės dalys užėmė išeities ribą puolimui. Nustatytu laiku prasidėjo labai smarkus artilerijos paruošimas. Dėl blogo oro aviacija negalėjo dalyvauti kautynėse.

12:00 val. pėstininkai ir tankai, artilerijos ugnies užtvaros priedangoje, pradėjo pulti. Pusvalandžiui praslinkus nuo puolimo pradžios, 7 armijos 123 pėst. divizijos puolimo bare priekinis pėstininkų pulkas, vadovaujamas majoro I. P. Roslyj, įsiveržė į Mannerheimo liniją ir paėmė centrinį sustiprintą fortą, esantį

65.5    augštumoje. Dienos bėgyje 123 p. divizija, vadovaujama kombrig. F. F. Alabuševo, užėmė 65,5 augštumą, sunaikindama septynis sustiprinimo punktus. Sekančią dieną 7 ir 13 armijų baruose puolančios dalys kovėsi priekinėse Mannerheimo linijos pozicijose ir užėmė keletą suomių įtvirtintų taškų Lahe apylinkėse. Kautynės buvo labai atkaklios, nes likę nesunaikinti suomių ugnies taškai bei fortai smarkiai šaudė į puolančius rusų pėstininkus ir tankus.

Vasario 12 naktį suomiai keliose vietose kontratakavo įsiveržusius rusus, norėdami juos išblokšti iš užimtų vietų, bet buvo atmušti. Iki vasario 14 d. rusams pasisekė įsibrauti į Mannerheimo linijos pagrindinį ruožą 4 km. pločio ir 5-6 km. gilumos bare. Didžiausią pasisekimą turėjo 123 p. divizija, kuriai vasario 14 d. bėgyje pasisekė užimti tarpežerę ir sunaikinti 8 įtvirtintus fortus ir 12 taškų. 90 p. divizija, vadovaujama plk. P. A. Zaicevo, užėmė Markki. Praplėsdamos 50 korpo prasilaužimą, dvi 19 korpo divizijos, vasario 15 d., likvidavo patį stipriausi suomių įtvirtintą mazgą Chotineną, kuris turėjo 22 įtvirtintus fortus ir 48 įtvirtintus taškus.

Kaip tikrovėje atrodė įtvirtinta Mannerheimo linija, geriausiai pavaizduoja sekantis 123 p. divizijos puolimo ir prasilaužimo aprašymas.

123 p. divizija puolė 3 km. bare, tarp Summajarvi ežero ir Munasuo neužšalančios pelkės. Kairiajame tos divizijos puolimo bare, pelkėtoje ir žemoje vietoje, kyšančioje augštumoje “Liežuvis”, dominavo įrengtas sustiprintas fortas. Tai buvo požeminė tvirtovė 65 metrų ilgio ir 12 metrų pločio. Tas fortas buvo ginkluotas 3 patrankomis ir 9 sunk. kulkosvaidžiais. Jo sienos buvo gelžbetonio pusantro metro storumo. Tokios pat lubos, sutvirtintos papildomu 3 metrų storio žemės ir akmenų sluoksnių. Patalpos to forto įgulai ir įvairiems sandėliams buvo įrengtos 10 metrų gilumoje. Praktiškai kalbant, tas fortas artilerijos buvo nesunaikinamas. Iš fronto tą požeminę tvirtovę dengė dvi linijos apkasų, prieštankinis griovys, kelių eilių spygliuotų vielų tvora ir keturios eilės augštų granito dalbų — prieštankinių kliūčių.

Dešiniau, vieno kilometro atstume nuo to forto,65.5    augštumoje, buvo kitas atsparos punktas — fortas. Tai buvo požeminė šarvuota tvirtovė - fortas. Frontinė to forto siena buvo padengta septyniomis šarvinio plieno plokštėmis. Toji plieno priedanga buvo virš pusės metro storumo. Prieš augštumą 65.5 ėjo 42 eilių spygliuotų vielų tvora ir 12 eilių, giliai žemėn įkastų, pusantro metro augštumo, prieštankinių dalbų.

65,5 augštumos užnugarį dengė ištisa gelžbetonio siena, už kurios buvo išdėstyti minosvaidžiai ir artilerijos pabūklai.

Tame 3 km. bare buvo dar du toki fortai, o tarp jų buvo išdėstyta 13 įtvirtintų taštų. Jie visi sudarė vieną ugnies sistemą ir buvo tarpusavyje sujungti giliom susisiekimo eigom. Prieš tą įtvirtintą liniją daugiasluoksnės ugnies tirštumas buvo toks, kad į kiekvieną kvadratinį metrą per minutę galėjo kristi penkios šautuvų, bei kulkosvaidžių kulkos.

Šitame, taip įtvirtintame Mannerheimo linijos bare, buvo įvykdytas ir pirmasis jos pralaužimas.

Po to kai abiejų (7 ir 13) armijų baruose Mannerheimo linijoje buvo padarytos spragos, tolesniam puolimui vykdyti sovietų armijų baruose buvo sudarytos specialios judrios grupės. 7 armijos bare buvo sudarytos trys tokios judrios grupės. Pirmoji grupė, plk.  Baranovo davovaujama, turėjo uždavinį išplėsti 123 p. divizijos pasisekimą ir užimti Kemere ir Lechde stotis. Antroji grupė, kombrig. Borzilovo vadovaujama, turėjo uždavinį išplėsti 90 p. divizijos pasisekimą ir užimti Chumola stotį. Trečioji, kombrig. Veršinino vadovaujama grupė, turėjo uždavinį išplėsti 24 p. divizijos pasisekimą ir užimti Leipesua stotį. 13 armijos bare, plk. Leliušenko vadovaujama judrioji grupė, turėjo uždavinį išplėsti 23 korpo pasisekimą ir užimti Cheinioki stotį.

Judriųjų grupių pagrindą sudarė tankų brigados, sustiprintos šaulių batalionais ir pionieriais. Iki susidūrimo su priešu šaulių batalionų kovotojai - pėstininkai važiuodavo ant tankų. Priartėjus prie priešo įtvirtintų punktų, pėstininkai nušokdavo nuo tankų ir kulkosvaidžių ugnimi bei granatomis naikindavo priešo gyvąją jėgą.

Vasario 15 d. plk. Baranovo vadovaujama judrioji grupė užėmė Lechde, o sekančią dieną, po sunkių kautynių, Kemeri stotį.

Vasario 16 d. 7 armijos bare Mannerheimo linijoje pralaužta spraga siekė 11-12 km. pločio ir 11 km. gilumo. 13 armijos bare, 23 šaulių korpo dalys priartėjo prie Muola - Ilves įtvirtinto rajono. Gana sėkmingai puolė 136 p. divizija ir plk. Leliušenko vadovaujama judrioji grupė. Tik 13 armijos 3 korpas visai nepasistūmėjo pirmyn.

Vasario 16 d. pagrindinėje puolimo kryptyje buvo įvestos į kautynių liniją naujos divizijos. Suomiai nebeįstengė atlaikyti tokio didelio sovietų puolimo. Po pietų suomiai pradėjo trauktis iš pagrindinio gynimosi ruožo bare nuo Muolanjarvi iki Karchula ir vakarinėje baro dalyje nuo Karchula iki Suomių įlankos, Čia reikia pasakyti, kad sausio mėn. bėgyje suomių kariuomenės dalys, kurios gynėsi Mannerheimo linijoje, buvo gerokai išvargintos nuolatinių sovietų aviacijos bei artilerijos bombardavimų ir žvalgomųjų susirėmimų. Ypatingai buvo išvargintos ir praretintos gretos Summa gynėjų. 5 p. d. dalių ir Tarpale gynėjų — 7 p. dalių. Todėl 5 p. divizija buvo pakeista 6 p. divizija.

Vasario 11 d., sovietų puolimo dieną, Karelijos sąsmaukoje suomiai turėjo rezerve 5 p. d. į pietų rytus nuo Viipuri, ji ten vykdė pozicijų įsitvirtinimo darbus, ir šiaurinėje to fronto dalyje — 21 p. d.

Susidarius labai kritiškai būklei II korpo bare, kariuomenės vadas davė įsakymą tam korpui pasitraukti į tarpinį gynimosi ruožą. Pasitraukimas buvo įvykdytas labai tvarkingai, o III korpas pasiliko pirmajame pasipriešinimo ruože. II korpas gynė Viipuri barą, o III — šiaurinį barą. Rusai tuojau pradėjo smarkiai pulti III korpo bare, o II korpo bare jie vėl pradėjo pulti netvarkingai masėmis, tankinėje rikiuotėje ir be artilerijos paruošimo.

II suomių korpui pasitraukus į tarpinį ruožą, susidarė pavojus dešiniajam suomių sparnui, kurį rusai galėjo apeiti ledu per Viipuri įlanką. Tos įlankos vakariniams krantams (apie 30 km.) ginti, suomiai turėjo tik apie vieną p. d. su keliais batalionais ir silpna artilerija. Suomių rezervai buvo menki. Jie turėjo operuoti batalionais prieš sovietų rusų divizijas.

Apie vasario 20 d. Karelijos sąsmaukoje įvyko Suomijos vadovybės pasikeitimų ir dalių persitvarkymas. Karelijos sąsmaukos armijos vadas gen. ltn. Oestermannas išvyko atostogų. Jo vieton armijos vadu buvo paskirtas III korpo vadas gen. mjr Heinrichs, o III korpo vadu buvo paskirtas gen. mjr. Tai vėla. Mannerheimo linijai ginti, tarp II ir III korpų buvo įterptas I korpas, sudarytas iš 1 ir 2 p. d., kurio vadu buvo paskirtas gen. mjr. Laatikainen.

II korpo uždavinys buvo ginti Viipuri.

Vasario 17 d. armijos dalys pradėjo persekioti besitraukiančius suomius, kurių užpakalinės saugos kibdavo į išanksto parinktas ribas, punktus ir atkakliai priešindavosi. Vasario 17-21 d. bėgyje sovietų dalys išvalė užimtas pozicijas ir Koivisto salą.

Vasario 21 d. 13 armijos dalys pasistūmėjo pirmyn ir priartėjo prie pirmojo Mannerheimo linijos ruožo, kuris buvo įrengtas toliau negu sovietai manė.

7 armijos bare Borzilovo ir Baranovo judriosios grupės, žygiavusios priešakyje pėstininkų, buvo sulaikytos prieš antrą tarpinį Mannerheimo linijos ruožą. Joms niekur nepavyko įsiveržti į suomių pozicijas. Sovietų dalys tuo metu buvo labai išvargintos ir praretėjusios. Tačiau negeresnėje būklėje buvo ir suomiai, vienok jie tvarkingai pasitraukė ir spėjo laiku susitvarkyti antrajame tarpiniame Mannerheimo linijos ruože.

Vasario 21 d. sovietų šiaurės vakarų fronto vadas įsakė išvesti iš kautynių pirmosios linijos divizijas poilsiui ir pasipildymui. Reikėjo pergrupuoti puolančias dalis ir pritraukti rezervus.

Tuo pačiu metu Karelijos sąsmaukoje prasidėjo didelės pūgos, užsitęsusios net tris dienas. Buvo labai užpustyti keliai. Tas labai varžė kariuomenės dalių judesius ir veiksmus. Todėl pasiruošimai tolesniam puolimui užsitęsė.

Vasario 26 d. Karelijos fronto vadas davė įsakymą kariuomenės dalims dviejų dienų bėgyje pasiruošti tęsti puolimą, tikslu pralaužti antrąjį Mannerheimo linijos ruožą ir paimti Viipuri. Kai Sovietams pasisekė pralaužti Mannerheimo linijos pirmąjį ruožą ir suomiai buvo priversti trauktis į antrąjį, tuo metu pradėjo pulti 8 ir 9 sovietų armijos. Vasario 28 d., po artilerijos paruošimo, pradėjo puolimą 7 sovietų armija. Jai pasisekė įsibrauti į Mannerheimo linijos antrąjį ruožą, bare nuo ežero Vuoksi iki Viipuri įlankos. Tuo pat metu 13 sovietų armijos dalys pralaužė pagrindinį Mannerheimo linijos ruožą ir artėjo prie antrojo tos linijos ruožo.

Vasario 28-29 d. bėgyje 7 sovietų armijos dalys pralaužė Mannerheimo linijos antrąjį ruožą ir kovo 1-3 d. priartėjo prie Viipuri tvirtovės įtvirtinimų, kur sutiko stiprų suomių pasipriešinimą. Už pasižymėjimus kautynėse, dvylika sovietų divizijų (7, 17, 24, 40, 43, 49, 70, 86, 100, 123, 136 ir 138) ir penkios tankų brigados (13, 20, 35, 39 ir 40) buvo apdovanotos Lenino, bei Raudonosios Vėliavos ordinais.

Sunkiai sekėsi vykdyti gautus uždavinius 13 sovietų armijai. Ji visą laiką slinko pirmyn tik pamažu ir su pavėlavimais. Dėl to, kovo 2 d., 13 sovietų armijos vadas buvo atleistas iš pareigų ir jo vieton buvo paskirtas komkor. Parusinovas. Po to sovietų armijos persitvarkė, papildė šaudmenų, degalų ir kitus išteklius ir tęsė puolimą.

Kovo mėn. pirmosios savaitės bėgyje 13 sovietų armijos dalys dviejose vietose forsavo Vuoksi upę ir plėtė puolimą Keksholmo kryptimi. Dėl to kilo apsupimo pavojus dviem suomių divizijom. Kitos tos pačios rusų armijos dalys artėjo link Noskuonselki ežero ir perkirto geležinkelio liniją Viipuri - Antrea.

7 sovietų armijos dalys priartėjo prie Seimeno kanalo grąsindamos atkirsti suomių Viipuri grupę iš š. rytų. Be to, rusams pasisekė užimti artimiausius priėjimus prie Viipuri tvirtovės iš pietų rytų.

Nežiūrint didelių nuostolių, nuovargio ir stipraus rusų spaudimo, suomiai savo pozicijose laikėsi pakankankamai tvirtai. Suomiams (II korpui) pasitraukus į tarpinį gynimosi ruožą, rusams pradėjus puolimą, suomiai ypatingai pajuto rezervų stoką, bendrai, žmonių - kovotojų nedateklių, neskaitant kitų, ypač sunkiosios artilerijos, trūkumų, čia suomiams į pagalbą atėjo svetimšalių korpas, kuriame tuo laiku jau buvo apie 11,500 vyrų.

Vasario 22 d. svetimšalių korpo dalys jau buvo pradėtos siųsti į frontą, į Salia barą. Vieton gen. mjr. Wallenius Laplandijos fronto vadu buvo paskirtas svetimšalių korpo vadas gen. Linderis. Pradėjus skirti svetimšalių korpo dalis į fronto barus, iš tų barų suomių dalys buvo siunčiamos į Karelijos sąsmaukos frontą, ypač į Viipuri barą. Pirmoji grupė buvo pasiųsta iš penkių batalionų. Svetimšalių legiono dalys kautynėse visai gerai užsirekomendavo.

Pradėjus grėsti apsupimo pavojui, kariuomenės vadas įsakė I ir II korpui pasitraukti į Tali-Vuoksen ribą, arčiau prie Viipuri. Pasitraukimas buvo įvykdytas tvarkingai, nežiūrint sunkių sąlygų.

Kadangi vasario pabaigoje, jau buvo žinoma, kad daromos rimtos pastangos pradėti pasitarimus dėl taikos derybų užmezgimo su Sovietų Rusija, tai kariuomenės vadas įsakė laikytis užimamose pozicijose, nežiūrint visų sunkumų, kad palengvintų derybas. Tas kariuomenės vado įsakymas buvo gana rūpestingai vykdomas. Dalys ginančios Mannerheimo liniją laikėsi gerai.

(Bus daugiau)


P. ŽILYS

(Pradžia KARIO Nr. 1)

Kovo 2 d. rusai, maždaug keturiomis divizijomis, pradėjo pulti į pietų vakarus nuo Trangsundo, ledu per Viipuri įlanką. Ledas tada buvo lavai storas, juo galėjo žygiuoti visos ginklų rūšys. Ant ledo buvo nestora sniego danga, kuri žygio netrugdė. Kadangi buvo dideli šalčiai, tai minų, aviacijos bombų bei artilerijos sviedinių lede padarytos properšos greit užšaldavo. Pirmasis priešo smūgis Tuppura salos gynėjų buvo atremtas. Tačiau toje saloje veikusi suomių baterija buvo likviduota ir sekantį vakarą rusams pasisekė užimti tą salą. Tuo pačiu metu rusai užėmė Teikarsaari ir kitas mažas salas.

Salų puolimą rusai vykdė labai metodingai ir tvarkingai. Pirmiausia sala būdavo bombarduojama aviacijos ir apšaudoma artilerijos. Po to ji būdavo apsupama tankais ir tik tada ją pradėdavo pulti pėstininkai.

Tuo metu suomiai Viipuri įlankos vakariniams krantams ginti neturėjo pakankamai jėgų. Iš Laplandijos pasiųsti 5 batalionai buvo dar kelyje, vos tik pasiekę Pulsą. Kadangi IV korpas jau buvo likvidavęs sovietų 34 šarv. brigadą, tai buvo duotas įsakymas pasiųsti vieną batalioną padėti Viipuri įlankos krantus ginti.

Šio naujai susidariusio fronto gynyba buvo vykdoma improvizuotai. Jau kovo 1 d. iš visų tame bare esančių kariuomenės dalinių buvo sudaryta “Pakrančių grupė”, kurios vadu buvo paskirtas gen. mjr. Wal-lenius, iki šiol buvęs Laplandijoje veikusių suomių dalių vadas. Bet jau kovo 3 d. tos grupės vadu buvo paskirtas generalinio štabo v-kas gen. ltn. Oesch.

Kovo 4 d. rusai pradėjo generalinį puolimą, ledu per Viipuri įlanką. Aršios kautynės prasidėjo visoje pakrantėje, ypatingai prie Vilaniemi. Rusams buvo pasisekę įsiskverbti į krantą, bet vakare ir naktį jie buvo išstumti atgal. Sekančią dieną rusai gavo pastiprinimų, ir tankų remiami, per Teikarsaari salą, puolė Villaniemi, kur jiems vėl pasisekė įsiveržti. Čia suomių gynybai trūko artilerijos ir prieštankinių pabūklų. Ir sekančiomis dienomis rusai tęsė puolimus. Kovo 7 d. jiems pasisekė įsiveržti į suomių pozicijas ir perkirsti kelią Viipuri - Sakkijarvi.

Suomių gynimosi pozicijos buvo perkirstos pusiau. Suomiams pavojus labai padidėjo, kai prie rusų dalių, puolančių ledu per Viipuri įlanką, prisijungė naujos dalys ir pradėjo pulti iš Hoglando ir Lofskaro salų Kotka - Vederlaksa kryptimi. Sovietų puolimas ta kryptimi grėsė suomių dešiniojo sparno apsupimu, nes tame bare jų gynyba rėmėsi beveik išimtinai artilerija, kuri rusams, puolantiems masinėmis formacijomis, pridarė daug nuostolių. Daug jų buvo užmušta, bei paskendo artilerijos sviedinių padarytose eketėse. Bet nežiūrint to, rusai ir toliau tęsė puolimą tankinėje rikiuotėje. Suomių kariuomenės vadovybė tuojau pasiuntė į tą barą penkis šaulių batalionus, kurie buvo suorganizuoti pakrančių apsaugai iš senesnio amžiaus vyrų bei jaunimo. To baro gynimui kovo sudaryta papildoma grupė, vadovaujama gen, mjr. Hannellio. Grupės sustiprinimui tuojau buvo pasiųsta iš IV korpo baro kavalerijos brigada.

Kadangi kovo 6 d. Suomijos delegacija jau buvo išvykusi į Maskvą derėtis dėl taikos, tai suomių kariuomenės vadas dėjo visas pastangas, kad išsilaikytų užimamose pozicijose ir tuo palengvintų saviškiams taikos derybas.

Tuo metu suomių kariuomenės mokymo centruose buvo 14 batalionų. Jie tuojau buvo atgabenti į kautynių zoną. Naujas kautynių centras susidarė prie Vuosalmi, kur rusai mėgino persikelti per upę. Į rytus ir į vakarus nuo Viipuri suomiai tvirtai laikėsi savo pozicijose. Silpna vieta suomių fronte buvo Tali rajone, kur rusų spaudžiami jie turėjo pasitraukti bare tarp ežerų Karstilanjarvi ir Leitimonjarvi.

Paskutiniąją karo dieną, kovo 12 d., suomiai atsiėmė Vilaniemi. Rusai buvo atstumti dar dviejose vietose, be to, buvo atremti jų puolimai prie Viipuri, Vuokseno ir Taipale. Tą paskutinę karo dieną Karelijos sąsmaukos fronte į kautynių liniją įsijungė “suomių amerikiečių legionas” iš 300 vyrų.

Nežiūrint, kad rusai turėjo sutelkę Karelijos sąsmaukoje mažiausia 25 divizijas su skaitlingais tankais, gausia artilerija ir aviacija, kad karo pabaigoje čia frontas buvo pailgėjęs iki 170 km., suomiai savo gynimosi pozicijose laikėsi gerai. Kritiškiausias to fronto baras buvo Viipuri įlankos vakariniai krantai. Bet paskutinėmis karo dienomis to fronto vadas jau buvo sutvarkęs baro gynimą ir tvirtai laikė savo rankose visas to baro kariuomenės dalis.

Šiauriniame Ladoga ežero krante (IV korpo bare) kautynės su 18 rusų pėst. divizija ir 34 tankų brigada buvo baigtos. Kuhma bare laimėjimas kautynių prieš 45 sovietų p. diviziją buvo tik dienų klausimas. Atsipalaidavę iš kautynių, to baro dalys galėjo būti siunčiamos į kitus barus.

Įkaro pabaigą buvo žymiai pagerėjęs suomių kariuomenės aprūpinimas ginklais, šaudmenimis ir įvairiomis priemonėmis, nes susitvarkė - prisitaikė karo sąlygoms savoji pramonė ir susireguliavo pristatymai iš užsienių. Blogiausia buvo su kariuomenės dalių papildymu žmonėmis, nes trūko tinkamai paruoštų atsarginių.

Tiesa, karo pabaigoje į kautynes įsijungė “Suomių amerikiečių legionas” ir svetimšalių korpas, bet jie sudarė iš viso tik apie 12,000 vyrų. Jų buvo per maža. Tuo tarpu frontas Karelijos sąsmaukoje buvo pailgėjęs iki 170 kilometrų. Beveik visos Suomijos kariuomenės dalys buvo įlietos į kautynių liniją. Nebebuvo jau nei gilumos nei rezervų. Kariuomenės dalių, ginančių Mannerheimo linija, žmonių skaičius batalionuose siekė vos apie 250 vyrų kiekviename, o kasdieniniai nuostoliai siekė tūkstančius. Dėl fizinio ir moralinio išsisėmimo, karių tinkamumas kautynėms buvo nebetas, koks buvo karo pradžioje.

Dideli karininkų nuostoliai mažino dalių tinkamumą kautynėms. Priešo artilerijos ir aviacijos bombardavimai sunaikindavo daug automatinių ir prieštankinių ginklų, todėl fronte susidarydavo tarpai be tų ginklų.

Ypatingai sunki ir kritiška būklė susidarė Viipuri rajone ir pietų vakariniame Viipuri įlankos krante, kur rusai buvo susidarę apie 40 km. ilgio ir daugiau kaip 11 km. gilumo prietiltį, kuriame jau buvo įsitaisę 10 ir 28 korpų dalys, kurios galėjo būti sustiprintos kiekvienu momentu.

Bendrai sakant, suomių ginamosios pozicijos, ypač dešiniajame sparne, kabojo ant siūlo. Netenka aiškinti, kad esant tokioms sąlygoms, tolesnis karo tęsimas, nieko geresnio nebežadėjo, kaip naujas karių aukas ir naujus teritorijos praradimus. Tačiau didelė pagarba priklauso suomių kariams, kurie taip narsiai ir garbingai gynė savo tautos žemę ir laisvę ir iki paskutinės karo valandos tvirtai išsilaikė užimtose pozicijose.

Taip aplinkybėms susisklosčius, 1940 m. kovo 12 d., Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis, o karo veiksmai buvo sustabdyti kovo 13 d. 12 valandą dienos Leningrado laiku.

SUOMIJOS PASTANGOS BAIGTI KARĄ

Brutalus Suomijos užpuolimas, Terijoki “demokratinės” vyriausybės paskelbimas ir pasirašymas su ja sutarties rodė, kad Sovietų Rusija turi didelius ir piktus planus Suomijos atžvilgiu.

Naujai sudarytoji Suomijos, Ryti vadovaujama, vyriausybė nutarė veikti dviejomis kryptimis. Tam tikslui buvo sudaryti du komitetai: užsienio santykių komitetas, kurio uždavinys buvo jieškoti būdų ir priemonių baigti karą, kitas komitetas turėjo uždavinį žiūrėti kariuomenės aprūpinimą ginklais, amunicija ir kitomis reikalingomis priemonėmis. Buvo išvystyta plati propaganda. Kreiptasi į viso pasaulio tautas prašant padėti Suomijai jos teisingame reikale. Toji propaganda teigiamai veikė į visų tautų ir valstybių sąžinę. Kadangi Prancūzijos - Vokietijos karo fronte buvo ramu, karo veiksmų kaip ir nebuvo, tai pasaulio visuomenės ir spaudos dėmesio centre buvo Suomijos-Sovietų Rusijos karas, kur vyko žūtbūtinė kova: gyventi ar mirti. Suomijos žūtbūtinė kova su beveik 50 kartų stipresniu priešu visus domino.

Propagandos pasėkos buvo gana geros. Suomija susilaukė pagalbos iš įvairių valstybių: Prancūzijos, Anglijos, JAV, o ypatingai iš Švedijos. Pradėjo plaukti ginklai, amunicija ir kitas turtas. Blogiau sekėsi su savanoriais.

Susidarius tokioms sąlygoms, Suomija jau galėjo laikytis prieš Sovietų Rusiją. Tai buvo ypatingai svarbu, žinant, kad karui prasidėjus Suomija turėjo tik dviems savaitėms šaudmenų.

Greta pastangų karą vesti, Suomijos vyriausybė tuojau pradėjo jieškoti kelių ir būdų baigti karą ir užmegsti su Sovietų Rusija derybas, kurios savo laiku buvo nutrauktos Maskvoje. Tuo reikalu visą laiką ėjo svarstymai ir pasitarimai Užsienių reikalų komitete, j ieškant tarpininkų.

Pirmoje eilėje buvo padaryti žygiai per Daniją, patirti Maskvos nusistatymą atnaujinti derybas. Greitai ir Švedija pasiūlė savo patarnavimus patarpininkauti. Čia pat pasisiūlė paadvokatauti ir Norvegijos užsienių reik. min. H. Kohtas, duodamas savo kuklų pasiūlymą — perleisti Sovietų Rusijai Hanko iškyšulį, neutralizuojant Suomių įlanką.

Iš Estijos buvo gauta žinių, kad Maskva linkusi eiti į derybas su Suomija, jei jai būtų perleistas Hanko iškyšulys.

Tuo pačiu metu Suomijoje lankėsi buvęs Švedijos užsienių reik. min. Sandleris, kuris pasikalbėjimo metu su Suomijos užsienių reik. min. Tanneriu patarė būti atsargiems, nes esą užsitęsęs karas gali sudaryti pavojų Skandinavijos valstybių neutralumui.

Sandleris jokio aiškaus pasiūlymo, kaip baigti karą, nedavė, bet patarė būti atsargiems, kad anglai ir prancūzai neįsibrautų į Petsamą bei Murmanską, nes tada Suomijai tektų dalyvauti Pasauliniame kare anglų ir prancūzų pusėje.

Tuo metu Suomijoje buvo susidariusi nuomonė, kad esamose sąlygose gal geriausia kreiptis į Sovietų Rusijos sąjungininkę Vokietiją, prašant padaryti žygius Maskvoje, atnaujinti derybas ir sustabdyti karą, o jeigu tai nepasisektų, tada kreiptis į didesnį skaičių neutralių valstybių, prašant jas sujungtomis jėgomis daryti žygius Maskvoje ta kryptimi. Esą būtų geriausia, jei toks žygis būtų padarytas JAV iniciatyba. Buvo kreiptasi į JAV pasiuntinį Helsinkyje Schoenfeldą, prašant parodyti, per JAV vyriausybę, reikalingas pastangas. Metas pasirodė, tačiau, nepatogus. Nieko nebuvo pasiekta nei per Vokietiją, nei per JAV.

Sausio 4 d. užsienių reikalų min. Tanneris pasikvietė Vokietijos pasiuntinį Helsinkyje Wipertą von Bluecherį, kuris buvo laikomas apsukrus ir gerai informuotas diplomatas, pasikalbėti apie susidariusią būklę. Min. Tanneriui padarius pastabų dėl Vokietijos laikysenos Suomijos atžvilgiu, pasiuntinys von Bluecheris atsikirto, kad suomiai pamiršo vokiečių suteiktą pagalbą 1918 m. ir paskutiniais laikais laikėsi nedraugiškai Vokietijos atžvilgiu. Tanneriui atsikirtus, kad Vokietija ir dabar nedraugiškai laikosi Suomijos atžvilgiu, neišpildė dar prieš karo pradžią duotų užsakymų, nepraleidžia transportų su gėrybėmis, siunčiamomis į Suomiją ir t.t., von Bluecheris atsakė: “An dem finnischen Kriege ist Deutschland unbeteiligt” (Vokietija nedalyvauja Suomijos kare). Tanneriui atsargiai išsireiškus apie Vokietijos tarpininkavimą dėl karo užbaigimo, von Bluecheris atsakė, kad momentas esąs nepatogus.

Suomijos pasiuntiniui Kopenhagoje teko nugirsti, kad Vokietijos ambasadorius Maskvoje, grafas von Schulenburgas, esąs išsireiškęs Danijos pasiuntiniui, jog Vokietija turinti viltį, kad tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos būsianti padaryta taika. Po to, spaudoje pasirodė žinia, apie Vokietijos tarpininkavimą, sutaikinti Suomiją su Sovietų Rusija.

Buvo spėjama, kad tokius gandus paleido pati Maskva, tikslu atšaldyti Anglijos ir Prancūzijos norus teikti Suomijai pagalbą. Vėliau von Bluecheris paaiškino Tanneriui, kad jis gavęs žinių iš Berlyno, jog Vokietijos vyriausybė yra nuomonės, kad dabar nesą galimybės užbaigti konfliktą. Bendrai, iš pasikalbėjimų su von Bluecheriu paaiškėjo, kad Maskva laiko kietai uždarytas duris savo sąjungininkei Vokietijai. Paaiškėjo, kad kelias į taiką per Berlyną yra uždarytas.

KELIAS Į TAIKĄ PER STOCKHOLMĄ;

1-JI KELIONĖ Į STOCKHOLMĄ

Nepasisekus Vokietijos pagalbai sustabdyti karą buvo jieškoma kitų kelių.

1940 m. sausio 1 d. min. Tanneris gavo laišką iš suomės ponios H. Wuolijoki. Ponia Wuolijoki sugestijonavo pasiųsti ją į Stockholmą, kur ji galinti susitikti su Sovietų Rusijos pasiuntine “ponia” A. Kollontai, su kuria ji esanti pažįstama iš senų laikų.

Nors H. Wuolijoki sugestija atrodė keista, 'bet Suomijos vyriausybė sutiko pasiųsti ją į Stockholmą pasimatyti ir išsikalbėti su Sovietų Rusijos pasiuntine A. Kollontai. Ponia Wuolijoki išvyko į Stockholmą sausio 10 d.

Netrukus H. Wuolijoki telefonu informavo min. Tannerį, kad ji matėsi su sena savo drauge, pasiuntine A. Kollontai, kad pastaroji sutinka imtis iniciatyvos pasiteirauti Maskvoje apie taikos reikalą ir esanti nuomonės, kad momentas esąs palankus. Kiek vėliau p. Wuolijoki vėl informavo min. Tannerį, kad iš Maskvos į Stockholmą atvykstą pora ekspertų reikalą aiškintis vietoje. H. Wuolijoki atrodė buvo optimistiškai nusiteikusi.

Iš Maskvos į Stockholmą ekspertai tikrai buvo atvykę, tai buvo, iš seniau žinomas, B. Jarcevas ir Graueris. Vėliau iš Stockholmo buvo gaunama dažniau pranešimų iš p. Wuolijoki ir iš Suomijos chargė d’affaires Erkko. Sausio 26 d. buvo gauta žinių iš Stockholmo, kad taikos reikalas esąs gyvas, bet pirmyn rieda lėtai.

(Bus daugiau)