TAIGI, BUS KARAS, AR NEBUS?
PRANYS ALŠĖNAS
Kovo mėn. “Kario” numeryje tokį klausimą, kelia P. Bliumas. Klausimas, tiesa, labai įdomus ir, kartu, labai tragiškas. Įsivyravus ir ypatingai sustiprėjus komunistiniam frontui — nūdienis pasaulis, be abejonės, stovi netoli pražūties kranto. Reikia gelbėtis, bet kaip, kokiomis priemonėmis? Priemonių, tiesa, yra, bet trūksta vieno dalyko — ryžtingumo. ..
Jeigu tiesioginiai kalbėti apie šiandieninį karą, jis, greičiausiai, būtų begaliniai baisus visai žmonijai. Po atominio ir hidrogeninio karo visa žmonija galėtų virsti, tarytum, ištisu kapinynu. Šitą tiesą labai gerai žino ne tik demokratinis, bet ir komunistinis sektoriai. Gal kiek skiriasi tik raudonosios Kinijos diktatorius Mao. Jam, matyt, jau nusibodo septynių šimtų milijonų pusbadžių kiniečių nuolat atvertos burnos ir atkištos rankos, prašančios saujos ryžių, todėl jis bevelytų susilaukti atominio karo, kad pastarasis išžudytų apie pusę tų milijonų alkanų žmonių. Juk jis yra pasakęs, kad Kinija, netekusi net trejetus šimtų milijonų žmonių, dar galėtų gyvuoti, nes jai liktų dar daugiau kaip kita tiek gyventojų...
Taigi, geltonojo žmonių skruzdėlyno diktatorius, Mao, karingai nusiteikęs ir tą karingumą, reikia manyti, jis vykdys, kai įsigys savus atominius ginklus. O iki to laiko, žinovų manymu, nebetoli — dar gal koki vieneri metai.
Tad, štai, todėl nūdienio pasaulio laukimas ir delsimas gali nuvesti jį pražūtin.
Gi, Amerika, kuri šiuo metu yra stipriausias kovos vienetas prieš raudonuosius, neatrodo, kad kada nors jieškotų priemonių, kaip sudrausti pasaulinės taikos drumstėjus — komunistus. Ji, kaip iš viso ko matyti, vėl lauks naujo “Pearl Harbour’o”. Deja, atominių laikų “Pearl Har-bouras” gali būti daug skaudesnis, nuostolingesnis ir pražūtingesnis...
O progų aptvarkyti (arba ir galutinai sutvarkyti) raudonuosius — Amerika begaliniai daug praleido.
Pirmiausia ir realiausia proga jiems sutvarkyti — buvo ankstyvasis pokarinis laikotarpis, kai Sovietų Sąjunga tikrai buvo milžinas medinė mis kojomis. Po karo — ji buvo tiek nusilpusi ir išsisėmusi, kad, galima sakyti, vos ant kojų bepastovėjo. Nors, tiesa, pasakant, Sovietija — Stalino laikais irgi niekad nebuvo stipri nei ekonomiškai, nei militariškai.
Be to, gi, ir atominės jėgos monopolis buvo Amerikos rankose. Tada būtų užtekę tik ultimatyviai pareikalauti — ir sovietai būtų atsitraukę į senuosius rubežius, o taip pat nebekišę savo kruvinų nagų į naujus kraštus į buv. nepriklausomas valstybes.
Žinoma, gal kai kas pasakys, jog tada Amerikos visuomenė dar nebuvo “paruošta” taip smarkiai paspausti buv. “sąjungininką”. Tačiau, ir į tai atsakytume, jog tokio paruošimo — nė nereikėjo. Reikėjo tik Amerikos vyr. vadovo — prezidento ryžtingumo, tuo labiau, kad jis tada dar tebeturėjo neribotus karo meto įgaliojimus. Prezidentas tuomet buvo H. Trumanas. Kodėl gi, pav. (kaip jis vėliau pasisakė, jau nebebūdamas prezidentu), Trumanas sugebėjo duoti ultimatumą Sovietams per nustatytą laiką atitraukti savo kariuomenę iš Irano ? Ultimatumo nevykdymo atveju — pažadėdamas pasiųsti karo laivus į Persijos įlanką.
Ir daugiau įvairių progų būta begalybės. Jau II Pas. karo pabaigoje amerikiečių karo vadas gen. D. Eisenhoweris be reikalo delsė ir laukė su savo armija neužimdamas Berlyno, perleisdamas tą garbę “narsiems ir garbingiems” sąjungininkams — sovietams.
Grįžtant dar į ankstyvąjį pokarinį laikotarpį primintina Amerikos didžiulė klaida — nutrauktoji pagalba Ciang-Kaišeko valdžiai ir pareikalavimas Kinijoj sudaryti “koalicinę vyriausybę” su raudonuoju Mao-Tsetungu. Toji “koalicija” ir nuvedė tą didžiulį kolosą (apie 700 milijonų žmonių) į raudonojo slibino nagus. Tai buvo irgi prez. H. Trumano laikai.
Po to — dar prisimintinas Korėjos karas. Tada — raudonuosius visiškai pakrikdžius ir suskaldžius — Trumano buvo atšauktas gen. McArthuras, bijant, kad, ko gero, jis nepasiųstų savo bombonešių ir nepradėtų bombarduoti (besiruošiančio Amerikos karius pulti) Mao-Tsetungo tiekimo bazių, esančių anapus Jalu River. Argi girdėta kur nors karinėj istorijoj, kad būtų draudžiama pulti priešo aprūpinimo bazes?
Tokiu būdu (šitokia taktika) raudonieji (kaip š. korėjiečiai, taip ir raudonieji kinai) išėjo lygiais ir “garbingais” karo laimėtojais, pasilikę savo nasruose pusę Korėjos ir pasiuntę į aną pasaulį šimtus tūkstančių amerikiečių karių bei padarę Amerikai bilijonus dolerių medžiaginių nuostolių...
Po to — vėl buvo pasitaikiusios Amerikai ypatingai geros progos įsikišti ir susprogdinti raudonąją Sovietų imperiją iš vidaus Rytų Vokietijos, Lenkijos ir Vengrijos (ypač pastarosios) sukilimų momentais. Tie įsikišimai ir bent kokio ryžtingumo parodymas (nors vien tik žodžiais) mažų mažiausia būtų išgelbėjęs nors Vengriją iš raudonųjų nagų. Tuo būtų buvęs suduotas begaliniai didelis smūgis Sovietų imperijos “nepajudi-namumui”. Bet, kur tau? Argi atsiras pas Amerikos prezidentą Eisen-howerį (dargi, buvusį narsų armijos generolą) tiek ryžtingumo? Juk lengviausia — nusiplauti rankas ir niekuo nerizikuoti.. .
Vengrija — pati viena, savojo krašto didvyrių dėka — jau buvo visiškai išsilaisvinusi iš Maskvos jungo. Visi AVO (slaptosios policijos agentai) — buvo išbėgioję arba pakarti, raudonasis valdymo aparatas — visiškai išardytas, komunistinės emblemos — nuplėšytos, netgi Stalino ir kitų komunistinių stabų statulos — nuverstos ir, kaip matėme, Maskva su savo jėga vis dar nejudėjo. Kremlius delsė ir laukė, bene, išgirs kokį nors pareiškimą Wašingtone. Ir kaip gi ? — Išgirdo! Kaip tik tuo kartu pasitaikė prez. Eisenhoverio spaudos konferencija (tarytum jis tos konferencijos negalėjo atidėti kiek vėlesniam laikui)...
Ir -— kas gi? Vos tik vienas iš laikraštininkų paklausė:
— Ką, pone prezidente, darysite su Vengrija?. Atsakymas nuskambėjo: Į Vengrijos reikalus mes nesikišame. ..
— Ach šitaip — trindamas iš džiaugsmo rankas, pagalvojo Chruščiovas — ir pasiuntė 4,000 tankų prieš Vengrų kovotojus.
Ir Amerika, be abejonės, savo žodį “garbingai ištesėjo”. Nesikišo į tą konfliktą nei žodžiais, nei kariais, nei jokia, nors simboline, pagalba! Kad per Austrijos sieną būtų pasiuntusi nors simbolinę paramą — bent 1,000 “bazukų” — vengrai nors didėsnius nuostolius agresoriams būtų padarę. Bet, kur tau — nieko! (Netgi ir Ispanijos lėktuvams su pagalba buvo uždrausta praskristi Vokietijos teritoriją).
Gi, vengrų laisvės kovotojai, galima sakyti, tuščiomis rankomis (gazolino bonkomis — “Molotovo kokteiliais”) sudegino arba iš rikiuotės išvedė 400 tankų.
Bet kiek tas jiems kraujo kainavo? Ne be reikalo vienas vengrų kovotojas prez. Eisenhovveriui parašė atvirą laišką Toronto dienraštyje “Daily Star”, pabrėždamas: “Nedavė te, prezidente, jokios paramos, tad dabar — pasiųskite į Vengrijos sostinę 30,000 karstų, didvyriams palaidoti”. . .
O kiek buvo sužeistų, likusių invalidų, kiek paskui uždaryta į Kadaro kalėjimus ir kitokių aukų — vienas Dievas tegali suskaičiuoti.
Taigi, darant išvadas iš visa ko, atrodo, jog Amerika (su savaisiais Vakarų sąjungininkais) niekad ir nieko nedarys ir lauks ligi tol, pakol tas laukimas bus visiškai nebepakeliamas ir nebepernešamas, ryškiu pasakius, pakol padai nepradės svilti, tarytum ant žarijų bestovint. O toks laikas ateis (ypač raud. Kinijai įsigijus atom. ginklus) arba — kai visu savo tragiškumu ir pragaištingumu pasikartos II-rasis “Pearl Harbour” (atseit, kada pati Amerika bus užpulta). O, visdėlto, logiškai gal vojant — negalima laukti rankas sudėjus. Vakarai (žinoma, su JAV priekyj) turėtų veikti. Reikėtų vėl sukurstyti Rytinės Europos satelituose sukilimus ir tuos sukilimus visapusiškai paremti. Gi Formozai reikėtų parodyti žalią šviesą (bet nebedrausti, kaip ligi šiol) į Kinijos žemyną ir ją taipogi remti. Tik tokiu būdu būtų galima suardyti šioje žemėje kaskart besiplečiančią raudonąją imperiją ir be atominių ginklų.
Bet, kur tau? Juk baisu pajudėti, pakol dar niekas tiesioginiai už apikaklės neima. Taip ir delsiama — laukiama, tarytum boa smaugliui laisvąjį pasaulį užhipnotizavus ...
