ŽMOGUS, KURĮ LYDI SAVOS TĖVYNĖS MEILĖ
STASYS BUTKUS — SUKAKTUVININKAS
Neseniai Lietuvos laisvės kovų savanoris pirmūnas Stasys Butkus savo šešiasdešimt pergyventų metų sutiko ir palydėjo kovų atsiminimais VYRAI GEDIMINO KALNE.
Praėjo beveik 40 metų, kai Butkus su keliais savanoriais po ilgo ilgo amžiaus nelaisvės, Lietuvai prisikeliant, pirmą kartą Lietuvos sostinėje Vilniuje iškėlė lietuviškąją trispalvę. Vėliavos pakėlimą palydėję šūviais, karininkai su kareiviais pasibučiavo, lyg patvirtindami pasiryžimą kovomis ir kančia apginti Lietuvos Prisikėlimą.
Pirmūnas Butkus tada tebuvo 20 metų jaunuolis. O tokių, kaip jis, Aušros prikeltų, Varpo pažadintų, jaunuolių būriai rikiavosi į savanorių gretas, kad apgintų Lietuvos Tarybos tartą pasauliui žodį: Lietuva nutraukia svetimus pančius ir vėl grįžta tautų šeimon LAISVA.
Rinktinių Lietuves sūnų pasakytas Vasario 16 žodis tapo visos tautos pasiryžimo žodžiu — apginti laisvą atsistatančių Lietuvą. Susispietę savanorių pulkai drąsiai išėjo tą istorini TAUTOS ŽODĮ kova ir kančia paversti PRISIKĖLIMU, GYVENIMU IR DŽIAUGSMU.
Tas nenumaldomu aidu pasklidęs žodis, kaip upės bėgimas, ir Butkų, tik ką sugrįžusį iš suirusios Rusijos, iš Žemaičių Kurtuvėnų veda į Vilnių, kaip kadai karalius į Betlėjų, kur jis vietoj dovanos paveda save visa jaunystės meile.
Kas paruošė jaunuolį Butkų tokiam drąsiam pasiaukojimo žygiui? Pirmas buvo tėvas. Savo pastogės ir žemės gabalo neturėdamas, dirbdamas kitiems, tačiau gerai apsiskaitęs, reikia manyti, dažnai pasvajodavo: kad gera būtų turėti savo ramųjį kampelį. Kaip daugelis, ir jis, be abejonės, tikėjo, kad tai gali ateiti su Lietuvos atsikūrimu. Ta mintimi ir auklėjo ir savo vaikus. Antra aplinkybė — Butkus, sūnus, jau nuo mažens domėjosi didingąją Lietuvos praeitį apsakančia knyga — laikraščiu ir apskritai spausdintu žodžiu. Taip paruoštas ir pats pasiruošęs, dar jaunuoliu būdamas, jau pradeda bendradarbiauti spaudoje.
Todėl Butkų, Pirmojo Pasaulinio karo jaunuolį emigrantą, visur lydi savos tėvynės meilė, ir karo sąlygose jo nepalaužia jokia revoliucinių idėjų audra — jis lieka ištikimu savo tėvynės vaiku.
Iš Rusijos Butkus grįžta dar vokiečiams Lietuvoje tebešeimininkaujant. Ir vėl kaip seniau pradeda dirbti tame pačiame Kurtuvėnų dvare. Ir kai čia būdamas išgirsta apie Lietuves kariuomenės atkūrimą, tuoj pasirengė jon dėtis. Tikriau pasakius, jis visad buvo tam pasirengęs. Motina verkia, tačiau tėvas palaimina pirmąiį Lietuvos karį, kuris drauge su kitais pasiryžo atnešti naują ir laisvą gyvenimą.
Išėjęs iš namų, daugiau dvaran nesugrįžo. Butkus dalyvavo visose Lietuvos nepriklausomybės kovose ir už narsumą apdovanotas Vyties Kryžiumi, o už nuopelnus — įvairiais medaliais.
Po kovų, pasitraukęs iš kariuomenės, ir toliau nuo kariuomenės ir nuo buvusių kovos draugų nepasitraukia. Jis ištikimai dirba Kario redakcijoje ir redaguoja kitus kariškus leidinius. Lietuviškoje spaudoje jis yra paskelbęs daugybę straipsnių.
Vėlai po kovų 1928 m. jis baigia Kaune suaugusiųjų gimnaziją.
Butkus ir po 60 metų yra išlikęs gyvu visiems drausmės, moralės, tolerancijos ir tikro lietuvio patrioto pavyzdžiu.
Šiandien Butkus yra svečioje šalyje, pavargęs ir vienišas. Palyginti ir nedaugelio, rodos, metų našta pernelyg peranksti jį prislėgė. Galbūt, jį, kaip ir nevieną, anksčiau pradeda palenkti tėvynės ilgesys, tėvynės, kurios prisikėlimui jis paaukojo visą savo gražiausią jaunystę. Kovodamas frontuose ir vėliau iš širdies ir visu atsidėjimu dirbdamas geresnei Lietuvos ateičiai, jis net nespėjo pasirinkti sau gyvenimo palydovės. Kaip vienuolis maldai, rodos, jis tik tėvynės atstatymui ir tebuvo paskirtas. Net ir savo visoj atsiminimų knygoje tik vienoje vietoje teužsimena apie kovų su lenkais metu kažkur sutiktą Ievutę. O tuo tarpu, kaip visi, taip ir mūsų kariai, susirasdavo mūšių vietovėse sau kitą širdį, kurią visų žygių metu, kaip brangų paveikslą, nešioiosi savo mintyse. Kiti po kovų savo mamoms ir marčias dovanų parvežė...
Ir tai sudarė gyvenimo dalį, su kuria Butkus gal dėl laiko stokos ir savo gyvenime ir paskelbtuose atsiminimuose prasilenkė.
Linkim Stasiui Butkui savo naujoj atsiminimų laidoj papildyti senus ir aprašyti ir tuos metus, kuriuos jis praleido šalia kariuomenės.
Toks mūsų jam sveikatos ir sėkmės linkėjimas.
Stasys Jakštas
