A. A. GEN. EDVARDAS ADAMKAVIČIUS
POV. DIRKIS
Amerikos Lietuvių Veteranų Posto sargyba prie gen. Edvardo Adamkavičiaus karsto.
Nuotr. Meilus Studio
Negailestinga mirtis amerikonišku tempu skina mūsų gyvuosius. Nėra tos dienos, kad neskaitytume nekrologus. Keturiolikos mūsų tremties metų bėgyje netekome gausaus skaičiaus buv. Lietuvos kariuomenės veteranų. Greta daugelio kitų, tik ką atidavėme, nors svetingai, bet svetimai žemei a.a. divizijos generolą Edvardą Adamkavičių.
Velionis buvo gimęs 1888 m. kovo 31 d. Pikelių miestelyje, Mažeikių apskr., miestelėno ūkininko šeimoje. Vaikystės dienas praleido savo gimtojo miestelio gražiose lygumose. Vasaros metu ganė gyvulius, o žiemos metu motinos “vargo mokykloje”, prie ratelio, pramoko savo gimtos kalbos rašto. Kiek pasimokęs, įstojo į Liepojos gimnaziją, kurią sėkmingai baigė 1909 m. Netenka abejoti, kad gimtinės aplinka padėjo susiformuoti lietuviškai dvasiai dar ankstyboje jaunystėje. Kad jis nesislėpe esąs lietuvis ir nesigėdino gimtos kalbos, labai aiškiai matyti iš sekančio įvykio. 1915 m., velioniui būnant 64 Kazanės pulko adjutantu, atvyko į pulką keletas naujai baigusiųjų karo mokyklą jaunų karininkų, kurie prisistatė jam. Velionis peržiūrėjęs atvykusiųjų sąrašus, užtiko vieną kitą lietuvišką pavardę. Tuojau į juos prašneko lietuviškai ir jau prie kiekvieno susitikimo su jais visur ir visuomet kalbėdavosi lietuviškai. Nevisi lietuviai karininkai, tarnaudami rusų armijoje, buvo surusėję ir savo gimtosios kalbos išsižadėję.
1910 m. buvo pradėjęs lankyti Petrapilio universitetą, bet 1912 m. studijas teko nutraukti, nes buvo mobilizuotas į rusų armiją, bei pasiųstas į Nikolajevo karo mokyklą Petrapilyje. Tą mokyklą 1914 m. baigęs ir įsigijęs pirmąjį karininko laipsnį buvo paskirtas į 64 pėst. Kazanės pulką, kuris pradžioje I P. karo dalyvavo mūšiuose vokiečių fronte, o paskiau ir Austrų-Vengrų fronte. Iškarto tarnavo jaunesniu karininku. Tačiau pulko vadovybei pastebėjus velionio gabumus ir narsumą, tuojau paskyrė jį kuopos vadu.
1915 m. Galicijoje, viename lemtingame mūšyje buvo labai sunkiai sužeistas. Kulka perėjo per galvą. Sužeidimas nors sunkus, bet nebuvo mirtinas. Pabuvęs kelis mėnesius karo ligoninėje, pasveiko ir vėl grįžo į tą patį pulką. Pulko vadovybė už narsumą velionį apdovanojo šv. Stanislovo ordinu, pakėlė į vyresnį laipsnį ir paskyrė pulko adjutantu. Tose pareigose velionis išbuvo beveik iki karo pabaigos.
1917 m. Rusijos caro monarchijai žlugus ir paėmus valdžią Kerenskiui, karo frontas stabilizavosi, užviešpatavo mitingų gadynė, po kurios rusų buvusioji armija visai sužlugo. Ukraina atsiskyrė ir sukūre savo karo dalinius. Velionis pateko į Ukrainą ir buvo paskirtas 16 ukrainiečių pulko vadu. Tuo pačiu laiku lietuviška savigarba ir patriotizmas lietuviuose, tarnavusiuose caro armijoje, pabudo ir jie pradėjo organizuoti savo lietuvių dalinius. Velionis, patyręs apie tai, palieka tą ukrainiečių pulką ir vyksta į Rovną, kur drauge su karo valdininku Voldemaru Čarneckiu suorganizavo iš 700 vyrų lietuvių batalioną ir buvo to bataliono vadu iki grįžo į Lietuvą 1918 m.
Grįžęs Lietuvon 1918 m. lapkričio 23 d. Vilniuje įstojo į Lietuvos naujai formuojamą kariuomenę savanoriu. Įstodamas į Lietuvos kariuomenę, yra padaręs didelį įnašą. Jis drauge su savimi, kaip buvęs Rovno lietuvių bataliono vadas, atsivežė apie 20 karininkų, keletą kareivių, keletą arklių ir kelias lauko virtuves ir visą tą turtą perdavė Lietuvių Tarybai Vilniuje. Tuo laiku tai buvo didelės vertės turtas, kuris sudarė naujai steigiamam daliniui gyvenimo pagrindą.
Pradžioje velionis buvo priskirtas prie vyr. štabo, kuriame ilgokai dirbo. Jam teko, nors neilgai, pabūti kariuomenės štabo v-ku. 1919 m. spalio 9 d. buvo paskirtas Kauno bataliono vadu, vėliau virtusiu 7 p. pulku. Velioniui vadovaujant, batalionas kovėsi su bermontininkais prie Baisogalos ir kt. Batalionas persekiodamas priešą, peržygiavo skersai Žemaitiją ir užėmė barą tarp Smalininkų ir Sartininkų.
1920 m. sausio mėn. su pulku persikėlė į Ukmergę ir užėmė barą prieš lenkus, o liepos mėn. pulkas pradėjo žygį į Vilnių. Liepos 15 d.
Deš. gen. E. Adamkavičius kartu su gen. Karveliu ir gen. S. Raštikiu A. K. Mokyklos III laidos, 2-os taktinės kelionės pratimo nagrinėjime prie ež. Ilgis, Daugų apylinkėje.
Nuotr. J. Bulikos
viena pulko kuopa Įžengė Į Vilniaus miestą, o ant rytojaus ir visas pulkas atsirado Šnipiškių kareivinėse. Iš Vilniaus tik rugsėjo mėn. pulkas išsikėlė į Gardino apylinkes, kad sulaikytų lenkų puolimą. Tačiau daug gausesnio priešo užpultas, pulkas buvo išsklaidytas. Jis daug padėjo pastangų, iki surinko pulką. Lenkams puolant Vilnių, spalio 9 d. velionis paskutinis su savo kariais paliko Gedimino miestą.
Lenkai užėmę Vilnių, veržėsi gilyn Lietuvon. Velioniui teko stabdyti besiveržiančius Širvintų kryptimi. Stabdomosios kautynės yra vienos iš sunkiausių kautynių, tačiau velionis tą uždavinį atliko geriausiai. Kiek vėliau, kautynių metu, Juodelių kaime I divizijos vadui gen. Nastopkai patekus į lenkų nelaisvę, velioniui teko perimti ir vadovauti divizijai. Divizijos būstinę perkėlus į Ukmergę, velionis sėkmingai vadovavo Širvintų ir Giedraičių kautynėms. Nors buvo daug kritiškų momentų, bet jo divizijos karių pasiryžimas buvo augščiausio laipsnio.
Pasibaigus kautynėms su lenkais, velionis buvo grąžintas vadovauti 7 p. pulkui. Dar kiek vėliau buvo perkeltas į 9 p. pulką vadu. Susidėjus tam tikrom aplinkybėm, velionis buvo nukeltas į Biržus apskr. komendantu, bet netrukus ir vėl buvo grąžintas iš Biržų į 9 p.p. vadu. Iš tų pareigų paskirtas III divizijos vadu Šiauliuose. Po paskutinio nepasisekusio “pučo” iš III divizijos buvo atkeltas į Kauną ir paskirtas II p. divizijos vadu, kuriuo išbuvo iki bolševikų okupacijos.
Štai vieno pasiryžėlio dvidešimties dviejų metų gyvenimo darbai Visi jie kilnūs, gražūs, naudingi ir nepamirštami.
Negalima pro šalį praeiti ir nepaminėti kitų velionio gyvenimo dramatinių epizodų. Pirmosios rusų okupacijos metu, jam kaip buvusiam žymiam kariui, nors ir savoje žemėje, bet vietos gyventi nebuvo. Velionis visą laiką gyveno pasislėpęs.
Priartėjus antrai rusų okupacijai, velionis pasitraukė į vakarus į Vokietiją. Vokietijoje apsistojo Augsburgo mieste tremtinių stovykloje. Iškentėjęs keletą metų benamio dalią, išemigravo į JAV. 1949 m. ir apsigyveno Worcesterio mieste. Kad ir Amerikoje, bet gyventi buvo nelengva ir pelnyti pragyvenimui duoną jau buvo neįmanoma, nes jau nebegalėjo sudominti jokį darbdavį nei savo “jaunyste”, nei savo raumenų jėga. Be to, velionį kamavo ligos ir sužeidimas, kurį jis buvo gavęs I P. kare. Svetima aplinka, kuriai jis prisitaikyti nesugebėjo, ligos ir sunkus tėvynės ilgesys griovė velionio sveikatą ne dienomis, bet valandomis.
Velionis visą savo amžių prabuvo viengungiu, kas irgi jo gyvenimo paskutines dienas sunkino, nes nebuvo kas ligonį prižiūri bei juo rūpinasi. Bet jis buvo kantrus ir santūrus, niekuomet ir niekam nesiskundė savo nedalia. Viską kantriai, tyliai išgyveno savyje.
Neprikl. laikų Lietuvos Vyriausybe jam nebuvo šykšti ir, įvertindama velionio nuopelnus savo kraštui, apdovanojo jį ženklais bei ordinais: Vyčio kryžiumi, Sav.-Kūrėjų medaliu, 10 m. Neprikl. medaliu. Vytauto ir Gedimino ordinu, Šaulių žvaižde. Ištisa eilė kitų draugingų valstybių garbės ženklų puošė jį.
Tas garbingas karininkas ir pasižymėjęs vyras varge ir skurde užmerkė akis š.m. gegužės 10 d.
Tebūna jam lengva ši laisvoji žemė, priglaudusi jo palaikus.
PASKUTINIS ATSISVEIKINIMAS SU A. † A. GEN. ADAMKAVICIUM
Gegužės 10 d. Worcesterio lietuvių kolonija neteko tauraus lietuvio ir garbingo Lietuvos kariuomenės kario, II pėst. divizijos buv. vado, gen. E. Adamkavičiaus, kuris tą dieną mirė miesto ligoninėje.
Velionis paskutinius savo tremties metus ramiai gyveno Worcesterio lietuvių tarpe, čia jis buvo
L.V.S. “Ramovė” skyriaus garbės narys, Lietuvių piliečių klubo garbės narys ir Lietuvių Bendruomenės garbės narys.
Nedrįsčiau šiame trumpame atsisveikinimo rašinėlyje išvardinti ir nušviesti visus nuopelnus amžinos atminties didžio Vyro ir Lietuvos laisvės kovotojo, Vyčio Kryžiaus Kavalieriaus, atliktus turiningame Jo gyvenimo kelyje, tikėdamas, kad tas bus atlikta jo amžininkų ir įrašyta garbinguose Lietuvos kariuomenės istorijos lapuose.
Čia norėčiau atžymėti tik paskutinį etapą jo žemiškos kelionės.
Po mirties velionis generolas buvo pašarvotas J. Dirsa Funeral Home. Gėlių vainikai: L.V.S. “Ramovė” Worcesterio skyriaus, A.L.T. Sąjungos Worcesterio skyriaus, giminių ir daugelio draugų ir pažįstamų buvo sudėti ir puošė jo karstą. Laidotuvėmis rūpinosi L.V.S.
“Ramovė” Worcesterio sk. valdyba, Albinas Gražulis, kurio šeimoje velionis gyveno paskutines dienas ir jo pussesere iš Brockton, Mass., Adamkavičienė.
Kadangi šermenys supuolė šeštadieni ir sekmadienį, tai Worcesterio lietuvių visuomenė ir organizacijos skaitlingai dalyvavo atiduodamos pagarbą garbingam Lietuvos sūnui.
Sekmadienį, gegužio 11 d. Amerikos Lietuvių Karo Veteranų Worcesterio posto dvylika vyrų, vadovaujamų Commander Daniel M. Lettie, atžygiavo Į šermenis ir su kariška pagarba ir ceremoniialu nešė karinę sargybą prie karsto. Vietinis amerikiečių laikraštis “The Worcester Telegram” dvejose savo laidose įdėio a.†a. gen. E. Adamkavičiaus karinę nuotrauką ir platų straipsni apie jį antrašte “Former General’s Funeral”. Veteranai pakaitomis nešė garbės sargybą prie karsto:
1. Edvard Daniels — vice-Cem-mauder. Bennv Ambrose. 2. Edmund Vaitkūnas. Gabriai Trumpaitis, 3. Vincent Mattus, Raymond .Tausakonis, 4. Paul Valinski, Raymond Pdent. 5. Victor Morkūnas, Kenneth Miller. Trimitininkai: Dennis Sabonitis ir John Markuras. Jr.
Posto dvejukės prie karsto stovėjo ramiai ir buvo keičiamos kas 15 minučių.
Organizuotai prie velionies generolo karsto atžygiavo tautiniuose rūbuose ir atidavė paskutine pagarba Worcesterio lietuvių Meno Mėgėjų Ratelio Choras, vedamas muziko Bendoriaus.
Pirmadieni, gegužio 12 d., velionies karstas iš laidotuvių namų, apdengtas Lietuvos Tautine vėliava ir apsuptas Amerikos Lietuvių Karo Veteranų Posto garbės sargyba, su Amerikos ir Lietuvos vėliavomis, buvo nulydėtas į Šv. Kazimiero lietuvių parapijos bažnyčią. Čia už velionį buvo atlaikytos treios gedulingos šv. Mišios ir prie karsto parapiios klebonas kun. A. Petraitis pasakė patrijotišką žodį. Po pamaldų generolo palaikai buvo nulydėti į Brockton, Mass., kapus. Lvdė’o Worcesterio lietuvių 8 automobiliai ir Veteranų posto bei Lietuvių Piliečių Klubo garbės sargyba. Atstumas tarp Worcesterio ir Brocktono, Mass., yra 40 mylių.
Brocktono kapuose velionį generolą sutiko Brocktono lietuvių parapijos klebonas, vietos lietuviai ir Bostono ramovėnai.
Prie kapo paskutinį atsisveikinimo žodį tarė L.V.S. “Ramovė” Worcesterio skyriaus vardu J. Vizbaras, ir Worcesterio Lietuvių Bendruomenės vardu Alb. Gražulis.
Trys salvės, kurias atliko Amerikos Lietuvių Veteranų Worcesterio skyriaus garbės sargybos, postas tarė paskutinį karišką sudiev. Velionis buvo palaidotas šalia savo pusbrolio.
Ilsėkis, garbingas Lietuvos Sūnau, svečioje Amerikos žemėje iki išlaisvintos Lietuvos vaikai, parveš Tave į gimtąją žemę amžinam poilsiui, į žemę, kurią mylėjai ir lietuviško kario narsa gynei nuo visų jos priešų Nepriklausomybės kovų frontuose.
J. V. Sūdavas
PAMINĖTI PLK. ŽADEIKIS IR GEN. ADAMKAVIČIUS
Gegužės 19 d. L. Auditorijoje L. V. S. Ramovė Čikagos skyrius turėjo narių susirinkimą, kuriame buvo paminėti plk. Povilas Žadeikis, Lietuvos Atstovas JAV ir gen. Edvardas Adamkavičius, kuriuos negailestinga mirtis šiomis dienomis išplėšė iš gyvųjų tarpo.
Susirinkimą ir minėjimus atidarė skyriaus pirm. Povilas Dirkis su atitinkama įžangine kalba ir paprašė visus dalyvius atsistojimu ir minutės susikaupimu pagerbti mirusius.
Minėjimą ir susirinkimą vesti buvo pakviestas M. Rėklaitis pirmininku ir J. Pušneraitis — sekretoriumi. Pirmiausiai buvo paminėtas a.a. plk. P. Žadeikis. Velionies paveikslas, gedulo ženklan papuoštas, kabojo salėje. Žadeikio minėjimas buvo padalytas lyg į dvi dalis, t.y., jo karinio gyvenimo dramą labai plačiai ir vaizdžiai nupasakojo pirm. Dirkis, o diplomatinio gyvenimo — Lietuvos Konsulas Čikagoje Dr. P. Daužvardis. Iš prelegentų kalbų susidarė įspūdis, kad a.a. p. Žadeikis buvo ne eilinis karys, bet didis vadas ir kad iš jo išsivystė, išaugo didelė asmenybė, kurios mirtis, ypač šiuo laiku, Lietuvos tautai bei diplomatinei tarnybai yra didelis smūgis.
Antruoju buvo paminėtas a.a. gen. Edvardas Adamkavičius, kurio visą gyvenimą apipasakojo pirm. Dirkis. Velionis visą savo gyvenimą buvo pašventęs karinei tarnybai, kuriai jis ruošėsi iš mažens.
Velionies nuveikti darbai ir vestos kovos už savo krašto ir tautos laisvę yra neįkainojamos vertės. Kas svarbiausia, kad velionis Adamkavičius turėjo didelės įtakos realizuojant 1918 m. vasario 16 d.
Aktą bei vadovaujant Nepriklausomybės kovoms.
Po minėjimų ėjo skyriaus narių eilinis susirinkimas, kuriame buvo aptarti bėgamieji skyriaus organizaciniai reikalai. Ilgiausiai buvo apsistota ties žurnalo KARYS klausimu. Visų pirma buvo išklausytas skyriaus pirm. Dirkio pranešimas, iš kurio paaiškėjo, kad KARIUI būtina parama iš visų ramovėnų. Rėmimo klausimu daug narių kalbėjo ir siūlė įvairias priemones, tačiau išvadoje paaiškėjo, kad patikimiausia rėmimo priemonė, tai aukų lapas, kuris ir buvo paleistas į darbą susirinkime ir bus vis papildomas toliau ir daugiau. Minėjimų metu netikėtai buvo susirinkę daug gražios publikos. Ne tik ramovėnai su savo poniomis, bet ir šiaip daug buvo matyti svečių ir viešnių. L. K. Birutės D-jos pirm. p.Oželienė dalyvavo su visa valdyba. Atrodo, kad Čikagoje mirusiųjų giminių taip pat netrūksta. Bet deja... iš jų niekas nemalonėjo atsilankyti minėjime. Be to, niekas neatstovavo Sav.-Kūr. S-gos Čikagos skyrių, nors minėjimas buvo suruoštas vienam iš žymiausių ir pirmųjų savanorių, kuris tai S-gai, be abejo, priklausė.
P. Erdvys
Kapitonas Vincas Venčkauskas mirė kankinio mirtimi praeitais metais spalio mėn. priverčiamųjų darbų stovykloje, Sibire. Iš okupuotos Lietuvos išvežtas 1946 m.
Kpt. V. Venčkauskas į Karo mokyklą įstojo 1924 m. Baigė IX laidą 1927 m. ir buvo paskirtas į 9 pėst. pulką. Bolševikams okupavus Lietuvą, kurį laiką tarnavo aktyvioje tarnyboje.
O. Žadvydas
