Kuprinės pabiros
PABŪGO KELIAUTI Į MĖNULĮ
(Iš senų nubirusių atsiminimų)
1919 m. vieną naktį Kėdainiuose ant tilto stovėjo du jauni Lietuvos kareiviai vilkaviškiečiai: Antanas
ir Abremkis.
Tylią naktį Abremkis susirūpino pasidaryti prityrusiu kareiviu ir pradėjo gundyti Antaną:
— Niu, Antan, tu ir aš juk esame kareiviai, turime šoituvus ir kulkas, bet dar nesame iššovę nė vienos kulkes. Pabandykime!
Iškart Antanas nesutiko šauti ir atkalbėjo Abremkį, kad tai draudžiama. Išgirdęs šūvį, atbėgs sargybos viršininkas. Galime gauti daboklės už nereikalingą šaudymą.
— Niu, koks tu be galvos, Antan, sakysime, kad į mus šovė, štai, iš už anų trobų, ir bus gut.
Ilgai Įkalbinėjamas Antanas nusileido. Abremkis panoro abiem šauti salve. Antanas “sutiko”, bet Abremkiui nepastebint, išėmė iš savo šautuvo šovinį.
— Tu, Antan, skaityk: viens, du, trys, o paskui abu šoisim.
Pasidėjo šautuvus ant tilto barjerų ir po komandos “trys” iššovė. Tylią naktį Abremkio šūvis skardžiai nuaidėjo, net pats Abremkis nusigando ir pradėjo drebėti. Netrukus atbėgo ir sargybos viršininkas su kitu kareiviu. Sargybiniams lengva buvo pasiteisinti, kad į juos šovė iš už trobų, nes Abremkio išgąstis ir drebėjimas atrodė labai įtikinąs. Net jų šautuvų netikrino.
Kai sargybiniai vėl liko vieni, nurimęs Abremkis pradėjo stebėtis, kad iš dviejų šautuvų buvęs toks baisus balsas. Antanas paaiškino, kad tai vienas Abremkis šovęs. Jis tik tuščiomis paspaudęs.
— Gerai, kad sargybos viršininkas patikėjo mūsų žodžiais. Jeigu būtų patikrinęs šautuvus, pas tave būtų radę tuščią gilzę. — Ir parodė Abremkio šautuve likusią gilzę.
— Niu, Antan, aš maniau, kad su kulka ir gilzė drauge išlekia, — traukydamas pečiais, stebėjosi Abremkis.
— Jeigu mano vieno šūvio toks baisus balsas, tai pasakyk, Antan, koks būtų balsas visam skyriui drauge iššovus: — susirūpino Abremkis.
— Hm! — pečiais Antanas patraukė. — Bijau tau pasakyti.
— Niu, niu, sakyk, sakyk, Antanai, nebijok. Abremkis drąsus, — susidomėjo Abremkis.
— Šių aplink esančių namų visi langai išlakstytų, — rimtu žinovo balsu atrėžė Antanas.
— Niu, o kas būtų, jeigu visas būrys drauge iššoitų?
— Nieko ypatingo! Stogai nuo namų nulakstytų ir šis tiltas sugriūtų.
— Ir mudu, Antan, pliumpt į upę?
— Aišku, kad pliumpt!
— Ui, baisu! Aš nemoku ploikti.
Ir Abremkė pasiskubino nueiti
nuo tilto, kviesdamasis ir Antaną. Bet Antano perspėtas vėl grįžo ant tilto.
— Niu, kas būtų, jeigu visa kuopa drauge šoitų?
— Baisu sakyti.
— Niu, niu, Antan, sakyk!
— O jeigu batalijonas šoitų?
— Pradėtų drebėti žemė, ir viskas ant žemės sugriūtų: kalnai, miškai.
— Ui, baisu! Niu, o kas būtų, jeigu visas pulkas drauge šoitų?
Pagaliau Antanui įkyrėjo Abremkio smalsumas.
— Žinai, Abremki, visas pulkas drauge su Abremkiu pakiltų nuo žemės ir nukristų tiesiai ant mėnulio.
Abremkis baugiai pasižiūrėjo į pilnatį mėnulį, kabantį danguje, ir nedrąsiai prakuždėjo:
— Ui, ir būtų Abremkiui kaput!
Toliau Abremkis nebeklausinėjo.
Kitą dieną Abremkis dingo iš savo dalies. Matyt, pabūgo nuskrist ant mėnulio ir pėsčiomis slaptai patraukė į savo gimtąjį Vilkaviškį.
A. Vantelis
GUDRI DUKTĖ
Prie Marytės sukosi kapitonas Tutlaitis ir jaun. leitenantas Bal-tukas. Tėvams daugiau tiko kapitonas, o dukrai jaunas ir dailus jaun. leitenantas. Tėvų įkalbinėjama tekėti už kapitono, Marytė atsikirto :
— Tėveliai, aš mėgstu tvarką. Juk baigę Karo Mokyklą karininkai tik nuo jaun. leitenanto pradeda kilti iki generolo, o ne nuo kapitono. Taigi, ir aš noriu pagal karinę tvarką daryti karjerą: nuo leitenantienės iki generolienės.
P. S.
