APIE RYTPRŪSIŲ MOZŪRUS
ANT. KASAKAITIS
“Aš tikiu krauju,
šventu tėvų krauju,
kuris svetimųjų pavergtas ir sukaustytas
dar šiandien jų dievams tebesimeldžia.
bet kuris kadanors išgelbės mums tėvynę!”
(Iš nelegalių lapukų vokiečių kalba, lietuvių skleistų Prūsuose)
I. BALTŲ KOVOS SU KAIMYNAIS
Tauta, kuri neturi natūralinių apsigynimo sienų, kaip štai mes, tegali išsilaikyti etnografinėse savo ribose vien tik nenuilstama savo energija bei savo tautinės kultūros kūrimo ir jos gynimo darbu. Stiprėdama ir tarsi spinduliuodama, ji gali pastūmėti tąsias sienas tolyn prieš save. Tačiau silpnėdama, nusileisdama, leidžia tas sienas atstumti atgal, siaurinti.
Pernelyg ramios baltų tautos, patekusios į grobuoniškųjų tautų kaimynystę, priblokštos prie Baltijos jūros, begindamos savo laisvę nuo priešų antpuolių, lyg ir sustingo senovinėje savo kultūroje. Lietuvių tauta keletu šimtmečių vėliau yra įsijungusi į krikščioniškąją visuomenę. Krikščioniškosios tautos, jau pasimokiusios melu pagrįstos diplomatijos, kaip žinome, niekieno nevaržomos, dar Bažnyčių skatinamos, visais plotais veržte veržėsi į pagonių žemes — niekieno žemes. Galima įsivaizduoti, kiek per tuos kelis šimtmečius bendrai yra pdarę ramioms baltų tautoms žalos tie grobikai. Visų pirma, nuo jų per tą laiką yra žuvę jotvingai lenkų bei rusų spąstuose, o prūsai — vokiečių bei lenkų replėse. Lietuviai irgi nemaža yra savo kraujo ištekinę ir savo sričių praradę. Pasivėlinę apsikrikštyti, pasivėlinome sukurti ir savo tautinę raštiją. O gėda! Ligi 1795 m. — vadinasi, ligi nepriklausomybę prarandant, savo diplomatijoje vartojome svetimas, lotynų, vokiečių, senovinę slavų kalbas. Kitos tautos jau kūrė literatūros veikalus, o mes?..
II. KIENO TAI KALTĖ?
Kas kaltas, kad mes taip tragiškai esame suvargę? Turbūt, daugiausia čia kalta krikščionių kaimynų moralė, atbaidžiusi lietuvius nuo krikščionybės ir jos kultūros. Lietuvių šviesi giminė visomis išgalėmis kratėsi nelabai protingos, nedoros kultūros, kurios išpažinėjai pasižymėjo lietuvių žemių bei žmonių verginiu, savitarpinėmis, tarpkrikščioniškomis kovomis. Lietuviai maitinosi sava tautine religija ir tik joje rasdavo stiprybės kovoms laimėti. Nenuostabu, kad iki šiol lietuviai tebeturi daug senosios religijos dvasios, nes krikščionybė, atėjusi per jų priešus, negalėjo pilnai prigyti. Kalti buvo ir baltų vadai, tarp savęs varžęsi dėl žemių, — kodėl tarp jų neatsirado nė vieno, kuris būtų numatęs atsilikimo pavojų? Gal nuolatinėse kovose nebuvo laiko mokyklai kurti? Tiesa, karalius Mindaugas buvo politiškai įvertinęs to apsikrikštijimo svarbą, bet jį turėjo nužudyti savieji varžovai. Politiškai krikštą įvertino ir karalius Gediminas, bet morališkai — nelabai, nes anot jo laiško, mes visi garbiname tą patį Dievą, tiktai kitokiomis apeigomis; lai lietuviai garbina Dievą savaip, krikščionys — savaip. Gal kiek kaltas ir baltų genčių individualumas ir jų laisvės didelis branginimas, nes jie matė, kaip atskiros prūsų ar jotvingių sritys, apsikrikštijusios, viena po kitos patekdavo į svetimųjų vergiją. Mes dar ir šiandien dėl savo nepaslankumo mėgstame pasivėluoti, nors žinome, jog: “Kieno dalgė pirmesnė, to ir pieva platesnė”.
Per tuos nelemtus kelis šimtmečius įvairūs vakarų kronikininkai yra prirašę ir paskelbę po Europą galybę visokių šmeižtų ir nesąmonių apie baltus ir jų kultūrą, nors ji tikrai nebuvo menka. Taip antai toksai kronikininkas Gali, rašydamas apie prūsus, šaukte šaukia kardu išnaikinti tą “genitus viperalis” (gyvačių giminę). Na ir vyko šaukiami į baltų žemes visoki riteriai, padaužos iš vakarų, net iš Anglijos, sportuoti ir naikinti “pagonių” ir jų turto grobti.
III. PRŪSŲ UŽKARIAVIMAS
Prieš rašydamas apie mozūrus, užėmusius dalį prūsų ir jotvingų žemių, noriu čia keliais stambiais bruožais priminti, kaip vyko tų sričių užkariavimas.
1228-30 m. mozūrų kunigaikštis Konradas užgrobtoje iš prūsų Dobrynės srityje įkurdina Kryžiuočių Ordiną, kad jis skelbtų Dievo žodį pagonims ir gintų jo žemes nuo prūsų antpuolių, o užkariautas pagonių žemes — niekieno žemes — prijungtų prie jo valdomųjų. Na ir prasidėjo nenutrūkstamos Ordino grumtynės su prūsais. Svarbiausia tų kovų vieta buvo prūsų sritis Notanga. Čia prie Baigos miesto 1238 m. pirmą kartą buvo smarkiai sumušti prūsai, kurie po metų grįžę su galingesne jėga apsupo kryžiuočių įgulas Baigoje, prie kurios kovos tęsėsi dvejus metus — bet prūsai ir vėl buvo nugalėti.
1242 m. įvyko pirmas didėlesnis prūsų sukilimas, trukęs penkeris metus. Šis sukilimas buvo žiauriausiai užslopintas. 1260 m. įvyksta antrasis prūsų sukilimas. Rugsėjo 20 dieną suplieskia laužai ant Notangos, Varmės, Pamedės, Sembos, Bartos kalvų — šaukia vyrus į karą. Kryžiuočiai tampa nublokšti toli į vakarus. Keturiolika metų Ordinas, padedamas kuo ne visos Europos, grumiasi su sukilėliais. Prūsams vadovauja jų pačių sūnūs, išėję mokslus kryžiuočių mokyklose. Sukilėliams padeda jotvingai, kurių vadas Skumandas toli į vakarus nusiveja kryžiuočius. Pagaliau kryžiuočiai paima seną prūsų pilį Honedą — Baigą. Gudrybėmis bei klasta, sukilėlių vadų pjudymais bei papirkinėjimais, Ordinas atgauna visas prarastąsias žemes. Tų žemių vaitas Volrad Mirabilis, norėdamas iškilmingai atšvęsti pergalę, kviečia žymesnius prūsus į draugiškas vaišes ir... nuodija!
Taigi, pasakykit, argi gali atsilaikyti neapdairumas ir nesusiklausymas prieš organizuotą, drausmingą, palaimintą klastą? Ir po 50 metų atkaklių Ordino kovų su prūsais, jau “Hanibal ante portes” — vokiečiai prie Nemuno! Nebelaikąs gailėtis, kodėl nepadėjom prūsams. Buvom susiskaldę! Nepasiteisinimas. Dabar teko vieniems lietuviams grumtis su vokiečių antplūdžiu.
IV. PRŪSŲ ŽEMIŲ KOLONIZAVIMAS
Ordinas, užkariavęs prūsų žemes, ėmė kuo greičiausiai jas kolonizuoti, pirmoje eilėje, žinoma, vokiečiais. Bet vokiečiai į tą tolimą, jų vadinamąją “Wild-niss”, laukinį kraštą — niekieno žemę — nenoriai vyko. Tik pajūrio miestai susilaukė kiek gausesnės imigracijos. Vietos toliau nuo jūros, tarp ežerų ir miškų, jų neviliojo. į tą miškingą kraštą, niekieno nekliudomi, nuo pavyslio skverbėsi mozūrai. Ir pats Ordinas, matydamas nesėkmingai vykstančią vokiečių kolonizaciją, kvietė mozūrus kurtis tame prūsų krašte. Mozūrai tuomet jau buvo krikščionys.
Įdomu patirti, kas bus per žmonės tie mozūrai. Tai, anot lenkų istorikų, esanti slavų padermė, gyvenusi į šiaurę nuo lenkų. Jie užėmę miškingą ežerų kraštą, vertęsi dervos bei degutos varymu. Dervą ir degutą lenkai vadina “mazie” (tepalai), iš čia kilęs ir viso krašto pavadinimas — Mazovija, Mazovše — o gyventojai — mazuvy, mozūrai. Yra tarp rytprūsių, mozūrų pavardžių Mazuch (mozotojas). Tai štai, tie “degutpilviai”, besibraudami per miškus, kaip šernai, ilgainiui užplūdo visą prūsų kraštą, jie pasiekė net Sūduvą. Vokiečiai juos pravardžiuoja “Miszvolk” — tautų mišinys. Kadangi Mazovija yra suėmusi daug svetimo elemento (baltų), ilgai nenorėjo dėtis į bendrą Lenkų valstybę.
Mozūrai, įsikūrę tarp prūsų bei jotvingų, pasisavino daug jų papročių ir žodžių: kadyk — kadugys, jeglija — eglė, marai — mergelė, jajlo — medžioklė, launa — laumė, drigat — drigantas, kauk — kaukas, kul — šiaudų kūlys, klumpie — klumpės, kłobuk — klabukas, aitvaras (klabukui mozūrai deda maistą ant augšto, kai jo neberanda, klabukas klabena, beldžia) ir daug kitų žodžių. Vietovardžiai, upių bei ežerų pavadinimai neslaviški, miestų — vokiški.
V. MOZŪRŲ KRAŠTAS
Rytprūsių mozūrai užima plotą ilgiausioje vietoje 209 km, o plačiausioje — 90 km. Tas plotas — tai ežerų bei miškų kraštas. Didžiausi ežerai — Šnerdvų ežeras užima 150 kvadr. km plotą, Mamrų — 104 kv. km (palygink: Lietuvos Narutis — 82 kv. km, Vygrių — 24 kv. km). Giliausias tarp jų Taltų ežeras — 51 m gylio. Mažesni ežerai: Negotinų, Rinų, Kalgala, Chara, Uplitų, Gardenų, Beldanų, Nidos, Vestelių ir galybė kitų. Žymusis Kasperas Henebergas, 1584 m. išleidęs pirmąjį visų Rytprūsių žemėlapį, tų ežerų yra priskaičiavęs net ligi 2037. Eina jie pailgai iš šiaurės pietų link taip, kaip juos anuomet yra išraižę ledynai, traukdamies į Baltijos jūrą. Tuose ežeruose veisiasi sielevos — riebios, auksinės žuvelės.
Didžiausia upė — Piesa(u)pis?, tekanti iš didžiųjų ežerų į Narvį. Upeliai bei upokšniai: Sk(ė)va, Bazaga, Amulev, Krutina... Vandenys ir pelkės užima 20% Rytprūsių ploto, Lietuvoje 18.7%. Didžiausia giria Rytprūsiuose — Pišo, kitaip Jansbarkos, užima 965 kv. km, bene bus didžiausia ir visoje buv. Vokietijoje. Europoje didžiausia giria Baltvydžio, turinti 1143 kv. km. seniau priklausiusi Lietuvai. Pišo giria kitados jungėsi su Galdapės bei Ramintos miškais prūsuose, gal ir su Baltvydžio giria, o Lomžos gubernijoje — su Mišinieco kurpių (tokia gentis, gal jotvingų) giriomis.
Iš didesniųjų miestų žymėtini šie: Šcitno, Olecko, Galdapė, Elk (seniau — Lek), Piša (Jansbork). Miesteliai ir kaimai: Angeburg (Vengeborg), Pasim, Rud-cany, Pupy...
VI. DIRVOŽEMIS IR PAŠALPOS NAUJAKURIAMS
Žemė mozūrų krašte apskritai nederlinga: smiltynai ir akmenynai; derlingos — nedaug. Klimato sąlygos leidžia dirbti laukuose tik apie 150 dienų per metus, kai Vokietijoje — 200, Lietuvoje — 180 ir 190. Dėl to žemės ūkis netarpsta ir juo verčiasi tik 45% visų gyventojų. Visi kiti 55%, ypač vokiečiai, susispietę miestuose bei miesteliuose, kurių Rytprūsiuose apstu. Visas kraštas apgyventas skystai: vos 35 žmonės 1 kv. km, Lietuvoje — 51.5.
Kadangi prasta žemė pakankamai negali pagaminti maisto produktų gyventojams, tai Reicho valdžia priversta buvo teikti dideles pašalpas. Iš tų pašalpų, ekonomistų apskaičiavimu, prieš paskutinį karą Rytprūsiai surydavo apie 200 milionų markių per metus. Tačiau ir tos pašalpos negalėdavo žmonių patenkinti, nesulaikydavo vietoje — jie senu papratimu vis bėgdavo į pramonės sritis Vokietijoje, daugiausia į Vestfaliją. Lietuviai protėvių žemėje galėtų sukurti gerą medžio pramonę ir žuvų ūkį, teikdami duoną iš centrinės Lietuvos.
VII. RYTPRŪSIAI — NIEKIENO ŽEMĖ
Kad būtų pilnesnis vaizdas, kaip Rytprūsiai yra tapę “niekieno žeme”, grįžkime kiek į praeitį.
Jogaila, tapęs Lenkų karaliumi, o Vytautas Didžiuoju Lietuvos Valdovu, ėmė abudu galvoti, kaip sulaikyti Ordino veržimąsi į Lietuvą bei Lenkiją. Ordinas jautė galint kilti karą, todėl išvystė didžiulę politinę akciją visoje Europoje, kuri tuomet, po Kryžiaus karų, buvo suvargusi. Papirkimais bei sąjungomis kryžiuočiai palenkė valstybių galvas savo pusėn. Vengrų karalius Zigmantas už 40,000 auksinų 1409 m. gruodžio mėn. sudarė su Ordinu sutartį, pagal kurią įsipareigojo įtikinti pasaulį, kad kryžiuočiai turintįs teisingą pagrindą būsimam karui. Pamarių kunigaikščiai gauna dideles paskolas. Čekų karalius Vaclovas, pakviestas trečiųjų teismo teisėju, gauna iš Ordino 60,000 auksinų. Už tokią dosnią dovaną išduoda sprendimą, pagal kurį Ordinui pripažįsta Žemaičius, visą kairiąją panemunę ligi Gardino ir didžiules girias tarp Mazovijos ir Lietuvos. Tos girios perskyrė valstybes, kurios turėjo dėtis į sąjungą. Lenkija buvo įpareigota neteikti pagalbos pagonims, nors tie jau buvo apsikrikštiję. Tie patvarkymai turėjo atiduoti Lietuvą Ordino grobiui. Tasai karaliaus Vaclovo sprendimas įvyko 1410 m.
Nepaisant didelių pastangų, Lietuvos bei Lenkijos karas su Ordinu vis dėlto įvyko 1410 m. liepos 10 dieną. Žalgirio laukuose krinta lietuvio j ietimi pervertas pats Ordino magistras Ulrichas von Jungingenas ir daugybe riterių. Rytprūsiai, dėl varžybų tarp lietuvių ir lenkų ir toliau pasilieka kaip buvę “niekieno žemė”, kuri ligi Pirmojo Pasaulinio karo, daug kartų keitė savo valdovus, kurį laiką yra buvusi ir lenkų įtakoje.
VIII. RYTPRŪSIAI PO PIRMOJO PASAULINIO KARO
Po 500 metų vokiečiai laimi Žalgirio mūšį, kovodami jau nebe prieš lietuvių ir lenkų vadus, bet prieš rusus. 1914 m. rugpjūčio mėn. viena rusų armija, kurios sudėtyje buvo bemaž visas rusų mobilizuotas lietuvių jaunimas, vadovaujama generolo Samsonovo, veržiasi į Rytprūsius nuo Varšuvos. Kita, generolo Renenkampfo vedama, traukia nuo Vilniaus. Užima juodvi Rytprūsius ligi Karaliaučiaus. Samsonovas, vokiečių feldmaršalo von Hindenbergo pajėgų užkluptas mozūrų ežeruose, ties Tannenbergu, taigi bemaž toje pačioje vietoje, kur anuomet buvo sumušti kryžiuočiai, žūsta su visa armija. Renenkampfas su savo armijos likučiais spėja pasprukti.
Šisai Tannenbergas išugdė Nepriklausomą Lietuvą bei Nepriklausomą Lenkiją. Po karo Versalyje, be kitų problemų, buvo sprendžiamas ir Rytprūsių likimas. Lenkams duodamas koridorius į Baltijos jūrą ir teisė pravesti savo naudai plebiscitą Mazovijoje. Lietuviams pasigailėta pavesti geruoju net Klaipėdos kraštas. Mazovijoje plebiscitas Įvyksta 1920 m. liepos mėn., kur už Lenkiją pasisako vos tik 0.7% mozūrų, kur arčiau Lietuvos, o toliau į pavyslį — nuo 4 ligi 6%. Lenkai gauna tik porą valsčių, kur arčiau prie Lenkijos.
Taip tik septynios dešimtosios procento mums rūpimųjų mozūrų nori dėtis prie Lenkijos (žiūr.: Melchior Wańkowicz, “Na tropach smętka”). Tiesa, per plebiscitą smarkiai pasireiškė vokiečių teroras. Bet ir tokiose sąlygose, jei būtų lenkų simpatikų, būtų jie apsčiai pasirodę. Juk vis dėl to pora valsčių pasisakė už lenkus. Tai tik toki vaisiai (0.7%) po daugelio metų lenkų puoselėjamos lenkybės tarp mozūrų. Svetimas kraujas ir po ilgų pastangų pasisavinti pasilieka svetimas.
Palikę Rytprūsiai prie Reicho imta smarkiai kolonizuoti, ypač atėjus Hitleriui prie valdžios. Pirmąjį dešimtmetį po karo buvo įkurta vokiečių kolonistams 4225 ūkiai 52,000 ha ploto. Tam reikalui išleista 470 milijonų markių. Tačiau dauguma naujakurių neišsilaikė, subankrutavo ir pabėgo. Po II-jo Pasaulinio karo, turbūt, neliko nė vieno vokiečio.
IX. PROJEKTAS SUDARYTI IŠ RYTPRŪSIŲ NEPRIKLAUSOMĄ VALSTYBĘ
Tarp didžiųjų to krašto žemvaldžių, junkerių vokiečių, buvusi kurį laiką keliama mintis sukurti iš Rytprūsių atskirą nepriklausomą valstybę. 1931 m. tą mintį stipriai rėmė Reicho Taryboje Rytprūsių atstovas ir vėliau buvęs ministeris baronas von Gayl-Gailius, kilimo prūsas. Jisai sumanytąją valstybę siūlė glaudžiai sujungti su Nepriklausoma Lietuva bei Latvija. Aišku šie sumanytojai yra geriausi vokiečiai ir jų koncepcijoje turėjo slypėti kažkoks vokiškas rytų federacijos išsprendimas. Tąjį sumanymą — Rytprūsių nepriklausomybę — šiandien kartoja ir Rochesterio universiteto profesorius dr. J. Taylor.
Kaip žinome, Rytprūsių nepriklausomybė neįvyko. Vokiečiai ruošėsi padaryti iš jų šankynę (trampliną) šuoliui į rytų erdvę. Pasiruošę šoko ir... sprandą nusisuko.
Dievas neveikus, bet teisus, tautų likimą sprendžia pamažiukais, neskubėdamas, šeimyniškai. Pagaliau šiandien! Vienas didysis mūsų priešas guli ant abiejų menčių. Ar mes ta būkle sugebėsime pasinaudoti? Priklausys tai nuo pasitikėjimo savimi ir savo tauta.
X. RYTPRŪSIAI PO ANTROJO PASAULINIO KARO
Interesuotųjų šalių neatsiklaususios “gudrios” politikų galvos Jaltoje nusprendė Rytprūsių dalį, gyvenamą lietuvių, su Karaliaučiaus miestu, pavesti rusų administracijai, o mozūrų kraštą atiduoti lenkams kaip kompensaciją už lietuvišką Vilnių ir ukrainiečių Lvivą. O kas lietuviams, tikriesiems tų žemių savininkams? Kaip toje pasakoje: “Tam davė, tam davė, o mažiukui neteko...”
Tačiau Rytprūsiai vis tebelaukia teisėto šeimininko. Bet kur tas šeimininkas? To krašto tikri savininkai — autochtonai prūsai — bei jotvingai, lenkų tvirtinimu, esą išmirę. Ne, jie neišmirę! Tiktai kovose už būvį pavargę, ramūs, nuolaidūs, užuiti, jie yra praradę savo sielą.
Iš tų ilgų nuolatinių kovų matyti, kad tų mūsų giminaičių būta ne kitokių, kaip ir šių dienų lietuvių, kuriuos kai kurie lenkai su pašaipa šit kaip apibūdina: “Litvini ničego sobie — lenty narod” (lietuviai nieko sau — lėta tauta) — vadinasi, lengvai leidžiasi jodinėjami. Lietuvis tik tada tesupyksta, kai jį, girdi, pavadini rupūže (žiūr. M. Wańkowicz).
Į tą mūsų brolių palikimą pirmiausia turi neginčijamų teisių artimieji jų giminaičiai lietuviai — tik lietuviai tegali juos atgaivinti, nes juos myli broliška meile, dėl jų ir kraują nekartą liejo. Prisiminkime tik Rudavos laukus ties Tvankstė (Karaliaučiumi) kur 1370 m. kovoje su Ordinu 20,000 Lietuvos jaunuomenes yra paguldę savo galvas (žiūr. Aleksandro Gvagnino kronika). Gausiai išlieta kraujo ir vėlyvesniais ir ypač nacių siautėjimo metais ir tas kraujas neturi veltui žūti. Turime kalbėti visai aiškiai! Ką bepadės mandagiais apsimetus politiškai tylėti. Rytprūsiai negali likti bastijonu, nukreiptu prieš Lietuvą.
Pagaliau ūkiškais sumetimais Lietuvai yra reikalingos natūralios sienos ir miškai su Baltvydžio giria, nes vokiečiai ir bolševikai yra gerokai apnaikinę ir taip nedidelius krašto miškus ir sugriovę ūkį, sunaikinę sodybas ir miestus. Reikės viską atstatyti, reikės medžiagos ir kuro statybos pramonei bei gyvenamų namų apšildymui. Lenkai yra gavę Pamario gausius miškus ir Silezijos anglį, tai mozūrų miškai jiems nėra gyvybiškai reikalingi, kaip jie yra svarbūs mums.
Baigsiu, kuo esu pradėjęs: “Tikiu gyvu lietuvišku krauju ir skardžiu šauksmu, einančiu iš milžinkapių: Lietuviai, vaduokite Nemuną ir jo žydinčias lankas!”
