ŽVILGSNIS Į NETOLIMĄ PRAEITĮ

JUOZAS BERTULIS

Jau 38-is kartus, išgirdę kariuomenės trimitą, mes renkamės. 1918 m. vasario 16 d. Lietuva pasiskelbė nepriklausoma. Kai kas galvojo, jog betrūksta, kad mus pripažintų užsienis ir jau visi užmegs santykius kaip su nepriklausoma valstybe. Bet aplinkybių realūs faktai tokiems optimistams pratrynė akis. Patys pamatė, kad naiviai buvo galvota. Juk Lietuvoje dar tebeviešpatavo okupacinė vokiečių valdžia, kuri apie Lietuvos nepriklausomybę ir užsiminti neleido. O čia dar iš visų pusių ir bermontininkai, ir bolševikai, ir lenkai tarsi vilkai tykojo tą jauną, bet apetitingą valstybėlę praryti. Negana to, krašto viduje siautė lietuviai bolševikai ir POW-iakai, kurie ruošėsi Lietuvą išsprogdinti iš vidaus. Pagaliau ir tie, kurie manė, kad Lietuvai kariuomenė išvis nėra reikalinga, kad užteks vien milicijos ir pasienio policijos, pamatė, jog labai klydo. Laisvė turi būti iškovota savo tautiečių jėga. Už šitą mintį ypač griežtai kovojo karininkai lietuviai, kurie buvo susigrupavę Vilniuje ir kurie valstybės saugumo reikalą ir frontą buvo gerai pažinę. Dėka jų spaudimo, 1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbtas antrasis Nepriklausomybės svarbusis aktas, tai Pirmasis Lietuvos Kariuomenei Įsakymas. Juo buvo šaukiami savanoriai prie ginklo.

Nė didžiausias optimistas nesitikėjo tokio jaunuolių antplūdžio į nurodytus susirinkimų punktus. Nevienas užsienietis pradžioje vien su ironinga šypsena galvą kinknodamas pro pusiau sučiauptas lūpas pratardavo žodį: “Gerai, bandyti galima”. O tuo tarpu patys, kaip žemaičiai sakydavo, biesą manė. Ir tie tautinės dvasios įžiebti, basi, klumpėti, naginėti vyrai, savo drąsa mums laisvę iškovojo. Ir tiktai tada užsienis jau nebegalėjo mus nepripažinti de jure. Humaniškiausia buvo Amerika: ji mus pirmutinė pripažino be jokių sąlygų. Giliausia mūsų pagarba jai.

Deja, toje mūsų sielai mieloje tėviškėlėje, mes vos 26 metus teturėjome laimės gyventi laisvai. Bet toji šalis yra mums Dievo duota, todėl likimo valandai išmušus, Dievui padedant, mes ir vėl kaupsime savo jėgas, kad tą mūsų protėvių šventą žemę atkovotume sau ir savo vaikų vaikams.

JĖGA EINA, KELIĄ JAI!

Gamtos dėsnis yra — stiprusis nustelbia tą, kuris nesugeba apsiginti. Stiprusis užima vis naujas pozicijas ten, kur silpnesnis nesugeba apsaugoti.

Pozicijų užvaldymas yra įvairus: 1) paveldėjimas pagal teisėtą įpėdinystę, 2) įsigyjant, už tai davus ką nors mainais: darbas, pinigai, kitokios vertybės, 3) užvaldymas smurto keliu, pavartojus jėgą. Po tam tikro laiko ir šis užvaldymas įsigyja įsisenėjimo teisę, virsta nuosavybės teise.

Gyvenimas yra paremtas vien kova už būvį. Gyvenimas be progreso tampa monotonija, juo imama nuobodžiauti, nebebranginti (kaip pavyzdį mes turime romėnus). Nedarė progreso šių dienų monarchai (Rusijos, Ispanijos, Italijos, Egipto). Gyvenimo banga juos išstūmė, nes jie nesugebėjo ne tik savo tautą, bet ir save vesti progreso keliu.

Yra legenda apie pasaulio sutvėrimą. Sakoma, kad Dievas sutvėręs pasaulį ir žmogų, pasiuntė ant žemės angelą, kad stebėtų kaip ten žmonės gyvena. Grįžęs angelas pranešė, jog žemėje visi žmonės esą nelaimingi, vien verkią, daug kenčią nuo gamtos stichijų ir įvairių plėšriųjų žvėrių. Net žmogus žmogui irgi yra žvėris. Dievas atsakė: “Pasaulio tvėrimas dar nebaigtas”, ir leido tvėrimo evoliucijai toliau vystytis. Antrą kartą pasiųstas angelas, grįžęs pranešė, kad visi žmonės esą labai laimingi, džiaugiasi, dainuoja ir garbina Dievą. Į tai Dievas atsakė: “Pasaulio tvėrimas dar nebaigtas”, ir leido tvėrimo evoliucijai dar toliau vystytis. Trečią kartą pasiųstas angelas, grįžęs pranešė, kad dalis žmonių džiaugiasi, linksminasi, lėbauja, sukčiauja, kitus skriaudžia ir net juos pašiepia, kita gi dalis verkia, aimanuoja skriaudžiami, kenčia skurdą, šaukiasi Dangaus pagalbos priespaudoje ir visokiose nelaimėse. “Pasaulio tvėrimas jau baigtas”, atsakė Dievas... Kaip matome, šie reiškiniai ir šiandien tebėra.

Karas yra Dievo duota rykštė. Bet tas karas buvo, yra ir bus, kol žemėje bus gyvybės ženklas. Jei angelai danguje su Dievo mylimuoju Liuciferu kariavo, jei Senojo Testamento šv. Istorijoje minimi karai, kuriuos Dievas laimino, jei iš 12 Kristaus apaštalų jau atsirado išdavikas, jei patsai Dievo Sūnus turėjo būti nukankintas, tad pati logika sako, kad kova ir karas yra susijęs su žmonijos gyvavimu.

Šeimoje savitarpinius nesusipratimus dažniausiai išriša tėvas. Bendruomenėje — vyresnysis amžiumi, arba išrinktasis, arba dvasiškis, arba kitoki valdžios pareigūnai. Tautoje — rinktiniai, arba paskirtieji teisės žinovai. Vienok iš žmonijos istorijos matosi, kad jėga nugali ir nuramina teisėtumą.

Nietzsche yra metęs obalsį: “Kelią viršžmogiui!” Jis be abejo yra turėjęs galvoje protinį viršžmogį, bet jo pasekėjai sako, kad privaloma nusilenkti kiekvienam, kurs yra galingesnis už tave, nors jis būtų ir galvažudys (to principo laikosi ir bolševikuojantieji).

Lietuviai sako: “Ant palinkusio karklo ne tik ožkos, bet ir ožiukai šokinėja”. Iš praktikos yra žinoma, kad silpnųjų, ypač tų, kurie besiskųsdami, verkšlendami gelbėjimo, malonės prašo, niekas nemyli, bet kas drąsiai reikalauja, tas dažniausiai išlošia. Todėl — ginkis ir kovok!

Apsigynimo instinktas yra įgimtas kiekvienam tvariniui. Įnirtę maži gyvuliukai nugali daug galingesnį milžiną. Turime pavyzdį pas bites, laukines skruzdės (kurių milioninį antplūdį tenugali vien žibalas ir ugnis), pavojingas antplūdis žiurkių, skėrių ir t.p. Jie pavieniai yra bejėgiai, mažiukai, bailūs. Bet pabandyk kovoti su jų drąsos pilna mase!

Istorikai vis dar su geologais knaisiojasi po įtartinas vietoves ir randa naujų pėdsakų, kad tame plote, kur vingiuoja Nemunas ir į jį įtekančios upės, ligi pat Dauguvos yra gyventa lietuvių net apie 2000 metų pr. Kr. Iškasenose taipgi randama senovės lietuvių kultūros liekanų, kurių net kaimynai neturėjo. Iš tų ir kitų davinių matome, kad lietuvių tauta prigimty nera lyg senas kazelėkas. Lietuviai patys tobulindamiesi plėtėsi įvairiais būdais. Vienok neteko skaityti, kad su užimtų teritorijų žmonėmis lietuviai elgtųsi brutaliai. Neveltui ir mūsų engėjai, caristinio režimo rusai, apie lietuvius savo istorijoje teigiamai atsiliepdavo. Lietuvos kunigaikščius nušviesdavo kaip strategus, kerštingus, bet nežiaurius. (Man būnant pradžios mokykloje, kai mokytojas iš istorijos pasakodavo apie Lietuvos kunigaikščius, ir valstybę nuo jūros ligi jūres, pradžioje negalėjau susivokti, nejaugi iš tikrųįų tai buvo mūsų tautos prosenoliai?! O jei taip, kodėl už ištartą lietuvišką žodį mane mokytojas parklupdė ant kelių ir laikė, kol visi vaikai po pietų pertraukos grįžo į klasę? Vienas lenkiukas man tada pasakė, kad tai esą buvę ne lietuviai, bet lenkai).

Drauge su teigiamais garsais, Lietuva plėtėsi ir teritorija be didelio sunkumo. Lietuvos kunigaikščiui Gediminui priėjus prie Kijevo, ukrainiečiai priklaupdami, jam įteikė miesto aukso raktus. Ypač kunigaikštį Vytautą Did. garbė visur lydėjo. Jam tarnavo ir Juodoji jūra ir, baisieji savo žiaurumu, karingieji totoriai, jam čekai pasiūlė karališkąjį vainiką, kurį Vytautas priėmė. Tiktai po kurio laiko, dėl tam tikrų priežasčių (kitų įkalbėtas), Vytautas Did. nuo čekų karūnos atsisakė. Apie Lietuvos valdovų taktišką ir protingą valdymą rašė ir kiti istorikai. Netgi ir popiežius Pius II lietuvius išgyrė (Karys Nr. 8/56).

Dar prieš Didįjį karą (bene 1912 m.) Europos ekskursantai nuvykę į Kiniją, užklausė Kinijos imperatoriaus Manchus, kodėl kiniečiai nežengia sparčiau kultūriškai? Į tai imperatorius būk atsakęs: “Mes nenorime pergreitai žlugti. Kas pergreitai iškyla, tas ūmai ir dingsta. Dingo Asirija, Babilonija, Finikija, Egiptas, Roma, o mes vis esame, kaip ir buvę”. Lietuva nedingo. Mes buvome ir tebesame pačiame progrese. Pristabdyti esame tiktai laikinai, nes gyvenimo aplinkybės mūsų planus išdraikė. Mes laikinai laukiame ir dairomės, nes neapdairumas veda į stambias paklaidas.

Jei nori ramiai gyventi, būti saugus, reiškia, būk pasiruošęs kovai. Lietuva nebuvo pasiruošusi, kai kryžiuočiai ją niokojo. Ji nebuvo pasiruošusi, kada Rusijos carai: Aleksiejus Michailovičius (1654 m.), Kotryna Didž. (XVIII a. pabaigoje) ir kt. puolė Lietuvą, kada Lietuva buvo padalinta tarp Vokietijos ir Rusijos. Lietuva taipgi nebuvo pilnai pasiruošusi, kada laisvę atgavus, Želigovskis smurtu užėmė Vilnių.

Skautų šūkiai: “Dievui ir tėvynei” ir “Budėk!” yra labai kilnūs ir gyvenimiškai svarbūs. “Dievui ir tėvynei” nurodo veikimo tikslą, kuris sužadina drąsą. “Budėk” rodo, jog nevalia būti apsnūdusiam, nes tavo priešas visados yra pasiruošęs smogti į skaudžiausią vietą.

Prie amžinos ugnelės aukuro budėjo vaidilutės, vaidilos; prie mūsų tautinės gyvatos aukuro budėjo Dr. V. Kudirka, Dr. Basanavičius, Maironis, Vysk. Baranauskas, vysk. Valančius, Vydūnas. M. Jankus ir kt. Prie laisvės aukuro ėmė budėti mūsų kariai, šauliai, skautai ir kt. Budinti jėga nėra tai vien ginklo jėga, yra dar antroji, gal net galingesnė už ginklo, tai — tėvynės meilė ir augštoji diplomatija. Tos dvi paskutinės jėgos šiuo momentu ypač mums yra užvis reikalingiausios.

Būtų nusižengimas, jei šiuo momentu neapibūdinčiau su kokiu pasiryžimu ir drąsa, šarvuoti tėvynės meile, mūsų savanoriai stojo ginti tautos laisvės. Nežiūrint į sargybinių užtvaras, mūsų kaimo bernužėliai, studentija ir gimnazijos mokiniai apsukriai maskuodamiesi, prasiverždavo pro sargybas. Šiaulių gimnazijoje tuo metu man teko eiti mokytojo pareigas.

Mano butukas buvo arti bolševikinio centro. Viršuj manęs gyveno bolševikų seklys. Nežiūrint to, pas mane rinkosi gimnazijos mokiniai pasitarimams. Nukreipti dėmesį, kiekvienam įduodavau po gaidas. P-lė M. B. budėdavo už durų. Kai tik sesuo pabarškindavo į duris, visi imdavo giedoti, o aš garsiai skambinti ir barti, kam blogai gieda. Taip pasitardami, sugalvodavom įvairių triukų, pav.: vienas mokinys (III klasės), paėmęs po ranka merginą, lengvai apsirengęs, eina pasivaikščioti. Praėjęs pro sargybą jis dingsta. Kitoje vietoje rogėse į kaimą veža “sergantį”. Pravažiavus gi pro sargybinį, ligonis “pasveiksta” ir dingsta. Kitur mokinys neša ryšulį su sudėvėtais rūbais, nes mama turinti sutaisyti. Dar kiti išeina čiužinėti ir taip nučiuožia” ligi Kauno ir t.t.

Toje pačioje gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą p. Br. ir matematiką p. Ž. Abudu buvo aktyvūs bolševikai. Kai vokiečių daliniai su bolševikais lietuviais susikovė ties Luoke, anie du vadovavo. Mūšiui pasibaigus, po poros dienų grįžta. Klausiu, kaip pavyko mūšiai? Abudu tyli. Tiktai p. Br. nusiminęs pasakė: “Pralošėme”.

Kai valstybinis aparatas buvo jau aptvarkytas, buvo pradėta rankioti tuos komunistėlius. Bet p. Br. jau buvo suskubęs nudumti į Kauną ir atsisėsti Švietimo Min-joje. Gi p. Ž. kažkur išdūmė.

Pikti liežuviai lietuvius pajuokdami sako, kad jiems bepigu buvo bolševikus nugalėti, nes tai buvo palaida minia. Bet jie nepagalvojo, ką galima buvo pasakyti apie mūsiškius? Bolševikai rusai buvo didelės valstybės kariai, turėjo daug ginklų, o ką mes turėjome? Ginklus reikėjo iš tų pačių vokiečių arba bolševikų išvilioti, pirkti, iškeisti ir vogti. Bet tada mums pats Dievas padėdavo.

Kaip minėjau, vokiečiai nenorėjo leisti, kad Lietuva būtų laisva. Pastebėję, kad lietuvių organizuotas apsiginklavimas jiems darosi pavojingas, nutarė lietuvius nuginkluoti. Raseiniuose susidarė net legenda, sako besiformuojąs 3-čias pulkas buvo apgyvendintas kokioje tai dirbtuvėje, kuri buvo aptverta augšta tvora. Vieną dieną lietuviai pasijuto, kad juos apsupo ginkluoti vokiečiai ir reikalavo atiduoti ginklus. O ką lietuviai gali duoti, jei teturėjo vos vieną neveikiantį kulkosvaidį, keliolika surūdijusių šautuvų ir tiek pat veikiančių šautuvų? Bet pulko vadas (kar. I. Musteikis) tuoj susigriebė:    sukomandavo visiems stverti

ginklus, kokie jie bebūtų, ir sustoti prie tvoros, ginklų vamzdžius padėti ant tvoros( kad vokiečiai matytų). Patsai gi išėjo už vartų ir vokiečiams griežtai pasakė: “Jei jūs per 5 minutes iš čia nepasišalinsite, aš liepsiu jus visus sunaikinti”. Vokiečiai tokio drąsaus žodžio nesitikėjo. Užmezgė derybas. Išdavoje vokiečiai ar tik ne pusę savo ginklų ir visus šovinius atidavė už padarytą įžeidimą. (Tą legendą man pasakojo vienas raseiniškis).

Radviliškyje vokiečiai buvo stipriai įsitvirtinę ant kapinių už akmeninių sienų. Jie gyrėsi, jog tai esąs kulkosvaidžių kalnas. Pašiepdami lietuvius, jie išdidžiai pasakojo, kad išgirdę vien kulkosvaidžių garsą, lietuviai išbėgios lyg avys arba žąsys. Bet tikrumoje išėjo visai priešingai: lietuviai, nebodami, kad kulkosvaidžių kulkos jiems akis žemėmis apipylė, ėmė iš trijų pusių šliaužti į kalną. Vokiečiai ima nervuotis. Kulkos skrenda netaikliai. Pagaliau, keikdami “ver-fluchtais” — pabėgo. Lietuviams atiteko kulkosvaidžių ir šautuvų.

Kitas vokiečių būrys vidury miestelio pasistatė kanuolę ir taikė į susitelkusius lietuvius. Paleido vieną, antrą šūvį, bet, besiruošiant paleisti trečią, atlėkė lietuvių sviedinys ir pataikė į kanuolės tekinį. Kanuolė pasviro — kareiviai pabėgo.

Netoli Radviliškio stoties privažiavo vokiečių šarvuotas traukinys ir ėmė tvarkytis ir nusitaikinti. Bet, taip besitvarkant, dar nespėjus paleisti nė vieno šūvio, lietuvių sviedinys davė į traukinio sekimo būdelę, kurioje sėdėjo traukinio komendantas. Pasėkoje — traukinys pasitraukė. (Tą man papasakojo Šiaulių gimnazijos VI kl. mokinė A. Krikštanaitė, kuri tuo metu dirbo mūsų kareiviams kaip gailestingoji sesuo).

Dar vienas vaizdelis. Iš Rygos per Joniškį traukė į Šiaulius gurguolė. Ją lydėjo apie 30 ginkluotų vokiečių. Kokiu tai būdu Joniškio partizanai apie tai pranešė Šiauliams. Iš čia partizanai tuč tuojau nudūmė į mišką, kuris yra apie 10 km nuo Šiaulių ir, pasiskleidę paplenty, užėmė pozicijas. Atvykus vokiečiams, buvo paleista ugnis visu smarkumu. Vokiečiai sumišo, pasileido bėgti, slėptis, kiti arkliams pakinktus pjaustė ir užsėdę norėjo pabėgti, bet lietuviai pašovė arklius. Tame sąmyšyje mūsiškis vadas sušuko: “Pasiduokite”! Vokiečiai, matomai, buvo stipriai išgąsdinti, nes iškėlė rankas, o jų ritmeisteris leidosi kalbėtis. Lietuviai pareikalavo atiduoti visus ginklus, šovinius ir gurguolę. Po ilgesnių kalbų, vokiečiai atidavė ginklus ir šovinius, tiktai dalį gurguolės išsiprašė. Bet, kai paaiškėjo, kad lietuvių būta vos septynių, vokiečiai įsiuto, bet jau buvo pervėlu, ginklai jau buvo lietuvių rankose, (šį faktą man nupasakojo ten dalyvavęs Šiaulių partizanas).

Šiauliuose stovėjo Šiaulių Atsk. Batalionas ir kulkosvaidžių kuopa (kuriai vadovavo, dabar gyvenąs Los Angeles mieste, plk. J. Milašis). Vokiečiai panorėjo mūsų kareivius nuginkluoti. Bet kulkosvaidžių kuopa atsispyrė. Kai nuėjo nuginkluoti batalioną, tam pačiam karininkui vadovaujant, paguldė apie 40 vokiečių. Mūsiškių težuvo tiktai 4. Kai kareiviai suėjo į kareivines ir išsirikiavo, vokiečių ritmeisteris, sužinojęs, kad lietuvių taip mažai težuvo, iš pykčio į išrikiuotus kareivius metė granatą ir užmušė dar du. Už didelio akmens kieme gulėjo sužeistas mūsų viršila. Prie jo priėjo tas pats ritmeisteris ir nušovė jį. Po kelių dienų iškilmingai laidojome 7 mūsų karius.

KAIP BUVO MŪSŲ KARIUOMENEI MOBILIZUOJAMI

ARKLIAI, AVALINĖ IR KITI REIKMENYS

Kariuomenei buvo būtinai reikalingi arkliai ir vežimai. Buvo paskelbta, kad į tam tikrus punktus ūkininkai suvežtų arklius ir vežimus, už kuriuos bus mokama valdiška kaina. Įdomus nuotykis buvo Gruždžių miestely. Mūsų kareiviai tvarkė žmones, kaip jiems nurodė karininkai, ūkininkai buvo pratę klausyti savo engėjų, čia gi pamatė savuosius, kurie kalbino ne žiauriai. Kai kareivis pareikalavo, kad atsistotų į nurodytą vietą, ūkininkas priešinosi: “Ko tu čia imsi mane tvarkyti? Tu toksai pats ponas, kaip ir aš!” ir veda arklį, kur jam patinka. Tai pastebėjo karininkas ir sako kareiviui: “Pamokink tvarkos tą neklaužadą!” Kai kareivis anam porą kartų su trumpuoju botagėliu (kančiuku) užkirto, anas sušuko: “Ak, tu rupūže, kaip smarkiai kerta! Matyt macę (galią) turi, kad taip drąsiai kerta. Nieko nebus, reikia klausyti”.

Sužinojome, kad apie Telšius (maždaug apie 50 km nuo Šiaulių) kaime galima gauti 2 poras batų ir balną. Pasiėmęs kareivį, joju. Nors ir išvargome, bet pavyko nupirkti. Jau du kareiviai ir apauti!

Atvirai pasakius, buvo gaila žiūrėti, kaip kareiviai rudenį, sušalusiame gruode stovėjo rikiuotėje basomis kojomis. Vienok, nei vienas nemurmėjo, visi kantriai pildė vadų įsakymus, nors kojos buvo kruvinos ir sušalusios.

Taip su ištvermingu kantrumu mes visokiariopai didinome savo jėgas.

Lietuva niekados neužmirš mūsų tautiečių Amerikoje. Jie anais laikais nors ir menkai teuždirbdavo, bet Nepriklausomybės atstatymui labai gausiai aukojo. Tai buvo tikrasis mūsų ramstis. Labai širdingai dėkingi jiems buvome ir esame. Lietuvos istorija jų neužmirš. Be jų pagalbos mes dar ilgai būtumėm vargę. Dėka jų ir Amerikos Raudonojo Kryžiaus pagalbos, galėjome aprengti ir apginkluoti mūsų kariuomenę.

Lietuvos jaunutis valstybinis bankas buvo pritrūkęs pinigų. Kariai keletą mėnesių išbūdavome be algos. Bet ir šiuo atžvilgiu visi buvo kantrūs, žinojome, kad mūsų močiutė Lietuva yra sunkioje padėty. Kai sustiprės, mūsų neužmirš, aprūpins.

FRONTAS SU LENKAIS

Lietuvos valstybinį aparatą betvarkant, labai vargino lenkai. Mūsų kareiviai dar nebuvo tinkamai aprengti, kad šaltame ir drėgname ore nepersišaldytų. Gavau įsakymą vežti į vilniškį frontą municijos. Nuvykome net į pirmąsias pozicijas. Mūšis prieš trumpą laiką buvo nurimęs. Kareiviai, tiesa, dreba sušalę, bet jų dvasia — perkūniška. Taip ir jautėsi, kad paliepus tuojau šoktų į mūšį su priešu, kuris nuo šių apkasų buvo vos už dviejų km pasislėpęs miške.

Ten bebūnant, kuopos vadas kar. Kuncaitis su pasigėrėjimu pasakojo apie kareivių šaltakraujiškumą, pav., lenkai stengėsi užimti mūsiškių apkasus. Kareiviai keikiasi: “Tu, rupūže, kur lendi?” Kreipiasi į savo vadą: “Tamsta vade, žiūrėk, žiūrėk, aš tam gyvatei įvarysiu švino gabalą!” šovė ir — pataikė. Vėl keikiasi: “Va, kaip raitosi! Sakiau, gyvate, kad į mūsų žemę nelįstumei! Va, ir gavai!” ir t.t.

O “Geležinis Vilkas”! Man pasakojo moterys iš lenkų pusės. Sako, kad lenkams “Geležinis Vilkas” buvusi pabaisa. Užtekdavo jiems mūšy pasirodyti, lenkai panikoje šaukdavo: “Wiley!” ir, kilus sąmyšiui, jie bėgdavo.

Be abejo, į mus priešas irgi ne bulkutėmis šaudė (kalbėsiu apie šiauliškius). Iš pirmųjų mano buvusių mokinių, narsiai kovodami žuvo:

1)    Lakūnas J. Kumpis, krito nuo lenkų kulkos, perdrąsiai skrisdamas.

2)    Vacbergas (bene III kl. mokinys) žuvo nuo bolševikų kulkų.

3)    Karin. Andrulis krito nuo lenkų kulkos. Į jo kuopą tą naktį buvau nuvežęs municijos. Anksti rytą išdalinęs, jį palydėjau ligi apkasų ir norėjau eiti su lenkais pasišaudyti, kol traukinio garvežys ateis. Jis gi paspaudė man ranką ir patarė neiti, nes čia yra labai pavojingas frontas. Priešas yra čia pat už upelio miške, apie 100 metrų atstume. Dar kartą paspaudęs ranką sako: “Gal paskutinį kartą...” Vos spėjome atsiskirti, po kokių 10 min., jam belipant nuo to kalniuko, buvo nukautas.

TAUTŲ LYGA

Kaip šiuo metu yra UN organizacija, taip anuo metu buvo Tautų Lyga. į ją kreipdavosi, kai reikėdavo išrišti painų klausimą, arba net jei fronte reikėdavo sustabdyti mūšį. į ją dažniausiai kreipdavosi lenkai, nors jie už mus buvo visokeriopai stipresni. Juos gausiai ir visapusiškai rėmė Prancūzija, o be to, jų valstybė turėjo bene 6 ar 7 sykius daugiau gyventojų, kaip mes. Vienas žurnalistas man skundėsi, kad prancūzų laikraščiai apie Lietuvą netalpina straipsnių. Už pirmąją žinutę apie Nepriklausomybę jie pareikalavo apie 13,000 frankų. O tai buvo ar tik ne lenkų nuopelnai. Vienok frontuose nevisuomet jie laimėdavo, bet jiems gelbėdavo Tautų Lyga.

Nebepamenu datos, buvau pasiųstas į Suvalkų Kalvariją, kad nuvežčiau kareiviams amunicijos. Mūsiškiai buvo lenkus miškuose apsupę ir bebaigiu supliekti, bereikėjo tiktai juos susemti. Staiga atsirado Tautų Lyga (kareiviai juos vadindavo “Tautų Liga”) ir iš lietuvių pareikalavo, kad sustabdytų ginklus ir atsitrauktų.

Man teko asmeniškai matyti, kai Tautų Lygos nariai, lenkai ir mūsiškiai karininkai ėjo į vienus namus pasitarimams. Mūsų gi kareiviai į komisiją iš tolo žiūrėdami, iš pykčio sau plaukus drąskė, keikdami: “Rupūžės, gyvatės! Kai lenkai mus šaudė, jūs miegojote, o kai mes juos apsupome, kad atsikeršytume, tučtuojau atskubėjote juos gelbėti!”

Kartą tuo reikalu išsikalbėjau su velioniu Dr. Šliupu. Jis man sako:

—    Mes patys dėl to buvome kalti.

—    Kaip tai, — nustebęs klausiu?

—    Mes esame per daug sąžiningi ir per kuklūs, —-jis atsakė.

Ir nupasakojo. kaip jam kur tai teko asmeniškai susitikti ir su kai kuriais Tautų Lygos nariais išsikalbėti. Lyg gėdydamasis, Dr. Šliupas vieno užklausė, kodėl jie ties Kalvarija neleido mums atkeršvti lenkams? I tai anas visai šaltai atsakė: “Jūs patys tame buvote kalti. Reikėjo mūsų neklausyti, su lenkais susitvarkyti kaip jums buvo reikalinga, o po to ateiti pas mus, nusiimti kepurę ir pasakyti — ponai, mes labai atsiprašome, bet kitaip negalėjome pasielgti”.

Kaip žinome, Klaipėdoje taip ir buvo pasielgta. 1923 m. Klaipėda prisijungė prie Didž. Lietuvos, o Prancūzų Komisaras p. Petisne buvo oficialiai atsiprašytas.

PABAIGAI

Iš tų trumpų prisiminimų matome, kad jeigu jėgą atremia drąsi jėga, ji sutinkama su pagarba, prieš ją lenkiamasi. Jėga visados turi būti paruošta, ir paslėpta budėti. Jėga turi būti tvarkoma griežtais įsakymais, nepasitikint jokiems naiviems sentimentams. Jėga turi būti suktai, bet diplomatiškai manevruojama. Jėga turi būti kondensuota į nedidelį, bet galingą vienetą. Naujieji laikai išugdė principą, kad negalima niekam, net savo bendrininkui, aklai pasitikėti.

Būta skaudžių faktų, kai pirmose nepriklausomybės dienose mūsų bendrininkai užėmė mūsų plotus, kadangi mūsiškiai, pasitikėdami jų sąžiningumu, žaibo greitumu nenuskubėjo užimti įsakytų pozicijų.

Mes kirtomės su lenkais dėl Vilniaus. Byla buvo iškelta net Haagos Tribunole. Lietuvos ministeris pirmininkas Voldemaras užsispyręs gynė mūsų teises į Vilnių. Savo įtikinančiais argumentais, berods, visus Tribunolo narius patraukė į savo pusę. Bet, kai reikėjo išvesti galutinį sprendimą, balsuojant jie nuo mūsų nukrypo (Senatores boni, sed Senatus malus est).

Po posėdžio teismo salėje sėdinti publika ir patys teisėjai būk tai labai stebėjosi, kad tokios mažos valstybės, toks mažo ūgio žmogutis, o taip atkakliai kirtosi su didžiaisiais. Ir kai vienas teisėjų, atskirai užklaustas, kodėl lietuviams nepripažintos teisės į jų sostinę Vilnių, būk tai atsakęs: “Matote, Lietuvos yra teisėtumas, o Lenkijos — galia”.

Iš šito galime padaryti išvadą, kad jei mes savo jėgas netaupysime, neteiksime, bet skaldysime kaip ligi šiolei, jei mūsų tarpe darysime prarają net dėl menkavertės ambicijos principų, mes būsime tarsi popierinė dėžė, kuri atrodo išoriai didoka, bet iš tiesų tuščia.

Nepriklausomybės kūrimosi metu visokių rūšių kovotojai spietėmės po viena vėliava, nežiūrėjome, kokios mes pakraipos bebūtume. Dėl to ir susidarė jėga.

Tad štai: karinė jėga, meninė jėga, mokslo jėga ir augštoji diplomatija yra mūsų saugumas ir garantija laisvai egzistencijai. Karinei jėgai kelias yra ribotas, nes susijęs su šalies ištekliais ir politiniais ryšiais. Kitoms gi jėgoms visas pasaulis yra atviras, reikia tiktai sugebėti jį užkariauti.

(Šiomis mintimis autorius pasidalino su Los Angeles lietuviais Lietuvos Kariuomenės šventės minėjime. Red.)