BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE
J. TUMAS
SOVIETŲ RUSIJOS KARIUOMENĖ UŽIMA KAUNĄ
1940 m. birželio 15 d. aš buvau 2 pest. D.L.K. Algirdo pulko vadu Kaune-Šančiuose.
Tą rytą, neatmenu kurią valandą, gavau iš divizijos štabo žinią, kad Sovietų Rusijos kariuomene dar tą pačią dieną peržengs Lietuvos sieną ir žygiuos krašto vidun ir, kad mūsų vyriausybė nutarusi rusams nesipriešinti.
Kaip žinoma, rusų tankų ir motorizuotų pėstininkų daliniai buvo įsikūrę netoli Kauno, Gaižiūnų poligone. Aš pagalvojau, kad šiems rusų kariuomenės daliniams, greičiausiai, bus įsakyta užimti Kauną. Kadangi 2 pėst. pulko 5-ji kuopa su būriu sunkiųjų kulkosvaidžių buvo laikoma Jonavoje, netoli Gaižiūnų poligono, tai aš telefonu įsakiau šios kuopos vadui sekti Gaižiūnuose buvusią rusų kariuomenę ir, pastebėjus jos žygį, tuojau pranešti man.
Plk. Juozas Tumas,
2 p. D. L. K. Algirdo pulko vadas, 1940 m.
Apie 2 ar 3 val. popiet 5 kuopos vadas pranešė, kad nemaža rusų tankų vora iš Gaižiūnų žygiuoja pro Jonavą plentu Kauno kryptimi, šią žinią aš tuojau pranešiau divizijos vadui.
Apie 6 val. paskambino man iš kariuomenės štabo ir pranešė, kad rusų tankai jau Kaune ir kad keli jų vyksta Šančių kryptimi. Be to, štabo karininkas perdavė man kariuomenės vado įsakymą atvykstančius rusų tankus Šančiuose asmeniškai pasitikti. Susijaudinęs aš atsakiau šio įsakymo nevykdysiąs ir pasikalbėjimą nutraukiau. Buvusiems pulko štabe karininkams įsakiau tuojau vykti į kareivines prie savų dalinių.
Karininkams išėjus, po kelių minučių adjutantas man pranešė, kad yra atėję 1-mos kulkosv. kuopos vienas puskarininkis ir eilinis ir prašo leidimo su manimi kalbėti. Pasakiau adjutantui pakviesti juos pas mane į kabinetą. Puskarininkiui su eiliniu įėjus, aš pamačiau, jog abu labai susijaudinę. Aš paklausiau, kokiu reikalu jie nori su manimi kalbėti? Puskarininkis, dar labiau susijaudinęs, lūžtančiu balsu ir ašarotomis akimis paklausė:
— Tamsta pulkininke, ar tiesa, kad rusų tankai atvyksta į Šančius ir kad tamstai įsakyta juos pasitikti?
— Taip, — atsakiau aš.
— Tamsta pulkininke, leiskit mūsų kuopai pasitikti rusų tankus automatinių pabūklų ugnimi. Argi mes taip ir pasiduosime ruskiams bolševikams?
Ką galėjau aš šiems vyrams atsakyti? Aš žinojau, kad taip mane visa mūsų kariuomenė ir laukė tik įsakymo stoti į kovą su įsibrovusiu priešu. Deja, ne taip manė tuolaikinis mūsų kariuomenės vadas ir dauguma vyriausybes narių, todėl ir mūsų kariuomenė, vietoj kovojusi, pasiliko pasyvi įvykių stebėtoja.
Aš padėkojau abiem kariam už jų pasiryžimą ginti tėvynę ir paaiškinau, kad mūsų vyriausybė yra nutarusi nesipriešinti rusų okupacijai, todėl ir mes, kaip drausmingi kariai, privalome paklusti vyriausybės įsakymams, nors mums ir labai skaudu.
Kareiviams išėjus, po kelių minučių keletas rusų tankų privažiavo prie pulko kareivinių ir sustojo. Jų pasitikti aš neišėjau, bet stovėjau savo kabinete prie pusiau praviro lango ir stebėjau gatvę ir pulko rajoną. Visi pulko karininkai ir kareiviai buvo kareivinėse, tik vienas pulke budįs karininkas stovėjo prie kareivinių geležinių uždarytų vartų kiemo pusėje. Žmonių gatvėje irgi nesimatė, ji buvo tuščia, tarytum išmirusi.
Priekiniame tanke buvęs rusas karininkas paklausė pulko budėtoją kaip privažiuoti Panemunės tiltą per Nemuną. Atsakymo nesulaukė, nors mūsų karininkas mokėjo rusiškai ir ruso klausimą suprato,bet protestuodamas tylėjo. Po trumpo laiko prie tanko priėjo kumpanosis jaunuolis ir nurodė rusui kelią prie tilto.
Apie 6 val. vakaro rusų tankai buvo užėmę visus tiltus per Nemuną ir Nerį, Kauno aerodromą ir radio stotį.
Norėdamas sužinoti, kas dedasi mieste ir kokios gyventojų nuotaikos, apie 7 val. vakaro, pasiunčiau du karininku pasižvalgyti į miesto centrą. Sugrįžę jie pasakojo, kad žmonių gatvėse mažai, visi nuliūdę ir daug kas verkia. Beveik visi smerkia vyriausybę ir karuomenės vadą už tai, kad nebuvo pasipriešinta rusų okupacijai.
Birželio 25 d. apie 6 val. vakaro gavau įsakymą skubiai vykti pas kariuomenės štabo viršininką. Įėjęs į autobusą, ten radau 3-čio art. pulko vadą ir I-mo inžinerijos bataliono vadą. Jie irgi vyko pas kariuomenės štabo viršininką. Spėliojome, kokiu reikalu buvome taip vėlai kviečiami pas jį.
Nuvykę į kariuomenės štabą, radome II-os pėst. divizijos vadą ir dar kelis Kauno įgulos atskirų dalių vadus. Netrukus buvome pakviesti pas kariuomenės štabo viršininką, generolą Pundzevičių. Jis atrodė labai pavargęs. Išblyškęs veidas, paraudonavusios akys ir sukepusios lūpos be žodžių sakė, kad per 10 rusų bolševikų okupacijos dienų jam teko daug pergyventi.
Su visais pasisveikinęs, jis paskelbė, kad visi esame iš kariuomenės paleisti ir todėl, parvykę į savo dalis, privalome parašyti prašymus dėl savo paleidimo ir juos neatidėliojant pristatyti jam. Be to, štabo viršininkas dar pasakė, kad 1. e. Valstybės Prezidento pareigas, Justas Paleckis jau yra pasirašęs aktą dėl mūsų paleidimo, todėl, kas iš mūsų nepaduos prašymo, tas bus drausmės būdu iš kariuomenės paleistas ir neteks teisės gauti pensiją.
Išėjęs iš štabo viršininko kabineto, sutikau II-jo skyriaus vieną karininką. Jisai pasivedė mane nuošaliau prie lango ir tyliai pasakė, kad prieš porą dienų buvo gautas kariuomenės štabe Sovietų Rusijos pasiuntinio Pozdniakovo raštas ir prie jo sąrašas karininkų, kuriuos Pozdniakovas reikalavo tuojau iš kariuomenės paleisti kaip nepatikimus.
Grįžęs į pulką, tuojau parašiau prašymą ir tą patį vakarą pasiunčiau. Tikėjausi po poros dienų perduoti pulką ir tuojau iš Kauno išvykti.
Birželio 27 d. buvau iššauktas pas naujai paskirtą II-os pėst. divizijos vadą, generolą Karvelį ir gavau jo žcdinį įsakymą iki birželio 29 d. vakaro 2-rą pėst. pulką su visu jo turtu iškraustyti iš užimtų kareivinių ir jas švariai išvalius, perduoti rusų kariuomenei. Pulkui įsakyta susitalpinti drauge su 5 pėst. pulku jo kareivinėse A. Panemunėj.
Išklausęs divizijos vado įsakymą, griežtai prieš jį pasisakiau dėl to, kad pirma, tokiu trumpu laiku, turint 24 arklius, neįmanoma perkelti tvarkingai pulką ir visą jo turtą; antra, du pulkai negalės sutilpti vienam pulkui skirtose kareivinėse ir dėl to 2 pulko dalis žmonių turės apsigyventi palapinėse.
Divizijos vadas į mano protestą dėmesio nekreipė ir griežtai savo įsakymą pakartojo — iki birželio 29 d. vakaro kareivines patuštinti. Matydamas mano didelį susijaudinimą, jis jau ramesniu balsu pasakė:
— Pulkininke, aš suprantu jūsų susijaudinimą, bet tikėk man, kad šiame reikale aš nieko negaliu padėti. Rusų armjos augštesnioji vadovybė yra įsakiusi 2-rą pėst. pulką perkelti iš Šančių į kitą Nemuno pusę. Ne tik aš, bet ir mūsų kariuomenės vadas negali šio įsakymo sušvelninti ar tuo labiau jį pakeisti. Tad grįžk į pulką ir daryk viską, kad paskirtu laiku jis būtų perkeltas.
Grįždamas pulką, aš pamaniau, kad rusai juo nepasitiki, todėl ir įsakė jį perkelti toliau nuo miesto centro į kitą pusę Nemuno, kurio tiltus saugojo jų tankai.
Karininkams ir kareiviams dirbant beveik be poilsio, dienomis ir naktimis, po dviejų dienų pulkas paliko savo kareivines.
Birželio 30 d. A. Panemunėje perdaviau pulką gen. št. plk. ltn. Špokevičiui ir liepos 1 d. drauge su savo šeima ir buvusiu savo divizijos vadu iš Kauno išvykau į savo ūkį Mažeikių apskr.
SAVO ŪKYJE IR ŽIDIKŲ MOKYKLOJE
Ūkį, kuriame aš atleistas iš kariuomenės su šeima apsigyvenau, buvau įsigijęs tik 1939 m. žiemą. Jame buvau praleidęs su šeima tik tais metais vieno mėnesio vasaros atostogas, todėl aš nepažinau vietinių gyventojų, o jie manęs ir mano šeimos. Gyventi tarpe nepažįstamų kaimynų tokiu sunkiu laiku iš pradžių nebuvo malonu. Pažįstamų turėjome vos kelias šeimas ir tik su jomis bendravome.
Komunistinės vyriausybės paskelbtoji žemės reforma palietė ir mūsų ūkį, turėjusį 33.4 ha. Pagal įstatymą iš šio ūkio galėjo paimti tik 3.4 ha, bet valsčiaus žemės reformos komisija buvo nusavinusi visą ūkį, vėliau — 23.4 ha, palikdama mums tik 10 ha. Tik Mažeikių apskr. žemės reformos komisijai įsikišus, buvo palikta 30 ha.
Pirktas ūkis buvo išnuomotas iki 1941 m. balandžio 23 d. Nuomos sutartis man buvo privaloma. Pagal sutartį nuomininkas mokėjo savininkui nuomos pusę gauto derliaus grūdų ir privalėjo pildyti visas ūkiui skirtas prievoles. Komunistams valdant, nuomininkas sumokėjo tik nuomą (grūdais), bet nuo visų prievolių atsisakė. Visas ūkiui užkrautas duokles turėjau atiduoti aš pats. Kadangi turėjau tik grūdus, tai visa kita, kaip mėsą, vilnas, šieną ir kitką pirkau pas savo nuomininką ir kitur.
Pradžioje 1941 m. iš turėtų santaupų neliko nieko. Iki tų metų sausio mėnesio gaudavau kas mėnesį po 250 rublių (vietoj pensijų komisijos skirtų 808.5 litų), bet nuo pradžios metų ir tos nemokėjo. Sūnus ir vyresnioji duktė mokėsi Mažeikių gimnazijoje, O jaunesnioji duktė pradžios mokykloje už 4 km nuo ūkio. Pinigai buvo reikalingi, bet jų nebuvo iš kur gauti, todėl sumaniau j ieškoti kokios nors tarnybos.
Besirūpindamas, kur kreiptis dėl tarnybos, prisiminiau, kad 1913 m. gruodžio mėnesį Maskvos Mokslo Apygardos egzaminų komisijoje buvo išlaikęs egzaminus ir įgijęs pradžios mokyklos mokytojo teises. Pavartęs įvairius savo dokumentus, suradau mokytojo diplomą ir kitą dieną kreipiausi pas Mažeikių apskrities švietimo skyriaus viršininką, mokytoją R., prašydamas skirti mane į kurią nors pradžios mokyklą mokytoju. Peržiūrėjęs paduotą diplomą, švietimo skyriaus viršininkas tarė;
— Iš diplomo matau, kad tamsta įsigijai mokytojo teises Maskvoje. Ar dar nepamiršai rusų kalbos ir ar galėtum šią kalbą dėstyti mokykloje?
— Taip, — atsakiau, — galiu dėstyti.
— Labai gerai, — tarė R. — Mums labai reikalingi moką rusų kalbą mokytojai, nes pradžios mokyklų 5-se ir 6-se skyriuose rusų kalba privaloma dėstyti, bet trūksta mokytojų. Tamsta tuojau rašyk prašymą mokytojo vietai gauti, o aš pasistengsiu, kad būtum paskirtas.
Gavęs lapą popieriaus, parašiau prašymą ir, jį įteikęs, išvykau namo.
Sausio pabaigoje buvau iššauktas pas apskrities švietimo skyriaus viršininką. Įsivedęs į savo kabinetą, jis parodė man mano prašymą ir jame parašytą apskrities kadrų skyriaus viršininko rezoliuciją: “Piliečiui Juozui Tumui kol kas tarnyba neteiktina todėl, kad jis yra pulkininkas ir turi 30 ha žemės ūkį”.
Perskaitęs rezoliuciją, aš klausiamai pažvelgiau į švietimo skyriaus viršininką.
— Tamsta matai, kokia dabar tvarka, — tarė nepatenkintai viršininkas. — Švietimo komisariatas reikalauja mokyti vaikus rusų kalbos; mokančių šią kalbą mokytojų trūksta. Mes džiaugiamės suradę tokius mokytojus, bet vietinis kadrų skyrius suranda įvairių kliūčių juos skirti į mokytojus ir tuo mums labai trukdo. Bet tamsta nenusimink, po poros savaičių aš vyksiu į Vilnių, pasikalbėsiu ten su kuo reikia ir, tikiuosi, šis reikalas išsispręs teigiamai. Tamsta vyk namo ir lauk rezultatų, grįžęs iš Vilniaus, aš tamstą vėl pakviesiu.
Ššvietimo skyriaus viršininkas darė gerą įspūdį. Buvo kairiųjų pažiūrų, bet ne komunistas, juo buvo galima pasitikėti. Prieš dabartines pareigas buvo pradžios mokyklos mokytojas. Atsisveikinęs su juo, išvykau namo.
Kovo mėnesio pradžioje buvau vėl iškviestas į švietimo skyrių. Skyriaus viršininkas pasakė, kad, apeinant apskrities kadrų skyrių, esu priimtas į tarnybą ir nuo kovo 9 d. paskirtas į Židikų pradžios mokyklą mokytoju. Tos mokyklos vedėju buvo jo brolis.
Gavęs paskyrimo raštą ir padėkojęs už gautą tarnybą, atsisveikinau su skyriaus viršininku ir pakilau išeiti. Palydėjęs mane iki durų, jis tarė:
— Esu patenkintas tuo, kad tamstai teks dirbti su mano broliu. Nors jis yra kairiųjų pažiūrų, bet tikras lietuvis ir karštas patriotas. Aš tikiuosi, kad jūs abu gerai sugyvensite.
Sekančią dieną nuvykau į mokyklą ir prisistačiau jos vedėjui. Apie mano paskyrimą jis jau žinojo. Židikų mokykla buvo šešių skyrių, mokytojų su vedėju — 5, aš šeštas. 3-me skyriuje nebuvo nuolatinio mokytojo, todėl į tą skyrių buvau paskirtas aš. Be to, kas dieną po vieną valandą turėjau rusų kalbos pamokas, vieną dieną — 5-me, kitą — 6-me skyriuose. Šių skyrių mokytojai pavaduodavo mane 3-me skyriuje.
Be pamokų dėsčiau rusų kalbą suaugusiems vakarais. šių pamokų turėjau 6 valandas savaitėje, tris vakarus po 2 val. Kursantų buvo 15—20, daugumas žydų tautybės.
Miestelyje kambario nepavyko gauti, teko apsigyventi už 1.5 km pas stambų ūkininką B. Ten gyveno ir kitas mokytojas P. B., buvęs šaulių būrio vadas. Pavasarį buvo nelabai smagu po pamokų, ypatingai vakarinių, klampoti 1.5 km purvynu, bet kita vertus, buvau patenkintas, apsigyvenę pas tą ūkininką. Jis buvo prieš kelerius metus grįžęs iš J.A.V., gerokai prasilavinęs ir turėjo gerą radio priimtuvą. Vakarais klausydavau žinių iš Londono lenkiškai ir čekiškai, o retkarčiais iš Bulgarijos — bulgariškai. Girdėtas žinias pasakodavau šeimininkui ir kai kuriems mokytojams.
Ūkininko gyvenamas namas iš trijų pusių buvo apsuptas didoko sodo, augšta tvora aptverto. Man ten apsigyvenus, gal po savaitės, ūkininko pririšti šunes naktimis pradėjo smarkiai loti. Ūkininkas dėlto labai susirūpino, manydamas, kad vagys taikstosi jį apvogti. Dar po savaitės, vieną vakarą, grįžęs po vakarinių pamokų, savo kambaryje radau šeimininką ir mokytoją B. šeimininkas buvo susijaudinęs ir tarė:
— Gerai, kad tamstos sulaukiau. Mokytojas B. jau žino, noriu įspėti ir tamstą. Būki labai atsargus, nes jūs abu esate sekami, apie tai man sakė vienas patikimas asmuo. Aš pastebėjau naktimis apie sodybą slankiojant kažkokius vyrus, anksčiau maniau, kad tai vagys, bet dabar manau, kad jie jus seka. Juos jusdami ir mano šunes nerimsta. Aš jus prašau niekam apie tai nepasakoti. Dar kartą sakau, būkit atsargūs.
Atsisveikinęs šeimininkas išėjo. Klausiamai pasižiūrėjau į mokytoją B. Prieš pora dienų, tarė jis, vienas asmuo ir man tą patį sakė, bet aš nekreipiau į tai dėmesio ir jums nesakiau. Dabar gi, ir šeimininkui perspėjus, manau, kad mums reikėtų susirūpinti ir pasistengti sužinoti, kodėl mes esame sekami.
— Aš numanau, — tariau aš, — kodėl mudu sekami. Reikia suprasti, kad dabartinės padėties ponams mes esame nepatikimi, aš, kaipo atsargos pulkininkas ir buvęs pulko vadas, o tamsta, kaip buvęs aktyvus šaulių būrio vadas. Dėl atsargumo. Argi mes nesame atsargūs? Kur mes, be mokyklos ir p. V., pas kurį pietus valgome, būvame? Kur ir su kuo atviriau pasikalbame? Rūpintis perdaug dėl to, kad esame sekami irgi neverta, tuo savo padėties nepagerinsime. Kas mus sekė iki šiol, seks ir toliau. O dabar, manau, laikas miegoti, jau vėlu, tad eime į lovas.
Mokytojas B. pareiškė norą dar pasikalbėti rimtu reikalu, kaip jis sakė. Mūsų pokalbis tęsėsi visą valandą. Jam pasibaigus, mes tapom artimi bendradarbiai ir geri prieteliai, aš gavau daugiau žinių apie buvusią apskrityje rezistenciją ir būsimas joje mano pareigas laikui atėjus.
Balandžio pradžioje man atsirado daugiau darbo vakarais. Teko mokyti rusų kalbą pašauktiems naujokams.
Gegužės 1-os šventė iškilmingai švenčiama ir Židikuose. Abi pradžios mokyklos (be lietuvių buvo atskira keturių skyrių žydų mokykla) toje šventėje dalyvavo privalomai. Tą dieną oras pasitaikė gražus, šiltas. Miestelio gatvėse buvo eisenos su sustojimais numatytose vietose ir kalbomis. Eisenos priekyje buvo žydų mokyklos mokiniai, kurie vieni ir rėkė “uha!” po kiekvienos kalbos. Iš mokytojų kalbėjo tik viena mokytoja žydė rusiškai. Aš ėjau prie savo trečio skvriaus. Praeinant pro vieną namą, prie kurio stovėjo valsčiaus valdžia ir nemažas būrys žmonių, pasigirdo garsiai pasakvta rusiškai mano adresu pastaba: “žiūrėkite, šis mokytojas atrodo taip nusiminęs tartum jis dalyvautų ne gegužės pirmosios iškilmėse, bet laidotuvių procesijoje”. Kitas jam pritarė: “Žinoma, baltagvardietis kitaip ir negali”. Nepykau dėl šių pastabų, nes buvo teisingos.
Po iškilmių, grižus į mokyklą, kas tai iš mokytojų paklausė, ką tie vyrai apie mane kalbėjo? Nemokėdami rusų kalbos, mokytojai suprato tik du žodžius iš pastabos: “učitel” ir “bielogvardėjec”. Man paaiškinus pastabos prasmę, viena mokytoja pasakė: “saugokis, pulkininke, tie šunes ant tamstos jau urzgia, ko gero, gali ir įkąsti”. Vėliau teko sužinoti, kad ta pastaba buvo pasakyta atvykusio iš Mažeikių enkavedisto.
Po šių iškilmių pajutau pavojų, nors dar ir neaiškų, bet, maniau, kad iki mokslo metų pabaigos manęs nelies. Vėliau maniau nuvažiuoti kuriam laikui pas savo gimines į Dzūkiją. Su tokiomis mintimis gegužės 10 d., šeštadienį, po pamokų, kaip ir kiekvieną šeštadienį, parėjau į savo ūkį, buvusį 11 km nuo Židikų.
SUĖMIMAS IR PIRMAS TARDYMAS
Tą vakarą pas mane buvo užėjęs parvykęs porai dienų iš kariuomenės liktinis puskarininkis, kaimynas D. Mums besikalbant svečių kambaryje apie pusę dvyliktos pasigirdo stiprus beldimas į išorines duris. Aš su svečiu ir mano žmona pašokome nuo kėdžių ir klausėme. Beldimas pasikartojo. Aš išėjau į prieškambarį ir, pajutęs už durų lauke keletą žmonių, paklausiau: kas ten?
— Atidaryk duris, — išgirdau rusiškai įsakymą. Vos spėjau atidaryti duris, buvau apakintas stiprios elektros šviesos, pamačiau įremtą man į krūtnę pistoleto vamzdį ir išgirdau komandą: — Rankas augštyn! Traukis atbulas į kambarį!
Atbulas, iškeltomis rankomis, su įremtu pistoleto vamzdžiu į krūtinę, grįžau į kambarį, kuriame buvau palikęs savo žmoną ir puskarininkį D. Paskum mane įėjo keli ginkluoti enkavedistai. Tas, kuris buvo įrėmęs pistoletą, įsakė mano žmonai ir svečiui irgi iškelti rankas augštyn ir mums visiems atsistoti prie sienos, veidu į ją. Padarę visiems asmeninę kratą, leido rankas nuleisti ir nuo sienos atsitraukti. Atsisukęs aš kambaryje pamačiau Mažeikių apskrities saugumo (NKVD) viršininką, leitenantą Muchiną, jo padėjėją lietuvį, pasienio policijos Pikelių rajono viršininką lietuvį ir keturis NKVD kareivius. Prieškambaryje matėsi dar vienas kareivis. Visi jie buvo ginkluoti autom, šautuvais. Kieme girdėjosi žingsniai dar kelių kareivių. Kaip vėliau sužinojau, mane suimti buvo atvykę vienuolika vyrų, saugumo viršininkas su savo padėjėju ir devyni kareiviai. Pasienio policijos rajono viršininką iš Pikelių miestelio jie buvo paėmę tik tam, kad parodytų kelią į mano ūkį.
Atsisukus nuo sienos, mano žmonai buvo leista atsisėsti. Saugumo viršininkas kreipėsi griežtu balsu prie puskarininkio D.:
— O tu kas per vienas ir ką čia veiki?
— Esu puskarininkis D. atostogose, o ką aš čia veikiu, tai ne jūsų reikalas, — aštriai atkirto šis.
— Parodyk dokumentus, — suriko Muchinas.
Puskarininkis D. parodė jam atostogų liudijimą.
Pavartęs jį ir akimis permetęs, grąžino puskarininkiui, leido jam atsisėsti ir kreipėsi į mane:
— O tu parodyk man, kur laikai paslėptus ginklus.
— Jokių ginklų aš neturiu, — atsakiau jam. — Išeidamas iš kariuomenės, turėtus ginklus palikau pulke. Buvau parsinešęs mažą nuosavą pistoletą, bet pernai rudenį jį iš manęs paėmė atvykęs iš Židikų milicininkas. Jei reikia, ginklų grąžinimo kvitus galiu parodyti.
— Ne apie tokius ginklus aš tave klausiu, — tarė Muchin. — Pas tave ūkyje yra paslėpta nemažai stambesnių ginklų, tai tu parodyk, kur jie yra.
— Aš pakartotinai sakau, kad mano ūkyje jokių ginklų nėra, o jei jūs netikit, tai jieškokit patys.
— Na, o prieškomunistinės literatūros turi? — paklausė Muchin.
— Taip turiu, — atsakiau.
— Kas tai per literatūra?
— Nuo dvigalvio aro iki raudonosios vėliavos, generolo Krasnovo; Studentai, meilė ir Čeką...
— Čia šlamštas, o ne literatūra, — pertraukė mane Muchin. — Aš klausiu apie priešvalstybinius lapelius (letučki) ir proklamacijas.
— Tokios literatūros aš neturiu, — atsakiau.
— Neturi? Na, tai mes patys pajieškosime. Ką laikai šioje spintoje? — paklausė jis, rodydamas į knygų spintą.
— Spintoje laikau knygas, žurnalus ir senų laikraščių komplektus, o taip pat ir mūsų kariuomenės statutus.
Prasidėjo krata kambariuose. Knygų spintą peržiūrėti Muchin pavedė savo padėjėjui, o pats įėjo į miegamąjį, kuriame tuo laiku miegojo mūsų devynių metų dukrelė. Mano žmona įėjo paskum jį į miegamąjį, o aš pasilikau svečių kambaryje. Viršininko padėjėjas knisosi knygų spintoje. Po kelių minučių jis sušuko:
— Drauge leitenante, eikš greičiau čia, aš suradau šifrą!
Aš krūptelėjau pamanęs, kad jis pats bus kokį nors šifrą pakišęs ir dabar tvirtins suradęs jį mano knygų spintoje. Aš greit prišokau prie jo ir nudžiugau: rankose jis laikė atidengtą gaidų sąsiuvinį, čia pat atsirado ir Muchin. Ištraukęs iš padėjėjo rankų sąsiuvinį, dirstelėjo į jį ir, metęs ant grindų, piktai sušuko:
— Tu kvaily, juk čia tik paprastas gaidų sąsiuvinis, o tau pasivaideno šifras.
Aš nusišypsojau ir pamaniau: koks, tu nabagėli, esi nemokša, jei nemoki gaidų atskirti nuo šifro. Norėjai įsiteikti naujam savo ponui, o jis už tai tave kvailiu išvadino. Man net gaila jo pasidarė.
Kratą darė tik gyvenamame name, ir ji užtruko iki 4 val. ryto. Po kratos jie paėmė visus mano asmens dokumentus, ordinus ir atsižymėjimo ženklus, keletą albumų su nuotraukomis ir keletą religinio turinio knygų. Kratos protokolo nerašė.
Pasibaigus kratai, Muchinas įsakė man apsirengti ir pasiimti su savimi keletą pamainų apatinių skalbinių ir dekį, nes aš esąs suimtas ir turėsiąs vykti su juo.
Skaudančia širdimi atsisveikinau savo žmoną ir miegančią mažą dukrelę, ginkluotų kareivių lydimas, išėjau iš namų nesitikėdamas, kada nors vėl juos pamatyti, nes žinojau, kad kas pakliūva į enkavedistų nagus, tas negali turėti vilties kada nors vėl naudotis laisve.
Išėjęs į kiemą, aš buvau pasodintas į automobilį tarp Muchino ir jo padėjėjo. Prie šoferio atsisėdo automatu ginkluotas kareivis, kiti kareiviai susėdo į sunkvežimį. Mane vežė į Mažeikius.
Tą pačią naktį kita NKVD grupė buvo pas mūsų kaimyną, pulkininką leitenantą V. Jo neradę, iškrėtė namus ir išvažiavo.
Mažeikiuose enkavedistai perdavė mane vietinės daboklės administracijai. Visi pareigūnai buvo lietuviai. Daboklė buvo įrengta miesto valdybos namo rūsyje. Raštinėje iš manęs paėmė atsivežtus iš namų skalbinius, pinigus ir kitus smulkius daiktus. Su savimi turėjau ir Židikų mokyklos trečio skyriaus durų raktą. Vyresnįjį daboklės prižiūrėtoją paprašiau raktą perduoti Židikų mokyklos vedėjui, kuris tą dieną turėjo dalyvauti įvykstančiame mokytojų suvažiavime. Tuo būdu norėjau painformuoti savo kolegas mokytojus apie mano suėmimą. Vėliau sužinojau, kad šis mano prašymas buvo išpildytas.
(Bus daugiau)
