NAUJĄ BARĄ PRADĖJUS
Nesustabdoma laiko tėkmė neša mus, ir mes, štai, vėl pradėjome Naujuosius 1954-sius Metus. Ne mūsų rūpestis vien spėlioti ar pranašauti, ką jie atneš neramiam pasauliui. Kokių vilčių ar kartaus nusivylimo jie suteiks namuose ir Azijos sniegynuose žudomai lietuvių tautai, po visą pasaulį išblaškytiems laisviesiems jos žmonėms.
Bet kokie įvykiai, darbai ir žygiai — neateina ir nepasidaro patys savaime. Gyvenimo ratą suka žmogus. Žmogus ir žmonės, savo darbu, savo ištverme ir idealistine kovos dvasia, kuria tiek savo asmeninį, tiek visos tautos gyvenimą, darbus ir žygius.
Jau dešimtuosius metus herojaus atkaklumu besigrumianti Lietuva kraujo antspaudu įpareigoja mus, visus laisvuosius lietuvius, bent išlikti lietuviais ir padaryti visa, kas yra mūsų galimumų ribose.. Taigi, ir šių 1954-jų metų tradicine proga, mes ir be jokių pranašavimų tikrai žinome, kad mums ir mūsų Gimtajai žemei jie bus tikrai laimingesni tik tuo atveju ir tiek, kiek mes patys kiekvienas išsilaikysime lietuviškosios kovos dvasioje, kiek nepalūšime ir nedingsime kovoj ančiai Tėvynei “be likusio ženklo, jog žmonėmis buvę...
Nepriklausomos Lietuvos mokykla ir kariuomenė mūsų vyrijai pakankamai giliai idiegė gražiąsias tautines tradicijas, be kurių mes jau seniai būtume supilkėję ir paskendę svetimuosiuose vandenyse. Viena tokių labai ryškių mūsų kariuomenės tradicijų, mūsų auklėtojų ir mokytojų — Nepriklausomybės kovų veteranų—mums įsąmoninta, tai savosios spaudos pamėgimas, jos ugdymas ir tobulinimas.
Mums būdavo kalbama ir rašoma, kad šaunus spausdintas žodis—esąs pats didysis mokytojas ir auklėtojas; kad sklandžiai ir aštriai spaudos ženklais išreikštos žmogaus mintys yra, tarsi, kulkos, tiek savųjų nesusipratimui palaužti, tiek tėvynės priešui į pačią širdį smogti . . .
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savaitraštis-žurnalas KARYS, per 21-rius metus, tėvynėje atliko didžiulį mūsų jaunuomenės švietimo, mokymo ir auklėjimo darbą. Tad yra suprantama, kodėl jis atgijo, o per trejus pastaruosius metus prigijo, ir šioje Jungtinių Amerikos Valstybių šalyje.
Sunkiu darbu, paskutiniu dolerių ir sutelktinėmis pastangomis ligšiol išlaikytas mūsų KARYS,štai, naujomis jėgomis ir visa energija žengia priekin. Naujasis 1954-jų metų darbo baras, reikia tikėtis, ne tiktai išlaikys savo ligšiolinėse gretose mūsų žurnalo bičiulius, bet ir sutelks dar daugiau naujų jėgų: naujų skaitytojų, bendradarbių, visokeriopų rėmėju iš visų šalių, kurias tik KARYS, plačiai bežygiuodamas, apkeliauja.
Kiti metai — kiti lapai!
Ak, ir mūsų KARIO puslapiai, štai, kuklesni, plikesni, nešviečiantys geru popieriumi. Tačiau — būkime realistai. Gyvename karo būklėje. Sunki įtempta ir visa mūsų gyvenamoji aplinka. Kaip ir anksčiau, kovų metais, žurnalas savo išviršiumi supilkėdavo, laikraštinę formą įgydavo, tačiau ir po paprastesnių drabužiu, po kuklia kareiviška miline, labai gyvai ir kariškai pulsuodavo KARIO širdis, — jo raštų mintys, jo šviežias, sodrus, gaivus ir gyvenimiškai įvairus didesnės apimties turinys.
Turima patirtis ir žurnalo egzistencijos realybė, šio brangmečio akivaizdoje, kol susikurs geresnės sąlygos, ir dabar diktuoja mums panašiai elgtis, kaip ir anais 2-jo Pasaulinio karo kovų ir negando metais. Tačiau, kai sukrusime į didžiąją KARIO talką, kai visi įdėsime į jį savosios plunksnos indėlį — ir šie pilkieji lapai sušvytės žalia kovos dvasia, šviežia mintimi, įvairesne forma. Didesnė apimtis leis didesniam kiekiui autorių ir dažniau pasisakyti.
Taigi, visu mūsų bičiulių rankose ir geroje valioje tolimesnis visuotinis žurnalo pasisekimas. Ši mūsų gražioji kultūrinė tradicija gyvuos tol, kol mes ją visi puoselėsime ir plėsime. Gyvas, įdomus laikraštis ar žurnalas — ne vieno žmogaus darbas.
Persitvarkiusion redakcijon susibūrę senieji KARIO darbuotojai, nuoširdžiai pradedame šį platų, atsakingą snausdinto žodžio darbą, tvirtai tikėdamiesi visų mūsų karių, šaulių, veteranų, legionierių, visų senų ir jaunų, lietuvių talkos ir visokeriopos paramos.
SIMAS URBONAS
