DARIAUS IR GIRĖNO TRAGEDIJA PRISIMINUS
PROF. DR. VINCAS KANAUKA
Dariaus ir Girėno žygis — vienas įspūdingiausių, kartu vienas tragiškiausių įvykių Lietuvoj Nepriklausomybės laikais. Jisai mus jaudino nevien savu didingumu ir drąsa. Šis žygis buvo skirtas Lietuvai, Darius ir Girėnas pasiryžo įrašyti Lietuvos vardą į eilę pirmųjų, kurie skina kelią pasaulio pažangai 20-tame amžiuje.
Jau patsai pasiruošimas skristi visus labai jaudino; virpėdami laukėme meto, kada jie pakils. Jaudinomės dėl nepalankaus oro ir kitų kliūčių, kurios galėjo sutrukdyti. Periodinėje spaudoje šis klausimas buvo plačiai ir gyvai svarstomas. Dariaus ir Girėno skridimo problema buvo diskutuojama kiekviename name, kiekvienoj šeimoj. Gal būt daugiausia jaudinosi mokyklų vaikai, vaikų darželiu pradedant, pasakiška fantazija pagražindami senus spėliojimus.
Pagaliau radijo bangomis atėjo žinia, kad išskrido. Sulaikę kvapą ir nepamesdami vilties, laukėme tolimesnių žinių. Skeptikus graužė juodos mintys, kad žygis nepavyks, kad tokiomis sąlygomis negali pavykti. Tokių paprastai niekas nemėgsta, jiems aštriai atsikirsdavo.
Pavakaryj pagaliau atėjo žinia, kad per Airiją ir pietinę Angliją perskrido lėktuvas, kuris pagal išorines žymes turėtų būti Lituanika. Kiek vėliau panaši žinia ateina iš Paryžiaus. Kyla entuziazmas. Skaičiuojama, auštant ar saulei tekant, jie turi nusileisti Kauno aerodrome.
Po pusiaunakčio minių minios žmonių renkasi į aerodromą. Visi linksmi, skaičiuoja valandas ir minutes, kada pamatys Lituaniką. Garbės eskadrilė laukia ženklo pakilti, kad juos sutiktų prie Lietuvos sienos.
Bet valandos slenka, o jų nėra. Juodos mintys skverbiasi, ūpas krinta. Pagaliau prasideda diena, žmonės turi grįžti į darbą. Visi nujaučia, kad kas nors negera atsitiko su lėktuvu, bet dar turi kibirkštėlę vilties, kad gal dar lakūnai išliks gyvi.
Netrukus vokiečiai praneša, kad Lituanika nukrito ir sudužo prie Soldino, vakariniuose Prūsuose, ir kad abu lakūnai žuvę.
Sunku apsakyti tą liūdesį, kurį pergyveno visi, — nuo mažiausio iki seniausio. Nutilo dainos, radijo transliavo tiktai liūdną muziką, žmonės nesijuokė, net nesišypsojo, tik tyliai tarp savęs kalbėjosi. Tai buvo visuotino gedulo diena.
Vokiečiai perdavė lakūnų kūnus su pagarba, priderančia lakūnams, nugalėjusiems Atlanto vandenyną. Vėliau perdavė ir patį lėktuvą, surankioję jo sudužusias dalis.
NELAIMĖS PRIEŽASTYS
Sunku buvo nustatyti šios nelaimės priežastį. Buvo tik viena žinoma, kad juos netoli katastrofos vietos užtiko smarki audra su perkūnija ir naktis buvo labai tamsi. Audra galėjo sugadinti lėktuvą; tokiomis sąlygomis instrumentai galėjo sugesti, ir lakūnai galėjo nustoti orientuotis aukštumoje; matyti žemės dėl tamsos ir audros jie negalėjo. Be to, matyt jie buvo labai išvargę.
Buvo visokių spėliojimų, bet nesant tikrų įrodymų, tikra neabejotina priežastis, kiek atmenu, nebuvo nustatyta.
Kaip paprastai, tokiais atvejais kyla visokių įtarimų. Buvo kalbų, kad ši nelaimė-—vokiečių darbas: kad vokiečiai juos pašovė, kad jie turi paslaptingus spindulius, kuriais gali sustabdyti lėktuvo motorą. Buvo kalbama apie paslaptingą oro zoną, kurią vokiečiai nutiesė prieš Lenkiją, ir kurią karo atveju joks lėktuvas negalės perskristi, ir kad Dariaus ir Girėno lėktuvas buvo pirmoji bandomoji auka.
Buvo aišku, kad šias kalbas kurstė nedraugiškas Lietuvai elementas ir reikėjo padaryti joms galą. Žuvusiųjų kūnai buvo nuodugniai ištirti ir nerasta jokių pašovimo žymių. Lėktuvas taip pat neturėjo žymių, kad būtų buvęs pašautas.
Kai dėl paslaptingųjų spindulių, tai matematikas prof. Žemaitis, kuris buvo ir oro sporto draugijos pirmininkas, griežtai paneigė tokią mintį, pavadinęs ją fantazijos padaru ir patikindamas, kad nėra tokių spindulių, kuriais galima būtų sustabdyti svetimo lėktuvo motorą. Po keleto metų prasidėjęs karas patvirtino, kad jokių tokių spindulių nebuvo, lėktuvai skraidė kur norėjo.
NELENGVA BUVO UŽBALZAMUOTI
Dariaus ir Girėno palaikai buvo padėti anatomikume Medicinos fak. rūmuose Kaune, Mickevičiaus g-vėj. Anatomijos profesoriui J. Žilinskui buvo pavesta kūnus globoti ir užbalzamuoti. Tai buvo nelengvas uždavinys, nes balzamavimą reikia pradėti greit po mirties, o čia jau buvo praėję keletas dienų. Todėl balzamavimo reikalas buvo komplikuotas ir užsitęsė keletą savaičių. Kūnai nebuvo rodomi publikai, nors norinčių pamatyti buvo labai daug. Balzamavimo metu tai buvo neįmanoma. Aš pats, kaip topografinės anatomijos dėstytojas tais laikais, galėjau laisvai įeiti į anatomikumą ir juos matyti.
Balzamavimas, nors ir nebuvo lengvas, bet bendrai imant, pavyko neblogai. Užbalzamuoti kūnai atrodė gelsvai—vaškinės spalvos, nebuvo nustoję savo natūralios išvaizdos. Abiejų veido išraiška buvo tokia, kaip jie atrodė ant fotografijų ir kiekvienas lengvai galėjo juos atpažinti. Nebuvo matyti jokių didelių sužalojimų ar apibjaurinimų.
Vėliau karstai su balzamuotais kūnais buvo patalpinti į mauzolėjų, kuris buvo specialiai jiems pastatytas gražiausioj Kauno kapinių vietoj, prie Vytauto prospekto. Nors tai buvo puošniausias paminklas visose Kauno kapinėse, bet palyginus su jų atliktu žygiu, jisai atrodė kuklus. Norėjosi matyti ką tai nepaprasta, lygiai kaip ir jų žygis buvo nepaprastas.
Bet kaip toks paminklas jau jiems neturėjo reikšmės. Jie pastatė sau patys nematerialinį paminklą žmonių širdyse, gyvą visų lietuvių sieloj. Jų vardais Lietuvoj buvo vadinamos ištisos vietovės, gatvės, aikštės, mokyklos, organizacijos. Poetai juos garbino savo poezijoj, muzikai kūrė jiems muzikos kūrinius, dailininkai visaip stilizuodami piešė jų paveikslus. Jų paveikslas buvo iškaltas ant Puntuko, didžiausio akmens Lietuvoj prie Anykščių. Šis visų mėgiamas ir gerbiamas Lietuvos gamtos eksponatas tapo paaukotas šių 2-jų didvyrių garbei.
Darius ir Girėnas Nepriklausomoj Lietuvoj buvo pagerbti taip, kaip niekas iki tol nebuvo pagerbtas. Dariaus ir Girėno vardas lai lieka amžinas ir lai skatina viso pasaulio lietuvius kilniems žygiams, dideliems darbams.
Kiekviena meilė yra žmogaus sielos šventybė, bet visų didžiausia šventybė — tėvynės meilė.
