Partizanai: Istorija ir dabartis

Kario Atsiminimai

1954m. 1

KARIŪNO ATSIMINIMAI

SIMAS URBONAS

Amžinam, atminimui keturiasdešimt trims XI-os laidos broliams, drauge su manim žygiavusiems sunkiu kariūno keliu.

Atleiskite, radę tik vieną tūkstantąją dalelę to, kuo gyventa.

Autorius

KETURI NUBUDIMAI

Mano motina dažnai kalbėdavo švelniais mažybiniais žodžiais.

—Kelk, sūnuti! Kelk, Simanėli! Saulelė jau svirne stogu ridinėjasi. Avelės tvarte jau seniai tave šaukia. Atsibusk, pamatysi, kiek uogelių vyšnyne prinokę. O avietės už svirno—tik raudonuoja ir kvepia . . . Kelk! Ar negirdi, kaip jauni gaidžiukai kluonienoj giedot mokinasi. — Ir jie jau nemiega. Nubusk! Poterėlį sukalbėk. Nors. persižegnok, —- vasaros ryto saldybėje vos girdžiu pro miegus švelnų mamos balsą.

Taigi, mano motina tikrai gausiai vartodavo švelnių malonybinių žodžių. Kaip ir daugelis gimtojo sodžiaus mamų. O ypač keldamos savo patį mažiausią ir daugiausia mylimą piemeniuką.

Ak, ta vaikučio veidą glostanti motinos ranka... Ji tokia lengvutė, švelni... Kai paliečia mieguistą skruosčiuką, tai, rodos, medumi teptų. Nors tos kaimo motinų rankos tokios sunkios, gyslotos, nuo visokių darbų pašiurpusios.

Kai aš, palikęs lovą ir užsitraukęs kelnaites, nukidzenau į kiemą — iš tikrųjų pamačiau daug daugiau įsirpusių vyšnių. Ypač ant anos kupliosios, kurios šakos svirnelio stogo pasterblius plačiai dengia. (Ne kartą, būdavo, su jaunesniąja sesute svirno sąsparomis ant stogo užsirangome. O uogų—nors rieškučiomis žerk).

Trąšioje patvorės žemėje, prie pat svirno kertės išsikerojęs, senas avietynas—taipgi dar labiau raudonavo minkštutėmis kvepiančių uogų kepuraitėmis. Kiek toliau, sodo pievoje, nuostabiai spindėjo rasažolių taurelės, sklidinos rytmečio džiaugsmo ašarų . . .

Kai aš kiemu prabėgau kiek nugąsdintų gaidžiukų ir vištyčių būrį, skubėdamas prie tvarto durų, visi miegai man jau buvo seniai išdulkėję. Šią valandėlę piemeniuko dalia man atrodė ne tokia jau vieniša ir liūdna-

*

—Kuopa, keeelk! Kelt, kuopa! Kas į ambulatoriją! — kariūno, kuopos budėtojo, balsas, lyg šaltu, sūriu vandeniu perlieja keliasdešimt išrikiuotų lovų. Jo nebepaklausyti tegali vos kelias ar keliolika sekundžių. Jau vien tas skardus, griežtas komandos riksmas visus verčia šokti iš prisūdytos patalynės; kad tik greičiau nutiltų budinčiojo plyšojimas, kad suspėtum apsitaisyti, nusiprausti, patikrinti šautuvo išvalymą (batai jau iš vakaro išblizginti — veidą rodo) ir stoti rytinio patikrinimo.

Gruodžio rytas dar ankstybas, už langų tamsu. Elektros šviesa nejaukiai spigina praplėštas akis, kaip kad ana rytmetinio kėlimo komanda supurto nervus. Atgrasus, slegiantis nubudimas Karo Mokykloje žiemos rytą. Tiek skyrininkas, liek vyresnieji—čia šaukia į visas puses: gyviau, kariūnai, gyviau! Mat, ant jauniausiojo pirmo kurso kariūno čia visi rėkia, visi savo galią rodo.

Rytinis patikrinimas — griežtas, nuodugnus, šiurkščių pastabų ir pabaudų lydimas; atšiaurus, supurtantis, kaip tas ledinis vanduo bendroje prausykloje, po atsuktais čiauptuvais-

Po patikrinimo mes bėgame. Bėgame triukšmingai geležiniais laiptais oran. Per sniegais ir gruodą bėgame keletą ratų aplink sporto aikštę, bėgame gimnastikos salėn, ir vėl oran.

Man prieš akis—dar visas tūkstantis tokių rytų ... Tūkstantis tokių nubudimų, patikrinimų,bėgiojimų ...

Kada sukaitę, alkani grįžtame į kareivines, kada rytmečio šviesoje Karo Mokyklos rūmų aplinką užlieja dainų posmai, — žvaliai įsiliepsnoja žiemos vėjuje nugaivinti mūsų veidai, vyriškai suplaka širdys. Kariūnų kuopa, lyg vienas žmogus, per šaltį ir sniegą smagiai traukia valgyklon, prie kava garuojančio pusryčių stalo.

Stebiuosi pats savimi, kad dar tik prieš valandą buvau toks surūgęs, prislėgtas ir nelaimingas.

Ta naktį priešo bombonešiu šniokštimas stačiai virš mūsų galvų buvo netikėtesnis, negu perkūno sugriaudėjimas Kalėdų išvakarėse. Pavojus užgriuvo tą minutę, kada aš jau visiškai migdžiausi, knyga rankoje, o mano žmona maitino zirzlią nubudusią mūsų mažiausiąją mergytę.

Siaubas atėjo be jokio įspėjimo, be pavojaus sirenų baubimo. Kas galėjo patikėti, kad rusų lėktuvai prasiverš net iki Vilniaus? . . .

Staiga nubudęs, nespėjau sumesti šios minties, kai sudrioskėjo pirmųjų bombų visa triuškinantys sprogimai. Jaučiau, jog pataikyta labai arti. Storulės namo sienos ir langų stiklai taip suvirpėjo, lyg būtų prasidėjęs didelis žemės drebėjimas.

Žmona, su mergyte prie krūtinės, sėdėjusi ant lovos krašto, pirmąją sprogimų sekundę taip ir sustingo, tarsi būtų paraližuota. Ji tiktai palengva ištiesė rankas ir klyktelėjusį kūdikį nuleido ant pagalvės . . .

Jos veidas staiga išblyško, kaip labai susirgusio žmogaus. Mirties siaubo apimtas jos žvilgsnis kiaurai persmeigė mane. Be žodžių pajutau savyje jos skaudų priekaištą: o tu vis tvirtinai, kad jie čia jokiu būdu atskristi nebegali ...

Keliolika sekundžių žmona buvo bauginančiai rami ir tyli. Paskui ji nervingai pašoko, puldinėdama prie drabužių. Griebėsi rengti mergytę, nevykusiai stengėsi apsivilkti bent megstuku ir pati, žadino kitus vaikus.

Pašokęs iš lovos, skubiai išjungiau šviesą, nors langinės buvo ir uždarytos. Apgraibomis suradau ant staliuko gulėjusį žvakigalį. Kūdikis liovėsi verkšlenęs ir tik ramiai stebėjo žvakės liepsnelės mirksėjimą- Kažkodėl buvo labai panašu į laidotuves . . .

Pirmosios bombonešių bangos ūžesys susilpnėjo. Staiga vėl sugriaudėjo sprogimai, šį kartą — jau daug toliau.

Po keleto minučių visi keturi vaikai, ir mudu su žmona, jau buvome apsirengę. Atsargiai išėjau koridoriun ir palengva pravėriau išorines duris.

Vasario mėnesio dangus buvo rūsčiai debesuotas. Vienur kitur miesto pakraščiais burzgė atskiri priešo lėktuvai. Retkarčiais horizonte švysterėdavo kažkokių signalų ar tolimų bombų sprogimų ugnys. Tada tamsa dar klaikiau užliedavo netikėto puolimo išgąsdintą miestą.

*

Ketvirtasis nubudimas — pats baisiausias. Jis mane kankina jau dešimtuosius metus.

Aš dabar nebegirdžiu švelnių motinos žodžių. Neslegia manęs pirmųjų mokslo dienų vargai

Karo Mokykloje. Dabar nebekrinta ant manęs priešo lėktuvų bombos gimtosios žemės miestuose . .

Aš čia nubundu daugybę kartų: naktimis ir dienomis, dirbdamas ir poilsiaudamas, pats vienas ir draugėje su savaisiais. Ir vis tas pats siaubas, ta pati rūškana tikrovė. Aš nebejaučiu po kojomis savo Gimtosios žemės! . . .

Ne! Tai ne aš nubundu! Manyje nubunda, skausmingai įsiliepsnoja, žodžiais neišsakomas ilgesys; ir tų tėviškės sodo avietynų, ir tų paprastučių, raudonuojančių Karo Mokyklos rūmų. ak, ir to mielojo sostamiesčio—senelio, mūsų amžinojo Vilniaus ...

Didis namų pasiilgimas čia lydi mane lyg koks nenusikratomas šešėlis, tarsi kokia liga ar priekaištaujančios sąžinės balsas. Sekioja jis mane visur. Ir žaliojo miesto žydinčiose paunksmėse, ir toje turtuolių rezidencijoje, kur aš dabar dirbu.

Kiekvieną rytą, kai tik aš einu per senąjį ponios sodą, laistyti gėlių ar parinkti daržovių — nejučiomis gaivališkai pasijuntu, tarsi vaikščiočiau tėviškės obelų paunksmės ramybėje ...

Pakraščiuose, į jūros pusę, ošiančios tamsiašakės eglaitės man kasdien primena aną jauno eglyno ošimą gimtųjų namų galulaukėse; kur siaurutė Lašaša sruvena, kur Šilavoto augštumų smėlynai geltonuoja ...

Kartais, ką bedirbdamas, kai pakeliu akis į šalimais stovintį savo bosą, senąjį lietuvį, man pasirodo, tarsi būtų mano tikrasis tėvas, tvirtai bestovįs savųjų arimų vagose ...

*

Long Island’o vasaros pats gražumas. Su tvankiais karščiais, su melsvomis ūkanomis tolumose, su šios salos didžturčių, miestelėnų ir darbininkų srūvančio prakaito persunktu gyvenimo ritmu.

Šį vakarą, po sunkaus dienos darbo, aš ilgai sėdžiu vienišas savo atvirame priebutyje, šeima jau ilsisi.

Grįžęs iš darbovietės, aš iki sutemų krutėjau prie savo kuklios gūžtos. Dabar mane apėmė fizinis nuovargis, o drauge atėjo didis noras pabūti vienam savyje, su knyga ar plunksna rankoje-

Knyga ir plunksna, tai mano džiaugsmas ir mano “liga” nuo pat pirmosios jaunystės dienų. Aiman, kiek gerų knygų pasiliko mano buto spintose Vilniuje ... Ten pasiliko ir mano širdies ir plunksnos pirmieji mėginimai.

Mano ilgesys šiandien kažkodėl mane atkakliai šaukia į tėvynę, į jaunystės dienas kariuomenėje.

Nei nepasijuntu, kad aš jau besklaistąs prieš dvidešimt trejus metus parašytus savuosius “Kariūno atsiminimus.” Šią savo knygą gavau kaip dovaną, būdamas Vokietijoje.

Nugeltę, neregėtai nučiupinėti šių irstančių tomelių lapai. O man jie tokie mieli ir drauge tokie tolimi, laiko ir erdvės perspektyvoje.

Jau vidurnaktis. Palinkęs prie lempos gaubtuvo, aš tai vienoje, tai kitoje vietoje perbėgu akimis ištisus pluoštus knygos lapų.

Staiga manyje netikėtai nubunda ir įsiliepsnoja nenumaldoma mintis — vėl drauge su manąja plunksna, išgyventi tuos šaunius trejus jaunystės metus Karo Mokykloje; jaunystės, lydimos mokslo ir sunkaus darbo, lydimos karinių dainų, tėvynės laukų ir vieškelių platumose, — jaunystės, kaip ir mūsų visų, šnabždančios pirmosios meilės burtų nesibaigiančią pasaką . . .

Šiandien liepos 4 diena 1953 metų. Žiū, juk tai didi diena šios didžios šalies istorijoje. Nebereikės šiandien ir darban eiti.

Dabar jau treča valanda ryto. Prieš mane guli pluoštas baltų popieriaus lakštų.

“Mano sieloj šiandien šventė.

Skambink, sese, dar linksmiau!” ...

— Sese, mano širdie, motina, mano tėvyne! ...

Aš pradedu ...

NEMUNAS IŠ TOLO ...

Ak, tas Nemuno vingis ties Birštonu! O ypač kai pasižiūri iš pamiškių nuo Prienkalnio. Koks jis didingas, grakštus. Sidabro juosta išlinkęs žaliuojančių girių gauruotam kilime.

Šalimais, lyg įvairiaspalviai brangakmeniai susagstyti, tolumose spindi Birštono, Jiezno, Prienų bažnyčių bokštai.

Čia gi, pamiškėje, tankesniais ir resvesniais guotais sustojusios lieknos senpušės. Kvepiančių sakų krauju apkrešėję jų liemenys išdidžiai šauja į mėlynuojantį vasaros dangų. Tarsi kokių milžinų sargybos, dieną naktį jos žiūri į tą kūrėjų Kūrėjo sukamponuotą Sidabrinio žalčio paveikslą.

Žaliarūtės pušų viršūnės metų metais čia ošia neišsakomą, nesuprastą Visatos didybės ir grožio dainą ...

Tarsi kiečiausiam varyje įrėžtas, šis paveikslas tebestovi mano atmintyje, mano širdyje, iš pat pirmųjų vaikystės metų.

Nemažiau sužavėtas, aš jį dar kartą plačiai peržvelgiau ir aną tolimą vasaros popietę, važiuodamas iš Prienų savo tėviškėn.

Šviesaus, ūsuoto veido kresnas kaimietis smagiau paragino arklius. Mūsų vežimas, girgždėdamas ir krypdamas į šalis, pakilo į paskučiausią kelio pakopą, jau visai pamiškėje.

Žvilgsniu atsisveikinęs mėlynuojančias užnemunės tolumas, savo mintimis įsijungiau į šią dieną, į vežime draugingai sutūpusių bendrakeleivių pokalbius.

Tai, sakai, Augustin, šiandien gerai gavai už savo širmį? — jau kelintą kartą klausia mano brolį stambus, žilstelėjęs kaimynas. Jis sėdi su broliene ant užpakalinės vežimo pasostės. Pasostė pridengta dailiu, raštuotu, pačios Augustienės išaustu uždangalu.

Brolis plačiai nusišypso, pasuka ūsą, ir tęsia toliau šios dienos prekymečio įspūdžius, smulkiai nupasakodamas ginčus su žydeliais dėl širmuko kainos; tai vėl peršoka į savo atsiminimus iš Pirmojo Pasaulinio karo dienų, kaip jis, caro Rusijos grandinis, su savo 29-ju Sibiro šaulių pulku ties Vištyčiu peržengė Rytprūsių sieną.

(Bus daugiau)

ANTPEČIAI PLATŪS. BET PILVAI TUŠTI

ST. ŠIRVYS

Pastarojo karo metu netikėtai buvau susitikęs Sibiro lietuvį, patekusį į vokiečių nelaisvę. Neturėjome laiko ilgiau su juo pasikalbėti. Tepasikeitėme tik vienu kitu žodžiu.

Jis buvo gimęs ir augęs Sibire, bet lietuviškai gražiai ir taisyklingai kalbėjo kupiškėnų tarme.

—    Kaip patekai į vokiečių nelaisvę, brolyt? — paklausiau.

—    Nagi šitaip! — pradėjo pasakoti.

—    Mes tada spaudėme vokiečius, ir jau artėjome prie Orio miesto. Mūsų virtuvės ir intendantūra toli užnugaryje pasiliko. Daug dienų nieko valgomo negavome. Valgėme, ką laukuose užtikome. Buvome peralkę ir vos kojas vilkome.

Tuo laiku išėjo potvarkis, kad raudonajai armijai įvedami antpečiai. 1917 m. bolševikai plėšė antpečius karininkams, o 1941—1944 m. karo metu patys juos įsivedė. Vietoj duonos ir kitokio maisto — fronte susilaukėme plačiausių antpečių. Ir turėjome tuoj juos užsisiūti.

“Kad jau dėtis, tai užsidėti kuoplačiausius. Savo platumu skirtingus nuo buržuazinių kariuomenių,’’ — matyt, taip galvojo bolševikų viršūnės.

—    Nėra tvarkos mūsų motinėlėje Rusijoje, — kai kurie senesni rusai nusiskundė savo artimųjų draugų tarpe. — 1915 m. caro valdžia, vietoje šovinių ir sviedinių, į frontą siuntinėjo kryželius ir šventus medalikėlius, o dabar, vietoj maisto, atsiuntė plačiausius antpečius ...

—    Vieną dieną sustojome pamiškėje. Žiūrime, šviežiai surausta žemė. Tuoj susidomėjome, kas ten užkasta. Skubiai atkasame ir randame arklių lavonus. Perbadėję kareiviai, kaip varnai prie dvėselėnos, puolė lenktiniais peiliukais piaustyti arklieną ... Puolė vienas per kitą, susibardami, beveik kuo nesusimušdami. Valgė žalią,nes išvirti nebuvo nei kur, net laiko.

—    Netikėsite, — pabrėžė Sibiro lietuvis, — bet taip buvo. Ir aš pats valgiau, visai negalvodamas, ar tie arkliai buvo užmušti, ar nudvėsę.

—    Netoli Orlo sustojome. Aš ir dar keliolika rusų buvome pasiųsti į žvalgybą. Ėjome naktį krūmokšniais. Tylu, ramu. Atrodo, vokiečiai dar toli. Iš po vieno krūmo staiga suklegėjo vokiečių kulkosvaidis. Mūsų dauguma krito užmušti. Aš ir dar keletas išlikome ir patekome į nelaisvę.

—    Vokiečiai mus apklausinėję ir patyrę, kad aš lietuvis, rusus nusivarė į nelaisvę, o mane paskyrė darbams prie vokiečių kuopos.

Persiskyrėme su Sibiro lietuviu, bet ir šiandien dar negaliu minėti nei jo pavardės, nei iš kurios vietovės Sibire buvo kilęs. Nežinia koks likimas jo arba jo namiškių.

Gal kas netikės, kad rusai valgė atkastą arklieną. Aš tikiu, nes 1918 m. pats esu išgyvenęs panašią būklę vokiečių nelaisvėje, Daugpilio tvirtovėje. Patys matydavome, kaip į mūsų virtuvę atveždavo pūliais apskretusius negyvus arklius. O išvirusius pietus su arkliena — kirsdavome taip, kad net žandai lakstydavo į šonus. Nes perbadėję buvome. O rusai daug mažiau ko paiso.

1954m. 2

IŠ MIRUSIŲJŲ PRISIKĖLĘS SAVANORIS

Karo invalidai kęstutšnai: Jurgis Starkus ir Jonas Barčius

1920 m. balandžio mėn. pradžioje mūsų 5 pėst. D. L. K. Kęstučio pulko štabas stovėjo Plungėje. Būstinė buvo netoli bažnyčios.

Vieną pavakarį štabe buvau likęs vienas. Prasidarė durys ir įėjo labai suvargusi žmogystė, jau nebepanaši į žmogų.

Prisistatė man ir pasisakė esąs kareivis Jonas Barčius. Grįžta iš Karo Ligoninės Kaune ir pulke nori gauti paleidimo iš kariuomenės liudijimą. Pateikė man raštus iš Karo Ligoninės, kad nebetinka karinei tarnybai. Netekęs 100 procentų darbingumo karo invalidas.

Pasiėmęs didžiulę pulko kareivių registracijos knygą susirandu Jono Barčiaus pavardę. Dieve mano! Pasišiaušė mano galvos plaukai, Šioji pavardė perbraukta raudono rašalo kryžiumi ir gale prierašas: “Sužeistas 1919 m. rugpiūčio 30 d. ties Gryva ir nuo žaizdų mirė Zarasų ligoninėje. Palaidotas Zarasų kapinėse. ..”

Vadinas, turiu reikalą su mirusiu. Gal vaiduoklis, o gal koks kitas asmuo, prisimetęs J. Barčiaus vardu. Tose Dauguvos kautynėse ir aš dalyvavau, buvau kulkosvaidininkas, o J. Barčius mokomosios kuopos kareivis.

Pagaliau išsiaiškiname ir jį atgaivinu pulko knygose ir kituose raštuose. Jo mirties istorija buvo šitokia.

Kautynėse prie Dauguvos buvo sunkiai sužeistas į galvą, net smegenys išėję lauk. Lietuviai pasitraukė ir jis liko priešo pusėje. Protarpiais atgaudavo sąmonę. Girdėjo, kai bolševikai šalia jo praėjo. Matyt, galvojo, kad jis jau miręs, ir nieko jam nebedarė. Paskui lietuviai atmušė bolševikus, surado jį be sąmonės gulintį ir nuvežė į Zarasus. Ligoninėje net keletą dienų pragulėjo be sąmonės. Visi spėjo, kad jis mirs.

Ir štai vienas mūsų kareivių, buvęs stipresnis, mirė. Ligoninėje kažkaip jį palaikė Jonu Barčiumi, apie tai pranešė pulkui, ir jį suklaidino: išbraukė Barčių iš gyvųjų tarpo.

Ligoninėje būdamas, J. Barčius laiškų namiškiams negalėjo parašyti, nes buvo paraližuota visa dešinioji kūno pusė, taigi ir dešinioji ranka. Kitų paprašyti, kad parašytų, nesiryžo, taigi ir namiškiai visus 7 mėnesius nežinojo, kad jis gyvas. Kai grįžo namo, irgi palaikė vaiduokliu.

Toliau J. Barčių gerai pažinojau Kaune, kai jis tarnavo prie Karo Muziejaus. Nors buvo šimtaprocentinis invalidas, bet geros nuotaikos, visad linksmas ir mėgstąs juoką.

Pirmasis karo invalidas Antanas Sereika

Kasmet būdavo išleidžiama neperijodinis karo invalidų žurnalas “Lietuvos Karo Invalidas”. Daugiausia šio žurnalo nemažų numerių yra suredagavęs J. Barčius.

Bolševikai, okupavę 1940 m. Lietuvą, panaikino pensijas ir karo invalidams. J. Barčius buvo pritrenktas ir dvasiškai, ir medžiagiškai. Skaudžiai pergyveno Lietuvos tragediją ir todėl jo silpna sveikata dar labiau palūžo. Užsidarė savo kambarėlyje ir joje, žmonių nematomas, pradėjo badauti.

Elgetauti nesiryžo, nes nenorėjo, kad bolševikams parsidavusieji juoktųsi iš elgetaujančio Lietuvos laisvės gynėjo. Geriau sutiko badu numirti, negu sudaryti progą bolševikuojantiems pasijuokti.

Jo draugai keletą kartų buvo jį sušelpę, bet tai buvo maža. Viena moterėlė taip pat kartas nuo karto atnešdavo jam valgio, bet irgi buvo permaža normaliam gyvybės palaikymui.

Kada 1941 m. balandžio mėn. vieną dieną įėjo į kambarį pasižiūrėti jo, jau rado jį mirusį. Buvo sustingęs. Matyt, nebe tą pat dieną buvo miręs. Ir mirė Jonas Barčius išdidus ir niekam nesilenkdamas ir nesiskųsdamas. Taip mirė Lietuvos karžygys! Jis buvo savanoris kūrėjas ir Vyčio kryžiaus kavalierius, žemaitis, kilęs iš Tauragės apskr.

St. Butkus

KAREIVIS TVASKUS SUSISPROGDINO

AUG. ASTRAUSKAS Buvęs karo koresp. Rytų fronte

Buvo tamsi ir lietinga pavasario naktis kažkur Rytuose. Tik taip tada galėjau paminėti vietovę, kur stovėjo vienas mūsų batalijonų, kovojančių Rytų fronte prieš bolševikus. Bet po dešimties metų, kada karo paslaptys pasidarė viešu dalyku, manęs nebevaržo kariniai įstatymai ir esu laisvas pasakyti, kad “kažkur” buvo prie Ilmenio ežero, šiaurės Rytų fronte, šiauriniame ežero krante buvo išsidėstęs mūsų batalionas saugoti ežero krantą nuo bolševikų įsiveržimų, kurie laikėsi antroje ežero pusėje.

Ilmenis platus ežeras. Jo antrojo kranto plika akimi nepamatysi. Jo krantai smėlėti ir prie krašto, vandenyje, auga tankios nendrės, todėl kartais yra klastingas, nes pro nendrių uždangą dažnai išnyra raudonarmiečiai. Tačiau kiekvieną kartą jų pastangos slaptai užpulti palūždavo prieš lietuvių karių budrumą. Užpuolimai būdavo dažni.

Už kelių metrų nuo ežero krantas nusėtas paprastais mediniais bunkeriais, kurie atstoja sargybų būstines, o dar toliau didelis Samokražo kolchozas. Tikras kolchozas. Jo trobos mažutės, mažais langais ir šiaudiniais stogais. Jo viduryje stovi didelė medinė su nugriautu bokštu cerkvė, kurią bolševikai buvo pavertę žuvies rūkykla.

Kiek toliau nuo kaimo didelė, mūrinė mokykla, stachanovietiškai statyta pagal sovietinį planą, todėl jau bepradedanti griūti.

LIETUVIO IR AUSTRO DRAUGYSTĖ

Tamsu. Stiprus vakarų vėjas taškosi stambiais lietaus lašais.

Jo sukeltos ežero bangos skalauja smėlėtus krantus.

—Šalta,—pasako eilinis Weiseil.

—Taip, — atsako jaunas ir žvalus lietuvis eilinis Tvaskus —Mano tėvas visuomet sakydavo: jei lyja, tai ir šalta.

Labai dažnai tekdavo eiliniui Tvaskui būti sargyboje kartu su eiliniu Weisell. šiame lietuvių batalijone buvo keletas vokiečių. Juodu geri draugai. Gal dėl to, kad Weisellis yra patriotas austras ir nelabai tiki į Reicho pergalę. O gal, kad eilinio Tvaskaus vardu dažnai ateina iš Lietuvos siuntiniai, dideli ir riebūs, ir ta proga austro kišeninis peilis turi progos panirti į lietuviškus lašinius.

—Aš negaliu suprasti, — kalba austras, — kaip jūs patekote į frontą. Jūs, lietuviai.

—Lygiai tuo pačiu keliu, kaip ir jūs austrai, — atsako eilinis Tvaskus. Vieną kartą paėmė, ir baigta.

Eilinis Tvaskus sustoja prie ežero. Jis kelias sekundes klauso.

—Ir tu manai, kad jie tokią naktį gali mėginti, — nustemba austras.

—Ir kodėl ne. Juk pats žinai —viršininkai įsako, ir baigta.

Tvaskus iššauna rakietą. Balta šviesa kelias sekundes kabo virš ežero. Bet nieko įtartino.

— Man kojos šąla, — nusiskundžia austras. — Aš eisiu į bunkerį pakeisti šlapius autus.

—Eik, — numykė Tvaskus,— bet žinok, kad mums dar liko visą valandą patruliuoti.

—Aš greitai grįšiu, — ir austras nueina bunkerio link.

Eilinis Tvaskus žino savo draugo greitį. Apsiauti vieną koją jam reikia pusės valandos, o jis kolkas dar jas turi abi. — Aišku, likusį laiką jam teks praleisti vienam.

SLENKA SLAPTOS ŠMĖKLOS

—Kad tik greičiau pasibaigtų toji velniava, — nusikeikė Tvaskus.

Ir vėl iššauna rakietą, bet ir vėl nieko įtartino. Tvaskus slankioja ežero pakrantėje, dažnai žvilgtelėdamas į kišeninį laikrodį, kurio rodyklės slenka labai lėtu greičiu.

Netrukus jo ausis pasiekia neaiškus šlamesys. Jis nusikabina nuo peties šautuvą ir atsargiai prieina prie kranto. Klausosi. Bet šnabžda tik vėjo judinamos nendrės. Nieko įtartino. Tvaskus apsisuka ir vėl iš lėto žengia pirmyn. Bet! Staiga Tvaskus pajunta, kai kietas smūgis krinta ant jo galvos. Tvaskus krinta ant žemės, jo ranka paleidžia šautuvą.

—Greičiau!—jo ausis pasiekia rusiški žodžiai. Tvaskus mato, kai du vyrai krinta ant jo. Jie surišo jo rankas, burną užkimšo dvokančiu skurliu.

Tvaskus jaučia, kai trys vyrai ii neša ežero link, paguldo į nedidelę valtį ir greitai pasistumia nuo kranto.

—Vieną kartą pavyko! — pilnas pasididžiavimo balsas.

Grupės viršininkas džiaugiasi. Daugelis, kurie mėgino lietuvį karį pagrobti, daugiau negrįžo. Jis yra tasai, kuriam pavyko ir už tai gal gaus kokį nors medalį, gal “vodkos” butelį, o gal papildomą normą dvokiančio tabako.

Eilinis Tvaskus praveria akis.

Jis mato tris šešėlius. Jis žino, kas jo laukia.

—Ak, tas velnias austras! —Tvaskus mintimis nusikeikia.

Valtis iššliaužia iš nendrių ir pradeda slinkti banguojančiu ežero paviršiumi. Toliau nuo kranto gal laukia kita motorinė, ir po kelių valandų jis bus raudonųjų komisarų replėse. Bet juk jis lietuvis karys. Tvaskus pajunta kažką kietą prie diržo. Jis kelias sekundes pagalvoja ir nusišypso. Taip, tikrai! Raudonarmiečiai atėmė iš jo šautuvą, surišo jo rankas, bet jie pamiršo nukabinti nuo diržo dvi mažas granatas. O gal nepastebėjo jų. Tvaskus pradeda judinti rankas. Raiščiai pradeda atsipalaiduoti. Raudonarmiečiai, patenkinti grobiu, nebeseka Tvaskaus. Po kiek laiko Tvaskus savo rankas išlaisvina. Jis laimingas! Virpanti pirštai suranda granatos vielinę kilpą. Jis dar kartą atidaro akis. Mato tamsiais debesimis apsidengusį dangų ir tris šešėlius. Jis žino, kad daugiau nematys savųjų. Bet! Jis lietuvis karys. Tegul geriau jie didžiuojasi narsiu vyru, negu rausta dėl jo bailumo. Jis užmerkia akis. Pirštais atsargiai ištraukia saugiklį ir jaučia, kai spyruoklė nustumia dangtelį. Ir girdi tylų šniokštimą.

— Greičiau! — ragina raudonarmietis, bet veltui.

Duslus granatos sprogimas nuaidi ežero paviršiumi. Valtis nebevaldoma supasi. Pagaliau grįžta į lietuvių krantą. Ją parsitraukia Tvaskaus draugai.

TAIP MIRĖ LIETUVIS KAREIVIS

Aš matau tą patį Ilmenio krantą, tuos pačius bunkerius ir tuos pačius suklypusius kolchozo trobesius. Ant smėlėto kranto guli Tvaskus. Jo geltoni plaukai pasruvę krauju, šviesiai mėlynos akys pusiau primerktos, skruostai skausmo išraižyti. Kiek toliau nuo jo stovi žmonių minia, susidedanti iš jo kovos draugų ir kaimo gyventojų. Aš matau, kai moterys šluostosi ašaras. Taip, jis buvo svetimas ir jis jiems nedraugiškos kariuomenės uniformoje, bet jis buvo geras ir draugiškas, kaip ir visi kiti jo draugai lietuviai- Kiek toliau stovi sužeistas ir virpantis nuo šalčio raudonarmietis, kuris buvo pakankamai pajėgus papasakoti įvykį.

Ir aš matau, kai nuo kaimo ateina vokietis majoras, batalijono vadas. Jis žiaurus ir nežinąs pasigailėjimo. Jis turi tris vardus. Lietuviai jį vadina velniu, rusai čiortu, o patys vokiečiai jų įprastu Teuffel. Trys vardai ir visi sako ta patį: velnias. Jis prieina artyn. Jo kojos kietai susiglaudžia, dešinė ranka pakyla prie kepurės.

Jis ranka nubraukia nuo akių ašaras. “Jis yra garbė visiems jūsų kariams, ir garbė jūsų tautai. Ir jūsų tėvynė bus laisva, nes kiekviena tauta, kuri turi tokius karius, turi teisę būti laisva.”

Nuo galvų pakyla kepurės ir daugelis ašarotų akių žiūri į žuvusį draugą.

1954m. 3

VOKIEČIAI BANDĖ ĮKURTI  VELIUONOS “RESPUBLIKĄ”

JURGIS BOBELIS

Pradėjus kurtis nepriklausomai Lietuvos valstybei, 1919 m. kaikuriose Lietuvos vietose bandė savo “respublikas” įkurti Lietuvai priešingas gaivalas. Viena tokių “vokiškų respublikų” buvo kuriama Veliuonoje.

1919 m. birželio mėn. Kauno karo komendanturoje buvo gauta žinių, kad Veliuonoje susikūręs kažkoks komitetas, kuris nuginklavo lietuvių miliciją ir įvedė savo tvarką.

Kauno karo komendantas pasiuntė į Veliuoną vieną Kuopą, kuriai vadovavo karininkas Jočys. Kuopa tikėjosi rasti silpnesnes priešo jėgas, bet susidūrusi su gausingesnių priešu, nebeatsilaikė ir buvo išsklaidyta.

Gavus telefonu pranešimą apie šios kuopos nesėkmę, į Veliuoną buvo pasiųsta komendantūros mokomoji kuopa. Rekvizuotu garlaiviu “Lietuvaitė” birželio 17 d. Nemunu kuopa išplaukė Veliuonos link.

Kuopai išlipus į krantą apie 2 val. naktį, į Veliuoną buvo pasiųsta žvalgyba. Grįžusi ji pranešė, kad Veliuonoje yra susidaręs komitetas, į kurį įeina vokiečių kareiviai telefonininkai August Dechne, Johan Back haus ir vietos gyventojai Šulcas ir žinomas banditas Kazys Eichelis. Jie savo žinioje turi apie 80 vokiečių kareivių—spartakininkų (vokiečių komunistų) ir 4 sunkiuosius kulkosvaidžius.

Veliuonoje buvo laikoma tik 15 kareivių, visi kiti stovėjo Šilinėje. Be to, Šilinėje dar buvo laukiamas vokiečių būrys, kuris turėjo atvykti iš Raseinių.

Birželio 18 d. anksti rytą apsupome Veliuoną, bet pavyko pagauti tik vieną Šulcą. Kiti valtele per Nemuną paspruko. Šulcą privertėm skambinti į Šilinę ir pranešti, kad Veliuonoje tėra tik keliolika lietuvių kareivių, kad kiti komiteto nariai pabėgo, o jis dar slapstosi ir laukia pagalbos.

Šulcui vokiečiai iš Šilinės pranešė, kad po poros valandų garlaiviu “Reinhold” atvyks pagalba. Tai išgirdę, pasiuntėme žvalgybą Raudonės link, užėmėme Veliuonos aukštumas ir laukėm.

Apie 15 val. pastebėjome atplaukiantį garlaivį. Kažkaip mus pasiekė žinia, kad garlaivyje atplaukia ir pabėgę iš Veliuonos vyriausieji riaušių vadai. Čia vėl teko belaisvį “komitetininką” Šulcą panaudoti. Jam buvo įsakyta sėsti į valtelę, pasitikti “Reinholdą” ir pranešti, kad lietuvių čia yra ne kelioliką, bet apie šimtą. Tiek maždaug ir buvo. Be to, buvo įsakyta, palikus ginklus garlaivyje, išeiti į krantą ir išduoti riaušininkų vadus. Neįvykdžius šio įsakymo, pagrasinta paleisti į garlaivį ugnį.

Mūsų garlaiviui “Lietuvaitei” išakyta pasiruošti plaukimui. Ką Šulcas jiems pranešė, sunku spręsti, tik pastebėjome, kad vokiečiai nenori geruoju pasiduoti. Jų garlaivis, nepriplaukęs Veliuonos, pasuko arčiau Suvalkijos krantų, ir nepaisydamas mūsų signalų, pradėjo plaukti visu greičiu.

Ilgai negalvodamas, savo padėjėjui karininkui Rudaičiui įsakiau susodinti į garlaivį komandą ir vytis “Reinholdą”. Tuo tarpu aš, pasiėmęs apie 10 vyrų, strimagalviais nusiritome nuo kalno ir leidomės vytis. Nors smarkiai vokiečių apšaudomi, bet vijomės Seredžiaus link apie pora kilometrų.

Jau buvome privargę ir kai kurie pradėjo atsilikti, bet mūsų laimei sutikome važiuojančias į Veliuoną dvi pastotes. Pasukome pastotes atgal, sulipome ir paleidę arklius zovada per keliolika minučių atsidūrėme “Reinholdo” priešakyje.

Prisitaikę prie vietos, paleidome į garlaivį keletą salvių, ir tuojau pastebėjome, kad garlaivyje keliamas baltas skuduras. Ir pats garlaivis pradėjo sustoti. Šaudymą sustabdėme.

Pasiėmęs 3 vyrus, nuėjau prie kranto, likusiems liepiau atidžiai sekti vokiečių veiksmus ir reikiant paleisti ugnį. Priėjęs prie kranto, daviau ženklą, kad nuo garlaivio duotų valtelę. Tuo tarpu pastebėjom, kad jau atplaukia ir mūsiškė “Lietuvaitė”. Ūpas pakilo. Vokiečių valtelei priplaukus prie kranto, truputį diplomatiškai gaišavome, kad mūsų garlaivis arčiau priplauktų.

Kada mūsų garlaivis buvo visai arti, sėdome i valtelę ir priplaukėme prie “Reinholdo”. Visi vokiečių ginklai jau buvo sudėti į krūvą, kareiviai stovėjo kitame garlaivio gale. Įlipus į garlaivį, pareikalavau pirmiausia išduoti vadus Dehnę ir Backhaus. Buvo atsakyta, kad jų garlaivyje nėra. Nepasitenkinęs atsakymu, padariau kratą ir abu vadus radau prisiglaudžiusius prie garlaivio ratų—sparnų. Pasižiūrėjus į atsivežtas fotografijas, pasirodė tie patys.

Minimus abu vadus ir Šulcą, ir visus ginklus, persigabenome į savo garlaivį. Pasiėmę nuo kranto savo paliktus kareivius, jau buvome bemėginą plaukti į Kauną. Tačiau pasirodė, kad “Reinhold” buvo mūsų šūvių sužeistas. Mūsų “Lietuvaitei” reikėjo vilkti ir tą nenaudėlį “jaunikį.”

Vakare grįžome į Kauną. Vadus pristačiau Kauno karo komendantui. Tą patį vakarą vokiečių kareiviai buvo perduoti vokiečių Generalkomando, Šulcas pakliuvo į lietuvių kalėjimą, o Eichelio suimti nepavyko, nes jis iš Veliuonos pabėgęs, į “Reinholdą” drauge su kitais nelipo.

MANO KELIAS Į SAVANORIUS

JURGIS KIAUNĖ

1918 metų gruodžio men. Vilniuje įvyko Lietuvių mokytojų konferencija. Aš atstovavau Ukmergės katalikams mokytojams. Ir nežinia kuo ji būtų pasibaigusi, jei ne lenkų legionierių įsikišimas. Vienas mokytojas (dabar pulkininkas) kvietė vyrus liautis ginčytis ir stoti Lietuvos kariuomenėn. Dalis vyrų paklausė. Jų tarpe buvau ir aš. Nuvykome komendantūron užsirašyti savanoriais. Po didelių ceremonijų Vilniaus komendanto adjutantas Petras Gužas pranešė mums. jog galima matyti Liudą Girą.

Naujų Metų išvakarėse sostinėje jautėsi įtempta nuotaika. Ypač vokiečiai buvo kažko susirūpinę. Gatvėse švaistėsi daug legionininkų. Jie dar nebuvo pilnai uniformuoti. Gatvių kampai buvo nuklijuoti plakatais: — Lietuvos Taryba kvietė savanorius, lenkai šaukė į legionus. Buvo dar plakatų, kviečiančių į lietuvių baltgudžių diviziją.

Didžiulis sprogimas Šv. Jurgio prospekte sudrumstė mokytojų konferencijos ramumą. Po kelių minučių į lietuvių gimnaziją, kur mes posėdžiavome, įsiveržė keliolika ginkluotų vyrų ir sukomandavo: “Ręce do gury!” (Rankas aukštyn). Paaiškinus, jog čia ne kariai ir ne revoliucionieriai, bet mokytojai lietuviai, įsibrovėliai legionininkai, apčiupinėję visiems kišenes, ar nėra ginklų, tuojau liepė išsiskirstyti namo. Jie pranešė, jog legionininkai sėkmingai baigė nuginkluoti vokiečius. Namo reikėjo eiti Šv. Jurgio prospektu į Aušros Vartų gatvę Nr. 12, kur buvome apsistoję. Prie kiekvieno skersgatvio buvo ta pati istorija: “Stój! Ręce do gury!”

Prie katedros stovėjo arti eskadrono uniformuotų raitelių ir kūreno ugnį. Prie skersgatvių buvo išstatyti kulkosvaidžiai. Gatvėmis vaikščiojo ginkluoti mokinių ir kitų vaikėzų patruliai.

PASTUCH, BŁAZEN, PIEMUO

Drauge su Lietuvos Taryba paskutiniu traukiniu išvažiavau iš Vilniaus į Kauną, čia dar nieko ypatinga nebuvo—vokiečiai tebeviešpatavo. Grįžau namo į Aukštuosius Kaplius. Apie mokyklos darbą jau nebegalvojau. Trys Karaliai. Šėtoje didelė šventė. Klebonas kun. Tilvytis pranešė per pamokslą, jog mokytojai J. Kiaunė ir E. Požėla darysią viešą pranešimą. Mitinge aš turėjau kalbėti pirmas, o Požėla antras. Po to aš turėjau kviesti savanorius, o jis užrašinėti.

Po pamaldų užlipau ant aukštos šventoriaus tvoros ir pradėjau. Veidas ir ausys tartum ugnyje degė, širdis smarkiai plakė, visas buvau lyg ne savo kailyje. Raginau ir kviečiau stoti į savanorius- Nuolatos girdėjau siunčiamus iš minios pasityčiojimus ir paklausimus:

—Pastuch, błazen, piemuo, — girdėjosi iš vienos pusės.

—O iš kur imsite pinigų ir ginklų, narsūs kariautojai? — klausė kiti. — Gana jau kariauti ir be reikalo lieti kraują!

—Ir prie ruskio gera buvo gyventi, — kalbėjo dar treti.

Pavargęs ir užkimęs ėmiau dairytis, kur mano draugas. Bet jo jau nebebuvo. Jis besiklausydamas sušalo ir nuėjo klebonijon šiltos arbatėlės išgerti. Mitingą teko vienam baigti.

Kai aš ėmiau kviesti savanorius drauge su manimi eiti, tai apie mane beliko tik moterėlės ir seniai. Jauni pasitraukė toliau iš akių. Pagaliau kažkas nustūmė mane nuo tvoros, ir aš atsidūriau juokaujančių aplenkėjusių Šėtos gyventojų minioje. Įvairūs pajuokos žodžiai mano adresu biro, kaip iš rago. Bet, vis dėlto atsirado keletas vyrukų, kurie pasižadėjo su manimi vykti savanoriais. Jų tarpe buvo Stasys Kabecys.

GRAUDINGAS ATSISVEIKINIMAS

Važiuoti į Kauną nebuvo prasmės, nes ten nieko dar nebuvo. Ukmergės rajone jau buvo pasirodę bolševikų žvalgai. Dūmėm į Panevėžį, kur manėme surasti mūsų savanorių būrį. Bet pasirodo, savanoriai jau sausio mėn. 7 d- buvo apleidę Panevėžį. Mes juos susitikome ir prisidėjome Truskavos miestelyje. Apsistojome Okainių kaime pasilsėti. Svetingi okainiečiai vaišino mus alučiu. Čia prie mūsų prisidėjo vyrų būrelis su mokyjtojais Juozu ir Jurgiu Gegžnais pryšakyje.

Išvykstant įvyko graudi ir jaudinanti scena. Kaimo mergelės ir mokiniai verkė: vieni savo mylimųjų bernelių, o kiti savo brangių mokytojų. Karštos atsisveikinimo kalbos:

—Sudiev, mergelės! Mes einame ginti savo krašto laisvės, — šaukė vieni.

—Sudiev, vaikeliai! Mes jus mokėme, jog reikia mylėti gimtąjį kraštą, — kalbėjo mokytojai savo mokiniams. — Dabar mūsų Tėvynei reikia nebe žodžių, bet darbų. Jūsų mokytojai parodys jums, kaip reikia mylėti ir ginti savo šalį.

—Sudiev, sudiev! — verkė ir visas kaimas.

Aušt aušrutė, tek saulutė.
Laikas, laikas išvažiuoti,
Dar man miela čia pabūti...

Suskambo išvažiuojančių daina. Suprunkštė bėriai, sugirgždėjo po rogėmis sniegas, ir po kelių minučių viskas dingo tamsoje ...

—... laikas, laikas išvažiuoti ... — atsimušė tolstančių dainos aidas į kaimo trobesius ir pranyko.

Šalta, žvaigždėta naktis. Sniegas girgžda. Garuoja sušilę arkliai. Nuovargis ir miegas ima savanorius. Bet ar yra kliūčių, kurių nenugalėtų tvirtai pasiryžę jaunuoliai! Nėra!

Štai jau ir Šėta. Surinktos neraminančios žinios neleido čia ilgiau apsistoti. Nakvynė Aukštųjų Kaplių sodžiuje. Štai ir Kėdainiai, mūsų atramos taškas.

AISTRINGAME GINČE SU BOLŠEVIKŲ KOMISARU

Aš jau tikras savanoris — raitas ir su vokišku karabinu. Mobilizavęs iš sulenkėjusio dvarininko arklį, skubėjau prie būrio. Jodamas pro Šėtą, užsukau pas kleboną. Vakarieniavo savieji ir kažkoks nepažįstamas pakeleivis. Iš karto jis man pasirodė įtartinas. Apsirengęs odine “kurtka” ir labai kalbus.

Bevakarieniaujant, nežinodamas su kuo turiu reikalo, įsileidau su juo į smarkų ginčą dėl “Rusijos rojaus” ir jo patiektą Kapsuko manifestą sudraskiau.

—Kapsukas yra didžiausias mūsų tautos niekšas ir išdavikas! — sušukau perpykęs.

Mūsų ginčas vos nesibaigė peštynėmis. Nuo jų apsaugojo tik vikaro Kapočiaus taktas:

—Būk atsargus, — tarė jis man, išsivedęs į prieangį. — Tai bolševikų komisaras žvalgas,— Jonas Bikelis.

Tai išgirdęs, net suvirpėjau ir nepajutau, kaip griebęs karabiną ir stipriai jį suspaudęs, atsidūriau prie valgomojo durų.

—Nedaryk klebonijoj, mūsų akivaizdoje triukšmo, — šoko mane prašyti kun- Kapočius. — Vėliau jie mums visiems gali labai atsiskaityti.

Grįžęs tęsti vakarienės, lioviausi šiek tiek jam prieštaravęs ir ėmiau jį įkalbinėti nenakvoti čia klebonijoj, nes nepatogu, o geriau eiti į valsčių. Pasisiūliau jį ir palydėti. Bet jis, matyt, suprato ir nujautė mano mintį ir nieku gyvu su manim nėjo. Parvykęs į būrį papasakojau, ką buvau matęs Šėtoje.

KUO PASIBAIGĖ MŪSŲ ŽVALGYBA

Rytojaus dieną, sausio 13, mes, trys raiteliai, buvome pasiųsti žvalgais į Šėtą. Atjoję į Aukštuosius Kaplius, paklausinėję, kas girdėti, nusprendėm visi trys Šėton nejoti. Mano du draugai — Daunoras iš Molainių kaimo ir kitas, kurio pavardės neatsimenu — buvo silpniau apsiginklavę: vienas turėjo naganą, o kitas mauzerį su keliais šoviniais. Dėl savo silpno ginklavimosi jie pasiliko Aukštųjų Kaplių sodžiuje, o aš, kaip ietinis ir, be to, Šėtos valsčiaus milicininko uniformoje, nuėjau į Šėtą.

Miestelyje buvo ramu. Užėjęs klebonijon radau V. Gintautą ir E. Požėlą, kurie sakėsi kartu su manim vyksią savanoriais.

—Bolševikai Šėtoje! — mums ramiai besikalbant, sušuko staiga į kambarį įšokęs vargoninkas.

Ši žinia visus kaip perkūnas trenkė. Akimirksniu kambarys ištuštėjo. Kas daryti? Manoji uniforma (raikštis ant rankovės) padrąsino mane, ir aš išėjau į miestelį.

Turgavietėje stovėjo 9 raiti bolševikai. Vienas iš jų sakė susirinkusiems žydeliams prakalbą ir dalino atsišaukimus, žvalgų tarpe pamačiau komisarą Bikelį. Apsigrįžęs pasitraukiau nuo būrelio, nes nenorėjau, kad jis pažintų. Pamažėl pro kapines nuėjau Kėdainių link. Vos tik dingęs iš jų akių, pasileidau, kiek tik kojos neša, bėgti.

Už miestelio sutikau bevažiuojantį į Šėtą žmogų.

—Miestely bolševikai, — tariau aš jam. — Jei nenori turėti nemalonumų, — grįžk atgal.

Žmogelis paklausė ir grįžo, o aš įsikabinau į jo roges.

BOLŠEVIKŲ KAPOJAMAS,SPARDOMAS, MUŠAMAS

Pasiėmęs Aukštuose Kapliuose savo draugus, skubiai grįžau į Kėdainius, čia risčia, čia šuoliais jodami, ir vis dairydamiesi, kiek galėdami, skubėjome. Arkliai sukaitę garavo.

Jau ir Kėdainiai nebetoli. Matyti bažnyčios stogas. Mes jau prie Kolupių kaimo. Sulaikęs arklius, nusėdome ir eidami šnekučiuojame. —Stoj, stoj!—staiga pasigirdo iš miško šauksmas, ir suaidėjo keli šūviai. Priešintis negalėjome. Reikėjo bėgti, šokome ant arklių ir, kiek arklių kojos įkabina, pasileidome Kėdainių link.

Tik 5—10 minučių tereikėjo, ir mes būtume Kėdainių priemiestyje. Bet įvyko kitaip: mano arklys buvo menkesnis, ir aš likau užpakaly. Kulipkos zvimbė. Iš užpakalio, ne savo balsu rėkdami ir šaukdami, vijosi bolševikai. Nelaimei arklys suklupo, ir aš nusiritau per galvą žemėn. Prišokęs prie manęs bolševikas kirto kardu per pečius, Susmukau, bet, staiga pašokęs, ėmiau sukinėtis prieš jo arklio galvą, kad negalėtų man kirsti. Tuo metu prijojo antras ir atstatė į mane šautuvo vamzdį. Aš sumišau ir atsigręžiau į jį. Keli pirmojo kardo smūgiai, ir aš gulėjau kraujuose. Bet raudonarmiečiams to neužteko: vienas, nušokęs nuo arklio, spardė mane kojomis, o kitas plūsdamas mušė kazokiška nagaika, dar kiti gaudė po lauką mano arklį. Pyktis ir kerštas degė manyje. Skausmo nė nejutau.

—Užteks! Teima jį velniai! — keikėsi bolševikai. — Padvės šis prakeiktas baltgvardietis.

—Paimkime jį su savim, — pasiūlė vienas iš mano žudikų, bet kiti atkalbėjo, sakydami, jog neturėsią kur mane dėti. Be to, ir prasmės nesą, nes gyvo iki Šėtos nenugabensią. Pakeliui padvėsiąs.

Ilgiau gaišti prie Kėdainių, dviem jų priešams pabėgus, matyti, ir bolševikai nedrįso. Užtektinai prisikeikę ir pasigavę mano arklį, nujojo atgal į Šėtą.

Bandžiau keltis ir eiti į Kolupių kaimą. Deja, kojos nebeklausė. Jaučiau nepaprastą skausmą ir karšti. Pamačiau, jog mano rankos visos kraujuotos ir labai sutinusios.

IŠ MIRTIES NASRŲ IŠGELBĖTAS

—Mirtis — dingtelėjo mano galvoje, ir gyvenimas, kaip kino filmą, kiek siekė mano atmintis, prabėgo ties mano akimis. Prisiminė net dalykai ir atskiri asmenys bei žodžiai, kurie jokios reikšmės mano gyvenime neturėjo; ir visa tai taip vaizdžiai pamačiau, tarsi tas viskas tik vakar buvę. Atsiminiau savo motiną, namiškius ir draugus. Gailestis suspaudė mano krūtinę, pasidarė karšta, pagaliau gera, akyse tamsu, ir aš netekau sąmonės.

Kažkokie balsai pažadino mane. Atidaręs akis, pamačiau nepažįstamą vyrą. Gerklę kažkas degino. Matyti, tas vyriškis su degtine mane gaivino.

—Palikim jį ramybėje ir greičiau važiuokime namo, — ragino jį lenkiškai jo moteris.

—Jėzus Marija. Negaliu aš jo šičia sužeisto palikti, — irgi lenkiškai kalbėjo susijaudinęs vyras — Aš pats buvau japonų kare sužeistas ir žinau, ką tai reiškia, — vis kartojo žmogelis ir savo nepertvirčiausiomis rankomis grabaliojosi apie mane.

Šio geradario dėka atsidūriau Kolupių kaime. Suėję vyrai siūlė išgerti samagono, o moterys virė ramunėlių ir šildė vandenį žaizdoms mazgoti. Sutinusios rankos neleido nusivilkti drabužių. Teko siūles ardyti. Sustiprinę ir aptvarstę žaizdas, paguldė ant patiesto šiaudų kulio. Išvargintas užmigau.

Karštis ir skausmai vargino mane. Negalėjau užmigti, bet džiaugiausi, jog dar gyvą paliko. Smarkus bildesys į duris ir elektros lempučių šviesa į langus baisiai mane išgąsdino.

—Na, dabar tai jau galas, — pamaniau sau.— Bolševikai atvyko manęs pribaigti ar gal su savim išsivežti. Tik vardu pašauktas atsiliepiau ir pamačiau savųjų draugų veidus. Mane apėmė neapsakomas džiaugsmas.

Vidunaktį aš jau buvau Kėdainių ligoninėje. Daktaras Jarašius susiuvo man žaizdas.

KELIONĖ BUVO VARGINGA ...

Naktį atvykę draugai: Kazys Kubilius, Mikoliūnas ir kiti pranešė liūdną žinią, kad jie iš Kėdainių tuojau atsitrauksią. Prašiau jų manęs nepalikti. Pažadėjo.

Rogėse, patalinėmis apklostytas, važiavau kartu su besitraukiančiais savanoriais. Matyt, mano būta užmigta ir pabudau vos tik Kruopių kaime. Gulėjau rogėse, o du palydovai; Ropė ir Strikulys sėdėjo gale kojų. Kieme, kur pagaliau apsistojome, susirinko būrelis smalsuolių pažiūrėti, kas tas sužeistasis ir kaip atrodo. Prie rogių stovėjo milžinas ir, akis įbedęs, žiūrėjo į mane. Aš, pažinęs jį, neišlaikiau jo žvilgsnio ir šūktelėjau;

—Margi, Margi! — Tai tu!

—Taip, — atsakė, vis dar stebėdamas milžinas — Tai aš Panevėžy vaidinau Pilėnų kunigaikštį. Ten buvo vaidinimas, o dabar čia tikras gyvenimas.

Tai taręs pasitaisė ant peties šautuvą, kuris tokio vyro rankose atrodė tarsi žaislas, kariškai išsitiesė ir nuėjo.

Tai buvo panevėžietis Balcas, kadaise gyvenęs Amerikoje.

Savanorių būriai, gavę iš Kauno ginklų, rengėsi grįžti atgal į Kėdainius, o mane su palydovais išsiuntė į Kauno ligoninę.

Kelionė buvo varginga; šalta, kelias blogas. Bet mano geri palydovai vis dėlto gyvą atvežė į Kauną.

Kelionėje beveik kiekviename kaime apsistodavome pailsėti ir sušilti. Kadangi aš vaikščioti negalėjau, tai “šildžiausi” ore ant rogių. Mano palydovai tuo metu kaime darė kratą, ieškodami bravorėlio, iš kurio galima būtų gauti samagono sužeistajam šildyti. Kadangi aš šildomo skystimėlio negėriau, tai mano palydovai su malonumu Išgerdavo jį už mano sveikatą.

Šiltai ir geroje nuotaikoje važiavome į Kauną. Bet jei dar būtų 3—4 valandos kelionės, tai mano palydovai tikriausiai būtų mane nuvežę pas Abraomą...

VARGAI IR MIESTO LIGONINĖJE

Kaune dar nebuvo nei karo, nei Raudonojo Kryžiaus ligoninių. Pavežioję mane apie trejetą valandų po Kauną, nugabeno pagaliau į miesto ligoninę ir ten, per prievartą paguldę, paliko. Kauno miesto ligoninė vokiečių karo vadovybės buvo perduota miestui. Vyriausias gydytojas buvo žydė.

Jaunystė ir įgimta sveikata, net ir taip gydant, leido man atsikelti. Po mėnesio aš, lazda ramsčiuodamasis, su aptvarstyta ranka, nuėjau Kauno komendantūron ir pareiškiau, kad miesto ligoninėje daugiau būti negaliu.

Mane paskyrė prie komendantūros kuopos. Čia jau buvo visai kitoks gydymas; ir kava su cukrumi, o kai kada ir su marmeladu, ir sriuba su mėsa, o prorečiais ir košė. Bet svarbiausia — kuopoje buvo ambulatorija, kurią vedė gydytojas Petraitis.

SAVANORIAI NEPABŪGO VARGO

PARINKO BR. DIRMĖNAS

P. Povilaitis savanorio atsiminimuose rašė:

“Kaune visa aplinkuma nebuvo palanki. Mieste buvo bolševikuojančių ir tikrų bolševikų. Tiek pat buvo ir lenkuojančių tamsuolių. Vienoje gatvėje priimami savanoriai į Lietuvos kariuomenę — alga 100 markių per mėnesį, o nepertoliausia kitoje gatvėje užrašomi savanoriai į raudonąją gvardiją — alga 300 markių mėnesiui. Buvo visokių komunistinių laikraštpalaikių — “Pravda” ir “Tiesa”, kurios atvirai grasė “baltgvardiečius” išgalabinti, kai tik Lietuvoje įsivyraus proletaro diktatūra, kuri jiems ir daug kam atrodė nelabai tolima. Kaune lietuviškai sunkiai susikalbėdavai.”

Nepabūgo savanoriai vargo ir pavojų gyvybei ir sveikatai. Ir kiek daug paliko jaunai kartai pavyzdžių, liudijančių kaip Lietuvos Valstybės trispalvė vėliava buvo apšlakstyta jų krauju.

“Bolševikai, užėmę dalį Lietuvos, plėšė gyventojus daugiau, negu vokiečiai. Žmonės dejavo, o kai kurie iš jų pasiekdavo net Alytų ir prašydavo gelbėti juos nuo atėjūnų sauvaliavimo. Šia proga pasinaudojant žmonėms buvo aiškinama, kad jie slaptu būdu siųstų savo jaunimą į lietuvių kariuomenę, tai tikrai būsią išvaduoti iš bolševikų. Ir ištikrųjų, iš užimtų kraštų pradėjo eiti savanoriai.” (Plk. J. Čaplikas, 1929 metais.).

“Karininkas Variakojis, gavęs įsakymą organizuoti Panevėžio gynimą, bet negalėdamas dėl bolševikų antplūdžio veikti Pasevėžyje, tuojau su keliolika vyrų išvyko į Kėdainius, kur galėtų kurti dalinį. Beeinant jam keliasdešimt kilometrų iš Panevėžio į Kėdainius, jo mažytė saujelė išaugo į kuopą” (P. Ru-seckas.)

“Nors bolševikai mus ir nepuolė, bet mūsų vadas buvo labai atsargus ir liepė atitinkamose vietose apkasus išsikasti. Ir iš tikrųjų mūsų atsargumas buvo labai pravartus: vieną rytą, lietui smarkiai lyjant, iš miško staiga pasigirdo keli šūviai ir plačiai po apylinkę nuaidėjo. Paskui jau prasidėjo ir tikras kulkų lietus.

Žaibo greitumu atsidūrėme apkasuose. Bolševikų grandinė jau buvo pasirodžiusi iš miško, bet, sutikusi mūsų smarkią ugnį. pasitraukė į mišką. Prasidėjo atkakli kova: mūsų kulkosvaidžiai bėrė kulipkomis. Tuo pačiu atsakinėjo ir priešas. Šūvių garsai buvo susilieję į vieną ūžimą. Tik artilerijos trenksmas išsiskirdavo su savo storu balsu. Miškas, paslėpęs nuo mūsų akių priešą, nuo viso to triukšmo gūdžiai verkė. Lietus be paliovos stambiais lašais lijo, nepalikdamas ant mūsų nei vieno sauso siūlelio.” (Jonas Šlavikas, 1933 m.)

“Bolševikai vogė ir plėšė, ką tik užeidami. Vieną kartą, nepamenu kurią dieną, buvo atvykęs bolševikų būrys paimti mūsų karvę. Mano tėvas, brolis ir aš griežtai pareiškė me, kad mes paskutinės karvės neatiduosime, o bolševikai užsispyrė paimti. Kilo didžiausias triukšmas. Mes visi karvę laikėme už ragų ir neleidome iš tvarto vesti. Bolševikai, matydami griežtą mūsų pasipriešinimą, bandė imti jėga ir net grasino pavartoti ginklą. Vienas bolševikas išsitraukė revolverį ir taikėsi peršauti mūsų tėvą, bet mes visi, vaikai ir buvusios kaimo moterys, apkabinome tėvą į glėbį ir nedavėme bolševikams jo iš mūs išplėšti, nors bolševikai draskė mus ir daužė veidus. Kadangi bolševikams iš mūsų rankų tėvo išplėšti nepasisekė, o šauti į žmonių būrį vis dėlto neišdrįso, tai tėvo gyvybę ir pasisekė išgelbėti. Paliko tvarte ir mūsų karvę.” (Petras Morkūnas.)

Kas galėtų tvirtinti, kad Nepriklausomybės kovų metu pavojai lietuvių tautai buvo mažesni, negu šiandien jie yra? Tada daugiau tautoje buvo idealizmo, negu vėliau.

Vežikas prie bendro stalo

Mano tėviškėje, tik keliolika kilometrų nuo Putvio dvaro, teko girdėti nemaža, pasakojimų apie Vlado Putvio paprastumą ir demokratiškumą. Kaikurie jų panašūs į anekdotus. Vieną tokių šįkart prisiminiau.

Kartą pas Putvį atvažiavo į svečius vienas dvarininkas. Jis buvo gerokai žlibas. Jo vežikas dėvėjo dvarininkų vežėjų uniforma—paltą su sidabruotomis sagomis.

Pietų į valgomąjį Putvys pakvietė ir savo svečią. O Putvių šeima valgydavo drauge su savo darbininkais. Svečią poną pasodino viename stalo gale, o jo vežiką kitąme.

Svečias ponas sėdi ir savo mintyse stebisi, kad Putvių dvare tiek daug ponų svečiuojasi. Toks ilgas stalas pilnas apsėstas valgančiųjų. Pagaliau įsižiūri kitame gale poną sidabrinėmis sagomis. Susidomi juo.

—Sakyk, pone Putvinski, koks ten ponas sėdi kitame stalo gale?—klausia Putvį.

—Ogi tamstos vežikas!—drąsiai atsako Putvys.

Užsigauna ponas svečias už nepagarbą jam, kad bendrai prie stalo pasodino su juo vežiku. Staiga atsikėlė ir į savo vežėją suriko:

—Tuojau kinkyk arklius, ir važiuojam!

Nepasakęs nė sudiev šeimininkams, išdidusis ponas svečias išdulkėjo namo.    S. B.

ŽYGIS Į MIRTI

“Daugiau kaip trijų tūkstančių kalinių vorą sudarė Gardino, Vilniaus, Kauno ir Minsko kalėjimų kaliniai”, — rašo A. Šova Santarvėje. “Suimtųjų tarpe trylika 16 metų vaikai, mažesni vaikai, seneliai ir luošai. Voros priekyje raitas enkavedistų majoras, kalinių pasakojimu, Gardino kalėjimo viršininkas. Žygio tempas nepaprastai greitas. Išraitytu per smiltynus įvairaus pločio keliu žygiuojanti vora nuolat buvo perrikiuojama čia iš keturių į dvylikos žmonių eilę, čia staiga vėl po 4 ar 6 žmonės eilėje. To majoro ji buvo tampoma ir raitoma lyg velnio tampoma armonika.

“Seniai ir luošai, nepajėgdami drauge su vora žygiuoti, pradeda atsilikinėti. Tuojau per vorą praskrieja įspėjantis šnibždėjimas — “nepajėgią žyguoti — šaudomi”. Netrukus prieiname du lavonus, uždengtus geru veliūro apsiaustu. Kiek toliau paėję, pastebime prie pušaitės gal 50 žmonių būrį, suguldyta veidais į žemę, matyti, kad niekas iš voros negalėtų jų atpažinti. Visi jie atrodė apsirengę ne sovietiniais drabužiais”.

“Žygio tempas, tvarka ir toliau nekinta. Atrodo, turima tikslo mus nuvarginti ir galutinai palaužti. Instinktas išsilaikyti ir noras gyventi toks galingas, kad luošai replioja keturpėsti ir iš paskutiniųjų bando neatsilikti. Stipresnieji palaiko ir veda silpnesniuosius, kitus bandoma nešti, štai visai baltais plaukais, sukruvintu veidu, per 70 metų senutė skuba, griūva, keliasi ir vėl kniumba, bet visvien kiūtina tuo krauju aptaškytu keliu vis pirmyn, bet kokia kaina pirmyn į nežinią...”

“Enkavedistų šūviai į pakaušį su kiekvienu žingsniu vis dažnėja. Žiūrėk, čia vienoje vietoje, čia kitoje juodieji čekistai išsiveda iš voros kalinį, pasikeičia keliais sakiniais ir vienas iš jų, budelišku šaltumu nusišypsojęs, įvaro išvestajam į pakaušį porą šūvių ir, palikęs auką, vanago žvilgsniu toliau ieško naujos aukos.”

"LAISVĘ GINANT'' PASKAIČIUS

Lietuvos laisvės kovų dalyvis plk. Juozas Petruitis buvo vienas tų karių, kuris ne tik aktingai dalyvavo visose Lietuvos laisvės su bolševikais, bermotininkais ir lenkais kovose, bet vėliau, kaip nedaugelis, perteikė tų kovų surašytus vaizdus ramų gyvenimą pradėjusiai lietuviškai visuomenei. Autorius kaip žinome buvo drąsus fronte, o vėliau drąsus pasirodė ir kovų aprašymu. Kad tie kovų vaizdai būtų rašyti tremtyje, maža ko reikėtų boti, tačiau ‘“Mūsų Žygiai” (taip buvo autoriaus pavadintas pirmasis leidimas) buvo paskelbti Lietuvoje, kur juos turėjo skaityti jo buvę kovų draugai ir viršininkai. O kiek ten pasakyta karčių pastabų dėl tuometinių politikos vairuotojų ir kariuomenės viršininkų nesugebėjimo, apsileidimo ir net išdavysčių. Gal tie vaizdai nušviesti ir kiek subjektyviai, tačiau ir toks jų paskelbimas turi didelės vertės, nes autorius nebodamas nieko ryžosi paskelbti tiesą.

Autorius savo šiuose atsiminimuose parodė skaitytojui, kaip reikia ginti laisvę ir su kokiu pasišventimu!

Pirmoje ątsiminimų dalyje atvaizduotas Lietuvos valstybės ir kariuomenės kūrimasis ir kovos su bolševikais ir bermontininkais, šiose kovose aprašomas visų kovų dalyvių pakankamai darnus sutarimas ir ryžtas išvyti iš Lietuvos bolševikus ir bermontininkus. Ir štai visa Šiaurės ir Rytų Lietuva išlaisvinta be didelių nuostolių. Be to, čia paro-rytas pasišventimas ir laimėjimas konsolidavo Lietuvos patriotinę visuomenę ii^- suramino negeistinus didesnius ar mažesnius vidaus nesusipratimus.

Antroje galyje aprašomos mūsų kovos su lenkais, šios dalies atsiminimų vaizdai sukelia pasibaisėjimą! Kiek kovose su bolševikais ir bermontininkais mūsų karius ir diplomatijų lydėjo pasisekimas ir laimėjimas, santykiai ir kovos su len-kais, paženklinti nepasisekimu. Svarbiausių nepasisekimo pagrindu šių atminimų autorius nurodo tai, kad mūsų visų vadovų buvo perdaug pasitikėta Tautų Sąjungos ir jos tarpininkų autoritetu. Tie tarpininkai, ypač prancūzai, veikė Lenkijos naudai, norėdami sukurti sau būsimą tvirtą sąjungininką prieš vokiečius.

šioje dalyje autorius aprašo du kovos barus:    Augustavo-Suvalkų-Seinų ir Molėtų-Giedraičių-Širvin-tų-Neries. Pirmame bare skaudžiai pralaimėta dėl nepakankamo užsienio politikos ir fronto vadų budrumo ir dėl netinkamo kovos dalinių išsklaidymo. Suvalkų ir kt. derybom užtęstas laikas davė progos lenkam išsiaiškinti mūsų kovos dalinių sugrupavimą ir vėliau suduoti skaudų smūgį.

Antrame bare teko didvyriškai kovoti, tačiau neatsiekta galutinų vaisių—neatsiimtas Vilnius—tik dėl visų tame bare buvusių kovos dalinių veiksmų nepakankamo derinimo. Dideliu apsileidimu autorius laiko ir tai, kad šiame bare nebuvo likviduota toli Lietuvon prasiveržusi stambi lenkų raitelių grupė. Ypač skaudžiai aprašomas svetimo nepatikimo gaivalo mūsų kariuomenėje samdymas ar laikymas. Dėl jo, autoriaus teigimu, mes netekome sunkiai iškovotos lietuviškos Ilukštos ir, gal būt Vilniaus ir Vilniaus lietuviškų žemių!

šie pik. J. Petruičio “Laisvę Ginant—Mūsų Žygių” atsiminimai duoda gražia pamoką ateičiai. Užversdamas šių atsiminimų paskutinįjį lapą, skaitytojas, kas nuostabiausia, pamiršta aprašytas klaidas, o prisipildo meilės savo Žemei ir pagarbos už Lietuvą kovojusiems didvyriams.

Beje, ar būta pagrindo “Mūsų Žygių” antrąją leidimą “pakrikštyti” kitu pavadinimu? St. J.

1954m. 4

“KARYS”35 METŲ AMŽIAUS

STASYS BUTKUS

Gegužės 22 d. sukako 35 metai, kai pasirodė pirmasis karių laikraščio “Kariškių žodžio” numeris. Kitais metais kalbos taisyklingumo atžvilgiu vardas buvo pakeistas į dabartinį “KARYS”.

Kariams leisti laikraštį mintis kilo jau 1919 m. a.pie sausio 30 dieną. Krašto Apsaugos vice-ministeris karininkas Zaskevičius pasikvietė KAM Literatūros Skyriaus viršininką karininką Petrą Rusecką ir pareiškė savo nusistatymą leisti kariams dienraštį, kaip tai darė latviai ir kt. Tačiau su viceministerio nuomone nesutiko kiti, nes jautė, kad dienraščiui trūks bendradarbių. Laikraščio leidimo reikalas buvo atidėtas.

Tuomet pasišovė kariams laikraštį leisti Kareivių Prietelių Draugija, kuriai pirmininkavo kapelionas kun. Bumša. Karininkams tai nepatiko, kad civiliai kištųsi į karių reikalus, ir šis užsimojimas atkrito.

Pagaliau Literatūros Skyriaus viršininkas karininkas P. Ruseckas karių laikraščio reikalą išdėstė krašto apsaugos ministeriui karininkui Merkiui. Šis pritarė ir 1919 m. gegužės 22 d. gimė kariu laikraštis. Tą dieną išėjo “KARIŠKIŲ ŽODŽIO” Nr. 1.

Patį pirmąjį numerį suredagavo karininkas P. Ruseckas ir toliau redagavimą perdavė karininkui V- Steponaičiui. Per 35 metus “KARį” redagavo šie asmens: P. Ruseckas, V. Steponaitis, J. M. Laurinaitis, K. Kepalas, J. Petrėnas, Z. Kuzmickas, A. Majus, J. Tomkus (bolševikų nužudytas 1940 m. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime), R. Burokas, T. Šakmanas, S. Kuizinas, J. Balčiūnas — Juozas Švaistas, P. Jakštas, S. Urbonas, D. Penikas. Šiais metais jau nauja redakcija ir leidėjai. 1919—1940 m. būvyje “KARĮ” leido Krašto Apsaugos Ministerija.

Pačiais pirmaisiais “Kariškių žodžio” bendradarbiais buvo karininkai Svilas, Pranas Kaunas (š. m. balandžio 16 d. miręs Toronte, Kanadoje), Katkevičius, Steponaitis, Ruseckas, Melis, Urbaitis, Urbšys, Klesčinskas ir kt. Netrukus bendradarbių atsirado ir iš kareivių tarpo. Išjų patys pirmieji buvo šie: V. Gustainis, K. V. Banaitis, A. Majus, St. Butkus, L. Vitkauskas ir kt. Visą laika laikraštis buvo savaitinis. Tik 1939 m. rudenį, karui prasidėjus, kurį laiką ėjo 3 kartus savaitėje.

1920 m., Vilnių atgavus, “KARIŠKIŲ ŽODŽIO” Nr. 39 (71) spalio 2 d. buvo išleistas Vilniuje.

Lenkams Vilnių pagrobus, “Kariškių žodis” vėl persikėlė į Kauną.

1920 m. spalio 18 d. išleistas Nr. 41 (73) jau “KARIO” vardu. Eilinis numeris pažymėtas ne Nr. 1, bet sekantis “Kariškių žodžio” numeris, kadangi vardo pakeitimas padarytas tik kalbos sumetimais. Pats laikraštis lieka tas pats. Mat, tuo laiku buvo panaikintas žodis “kariškis” ir jo vietoj kariuomenėje pradėtas vartoti karys.

“KARYS” išgyveno visokių laikų, ir gana sunkių. Buvo sumenkęs net iki 8 silpnokų puslapių. 1926—1927 m- būvyje ir jo tiražas siekė tik iki 1100 arba 1200 egz. Nuo 1928 m. pradėjo augti ir plėstis. “KARYS” buvo išrašomas visoms pradžios ir aukštesnėms mokykloms. Pagaliau ir visuomenė pradėjo jį išsirašydinti.

“KARIO” žydėjimo laikotarpis atėjo, jį redaguojant kpt. S. Urbonui ir Kariuomenės štabo Spaudos ir Švietimo Skyriaus viršininku esant plk. J. Šarauskui. Šių asmenų dėka ‘“KARYS” liko pats gražiausias lietuvių žurnalų, giliaspaude spausdinamas. O priešininkų “Karį” giliaspaude spausdinti buvo net pačiame Spaudos ir Švietimo Skyriuje. Tik plk. Šarausko nuoširdumas “Kariui” sudarė sąlygas jam klestėti.

Kariuomenės dalyse karininkų, puskarininkių ir kareivių dėka prieš Naujuosius Metus buvo daromi vajai “Kariui” platinti. Kariai išrašydavo “Karį” savo namiškiams. Patys kariai, išėję į atsargą, jį išsirašydavo. Pagaliau ir jaunimas pamėgo “Karį”, ir jo tiražas kasmet smarkiai kilo-1940 m. “KARIO” spausdindavo 33.000 egz. Jį mielai skaitydavo ir moterys, ir mergaitės.

Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 5 d. “Karys” buvo uždarytas. Liepos 13 d. pradėta leisti raudonoji “Karių Tiesa”, kuri netrukus išvirto į “Raudonarmietį”.

1941 m., vokiečiams Lietuvą užėmus, kpt. S. Urbonas susirūpino atgaivinti “KARĮ”. Pradėjo daryti žygius, pas vokiečius- Prašymas ėjo per Vilnių, Kauną, Rygą iki pat Berlyno, kol po keletas mėnesių gavo leidimą. 1941 m. Kalėdoms Vilniuje buvo išleistas “KARIO” Nr. 1. Laikraštinio formato. Vilniuje buvo leidžiama iki pat 1944 m. liepos mėn., kada reikėjo iš Vilniaus trauktis. Vilniuje daugiausia buvo spausdinama po 60.000

PIRMOJI “KARIŠKIŲ ŽODŽIO’’ (“KARIO”) REDAKCIJA. Kairėje: karininkas Petras Ruseckas; dešinėje: karininkas Vytautas Steponaitis.    Nuotrauka gauta iš J. Valicko.

egz. Kuri laiką spausdinta ir 80.000 egz., bet vėliau vokiečiai popierių sumažino.

“KARIUI” teko slaptomis vesti kovą su vokiečiais. Daugelis dalykų praeidavo ir be cenzūros leidimo, tačiau laimingai išvengė vokiečių bausmės. Apie tai jau anksčiau buvau “Karyje” rašęs.

Traukiantis iš Lietuvos, liepos mėn. dar vienas numeris buvo išleistas Kaune. Nutolus nuo spaustuvių, Suvalkijos kaimuose ir Rytprūsių miškuose po vieną numeri hektografu buvo išleistas “žygio KARYS.” Jau be vokiškosios cenzūros, ir platinta pražygiuojantiems lietuvių kariams.

Vokietijoje kpt. Urbonas vėl sugebėjo atgaivinti “KARĮ”. 1944—1945 m. (iki vasario mėn.) bužo spausdinamas Berlyne, o iki Velykų Veimare.

Rodos, “KARYS” mirė. Bet kur tau! Jis gaivus ir už jūrų vandenėlių. Atgijo ir Amerikoje.

1950 m. rudenį St. Butkus ir Aug. Astrauskas nuvyko į Great Neck pas kpt. S. Urboną. Taip sau, į svečius. Draugiškai besišnekėdami ir iškėlė klausimą lapkričio 23 d. išleisti “KARIO” numeri. A. Astrauskas pažadėjo duoti lėšų. Pasiūlė kpt. S. Urbonui imtis darbo. Šis, žinoma, mielai sutiko. Ir “KARIO” numeris buvo išleistas, kpt. S. Urbonui redaguojant ir A. Astrauskui finansuojant. Visuomenė jį mielai sutiko ir kpt- Urboną uždegė toliau jį leisti. Butkus ir Astrauskas buvo nuomonės “KARĮ” leisti tik kelis kartus per metus: Vasario 16 d., Birželio 15 d., Rugsėjo S d. ir Lapkričio 23 d. Urbonas ryžosi leisti kas mėnesį, ir tai įvykdė.

Kiek paredagavęs, kpt. S. Urbonas susirgo, ir kuri laiką “KARĮ” redagavo D. Penikas. Sveika

tai sustiprėjus, šiais metais kpt. S. Urbonas vėl ryžosi grįžti prie “KARIO” redagavimo. Tačiau gyvenimo sąlygos nebeleido toliau šį pamėgtą darbą dirbti. Atsisakė, ir jo suredaguotą Nr. 1 teko naujiems leidėjams išsiuntinėti.

IS SENO ŠAULIO ATSIMINIMŲ

RIKIUOTĖ

VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS

Buvo tai 1919 metų vasarą. Berods ne per seniai, tačiau, kiek pergyventa nuo to laiko! Man rodos, kad mes visi per tuos metus bent šešerių metų gyvenimo porciją prarijom. Nubiro nuo mūsų žiedų lapeliai, kaip pavasario metu nuo obels baltos lankios kvepiančios snaigulės nubyra, ir mes sumynėm juos “Laisvės Alėjoj” kartu su kaikuriom svajonėm, iliuzijom ir pavasario sapnais.

Ar šiaip ar taip mes tuokart žydėjom, kaip Vytauto kalnas, kuriame mūsų mažas būrelis ėjo pirmos taisyklingos šaulių rikiuotės mokslą. Ir išdidžiai, ir viltingai, kaip to parko medžiai, žiūrėjom nuo kalno į blizgantį Nemuno slėnyj mūsų miestą, laikiną sostinę. Daugumas mūsų buvom valdininkai besikuriančių valstybės įstaigų, kuriose atsidėję darbavomės didesnę dienos dalį.

Dirbom diletantiškai, bet noromis, ne dėl algų ir karjeros, bet degdami noru padėti mūsų valstybei. Tai ouvo jausmas, psichika daugiau karių savanorių, negu valdininkų. Tos pačios psichikos vedami susitelkėm ant Vytauto kalno.

Lietuva buvo mūsų, bet mes ne mūsų.

Draskė ją nevidonai pakraščiuose, plėšė viduryj ir dargi pačiam Kaune negalima buvo suprasti, kas yra ponas: ar mūsų valdžia ar vokiečiai.

Nebuvom dar užkariavę krašto šeimininko teisių, nebuvom tikri savo tėvynėj, bet širdys plakė įniršimu ir pasiryžimu gintis, gintis ir gintis.

Visam krašte savarankiškai kovojo ir tvarkėsi žmonių būreliai. Kur ne kur veikė partizanai, teikdami pagelbos administracijai ir mūsų kariuomenės užuomazgom.

Kaune buvo sumanyta išvesti šitą darbą tvarkingiau.

Į pirmą rikiuotės pamoką susirinkom parke trejetas dešimčių. Ūpas buvo pakeltas. Šnekučiavom stovėdami ir sėdėdami grupėmis, kaip paprasta sodo publika ir troškėm tapti kana kuo vienu didžiu bendru, kažin kokiu daiktu, kurs būtų priešininkui balsus ir kerštingas. Tokios mūsų valios vykdytojas turėjo ateiti pavidalu vieno karininko, kurs pasižadėjo duoti mums rikiuotės pamokas. Štai jis. Mandagiai, bet kietai ir greit iš pasklidusio žmonių mišinio sudarė vieną lygią, pagal ūgį eilę ir ėmė toliau tęsti paprastas pirmos rikiuotės taisykles, mokyti judesius ir sukinius.

Matyt buvo, kad karininkas iš pradžios kiek varžėsi, rasit abejojo, ar laisvi, įsakymų nesurišti palaidi žmonės, nusilenks tvarkingai drausmei. Bet ūmai pagauna situaciją, jo tonas, nenustodamas mandagumo, darosi aštriai griežtas ir kietas.

Aš stoviu ramiai išsitempęs, pavirtęs į akmens stulpą. Man nepakenčiamai niežti prie pat alkūnės, bet bijau krustelėti. Greta manęs stovi pažįstamas departamento direktorius. Jam karininkas kaip tik daro trumpą aštrią iškalbą, kam pajudino koją. Aš neiškentęs nežymiai skersa akim žiūriu, kas čia dabar bus, bene įsižeis aukštas valdininkas, bent nepadarys ką? Bet kur tau — sugėdintas stengiasi kaip moka virsti į kelmą.

Deši i i nėn! Lyg elektros kibirkštis pasuka mane dviem tempais, pagal ką tik duotą nurodymą dešinėn. Pasirodo, kad perdaug paskubėjau, kiti pasivėlavo; buvo ir toks, kurs vieton dešinėn, pasisuko kairėn, ir sumišęs taisėsi sukdamasis nerangiai aplink. Išeina nesutartinai. Man pikta.

Keikiu dvasioje nerangius draugus idiotais.

Pamoka eina tolyn.

Judesiai išeina kaskart geriau.

Nepratęs prie šios rūšies nervų įtempimo, jaučiu nemalonų nuovargį, bet numanau, kad greit prisitaikysiu.

Užtai kaip puikiai ilsis siela. Kasdien reikia spręsti tokia daugybė klausimų, darbo metu kiekviena byla, kiekvienos menkos popieraitės sustatymas reikalauja iniciatyvos, kiekvienas žingsnis visuomeninio gyvenimo, ir dargi asmens, reikalauja apgalvojimo ir nutarimo. Kaip malonu pailsinti rikiuotėje tuos tariamus smegenų centrus, čia nieko nereikia nutarti, čia nieko nereikia galvoti, čia reikia tik įtempti dėmesį ir įsakmiai pildyti įsakymus vienos bendros vienijančios valios, kuri galvoja už tave, už visus, kuriai pasitiki atsiduoti, kadangi ji darys ir ves kaip tik tenai, kur mes norim.

Aš likau dalele vienos didelės sudėtinės organizuotos jėgos. Reikalui esant šita jėga gins pakalnėj blizgantį miestą, tą laikiną tėvynės širdį. Mūsų jėga šį tą reiškia.

Anksčiau mes buvom bejėgiai, mūsų karšti norai bejėgiai. Mes tuomet buvom mažas atvaizdas neorganizuotos tautos. Dabar mes lyg sumažintas pavidalas suorganizuotos demokratinės valstybės. Savo noru mes pastatėm ant savęs viršininką, kurs padarė iš mūsų, mums patiems reikalingą jėgą. Jaučiuos galingesnis, stipresnis, kadangi mano maža jėga tiksliai surišta su kitomis ir našiai pakreipta.

Su u stok!

Eilėn ri i kiuok!

Laisvai!

Tai gal jau šiai dienai bus gana, — sako karininkas, žiūrėdamas į laikrodį.

Eilė sulingavo, sutruko, susimaišė į grupes. Karininkas atvirto kitu žmogum. Dabar jis nestatosi viršininku. Elegantiškai kalbasi, juokauja. Tariasi dėliai sekančios pamokos.    

Apleidžiu kalną su viltim kana ko naujo, gero. Numanau, kad nelengva bus išlaikyti, bet turiu vilties.

SVIEDINYS SUDRASKĖ KEIKŪNĄ

Dar bebūnant Vokietijoje, tremtinių stovyklose, viename barake gyvenome su Juozu Briedžiu. Naktimis per miegą jis dažnai šaukdavo, blaškydavosi ir staiga šokdavo iš miego.

Jo kaimynai visaip svarstydavo, kas jį galėtų per miega kankinti. Gal baisūs kovų ar bolševizmo meto išgyvenimai, o gal kokie sunkūs nusikaltimai.

Savo stovyklos koplyčioje per pamaldas retai jį matydavau, bet už tai dažnai jis karštai melsdavosi miesto vokiečių katalikų bažnyčioje. Ir tai, kada ji būdavo tuščia.

Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, bažnyčios būdavo atdaros visą dieną. Praeidamas pro bažnyčią, mėgdavau ir aš užeiti į tuščią bažnyčią ir jos tyloje ieškoti ramybės. Ir dažnai rasdavau Juozą, arti altoriaus klūpantį ir atidžiai atsidavusį maldai.

Kartą su juo draugiškai išsikalbėjome. Jis papasakojo, kad dažnai per sapnus jį kankina baisūs kautynių išgyvenimai Rytprūsiuose. Ypač prieš akis stovi kautynės prie vieno dvaro. Jo vardo jau nebegaliu prisiminti. Per 6 metus išgaravo iš galvos.

—Mūsų kuopa buvo surinkta iš įvairių tautybių karių, likučių kitų dalinių, žuvusių kovose.— Pasakojo Juozas.—Buvo ir rusų, buvusių raudonarmiečių, o paskui belaisvių.

Man pozicija pakliuvo plikame lauke. Greta manęs gulėjo rusas kareivis Petras. Jis keikė savo dalią, kokie nelabieji jį įpainiojo į vokiečių kareivio uniformą. Jau aiškiai buvo matomas vokiečių pralaimėjimas.

Bolševikai atidengė į mūsų pozicijas smarkią artilerijos ugnį. Ypač mums atvirame lauke buvo labai karšta. Toliau nuo savęs mačiau, kaip kyla į viršų sudraskytų kareivių kūno dalys. Aplink mane ir rusą Petrą pradėjo sviediniai kristi, lyg ugnimi snigtų. Galvos nebegalime pakelti.

Mudu apipylė žemėmis, lyg norėtų gyvus palaidoti. Čia pat priešais kritęs sviedinys storai žemėmis apipylė mano galvą ir nugarą. Nuo akių nukrito mano akiniai. Nebematau nieko, ir pradėjau graibalioti, ieškodamas jų. Pagaliau suradau. Sveiki. O čia vis ūžia ir ūžia lėkdami nauji sviediniai.

Jau visai apėmė mirties baimė. Nebesitikiu išlikti gyvas.

—Dieve, gelbėk mane! — balsiai sušunku, ir laikau galvą prispaudęs prie žemės.

Savo kairėje girdžiu ruso Petro balsą. Jis garsiai nusikeikia klasiškuoju triaukščiu rusišku keiksmu:

—! ! ! Kaip muša!

Jam nusikeikus, po kokių keletos sekundžių atlėkęs sviedinys trenkė tiesiog į jį ir Petrą sudraskė į smulkius gabalus. Jo ranka su šautuvu nukrito palei mano petį. Mane nukrėtė šiurpas. Tik viena ranka, ir ta pati laikė šautuvą, nepaleisdama jo. Galva gulėjo prie kito sviedinio išraustos duobės ir žiūrėjo į mane. Kitų kūno dalių akimis nebeieškojau. Jau perdaug baisu buvo.

Tuojau artilerijos ugnis nuo manęs nukrypo į šalį. Aš išlikau gyvas ir sveikas. Nuo to laiko pradėjau tikėti į paslaptingąją Dievo ranką.

—Nesistebėk, kad aš mėgstu ramybės ieškoti bažnyčios tyloje, — Juozas baigė savo pasakojimą    J. Maknys

NELAUKĖ MŪSŲ ŠILTA NAKVYNĖ

PRANAS KAUNAS

Po ilgo agitavimo Šakių apskrityje stoti į Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių eiles, nusprendžiau sudaryti pirmąją savanorių grupę ir vykti į Kauną, į 2-rą pėstininkų pulką. Į pirmąją savanorių grupę Sintautų valsčiuje įsirašė 33 vyrai. Su šia grupe 1919 m. sausio 12 ar 13 d. ir išvykau iš Sintautų bažnytkiemio į Kauną — A. Panemunę.

Uždegti jaunuolius ir daugiau jų pritraukti į savanorių eiles, paprašiau Sintautų kleboną ir per žmones skleidžiau, kad sausio 12 ar 13 d. išvyksta pirmoji savanorių grupė. Gyventojai prašomi atvykti savanorius palydėti. Žmonių prisirinko labai daug. Tai buvo nepaprasta šventė Sintautuose.

Klebonas kun. Paulenis bažnyčioje atlaikė pamaldas ir ta proga pasakė pamokslą. Mamytės verkė, o jaunuoliai užsidegė ryžtumu Tėvynę ginti. Sintautų valsčius savanoriams parodė didelį palankumą. Pirmiausia jis nutarė savanorius nuvežti į Kauną savo lėšomis. Davė rogių tiek, kiek tiktai reikėjo. Be to, neturtingiesiems savanoriams išdavė po keliasdešimt markių ir šiltų drabužių.

Paruoštos rogės laukė prie bažnyčios. Man padavus komandą: “savanoriai į roges!” — visi užėmė savo vietas.

Rogės pasijudino. Savanoriai iš kokių 5—7 šautuvų iššovė į viršų savo pakilusiai nuotaikai pareikšti. Džiaugsmas, ašaros, šaudymas, mosikavimai, linkėjimai savanoriams laimėti. Savanorių puikiausia nuotaika. Visi buvome pasiryžę nepasiduoti, jeigu vokiečių žandarai bandytų mūsų žygi sulaikyti arba mus nuginkluoti.

Tvarkingai, organizuotai, pakelyje visur ūpą keldami, Sintautų savanoriai pasiekė Kauną.

A. Panemunę pasiekėme naktį apie 23—24 val. Sužinoję, kuriose kareivinėse yra savanoriai, iš rogių išsikrovėme. Kareivinės (vėliau buvo Karo Mokyklos rūmai) po vokiečių išėjimo buvo nejaukios, šaltos. Anksčiau atvykę savanoriai miegojo ant cementinių grindų, šiek tiek pasikloję šiaudų. Kadangi buvo vėlus laikas, tai mūsų grupei pritrūko šiaudų. Teko miegoti kaip papuola: ant suolų, cementinių plikų grindų ir kt. Kai kurie nutarė nemiegoti ir laukti ryto.

Iš sunkios vargingos kelionės pavargę savanoriai nusiminė. Aš visus raminau, kad tai yra laikinas reiškinys, kad ryt bus geriau, bus ir šiaudų. Nėra ko nusiminti. Juk einame kovoti už Lietuvos laisvę, todėl nelaukime kariuomenėje patogumų ir šiltų patalų. Visi savanoriai suprato tų laikų būklę ir pasiryžo viską iškęsti. Visdėl-to vienas šiaudadūšis atsirado, būtent, Žebrauskas. Jis verkdamas prašė mane, kad leisčiau grįžti į namus. Skundėsi, kad sergąs ir tt. Visų akivaizdoje jį išvadinau bailiu, zuikiu, ir liepiau bėgti namo.

Ištikrųjų, nemažas šaltis, blogi drabužiai ir nejauki būklė slėgė visus. Keletas savanorių buvo apsiavę klumpėmis.

Sausio 13 d. anksti rytą savanorius perdavęs budinčiam karininkui, su savo draugais atsisveikinęs, nuvykau pasijieškoti sau vietos, kur būtų galima nusiprausti, susišildyti.

Man buvo nurodytas kambariukas. Apsistojau. Kambarys šaltas, nekūrentas. Pasijieškojęs malkų prisiskaldžiau, parsinešiau, pasikūrenau pečių ir apsiprausiau. Paskui nuvykau prisistatyti 2 pėst. pulko vadui plk. Grigaliūnui-Glovackiui. Vadas nuoširdžiai mane priėmė. Sužinojęs, kad Rusijoje buvau mokomoje kuopoje, tuojau paskyrė paoficierių mokyklos viršininku.

Paoficierių mokyklai (mokomajai kuopai) buvo nurodytas butas (vėliau Karo Mokyklos karininkų fligelis), bet jis buvo taip apleistas, taip suniekintas po vokiečių išėjimo, kad nebuvo įmanoma jame gyventi. Visi kambariai buvo pridergti, langai išdaužyti.

Paskirtas mokyklos viršininku, jokio kadro neturėjau. Buvome tik mudu du — aš ir karininkas Steikūnas. Daugiau nei puskarininkių, nei kitų. Mudviem teko dirbti ir už karininkus, ir už puskarininkius.

Iš visų Lietuvos kampų pradėjo plaukti savanoriai moksleiviai—gimnazistai. Jų didesnė grupė atvyko iš Marijampolės. Daugelis jų patekdavo į mūsų kuopą.

Darbas pradėti buvo sunku, nes nebuvo nei lovų, nei suolų, ir viską reikėjo surankioti iš nieko. Nebuvo nei mokslo priemonių, nei vadovėlių. Buvo tik vieni vieninteliai komandų terminai lietuviškai paruošti. Per moksleivius pasisekė greitai įskiepyti drausmę. Jie ateidavo į kambarį pas mane pasikalbėti, o mūsų pasikalbėjimus jie paskleisdavo kitiems savo draugams.

Viršilos, puskarininkiai ir kiti pareigūnai buvo paskirti iš tų pačių savanorių. Jiems tekdavo išaiškinti jų pareigos. Ginklų buvo labai maža. Vieni savanoriai atsinešė savo, vėliau šiek tiek buvo surankiota ir iš vokiečių šmugelio keliu pirkta. Vėliau buvo gautas vienas kulkosvaidis. Tuomet pasijutome galingi.

Kadangi trūko karininkų, tai plk- Grigaliūnas -Glovackis įsakė man išskirti iš mūsų mokyklos gimnazistus ir iš jų sudaryti atskirą grupę, su kuria turi būti praeitas sutrumpintas karo mokyklos kursas. Darbas buvo pradėtas, bet neilgai tesi tęsė, nes atėjo kvietimas stoti į steigiamąją karo mokyklą. Tuomet mano sudaryta grupė likvidavosi, nes visi įstojo į Karo Mokyklą.

Man darbas palengvėjo, nes galėjau atsidėti vien tik mokomajai kuopai. Pamokos daugiausia ėjo praktiškai, nes teoretinėms trūko statutų, vadovėlių ir tt. Visų nuotaika buvo gera-

Darbą šiek tiek trukdė nenormali anų metų būklė. Už Nemuno — Šančiuose buvo vokiečiai. Visą laiką kažkas stengėsi išprovokuoti nesantaiką tarp lietuvių ir vokiečių. Vieną dieną buvo sakoma, kad vokiečiai spartakai (komunistai) puls lietuvius ir nuginkluos. Antrą dieną atvirkščiai-

Reikėjo budėti naktimis. Dažnai visa mokykla miegodavo apsirengusi, o kitą dieną vėl darbas, pratimai. Tai būdavo neapsakomai sunkus darbas. Bet savanoriai nežiūrėjo, visi atsidėję dirbo.

Kartą mūsų mokyklą aplankė vokiečių komisaras Cimerlė. Mūsų mokykla parodė jam persirikiavimus, kurie buvo padaryti neblogiau, kaip senos kariuomenės. Matyt, Cimerlei taip patiko, nes kitą dieną 2 pėst. pulkas gavo 600 senos sistemos vokiečių šautuvų. Tai buvo didelis mūsų laimėjimas ir džiaugsmas.

Pagaliau kovo 30 d. buvo baigtas mūsų mokyklos kursas ir išleista pirmoji paoficierių (puskarininkių) laida. Tai buvo pirmieji pačios Lietuvos kariuomenės paruošti puskarininkiai. Jie įsijungė į visos Lietuvos kariuomenės dalis.

1954m. 5

JIE VEDĖ MUS SUŠAUDYTI

JONAS RUOKIS

Lygiai prieš 35 metus jau buvau tik per plauką nuo mirties. Vokiečiai norėjo mane supyškinti, bet vokiečiai ir išgelbėjo. O šita mano mirties ir prisikėlimo istorijėlė buvo visai trumpa.

1919 m. birželio mėn. Šiauliuose dar tebebuvo vokiečių. Kaikurie jų daliniai buvo padorūs, bet kiti labai priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu. Ypač neramiausi buvo “spartakų” (vokiečių komunistų) daliniai. Jie nuolat grasė Šiauliuose besiorganizuojantiems lietuvių daliniams.

Pagaliau 1919 m. birželio 19—20 d. neramusis vokiečių gaivalas Šiauliuose sukilo ir nuginklavo lietuvius kareivius. Nenuginkluoti liko tik komendantūra ir kulkosvaidininkai. Keliolika lietuvių kareivių žuvo ir buvo sužeistų. Kiek vokiečių žuvo—nežinia.

Tą naktį aš buvau sargyboje pašte. Mūsų sargyba susidėjo iš 3 sargybinių ir sargybos viršininko. Lietuviai jau buvo įspėti vokiečių komendantūros, kad neramusis gaivalas ruošiasi pulti. Mūsų komendantūra apie tai įspėjo mūsų sargybą pašte.

Naktį mieste prasidėjo šaudymas. Kadangi Šiaulių batalijonas daugiausia susidėjo iš jaunų kareivių, dar kariškai neparuoštų ir menkai ginkluotų, todėl vokiečiams pavyko juos nuginkluoti ir išblaškyti.

Prieš rytą vokiečiai užpuolė ir mūsų sargybą pašte. Mums keturiems gintis prieš tirštą vokiečių masę buvo neįmanoma. Vokiečiai mus nuginklavo ir suėmė.

Vokiečiams susidorojus su mūsų sargyba, staiga šv. Petro ir Povilo bažnyčios pusėje suklegėjo kulkosvaidis. Vienas vokiečių iškišo pro langą galvą pasidairyti, kur šaudoma. Tą akimirką iš kažkur atlėkė kulka ir pro langą žiūrėjusiam vokiečiui įsmigo į galvą. Vokietis lange sukniubo ir tuojau mirė.

Pašte buvę vokiečiai pasiuto. Savo tarpe pradėjo klergėti ir ginčytis, ką daryti su mumis. Dauguma nutarė mums atkeršyti už jų draugo mirtį. Keletą iš savo tarpo paskyrė mus nusivaryti prie mieste esančio ežero ir ten sušaudyti.

Varosi mus ežero link. Rodos, išgelbėjimo nebėra, nes mūsiškiai nugalėti. Tačiau, laimė! Staiga iš vienos gatvės kampo išlindo keletas vokiečių žandarų. Jie, pamatę mus, atstatė šautuvus į vokiečių kareivius ir suriko: “Rankas aukštyn! ”

Mūsų budeliai šautuvus numetė ir pakėlė rankas.

Vokiečių žandarai, išgelbėję mus iš spartakininkų, palydėjo mus iki pat mūsų kareivinių vartų.

Kareivinėse neilgai tebuvome. Vėl buvome pasiųsti į tarnybą, į Frenkelio odų dirbtuves, kur tuomet buvo Šiaulių batalijono būstinė. Reikėjo eiti sargybas ir sutvarkyti žuvusius, žuvusiųjų radome septynis mūsų kareivius, jų tarpe ir savo draugą Juozą Skarą, kilusį iš Nausėdų kaimo, Darbėnų valsč., Kretingos apskr. Vyras buvo stambaus kūno sudėjimo, bet labai lėtas, šalto būdo.

Nors batalijonas daugiausia susidėjo iš jaunų kareivių, kurių dauguma neturėjo nei ginklų, nei karinės aprangos, bet, matyt, senųjų kareivių saujelė gynėsi atkakliai. Vokiečių masės, žinoma, negalėjo atlaikyti, nes ir šaudmenų neperdaugiausia turėjo.

Sutvarkę žuvusius, buvome paskirti sargybon, nes miesto gyventojai pradėjo plėšti nebesaugomus karinius sandėlius. Sargyba mainėsi kas dvi valandos.

Stovime sargyboje dvi, tris, ir pagaliau keturias valandas, bet mūsų niekas nepakeičia. Susirūpiname. Vienas pasiliekame sargyboje, o kitas nubėga į sargybos būstinę viršininko ieškoti. Ogi tuščia! Jokio kario ir visoje batalijono būstinėje. Tik visos patalpos pilnos miesto civilių, kurie jieško ką galėtų pasigrobti. Iš civilių sužinome, kad mūsų kariai traukiasi iš miesto.

Pavojinga ir mums pasilikti. Skubame į savo kareivines. Randame komendantūrą jau pasiruošusią išžygiuoti. Buvo sužinota, kad į Šiaulius atvyksta dar daugiau vokiečių spartakininkų ir jie iš nauja puls lietuvius karius. O gintis mūsų jėgos buvo persilpnos.

Pasirodo, sargybos viršininkas, kitas sargybas nuėmęs, mus pamiršo. Mat, buvome nuošaliausiai nuo viršininko akių pastatyti.

Nužygiavome į Kuršėnus ir ten prabuvome apie savaitę. Paskui vėl grįžome į Šiaulius. Savo kareivines radome tvarkoje, neišplėštas, nes jas visą laiką saugojo vokiečių komendantūros sargybos. Komendantūros dalinys neprisidėjo prie spartakininkų.

Iš žuvusiųjų lietuvių kareivių dar prisimenu Liudą Tibaltą, Lietuvos vokietuką, kilusį iš Šiauliams artimos Kurtuvėnų apylinkes. Buvo šaunus vyrukas. Jį pražudė vokiečių kalbos mokėjimas. Jeigu būtų vokiškai nesupratęs, tikriausiai būtų mirties išvengęs.

Vokiečiams pradėjus pulti, Tibaltas su keliais kitais lietuvių kareiviais buvo mieste. Patruliavo jie ar kurį kitą uždavinį atliko. Pavojaus metu palindo po vienu tilteliu. Tuo metu pro šalį ėjo vokiečių riaušininkų grupė. Jie kažką kalbėjo, įžeisdami lietuvius. Tibaltas, kaip Lietuvos kareivis ir pilietis, įsižeidė ir įsikarščiavo:

— Tie ... (lietuviškai nusikeikė) mus įžeidžia ir pajuokia! — Sušnibždėjo ir iškišęs galvą šovė į vokiečius.

Kliuvo vokiečiams ar ne — niekas nematė. Vokiečiai metė po tilteliu granatą, nukovė Tibaltą ir dar kaiką, o kitus sužeidė.

Iš JOS SAUJOS PABIRO LIETUVIŠKOII ŽEMĖ

1941 m. birželio 14 d. rytas Kaune, žaliajame Kalne. Anksti prabundu. Į mano kambarį įbėga apdusus šeimininkė.

—    Kęstuti, kas darosi mieste! — sušunka išgąstingu balsu šeimininkė. — žmones veža, veža sunkvežimiais. Enkavedistai veža. Veža visus: ir inteligentus, ir darbininkus.

Staigi ir baisi žinia nupurto mane. Iš namų išeinu daug anksčiau. Sunkvežimių vis dar sutinku. Juose prigrūsta senų ir jaunų, ir mažų vaikų. Visų akys ašarotos. Kadangi ėjau per darbininkų gyvenamą rajoną, tai ir sunkvežimiuose daugiausia prigrūsta darbininkų.

—    Tamstyti, čia tik liekanos važiuoja, tai atoslūgis, žinai, kad būtum matęs, kas naktį dėjosi. Ūžė baisi išvežimų audra. — Pasakojo sutikta mano pažįstama Morta.

Vežamuosius sunkvežimiuose lydėjo ginkluoti enkavedistai. Lietuviai darbininkai į darbą ėjo nusiminę, galvas nuleidę ir nešnekūs. Eidami vienas kitam neištarė nė žodžio. Net paprasto pasisveikinimo “Labas rytas” neištarė.

Eidamas Kapsų gatve palei vieną paprastą namelį dar užtinku pasivėlavusius naktinius “svečius”. Prie vartų stovi NKVD sunkvežimis, o iš namo išeina verkdama šeima su mažais vaikais Kokių 70 metų senutė velka ryšulį ir pro duris išėjusi į kiemą griūva. Galva padėta ant ryšulio, visas kūnas trūkčioja, matyt, skaudžiai verkia, o abiem rankom graibo žemę. Rodos, nori pasiimti visą Lietuvos žemę drauge su savimi į Sibirą arba rasti žemėje ką nors stebuklingo, už ko nusistvėrus būtų neatplėšiama nuo gimtosios Lietuvos žemės.

Pribėga pora enkavedistų, už pažastų pakelia senutę ir velka sunkvežimio link. Senutė visai suglebus, akys užmerktos, pakeltos viršun. Rankos išskėstos. Iš jos saujų byra žemė, lietuviškoji gimtoji žemė. Sugriuvus, matyti, pasisėmė žemės, bet jos silpnos saujos nebeįstengė tvirtai suspausti. Žemė pabiro.

Enkavedistai senukę įvertė į sunkvežimį, lyg kokį maišą. Su šautuvų drūtgaliais pastūmė toliau į galą, kad padarytų vietos kitiems. Dar riebiai rusiškai nusikeikė, o senutė nesikėlė ir nejudėjo. Tik trūkčiojo jos kūnas.

Prie kito namo stovėjo dvi “katiušos” (atėjūnų rusų žmonos) ir kalbėjosi su viena vietine

Lietuves ruse. Jos sekė tą šiurpų vaizdą. “Katiušos” juokėsi ir vietinei rusei kalbėjo:

— Kokie keisti ir kvaili tie lietuviai. Vežami verkia, alpsta, lyg juos sušaudyti vežtų. Juk kur nuveš, irgi žmonės gyvena. Pas mus Sovietų Sąjungoje įprasta iš vienos srities į kitą išvežti. Ten niekas neverkia. Va, dabar mus atvežė į Lietuvą, ir mes nė kiek neverkėme.

Lietuvos rusė plačiomis akimis pasižiūrėjo į “katiušas” ir nieko joms neatsakė. Matyt, ir ji nenorėtų iš Lietuvos į Rusiją važiuoti. O tos “katiušos”, kad jos vežamos neverkia, akiplėšiškai melavo. Po savaitės, kai karui prasidėjus jos buvo savo vyrų karininkų išvežamos į Rusiją, net iš joms svetimo Lietuvos krašto į jų gimtąją, tai pats mačiau kaip tos pačios “katiušos” verkė beveik kruvinomis ašaromis.

Kitoje gatvėje vėl sutikau sunkvežimį pilną vežamųjų. Viduryje stovėjo stambus vyras, raudonosios milicijos uniforma, bet veidas lietuviškas. Jo rankos užpakalyje surištos viela ir dar ta pačia viela pririštos prie vienos blauzdos. Žiauriausiu būdu vežamas. Matyt, šis bolševikų milicijos pareigūnas buvo doras lietuvis patriotas ir jėga pasipriešino atvykusiems jį išvežti enkavedistams.

Nebeėmė noras daugiau sekti vis lekiančius, švilpiančius NKVD sunkvežimius. Perdaug graudu ir skaudu žiūrėti į vežamųjų ašaruotus veidus. Be to, nežinai, ar nesustos mašina ir prie tavo durų. Pasukau tarnybos link.

Renkasi tarnautojai į darbą nešnekūs, išgąsdintais veidais. Matyt, tą dieną darbas nerūpi. Daugiausia visi dairosi į langus, ypač kai išgirsta mašinų burzgėjimą. Aš pats irgi daugiausia domiuosi langais.

Štai vienas NKVD sunkvežimis sustojo prie mūsų įstaigos durų. Nežymiai atsikeliu nuo darbo stalo ir prieinu prie durų į kiemą. Jeigu kas nors būtų lipę į antrą aukštą, t. y. mūsų įstaigą, būčiau tuoj movęs į kiemą, o iš jo į kitą gatvę. Enkavedistai tik pirmame aukšte kažko pasiteiravę nuvažiavo toliau.

Kitą naktį namie nebenakvojau. Ką žinai, kada raudonųjų sunkvežimis gali sustoti prie tavo durų.    K. Nomeika

Jeigu dukart drebėjo Maskvos sienos nuo mano kalavijo, tai ne dėl to, kad jis nukaltas iš kieto plieno. Svarbiausia, kad mano kalavijas paremtas tūkstančiais už plieną kietesnių ir tvirtesnių krūtinių, ištikimai atsidavusių savo vadui.

D. L. K. Algirdas

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PIRMIEJI ŽINGSNIAI

M. SLEŽEVIČIAUS ATMINIMUI SKIRTA KNYGA

PETRAS TARVYDAS

Daugelio gyvųjų atminime dar tebėra anų dienų vaizdai. Tik suskubo pasibaigti Pirmasis Pasaulinis karas. Dviejų armijų sutrypta Lietuva dar negalėjo savo žaizdų užgydyti. Vilnius badauja, vokiečių visiškai apiplėštas Lietuvos kaimas nieku negali miestui padėti, kadangi ir miestas kaimui nieko ne gali duoti.

Bet greta to visų Lietuvos žmonių veiduose švyti nepaprastas dvasios pakilimas. Pasibaigė svetimųjų pavergėjų valdžia. 1918 m. Vasario 16 d. paskelbtoji Lietuvos Nepriklausomybė pradeda įsikūnyti. Lietuvos senojoje sostinėje organizuojasi pirmoji Lietuvos vyriausybė.

Bet dar neatėjo metas ramiam kūrybiniam valstybės atstatymo darbui. Aplinkui esą Lietuvos priešai taikosi užgniaužti pirmuosius lietuvių laisvės daigus. Svetimos ginkluotos jėgos graso Lietuvos teritorijai ir ypačiai sostinei Vilniui. Šituo pavojingiausiu metu, kai vienas kitas beveik buvo pasinešęs į nusivylimą, Lietuvai gelbėti pašaukiamas Mykolas Sleževičius. Jam suteikiami nepaprasti įgaliojimai, jam siūloma net diktatoriaus titulas, šiais ypatingais įgaliojimais nesinaudodamas ir titulus atmesdamas, jis sudarė antrąjį, šiandien tenka pasakyti, pagal nuveiktus darbus vieną reikšmingiausių ministerių kabinetą.

Pirmuoju nepriklausomybės metu Sleževičius nebuvo nei kurios partijos, nei kurios nors srovės žmogus. Savo pasiaukojimu ir drąsa jis sujungė visų srovių ir įvairių partijų patriotus lietuvius kovai dėl laisvės.

M. Sleževičius valdžion atėjo kaip tik tuo metu, kai lietuviai buvo priversti apleisti Vilnių, kur buvo išleistas į širdį pataikęs M. Sleževičiaus atsišaukimas į Lietuvos jaunimą—stoti savanoriais į kariuomenę ir ginti kraštą. Kaip tik M. Sleževičiui vadovaujant, Lietuvos vyriausybė suformuoja savanorių kariuomenę, kuri suvaidino didžiausią vaidmenį tų laikų kovose.

M. Sleževičiaus bendraminčiai neseniai išleido jo atminimui knygą (M. Sleževičius, Terra, Chicago, Ill. 1954 m. 343 pusi.), kurioje daugelio šio žymaus mūsų politiko bendrakeleivių sudėti atsiminimai. Skaitydamas šiuos atsiminimus, dažnai nuoširdžius ir paprastus, tik retkarčiais pretensingus ir egoistiniais sumetimais nukreiptus į savosios, ne visados vykusios veiklos pateisinimą, beskaitydamas tuos puslapius tarytum dar kartą savo gyvenime patenki į anuos karžygiškus laikus, kai tiek buvo aukojama tėvynei, kai vargingos išvaizdos, bet stiprūs dvasia savanoriai nugalėdavo keleriopai galingesnius priešus. Ano meto žygius laikas nuvalė nuo kasdienybės ir jau šiandien matome neįgudusių rankų, bet dideliu dvasios pakilimu atliktų darbų didžiąją reikšmę.

M. Sleževičius savo darbais užsitarnavo, kad, atmetę partiškumą, galėtume įsidrąsinti jį dabar tinkamai įvertinti. Jo nebėra gyvųjų tarpe, aistros turėtų užgesti ir jau metas M. Sleževičių vertinti už didžiuosius darbus ir pamiršti, kas jam buvo kovos ir politinių rietenų metu priekaištaujama. Minima knyga kaip tik laiku mums primena ir anuos taurius laikus ir nusipelniusį visuomenininką M. Sleževičių.

Šioje knygoje atsiminimų forma atvaizduojamas M. Sleževičius, kaip politikas, kaip kultūrininkas ir net scenos darbuotojas (jaunystėje) ir pagaliau, kaip profesionalas-advokatas.

čia pravartu pacituoti paties M. Sleževičiaus kai kuriuos pasisakymus, katrie geriau negu kiti asmenys, jį apibūdina. Lietuvos politinės minties apibrėžimas, M. Sleževičiaus nepriklausomybės pradžioje padarytas, nenustojo savo aktualumo ir šiandien.

The Chicago Daily News korespondentui M. Sleževičius pasakė:

— Mūsų priešai mus terioja, nes mes negauname jokios pagalbos iš Alijantų (santarvininkų). Net vokiečių, užėmusių pusę mūsų šalies, Alijantai nepadeda mums išvyti, o mūsų žmonės to reikalauja, nes vokiečiai juos skriaudžia. Tuo būdu mums vieniems tenka kovoti prieš vokiečius, lenkus ir komunistus. Mūsų vienintelė viltis yra Jungtinės Amerikos Valstybės, kurios dar galėtų suprasti mūsų laisvės troškimą.”

Nederėtų užmiršti, kad anie prasmingi žodžiai nuskambėjo 1919 m. rugpjūčio 20 dieną.

Vienas ministerių iš Seimo tribūnos sunkų momentą beviltiškai pareiškė, jog girdėjęs kaip seni žmonės—ūkininkai aimanuoja: “Ką mes galim, girdi, daryti? Mes esame per kvaili patys save valdyti.

Bet čia pat Sleževičius atsiranda Seimo tribūnoje ir duoda tinkamą atsakymą anam ministeriui ir nurodo, kad pašaukus savanorius tie patys senukai, kurių pastaba aną ministerį nuvarė į nusiminimą, savo sūnums pasakė: “Eikite ir stokite į Lietuvos kariuomenę ... Tie patys senukai siuntė savo sūnus, vežė ir nešė savo turtą ir gynė Lietuvos nepriklausomybę. — kalbėjo M. Sleževičius. —- Taigi, vyrai, ar neaiškus įrodymas, kai stojome į kovą visi, kaip vienas, tai ir apsigynėme. Gal Entantė (suprask, didžiosios valstybės, Pirmojo Pasaulinio karo sąjungininkai) mums padėjo? Gal davė mums pinigų? Gal davė ginklų ar kitokios pagalbos? Mes nieko iš jos negavome. Mes visą laiką savo krauju, savo krūtinėm gynėm savo kraštą. Kur dabar vokiečiai? Kur rusai-bolševikai? Kur bermontininkai? Jų seniai jau nėra Lietuvoje ...”

Šitaip tvirtai M. Sleževičius pasitikėjo Lietuvos žmogumi ir mokėjo jį vertinti. Ir čia bus ne pro šalį priminti, kad ir šiandien panašus savo žmonėmis pasitikėjimas nemažiau, negu anuomet, yra mums reikalingas.

O knyga, skirta M. Sleževičiaus atminimui, pilna kiekvienam lietuviui artimų mūsų gražios praeities vaizdų.

1954m. 6

GYDYTOJAS SU ŠAUTUVU

Su daktaru Antanu Petraičiu pirmą kartą susitikau ir susipažinau 1919 metais Daugpilio fronte, kovų metu su bolševikais. Daktaras A. Petraitis tuo laiku buvo 2 pėst. pulko jaun. gydytojas.

Kol pulkais stovėjo vietoje, A. Petraitis dirbo pulko ligoninėje. Rugpjūčio mėn. pabaigoje pulkas pradėjo pulti bolševikus, kurie buvo išvyti iš Lietuvos ir nugrūsti už Dauguvos upės.

Šio puolimo metu daktaras A. Petraitis buvo paskirtas gydytoju prie 2 p. p. III batalijono, kuriame ir aš tarnavau. Tuomet teko daktarą A. Petraitį arčiau pažinti. Tai buvo jaunas, gražūs vyras. Tuoj pastebėjome jo draugiškumą, nepaprastą drąsą ir pamėgimą būti pirmose apkasų eilėse tarp kovotojų.

Kuomet turėdavo darbo,jisai būdavo savo tvarstykloje. Priimdavo ligonius ir suteikdavo pirmąją pagelbą sužeistiesiems. Tačiau, kai tiktai spėdavo susitvarkyti, tuoj imdavo šautuvą ir eidavo į priekines kovos linijas. Jeigu būdavo ramu, A. Petraitis tuoj klausdavo: “Ar nereikia padėti ir pažvalgyti?”

Žvalgyti labai mėgdavo. Gan dažnai išeidavo su kareiviais. Žvalgyboje buvo kantrus, nesikarščiuodavo. Jisai jau gerai šaudė. Nusiskųsdavo, kad jo matymas silpnas, tad nuolatos nešiodavo akinius. Tačiau, nors ir su akiniais, šaudydavo gan taikliai. Kartais reikšdavo norą būti karininku ir mesti gydytojo amatą.

Kai 2 p. pulkas buvo perkeltas nuo Daugpilio fronto į Radviliškio rajoną prieš bermontininkus, gydytojas A. Petraitis pasiliko savo pareigose. Jis mėgo 2 pėst. pulko III-čiąjį batalijoną ir batalijonas mėgo jį.

Kautynėse su bermontininkais prie Radviliškio mūsų batalijonas gavo atskirą uždavinį. Uždavinys buvo labai svarbus, reikalavo didelio pajėgų įtempimo, spartos, nes reikėjo padaryti didelį priešo apėjimą. Šiame apėjime ir priešo žvalgyme dalyvavo ir gydytojas A. Petraitis, karininko A. Butkūno vadovybėje.

Kol kautynės dar nebuvo prasidėjusios ir batalijonas žygiavo bei žvalgė, Petraitis kaip gydytojas neturėjo darbo. Tuomet aš vėl pamačiau daktarą A. Petraitį su šautuvu rankose ir žygiuojantį žvalgų būrelio priekyje. Giliame apėjime, netoli Šiaulių miesto, jam teko susikauti su priešu. Jisai suteikė batalijono vadovybei svarbių žinių. Vėliau patyriau iš Įsakymų Lietuvos Kariuomenei, kad gydytojas A. Petraitis yra apdovanotas Vyčio kryžiumi.

Berods 1920 metais, gydytojas A. Petraitis tolimesnei tarnybai perėjo tarnauti į I-ąjį gusa-rų pulką. Dar vėliau tarnavo gydytoju Karo Mokykloje ir iš jos išėjo į atsargą.

KAZYS ALIŠAUSKAS.

1954m .7

GARBINGIEJI VYRAI

GEN. VINCAS GRIGALIŪNAS-GLOVACKIS

Dideliu liūdesiu perskaičiau apie mirtį didelių Tautos sūnų ir mano bičiulių pulkininkų: Bobelio, Kauno ir Petraičio. Su plk. Bobeliu nors teko ir labai draugiškai bendrauti, bet tik tarnybiniais reikalais. Su plk. Kaunu ir plk. Petraičiu buvome ne tik valdiniai, bet gal daugiau ir arčiau negu broliai. Todėl ir noriu apie juos nors trumpai parašyti iš savo atsiminimų.

PIRMŲJŲ LIETUVIŠKŲ PUSKARININKIŲ TĖVAS

1919 m. sausio mėn. naktis skaidri, žvaigždėta. Šypsosi mėnulis iš nemiegančiųjų, taigi kartu ir iš manęs. Savo kambaryje atlieku raštinės darbą, nes dienos metu taip esu užimtas organizaciniais 2 pėst. pul-Ko darbais, kad prie raštų prieiti jokiu būdu negaliu.

Girdžiu, kaip daugelis rogių privažiavo prie kareivinių vartų. Taip pat girdėti daug balsų.

— Gal vokiečių spartakininkai ruošiasi mus pulti? — pagalvojau, nes beveik kasdien buvo laukiamas jų puolimas mus nuginkluoti ir išvaikyti.

Šokstu pasižiūrėti. Pamatau roges. Žirgai papuošti rūtomis ir kaspinais. Jaunų vyrų apie 40. Jiems vadovauja karininkas Pranas Kaunas. Niekas mums nepranešė apie sintautiečių atvykimą, taigi ir nebuvo pasiruošta juos priimti. Teko pirmajai nakčiai juos apnakvydinti nekūrentame be langų pastate.

Iš ryto susipažinau su karininku Pranu Kaunu. Malonus, rimtas, apsišvietęs karininkas, kalbąs gražia literatūrine lietuvių kalba. Sužinojęs, kad jis dar rusų kariuomenėje tarnavo puskarininkių mokyklose, apsidžiaugiau. Mums kaip tik reikėjo tokių specijalistų. Tuoj paskyriau jį puskarininkių mokyklos viršininku ir jis uoliai ėmėsi darbo. Toliau apie jo darbą šioj mokykloj nerašysiu, nes po jo mirties “Karyje” buvo įdėti jo atsiminimai, kuriuose jis trumpai minimą mokyklą apibūdino.

Be puskarininkių ruošimo, plk. Kaunas gaudavo nemaža ir kitokių darbų. Kaune, Valstybės Teatre, vykstant antrajai Lietuvos konferencijai, jis mano vietoje buvo nusiųstas į konferenciją ją pasveikinti ir pareikšti jai mūsų ištikimybę ir pasižadėjimą ginti ją, jeigu kas kėsintųsi ją pulti. O tuo laiku Kaune buvo pilna Lietuvos priešų ir visko buvo galima laukti iš jų.

Plk. Kaunas buvo pasiųstas į Kauną ne vienas, bet su puskarininkių mokykla ir pulko pirmąja kuopa. Tos dienos konferencijos prezidijume pirmininku buvo Aleksandras Žilinskis, vėliau buvęs teisingumo ministeriu, ir vicepirmininku karininkas Stasys Zaskevičius, vėliau buvęs krašto apsaugos viceministeris. Prano Kauno kalba padarė gero įspūdžio konferencijos dalyviams ir buvo karštai sveikinamas. Pirmininkas ir vicepirmininkas, beveik visų konferencijos dalyvių lydimi, išėjo iš Valstybės Teatro rūmų. Lauke prieš rūmus buvo išrikiuotos pulko 1 kuopa ir puskarininkių mokykla. Prezidiumas konferencijos vardu kariams už sveikinimus karštai, net ugningai padėkojo. Vėliau iš krašto apsaugos ministerio karininko Velykio gavau barti, kodėl atidžiai nepracenzūravau karininko Kauno kalbos turinio.

Artėjo pirmoji Vasario 16 d. šventė. Reikėjo viską paruošti kuo iškilmingiausiai. Aišku, vyriausiu paruo-šėju buvo karininkas Pranas. Jam padėti liko paskirti pulko komendantas Raulas Statkevičius, chorvedis Antanas Vaičiūnas, kapelmeisteris Gužas ir kapelionas kun. Juozas Ramanauskais. Karininkui Kaunui teko ir atsakyti į A. Panemunės visuomenės sveikinimą, organizuotai atėjusios į pulką.

Karininkas Kaunas buvo vienas vyriausiųjų, jeigu tik ne pats vyriausias, sumanytojas, organizatorius irvykdytojas mane vaduojant iš naminio arešto, Karo ligoninėje 1919 m. kovo ir balandžio mėn. mane laikant. Šis 1919 m. gegužės mėn. pradžioje be triukšmo ir aukų padarytas sukilimais privertė p. Valstybės Prezidentą mane išlaisvinti ir grąžinti į pulką.

1919 m. gegužės mėn. beveik gale 2 pėst. pulkui išvykstant į frontą prieš bolševikus, karininkas Pranas buvo paliktas baigti puskarininkių mokyklos laidą. Vėliau mokykla perėjo 2 atsargos batalijono žinion, taigi kartu ir karininkas Kaunas.

GYDYTOJAS IR KUNIGAS VADOVAUJA KAUTYNĖSE

1919 m. spalio ir lapkričio mėn. algirdėnų pulkas stovi prieš bermontininkus ir saugo Radviliškio barą. Savanoriai kariai, girdėdami savo tautiečių nusiskundimus, kaip bermontininkai savivaliauja ir gyventojus skriaudžia, nerimo ir griežė dantimis. Žinojo tai ir fronto vadas gen. Ladyga. Pranešta į Kauną ir laukta leidimo pulti. Puolimui pradėta ruoštis.

Nesulaukus iš Kauno (vyriausybės) leidimo pulti, vieną dieną pas gen. Ladygą susirinkome visi prieš bermontininkus stovinčių dalių vadai ir nutarėme pulti be Kauno žinios. Buvo išleistas bendras operatyvinis įsakymas, ir nustatytas puolimo laikas. Puolimas pradėtas. Atsirado sužeistųjų.

Paskambinau į Šeduvą, kur turėjo būti paruoštas pulko perrišimo punktas. Liepiau pakviesti prie telefono gydytoją Petraiti. Nustebau išgirdęs, kad kautynėms prasidėjus, gydytojas Petraitis paėmė šautuvą ir išėjo kautynių laukan.

Tuomet telefonininkui sakau, pakviesk kapelioną kun. Šaulinskį.

— Kapelionas apsiginklavęs irgi išėjo drauge su gydytoju Petraičiu, — telefonininkas pareiškė man.

— Pakviesk, kas liko gydytojo vietoje, — įsakau. Prie telefono atėjo feldčeris ir pareiškė, kad jau viskas paruošta. Nusiraminau. Per visas kautynes, ištikrųjų, perrišimo punktas kuo puikiausiai veikė.

Kautynės buvo laimėtos. Gydytojas Petraitis ir kapelionas kun. šaulinskis narsumu neužsileido karininkams ir kitiems kovų dalyviams. Jiedu ėjo karininkų pareigas ten, kur trūko jų. Jie savo dalyvavimu palaikė puolančiųjų karių dvasią ir kėlė jų nuotaiką. Tose kovose žuvo karininkai Oželis ir Urbakonis. Už narsumą Radviliškio kautynėse gydytojas Petraitis ir kun. Šaulinskis buvo apdovanoti Vyčio kryžiais.

Sanitarinė ir dvasinė vyriausybės, sužinojusios apie šių asmenų žygdarbius ir savo tiesioginių pareigų nepaisymą, norėjo gana griežtai juodu nubausti. Man ir pulko karininkams užsistojus, buvo nubausti švelniau. Gydytojas Petraitis iškeltas iš pulko, o kun. Šaulinskis paleistas iš kariuomenės. Bijota, kad vienas iš gydytojo, o kitas iš kunigo nepasidarytų rikiuotės karininkais.

SAUGOKIS AKMENS Į NUGARĄ

BRONIUS LIOGYS

Praeitame numeryje — “Keliaujame į tolimąją Korėją” — autorius aprašė kaip jis iš Amerikos plaukė iki Japonijos ir Korėjos, šiame numeryje aprašo savo atsiminimus iš Korėjos fronto.

REDAKCIJA.

Mūsų pirmosios pareigos Korėjoje — saugoti belaisvius. Gaunu 50 belaisvių, 80 šovinių, porą granatų ir patarimą: jei bėgs — šauk. Gerai, kad nė vienas nebandė bėgti... Pagal statistikos duomenis vienam priešo kariui nukauti juk reikia per 20,000 šovinių... Pirma belaisvių greta (ėjo po penkis) nešė vėliavas, antroji kažkokius portretus ir visi kažką dainavo. Nežinau ar prieš mus, ar mums palankias dainas! Korėjietiškai daugumas amerikiečių dar net keiktis nemokėjo. Keisti belaisviai, galbūt, dar keistesni jų saugotojai. Belaisviai linksmai dainuoja, gi saugotojai paniurę šalia jų žygiuoja.

BELAISVIŲ DARBAS — MĖTYTI AKMENIS Į JŪRĄ

Įdomų darbą jie turėjo atlikti: būdavo sustatomi į dvi eiles maždaug mylios ilgio, parodom pirmajam kaip paimti akmenį, paduoti jį kitam, ir taip iki paskutinysis meta tą akmenį į jūrą. Nors žmonės sako, kad jūros nepripilsi, bet jei tokia minia per dienų dienas svaido akmenis — rezultatai pradėjo jaustis. Kai belaisviai būdavo užsiėmę, mes prižiūrėdavom juos, kad neiškrėstų naujų išdaigų.

Geriausia vieta būdavo stovėti ant kalno prie kulkosvaidžio. Susikurdavom laužą, pasiųsdavom vaiką į gretimą kaimelį nupirkti riešutų, ir kramtydavome iki ateidavo laikas grįžti į barakus. Daug blogiau buvo budėti ant kelio. Viena akim reikėdavo saugotis, kad koks belaisvis akmenį nepaleistų, o kita, kad karininkas nepravažiuotų nepasveikintas. Atvažiuoja karininkas — ranką prie šalmo; ir paskausdavo per dieną, nes kelias, atrodo, visokiausio rango karininkų buvo pamėgtas. Saliutuoji ir kartu susitraukęs lauki akmens nugaron.

Kur naujokas pateks ar ne, bet į tokią vietą — visuomet. Senesnieji kareiviai jau žinojo šią vietą ir pataikydavo, kad naujai atvykęs gautų ten pastovėti. Antrą dieną ir aš ten papuoliau. Jau anksčiau ten stovėjusių įspėtas, dairiausi išeities. Šautuvas vienoje rankoje, o kita amžinai kyla prie šalmo. Ir pabodo ir paskaudo. Pastebėjau, kad būrio viršila, stovėdamas toliau ant kelio, sveikina kiekvieną, kurį tik aš pasveikindavau. Sugalvojau iškrėsti pokštą. Pravažiuoja keletas karininkų — pasveikinu, paskiau pasveikinu keletą eilinių, kurie, juokdamiesi, atsako išdidžiu rankos mostu. Stebiu, ką darys būrio viršila. Šis ramiausiai pasitempia, atiduoda pagarbą, paskiau pasižiūri į mano pusę ir piktai nusispiauna. Taip keletą kartų apgautas, prieina prie manęs ir klausia, kodėl aš sveikinu eilinius. Atsakiau, jog tai buvo mano draugai ir todėl sveikinau. Už pusvalandžio aš jau buvau prie laužo ir patenkintas kramčiau riešutus, kartu stebėdamas kaip mano pakaitalas išsisuks iš tos padėties.

“GENEVA CONVENTION!”

Belaisviai buvo gana ramūs, išskyrus vieną kitą, kuris paleidęs akmenį, tuoj pradingdavo savųjų minioje. Ir pabandyk kurį nors paliesti — tučtuojau “Geneva Convention” šaukdavo. Mat pagal Ženevos susitarimą belaisvius mušti, neduoti maisto ar šiaip kaip nors fiziškai kankinti neleidžiama; vienintelė priemonė, kurią jiems galėjome pritaikyti — rūkalų nutraukimas. Nors jie angliškai kalbėti nemokėjo, bet šiuos žodžius puikiausiai ištardavo ir, atrodo, buvo puikiai informuoti apie jų reikšmę. Mes taip pat. Man atvykus į Koje salą, ramybė tęsėsi dar apie porą savaičių, kol vieną naktį, iš kažkur sugriebę sprogmenų ir pasigaminę bombų, pradėjo mėtyti į sargybinius. Vieną nukovė. Šį kartą prabilo mūsų kulkosvaidžiai.

FRONTO LINIJOJ

Po trijų dienų mes jau buvome fronto linijose. Dar prieš pasiekiant frontą, gavome įvairiausių patarimų, kaip elgtis išgirdus artilerijos sviedinius atkaukiant. Būtent, išgirdai kaukiant ir krisk kaip stovi, paskiau klausk ar savas ar svetimas buvo. Dar nespėjome kaip reikiant pasiekti pirmas linijas ir jau girdime — kažkas atšvilpia. Visi naujokai sukrito. Nors pasiutusiai stipriai traukė prie žemės, bet pamatęs, kad frontą mačiusieji stovi, palikau ir aš, nors ir pusiau sulinkęs. Netoliese buvęs viršila klausia, kodėl aš stoviu. Atsakiau, jog jau mačiau du frontus: rusų -vokiečių ir vokiečių - amerikiečių. Nespėjau net kuprinės pasidėti, kai “savanoriškai” išėjau patruliuoti, nors pagal to meto pulko taktiką naujokai turėdavo išbūti 10 dienų linijose, prieš eidami patrulin. Paskiau krisdavau ant žemės, išgirdęs švilpiant, bet jau buvo per vėlu — buvau “užskaitytas” patyrusiu kariu...

Rytas. Saulė pamažu kyla iš už kalvos. Galėtų būt gražus sekmadienio rytas. Visur tyla ir ramybė. Net paukštelių negirdėti saulę sveikinant. Tačiau jie jos čia nesveikina nė vieną rytą. Didesni “paukščiai” ją pasveikina, ramiam Korėjos kraštui nepriprastu čiulbėjimu. Sudejuoja žemė, suvirpa kalvos, palinksta bombos pakirstas medis — diena prasideda. Diena, kaip ir visos kitos — ateina kaip švelni, graži mergaitė ir nueina kaip giltinė į amžinąją tamsą, pasiėmusi jaunų palydovų būrį... O ši diena turėtų būti džiaugsmo diena. Velykos. Kažkur toli ridenami margučiai, dainuojama ir džiaugiamasi. Ridensis ir čia “margučiai,” nudažyti tamsia spalva, dainuos atlėkdami “paukščiai” ir nudažys raudonai netoliese krykščiantį upelį ir pravirkdys močiutę ...

Karo kapelionas laikė pamaldas. Nebuvo grojama vargonais, neskambėjo iškilmingas ale'iuja, tik išblyškę lūpos pamažu kartojo maldos žodžius.

NIEKENO ŽEMĖ

Dienomis, palyginti, buvo gana ramu. Vienas kitas priešo artilerijos sviedinys atšvilpia, 10 mūsiškių nušvilpia, slapukas iš kulkosvaidžio paleidžia vieną kitą seriją, atsakom visa kuopa. Tik naktimis būdavo sunkiau. Niekeno žemę sudarė miškelis ir slėnyje triukšmingas upelis. Matomumas — menkas, bunkeriai vienas nuo kito maždaug 30, 40 m. atstumu. Jei pakilęs vėjas naktį dar nuversdavo pašautą medį — atsidarydavo tikras pragaras. Pradės šaudyti iš vieno bunkerio, atsiliepia iš kito, pradeda visas būrys ir pasibaigia viso batalijono šūviais. Kartais šaudydavo ir ištisa divizija. Azijatai mokėdavo tyliai prislinkti. Jau antrą naktį mūsų kuopa turėjo vieną žuvusį — trys kulkos krūtinėje. Gavome karabinus su infra raudonais spinduliais, kurių pagalba buvo galima matyti naktį. Tačiau su baterija ir visais prietaisais buvo gana sunkūs nešti, ir kareiviai jų nemėgo.

Vieną lietingą naktį kiniečiai prakirpo spygliuotą tvorą. Prislinko prie mūsų linijų, bet patraukė vielą, kuri buvo prijungta prie šviečiamosios raketos. O koks pragaras kilo! Neveikė tik šalti ginklai. Kai triukšmas nutilo, dar ilgą laiką sunku buvo girdėti, ko štabas teiraujasi per lauko telefoną. Dienomis kiniečiai dažniausiai lindėdavo savo požeminiuose bunkeriuose, o naktj tokie įvykiai buvo gana dažni.

PELĖ NEBŪTŲ PRALINDUSI...

Artinosi gegužės pirmoji. Būrio vadas susirūpinęs galvojo,ar ta proga kiniečiai nesugalvos ką nors padovanoti “tėveliui” Stalinui. Mūsų artilerija jau išvakarėse pasistengė parodyti, kad neverta bandyti. Slėnys (apie 100 m. pločio) buvo apšaudytas vos vieną minutę. Bet sviedinys prie sviedinio krito per visą slėnį, ir pelė gyva nebūtų praėjus. Tas pats buvo pakartota ir kituose slėniuose. Atrodo, “show”pavyko. Gegužės pirmoji praėjo ramiai. Dar pora savaičių nemigos, ir Mung Dongni slėnį ginti perėmė kitas pulkas.

Mūsų pulkas, savaitę pailsėjęs, buvo nukeltas prie Heartbreak Ridge, kur vietoje buvusių medžių stūksojo apkapoti kelmai, liudiję žiaurias kovas.

RAUDONASIS MILICININKAS

1919 m. pradžioje bolševikai buvo toli įsibriovę į Lietuvą, tačiau anais metais jie dar negalėjo užleisti geležinės uždangos, kaip kad dabar. Iš bolševikų okupuotų sričių vyrai bėgo į Kauną stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, o iš Kauno į raudonųjų užimtas vietoves vykdavo laikinosios Lietuvos Vyriausybės įvairūs pasiuntiniai su atsišaukimais ir kitokiais reikalais.

Sausio ar vasario mėn. į Auguolių bažnytkaimį atvyko iš Kauno Lietuvos vyriausybės atstovas su atsišaukimais. Auguoliai ir dar toli už jų jau buvo raudonųjų rusų užimti. Pačiuose Auguoliuose rusų raudonarmiečių nebuvo, veikė tik vietiniai bolševikpalaikiai.

Lietuvos vyriausybės atstovas, atsidūręs nepažįstamoje apylinkėje, žinoma, su visais atsišaukimais nuėjo į kleboniją. Kitų patikimų asmenų

nežinojo. Visą reikalą atvirai išdėstė senam klebonui.

Tačiau senas žmogus dažniausiai būna bailesnis už jaunesniuosius. Tai išgirdęs, beveik pradėjo drebėti ir atvirai prisipažino bijąs tokio darbo imtis. Nusiminė ir Kauno atstovas.

—    Taigi, klebone, nurodyk kitą asmenį, kuris galėtų atsišaukimus išplatinti jūsų apylinkėje, — paprašė atstovas.

Klebonas rankomis pasiskerečiojo, pečiais patraukinėjo ir šiam darbui atlikti nurodė milicininką Daubūną. Kauno atstovui net plaukai pasišiaušė ir visos blusos apmirė, kiek jų prisirinko bevažinėdamas po raudonųjų okupuotąsias sritis.

—    Klebone, ar padūkai, nori mane išduoti į bolševikų rankas! — beveik rėkte surėkė atstovas iš Kauno.

—    Nieko geresnio negaliu savo bažnytkaimyje surasti, — ramino klebonas. — Daubūnas, nors ir raudonas, bet rimtas vyras. Ne tik nieko bloga neveikia prieš Lietuvą ir bažnyčią, bet ir nieko blogo neišsitaria prieš tai. Jo brolis yra išvykęs į Kauną savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

Kauno atstovas šiek tiek nusiramino. Kad jis nieko blogo neišsitaria prieš Lietuvą ir bažnyčią, tai dar menkas argumentas. Svarbiausias, kad jo brolis tarnauja savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Nors ir nedrąsiai, bet patraukė į milicininko butą.

Dabar tegul kalba pats milicininkas, kaip jis man Kauno atstovo atvykimą apibūdino. Jis pasakojo:

-— Vakare užėjo pas mane nepažįstamas svečias, kažinkokį pundą pasispaudęs po pažastimi. Nedrąsus, atsargus.

—    Ar tamsta būsi milicininkas Daubūnas? — nedrąsiai pusiau tylomis paklausė mane.

—    Taip, aš! — atsakiau.

—    Rodos, tamstos brolis Kaune tarnauja savanoriu Lietuvos kariuomenėje?

—    Taip, tarnauja! — atsakiau, ir pasidarė man keistas toks jo klausimas.

Paskui jis papasakojo savo apsilankymą pas kleboną ir kad klebonas jį atsiuntęs čia.

Ar tu doras žmogus, ar koks bolševikų provokatorius, pagalvojau. Tačiau rizikuoti reikia. Paėmęs jo atsineštą atsišaukimų pundą perskaičiau ir nieko įtartino nepastebėjau. Tikri Laikinosios Lietuvos vyriausybės atsišaukimai. Sutikau juos paimti ir apylinkėje išplatinti. O tą darbą atlikti man buvo nesunku. Kaip milicininkui nuolat tekdavo įvairiais reikalais jodinėti po apylinkes, Taigi tarp patikimų gyventojų ir išplatinau. O savo apylinkės žmones gerai pažinojau ir jie manimi pasitikėdavo.

Kauno atstovą apnakvydinau pas save. Ryto metą, kaip milicininkas, pavariau pastotę — paėmiau vieną patikimą ūkininką nuvežti svečią į lietuvių pusę. Pasakiau jam, kad jis veš vieną bolševikų pareigūną. Nurodžiau kelius, kuriais važiuoti, kad mažiau susitiktų raudonarmiečių.

Kauno atstovui pasakiau, kad pastotininkai yra patikimas žmogus, bet patariau neprisipažinti kas jis yra. Ir patikimi, dori žmonės kartais nesuvaldo liežuvio ir pasigiria kas nereikia. Nuvežė laimingai, raudonarmiečiai neprisikabino. Jeigu liudijimų ir paklaustų, tai atstovas turėjo jų pasigaminęs. Be to, ir pastotininkas ūkininkas turbūt, nujautė, kad veža ne bolševiką, nes nuoširdžiai miškų keleliais vežė, kad tik nesusidurtų su raudonarmiečiais, — baigė savo pasakojimą buvęs raudonasis milicininkas.

Rašydamas šį prisiminimą, vietovę ir milicininko pavardę iškreipiau, nes nežinau dabartinio jo likimo — ar jis Lietuvoje liko, ar yra kuriam nors laisvajame krašte tremtyje.

BALYS STANGĖNAS

1954m. 8

DURTYNĖSE LIETUVIS ŠAUNUS

1920 m, spalio 3 d. kautynės su lenkais ties Perlojos bažnytkaimiu (Dzūkijoje). 1 pėst. D. L. K. Gedimino pulko 4 kuopa, karininko Dundulio vadovaujama, užėmė barą dešiniajame Merkio krante. Kitoje Merkio pusėje buvo apsikasę lenkai.

Kuopos vadas paskyrė 7 kareivius j lauko sargybą. Lenkai ją smarkiai puolė. Sargyba šaukėsi kuopos pagalbos. Kuopos vadas pasiuntė viršilą Kostą Umbrasą su 20 vyrų sargybai sustiprinti. Atėję jau rado kelią (kuriuo lietuvių 4 kuopa turėjo pasitraukti) užimtą lenkų ir mūsų sargyba jau buvo išmušta iš apkasų. Žymiai gausingesnės lenkų jėgos pradėjo neigiamai veikti kaikuriuos mūsų kareivius, tačiau viršilos Umbraso ir kareivių Alfonso Vaikučio, Jono Meškelės ir Silvos Stulgio drąsa uždegė visus kareivius atkakliai pulti priešą.

Lietuviai atidengė ugnį, tačiau kairėje Merkio pusėje esą bažnytkaimio namai kliudė šaudyti. O lenkai, prisidengdami tais namais, artėjo. Lenkai, šaukdami “vyvat, vyvat”, veržėsi pirmyn. Viršila Umbrasas staiga sušunka: “Vyrai, pirmyn!” ir su kareiviais Vaikučiu, Meškele ir Stulgiu pirmieji puola lenkus. Paskui juos puola ir kiti kareiviai. Prasideda atkaklios durtuvų kautynės su stipresnėmis lenkų pajėgomis.

Žaibo greitumu Meškelė pastebėjo, kaip jam iš šono sublizgėjo lenkų durtuvas. Priešas bandė jam smogti j vidurius, bet Meškelė trenkė iš viršaus lenkui per šautuvą ir išmušė iš jo rankų. Lenkas pasileido bėgti.

Šalia Meškelės su dviem lenkais grūmėsi Alfonsas Vaikutis. Nors jo pavardė vaikiška, bet kautynėse buvo tikras didvyris. Jis taip vikriai ir smarkiai pasišvaistė savo ginklu, kad abiem lenkam išmušė iš rankų durtuvus ir abu nuvertė nuo kojų.

Eilinį Mickevičių lenkai mirštamai sužeidė į vidurius. Eilinis Karanauskas griebėsi suteikti jam pirmąją pagalbą, tačiau lenkai, nors ir nebekovojantį, bet sužeistajam teikiantį pagalbą, šūviu pakirte. Šias durtuvų kautynes laimėjo lietuviai ir lietuvių 4 kuopa su gurguole laimingai galėjo pasitraukti, nes ji jau buvo lenkų supama.

Antanas Mažulis.

“VYRAI, LIETUVA VĖL PAVERGTA”

MŪS BUVO KETURIOLIKA

STEPAS GORYS

1940 m. rugpjūčio 15 d., Žolinių šventės metu, susirinkome į S. kaimą pas A. Viso keturiolika vyrų, 18—22 metų amžiaus jaunuolių. Susirinkome slapta, nes Lietuva jau buvo rusų pavergta.

Susirinkimą pradėjo Morkų Petras, buvęs šaulys. Jis aštriomis, lyg vanago akimis permetė per visų keliolikos vyrų veidus. Susijaudinusiu balsu pradėjo:

— Vyrai, Lietuva vėl pavergta! Lietuva ilgus metus kovojo dėl laisvės, buvo ją išsikovojusi. Kovos ji ir dabar. Lietuvis nepalūš. Tai kovai turime ir mes pasiruošti ...

Po Petro kalbos kalbėjo kiti, buvo įvairių pasiūlijimų, planų ir po visų ginčų nutarta susiorganizuoti į slaptą ratelį kovai prieš raudonuosius okupantus. Daugumos nuomonė buvo šitokia: Lietuvių tauta nenurims ir slapta ruošis kovai. Pasinaudoję karu rusai mus užgrobė, bet karas dar tebevyksta. Todėl karas gali mums atnešti progų išsivaduoti. Raudonųjų likviduota Šaulių Sąjunga gali pogrindyje atgyti arba kita panaši organizacija gali susidaryti. Kol dar nieko negirdėti apie platesnį sąjūdį, mes veiksime savo apylinkės ribose, o kai patirsime, tai savo ratelį įjungsime į bendrą sąjūdį.

Nutarta visiems įsigyti revolverius, bet kolkas ginklu nekovoti. Kovą vesti moralinę. Bolševikų pataikūnams ardyti nervus įvairiais būdais, lietuvių dvasią kelti viltimi vėl atgauti laisvę. Naudoti propagandą skleidžiant įvairias žinias prieš bolševikus, nesigailėti įvairiausių gandų, o kur reikės — bolševikų pataikūnams ir pagrasinti. Aptarta ir daugiau kovos priemonių. Nutarėme sekantį sekmadienį susirinkti į T. kaimą pas B.

Sutartą valandą susirenkame. Ūkininkas B. atsargus žmogus. Jo sūnus tėvą buvo įspėjęs, kas pas jį įvyks, todėl tėvas, kad niekas neįtartų slapto jaunuolių susirinkimo, pasidarė naminio alaus, pasikvietė vieną kitą kaimyną su žmonomis ir dukterimis, atsirado armonika, gitara ir kanklės. Vadinas, nekaltas kaimynų paūžimas. Stalas užtiestas, seni ir jauni išgeria ir užkanda, sugriežia smuiką, užverda šokis, bet greit keturiolika vyrų “pavargsta ir sušyla.” Nežymiai po vieną du dingsta ir susiburia už daržinės. Pusiau-tylomis pasikalba ir vėl renkasi prie žmonių, kad mergaitės nenuobodžiautų.

Taip kartojasi keletą kartų. Kaimynė Veronika nebeiškenčia ir pradeda barti jaunuolius:

—    Ką, vyrukai, turbūt, pratrukote, kad taip dažnai bėginėjate. Apsemsite daržinę.

Seniai ir mergaitės pradeda kvatoti. Vienas iš keturiolikos nutaria gintis ir kaltę suversti šeimininkui.

—    Dėdė Jokūbas kaltas. Tokį alų padarė.

Jau vakare atslinko nekviestas svečias kaimynas Pilypas, nemažas girtuoklis ir liežuvninkas. šiuo metu buvo pasidaręs didelis bolševikų pataikūnas. Visi kaimynai vengė prie jo ką nors kalbėti.

—    Ką, Jokūbai, dar nebaigęs darbų jau pabaigtuves keli, — įėjęs bandė Pilypas juokauti.

—    Pilypas niekad darbų nebaigia, bet jo raudona nosis visad rodo pabaigtuves, — užpykęs atkirto vienas iš keturiolikos.

Ir toliau mūsų susirinkimai buvo daromi vis kitoj vietoj — kitame kaime. Nors, rodos, slaptai ir atsargiai elgėmės, bet vietos milicininkas Povilas suuodė, kad jo panosėje kažkas slapta vyksta. Anksčiau jis buvo žymus mūsų apylinkės avivagis. Nukniaukdavo ir kitokį gyvulį. Už vagystes sėdėjęs kalėjime. Prie bolševikų gavo milicininko vietą ir pasidarė aktyvus bolševikų pataikūnas. Kitas milicininkas buvo padorus vyras.

Milicininkas Povilas susidraugavo su keliais mūsų miestelio komjaunuoliais ir drauge su jais pradėjo stengtis išnaikinti “smetonininkus”. Povilas atkreipė dėmesį į mane, kad kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį iš miestelio išeinu į kaimus.

—    Jau tas baltstepis, matyt, nori pasidaryti smetonininkų karalium. Aš jį nutversiu kada. Ne tik karūnos ant savo galvos neužsimaus, bet ir kepurės, — kartą prasitarė miestelio moterims.

Jis mane pavadino baltuoju Stepu, o už tai greit žmonės pradėjo jį pravardžiuoti “raudongū-žiu”. Na, ir pradėjo mane sekti su komjaunuoliais. Šeštadieniais ir sekmadieniais vis pastebėdavau vieną komjaunuolių budint gatvėje netoli mūsų namų.

Vieną šeštadienio vakarą turėjome susirinkimą už 4 kilometrų nuo miestelio. Visai sutemus užsidegėme žiburį ir aklinai užleidome langus. Po geros valandos išgirdome už vieno lango subrazdėjimą, lyg nukritimą. Šeimininkas Antanas šoko pro duris ir pamatė, kad kažkas peršoko per tvorą į sodą ir pasilenkęs pradėjo bėgti. Antanas buvo vikrus ir stiprus vyrukas. Irgi greit peršoko per tvorą, pasivijo ir nutvėrė bėglį už sprando. Bėglys norėjo surikti, bet Antanas viena ranka čiupo už krūtinės, o kita užčiaupė jo burną ir įsakė:

— Tylėk! Jeigu suriksi — pasmaugsiu!

Nuraminęs drebantį bėglį, žiūri, ogi komjaunuolis Aleksiukas iš miestelio. Gerai papurtytas, Aleksiukas prisipažino, kad atėjęs mano pėdomis su milicininku Povilu, kuris pasiliko tupėti prie kelio už krūmo, o jį atsiuntė pro langą pasižiūrėti, kas darosi troboje. Norėjo prie lango pasistiebti, bet paslydo ir nubrazdėjo, nieko nepamatęs.

Šio ūkio šeimininkų sūnus Antanas Aleksiuką prigrasino kitu keliu grįžti į miestelį, kad nepasiektų krūme sėdinčio milicininko Povilo. Įėjęs į trobą pranešė, ką pagavo, kitiems liepė sėdėti viduj, kol jis sugrįš, o paėmė mane lydėti miestelio link. Mums reikėjo praeiti pro krūmą, už kurio tupėjo raudongūžis. Įgąsdintas Aleksiukas dūmė per lauką, lyg akis išdegęs. Jau buvo tamsu, todėl raudongūžis greičiausiai Aleksiuko nepastebėjo ir tebelaukė jo.

Einame iš lėto ir šnekamės. Kelyje Antanas, akis nuleidęs, pradėjo dairytis, lyg kažko jieškodamas. Arti krūmo ant kelio pastebėjo akmenį, kumščio didumo, pakėlė jį ir balsiai sako:

Dr. Kostas Jurgėla, New York, N. Y., artimas “Kario” bendradartis, Amerikos Balso lietuviškojo skyriaus vedėjas, šiemet atšventęs 50 m. amžiaus sukaktį.

Kai jaunimas šoka ...

—    Po velnių! Ant kelio mėtosi tokie dideli akmens. Tamsoje eidamos basos moterys gali kruvinai kojas nusimušti. —

Ir metė akmenį už krūmo. Subrazdėjo. Turbūt, raudongūžiui kur nors kliuvo. Mes nuėjome toliau. Už kokio kilometro Antanas mane paleido ir grįžo. Grįždamas sutiko raudongūžį.

—    Draugas, vėlai kažkur vaikščioji, — Antanas prakalbino jį. Raudongūžis piktai bumbtelėjo ir nuėjo toliau.

Miestelyje kartą iš po nakties dingo gražuolė Onutė, buvusi pavasarininke. Sužinojome, kad ją enkavedistai areštavo. Rodos, ji nieko slapta neveikė. Už kokios savaitės grįžo namo. Vieną vakarą atėjo pas mane ir verkdama pasipasakojo, kad enkavedistai privertė ją šnipinėti mūsų apylinkėje, liepė pasirašyti ir uždraudė apie tai pasisakyti. Klausia, kas reikia daryti. Enkavedistai ją įtikinėję, kad jai, kaip gražiai mergaitei, bus lengva prieiti prie jaunų vyrų slaptybių. Už dviejų savaičių turėjo atnešti pirmąsias žinias.

Sudariau jai planą, kokias “blogas” žinias turėtų nunešti. Ogi ką nepalankaus prieš bolševikus išsitarė raudongūžis, ir vienas kitas bolševikų pataikūnas. Žinoma, tai būtų melas. Religingai išauklėta Onutė suabejojo mano planu. Nuėjo pas kleboną pasitarti. Klebonas, padėjęs ranką ant jos peties, nuoširdžiai pasakė:

—    Dukrele, nebūtų dora nors ir apie priešus meluoti. O be to, tokiomis žiniomis jie galėtų nepatikėti ir suprastų tavo planus. Geriau tylėk ir neik pas tuos enkavedistus. Žiūrėsime, kas toliau dėsis. O paskui galvosime abu ką daryti.

Raudongūžis su komjaunuoliais vis labiau pradėjo lipti man ant kulnų. O ypač pasidarė man nebepakenčiama, kai atsirado naujas slaptas ratelis. Kokių 10—14 metų amžiaus vaikų būrelis, slaptai susekęs mūsų ratelį, užsidegė savo organizaciją įkurti. Patrijotiškai auklėjami mokykloje, “Karyje” skaitydami karinius atsiminimus ir “Narsiųjų vyrų” skyriuje apie kautynėse pasižymėjusius karius, pradėjo jieškoti kovos žygių prieš priešus. Na, ir pasidarė kovingesni už mus.

Pradėjo vaikišką kovą. Naktį milicijai išgūrino langą, Raudongūžiui naktį iš pasalų akmeniu kuprą apdaužė. Ir komjaunuoliams atkeršijo. Jų žygdarbiai buvo primesti man, nes vaikų nepagavo ir nematė, kad tai vaikai padarė.

Kai naktį raudongūžis gavo akmeniu į kuprą, tuoj atlėkė prie mūsų namo ir pradėjo smarkiai baladotis. Priėjo prie durų tėvas paklausti kas čia baladojasi.

—Milicininkas! — suriko raudongūžis. — Ar tavo vaikas namie?

—    Ko nori iš manęs? — išgirdęs mane minint, priėjau prie durų paklausti. Durų neatskleidėme, kad milicijai laužantis spėčiau pro langą pasprukti.

—    Tai tu, rupūžoke, namie! — Suriko raudongūžis.

—    O kas ten miestelyje akmenimis mėtosi? Matyt, tavo sėbrai.

Po kokios savaitės iš savo namų turėjau bėgti į tolimesnius apskričius ir iki karo slaptai gyventi. Mūsų antrasis milicininkas perspėjo mane, kad jau yra pasiruošta areštuoti mane. Ir tikrai! Sekančią naktį enkavedistai ir vietos milicija buvo apsupusi mūsų namą.

VĖLIAVA MUS VEDĖ Į KRETINGĄ

Taip atrodė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris 1918 m. ir 1919 m. pradžioje, kai dar neturėjo karinės uniformos ir dėvėjo iš kaimo atsineštais savo drabužiais, šiame paveiksle savanoris Jonas Ruokis, šių atsiminimų autorius, anais kovų metais.

JONAS RUOKIS

PIRMOSIOS PAMOKOS SU ŠAUTUVU

1915 m. anksti pavasarį, rusų kariuomenei pasitraukus iš Klaipėdos ir sustojus Darbėnuose, buvau pasiųstas pastotėn į Darbėnus. Iš ten turėjau nuvežti rusų kareivius į Būtingę. Trumpai pabuvęs Būtingėje, vėl turėjau grįžti į Darbėnus ir nuvežti kažkokį rusų karinį turtą. Atvykau jau gerokai sutemus. Kareiviai skubiai savo turtą išsiėmė iš mano vežimo ir mane paleido namo.

Išvažiavus iš Darbėnų miestelio, dingtelėjo man į galvą mintis pasiknisti po vežimo šiaudus ar nėra užsilikusių šovinių. Mačiau juos vežantis. Po šiaudus bečiupinėjant užčiupau šautuvą. Vėliau sužinojau, kad jis buvo vokiškas. Kadangi tuomet buvau 17 metų amžiaus ir jau buvau daug kartų matęs kaip rusų kareiviai apsieina su šautuvu, ilgiau nebeiškenčiau ir toliau pavažiavęs nuo Darbėnų, pradėjau šautuvą čiupinėti ir tikrinti, šautuve radau 5 šovinius. Parūpo vieną kartą iššauti. Iššoviau ir šautuvą su likusiais šoviniais parsivežiau namo.

Parvažiavęs pirmiausia daržinėje paslėpiau šautuvą, kad niekas namiškių nepastebėtų mano įsigyto turto, o tik paskui nusikinkiau arklius. Buvau matęs ir rusų karių rikiuotę, todėl dažnai nueidavau į daržinę ir slaptai su šautuvu darydavau mankštas. Kartą dėde ir užklupo mane daržinėje besimankštinant su šautuvu. Atėmė jį ir gerokai mane išbarė. Kur jis padėjo mano šautuvą, neteko patirti.

PIRMIEJI PASIUNTINIAI Į KRETINGĄ

1918 m. lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje Laukžemio klebonas kun. Pranas Čepulis iš kažkur sužinojo, kad Kretingoje yra paskirtas lietuvių karo komendantas ir renka savanorius komendantūrai sudaryti. Vieną dieną klebonas davė arklius, pats važiavo į Kretingą patirti apie savanorių organizavimą ir pasiūlė kas dar norėtų drauge su juo važiuoti. Atsiradome mes penki važiuoti su klebonu. Mūsų penketuke buvo ir savanoris Juozas Pabrėža, kurį bolševikai nužudė apie 1944—1945 metus.

Jis tarnavo 1918—1919 m. pas kleboną bernu.

Nuvykę į Kretingą, sustojome vienuolyne. Tą dieną buvo atvykusių atstovų iš Kartenos, Gargždų ir kitur. Atvykęs karo komendantas karininkas Vilimas ir apskrities viršininkas paaiškino mums apie sąlygas stoti savanoriais ir kad mes būsime reikalingi ir pašaukti gruodžio 15 d. Apie tai bus mums pranešta.

Grįžę namo, pradėjome skelbti savo apylinkėje, ką mums komendantas kalbėjo ir pradėjome raginti kuodaugiausia stoti savanoriais. Apie gruodžio 15 d. gavome pranešimą, kad Kretingoje pilna vokiečių kariuomenės—geležinės divizijos, nėra patalpų ir pavojinga vykti. Pranešime pabrėžė, kad būtumėm pasiruošę, nes patogiam laikui atėjus būsime pakviesti. Tuokart į savanorius susirašė iš mūs Laukžemio parapijos apie 40 vyrų.

IŠKILMINGAI MUS IŠLYDI Į KARIUOMENĘ

Vieną sekmadienį kun. Čepulis (girdėjau, kad jį bolševikai nužudė po 1944 metų) bažnyčioje iš sakyklos paskelbė, kad gautas pranešimas 1919 m. sausio 22 d. atvykti į Kretingą. Liepė į kleboniją susirinkti 8 val. rytą. 9 val. bus pamaldos ir 11 val. išvyksime į Kretingą. Po pamaldų išvykstantiems savanoriams klebonas paruošė pusryčius.

Savanorius į kariuomenę palydėti prisirinko į Laukžemį žmonių tiek daug, kiek šventadieniais. Buvo pakviestas kaimo dūdų orkestras, kuris griežė per pamaldas ir savanorius išlydint. Per pamaldas kun. Čepulis pasakė jautrų ir patriotinį pamokslą.

Savanorius į Kretingą nuvežti taip pat atsirado savanoriai ūkininkai. Daugelis ūkininkų netur-tingesnius savanorius apdovanojo maistu ir pinigais. Iš viso susirinkome išvykti 25 vyrai. Kiti atkrito ir tuokart nebedrįso vykti, tačiau lygiai po savaitės ir tie 15 atsilikusių vyrų atvyko į Kretingą savanoriais.

Besiruošiant man į kelionę, priėjo prie manęs Vladas Dobravalskis ir padėjęs ranką ant mano peties tarė: “Jonai, tu dar jaunas ir nebijai važiuoti į kariuomenę. Juk tai į karą. Nori tu mirti. Aš nevažiuosiu, nes noriu dar gyventi.” Ir kokia likimo ironija. Dar tą pačią dieną vakare per šventosios upę ėjo į Latviją. Ledas buvo netvirtas, įlūžo ir nuskendo. Latviai girdėjo jo šauksmą gelbėti, bet nebesuspėjo.

Išvažiuojant klebonas padovanojo savo arklį Lietuvos kariuomenei. Ant jo joti užsėdo savanoriu vykstąs vienas buvęs rusų kavalerijos vachmistras. Jis iškėlęs nešė lietuvišką vėliavą, kuri jau seniau buvo pasiūta vyskupui i Laukžemį atvažiuojant pasitikti. Paskui raitelį su vėliava išvažiavo vežimai su savanoriais. Išvažiuodami uždainavome “Mes Lietuvos jaunuomenė tra-ta tra-ta.” Tokia tvarka vykome iki pat Kretingos. Visi savanoriai kepurėse turėjo įsisegę Vyties ženklelius, tačiau nė vieno šautuvo neturėjome.

Tuomet Kretingoje valsčiaus valdyba ir milicija buvo raudonųjų rankose. Ir kitokio raudonojo gaivalo netrūko. Be to, buvo pavojingi ir vokiečiai. Vienuolynas jau laukė mūsų. Visi vartai ir durys buvo atviri. Mums įėjus, jie tuoj pat užsidarė. Prie mūs tuoj prisijungėatskirai atvykę iš kitų valsčių savanoriai ir pirmąją dieną mūsų grupe susidėjo iš virš 30 savanorių. Tos pat dienos vakare mus perkėlė į vieną namą Florijono gatvėje, kuris taip pat buvo vienuolyno žinioje.

Kretingos karo komendantūros kariai 1919 m. Iš kairės į dešinę: 1) eil. Krainas, 2) viršila Binetis ir 3) būrininkas Žilė.

PIRMAS KRETINGOJE ATSISTOJAU SARGYBOJE

Susikraustę Florijono gatvėje į skirtas patalpas, reikėjo pastatyti sargybą. Viršilos paprašiau, kad mane paskirtų į pirmąją sargybą. Viršila iškart nenorėjo sutikti, girdi, nemokėsi šautuvą vartoti. Pasisakiau savo 1915 metų mankštas su šautuvu, ir viršila sutiko. Dar parodė kaip elgtis su šautuvu ir išleido i pirmąją sargybą prie savo būstinės durų. Tą pirmąjį šautuvą buvo atnešęs komendantas. Tą pat vakarą atsirado ir antras šautuvas, o naktį apie 11 val. ir trečias. Šį trečiąjį šautuvą laikė stipriai prisispaudęs prie savęs vienas savanoris, miegodamas lovoje.

Toliau kasdien atvykdavo naujų savanorių. Vyrų eilės smarkiau augo, negu ginklų. Komendantas po vieną kitą slaptai iš vokiečių kareivių nupirkdavo ir atnešdavo mums. Kai jau turėjome keletą šautuvų, mieste vaikščiodavome po pora ginkluoti, kad sudarytumėm žmonėms įspūdį, jog mes ginkluoti. Vieniems grįžus į būstines, kiti pasiimdavo tuos pačius šautuvus ir eidavo į miestą. Šautuvai neturėdavo laiko pabūti būstinėse.

Keletą dienų po mūsų atvykimo, kai jam turėjome keletą šautuvų, vieną rytą nuėjome į milicijos būstinę ir ją nuginklavome. Milicininkai nesipriešindami atidavė ginklus. Paskui išsiaiškinus milicininkai nuo rankovių nusidraskė raudonus raikščius, užsidėjo lietuviškus, atgavo ginklus ir pradėjo tarnauti Nepriklausomos Lietuvos valdžiai. Raudonųjų tarnybon buvo patekę nesąmoningai. Ir valsčiaus valdyba perėjo lietuvių pusėn. Tik jos pirmininką teko areštuoti, nes jis tikrai buvo bolševikas.

Savanoriams pradėjus plaukti, Florijono gatvės name jau nebetilpome.

SALANTUOSE NUGINKLUOJAME PONŲ KARIUOMENĘ

Kažkur apie Telšius pradėjo organizuotis neaiški kariuomenė, dvarininkų remiama. Bolševikams artėjant prie Telšių, ši ponų kariuomenė pasitraukė į Salantus. Kartą du jų vadai ir du kareiviai atvyko kažkokiu reikalu į Kretingą pas mūsų komendantą. Su tais kareiviais mes ir įsikalbėjome. Jie pasisakė, kad esą raiti ir jų maistas daug geresnis, negu mūsų. Arklius ir maistą prievarta paima iš ūkininkų. Jų kepurių lankeliai buvo balti, o mūsų geltoni.

Po kelių dienų (tai buvo vasario mėn. pradžioje) mūsų komendantas pranešė, kad Salantuose organizuojasi Lietuvai priešinga kariuomenė ir prievarta viską ima iš ūkininkų, nesilaikydama jokios tvarkos. Reikia ją nuginkluoti. Pakvietė, kas nori savo noru vykti į šį žygį. Mūsų, norinčių vykti, atsirado apie 30. Kadangi dar neturėjome kulkosvaidžių, tai pasisamdėme keletą vokiečių kareivių su vienu kulkosvaidžiu.

Išvykome naktį ir auštant buvome prie Salantų. Prie malūno ant tilto pagavome ir nuginklavome pora tos ponų kariuomenės patrulių. Jie viską nuoširdžiai išpasakojo. Jų esą apie 50—70. Vieni raiti, kiti pėsti. Dabar visi miega. Patys patruliai mus nuvedė prie savo būstinės. Nuginklavome prie durų stovintį sargybinį ir įsiveržėme į vidų, radome visus miegančius. Nuginklavome ir juos. Ir jie nevisi turėjo šautuvus. Daug buvo naujokų.

Suėmę kareivius ir jų vadus, atsigabenome į Kretingą. Vadus areštavo, o kareiviams komendantas paskelbė, kad kas nori gali pasilikti lietuvių komendantūroje tarnauti, o kas nenori gali namo keliauti. Vieni iškeliavo namo, o dauguma pasiliko komendantūroje. Kur vėliau vadus dėjo — nežinau.

Kretingos komendantūroje tarnavau iki vasario 12—13 d. Prisirinkus daugiau savanorių, komendantas paskelbė, kad dalis savanorių bus siunčiama į Tauragę, į ten organizuojamą Prūsų lietuvių pulką. Pirmieji atvykę į komendantūrą pasiliks ir toliau komendantūroje tarnauti, bet jeigu norės, galės savanoriškai vykti. Kadangi norėjau vykti į frontą, užsirašiau važiuoti į Tauragę.

Kretingos karo komendantūros virtuvėje 1919 m. Iš kairės dešinėn: 1) Juozas Pabrėža, bolševikų nužudytas 1944 ar 1945 m., 2) Petras Grikpėdis, 3) Jonas Ruokis, 4) pavardė nebežinoma.

1954m. 9

PALIEKAME GIMTĄJĄ ŽEMĘ

S. ŠYVINIS

1944 m. liepos 3 d. Vilniuje. Lietuvių pirmasis savisaugos batalijonas pasiruošęs pasitraukti iš Vilniaus, nes bolševikai šuoliais artėjo prie Lietuvos. Vokiečiai smarkiai traukiasi. Mums lietuviams darosi nebejauku, nes pasilikti Vilniuje pavojinga ir nuo bolševikų, ir nuo lenkų partizanų. Eina gandai, kad bėgančius iš Vilniaus lietuvius lenkų partizanai užpuldinėja pakeliais ir apiplėšia. Viską atima. Pavojinga ir pačiai gyvybei. Jau daug lietuvių esą nužudyta.

Daugelis lietuvių civilių glaudžiasi prie batalijono drauge trauktis. Su ginkluotais savo kariais vis drąsiau. Prie batalijono prisijungiu ir aš. Kariai priima visus savo tautiečius. Įėjęs į batalijono kareivinių kiemą nustembu. Diena karščiausia, o čia kieme kareiviai laužą susikūrę. Geriau įsižiūrėjęs pastebiu, kad kareiviai ne šildosi, bet degina batalijono štabo raštus. Svarbesnius pasiėmė drauge su savimi.

Artėjant vakarui, pradėjome pasitraukimo žygį. Kad lenkų partizanai nesugalvotų kokių šunybių, karių ir civilių vora išsiskleidė. Pražygiuojant pro katedrą, žiūriu, netoli jos, koją atmetęs, stebi mūsų žygį lenkų partizanas, mano geras pažįstamas ponas Julijonas, kilęs iš Kėdainių apskr. Su juo pažįstamas nuo 1920 m. Tarnavome vieno pulko štabe. Jis buvo pulko štabo rikiuotės skyriaus viršila.

PONAS JULIJONAS

Truputis apie poną Julijoną. Jau 1920 m. mes štabo raštininkai pastebėjome, kad ponas Julijonas yra didelis lenkų patrijotas. To pat pulko ūkio skyriaus viršila irgi buvo Julijono draugas, taip pat karštas lenkas. O tuomet kaip tik ėjo lietuvių kovos su lenkais. Mes raštininkai žinojome. kad jie karšti lenkai, bet kaip nežinojo mūsų adjutantai, tikri lietuviai patrijotai, ir šiandien man neaišku. Neblogesni buvo ir lietuviairaštininkai, bet į viršilas pakėlė lenkus. Mat, lietuviai patys yra truputį per išdidūs, kietanugariai ir nemoką lankstytis. O kad prieš juos kas lankstosi — mėgsta ir tokiam minkštakauliui gatavi būtų ir savo sielą atiduoti. O lenkai moka klastingai lankstytis ir įsigyti palankumo.

Kautynių metu su lenkais, kai štabe telefono triūbelė subirbdavo, ponas Julijonas beveik apversdamas kėdes ir stalus, bėgdavo prie telefono, kad tik lietuviai raštininkai pirmieji nepribėgtų. Tą patį darė ir jo draugas ūkio skyriuje. Mes pradėjome juos įtarti, ar jie nėra lenkų šnipai. O mūsų adjutantams jie buvo patikimiausi. Kartą girdėjau, kai adjutantas padavė ponui Julijonui labai slaptą raštą, liečiantį kautynių veiksmus su lenkais.

— Ponas viršila, paruošk šį raštą ir grąžink man. Žiūrėk, kad kiti raštininkai jo neperskaitytų. Tai labai slaptas raštas, — adjutantas įsakė ponui Julijonui.

Žinoma, mums pasidarė labai pikta, kad lenkui įsakoma nuo lietuvių slėpti lietuviškas paslaptis. Kada 1920 m- liepos mėn. lenkų kariuomenė, bolševikų sumušta, bėgo Varšuvos link, mūsų ponas Julijonas apalpo. Ir iš kariuomenės išėjęs pasidarė smarkus lenkų veikėjas. Lietuviams atgavus Vilnių, ir ponas Julijonas persikėlė į Vilnių. Vertėsi kažkokiu neaiškiu bizniu. Kartą mane susiti-lies paprašė lietuvių dalinių Vilniuje adresų. Girdi, noriu prekybos reikalais užmegzti su jais ryšius. Kadangi nujaučiau, kad jis gali būti lenkų partizanas, tokius adresus duoti atsisakiau. Pasisakiau nežinąs.

Dabar vėl grįžtu prie partizano žygio. Ponas Julijonas, pamatęs mane voroje, prieina ir paprašo, kad nuvykęs į Kauną jo vardu pasiųsčiau telegramą jo broliui į Kėdainių apskr. Telegramos turinys: “Aš pasilieku Vilniuje. Jūs saugokite savo N...“ (vietovės pavadinimas). Ar tik ir Kėdainių apskr. nebuvo lenkų partizanų. Telegramos turinys kažkaip tuo kvepia. Žinoma, nesiryžau tokios telegramos duoti. O be to, ir Kaune tomis dienomis jau nebepriiminėjo civilių asmenų telegramų.

RUSAI BOMBARDUOJA VILNIŲ

Už Vilniaus miesto sulūžta vienas mūsiškių gurguolės ratas. Kol surandamas specialistas, kol sutaisoma, gerokai sutemsta. Iki nakties netoli nuvažiuojama, gal tik apie 10 kilometrų nuo miesto, Mūsų voroje suskaitau viso 195 vežimus, žinoma, daugiausia civilių. Karinių nedaug.

Apie 11 val. nakties virš Vilniaus pasirodo rusų lėktuvai. Išmeta šviesas, kurios apšviečia ir mus. Gali net laikraštį skaityti, taip šviesu. Mūsų voroje kyla panika ir visi keliu leidžiasi bėgti, nes vieta atvira. Laukas, ir nėra jokio miškelio. Bėgimas dar pavojingesnis, nes geriau gali atkreipti priešo lėktuvų dėmesį. Vos pavyksta bėgančią vorą sulaikyti. Vežimai sustatomi po kelio medžiais, o žmonės sugula grioviuose.

Rusų lėktuvai pradeda bombarduoti Vilnių. Visnaujos jų serijos atskrenda, išmeta šviesas, kartais net po aštuonias, o paskui bombas. Mums matyti bombų sprogimų pašvaistės. Mieste plačiu ruožu kilo gaisras. Kaip tik laiku išėjome iš Vilniaus! Rusų lėktuvai galėjo ir mus matyti, bet nelietė. Tarp daugumos civilių, karių galėjo ir neįžiūrėti.

Kai nustojo bombarduoti, pakilome toliau važiuoti. Užpakalyje palikome Vilnių degantį, raudonuojantį. Jau saulei patekėjus, leidžiantis nuo vienų aukštumų, slėnyje, tolumoje, pamatėme žygiuojančią kažkokią kariuomenę. Iš tolo nebuvo galima pažinti, kieno ji: vokiečių, bolševikų ar lenkų partizanų. Mūsų vora sustojo ir žmonės pakelyje sugulė. Pagaliau pasirodė, kad tai vokiečių, ir mes vėl pajudėjome pirmyn.

VOKIEČIAI SULAIKO MŪSŲ ŽYGĮ

Prie Maišiogalos miest. vokiečiai mus sulaiko, liepia pasisukti iš kelio į lauką, kad netrukdytumem jų kariuomenei trauktis. Toliau per upelį buvo lenkų partizanų susprogdintas kelio tiltas. Vokiečiai, nutiesę balkius, iš lėto savo mašinas ritino per upelį. Tai trukdė žygį ir kelyje stovėjo ilgos eilės įvairiausių mašinų. Stovime mes lauke iki pavakarės ir nežinome, kada mums leis pajudėti. Pro šalį lekia ir lekia įvairiausios mašinos ir sunkieji pabūklai. Ten toli toli vėl dulka kelias. Ten irgi traukiasi vokiečiai.

Darosi nejauku. Nežinom, ar toli bolševikai. O gal čia stovėsime, kol paskutinis vokietis pravažiuos ir pasirodys bolševikų tankai. Rugių lauku iš lėto ateina pora vaikų. Vienas mūsų tarpe esąs civilis lietuvis rodo į tuos vaikus. Tai, girdi, lenkų partizanų žvalgai. Jis nebepirmą kartą šiuo keliu vyksta. Ir kai tik čia kareiviai pasirodo, tuoj atsiranda tie patys vaikai ir atidžiai stebi kariuomenę.

Jau pavakarėje pradėjome žygiuoti kitu keliu, ne tuo, kuriuo vokiečiai traukėsi. Pirmyn buvo išsiųsti žvalgai sekti, kad iš pasalų neužkluptų lenkų partizanų ugnis. Iš arti pulti, žinoma, nedrįstų, bet iš tolo apšaudant galėtų padaryti nuostolių, nes vežimuose važiavo daug moterų ir vaikų.

ĮDOMI MŪSŲ VORA

Toliau pradėjome naktimis žygiuoti, o dienomis miškuose ilsėtis. Pražygiuojant pavojingas vietas, Kur būdavo įtariamas lenkų ar bolševikų partizanų veikimas, atidžiai dairėmės į šalis. Batalijonas turėjo atsarginių šautuvų. Jais apginklavo ir civilius jaunuolius, buvusius kareivius ar šaulius. Tarp ginkluotųjų buvo ir viena jauna mergaitė, buvusi šaulė. Ir ji, šautuvą ant peties pasikabinusi, tvirtu žingsniu žengdavo su vyrais šalia vežimų su moterimis ir vaikais. Įdomi atrodė ši mūsų marga vora. Pravažiuojantieji vokiečiai smalsiai pasižiūrėdavo į mus. Gal jiems būdavo keista, kad drauge su kariais žygiuoja ginkluoti ir civiliai, net ir mergaitės. Visą kelią laimingai pražygiavome. niekas mūsų voros nepalietė.

Širvintuose prie mūsų kareivių priėjo keletas jaunų vyrų civilių. Jie paprašė iš mūsų kareivių šautuvų, šovinių ir kitokių ginklų. Girdi, jie nesitrauksią iš Lietuvos ir bolševikams užėjus eisią įmiškus partizanauti ir bolševikų mušti. Mūsų kareiviai, nepažindami jų, nesiryžo iškart patikėti.

Bijojo, kad nepakliūtų jų ginklai į bolševiku ar lenkų partizanų rankas, nors vyrai ir gražiai lietuviškai kalbėjo. Kareiviai paklausė juos, kas žymesniųjų Širvintų lietuvių pažįsta juos. Drauge su jais nuėjo pasiteirauti. Pradėjus vėl žygiuoti, nebemačiau tų kareivių grįžtant. Kadangi vyrukai nepabūgo eiti pas patikimus lietuvius jų asmenybės patirti, manau, kad jie buvo tikri lietuviai ir ginklų iš kareivių gavo, nes jų atsarginių turėjo.

IR MANE KARIŠKAI APRENGIA

Iki Kauno keliavome savaitę laiko. Kadangi ir toliau ryžausi su kariais trauktis, tai ir mane aprengė kariniais drabužiais. Net ir šautuvą davė. Olandišką. Žinoma, kariškai apsirengiau nuo vokiečių akių, kad jie neatkreiptų dėmesio, jog tarp karių civilis maišosi. Kiti civiliai Kaune nuo karių voros atkrito. Pasiliko tik karių šeimos.

Toliau jau traukėmės Suvalkijos lygumomis, apsistodami kur savaitę, kur trumpiau ar ilgiau. Traukėme Šakių link. Jeigu Vilniaus krašte ir pro Jonavos apylinkėje rusų kolonistų apgyvendintus kampus pravažiavome niekieno neliesti, tai Suvalkijoje jautėmės visai ramūs ir tikri, kad čia niekas į mus šūvio nepaleis.

Pravažiuojame Šakių miestą. Įvažiavus į mišką, kairėje girdėtis trumpa šūvių serija iš kulkosvaidžio ar automatinių šautuvų. Į tai nekreipėme dėmesio. Dienos metas, tur būt, vokiečiai daro šaudymo pratimus. Išvažiuojame iš miško ir pasukame Kidulių valsčiaus link. Priešais eina kelias į Gelgaudiškį. Miškas pasilieka kairėje ir užpakalyje. Staiga iš kairės pasipila į mus automatų šūviai. Kulkos pralekia aukštai. Visi šok-stame iš vežimų. Kareiviai išsiskleidžia į grandinę ir šaudydami puola mišką. Šaudymas iš miško nutilsta. Kariuomenės arkliai stovi ramūs, bet civilių kai kurie pasibaidė, šoko iš kelio ir vienas vežimas buvo sulaužytas. Jis vežė karinį turtą. Toliau vėl žygiavome atsargiau, nes, matyt, čia buvo bolševikų desantininkai. Pamačius pakelėse kokius miškelius ar jų salas, pirm voros nueidavo kareivių žvalgyba ir ten prastovėdavo, kol vora pravažiuodavo.

ĮVAŽIAVOME Į MAŽĄJĄ LIETUVĄ

Rugpjūčio 2 d. perėjome ties Sudargu Lietuvos-Vokietijos sieną ir žygiavome Tilžės link. Kai kur pakelėje mus sutiko vaikai ir kareivius apdovanojo uogomis. Sustojome pailsėti viename dvare prie Nemuno kranto. Kitoj pusėje buvo Klaipėdos kraštas. Virš musų pralėkė vokiečių lėktuvas ir ant dvaro išmetė raudoną rakietą.

Antrą kartą sustojome pailsėti jau už Tilžės, laukuose prie vieno dvaro. Mūsų kareiviai įsigeidė nusipirkti pieno. Mato, prie kelio stovi keletas moterėlių. Prieina prie jų ir vokiškai klausia, kur čia būtų galima gauti pieno. Moterėlės nusišypso ir atsako lietuviškai: “Su mumis kalbėkite tokia kalba, kokia patys kalbate.” Kareiviai susigėdo, kad Tilžės apylinkėje vokiškai žmones kalbina.

Viršum mūsų, jau žemai, vėl pasirodė vokiečių lėktuvas ir išmetė raudoną rakietą. Netrukus mus užklupo vokiečių karinė policija ir visus karius nuginklavo. Žinoma, ginklus atidavėm be jokio pasipriešinimo. Šalia manęs vienas kareivis nusijuokė: “Mane jau šeštą kartą nuginkluoja ir apginkluoja.” Toliau jau traukėme be ginklų.

Už Tepluvos miške vokiečiai galutinai mus sulaikė. Karininkus, karo invalidus ir karių šeimas pasiuntė į Drezdeną, o kareivius į Tilžę. Su jais ir aš turėjau vykti į Tilžę. Čia apnakvydino policijos kareivinių arklidėse.

Rytą atsikėlęs dairausi po kareivinių kiemą. Susitinku pažįstamus mūsų karininkus, kurie irgi tose kareivinėse apgyvendinti ir nuskirti į Drezdeną.

—    Na, kaip tu čia patekai į kareivius? — nusijuokęs paklausė majoras Andriūnas.

Papasakojau visą savo istoriją. Majoras paklausė, ar tebeturiu civilinius drabužius. Atsakiau tebeturįs.

—    Taigi, persirenk ir bėk, kol laikas. 11 val. tuos kareivius paskirs į aerodromų tarnybą ir jau tada pabėgti bus nebeįmanoma.

Taip ir padariau. Persirengiau, o karinius drabužius pakišau po šiaudais, kur gulėjau, kad jie vokiečiams taip greit nekristų į akis. Mūsų kareiviai, pamatę mane jau nebe žalią, bet juodą, nusijuokė: “Tai jau skrisi?” — “Skrisiu!” — atsakiau.

Savo daiktus palikau pas mūsų karininkus, o pats išėjau į miestą darbo pasijieškoti, nes jau žygiuojant buvo pasiūlytas man darbas į iš Kauno atkeltą vieną įstaigą. Gavau ir tuoj pat pristatė dirbti. Baigęs darbą, vakare nuėjau į policijos kareivines savo daiktų atsiimti. Jau buvo tuščia. Kareiviai išvykę. Įeinu į karininkų kambarį. Irgi tuščias. Dar duonos likučiai palikti ant stalo. Matyt, dar neseniai išvykę.

Nusigąstu. Manau, sudieu mano daikteliams. Jeigu vokiečiai užėjo, tai radę išnešė. Apsidairau, ir akys nušvinta. Stovi kampe nepaliesti. Pasiimu daiktus ir einu pro duris. Bet rūpestis! Prie vartų stovįs sargybinis rytą praleido mane, o dabar įleido. Mat, civiliais drabužiais ir suaugusio amžiaus, tai manė, kad būsiu karininkas. O kaip dabar su daiktais praleis. Vokiškai nemoku ir negalėsiu dailiai pameluoti. O tiesos pasakyti negalėčiau, nes esu pabėgęs iš kareivių eilių.

Einu pro vartus ir į sargybinį nežiūriu. Kailyje lyg blusos ar skruzdelės bėginėja. Sargybinis kažko mane paklausia. Nesuprantu nieko, tik atsakau: “Nach Drezden!” — ir toliau traukiu pro vartus. Sargybinis nieko neatsako, ir aš laimingai traukiu Tilžės gatvėmis. Ir taip Hitleriui tarnavau tik vieną naktį policijos arklidėse ant šiaudų. Vadinas, buvau Hitlerio dezertyras, o 1918 m. prieš pavasarį esu buvęs ir Lenino dezertyras. Ir sekėsi man, nors kojas ir trumpas turiu.

NARSIEJI VYRAI

GERA SAVAM KRAŠTE KARIAUTI

Trys 4 pėst. L. K. Mindaugo pulko kareiviai: j. psk. Bolius Juknevičius ir eiliniai Nagaras ir Grigorevičius Ramygalos apylinkės (Panevėžio aps.) keliais žygiavo kažkokiu uždaviniu. Kiti sako, kad atliekamu laiku taip sau keliavo savo reikalais. Ką ten supaisysi. Jauni, drąsūs, energingi vyrai, iešką kovos žygių. Šimtas priešų jiems atrodydavo kaip vienas. Jau tokia lietuvio prigimtis nuo senųjų laikų. Anais 1919 metais lietuviai savanoriai mėgdavo ir be jokių uždavinių slaptai prislinkti prie priešo ir jį gerokai paerzinti.

Šie trys šaunūs vyrukai pakelėje susitinka seną lietuvę moterėlę.

— Kur jūs, vaikeliai, einat? — perspėja moterėlė. — Va, anas vienkiemis pilnas bolševikų.

Kareiviai ar nepatikėjo moterėle, ar nepabūgo priešo. Nuėjo slaptomis į vienkiemį. Atsargiai prisėlino prie trobos ir dirstelėjo pro langą. Troboje sėdėjo keturi bolševikai. J. psk. Juknevičius pro langą iššovęs du bolševikus kliudė, o likusieji du pabėgo.

Arti vienkiemio būta daugiau bolševikų. Išgirdę šūvius, atbėgo 18 bolševikų ir apsupo namą, kuriame buvo šie trys mūsų kareiviai. Mūsų vyrai, matydami, kad jau riestai, užsilipo ant namo

aukšto ir pradėjo gintis nuo priešo. Bolševikai nežinojo, kiek ten yra lietuvių kareivių, ir pradėjo geruoju kalbinti pasiduoti. Mūsų trejetukas pasiryžo gintis iki paskutiniųjų ir laikėsi apie valandą laiko.

Mūsų vyrams pasidarė visai striuka. Tai pastebėję vietiniai gyventojai pasiuntė piemenuką ar pusbernį į Ramygalos dvarą lietuviams kariams pranešti. Dvare stovėjo mindaugėnų 5 kuopa, kurios dalis atvyko į vienkiemį, du bolševikus nukovė, 6 paėmė į nelaisvę ir išgelbėjo savo tris vyrus-

Velykos. Jos mielos kiekvienam lietuviui. J. psk. Juknevičius jas sutiko fronte. Jo namai jau bolševikų užimti, tačiau nelabai toli nuo lietuvių užimto fronto baro. Parūpo Juknevičiui aplankyti savo namiškius. Gimtosios vietos gerai pažįstamos iš mažens, todėl drąsiai gali keliauti ir išvengti priešo akių. Atėjo ir priešas jo nepastebėjo.

Dvare griežė armonikos ir skambėjo rusiškos dainos- Bolševikai linksminosi. Juknevičius priėjo prie savo namiškių namelio lango, pasibeldė ir tyliai pasakė: “Mama, įleisk! Tai aš, Bolius!”

— Sūneli, prapuolei! — nusigandusi ištarė motina. — Dvare trys patrankos ir pilna bolševikų.

J. psk. Juknevičius nuramino motiną, kad nepastebėtas atėjo ir taip pat mokės nepastebėtas išeiti. Tik labai trumpai paviešėjęs, pasiėmęs švarių baltinių ir margučių, laimingai sugrįžo į savo kuopą.

Puolant bolševikus Polavydų dvare, j. psk. Juknevičius buvo sužeistas. Atsilikęs nuo savųjų ir nuo sužeidimo kiek atsigavęs, bandė pasiekti savuosius- Eina keliu ir susitinka kažkokį kareivį. Ginkluotas ir lietuvišką vytį kepurėje įsisegęs. Kadangi tuo metu mūsų savanoriai dėvėjo kas kokius turėjo drabužius, tai iš apdaro buvo sunku atpažinti. Tik iš ženklų.

— Stok! Kur eini? — lietuviškai suriko sutiktasis.

Juknevičius, išgirdęs lietuviškai, pamanė, kad tai Lietuvos kareivis. Pasisakė esąs sužeistas ir einas savųjų jieškoti. Tačiau pastebėjo, kad sutiktasis nusiima šautuvą ir jau tiesia į jį. Juknevičiaus šautuvas taip pat buvo užtaisytas. Mirties akivaizdoje žmogus pasidaro stiprus ir vikrus, be to, ir žaizdos nustoja skaudėti. Sutiktajam nelaukiant smūgio iš sužeistojo, Juknevičius laimingai suskumba pirmas iššauti ir paguldyti priešą-Paskui pasirodė, kad šis sutiktasis buvo lietuvis bolševikas, apsimetęs Lietuvos kareiviu. Matyt, jis grįžo iš žvalgybos.

Antanas Mažulis

1954m. 9

PRIEVARTATARNAUJAMESVETIMIESIEMS

“Kario” redakcijai pateko trumpas, gerokai kišeniuose benešiojant sutrintas dienoraštėlis, rašytas ant atskirų lapų. JĮ rašė vienas lietuvis kareivis, prievarta paimtas į vokiečių kariuomenę ir paskirtas į aerodromų tarnybą. Nors karo nuotykių maža, bet spaudoje panaudoti pravartu. Juk tai parodo mūsų kareivio vokiečių uniformoje gyvenimą karo pabaigos išvakarėse — 1945 m. sausio-gegužės mėn. O aerodromų tarnyboje nemaža lietuvių tarnavo.

Redakcija

Sausio 21 d.Įsrutyje Onsterburge' dunda patrankos. Mes skubiai traukiamės. Nužygiavę 29 kilometrus nakvojame. Poilsio 4 vai. Toliau vėl žygiuojame.

22  d.auštant išžygiuojame per Ilmsdorf į Alenburgą. Gresia didelis pavojus, kad bolševikai mūsų neapsuptų. Atžygiuojame į Friedlan-dą nakvoti. Kareiviai labai išvargę ir lengvina savo kuprines.

23  d.žygiuojame per Domnau į Pr. Eilau. čia vieną dieną ilsimės.

24  d.gauname 3 dienų žygio davinį, o kitą dieną ruošiamės žygiuoti Karaliaučiaus link. Gauname žinią, kad rusai jau užėmė Įsrutį, Norkaičius, Vėluvą, Tepluvą, Alen-šteiną, D. Eilau ir Breslavą. Veržiasi Dancigo link.

25-26 dd.tęsiame žygį toliau. Praeiname Karaliaučių ir traukiam Piluvos (Piliau) uosto link. Apie 10 km. už Karaliaučiaus vokiečių generolas grąžina mus atgal ginti Karaliaučiaus. Miesto gynimu mes nesidomėjome ir nuošaliai sulaukę sutemos pradedame žygį, aplenkdami pavojingą generolą, žiauri pūga ir nakties žygis nuvargina ir pakerta mūsų jėgas. Užtat, nelaukę įsakymo, patys suvirstam į “bauro” tvartą ilsėtis. Kitą dieną padarome tik 10 km.

28  d.pasiekiame Fischhausen ir Piluvą. Labai daug prišalome. Vidurnakti perkėlė į Neringą ir vieną valandą laukėme, kol susiradome nakvynę angare.

29  d.per Neringą eiti negalima, nes smarkiai apšaudo rusų artilerija. Laukiame laivo išplaukti. Pietums gavome tik sriubos, o duonos visai nebeturime, žygio davinio dar negauname.

30  d.gauname žygio davinį ir vakare išžygiuojame per Neringą.

Kolberge nakvojame kurhauze. Salta.

Vasario 1 d.žygiuojame toliau. Pereiname Neringą. Pakelėje radome daug prišaudyta nuvargusių rusų belaisvių. Nakvojome Steegen.

2 d. žygiuojame Dancigo link. Per Vislą persikėlėme dviejose vietose. Jau antrą dieną negauname žygio davinio. Duonos visai nebeturime. Mūsų nuotaika visai kritusi. Kolberge 1 kuopos vadui kpt. Valiui pritarus, už tariamą plėšimąbuvo sušaudytas tos pačios kuopos lietuvis kareivis.

3 d.pasiekėme Dancigą ir aerodrome gavome nakvynę. Kitą dieną ilsimės.

5—6 dd.vėl žygiuojame per Zoppot ir Gotenhafen.

7 d.ilsimės Rahmel aerodrome. Keletas mūsų išėjo i darbus. Kitą dieną irgi toj pačioj vietoj. Kasėme kulkosvaidžiui lizdą. Vakare grįžę iš darbo neberadome savo kuopos. Ji buvo išėjusi į miške esančius barakus. Nuėjome ir mes. Radome jau paruoštus kambarius. 9 d. nebeturime ko valgyti. 10 d. iškombinuoju bulvių.

11—25 dd.laikotarpyje po dvi dienas dirbu, o po vieną ilsiuos. Aerodrome dirbame įvairiausius darbus, žmonių daug, bet darbo maža. Prieš du metus aerodromas buvęs amerikiečių smarkiai subomborduo-tas. Prie Rahmel svetimšalių civilių darbininkų stovykloje užtinkame 17 lietuvaičių. Nueiname. Buvome šaltai sutikti, nes visos turėjo svetimtaučius vaikinus (belgus, olandus ir kt.)

Vasario 26—kovo 8 d.taip pat tebedirbame aerodrome. Pirmoji kuopa išvyko į Piluvą. Esame bolševikų apsupti, jie yra už Stolp. Maistas blogas, duonos maža. Pajūrio oras labai keičiasi. Kovo mėn. pirmomis dienomis labai prisnigo.

9—11 d.Išveža bombas iš aerodromo, kiti valo sniegą iš apkasų.

12 d. naktįminuojame aerodromą ir išsprogdiname. Rahmel sprogdinant, aerodromo karių krautuvėje randame daug maisto. Kada paėmėm didesnį kiekį riebalų ir šiaip įvairių skanėstų, daugeliui vyrų paleido vidurius. Paliekame Rahmel ir traukiamės į Hexengrund aerodromą. Rusai jau visai prie Rahmel. Sekančias dvi dienas ilsimės.

15 d.visai netoli Rahmel kasame bunkerius. Rusų artilerija mus apšaudo, bet mūsiškių niekas nenukenčia — Kitą dieną kasame apkasus palei savo barakus mūsų pačių apsaugai. Barakai stovi ant pat Baltijos jūros kranto. Esame katile 7 km. pločio ir 15 km. ilgio pagal pajūrį.

17 d.pakrauname išvežimui bombas. Už bulvių iš kapčių vogimą 9 civilius darbininkus pakorė.

18—29 d.Kasame apkasus, sprogdiname aerodromą. Rusai apšaudoHexengrundą. Jų lėktuvai kasdien mus smarkiai puola. Bunkerius statome naktimis. Vokiečiai traukiasi nuo Gotenhafeno.

Iš katilo išveža tik žmones. Arklius nušauna, aplieję benzinu, padega. Mašinas taip pat degina. Kareivių, kaip bičių avilyje. Kur sviedinys krenta, ten pataiko į kareivį.

Vieną popietę dalinamės maisto davinį. Užgirdę bombos staugimą, virstame į koridorių. Trenksmas. Tinkas ir dulkės krenta ant mūsų. Grįžę į vidų randame trijų kambarių sieną supūstą į vidų. Viskas sujaukta. Tik štai iš po lentgalių išlenda vienas iš mūsų draugų ir klausia, kas čia atsitikę, kad viskas keistai atrodo. Mat, bomba sprogo per metrą nuo barako iš lauko pusės, o jis viduje ties ta pačia vieta miegojo. Jis išliko nesužeistas.

30    d.Nepaprasta žinia. Iškelia iš apsupimo. Vyrai, susiradę spirito, geria, vakare išvykstam į uostą, pasikraunam. Rusai smarkiai apšaudo Hexengrundą — Iš mūsų kuopos buvo sužeisti tik du vyrai.

Kuopos vertėjas Kurmis, bijodamas vyrų keršto už pataikavimą vokiečiams, kažkur dingo.

31    d.išlipam Heloje ir pusiasaliu žygiuojame 5 km. Visi labai nusiminę. Vakare vėl grįžtame į uostą. Nakvojame.

Balandžio 1 d.Velykos, bet labai skurdžios, nes neturime ko valgyti. Apie 12 val. pasikraunam į laivą ir vakare išplaukiam. Žiaurus minos sprogimas sudrebina ne tik laivą, bet ir mūsų širdis.

4 d.išlipame Swinemuendo uoste nusilpę ir skaudančiomis galvomis Lengviau atsidusome išvežti iš apsupimo. Ausyse dar skamba šūvių ir sprogimų garsai. Gauname nusipirkti duonos. Esame paskirti į Wittstock aerodromą ir vakare traukiniu išvažiuojame.

6 d.atvykstame vidurnaktį. Kitą dieną apsistojame už 5 km. aerodrome.

9—17 d.dirbame miške ir kitur. Drabužiai suplyšę, naujų neduoda, Amerikiečių lėktuvų pavojus dieną ir naktį. Vieną kartą dienos metu smarkiai apšaudė aerodromą ir sudegino daug lėktuvų. Lietuviui kulka nusvilino ausį. Netoli suradome lietuvaičių.

Lietuvaitės mus išvadino vokiečių pataikūnais, hitlerininkais, smetonininkais. Paaiškėjo, kad prieš porą metų visos buvo išvežtos iš Lietuvos, kaip prijaučiančios komunistams. Dabar jos su džiaugsmu laukė rusų ateinant.

17 d.traukiniu išvykome į Neustrelitz, didelę Luftwaffes rinkimosi stovyklą. Mūsų prižiūrėtojus vokiečius atskyrė į savo pirmykščius dalinius.

18—23 d.Vokiečiai surinko išsklaidytus Luftwaffe dalinius ir sudarė vieną pulką. Mūsų kuopą išskirstė po 15 vyrų prie kiekvienos vokiškos kuopos. Kuopos negavo jokios transporto priemonės, išskyrus kuopos vado mašinėlę. Lietuviai šautuvų negavome, užtat lauko virtuves turėjome patys traukti. Vokiečių vadams protelis buvo susimaišęs ir jie manė, kad lietuvius galėsią panaudoti vietoje arklių.

24 d.vakare naujai suformuotas aviacijos pulkas traukiniu metamas Berlyno link į frontą.

Mūsų džiaugsmas, ištrūkus iš Gottenhafen apsupimo, virto liūdesiu. Kitą dieną pasiekėm Fuerstenberg, Templin. Atvažiuojant prie fronto, rusų artilerija mus apšaudė. Rusų lėktuvai pagreitino mūsų išsikrovimą miškelyje. Praleidę keletą valandų miškelyje, pradėjome trauktis. Vienas artilerijos sviedinys krito per pora metrų nuo mūs, bet nesprogo.

26    d. taip pat traukiamės.

27    d.stovime miške prie ežero. Ežere daug prišaudyta žuvų.

28    d.traukiamės nuo ankstaus ryto. Virtuves traukiam patys. Bandom įtikinti jauną kuopos vokiečių leitenantą, kad arkliai, kurie palaidi bastėsi ūkininkų sodybose, būtų daug patikimesnė jėga traukti virtuves, negu mes. Karininkas bijojo įsakymo “kas plėš— bus sušaudytas”. Pagaliau įtikinę karininką, kad traukdamiesi vistiek paliekam rusams, gavom jo sutikimą parūpinti arklius. Persikeliam per kanalą. Rusai jau visai arti.

29    d.sekmadienis. Gražus, saulėtas pavasario rytas.

Nuo kanalo traukiamės į netoliese esantį miškelį. Apsistojame pamiškėje. Bolševikai kitoje kanalo pusėje. Vyksta kautynės. Mūsų pareiga paruošt valgį ir nešti į frontą. Be to, dar nešėme šovinius kovojantiems prie kanalo. Apie dvyliktą valandą man tenka su kitu kuopos kareiviu gabenti šovinių dėžę. Sviediniai rausia duobes aplinkui, lėktuvai patarškina iš viršaus, o prie kanalo kulkosvaidžių ir šautuvų šūvių pragaras. Klupdami per ūkininkų ganyklas įvykdome savo uždavinį ir gavę pakvitavimą kiek kojos neša atgal. Netoli miškelio iššoka prieš akis vokiečių karininkas ir pareikalauja pasiaiškinti, kodėl bėgame iš fronto. Parodę pakvitavimą apie uždavinio įvykdymą, buvome praleisti. Jokio malonumo palikti kaulus kažkokio vokiečio sodyboje ar būti pakartam ant šakos prie kelio.

Už valandos gauname žinią trauktis, nes bolševikai jau keliasi per kanalą. Bėgame. Nepaprastą įspūdį visiems padaro miglosvaidžių ugnis, kuri trumpam sulaiko bolševikų veržimąsi ir mes galime šiek tiek atsikvėpti ir užvalgyti. Sutemus gaisrų pašvaistės parodo mums, kad esame apsupti ir turime mažą plyšelį tarp dviejų pašvaisčių, pro kurį galima prasiveržti, žygiuojame visą naktį. Baimė patekti rusams išbaido mums miegą ir nuovargį. Auštant pasiekiam Grinsee.

30 d. Rusų tankai kulkosvaidžiais apšaudo plentą, o patrankėlėmis miestelį ir kelius. Pagalvoju, jei čia būtų amerikiečiai, lįsčiau į namo rūsį ir sulaukčiau karo pabaigos. Bet dabar... Dantis sukandęs bėgu per vos dygstančius javus pirmyn į laisvę. Raudonasis siaubas kaip lava liejasi iš paskos, viską naikindamas. Nakvojame bažnyčioje.

Gegužės 1 d. Atrodo, kad nuo prakeikto maro negalėsime išbėgti. Juo greičiau bėgame, juo didesnis pavojus patekti bolševikų nelaisvėn. žygiuojant paaiškėjo, kad kelias priešakyje bolševikų užkirstas ir vokiečių mašinos grįžta. Sukame į kairę laukų keliuku, kuriuo jau traukia vokiečių sunkvežimiai. Stabtelėjus vienam sunkvežimiui, greit šoku į jį. Taip išsiskiriu su geriausiais kuopos draugais. Tas žingsnis, kaip vėliau paaiškėjo, išgelbėjo iš rusų nelaisvės ir iš mirties nasrų. Tą dieną keičiant sunkvežimius ir pėsčiomis buvo nužygiuota nemaža kilometrų. Vakare netikėtai sutinku lietuvių karių kuopą. Prie jos prisidedu. Gaunu valgyti ir netrukus kuopos vadaspraneša pasiruošti į žygį. Žygiuojame ištisą naktį.

Gegužės 2 d.Visi išvargę po nakties žygio sukrintam miškelyje trumpam poilsiui. Apie 12 val. visus sukelia ant kojų ir nemaža baimės įvaro pro šalį važiuojantieji sunkvežimiai su baltomis žvaigždėmis. Bet kokia penkiakampė žvaigždė, kad ir ne raudona, įvaro nemaža baimės. Netrukus prisistato mažas amerikiečių sunkvežimis ir mes paimami į amerikiečių nelaisvę. Lengviau atsidusome, išbėgę iš bolševikų nasrų.

1954m. 10

IŠ JŪRININKŲ GYVENIMO

KOVĄ SU BALTIJOS JŪRA PRISIMINUS

TEODORAS PAPARTIS

Nesu žurnalistas ir nemoku sklandžiai mintis reikšti. Nesu ir poetas ir nemoku įpinti poezijos į tikrenybę, bet esu paprastas žmogutis, tad nenustebkite, mieli skaitytojai, kai beskaitydami ši tikrai mano išgyventą atsitikimą, atrasite nevykusių išsireiškimų ir nevykusiai suraizgytų sakinių. Tačiau savo grubia ir pūslėta ranka pasistengsiu aprašyti tai, kas dar iki šiol užsiliko mamo atmintyje.

Tai buvo viena, rudens dieną, kai saulė savo spindulius slėpė už juodų debesų, o ant laukų ir pievų storėjo pageltę ir pajuodę mirštančios žolės stagarai. Nuo medžių, rudens vėjo plėšiami, krito paskutiniai lapai, kuriuos čia pat vėjas pagaudavo ir numesdavo iš vieno purvyno į kitą. Visa gamta ir žmonės gyveno tikra rudens nuotaika. Štai senelis ruduo pabėrė savo pirmuosius baltai pražilusius plaukus ir apdengė lyg balta drobe namų stogus, pievas ir miškus. Daug kas iš žmonių gėrėjosi ir džiaugėsi rudens grožio spalvomis. Tik aš to savotiško rudens grožio nepastebėjau, nes daugiausia mano akys ir mintys buvo nukreiptos i jūrą. Kaip tik tuo laiku gyvenau laive “Prezidentas Smetona”, tad ir buvo mano didžiausias noras ir troškimas. kaip galima greičiau išplaukti į jūrą ir paraižyti jos puikųjį paviršių. Pasigrumti bei pasiristi su išdidžiomis bangomis.

PIRMĄJĮ KARTĄ Į JŪRĄ

Ir štai 1927 m. lapkričio 4 d. pirmą kartą, iš po kapitalinio remonto, karo laivas “Prezidentas Smetona” gauna įsakymą palikti prieplauką ir plaukti į jūrą. Visų jūreivių nuotaika pakilo. Laivo įgula, kaip skruzdės skruzdėlyne skubiai ruošė laivą kelionėn. Tą pačią dieną apie 11 val. laivas “Prezidentas Smetona” praplaukė Klaipėdos uosto vartus—molus ir išplaukė į atvirą jūrą. Laivo vadas kpt. Daugirdas duoda įsakymą karininkui laivą laikyti kursu NW. Kad ir rudeniop, bet diena buvo labai graži ir saulė savo auksinius spindulius skandino jūros gelmėje. Matomumo akiratis buvo didelis ir gražus. Visą laiką puikiai matėsi palikti krašto vaizdai, o žiūrint į jūros tolumas atrodė, kad kažkur toli toli jūros paviršius susilieja su dangaus mėlynais skliautais. Bet kas valandą krašto vaizdai siaurėjo, o smulkesnieji dingdavo iš akių.

Išbuvus keletą valandų jūroje, artinasi pavakaris. Laive esantis barometras pradėjo kristi žemyn, lyg pranašaudamas artėjančią audrą. Netrukus iš vakarų pusės atslinko šaltesnio oro srovė, kartu su savimi atgabendama kiek stipresnį vėją. Vėjas kas kartą stiprėjo. Vis daugiau ir stipriau savo galingu liežuviu laižė jūros paviršių. Netrukus jūroje pasirodė ir pirmieji jūrų žiedai. Arba kitaip tariant, kaip teko girdėti iš senų jūrininkų, pradėjo lakstyti pirmieji jūros zuikiai. Tokia jūros padėtis jau iš anksto nieko gero laivui nežadėjo. Bet laivas “Prezidentas Smetona”, nežiūrėdamas į artėjančią jūros audrą, savo plieniniu smaigaliu drąsiai rėžė vos ką tik bebandantį įsisiūbuoti jūros paviršių ir tęsė savo kelionę į jūrą gilyn.

PASTEBĖJOME JUODĄ TAŠKĄ

Sargybinis iš gandrolizdžio pranešė, kad horizonte, tiesiog ant esamo kurso, pastebėtas juodas taškas. Laivo vadovybė susidomėjo pastebėtu tašku. Laivo kapitonas duoda į mašinų skyrių įsakymą padidinti laivo greitį. Fadidinus greitį, laivas savo smaigaliu pradėjo smarkiau plėšyti ir draskyti neramų jūros paviršių. Pravažiavę apie valandą laiko, anksčiau vos beužmatomas juodas taškas pavirto į gražų pilkai blizgantį nedidelį laivelį. Čia pat laivo vadas duoda vairininkui įsakymą laikyti kursą tiesiog į matomą laivelį. Šis nedidelis iš tolo labai gražiai atrodantis laivelis pastebėjęs, kad mūsų laivas “Prezidentas Smetona” paėmė kursą tiesiog į jį, pradėjo bėgti gilyn į jūrą. Pastebėjo tai mūsų laivo vadas ir jis pradėjo įtarti, kad kažkas su tuo gražiuoju laiveliu netvarkoje. Ar tik negabena jisai į mūsų teritoriją kontrabandinių prekių. Duoda įsakymą mašinos skyriui išvystyti pilną laivo greitį. Sudrebėjo suvirpėjo visas laivo korpusas, sutratėjo subarškėjo visi laivo sąnariai, ir mašinos pradėjo laivą stumti 18 jūrmylių per valandą pirmyn. Bet jūros bangos irgi stipriau pradėjo rodyti savo pasiutimą. Kas kartą vis smarkiau ir stipriau pabučiuodavo mūsų laivo priešakį. Supasi mūsų laivas, kartais pakildamas, kartais panerdamas, kaip žuvėdra tarp bangų. Tokiu momentu žmogus gyveni ir jauties, lyg sėdėtum linksmoje supynėje, kur tave pats gyvenimas supa

Atslinko jau ir vakaras. Sutemo. Vėjas nuolatos stiprėjo, sukeldamas bangas vieną didesnę už kitą. Barometro rodyklė nukrito visai žemai ir atsistojo ties užrašu “Audra”. Jūra vis labiau širsta. Bangos šniokšdamos, ūždamos atsitrenkdamos į laivą, lūžta ir užlieja laivo denį. Iš gandrolizdžio nuimamas sargybinis ir kitas jau nebesiunčiamas.

Pastebėtas laivelis kartais pasineria po banga, kartais vėl iškyla aukštyn. Nuo akių jo nepaleidžiame. Mūsų laivas, spjaudydamas didžiuliais dūmų kamuoliais įkandin, vejasi bėglį. Jūros paviršius įsisiūbavo, bangų aukštis sekė 10—15 metrų aukščio. Laivo “Prezidentas Smetona” įgula daugiausia susidėjo iš jaunų, jūroje dar nebuvusių, vyrų. Už tai jie dabar gauna gerą pirma jūros krikštą. Senų jūros vilkų buvo visai nedaug. Man teko tuo laiku stovėti prie vairo ir laikyti laivą “ant duoto kurso”. Bet kur tu, žmogau, gali laivą išlaikyti “ant kurso”, kad bangos mėto jį kaip degtukų dėžutę. Tad šis darbas buvo sunkus ir ypatingai nemalonus. Mūsų laivas, kad ir sunkiai dūsaudamas. Šokinėjo banga nuo bangos ir vis arčiau ir arčiau slinko prie savo aukos.

IŠKĖLĖ TURKŲ VĖLIAVĄ

Bėgantis laivelis pamatė ir įsitikino, kad sprukimas iš laivo “Prezidentas Smetona” nagų jam nepasiseks. Tad kažin kokiais sumetimais iškėlė ant stiebo turkų valstybinę vėliavą, kurią pro žiūronus jau aiškiai buvo galima matyti. Jūros bangos pradėjo skalauti ne tik laivo “Prezidentas Smetona” šonus ir nosį, bet pradėjo siekti ir komandos tiltelį. Daugel jūreivių vaikšto sušlapę iki kaulų. Jie eina sąžiningai jiems skirtas pareigas ir padeda laivui tęsti tą atkaklią, sunkią ir pavojingą kovą su jūra.

Pas kai kuriuos jūreivius pasirodė veiduose pirmieji nusiminimo ženklai. Stovi keli jūreiviai ir tarp savęs, ypač jaunieji, kalbasi, kad jūra nėra tokia maloni ir švelni, kaip ją poetai ir rašytojai aprašo savo poezijose ir knygose. Tolimesnis pokalbis staiga buvo nutrauktas signalu "užimti savo vietas”, nes laivas "Prezidentas Smetona” pasivijo bėgantį laivelį ir jį sulaikė. Sulaikytasis laivelis buvo iš Dancigo uosto vardu "Hasen Bier.” Jis buvo prikrautas įvairiais alkoholiniais gėrimais, tarp kurių buvo apie 35.000 litrų 90° spirito. Visas krovinys buvo priskaitytas prie kontrabandos, nes jis būtų atidarytas ir pardavinėjamas Lietuvos teritorijos vandenyse, neturėdamas iš Lietuvos valdžios akcizo ir muito pažymėjimo. Todėl laivelis, kaip kontrabandos gabenimo priemonė, ir jame rastos prekės buvo konfiskuotos.

Čia pat iš laivo “Prezidentas Smetona” buvo paskirti: vienas jūrų karininkas, du mašinistai ir 4 jūreiviai, ir perkelti ant sulaikytojo kontrabandinio laivelio "Hasen Bier”. Visi jie buvo ginkluoti automatiniais pistoletais ir šautuvais. Kadangi šėlstančioje jūroje perkėlimas asmenų iš vieno laivo į kitą nepaprastai sunkus ir pavojingas, tad dideliu atsargumu paskirtoji įgula vargais negalais iš laivo “Prezidentas Smetona” buvo perkelta į kontrabandinį.

Perkeltoji įgula, jūrų karininko vadovaujama, tuojau sulaikė kontrabandininkus. Juos uždarė į atskirą kajutę ir pastatė prie jų sargybą. Čia pat, laivo “Hasen Bier” kapitonui dalyvaujant, padarėme jų laivelyje smulkią kratą ir paėmėme savo žinion vadovavimą. Kratos metu rasti ginklai ir kiti šaudmenys tuojau buvo sunaikinti — išmesti į jūrą. Jūrų karininkas tai padarė sąmoningai, nes pas mus savų ginklų užteko. Audringa jūra pranašavo mums juodas ir sunkias pergyvenimo valandas, todėl, kad kratos metu rasti ginklai neatsisuktų prieš mus pačius, jie ir buvo sunaikinti. Kontrabandininkų buvo 7 vyrai. Nė vienas jų nebuvo perkeltas iš “Hasen Bier” į laivą “Prezidentas Smetona”, bet palikti tame pačiame kontrabandiniame laivelyje.

Susitvarkius iš laivo “Prezidentas Smetona” buvo permestas plieninis trosas, apie 2 colių storumo ir apie 100 metrų ilgio, su kuriuo galėtume prisirišti prie laivo “Prezidentas Smetona” ir prisirišę leisti jam vilkti mus ant buksiro. Susitvarkėme, prisirišome. Laivas “Prezidentas Smetona” vos ką tik judėdamas pradėjo vilkti pririštą kontrabandinį laivelį “Hasen Bier”. Tuojau pat trūko trosas ir mes likome bangų atskirti. Taip buvo kartojama daug kartų. Kai tik susitvarkai, prisiriši prie laivo “Prezidentas Smetona”, žiūrėk, ir vėl bangos nutraukia—numuša trosą. Pagaliau visos turimos pririšimo priemonės buvo bangų sutraukytos į smulkius gabalėlius ir daugiau jų nei laivas “Prezidentas Smetona”, nei “Hasen Bier” neturėjo. Jūra buvo visiškai įniršusi. Bangos riedėjo viena už kitą aukštesnės Visa jūra pavirto į judančių kalnų viršūnes. Pats laivas “Prezidentas Smetona” specialių trosų ar manilos virvių dėl buksiravimo kitų laivų neturėjo. Ir iš viso tokiam darbui nebuvo prisirengęs. Tad toliau tęsti pririšimo darbą buvo neįmanoma.

Po visų pririšimo nepasisekimų laivas “Prezidentas Smetona”, apsukęs porą ratų aplink plūduriuojantį “Hasen Bier”, pakėlė ant užpakalinio laivo stiebo batelio specialią šviesą, tuo duodamas ženklą, kad "Hasen Bier” laikytųsi ir sektų paskui jį. O jis pats paėmė kursą ir pasuko Klaipėdos uosto link. Kadangi kontrabandinio laivelio “Hasen Bier” vienas motoras buvo sugedęs (jis turėjo du motoru), tad su vienu motoru ir dar audringoje jūroje sekti paskui laivą “Prezidentas Smetona” buvo nelengva. Kai kurį laiką "Hasen Bier”, nors ir vienu motoru varomas, įstengė plaukti paskui laivą “Prezidentas Smetona”. Bet neilgai. Laivas “Prezidentas Smetona”, jūros bangų mėtomas, pamažu tolo nuo mūsų akių, palikdamas kontrabandinį laivelį “Hasen Bier” su savo septyniais įgulos nariais ir septyniais kantrabandininkais Dievo valiai ir audringos jūres malonei. Tad nuo šio momento ir prasidėjo tikrasis mūsų vargas. Tikrai ir nepermaldaujamai mūsų kovai su Baltijos jūra.

SUGEDO PASKUTINIS MOTORAS

Man stovint prie vairo ir laikant laivelio kryptį duotu kursu, staiga mašinos skyriuje pasigirdo stiprus sprogimas ir per atdarą įėjimo į mašinos skyrių angą pradėjo veržtis didžiuliai dūmų kamuoliai. Šalia manęs stovėjęs mūsų jūrų karininkas ir vadovavęs laiveliu įtarė, kad mašinos skyriuje kilo gaisras. Jis duoda komandą laikyti laivelį kursu O. Bet kaip ant nelaimės, tuo momentu užgeso kompasą apšviečianti lempute. Tad vieton duoto kurso O—Ost, aš tamsumoje kiek daugiau pasukau ir atsistojau ant kurso W—west, šalia manęs stovėjęs karininkas uždegė degtuką ir patikrinęs kompaso kursą, rado netvarkoje. Tuojau atitaisė ir pradėjome važiuoti kursu O.

Palikęs mane vieną prie vairo, jis nuėjo į mašinų skyrių pažiūrėti bei išaiškinti kas ten mašinų skyriuje atsitiko. Grįžęs atgal pranešė, kad paskutinis laivelio motoras sugedo ir dabar laivelis neturi jokios varomos jėgos, kad galėtų nors kiek laikytis prieš šėlstančias jūros bangas. Tad dabar bangos neša mūsų laivelį ten, kur jos nori. Laivelis “Hasen Ber” su visu kroviniu brido 1,50 metro gilumo, žiaurių ir negailestingų bangų nešinąs, netrukus laivelis pasiekė jūros dugną 1,50 m. gelmėje prie kranto. Gal skaitytojui atrodys, kad tai visai negilu ir lengvai galima, palikus laivelį, išbrist į krantą. Tačiau būnant vietoje taip lengvai šis klausimas nesidavė išsprendžiamas, jūros bangos siekė, kaip anksčiau buvau minėjęs, apie 10—15 metrų aukščio. Papuolus tokiai bangai į nasrus, nėra vilties laikinai pasiekti krantą.

Atsidūrus laiveliui “Hasen Bier” ant seklumos, jūrų bangos, nieko nelaukdamos, pradėjo savo ardomąjį darbą. Tuojau pavertė laivelį ant šono ir pradėjo jam ruošti mirties patalą. Būnant tokioje sunkioje padėtyje, kontrabandininkus dar laikėme uždarytus kajutėje. Tik pajutę, kad laivelis yra išmestas ant seklumos, pradėjo jie prašytis, kad leistume gelbėtis kartu su mumis. Jie tuojau paleidžiami. Jie, kaip buvę laivo šeimininkai ir gerai pažinoję laivo padėtį, paleisti tuojau pat susiradę pasiėmė ir užsidėjo gelbėjimosi juostas. Bet mes, kaip dabartiniai laivo šeimininkai, palikome be nieko, nes laive daugiau gelbėjimosi juostų nebuvo. Matydami kontrabandininkų nedraugišką pasielgimą, griežtai pareikalavome, kad jie gelbėjimosi juostas nusiimtų ir padėtų. Jie nesipriešindami tai padarė.

Dabar visi kartu stovime be gelbėjimosi juostų ir žiūrime vieni į kitus. O jūra negailestingai drasko paskutinę mūsų kojų atramą.

Skubiai paimam vieną gelbėjimosi lanką, pririšame prie jo ilgą virvę ir geriausiąjį plaukiką — laivo “Hasen Bier” kapitoną—leidžiame su gelbėjimosi lanku šokti į jūrą ir plaukti į krantą. Naktis buvo tamsi, o dar tamsesnės buvo šėlstančios bangos. Tad šokusis į jūrą asmuo kaip bematant dingo mums iš akių. Be to, pasirodė, kad ir virvė yra trumpa. Mes, esantieji laive, pradėjome šaukti, kad trumpa ir mes traukiame ją atgal. Išsitraukėme atgal gelbėjimosi lanką be žmogaus. Visi nusiminę atsidusome ir vienu balsu sušukome, kad plaukikas žuvo. Bet veltui mes jį laidojome, nes Kaip vėliau paaiškėjo, kad “Hasen Bier” laivo kapitonas po 6 val. žiaurios kovos su siaučiančia jūra laimingai išplaukė į krantą ir Latvijos pasienio apsaugos buvo sulaikytas.

Atsidūrėme beviltiškoje mirties padėtyje, čia pat, bežiūrint, vieną žmogų — kontrabandininką, banga pagriebė nuo laivo denio ir nusinešė su savimi į jūrą. Po kelių dienų Latvių pasienio apsauga rado jo lavoną. išmestą ant kranto.

MUS APŠAUDĖ IŠ KRANTO

Ilgai delsti ir galvoti nebuvo laiko. Turėjome skubiai ką nors daryti, kad nors kelioms valandoms pratęstumėm savo ir taip neilgą gyvenimą. Krante pasirodė šviesos žiburys. Pamatę šviesą pradžiugome ir pradėjome balsu šaukti, šaukiame rusu, vokiečių, latvių ir kitokiomis kalbomis, kas kaip tik bemokėjome. Bet vietoje suteikti mums pagalbą, iš krante matomo šviesos žiburio pasipylė į mus taiklūs šautuvo šūviai, kurie sužeidė į koją mūsų jūrų karininką. Jis krito ant denio ir atūžianti banga būtų jį nusinešusi su savimi, bet mūsų jūrininkai suskubo paimti sužeistąjį ir nunešti į kajutę. Ten paguldė ir jo žaizdą išplovė grynu spiritu. Šis atsitikimas dar daugiau sumažino mūsų jėgas ir pradėjo gesti paskutinė išsigelbėjimo vilties kibirkštis.

Kiek buvo galima susibūrėme ir trumpai aptarėme susidariusią padėtį. Nutarėme iš jūros malonės ir pasigailėjimo neprašyti, bet kovoti iki galutinos pergalės—išsigelbėjimo arba mirties, čia pat nutarta kiek galima lengvinti laivo krovinį ir pradėti remontuoti nors vieną mašiną, išimant iš vienos mašinos sveikas dalis ir pakeičiant kitos mašinos sugedusias dalis. Kol mes viršutinė komanda mėtėme krovinį į jūrą, tai mašinistai taisė mašiną. Išmetus į jūrą per 600 skardinių spirito (vienos skardinės talpa 10 litrų), palengvėjo laivo krovinys. Per tą laiką mašinistai suskubo sutaisyti vieną mašiną, kuri pradėjo dirbti. Bendrom darbo jėgom pasisekė laivą nutraukti nuo seklumos ir pasileisti į atvirą ir banguojančią jūrą. Darbo metu turėjome daug nemalonumų ir nelaimių. Man ir dar vienam jūreiviui (kuris dabar yra išvežtas į Sibirą) atiteko mesti spirito skardines iš laivo užpakalinio sandėlio, o kitiems dviems teko iš priešakinio laivo sandėlio. Atidarė sandėlio angos dangtį mes ji pririšome, kad netikėtai bangos užgautas dangtis neužtrenktų sandėlio angos ir neužgautų angoje stovinčio žmogaus Bet priešakinio sandėlio asmenys to nepadarė, tad riedančioji banga, persirisdama per laivo denį, atsimušė į pastatytą dangtį ir pastarasis krisdamas smarkiai užgavo angoje stovintį žmogų, sutrenkdamas galvą ir sužalodamas vienos rankos du pirštu, kuriais laikėsi už angos kraštų. Mėtant spirito skardines į jūrą, radau laivo dugne tris skvles, pro kurias į laivo vidų veržėsi vanduo. Skvlės buvo padarytos, būnant mums ant seklumos, kai bangos, laužvdamos laiva, nutraukė kniedžiu galveles ir kniedžiai iškrito. Rastos skylės buvo medžio gabaliukais užkimštos.

LAIVELIS NEBETURI VAIRO

Palengvėjus laivo kroviniui ir veikiant motorui, nusitraukiame nuo kranto seklumos ir kiauru laivo dugnu, Dievo pagalba, leidomės į jūrą gilyn. Bet čia ir vėl ištiko mus nelaukta nelaimė, žiūrime, kad mūsų laivas neklauso vairo ir sukinėjasi į visas puses. Apžiūrėję pamatėme, kad laivas visai vairo neturi. Tad pasirodė, kad būnant ant seklumos, bangos atplėšė vairą nuo laivo ir nusinešė su savimi. Naujas darbas. Naujas rūpestis. O čia dar naktis nesibaigė, tamsu nors i akį durk. Buvo surastas laive atsarginis rankinis vairas. Tik reikėjo jį uždėti—užkabinti ant iš užpakalio laivo esančių kablių ir sutvarkyti blokus. Blokų pagalba galima lengviau sukinėti patį vairą. Taip susitvarkę plaukiame toliau, nežinant kurioje vietoje esame ir kokiu tikru ar netikru kursu plaukiame.

Taip beplaukiant pasirodė pirmieji rytmečio aušros spinduliai. Pradėjo aušti. Lengviau atsidusome sakydami: ačiū Dievui, vieną naktį praleidome laimingai. Pasidarė lyg ir linksmiau. Tačiau nelaimės dar nepametė mūsų. Netrukus bangos numušė medinio vairo plunksną ir vėl likome be vairo. Kas dabar daryti? Ö be to, ir vanduo sunkiasi iš visų kampų į laivo vidų. Dėl pribėgusio vandens sustojo veikusi mašina, nes nebepajėgė išsukti smagratį, kuris atsidūrė visas po vandeniu. Skubiai iš naujo pasiskirstome į dvi darbo grupes. Viena grupė pila vandenį iš mašinos skyriaus, nes vandens pompa buvo sugedusi ir neveikė. Kita grupė imasi taisyti vairą. Darbo daug, bet jėgos kas karta seko ir silpnėjo, nes nuolatinis nuovargis, nemigis ir silpnas valgis vargina mus. Iš viso bangos 4 kartus sulaužė vairo plunksną. Vandenį iš laivo mašinos skyriaus pylėme be jokios pertraukos ir be poilsio tris dienas ir tris naktis.

Nuvargę, sušlapę, apžėlę, nenusiskutę, juodi, nenusiprausę, atrodėme lyg jūros piratai. Bekovodami su jūra jau kelintą dieną, pripratome, susigyvenome, jūra pažino mus, mes pamilom jūrą ir kova pasidarė netokia baisi bei sunki. Mašinistai sutvarkė ir pataisė vandens pompą, kuri pradėjo pumpuoti iš laivo vandenį ir palengvino mums daug darbo.

Besigrumdamiesi su jūra patyrėme, kad ne tik mūsų kovingumo jėgos silpnėio, bet ir maisto atsargos visai išnyko ir maisto turėjome tik vienai dienai Problema sunki ir nieku kitu išspręsti jos negalima, kaip tik sumažinti ir tain neperdidele maisto normą.

ĮPLAUKĖME Į DANCIGO UOSTA

Maisto normą sumažinome, bet ar daug galėjome sutaupyti, nes iš viso maistas jau baigėsi, žiūrim, stebim ar nepasirodys koks nors praplaukiantis pro šalį laivas, kurį galėtume prisišaukti ir papildyti iš jo nors nedaug maisto. Bet čia kaip tyčia jokio laivo, jokios gyvos dvasios net ir žuvėdrų, ir tų niekur nematyti. Darosi liūdna, nes reikės kovoti ne tik su jūros bangomis, bet ir su alkiu. Tačiau, ačiū Dievui, po 5 dienų sunkios ir nelygios kovos įplaukėme į Dancigo uostą. O kaip buvo tada linksma malonu, kada pajutome po savo kojomis sausą ir kietą žeme. Tik krante būdami, mes supratome, kad jūra niekam rieškučiomis laimės nebarsto, ji duoda kiekvienam tik tiek, kiek kuris užsitarnauja. Kova buvo laimėta. Baimė ir vargas pranyko.

Dancigo uoste mus pasitiko Dancigo policijos šefes. Trumpai pasikalbėjus, jis mus paguodė ir pažadėjo visekiariopą nuo jo priklausančią paramą. Kartu žadėio per radijo stoti pranešti į Lietuvą mūsų vyriausybei, o tuo pačiu ir mūsų namiškiams, kad jie daugiau nesirūpintų mūsų likimu. Netrukus atvyko Dancigo miesto policijos mašina su policijos pareigūnais. Policijos pareigūnai paprašė mus atiduoti turimus ginklus. Mes atidavėme. Po to susodino mus į mašiną ir nuvežė į policijos kareivines apnakvydinti.

Į kareivines atvykome jau sutemus. Visur degė šviesos. Kareivinėse davė mums vakarienę ir parodė kambarius bei paskyrė lovas. Kadangi buvome labai išvargę, tai valgyti nieko nesinorėjo, bet einant gulti kiekvienas išgėrėme po gerą stiklą gero groho ir atsigulę tuojau užmigome. Užmigęs sapnavau tą pačią kovą su siaučiančia jūra.

Rytojaus dieną policija padarė formalų apklausinėjimą kaip ir prie kokių aplinkybių patekome ir atsiradome čia. Kiekvienas parodymą davėme atskirai. Aš labai nustebau, kai įėjęs į kvočiamojo valdininko, kambarį pamačiau pirmųjų Lietuvos jūreivių paveikslą, kabantį ant sienos. Paveikslas buvo nutrauktas Klaipėdos žiemos uoste ant sulaikyto kontrabandinio laivo “Kerwieder”, 1926 m. Policijos valdininkas, pažiūrėjęs į mane ir į ant sienos kabantį paveikslą, man pirštu parodė, sakydamas vokiškai, kad štai tamsta esi. Aš atsakiau taip. Po kvotos paruošė mums kiekvienam atskirai asmens dokumentą. Išdavė vizą ir nupirko traukiniu važiuoti bilietą iki Karaliaučiaus Nuvežė mus mašina į stotį, įsodino į traukinį

Pasiekę Karaliaučių tuojau prisistatėme mūsų konsului, kuris tuo laiku buvo p. Kalvaitis. Konsulas mus visus šiltai ir maloniai priėmė. Apnakvydino puikiame viešbuty ir davė maistui pinigų. Rytojaus dieną p. Konsulas sutvarkė mums dokumentus — (uždėjo ant turimų dokumentų vienkartinę įvažiavimo vizą). Davė dar pinigų nusipikti čia pat reikalingų daiktų, kaip tai: kepurių, batų ir kitko. Kuriam ko trūko, nes būdami jūroje kai kurie jūreiviai pametė kepures, kitiems darbo metu suplyšo kelnės, batai ar kita apranga. Karaliaučiuje gerai susitvarkę, sėdome į traukinį ir išdundėjom Pagėgių link. Traukinys lėkė smarkokai, todėl nepajutome kaip atsidūrėme Tilžės stotyje. Čia po trumpo sustojimo, dokumentų patikrinimo, traukinys pajudėjo ir netrukus pasiekėme Pagėgių stotį.

Pagėgių stotyje mus sutiko didelis būrys valstybės tarnautojų, visuomenės organizacijų atstovų ir šiaip neorganizuotos visuomenės minia. Trumpai pasidalinę su visais įspūdžiais, pasivaišinę tarnautojų ir visuomenės surengtame mums priėmime, sėdome į traukinį ir linksmi skubėjome į Klaipėdą, kur mus laukė namiškiai, bičiuliai ir tarnybos kolegos. Į Klaipėdos geležinkelio stotį traukinys atėjo jau temstant. Visur jau degė žiburiai. Pačioje Klaipėdos geležinkelio stotyje ir perone sutiko mus didžiulė minia žmonių, kurioje matėsi įvairių pareigūnų ir kitų pažįstamų. Visa minia atrodė lyg banguojanti jūra. Visa minia triukšmingai sveikino mumis. Kiti metė į viršų savo kepures ir skrybėles, o kiti turimas lazdeles ir šaukė valio mūsų jauniems jūreiviams. Kai kurie jūreiviai čia pat stoty susitiko su savo žmonomis, vaikais bei tėvais. O kiek buvo džiaugsmo namiškiams. Tai neklausk. Iš geležinkelio stoties tiesiai nuvykome į Klaipėdos Kr. Pas. Policijos Valdybos įstaigą ir ten po trumpo apklausinėjimo buvo surengta mums vakarienė.

NARSIEJI VYRAI

IŠ KRŪMŲ KYŠO ŠAUTUVAI

1919 m. rugpjūčio men. Vilniaus batalijonas (iš kurio išaugo 5 pėst. D. L. K. Kęstučio pulkas) laikė fronto barą prieš bolševikus Dusetų apylinkėje, Zarasų aps. Vienas batalijono dalinys stovėjo Šaltamalkių kaime. Už 3—4 kilometrų nuo minimo kaimo buvo bolševikų pozicijos.

Vieną vidurnaktį iš Šaltamalkiuose stovinčio dal'nio penki kareiviai: puskarininkis Baltrus Martyšius ir eiliniai: Krasauskas, Vizgaitis, Armonas ir Stankevičius paskiriami į žvalgybą. Jau pradėjo aušti kai pasiekė dvaro sodo pakraštį, kuriame buvo įsistiprinę bolševikai.

Sode ir aplink dvaro trobesius ramu. Šių vyrų žvalgyba atsargiai slenka pakrūmiais ir seka, ar ką nepamatys ar neišgirs. Pagaliau už atviro krūmelio pamato kažką kyšojant. Akis išvertę geriau įsižiūri. Ogi dviejų šautuvų vamzdžiai. Matyt, bolševikų sargyba, per naktį budėjusi, prieš rytą pradėjo snausti.

Martyšius su Armonu prišliaužė arčiau krūmo, ryždamiesi slapta užklupti priešus ir be balso juos suimti. Likusieji trys žvalgai, atstatę šautuvus, saugojo artėjančius į priešą savo draugus Tačiau priešai pajuto mūsiškių žygį ir griebėsi ginklo. Martyšius metė rankinę granatą ir abu bolševikus nukovė. Pajuto kiti bolševikai, buvę dvare, ir atidengė į lietuvius kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį.

Mūsų žvalgų penketukas nesitraukė, bet pradėjo atsišaudyti. Kautynės ilgokai užtruko. Mūsų žvalgams į pagalbą atskubėjo daugiau lietuvių kareivių ir bolševikai turėjo išsinešdinti iš dvaro. Šiose kautynėse žuvo drąsus 18 metų amžiaus savanoris Armonas, tik prieš keletą dienų atvykęs į frontą.

1919 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo pulti bolševikus Zarasų aps. Jau kitą dieną buvo arti Zarasų miesto. Kautynėse ties Zarasais būrininkui psk. Martyšiui buvo duotas uždavinys pulti dešinįjį bolševikų sparną. Priešas smarkiai šaudė, bet Martyšius su savo būriu, nekreipdamas dėmesio į smarkią priešo ugnį, drąsiai ir sumaniai puolė bolševikus. Be nuostolių atvedęs savo būrį į skirtąją vietą, puolė priešą visai iš jo nelauktos ir netikėtos pusės. Priešo eilės sumišo ir neilgai tesigynė. Pabėgo palikę savo nukautuosius ir sužeistuosius.

Šio psk. Martyšiaus žygio dėka lietuvių kuopa galėjo smarkiai persekioti priešą ir be nuostolių pasislinkti pirmyn 10 kilometrų iki Kempiškių ežero.

Antanas Mažulis.

KARTĄ INDOKINIJOJE...

Bevartant savo dienoraščio jau senokai pageltusius lapus ir begalvojant apie praeituosius karo laikus, štai dar vienas ryškus įvykis prieš akis stojasi, kuris įvyko 1948 m. kovo mėn.

Stovėjome viename bažnytkaimy “Dickua” apie 30 km. nuo Cochin-chin’o sostinės Saigon. Vieną ankstyvų rytą mūsų kuopa-kulkosvaidininkų būrys gauna įsakymą: greitai paruošti automašinas (kuriuose pritaisyti sunkieji amerikoniški 12,7 kalibro kulkosvaidžiai) ir vykti į štabą pačiame Daigon’o priemiesty Jadinh. Ten ruošiama didelė kolona-transportas, kuris vyks į kalnus poilsio, į Dallat’o apylinkę. Visas transportas gan didelis su vaikais — civilinių gyventojų ir karių. Vadovauti perėmė pats mūsų simpatiškasis augšto ūgio, šviesus, energingas brigados plk. Deserigni. Turėjo drauge važiuoti ir jo žmona su mažuoju sūnumi, bet laimei jis pasiuntė juos lėktuvu.

Už valandos visas ešelonas pajudėjo pirmyn. Iškart važiuojame ramiai. Pravažiavus apie 80 km, staiga iš visų pusių užpuolė mus žinomi priešai — Viet-Minh’ai. Jie jau išanksto savo šnipų buvo painformuoti ir įsitaisę tarp krūmų laukė mūsų.

Užvirė nelygi kova, nes mes buvome užklupti iš pasalų staiga. Ak, koks gi kilo sumišimas, riksmas, klyksmas moterų ir vaikų. Tuojau mūsų kulkosvaidžiai užvirė ir šaudėme salvėmis į visas puses. Beginkliai — moterys su vaikais sugulė ant žemės.

Priešas drąsiai puolė ir šaudė iš visokiausių ginklų. Tai matydamas mūsų pulkininkas, jog esame atsidūrę rimtoj padėtyje, tuojau šaukėsi per radiją į Saigon’ą pagalbos. Po valandos atskrido keli naikintuvai ir vienas “Ju 52” atgabeno grupę parašiutininkų, kurie išmesti priešo užnugaryje puolė juos. Po sunkios kovos pavyko priešą atstumti — išblaškyti. Po to tuojau gi prasidėjo sužeistųjų ir žuvusių ran-kiojimas. Sužeistų buvo apie 28 ir žuvusių apie 10. Pasigendama ir nerandama mūsų pulkininko. Jieškoma. Gaila, surado tik jo lavoną (kulka pervėrė galvą). Pasirodo, kad Viet-Minhų banditai norėjo paimti jį gvvą ar žuvusiojo lavoną. Tai nujautęs jo pasiuntinys, nors ir pats būdamas sužeistas, bet dar pajėgė nutempti į krūmus ir paslėpti, kol kautynės vyko. Vėliau už drąsumą buvo apdovanotas karo medaliu— prancūziškai: “Medaille-Militaire.”

Tuo pat laiku jau baigėsi mūsų buvimas Indokinijos žemėje ir ruošėmės plaukti atgal į Afrikos žemyną. Į nedideli legiono laivą “Son-tay” drauge pakrovė ir plk. karstą.

Taip ir mūsų dvylika lietuvių, plaukę 32 paras, pasiekėme laimingai Orano uostą Š. Afrikoje.

Br. Vrublevičius

1954m. 11

LENKŲ PARTIZANAI VILNIUJE

LENKAI MANE MOBILIZUOJA

Vieta, kur aš buvau 1942—44 metais, apėmė Molodečną, Minską, Lepelį, Polocką, Daugpilį ir kt. Vietos gyventojų būta labai mišrių, bet daugumoj pravoslavų; lenkų labai maža.

1942    m. gruodžio mėn. L. miestelyje susipažinau su kun. B., kuris man papasakojo apie besiorganizuojančius lenkų partizanus. Kun. B. gimęs ir augęs Lietuvoje prie Ukmergės, bet ilgą laiką gyvenęs Lenkijoj. Jau senyvas, bet fiziškai stiprus ir gerai kalbėjo lietuviškai. Jis nuolatos gyveno savo parapijoj G. miestelyje, bet tuo metu aptarnavo 8—9 aplinkines parapijas, nes kiti kunigai buvo vokiečių sušaudyti už priešvokišką veiklą. Aišku, lenkai pasitikėjo juo ir visais reikalais prašydavo jo patarimo.

Jau tuo laiku apylinkėse plėšikavo ir žudė žmones komunistiniai banditai. Kai aš kartą kun. B. paklausiau, ar jis nesibijo raudonųjų banditų, tai jis man atsakė, kad vykstant pro pavojingas vietas, jį palydi lenkų partizanai.

Kai 1942—43 metų šaltąją žiemą vokiečių kariai judėjo lėtai ir be nuotaikos, o partiečiai ir civiliniai pareigūnai žiūrėjo kur gauti lašinių ir nusigerti, tai lenkai buvo labai judrūs. Apsimetę baltgudžiais, jie skverbėsi į valsčių, policijos, geležinkelio ir kitas tarnybas. Privirę kibirais naminės, nugirdydavo vokiečius iki sąmonės netekimo. Jų moterys surengdavo baliukus, vaišindavo ir glamonėdavo vokiečius. Taip lenkai įgaudavo vokiečių palankumą ir gaudavo leidimą keliauti geležinkeliu, auto mašinom ir pan. Tuo būdu lenkų partizanų ryšininkai lengvai pasiekdavo ir toliausias savo vietoves ir atskirai gyvenančius lenkus.

1943    m. kovo mėn. apsistojau S. miestelyje. Kad būtų lengviau orientuotis vietovėje ir padėtyje, buvo reikalingas kontaktas su patikimais gyventojais. Tuojaus suėjau į pažintį su vietos gydytojo žmona, ponia L., kuri kilusi iš Vilniaus ir mokėjo lietuviškai. Vietos viršaitis buvo tikras baltgudis. Jis labai nemėgo lenkų, o bolševikus irgi gerai pažinojo, nes revoliuciją buvo išgyvenęs Rusijos gilumoje. Jis per savo žmones sekė lenkus ir jų partizanų veiksmus. Su viršaičiu M. buvau labai geruose santykiuose ir nuolat iš jo gaudavau reikalingų žinių.

Turtingesni lenkai iš plačios apylinkės buvo subėgę į miestelį S. ir grupavosi apie ponią L. Kadangi aš kalbu lenkiškai laisvai, tai tuoj su visais susipažinau, o su kai kuriais net ir susidraugavau. Jie irgi sekė žinias iš Londono ir buvo optimistai, kad Lenkija bus greitai atstatyta.

Įvairiomis progomis, dažnai prie stikliuko, tekdavo su jais išsikalbėti įvairiomis temomis. Lenkai mėgsta pagyras. Jie neiškęsdavo nepasigyrę apie savo partizanus ir kad rengiasi kovai prieš vokiečius. Bet kad jie rengėsi kovai ir prieš lietuvius, to jie net mažiausiu žodeliu neprasitardavo, ir kalbėdami apie Lietuvą būdavo švelnūs, lyg laputės. Lenkų užmačias Lietuvos atžvilgiu puikiai žinojau. Maniau, kad lietuviškieji veiksniai buvo tą irgi pramatę ir tam atitinkamai ruošėsi, bet atrodo būta visiškai kitaip.

Iš dr. L. patyriau, kad visi lenkai yra suskirstyti į partizanines grupes, kurioms vadovavo buvusieji lenkų karininkai. Lenkų partizanams buvo įsakyta niekur ir niekad viešai su ginklu nesirodyti ir jokiu būdu nesivelti į kautynes. Jiems buvo liepta laukti įsakymo, o tas įsakymas turėjo ateiti vokiečiams traukiantis. Jų pagrindinis uždavinys buvo užimti Vilnių ir senąsias “sienas”.

1944 m. liepos 5 d., vos tik man atvykus į savo namus Vilniuje, pas mane užėjo kaimynas S. ir vienas buvęs lenkų viršila, abu lenkų partizanai. Po trumpo pašnekesio prisiminiau jau anksčiau girdėtas istorijas apie lenkų partizanus ir į savo kaimynų kalbas iš pradžių nekreipiau didelio dėmesio. Bet kai jie pasakė, kad dar šiandien, arba ryt lenkų partizanai pradės kovą už Vilniaus išvadavimą iš vokiečių, kad aš jau esu lenkų partizanų žinioje ir turiu jiems padėti veikti, tada aš susirūpinau.

LENKŲ PARTIZANAI VEIKIA

Tą ankstų rytą eidamas namo nuo Vokės iki Šnipiškių kareivinių, niekur nepastebėjau lietuvio policininko ar lietuvio kareivio. Buvau užsukęs ir į L. S. D. vietovę, bet ten buvo jau tuščia. Mano namų apylinkėje gyveno daugumoj suvargę ir prasigėrę rusai ir keletas lenkų šeimų. Tokiom sąlygom esant, aišku, turėjau bent tuo tarpu sutikti. Savo svečiams lenkams dar mėginau aiškinti, kad aplink pilna komunistų, kad bolševikai atėję mus visus iškars ir pan. Bet jie mano aiškinimų ir klausyti nenorėjo. Tuoj nusivedė mane pas mano nuomininką W. ir man parodė pilną kampą šautuvų, granatų ir šovinių. Jie mane painformavo, kad vietos komunistams yra pasakyta laikytis nuošaliai ir kad vokiečiams pasitraukus Vilniuje valdžią perima lenkai. Jie man pasakojo, jog jiems yra žinomi gen. Sikorskio žygiai Maskvoje ir kad bolševikai nustums vokiečius į vakarus, tačiau Vilnių su apylinkėm perims lenkų valdžia, kad su bolševikais žygiuoja sąjungininkų R. Kryžiaus atstovai ir pan.

Mano kaimynas, jaunas 19 m. lenkas, turėjo palaikyti ryšį su partizanų vadu Wilk ir apylinkes grupėmis. Jam vienam buvo pavojinga judėti, nes vokiečiai galėjo jį įtarti ir suimti. Be to, besitraukiantys vokiečiai atiminėjo susisiekimo priemones ir lenkai bijojo, kad jiems neatimtų paskutinio dviračio. Todėl lenkai paprašė, kad aš lydėčiau jų ryšininką, o man nesutikus, jie pradėjo pykti ir išmetinėti, kad aš noriu vokiečiams gero ir pan. Jie su pasigardžiavimu tvirtino, kad visi lietuviai jau paliko Vilnių ir aš esu likęs lenkų valdžioje. Jie man pasiūlė lenkų partizano knygutę ir pažadėjo visą paramą.

Norom nenorom dar tą pat dieną apie 12 val. dviračiais išvykome į Žvėryną, Sudervę, Maišiogalą ir kitas vietoves. Rytojaus dieną, liepos 6, vykome į Paberžę, prie Žaliųjų Ežerų, Nemenčinę ir kt. Esant Nemenčinėje pasklido gandas, kad Pabradės rajone dar esąs kažkoks lietuvių karių dalinys. Buvo kiek drąsiau ir linksmiau ir jau buvau bevažiuojąs ta kryptimi, bet besitraukiantys vokiečiai užstojo kelią. Vėliau Jurbarke patyriau, kad tuo laiku ten buvo mūsų III bat. pakeliui iš Rytų.

Lenkų partizanų vadovietė buvo Vilniaus šlaituose už Žvėryno. Jie nuolat sekė radijo pranešimus iš Londono ir laukė sutarto ženklo, Krakaviako plokštelės, kovai prieš vokiečius. Moterys, seniai ir vaikai paaugliai buvo įjungti įvairioms pareigoms. Pav., pravažiuojant gyvenvietę, pirmiausia pamatydavom subėgančius vaikus, paskui pasirodydavo kibiru rankoje nešina moteris, arba senis ir tik vėliau ginkluoti ir keturkampėm kepurėm vyrai. Aišku, pradžioje jie turėjo būti atsargūs, nes aš buvau pilna lietuvių kario uniforma ir ginkluotas. Tų partizanų buvo ne kuopos ir batalionai, o tik atskiros negausios grupės, ginkluotos įvairiais aprūdijusiais šautuvais.

ATSIPALAIDUOJU IŠ PARTIZANŲ

Ši mano tarnyba amžiniems priešams mane labai pykino. Kartais taip ir norėjosi patraukti automatu per tas keturkampes kepures. Taip po trijų nemigos naktų, fiziškai ir nerviškai išvargęs, liepos 7 d. nutariau nusikratyti savo “geraisiais globėjais”. Lietuvio kario uniforma ir vienam jau buvo nesaugu pasirodyti mano gyvenamame rajone. Uniformą ir pistoletą sudėjau į lagaminą, apsirengiau civiliškai ir paprašiau savo gyventoją lenką W., kad padėtų nuvežti lagaminą į geležinkelio stotį iš kur aš jį noriu persiųsti į Kauną savo namiškiams. Vilniaus geležinkelio stoties prausykloje vikriai persirengiau į uniformą, nustebusiam palydovui padėkojau už patarnavimą ir apie 16 val. palikau mielą sostinę.

Iš kur lenkų partizanai gavo ginklų? Jie turėjo paslėptų likučių iš buvusios lenkų kariuomenės; grobio bolševikams skubiai traukiantis 1941 m. vasarą; iš ukrainiečių, slovakų ir kitų dalinių bėglių; išvogtų iš vokiečių karo ligoninių; nupirktų už lašinius iš vokiečių pareigūnų; iš Baltgudijos karinių dalinių ir policijos.

1944 m. pradžioje Gudijos valdžia buvo paskelbusi dalinę mobilizaciją. Į kadrą tuoj prisistatė buvusieji lenkų karininkai ir puskarininkiai, nes gudai savo kadro neturėjo. Kai tik atsirado proga, lenkai pasigrobė ginklų ir išbėgiojo iš gudų karinių dalinių. Daug lenkų buvo prisiplakusių ir gudų policijoj, bet progai pasitaikius jie pagrobdavo ginklų ir pabėgdavo.

1944 m. liepos 17 d. Kaune Vytauto prospekte, prie 1 Didžiojo Karo vokiečių karių kapų sutikau vokiečius karius. Po trumpo pašnekesio paaiškėjo, kad tai buvo Vilniaus įgulos likučiai. Vienas vokiečių puskarininkis papasakojo, kad pačiam Vilniaus mieste didelių kautynių nebuvo. Liepos 13 d naktį jie bandė iš Vilniaus pasitraukti, bet buvo iš visų pusių apsupti. Tuomet jie metėsi pro Užvingio (Zakreto) mišką ir laiveliais, o kiti plaukte perplaukė į dešinį Neries krantą, bet iš visur buvo apšaudomi. Ar juos apšaudė lenkų partizanai, jie negalėjo tikrai pasakyti.

Atrodo, kad lenkų partizanai nesulaukė iš Londono sutarto ženklo kautynėms prieš vokiečius. Iš lenkų spaudos žinoma jog bolševikai pasikvietė Vilniaus lenkų partizanų vadovybę į svečius, visus suėmė ir išvežė.

PO VILNIAUS BOMBARDAVIMO

Liepos 4—5 d. naktį praleidau Vokės šlaituose, nes Vilnius buvo apšviestas ir rusų bombuojamas. Vos praaušus, pėsčiom patraukiau geležinkelio stoties link. Neskaitant mūsų keleivinio traukinio, praėjo dar 3 prekiniai ešalonai, kurie stovėjo nukreipti į rytus. Bombų išraustų duobių buvo pilna apie bėgius. Prekių stoties sandėliai ir kažkoks pastatas prie geležinkelio sanatorijos baigė degti. Prie pat keleivinės stoties baigė degti prekinis sąstatas. Tarp sudegusių vagonų gulėjo užmušti galvijai ir sproginėjo degtinės buteliai. Geležinkelių stotis buvo sveika, tik langai buvo išbyrėję. Stoties aikštėje, prie tvoros gulėjo du civilių lavonai. Geležinkelio gatvėje, prie namo kertės, gulėjo dar vieno civilio lavonas. Vienas geležinkelių tarnautojas pasakė, jog tą naktį buvo užmušti 8 asmenys: trys vokiečių kariai, o kiti civiliniai pareigūnai.

Einant pro Aušros Vartus, Didžiąja, Pilies, Gedimino, Vilniaus, Kalvarijų gatvėmis bombavimo žymių nesimatė. Miestas po naktinės audros buvo toks ramus, kaip išmiręs. Tik kartais iš vienos tarpvartės į kitą prasmukdavo kokia žmogysta. Aišku, tai buvo palikto turto “medžiotojai”. Apie

Žaliąjį tiltą ir už Neries jau buvo žymiai didesnis judėjimas. Ten matėsi daugiau vyrų, vis kažkur skubančių.

Liepos 6 d. pavakarėje nuslinkau iki Katedros, Pilies ir Didžiosios gatvės, iki Rotušės, Vokiečių ir Basanavičiaus gatvių, iki Teatro, Vasario 16 d., iki Lukiškių ir Paneriais namų linkui. Nors iš liepos 5 į 6 d. Vilnius vėl buvo bolševikų bombarduotas, bet mano praeitu keliu puolimo žymių nepastebėjau. Lenkai pasakojo, kad gyvenamas rajonas apie prekių stotį smarkiai nukentėjo. Liepos 7 d. kelios bombos jau krito ir miesto centre. Du namai buvo sugriauti Skapo gatvėje, vienas didesnis namas buvo apgriautas Aušros Vartų rajone.

Nuo Antakalnio, pro Katedrą, Gedimino ir kitom gatvėm traukėsi suvargę ir murzini vokiečių kariai vis klausdami kelio į Kauną. Vaizdas buvo labai niūrus, kai palyginau basus, kruvinom kojom, be ginklų ir suvargusius su tais, kurie 1941 metais ėjo pirmyn su daina ir pasiraitę rankoves. Kelis jų besiilsinčius ant Katedros laiptų užkalbinau. Daugumas jų buvo iš Minsko — Polocko ruožo sudaužytu dalinių. Jie pasakojo, jog atsitraukdami turėjo laikytis didesnėmis grupėmis, nes pavienius partizanai ir vietos gyventojai likviduodavo.

Vilniaus miesto gatvėse jokių barikadų dar nesimatė, bet prie plentų, vedančių į miestą, buvo išstatyti prieštankiniai pabūklai. Tiesa, Pilies kalne, Altarijoje ir prie Trijų Kryžių kalno matėsi kareivių ir priešlėktuviniai kulkosvaidžių, bet Vilniaus bombavimo metu jie tylėjo kaip žemė.

Maždaug tokiose aplinkybėse mūsų senoji sostinė laukė naujųjų okupantų.    L.

RAUDONAJAI ARMIJAI BĖGANT IŠ LIETUVOS

1941 m. birželio 24 d. auštant apie 1,5 km. už Pabradės miestelio 259 šaulių pulko kpt. P. B. pranešė bataliono vado pareigas einančiam rusų leitenantui, kad jis toliau nežygiuos ir savo kuopą pasuko miškan.

Miške kapitonas P. B. savo kuopai paaiškino, kad fronto padėtis neaiški ir jis nutarė toliau neiti, bet kurie nori, gali laisvai iš kuopos pasitraukti. Politrukas, raud. armijos karininkai, žydeliai, raudonarmiečiai ir vienas lietuvis komjaunuolis nužygiavo į rytus. Lietuviai kareiviai pasiliko su kpt.. B., kuris su kuopos likusia dalimi, 6 sunk. kulkosvaidžiais, šaudmenimis ir kitom priemonėm, per miškus aplinkiniais keliais atžygiavo prie Pabradės geležinkelio stoties. Čia tuojau užėmė kareivinas ir organizavo miestelio ir geležinkelio apsaugą.

Didelėms rusų masėm traukiantis, po smarkių kautynių, nors ir laikinai, buvo priverstas pasitraukti į kalvas, bet tuoj vėl grįžo ir užėmė Pabradę.

Aš manau, kad kpt. B. žygis buvo vienas iš drąsiausių Pažeimenės įguloje. Tik jis vienas pajėgė išgelbėti didesnį skaičių lietuvių vyrų ir ginklų. Kpt. B. dabar gyvena Australijoj. Jo pavardės nerašau, nes jo giminės yra likę Lietuvoje. L

1955m. 10

• Ankstesnis
• Sekantis