VERGIJAI SIAUČIANT TAIKA NEĮMANOMA
GEN. P. PLECHAVIČIAUS KALBA LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIME CHICAGOJE
Prieš 36 metus, lapkričio mėn. 23 dieną, 1918 metais, mūsų sostinėje, Vilniuje, buvo atkurta Lietuvos kariuomenė. Tuo laiku kariuomenė susidėjo iš savanorių ir dėka jos ir visos mūsų Tautos didelių pastangų, kraujo ir aukų, buvo įgyvendintas Nepriklausomybės Aktas, kurį saujelė didžių Lietuvos patriotų buvo surašiusi ir paskelbusi 16 Vasario 1918 metais.
Kariuomenės pavėsy mūsų darbšti tauta per dvidešimt dvejus metus sukūrė daug vertybių ir net augšti užsienio atstovai stebėjosi ta didele mūsų Tėvynės pažanga visose srityse.
1940 metais užėjo audra ir mūsų Tėvynę užplūdo rusų komunistų ordos. Mūsų tauta nužmoginama, žemės ūkis, mūsų didžiausias turtas, sunaikinamas, jaunimas demoralizuojamas. Mūsų partizanai žūsta nelygioje kovoje. Tai yra baisi Tautos tragedija. Bet dar didesnę tragediją išgyveno mūsų kariuomenė, kada jai 1940 metais nebuvo leista ginklu pasipriešinti žiauriam užpuolikui. Priešingai, jai buvo įsakyta taikiai sutikti savo ir Tėvynės budelius.
Ištisus dešimtis metų Kremliaus satrapų ir sadistų gauja darė eksperimentus su rusų tauta, kurią pavertė vergais ir ubagais. Dabar daromi eksperimentai su pavergtomis tautomis ir naikinami nekalti žmonės, nepasigailint nei senelių, nei nėščių moterų, nei vaikų.
O kaip reaguoja į tai laisvasis pasaulis?! Nagi, sėdi už vieno stalo su tais 20-to amžiaus žmogžudžiais, kalbasi, svečiuojasi ir bizniuoja. Laisvasis pasaulis neįžiūri tų pavojų, kurie jam gręsia.
Neseniai nuimtas embargas prekyboje su komunistiniais kraštais. Ką tai reiškia? Tai yra naujas nusileidimas. Tai noras sugyventi su komunistais, taip vadinama “koexzistenc”.
Nusistatyta tam tikras prekes (ne kariško pobūdžio???) pardavinėti komunistiniams kraštams. Ar čia ne savižudybė!? Kas tai yra ne kariškos medžiagos? Parduos elektros bei vidaus degimo variklius, auto mašinas, įrankius ir t. t. ir manys, kad tie reikmenys bus naudojami vien tik to krašto žmonių gerovei.
Tai, švelniai pasakius, naivi, vaikiška galvosena. Komunistai visada įjungs į tą kalvę, kuri tarnauja žmonijos pavergimui.
Priviso “saloniškų komunistų”, kurie galvoja, kad yra galimas sugyvenimas su komunistiniu pasauliu. Tai avinėlių galvosena. Avinėlis, šeriamas geru pašaru, taip pat galvoja, kad jo šėrikas yra geras žmogus, bet vieną gražią dieną, tas avinėlis atsiduria arba sriubos katile, arba keptuvėje.
Daug kalbama ir rašoma apie komunistų pavojų, bet nieko nedaroma i į sužlugdyti, o priešingai, vis užleidžiamos jam naujos teritorijos su milijonais žmonių.
Tie milijonai pavergtų žmonių mato, kad jų pavergėjai yra priimami laisvajame pasauly, kad su jais prekiaujama, kad augšti laisvojo pasaulio vyrai atvyksta su vizitais pas jų smaugėjus ... ir tuo būdu laisvasis pasaulis patsai sau gamina priešus, nes ir pavergtasis žmogus ima galvoti, kad, gal bent dalinai, bus geriau, jeigu, kaip jam kasdiena į galvą kala jo smaugėjas, visas pasaulis bus “laisvas”.
Tai viena medalio pusė, o antra, tai įgimtas žmogaus keršto pajautimas, ir būtent: “kapitalistinis pasaulis su mano smaugėjais bendrauja, prekiauja, nereaguoja į visas komunistų provokacijas ir net savo žmonių žudymus, tai reikia dėti visas pastangas, kad tuos “buržujus” sumalus į pelenus. O gal tada ir bus bent šiek tiek geriau”. Skęstantis ir už šiaudo griebiasi!
Daug rašoma apie begalinę komunistinės Rusijos stiprybę. Tais rašiniais norima įvaryti baimės laisvajam pasauliui ir sumažinti laisvojo pasaulio pasitikėjimą savimi. Vis kalbama apie taiką, bet jai įgyvendinti labai mažai, jei nesakyti, nieko nedaroma.
20-to amžiaus chamas pasidarė arogantiškas, nes jo niekas nesudraudžia, o priešingai, su juo skaitosi. Gąsdinama, kad komunistinė Rusija gali pradėti karą. Tai juokingi išvadžiojimai. Kam jai pačiai pradėti karą, kad ir pačiai tiesioginiai nekariaujant, tik svetimomis rankomis, ta vergų imperija auga, kaip ant mielių.
Rusų komunistai gerai žino, kad dabar pradėjus karą, — jiems būtų neišvengiama pražūtis. Jie tikisi, kaip ir iki šiol, sprogdinti laisvuosius kraštus iš vidaus ir veikti svetimomis rankomis. Tos taktikos komunistai laikysis iki to laiko, kol prisigamins užtektinai atomo ir hidrogeno bombų ir tolimo skridimo galingų bombonešių, ir savo politika užmigdys laisvąjį pasaulį.
Laisvasis pasaulis, kaip kažkokios “piktos dvasios apsėstas”, nieko realaus prieš komunistus nedaro. Visi žvalgosi į Dėdę Samą su ištiestomis rankomis, kad tik jis kuo daugiausia duotų tų “žaliukų”, žodžiu, “gyvenkime, kol galime, o po mūsų tegul ir žolė nebeželia.”
Net didysis vyras, ponas Churchill’is, kaip atrodo, bus paveiktas senatvės, nes, kaip ir visi seni žmonės, nori vis pasikalbėt. Tik klausimas apie ką kalbėtis, jei tų kalbų jau buvo perdaug ir jos nieko pozityvaus nedavė ir negali duoti, nebent naujus Muenchenus ar Jaltas.
Eina metai po metų ir su kiekvienais metais Kremliaus imperija vis didėja, o laisvasis pasaulis mažėja. Neseniai išgyvenome Korėjos ir Indokinijos karus ir koksai rezultatas? Apverktinas ! Stipriausia pasaulio šalis, JAV, pirmą sykį savo istorijoje, pasirašė vadinamą taiką be pergalės,, kas reiškia JAV prestižo nusmukimą Azijos tautų akyse. Prancūzijos Vyriausybės galva, ponas Mendes-France perėmė ministerio pirmininko vietą, iš kalno pažadėjo, iki tam tikros dienos padaryti taiką, ir padarė - atiduodamas komunistinei hidrai 12 milijonų žmonių.”
Turime Jungtinių Tautų Organizaciją, kuri sudaryta kilniems žmonijos tikslams siekti. Visi jos nariai pasižadėjo gerbti Atlanto Chartas nuostatus, bet rezultatų nėra, nes Kremliaus atstovai su keliais savo padėjėjais padarė ją panašią į Kerenskio “Govorilką”. Viskas, kas tenai nutariama, pasilieka tik ant popieriaus, o vienintelė jos aktyvi veikla lygi komunistų propogandos skleidimo arenai. Ir už tą komunistinę propagandą patsai laisvasis pasaulis dar apmoka.
