1830-31 METAI

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

3 SKIRSNIS

Pirmoji diena. — Nubloškimas rusų iš Varšuvos. — Chlopickio išrinkimas Vyr. Vadu

(49 psl.) ...Apie vienuoliktą val. generolas Chlopickis su ovacijomis buvo žmonių nulydėtas į finansų mi-nisterio viešbutį... Profesorius Lelevelis ta proga prabilo: ... Broli, imk savo protėvių ir pirmtakų, Čarneckio, Dombrovskio ir Kosciuškos kardą! Garbingai vadovauk tautai, kuri tavimi pasitiki!”

Šias apeigas baigus, Chlopickis pasirodė balkone susirinkusiai miniai žmonių. Šie sutiko jį šūkiais: “Tegyvuoja mūsų tėvynė ir mūsų vaduotojas Chlopickis!” Daugelis šaukė: “Chlopicki, pasitikėk mumis ir vesk į Lietuvą!” Generolas dėkojo jiems už pasitikėjimą, žadėjo niekad jo nepanaudoti piktam ir prisiekė ligi paskutiniųjų ginti Lenkijos laisvę.

Dabar patrijotai pradėjo rinkti laikinosios vyriausybės narius. Buvo išrinkti: kunigaikštis Adomas Čartoryskis, Radvila, Niemcevičius ir Lelevelis. Kng. A. Čartoryskis gimė 1770 m. birželio 14 d. Jis yra Rusijos Palatino kunigaikščio Kazimiero Čartoryskio ir grafo Jurgio Flemingo, vyriausio Lietuvos iždininko ir Pomeranijos palatino dukters Elžbietos vyriausias sūnus, Čartoryskių šeima yra kilusi iš Gedimino, kuris Lietuvoje viešpatavo tryliktame amžiuje, ir kurio ainis Jogaila ilgai ir garbingai viešpatavo Lenkijoje. . . Kunigaikštis Mykolas Radvila gimė Lietuvoje, savo šeimos dvare Niesvyžiuje. Jis yra Poznanės hercogijos generolo gubernatoriaus kng. Antano Radvilos brolėnas ir Prūsijos karaliaus svainis. Šis kunigaikštis Napoleono laikais vadovavo brigadai ir pasižymėjo Dancigo apsupime. Rusams užėjus, jis pasitraukė iš tarnybos, ir privačiai gyveno Varšuvoje. Jis buvo ramaus būdo žmogus ir nuoširdus patrijotas, bet nežymių karinių gabumų.

(53 psl.). Naujosios vyriausybės pirmas žingsnis buvo — pasiuntinių siuntimas pas didįjį kunigaikštį. . . Didysis kunigaikštis (Konstantinas, KR J) reikalavo kiek laiko apsvarstyti ir pagaliau raštu davė pasiuntiniams šį atsakymą:

1) didysis kunigaikštis pareiškia, kad jis niekad neketino pulti Varšuvą. Jeigu jis rastų reikalo taip daryti, tai valdžios organams savo sumanymą praneš 48 val. prieš puolimą;

2) didysis kunigaikštis pareiškia, kad jis nepasiuntė jokių įsakymų rusų jėgoms Lietuvoje peržengti karalijos sienas.

6 SKIRSNIS

PASTABOS APIE BUVUSIO DIKTATORIAUS POLITIKĄ

(87 psl.). Diktatūra darė nepalankiausios įtakos mūsų reikalams. Galima sakyti, diktatūra buvo pirmoji mūsų nelaimė. Veikęs priešingai revoliucijos dvasiai, diktatorius neišnaudojo tos pakilusios nuotaikos, kuria revoliucija prasidėjo ir kuri būtų galėjusi nulemti ateitį. Bet jis ne tiktai neišnaudojo pakilusios nuotaikos ir jos neugdė, bet dargi ėmėsi priemonių jai nuslopinti. . .

Kita gen. Chlopickio klaida buvo ta, kad jis nesiryžo tuojau pulti, persikelti per Būgą ir įžengti į broliškas provincijas, prijungtas prie Rusijos. Rusų kariuomenė, ypač Lietuvoje, nebuvo tokioje būklėje, kad galėtų priešintis tautinių mūsų jėgų veržimuisi. Rusų kareiviai nebuvo sutelkti kareivinėse, išskiriant didelius miestus, kaip kada kitose Europos valstybėse, bet buvo mažais daliniais pakrikdyti gyventi plačiame krašte; taip, kad kai kada vienas pulkas galėjo būti iškrikdytas plote, kuris apima nuo 80 ligi 100 kaimų, ir maždaug nuo 10 ligi 30 kareivių kiekviename kaime. Faktiškai, vienos kuopos kareiviams gal tekdavo žygiuoti dažnai nuo 6 ligi 12 mylių, kol pasieks kapitono būstinę. Tai visą šių jėgų sutelkimą darė laiko ir kliūčių problema. Ir vieną pulką paskui kitą buvo galima užpulti ir visą jų armiją sunaikinti paeiliui dalimis ir dargi be didelio kraujo praliejimo. Be to, rusų Lietuvos korpą iš dalies sudarė mūsų broliai, suimti toje provincijoje, ir iš dalies vadovaujami toje provincijoje gimusių karininkų, žinoma, jie būtų prisidėję prie mūsų, ir revoliucija būtų žaibo greitumu išplitusi ligi Dauguvos ir Dniepro krantų; ir po to ne vien keturi milijonai, bet šešiolika milijonų lenkų būtų susijungę vienam siekiniui. Vėliau tai visa buvo neįmanoma. Rusija pradėjo nujausti tokios dalykų būklės pavojingumą, ir visi pulkai, kurių eilėse buvo lenkų, liko ištraukti į krašto gilumą, o 300 lenkų karininkų rusų tarnyboje buvo nukelti vadovauti daliniams pulkuose, kurie stovėjo Kaukazo srityje, Azijoje.

Tų žygių vengimą diktatorius teisino tuo, kad, girdi, kaimyniniai kabinetai pasmerktų tokį elgesį, kaip svetimos teritorijos peržengimą. Sunku įtikėti, kad jis tikrai jautė, jog taip būtų įvykę. Ir faktiškai revoliucija buvo lygiai pateisinama Vilniuje, Kijeve ir Smolenske, kaip ir Varšuvoje . . .

(170 psl.). Koks atlyginimas laukia rusų kareivio ?    25 metų tarnybarimbo baimėje. Toje tarnyboje kareivis dažniausiai ir numiršta; arba jei lieka gyvas, tai jis būna perdaug suvargęs, kad galėtų po to užsidirbti pragyvenimui. Rusų kareivis, be bendrosios tarnybos vargų, yra dar priverstas tarnauti savo viršininkams, kurie, užuot atlyginę už patarnavimą, dar laisviau jį niekina. Visas rusų kareivio atlyginimas yra skatikas dienai; ir netgi iš šios mažytės algos jo viršininkai išmelžia pelno. To pasėkoje jo skurdas yra kraštutinis, ir jis būtų beviltiškoje būklėje, jeigu jo vargų neatjaustų ūkininkai, kurių žemėje jis apgyvendinamas. Koks kitoks atlyginimas teikiamas šiems vargšams vyrams, kurie tuo būdu yra vedami savo gyvybę aukoti savivalei despoto, kuris (tuo tarpu, kai žaizdotas kareivis dejuoja savo kančiose) laiką leidžia parbangoje, smaguriavime ir gal būt pašiepia nusiminimą vyrų, kurie yra jo smaguriavimo įrankiai? Koks kitas atlyginimas už tai visa? Gal būt šiam kareiviui duodamas varinis medalis, kurį jis gauna kaipo kampanijos išgyvenimo ženklą, jeigu jo vadas yra gerai nusiteikęs ir, apeidamas eiles, galėjo jį pasveikinti titulu “staryk” arba “senas kareivi”. Palygink tai su lenkų kario atlyginimu, jam sugrįžus iš kampanijos. Jo tautiečiai jį sutikdavo su šilčiausiu džiaugsmo pareiškimu. Motinos keldavo aukštyn savo vaikus ir rodė į jį, kaip į vieną iš tėvynės gynėjų. Joks rūpestis apie ateitį jo nevargino, nes jo tėvynė gausiai rūpinosi juo. Jis galėjo laisvai pasilikti tarnyboje arba eiti užimti tautinės vyriausybės jam skirtą sklypą.

Apvaizda ligi šiol teikėsi palaiminti mūsų ginklo pasisekimus kiekvienoje vietoje. Šių pasisekimų drąsinama, tauta pradėjo justi šviesiausių vilčių ateičiai. Jų pasitikėjimas ir džiaugsmas buvo neapsakomas, gavus žinią, kad mūsų broliai Lietuvoje ir Žemaičių krašte sukilo laužyti despotizmo jungą ir pradėjo revoliuciją.

Tikrąjį šios didžios žinios patvirtinimą į karaliją atnešė vienas Vilniaus universiteto studentas. Šis drąsus jaunikaitis priklausė patriotiniam klubui, kuris ten slaptai susikūrė. Tas klubas ir pasiuntė jį Varšuvon, kad nuneštų teisingą pranešimą apie vykstantį sukilimą. Šis jaunas lietuvis Šimanskis pėsčias nuėjo 280 mylių per 8 dienas. Jis keliavo purviniausiu elgetos apdaru, netgi be batų, per girias, raistus ir upelius, kad išvengtų kelio užstojimo. Balandžio 4 d. jis atvyko į vyriausiojo vado stovyklą Jendžejove, kur buvo dideliu džiaugsmu sutiktas. Jis tuojau buvo pasiųstas į Varšuvą, kad praneštų visuomenei džiugią žinią.

Taigi, galų gale, laisvės balsas pasigirdo Baltijos krantuose ir Dauguvos bei Nemuno pašlaitėse. Drauge pasigirdo balsas ir apie uniją su senovine Lenkija. Narsūs to milžiniško krašto gyventojai, gaivinami prisirišimo prie mūsų, laikė save esant vienos didžiosios šeimos dalimi. Po pirmųjų kruvinų kautynių, jie negalėjo susilaikyti nuo įsivėlimo į kovą ir į veikimą, petys į petį su mumis, mūsų bendrajai Lenkijai.

Ketvirtąją dieną po lapkričio 29-sios Vilniaus lietuviai žinojo, kad Varšuva davė ženklą naujam lenkų sukilimui. Jie tuojau pasiuntė atstovus pas diktatorių Chlopickį, jam pranešdami, kad visa Lietuva, ir ypač lietuviškasis korpas, 60,000 vyrų stiprumo, buvo pasirengusi pereiti į lenkų pusę. Betgi toji neišaiškinamoji ir apgailėtinoji diktatūra atmetė šį pasiūlymą, tokį didelį ir tokį dosnų. Tačiau lietuviai nenusimindami laukė patogesnio momento; ir vos tiktai diktatūra buvo panaikinta, tautinė vyriausybė (Joachimo Lelevelio apgalvoto rūpestingumo dėka) pati oficijaliai kreipėsi į Lietuvių Komitetą. Buvo nuspręsta sukilti sutartu laiku, kuris po ilgo laikotarpio atėjo.

Ne man įmanoma teisingai pavaizduoti skaitytojui tą tironiškumą ir persekiojimus, kuriuos turėjo pakelti su Rusija sujungtos lenkiškos provincijos. Jei karalija buvo spaudžiama, tai ji visuomet turėjo bent krislelį konstitucinės teisės, bet provincijose vienintelė teisė buvo absoliutinė jėga. Tos provincijos (turtingos resursais ir, jeigu jos būtų apsaugotos laisvųjų įstatymų, jos būtų, kaip kad seniau buvo, Europos aruodais) visur turėjo vargo žymių, atiduotos rusų administracijos ir jos agentų išnaudojimams, kurie spaudė iš jų viską ligi paskutiniojo lašo, sau pralobti. Teisingumas nebuvo žinomas. Kartais gubernatoriai arba spravnikai, šlykščiausio elgesio žmonės, keitė įstatymus savo nuožiūra, ir tos nuožiūros neklausyti — reiškė žaisti su pavojum būti išsiųstam į Sibirą . . .

Sukilimas Lietuvoje: — Lietuvių nuotaika revoliucijai sušvitus. — Diktatorius atmeta jų bendradarbiavimo pasiūlymus. — Lietuvos būklė rusų valdžioje. — Rusų vyriausybės sumanymas išnaikinti visą lenkišką tautinį jausmą. — Patriotų skerdynės Ašmenoje. — Sukilėliai užima daugelį miestų ir išvaiko įgulas. — Vilniaus “šturmas” ir kalinių paleidimas. — Sudaromi keli sukilėlių korpai. — Jų laimėjimai ir likimas.

Visos tos provincijos buvo apsemtos rusų kariuomene, kuri buvo apgyvendinta kiekviename kaime; ir tie kareiviai, gaudami tiktai po skatiką dienai, ko visai nepakako gyvenimui, apkrovė gyventojus prievole juos išlaikyti. Tačiau didžiausio kentėjimo priežastis Lietuvoje buvo ta, kad, tikslu išvengti betkokios simpatijos tarp kareivių ir valstiečių ir betkokio tautinio jausmo lietuviuose kareiviuose, daugumas naujokų buvo išsiunčiami tarnauti barbariškuose Azijos pasieniuose, tuo tarpu, kai jų vieton buvo siunčiami rusai, kurie neturėjo jokio palankumo gyventojams.

Ne taip buvo Aleksandrui valdant, —- tą tvarką pakeitė Nikalojus. Negalima atvaizduoti, kiek buvo skausmo ir vargo. Daugelis šeimynų buvo priverstos atsisakyti sau reikalingo maisto, kad patenkintų pas judš apgyvendinto kareivio tirono reikalavimus. Valstiečiai tose provincijose buvo laikomi žvėrių vietoje. Neleista jokios civilizacijos, jokio šviesos spindulėlio, jokios mokyklos. Toji vargingoji rasė buvo laikoma tokioje išsigimimo būklėje, kad civilizacijos elementai atrodė juose žuvę, ir jų atgavimo galimumas atrodė beveik beviltiškas.

Vienas iš didžiausių blogumų buvo sistemingos pastangos sunaikinti bet-kokią tautinę simpatiją Lenkijai. Iš tiesų, rusai savo priespaudą stūmė tiek toli, kad buvo siekiama netgi pakeisti krašto tikybą ir įvesdinti graikišką schizmą. Bet Apvaizda per šiuos visus persekiojimus išgelbėjo tuos žmones nuo savo tautinių jausmų praradimo. Priešingai, jie įrodė, kad nei laikas, nei persekiojimai niekad nesunaikins to prisirišimo, bet dargi jį sustiprins. Neseniai įvykę sukilimai Lietuvoje ir Žemaičių krašte, kurie taip ilgai buvo rusų valdžioje, ir kurių gyventojai skubėjo kelti savo ginklus, mūsų revoliucijos ženklą davus, teikia pakankamą to prisirišimo įrodymą. Kas verta ypatingai pažymėti, Lietuvoje valstiečiai ir kunigai, padedami akademijų jaunikaičių, pirmieji pradėjo sukilimą ir buvo karčiausi bendrojo siekimo gynėjai. Toji karžygių tauta pradėjo revoliuciją be jokių municijų ir be jokių ginklų, išskiriant ūkininkavimo padargus. Daugumoje atvejų ginkluoti vien buožėmis, jie viską pametė, kad susijungtų mūsų talkai ir beveik du mėnesius narsiai ir sėkmingai kovojo prieš rusų korpus, ligi atvyko Gelgaudo ir Chlapovskio korpas, kuris, užuot jiems pagelbėjus, savo generolų klaidomis paaukojo lietuvius, kaip ir patys save, ir davė pradžią mūsų siekimų pralaimėjimui (mano pabraukta, — KRJ).

Lietuves ir Žemaičių sukilimas sparčiai paplito po visus tų provincijų apskričius. Ašmenos ir Trakų apskričiuose padarytą pradžią pagreitino šios aplinkybės.

Kovo pabaigoje daug patriotų slaptai susirinko Ašmenoje, pasitarti įvairiais sukilimo reikalais ir savo slaptus posėdžius vedė vietos bažnyčioje. Taip jiems beposėdžiaujant, mieste pasigirdo garsus šauksmas. Kazokų pulkas atvyko į miestą, ir didelė jo dalis apsiautė bažnyčią. Durys buvo išverstos, o kazokai įsiveržė vidun ir kardais sukapojo vargšus žmones, tarp šių pašventintų sienų ... Puolimą iškentę, kad ir sužeisti, buvo sumėtyti į vežimus ir gabenami į Vilnių. Tačiau tas barbarams nepavyko. Keli vyrai paspruko iš kruvinų jų rankų, nubėgo į priemiesčius, surinko kelis šimtus valstiečių, ir dar tąpat naktį Ašmena buvo patriotų užpulta didžiausiu įtūžimu. Keli šimtai kazokų buvo išskersti. Kiti pasileido bėgti, ir vargšai kaliniai liko išvaduoti.

Nuo tos valandos sukilimo ugnis paplito po Vilniaus, Vilkmergės, Raseinių ir Šiaulių apskričius. Kelių savaičių laikotarpyje buvo užpulti daugiau kaip dvylika miestų, o rusų įgulos išvytos ir išblaškytos. Svarbiausieji tų miestų buvo šie: Jurbarkas, Šiauliai, Kėdainiai, Vilkmergė, Kaunas, Trakai, Švenčionys ir Baisogala. Trumpu laiku daugiau tūkstančio rusų krito nuo lietuvių smūgių, o kitas tūkstantis paimta į nelaisvę. Lietuviai apsirūpino jų ginklais. Taip pat buvo pagrobta apie šimtas arklių ir kelios patrankos.

Kruviniausios kautynės — buvo Vilniaus puolimas balandžio 4 dienos naktį. Du šimtai lietuvių puolė šį miestą ir kovojo prieš 4,000 rusų pėstininkų (beveik du pulkai), prieš šešis raitininkų eskadronus ir dvylika patrankų. Ištisą naktį lietuviai atkakliai vykdė savo puolimą. Jie paėmė iš rusų parako ir ginklų sandėlius. Tačiau didžiausias laimėjimas buvo — išvadavimas apie šimto patriotiškų studentų ir stambių ūkininkų, kurie ten buvo kalinami daug metų.

Kėdainių ir Širvintų kautynės taip pat buvo atkaklios, ir drąsiųjų lietuvių narsumas ten buvo taip pat ryškiai parodytas. Pvz., Kėdainiuose dvidešimt narsių akademijos jaunuolių gynė Nevėžio tiltą prieš du raitininkų eskadronus, o tuo tarpu antroje tilto pusėje keli šimtai tų narsių jaunuolių puolė miestą ir išvaikė įgulą, kurią sudarė trys rusų gusarų eskadronai, žodžiu, arti 2,000 lietuvių, menkiausiai ginkluotų, pradėjo kovą ir nubloškė įgulas iš aštuonių ar dešimties tūkstančių reguliarios rusų kariuomenės, skleisdami nerimą po visą milžinišką plotą, tarp Dauguvos ir Nemuno. Jų skaičius netrukus padidėjo. Jie apsiginklavo iš rusų atimtais ginklais. Paskiau jų jėgos buvo padalintos į kelis nedidelius partizanų korpus, kuriems pavesti šie uždaviniai. Pirmasis k o r p a s, B. vadovaujamas ir sudarytas maždaug iš 1,500 pėstininkų ir 100 raitininkų, turėjo sekti plotą Rusijos pasienyje, tarp Jurbarko prie Nemuno upės ir net ligi Kuršo sienos. Šis korpas turėjo trukdyti maisto ir pašaro gabenimą iš rusų teritorijos ir laikyti susisiekimą tarp Baltijos uostų — Liepojos ir Palanges — kad būtų laikomi ryšiai su užsienių laivais, kurie galėtų atplaukti su municija ir kitokia pagalba. Antrąjį korpą sudarė apie 2,000 pėstininkų. Vadovaujamas P. ir Z., šis korpas turėjo veikti tarp Utenos ir Daugėliškio. Ten korpas galėjo naudotis stipriomis pozicijomis, kurias krašto gamta siūlė tarp savo ežerų ir girių. Šis korpas turėjo sekti didįjį kelią, kuris eina per tą kraštą iš Petrapilio į Varšuvą, ir netikėtai pulti visus rusų dalinius, kurie galėtų vykti tuo keliu, pakeliui į Lenkiją.

Ryšyje su šiuo korpu, prieš Vilniaus įgulą veikti pavesta trečiajam korpui, M. vadovaujamam, kurį sudarė maždaug 2,000 pėstininkų ir 100 raitininkų. Ketvirtoji, maža dalis, B. vadovaujama, maždaug iš 800 vyrų, veikė Gardino apskrityje ir užėmė Bieloviežo girios dalį.

Be šių, dar buvo 400 raitininkų dalis, V. vadovaujama. Ši dalis nuolat judėjo, laikė atvirus ryšius tarp kitų korpų ir veikė pagal progines aplinkybes. Ypatingas jos uždavinys buvo dažnai staiga pulti priešo artileriją, kuri dažnai vyko neapsaugota, ši raitininkų dalis, su pirma minėtu B. vadovaujamu korpu, taip staigiai ir atkakliai puldavo generolo Šyrmano vadovaujamą rusų korpą, kad rusai buvo priversti saugumo ieškoti Prūsų teritorijoje, Klaipėdoje. Prūsai juos priėmė ir paskiau leido jiems grįžti su savo ginklais ir municija. Tai buvo nebe pirmas ir paskutinis pavyzdys prūsų teikiamos mūsų priešui pagalbos.

Lietuvių ir žemaičių sukilimai, kurie taip sėkmingai prasidėjo ir žadėjo praplisti ligi Dniepro ir Juodųjų jūrų krantų, tegalėjo grasinti didžiausiu pavojum rusų jėgoms, kurios įžygiavo į karaliją. Ir kaip tik nuo šio momento priešo būklė pasidarė kritiška. Jų pozicijos pavojus dar labiau padidėjo po mūsų laimėjimo balandžio 9 dienos Iganų kautynėse. (229 psl.).