Margieji laiškeliai kariui
LIETUVAITĖ Iš ALŽYRO
Gerb. Kapitone,
. . . Dideliu malonumu skaitau kiekvieną Jūsų žurnalo numerį. Kiek daug artimų, brangių atsiminimų jis man sukelia. Esu kapitono duktė, tad, dar Lietuvoje būdama, dažnai skaitydavau KARĮ, kuris buvo mano tėvelio mėgiamiausias laikraštis. Mane dar mažą tada labiausiai sudomindavo KARIO humoras — Kuprinės Pabiros. Tad ir dabar labai apsidžiaugiau, pamačiusi gerai pažįstamą senąjį KARĮ ir pastebėjusi jame tų pačių Pabirų skyrių.
Mane labai paveikė nr. 10—11 tilpę VI. Ramojaus atsiminimai “Mūšos kautynės” — vieno partizanų dalinio žuvimas. Iš rašinio sprendžiu, kad tai įvyko Biržų apskrityje. Aš gi esu biržietė. Biržuose gimiau ir augau. Biržuose ir jų apylinkėje praleidau savo vaikystę, o ir jaunystės dalį. Gerai pažįstu Pasvalį ir Pabiržę. Nekartą teko būti ir Saločiuose. Nekartą mane glamonėjo ir Nemunėlio vandenys. Taigi, visos tos vietos surištos su brangiais man atsiminimais, kurių nepamiršiu visą gyvenimą.
Skaitydama minimus VI. Ramojaus atsiminimus, aš nusikėliau mintimis į savo gimtinės kraštus. Ir anie vaizdai vienas po kito slenka mano akyse . . . Dar, rodos, tik vakar buvau visai vaikas. Tik dabar jaučiu, kaip buvo miela gyventi laisvoj Tėvynėje. Tad noriu VI. Ramojui, asmeniškai pergyvenusiam tą skaudžią partizaninę kovą, pasakyti, kad nei aš, nei kiti lietuviai, tų mielų atsiminimų ir tų baisių kovos valandų— niekad nepamiršime. Visa tai bus giliai įrašyta į mūsų širdis . . . Kiek jau žuvo Tėvynės sūnų dėl jos laisvės ir kiek dar žus, tačiau jie nenusimins ir nesudrebės!
Mielam KARIUI linkiu žengti savo keliu pirmyn. Tegul jis viso pasaulio lietuviams primena jų didžiausią pareigą — mūsų Tėvynę Lietuvą!
Danutė Puzinaitė
Oran-Algerie,
North Africa.
VIENIŠAS KARO INVALIDAS
Gerb. KARIO Redakcija
Labai nuoširdžiai dėkoju Jums už man reguliariai siuntinėjamą žurnalą. Praėjusią savaitę mane aplankė KARIO nr. 12. KARYS yra mano didžiausias draugas ir stipriausia paguoda mano invalidiško gyvenimo dienose tremtyje, Vokietijoje. KARYS yra mano labiausiai mėgiamas ir laukiamas, kol jis atkeliauja per Atlantą. Kiekvienas žurnalo numeris yra turiningas, įdomus ir malonus akiai. Tad malonėkite priimti mano nuoširdžiausią padėką.
Jūs ten gyvendami ir dirbdami gal neįvertinate to jausmo, ką reiškia, šiandien čia gyvenant, gauti laisvą spausdintą žodį iš tolimosios Amerikos, kuris nuolatos kalba į tave, į tavo pilkojo tremties gyvenimo dienas . . .
Mes, čia Vokietijoje pasilikusieji, labai laukiame ir trokštame pas mus apsilankant spausdinto žodžio. Tuo tarpu kai jūs ten, Amerikoje, laikraščių ir knygų turite pakankamai, tai pas mus jaučiamas didžiausias spaudos badas. Visoje vakarų Vokietijoje pasilikęs vienintelis lietuviškas laikraštis TREMTIS negali mūsų patenkinti, nes jam darbo ir išsilaikymo sąlygos yra labai sunkios.
Tad dar kartą sakau, kad aš labai džiaugiuosi ir dėkoju už man siuntinėjamą žurnalą. Baigdamas siunčiu geriausius linkėjimus Jūsų Redakcijai ir Administracijai. KARIUI linkiu augti, klestėti ir kuoplačiausiai keliauti pas visame pasaulyje gyvenančius lietuvius, pas karius ir nekarius. O didžiausias mano linkėjimas, kad per šiuos 1952 m. KARYS iš mėnesinio žurnalo pavirstų bent dvisavaitiniu, jeigu jau ne savaitiniu, kaip kad buvo Nepriklausomoje Lietuvoje.
Pr. Bagdanavičius,
II-jo Pas. karo invalidas
Wilhelmsburg-Ulm/Donau,
Baraks 1, Room 1,
U. S. Zone, Germany.
NEPR. LIETUVOS KARIUOMENĖS ATSARGOS VIRŠILA
Sveikas, Mielas KARY,
Praėjusiais metais, 33-jį kartą minėdami Lapkričio 23-sios sukaktį, drauge apžvelgėme ir vienerių metų darbo barą, kurį išvarė užjūryje leidžiamas mūsų KARYS.
Tačiau šis didžiulis darbas, ši giliai įsišaknijusi mūsų tradicija — nėra vienerių metų darbo vaisius. KARYS gimė Lietuvos Nepriklausomybės kovų sūkuryje, jis lankė laisvės kcvų dalyvius apkasuose, jis jų neapleido ir II-jo Pas. karo ugnyje, nuostabiai žygiuodamas per bombų griaunamus Europos didmiesčius, per visų frontų bunkerius, prievartos darbininkų barakus . ..
Pagaliau — atėjo “taika” .. . Tačiau, kol mūsų tėviškę mindo kruvinasis bolševiko batas, kol ten niekina mūsų namus ir žmones, kol tremiamųjų lietuvių traukiniai rieda į šiaurę, kol kalėjimai perpildyti suimtaisiais, o mirties stovyklos pasmerktaisiais lėtai mirčiai, — mūsų karių sielose taikos nėra ir nebus! Anksčiau ar vėliau išmuš ir baisioji atsiskaitymo valanda!
Siųsdamas nuoširdžiausius linkėjimus KARIUI, linkiu šiais sprendžiamaisiais metais po visą pasaulį išblaškytus Lietuvos laisvės kovotojus sujungti po viena vėliava ir surinkti iš viso žemės rutulio mūsų žuvusiųjų karių ir partizanų atminimo likučius į vieną urną. Kai grįšime į Tėvynę — Karo Muziejaus sodelyje, prie smilkstančio aukuro, vėl išgirsime tyliąją ir graudžią “Marija, Marija" . ..
Ats. virš. K. Žukauskas
Weland, Ont.,CANADA
