BAISIEJI LIETUVOS ISTORIJOS METAI

BRONIS KASLAS

Nuotr. K. Čikoto

DR. BRONIS KASLAS, šio straipsnio autorius, baigęs VDU teisiu fakultetą Kaune, vėliau gavo teisiu daktaro laipsni Strasbourgo universitete, Prancūzijoje. Politiniu mokslu ir diplomatinės Europos istorijos profesorius bei istorijos katedros vedėjas Wilkes universitete, Wilkes-Barre, PA. Keturių veikalu, anglų ir prancūzu kalbomis, ir daugelio straipsniu Europoje ir Amerikoje autorius. Vokiečiu okupacijos metu aktyvus rezistencijos dalyvis ir vienas iš Vliko steigėjų.

Žvilgsnis į praeitį

Jau nuo 14-to šimtmečio Lietuva buvo didelė ir galinga valstybė, valdanti teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ji savo jėgos nevartojo pavergti ir išnaudoti kitas tautas ar panaikinti jų socialinius ir religinius laimėjimus. Jos tikslas buvo sulaikyti mongolų invaziją į vakarus ir tuo pačiu užtikrinti savo valstybinį saugumą. Lietuvos armijos nužygiavo iki Ugros, Okos ir Donetso upių ir tuo sudarė Rusijai galimybę išsivaduoti iš mongolų nelaisvės.

Ilgainiui Maskvos kunigaikštystė kaimynines šalis jėga sujungė savo valdžion ir jau 15-tam šimtmečiui baigiantis tapo Lietuvos varžove Europos rytų Slavijoje. Brutalios jėgos būdas santykiuose su savo kaimynais nuo tada tapo pastovi Rusijos užsienio politikos tradicija. Vietoje koncentruotis į slavų genčių kultūros ugdymą, Rusijos valdovai sukaupė visą energiją absorbuoti kaimynines tautas ir plėsti savo teritorijas.

Didysis Maskvos kunigaikštis Jonas III (Ivan III, 1462-1505) davė oficialų istorinį toną Rusijos politikai. Jis atmetė Lietuvos kunigaikščio Aleksandro taikos pasiūlymus, sulaužė „Amžinosios Taikos" 1494 metų sutartį ir įsibrovė į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos teritoriją. Šiuo aktu Ivanas pradėjo Rusijos sutarčių laužymo ir ekspansijos tradiciją, kuri per šimtmečius tęsiasi iki šių dienų.

Po Jono III Maskvos valdovai per šimtą metų veržėsi į Lietuvos teritoriją. Jonas IV („Baisusis" — 1533— 1584. Vainikuotas pirmuoju Rusijos caru 1547. Titulo prasmė ir kilmė esanti „Trečiosios Romos" — Maskvos Cezaris), užkariavęs Kaspijos pakraštį, įsiveržė į Lietuvą ir net įžūliai drįso reikalauti sau arba jo sūnui Teodorui Lietuvos-Lenkijos karaliaus sosto.

Atrodo, kad jau net ir tame tolimame istorijos periode Lietuvą buvo užklupę baisūs laikai. Ji nukentėjo tiek daug, kad ji buvo priversta ieškoti būdų savo padėčiai gelbėti. Grasinama tų pačių pavojų, Lenkija pasiūlė Lietuvai politinę sąjungą. Tad 1569 metais Lubline Lietuva buvo priversta sudaryti su Lenkija dviejų valstybių sąjungą vadinamą Rzeczpospolita oboiga narodov— Dviejų tautų respublika.

Ši sąjunga nei Lietuvai, nei Lenkijai nieko nepagelbėjo. Abi valstybės periodiškai, laikui slenkant prarado savo rytines teritorijas su Ukraina, Dniepro sritimis ir t.t. 18-tam šimtmečiui žengiant pirmyn, Rusijos plėtimasis ir imperializmas taip pat neatsiliko. Tam ji naudojo tuos pačius ekspansijos metodus, kuriuos mes ir šiais laikais Rusijos politikoje gerai matome ir pažįstame, būtent, kurstant vidujines nesantaikas ir suirutes, kuriomis pasinaudodama jos kariuomenė įžengia į tuos kraštus, pretenduodama būti žmogaus teisių gynėja ir išlaisvintoja.

Nusitesęs virš dvidešimt metų (1699-1721) Didysis šiaurės karas buvo vienas iš baisiausių periodų Lietuvos istorijoje. Tuometinis Rusijos caras Petras I (Didysis, 1682-1725) panaudojo šio karo progą išsiplėsti į Baltijos pakrantes, o taip pat ir dominuoti Lenkiją ir Lietuvą, kur siautėjo Švedijos karaliaus Karolio XII kariuomenė. Pažadėjęs išlaisvinti Lietuvą-Lenkiją iš Švedijos okupacijos, Petras su savo kariuomene sumušė švedus, bet po to atsisakė atitraukti Rusijos armiją iš Lietuvos-Lenkijos teritorijos. Jis įsakė savo kariuomenei apsupti Respublikos seimo posėdžius ir grasino seimo nariams mirtimi. Rusija taip pat pareikalavo, kad Lietuvos-Lenkijos kariuomenė būtų sumažinta iki 24,000 kareivių. Akivaizdoje šios karinės grėsmės seimas buvo priverstas „tyliai" sutikti su padiktuotomis sąlygomis ir todėl buvo pavadintas „Nebylio seimu".

Didysis šiaurės karas, užtrukęs 21 metus, baigėsi 1721 m. Nystado taikos sutartimi. Rusija laimėjo didelį Baltijos pakraštį su Livonia, Estija, Karelija, Vyborgu ir Estijos pakraščių salomis. Išstumdamas iš čia Švediją, užkariavęs Baltijos jūros krantus ir išplėtęs įtaką į Lenkiją-Lietuvą, Petras galėjo dabar pasivadinti „Didžiuoju". Jis atidarė Rusijai „langą į vakarus" ir per Baltijos jūrą įsigijo išėjimą į Europos tarptautinius vandenis. Rusija tapo imperija, o Petras I — imperatorium.

usija dabar nuolat kišosi į Lietuvos-Lenkijos vidaus reikalus, jos kariuomenė aktyviai varžė respublikos vyriausybės veiksmus, įžūliai persekiojo jos naują valdovą Lesčinskį, kuris buvo priverstas pabėgti į užsienį. Laikui bėgant, Rusijos atstovas respublikoje tapo tikruoju Lietuvos-Lenkijos diktatoriumi, o nominalinė respublikos vyriausybė ir pats karalius buvo rusų įsakymų vykdytojai. Dėl mažiausio pasipriešinimo Rusijos armija apsupdavo seimą ir jėga priversdavo Rusijai paklusti.

Prūsijos karalius Fridrikas II Didysis (1740-1786), matydamas Rusijos nesulaikomą plėtimąsi į vakarus, pasitaręs su Austrijos Maria Terese, pasiūlė Rusijos Katrynai II pasidalyti Lenkiją-Lietuvą tarp šių trijų valstybių. Katryna sutiko, ir 1772 metais įvyko pirmasis Lietuvos-Lenkijos padalinimas.

Šio ir vėliau įvykusio antrojo padalinimo pasekmės buvo baisios ir giliai sukrėtė visą respublikos visuomenę. Įvykusiam visos tautos spontaniškam sukilimui vadovavo iš Amerikos grįžęs demokratinių laisvės kovų pionierius Tadas Kosciuška. Jis sėkmingai buvo dalyvavęs Amerikos nepriklausomybės revoliuciniame kare ir užsitarnavęs brigados generolo laipsnį. Išgirdęs apie savo tėvynės nelaimę, greitai grįžo ten ir ėmėsi vadovauti sukilimui prieš didžiausias Europos galybes, pavergusias jo kraštą. Lietuviams jis yra brangi asmenybė, nes kovon ėjo šūkiu ,,Aš esu lietuvis". Kosciuškos sukilimas buvo tikras levy en masse— didikų, miestiečių ir valstiečių armija. Sukilimas nepasisekė. Pats Kosciuška buvo sužeistas ir su daugeliu kitų vadovų pateko į rusų nelaisvę. 1795 metais įvyko trečiasis ir paskutinis lemiamas Lietuvos-Lenkijos respublikos padalinimas. Etnografinė Lietuva buvo užimta Rusijos, Varšuva ir jos sritys su Lietuvos Užnemune atiteko Prūsijai, o Krokuva — Austrijai. Taip tragiškai baigė savo egzistenciją Lietuvos-Lenkijos respublika, sunaikinta Rusijos ekspansijos eigoje. Pergyvenusi baisius laikus ilgų šimtmečių eigoje, argi ir šių dienų Lietuva gali pasitikėti bet kokiais Rusijos siūlymais pasilikti su ja sąjungoje.

1795-1918 metų caristinės Rusijos okupacijos periodas Lietuvoje galėtų būti aptartas kaip tautinio, kultūrinio ir religinio žalojimo ir naikinimo periodas. Lietuvių ir lenkų reakcija prieš rusiškąją priespaudą pasireiškė mažesniais ir didesniais sukilimais, kurių svarbiausi įvyko 1831 ir 1863 metais. Jungtinių Amerikos Valstybių laisvės idėjos ir prancūzų 1789 m. Revoliucijos liberalizmas bei ,,laissez-fair" ekonominiai principai taip pat turėjo daug įtakos Lietuvai ir Lenkijai. Napoleonas šias idėjas išplatino visoje Europoje. Jų įtakoje vyko ir lietuvių tautinis atgimimas, privedęs prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais.

Dar pradiniais nepriklausomybės metais iškilo naujos problemos Lietuvos valstybės santykiuose su Lenkija. 1920 spalio 7 Suvalkų sutartis turėjo stabilizuoti sienų klausimą, paliekant Lietuvai Vilnių, kuris jau 1918 vasario 16 dienos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktu buvo tapęs Lietuvos sostine, o taip pat su ištisa Vilniaus sritimi jau buvo Lietuvai pripažintas ir 1920 liepos 12 dienos Taikos sutartimi su Rusija. Po dviejų dienų, spalio 9, Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, užėmė Vilnių, lemiamai pažeidė savo santykius su Lietuva ir sutrigdė tarptautinius santykius Rytų Europoje. Ji taip pat sulaužė Tautų Sąjungos nubrėžtą tarp Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją ir tuo pati pirmoji pažeidė šios tarptautinės organizacijos autoritetą išlaikyti Europoje taiką.

Praradimas sostinės buvo didelis ir skaudus smūgis jaunai Lietuvos valstybei. Bet ji nenustojo vilties kurti ir plėsti savo tautinę kultūrą, mokslą ir demokratines tradicijas iš laikinosios sostinės Kauno. Jos demokratinei konstitucinei santvarkai, su pagrindu arba be rimto pagrindo (tai dar ir šiandien debatuojama) buvo suduotas rimtas smūgis 1926 gruodžio 17 perversmu, kurio pasekmėje demokratinio daugiapartinio parlamentarizmo santvarka buvo pakeista autoritetinio prezidentinio rėžimo sistema. Tarp kitų nelaimių ir smūgių nepriklausomybės periode reikia paminėti nacinės Vokietijos karinės jėgos grėsmės būdu Lietuvai primestą 1939 kovo 22 dienos sutartį, kuria Lietuva buvo priversta Klaipėdos kraštą perleisti Vokietijai, ir tokiu būdu neteko savo vienintelio uosto prie Baltijos jūros.

Baisūs Antrojo pasaulinio karo metai

Po Austrijos Anschluss'o 1938 m. kovo 13, po Čekoslovakijos okupavimo (1939 m. kovo 15), Klaipėdos aneksija buvo dar vienas žingsnis į Antrąjį pasaulinį karą. Anglija dabar buvo priversta persiorientuoti iš Muencheno „appeasement'ų" į rimtą ruošimąsi karui. Derybose su Rusija anglams ir prancūzams nesutikus leisti sovietams laisvas rankas Baltijos respublikų srityje, dar deryboms oficialiai nenutrūkus, Maskva slaptai derėjosi su nacine Vokietija ir 1939 metų rugpjūčio 23 dieną buvo pasauliui pranešta, kad tą dieną Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį. Buvo sąmoningai nutylėtas tuo pačiu laiku pasirašytas slaptas protokolas, kuriuo Baltijos valstybės, Lenkija ir Suomija pasidalintos tarp abiejų pasirašiusių šalių.

Kai kurie aspektai šio (rugpjūčio 23 dienos) protokolo ir vėlesnių slaptų dokumentų, pasirašytų tarp nacinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, atskleidžia ir paryškina signatarų ypatingai skubius ir intensyvius siekius pasirašyti tuos susitarimus. Iš šio rugpjūčio 23 dienos slapto protokolo, kuriuo Rusija sutiko palikti Lietuvą Vokietijos sferoje, galėtume padaryti išvadą, jog Stalinas su Molotovu giliau neapsvarstė šio teritorinio pasidalinimo pasekmių. Ribbentropui tokį pasidalinimą pasiūlius, rusai skubotai sutiko ir pasirašė. Vadinasi, rusai bet kokia kaina skubiai šio susitarimo siekė. Vokiečiai siekė to pačio, bet geriau išnaudojo savo diplomatinius gabumus užtikrinti savo interesams, t.y. taip pat skubiai apsirūpinti Rusijos neutralumu Vokietijos invazijai į Lenkiją. Čia galėtume padaryti esminę ir pagrindinę išvadą, jog Antrojo pasaulinio karo pradžiai Hitleris turėjo turėti Rusijos neutralumą, kurį Stalinas Hitleriui davė ir tuo jis įgalino Vokietiją pradėti karą.

Po Vokietijos invazijos į Lenkiją iš vakarų 1939 rugsėjo 1, ir po Rusijos invazijos į Lenkiją iš rytų (rugsėjo 17), Raudonajai armijai užėmus Vilnių, Ribbentropas per savo ambasadorių Maskvoje priminė Sovietų vyriausybei, kad Vilnius turi būti priskirtas Vokietijos sferai ir perduotas Lietuvai. Berlynas apie tai painformavo ir Lietuvos vyriausybę, tačiau laikydamas paslaptyje slaptus teritorinio pasidalinimo susitarimus.

Maskva tuo metu jau planavo pirmuosius žingsnius, kaip Molotovas pavadino, „viso Baltijos komplekso galutiniam išsprendimui", t.y., įvedimui karinių bazių visose trijose Baltijos respublikose ir Suomijoje. Tad Vokietijos pretenzijos į Vilnių ir Lietuvą ardė ir trukdė visus Maskvos planus tokiam galutiniam viso Baltijos komplekso išsprendimui. Tik dabar Stalinas suprato, kokia didelė klaida buvo padaryta rugpjūčio 23 dienos slaptu protokolu perleidžiant Lietuvą Vokietijos sferai.

Šiai klaidai atitaisyti ir reikalui duoti pilną svorį Stalinas pats asmeniškai ėmėsi veikti. Rugsėjo 25 jis išsikvietė Berlyno ambasadorių Schulenburgą ir jam pareiškė, kad Lenkijai sugriuvus reikia viską daryti, kad išvengti tarp abiejų šalių nesusipratimų ir trynimosi. Jis čia pat pasiūlė Lenkijos sritis apie Lubliną ir į rytus nuo Varšuvos priskirti Vokietijos zonai. Vokietija gi iš savo pusės turėtų perleisti Lietuvą Rusijos sferai. Tas, žinoma, lietė esminį pakeitimą rugpjūčio 23 dienos protokolo, kuriuo Lietuva buvo priskirta Vokietijos zonai.

Kadangi Maskva jau spaudė Estiją dėl karinių bazių ir skubėjo panašų spaudimą išvystyti Latvijoje ir Lietuvoje, Stalinas primygtinai tiesiog reikalavo Berlyną skubiai pasikeisti teritorijomis. Vakarų frontui dar visiškai tylint ir Rytų Europos statusui dar esant neaiškiam, Vokietijai tebebuvo svarbus taikingas Rusijos neutralumas. Tuo pagrindu rugsėjo 28 Ribbentropas vėl skrido į Maskvą ir tą pačią dieną pasirašė antrąjį slaptą protokolą.

Didžioji sueiga Gorbačiovo vizito metu Vilniuje.

Antrojo slapto protokolo (1939 rugsėjo 28) ypatybės

Rugpjūčio 23 dienos protokolas šiuo buvo pakeistas ta prasme, kad „Lietuvos valstybės teritorija yra įterpiama į Sovietų Sąjungos įtakų sferą", gi Lublino provincija ir dalis Varšuvos srities perleidžiama Vokietijai. Protokolas taip pat nurodė ir pramatė, kad, sovietams darant Lietuvoje teritorinius pertvarkymus, „dabartinė Vokietijos-Lietuvos siena bus ištaisyta ta prasme, kad dalis Lietuvos teritorijos pietvakariuose nuo linijos, pažymėtos prijungtame žemėlapyje, yra paskiriama Vokietijai". Pasirašydama šį protokolą, Maskva vėl nesusivokė, kad šis Suvalkijos žemės sklypelis bus vėl Vokietijai pretekstas ir priekabė išspausti iš Rusijos didžiulę kompensaciją.

Šiuo metu Sovietam jau pavyko izoliuotą ir silpnutę Estiją priversti sutikti pasirašyti su Maskva savitarpinės pagalbos ir karinių bazių Estijoje sutartį, o taip pat ir Latvija jau buvo spaudžiama tokiam pat sandėriui. Lietuvos eilė taip pat turėjo greit ateiti. Bet kaip Maskva tada pateisintų Lietuvai ir ypač net ir Lietuvos komunistams rugsėjo 28 dienos pasirašyto protokolo pažadą atiduoti Hitleriui tą Suvalkijos teritorijos sklypą. Juk iš čia buvo kilęs Lietuvos tautinis atgimimas, ir net Lietuvos komunistai galėtų nesutikti dėl tokio Maskvos išdavikiško veiksmo.

Po įtemptų pasikeitimų nuomonėmis tarp ambasadų ir vyriausybių Ribbentropas pasiūlė Maskvai nieko apie tai neminėti Lietuvos delegacijai, kuri spalio 3 jau buvo pašaukta į Maskvą, ir palikti Suvalkijos sklypo perdavimo Rusijai datą atvirą, bet jokiu būdu neįvesti ten Rusijos kariuomenės, nes ta teritorija pagal rugsėjo 28 dieną pasirašytą protokolą esanti Reicho suvereniteto dalis. Be to Vokietija pasiliko sau teisę pasirinkti datą šiai problemai išspręsti.

Teritorijų pasidalinimo paslaptis buvo bandoma išlaikyti, nors Molotovas, informuodamas Lietuvos užsienio reikalų ministerį, tuo metu iššauktą į Maskvą dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, trumpai paminėjo mažą Vokietijos-Lietuvos sienos pataisymą. Paslapties uždanga jau šiek tiek prasiskleidė, tad ir Vokietija buvo priversta ką nors Lietuvos vyriausybei pasakyti. Vokietijos ministeris Kaune painformavo Lietuvos vyriausybę, kad derybose su Maskva ,,tik mažo sienos pakeitimo idėja iškilo". Jis taip pat pabrėžė, jog „Reicho vyriausybė dabartiniu momentu sienų revizijos klausimą nelaiko aktualiu". Šioje padėtyje galime padaryti išvadą, kad Lietuvos delegacija Maskvoje, Lietuvos vyriausybė Kaune ir Lietuvos pasiuntinys Berlyne melagingais Maskvos ir Berlyno pareiškimais buvo bandomi užliūliuoti ir nuraminti, nors Damoklo kardo šešėlis jau buvo matomas lietuvių tautos padangėje. Ypatingai buvo sapienti satRusijos veržimasis į šias mažas bejėges Baltijos valstybes.

Karinės bazės jau buvo įvestos į Estiją ir Latviją ir buvo panaudotos kaip spaudimas prieš Lietuvą, kurios delegacija Maskvoje spalio 7-8 desperatiškai priešinosi Stalino ir Molotovo įrodinėjimams, kad Lietuva turinti sekti savo Baltijos sesučių pavyzdžiu. Ypatingai jie abu pabrėžė, kad Lietuva esanti daug svarbesnė Sovietų Sąjungos saugumui, į Lietuvos delegacijos pasipriešinimą Sovietai nekreipė dėmesio. Spalio 10 dieną under duressLietuvos delegacija pasirašė su Sovietais tarpusavės pagalbos, karinių bazių ir Vilniaus grąžinimo sutartį. Reikia pažymėti, kad šiame dokumente (kaip ir Estijos bei Latvijos sutartyse) buvo užakcentuota, jog 1920 metų Taikos sutartis ir 1926 metų Nepuolimo sutartis „ir toliau galioja būti tvirta bazė jų tarpusavio santykių ir veiksmų". Kaip žinome (ir tas yra labai svarbu visuomet akcentuoti tarptautinėje arenoje) 1920 metų Taikos sutartyje „Rusija be rezervacijų (besąlyginiai) pripažįsta Lietuvos valstybės suverenines teises ir jos nepriklausomybę... ir visiems laikams Rusija laisvu noru atsisako visų Rusijos suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos teritoriją". Ir dar labai svarbu užakcentuoti aplinkybę, jei Lietuva kada nors prievarta priklausė (arba, jei kaip dabar priklauso) Rusijai, Taikos sutartis ir Leninas tą atvejį taip išsprendžia: „Praeityje Lietuvos prievarta priklausymo subjection Rusijai faktas neuždeda lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių įsipareigojimų Rusijai". Šis principas yra taip pat įjungtas prezidento Wilsono punktuose, Tautų Sąjungos pakte, Briand-Kellogo pakte, Atlanto Chartoje, Nueren-bergo Tarptautinio teismo nutarimuose, Jungtinių Tautų Chartoje, Helsinkio deklaracijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Tokiu būdu tautų apsisprendimo teisė, visuotinai priimta, nors dažnai ir nevykdoma bei laužoma, tapo tarptautinės teisės dogma.

Lietuvos baisiausi 1940-tieji metai

Po 1939 spalio 10-tos Savitarpinės pagalbos sutarties Lietuvos (taip pat Estijos ir Latvijos) santykiai su Sovietų Sąjunga atrodė normalūs ir net draugiški. Baltijos valstybės buvo užtikrintos Rusijos įsipareigojimu Savitarpinės pagalbos sutartyse respektuoti šių tautų suverenumą. Lietuvos ministeris pirmininkas Jonas Černius savo notoje (spalio 28) Sovietų liaudies komisarų tarybos pirmininkui Molotovui lietuvių tautos vardu dėkojo už nuolatinę pagalbą ir už Vilniaus grąžinimą Lietuvai. Molotovas savo oficialiame reporte Aukščiausiam sovietui (parlamentui) spalio 31 vėl pabrėžė: „Sovietų Sąjungos santykiai su Estija, Latvija ir Lietuva yra pagrįsti (based)1920 metais sudarytomis su šiais kraštais sutartimis... Sovietų Sąjunga pasirašė Savitarpinės pagalbos sutartis su Estija, Latvija ir Lietuva. Šie paktai su Baltijos valstybėmis nėra tam, kad Sovietų Sąjunga kištųsi į Estijos, Latvijos ir Lietuvos vidaus reikalus, kaip kai kurie užsienio sluoksniai bando įtikinti. Jie yra pagrįsti savitarpiniu respektu pasirašiusių šalių politinei, socialinei ir ekonominei santvarkai.

Mes stovime už skrupulingą ir tiesiog raidišką šių paktų vykdymą... ir mes viešai pareiškiame, kad ta visiška nesąmonė (nonsense)apie Baltijos kraštų sovietizaciją yra tik mūsų bendrų priešų ir visų antisovietinių provokatorių interesas".

Tad tokioje atmosferoje, džiaugiantis sostinės Vilniaus gausių bažnyčių varpų graudžia simfonija, iliuzijomis ir Maskvos apgaulingais melais, migloti Lietuvos laimingų nelaimių 1939 metai slinko į pabaiga

Nuotaikas sudrumstė vėlyvo šalto rudens Sovietų invazija į Suomiją, kuri netikėjo Maskvos vilionėms, pažadams bei grasinimams ir ryžosi paaukoti beveik ištisą jaunąją vyrų generaciją ant laisvės aukuro (1939 lapkričio — 1940 kovo). Nežiūrint šio akis atveriančio Suomijos įvykio, net tiek vėlai kaip 1940 m. kovo 29, Molotovas savo kalboje Aukščiausiame soviete vėl pareiškė pasitenkinimą vykdymu savitarpinės pagalbos sutarčių su Estija, Latvija ir Lietuva.

Nepraslinkus net dviem mėnesiams, staiga visa įvykių baisumo pradžia paaiškėjo. Savo 1940 gegužės 25 dienos notoje Sovietų vyriausybė staiga apkaltino Lietuvą pagrobimu sovietų karių iš Lietuvoje esančių karinių bazių. Vakarų fronte karo veiksmams dabar jau vykstant pilnu tempu ir vokiečių armijai ten pilnumoj užsiangažavus, Sovietai nusprendė, kad dabartinis momentas yra jiems palankiausias išspręsti „Baltijos kompleksą". O būdas tam „kompleksui" išspręsti turįs būti Baltijos valstybių apkaltinimas Savitarpinės pagalbos sutarčių sulaužymu. Nepavykus Suomiją visiškai paglemžti, žygis prieš likusias Baltijos šalis turįs būtinai pavykti. Prancūzijai griūvant ir Anglijos kariuomenei su kitais sąjungininkų likučiais evakuavus, o vokiečių dėmesiui esant nukreiptam į vakarus, geresnio momento sauvaliavimui Europos rytuose Maskva nematė.

Lietuvos vyriausybė sovietų kaltinimais dėl rusų bazių kareivių pagrobimo labai susirūpino ir sekančią dieną (gegužės 26) prašė Molotovą duoti konkrečių davinių apie pagrobimus ir siūlė Sovietų Sąjungos vyriausybės atstovams dalyvauti kareivių pagrobimo tardymo komisijoje, kuri buvo sudaryta iš žinomų teisininkų, pirmininkaujant Vilniaus teismo prokurorui Juozui Bražinskui ir viso tyrinėjimo prižiūrėtojui Teisingumo ministeriui Antanui Tamošaičiui.

Į Lietuvos vyriausybės paneigimus ir siūlymus tyrime dalyvauti Maskva nekreipė dėmesio ir Lietuvos delegacijai Maskvoje pateikė dar papildomų kaltinimų, esą Lietuva slaptai bandė sueiti į sąjungą su priešiškomis Sovietų Sąjungai jėgomis, kas esą prieš spalio 10 Savitarpinės pagalbos sutartį. Po tokių melagingų kaltinimų Maskvos galutinieji tikslai jau pradėjo aiškėti, ir Lietuvos užsienio reikalų ministeris Urbšys gegužės 30 dieną telegramomis painformavo apie tai Lietuvos diplomatines atstovybes užsieniuose ir padarė patvarkymą, kad ,,Jei katastrofa čia įvyktų, laikykite Lozoraitį diplomatinių atstovybių užsienyje šefu, Klimą jo pavaduotoju ir šaulį antruoju". Tas buvo išmintingas ir atsargus nutarimas.

Šalia galbūt beviltiškų lietuvių delegacijos Maskvoje pastangų Respublikos prezidentas Smetona birželio 10 pasiuntė gerai motyvuotą asmeninį laišką Aukščiausios Sovietų tarybos prezidiumo pirmininkui Kalininui. Jame jis užtikrino, kad jokių slaptų įsipareigojimų kitoms valstybėms, priešingų Savitarpinės pagalbos sutarčiai, Lietuva nėra padariusi, pabrėžė šios sutarties svarbą Lietuvai ir jį užtikrino lietuvių tautos dėkingumu už taikingą Sovietų Sąjungos politiką. Pasitikrinti ko šia savo taktika Sovietų Sąjunga siekia, Lietuvos diplomatinis ministeris Berlyne užklausė apie tą reikalą to meto sovietų „sąjungininkės" Vokietijos Auswertiges amt. Čia jam buvo užtikrinta, kad Vokietijos vyriausybė neturinti apie tai žinių, bet, kai tik kokios nors žinios ateis iš Kauno ir Maskvos, pasiuntiniui bus pranešta.

Ultimatumas ir okupacija

Tad net šiuo tragiškai kritišku istorijos momentu Lietuva oficialiai nežinojo Kremliaus kėslų, kurių procesas buvo jau gerai Maskvos apgalvotas ir vykdomas žingsnis po žingsnio. Vakarų fronte birželio 14 Hitlerio armijos įžengė į Paryžių ir apėjusios iš užpakalio paraližavo Maginot liniją. Galvodami, kad pa-saulio akys, nukreiptos į Vakarų Europą, neatkreips dėmesio ką Maskva daro Rytų Europoje, tą pačią birželio 14 dieną (1940), 11:50 naktj Sovietai įteikė Lietuvai ultimatumą ir reikalavo į jį atsakyti iki birželio 15, 10 val. ryto. Ultimatume Maskva kaltino Lietuvą: 1) sovietų karių pagrobimu, jų kankinimu ir net nužudymu; 2) Baltijos valstybių karinės santarvės, nukreiptos prieš Sovietų Sąjungą, sudarymu bei karo štabų slaptais pasitarimais; 3) šios karinės sąjungos spaudos organo ,.Revue Baltique”anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis išleidimu 1940 vasario mėnesį.

Šie visi tariami Savitarpinės pagalbos sutarties sulaužymai esą įvykę, nežiūrint Sovietų Sąjungos draugiškumo savo pačios iniciatyva atiduodant Lietuvai Vilnių. Todėl Sovietų Sąjunga laikanti, kad tokia padėtis negali tęstis ir ji reikalaujanti tuoj pat:

1.    Atiduoti teismo organams Vidaus reikalų ministerį Skučą ir Saugumo direktorių Povilaitį kaip tiesiogiai nusikaltusius provokacijos veiksmais prieš sovietų karines bazes Lietuvoje;

2.    Sudaryti Lietuvoje vyriausybę, kuri sugebėtų užtikrinti Savitarpinės pagalbos sutarties vykdymą ir

3.    Užtikrinti laisvą Sovietų Sąjungos kariuomenės įvedimą į Lietuvos teritoriją pakankamam skaičiuje, kad būtų užtikrintas sutarčių vykdymas ir apsaugotos sovietų bazės nuo provokacijos.

Ultimatumo pabaigoje pabrėžiama, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė lauks atsakymo į šiuos reikalavimus iki birželio 15 dienos, 10 val. ryto. Iki to laiko neatsakius, Lietuva bus laikoma atsisakiusi išpildyti šiuos reikalavimus.

Nėra dokumentinių įrodymų, kad Lietuvos vyriausybė sovietų ultimatumą priėmė. Paskutiniame kabineto posėdyje nuomonės išsiskyrė, prezidentas griežtai stovėjo už pasipriešinimą, protesto ženklan nutarė ir pasitraukė į užsienį. Štabo viršininkas generolas Vincas Vitkauskas buvo pasipriešinimui priešingas ir, atrodo sauvališkai, paskelbė birželio 15 įsakymą, kad vyriausybė sutiko „įleisti naujas sovietų karines bazes Lietuvoj" ir kad „birželio 15, 3 val. po pietų Sovietų armijos daliniai perėjo sieną ir ėjo į krašto vidų. Sovietų armijai reikia parodyti kurtuaziją ir draugiškumą kaip ir anksčiau". Vitkauskas savo įsakyme mini tik „Sovietų karines bazes" ir, atrodo, sąmoningai nutyli kitus ultimatumo reikalavimus. Sovietai Vitkauską palankiai įvertino, palikdami jį sovietų generolo laipsnyje Krašto apsaugos ministeriu iki 1940 metų rugpjūčio mėnesio ir vėliau iki 1945 metų 29-to Teritorinio korpuso vadu.

Pirmas iš ultimatumo kaltinimų dėl tariamo sovietinių karių pagrobimo ir jų nužudymo buvo grynas melas, įrodytas jau tuojau pat. Brazinsko vadovaujama ir profesoriaus Tamošaičio prižiūrima tyrimų komisija tardymų ir profesinių ekspertyzų keliu patikrintais daviniais nustatė, kad kareivio Butaevo savižudybė buvo nustatyta trijų Sovietų armijos gydytojų, dalyvavusių lavono apžiūrėjime, skrodime (autopsy) ir surašyme skrodimo nuomonės. Raudonosios armijos karių „pagrobimas" (kidnapping) buvo sąmoningai sukurtas (invented) nuo pradžios iki galo. Tokiu būdu, tvirtinimai, kad dezertyravimai, nugirdymai ir nužudymai buvę atlikti Lietuvos vyriausybės žinioje esančių asmenų, faktiškai neturi jokio pagrindo. Tą patvirtino taip pat komisijos nariai teisininkai Vytautas Račkauskas ir Jonas Talala.

Ultimatumo kaltinimas, kad Baltijos valstybės sudariusios priešišką karinę sąjungą ir turėjusios slaptus karinius pasitarimus, taip pat buvo be jokio pagrindo ir iš piršto išlaužtas melas. Tuo reikalu Latvijos telegrafo agentūra jau birželio 15 savo komunikate drįso paskelbti, kad Lietuva niekuomet neprisijungė prie senos Estijos-Latvijos 1923 metų santarvės, kuri jau neveikė ir kad „jokio kito karinio susitarimo tarp trijų Baltijos valstybių nebuvo". Taip pat iš lietuvių oficialių sluoksnių išlikę gyvi paskutinio Lietuvos ministerių kabineto nariai Kazys Musteikis, Krašto apsaugos ministeris, Juozas Audėnas, Žemės ūkio ministeris ir Vincas Mašalaitis, Generalinis ministerių kabineto sekretorius, padarė raštišką notarinį pareiškimą, kad po 1939 spalio 10 Savitarpinės pagalbos sutarties pasirašymo su Sovietų Sąjunga jokių politinių ar karinių sutarčių ar sąjungų nebuvo sudaryta ir nei vyriausybė, nei jos kariniai štabai jokių slaptų karinių derybų nevedė. Papildomai tai raštu patvirtino ir buvęs Užsienio reikalų ministeris ir Lietuvos Diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis (žr. priedus Nr. 1 ir 2).

Gal juokingiausias kaltinimas buvo, kad „1940 metų vasario mėn. buvo įsteigtas ir atspausdintas šios karinės sąjungos organas ,Revue Balticjue',leidžiamas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis". Šiame žurnale iš viso yra 15 straipsnių, iš kurių penki yra parašyti lietuvių: ministerio pirmininko Antano Merkio prancūzų kalba „Baltų bendradarbiavimas turi siekti konstruktyvinės taikos ir neutralumo politikos". Merkys užtikrina, kad lietuvių tauta pilnai pasiruošusi prie to prisidėti.

Užsienio reikalų ministeris Juozas Urbšys straipsnyje „Lietuvos užsienio politika", užtikrinęs, kad „...mūsų užsienio politika yra apsprendžiama teisės ir teisingumo respektu", eina prie Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių. Jis labai aiškiai pabrėžia, kad Sovietų Sąjunga yra mūsų sąjungininkė. Lietuva yra jos sąjungininkė. Tad yra suprantama, kad mūsų santykiai su Sovietų Sąjunga užima pirmą vietą mūsų užsienio politikoje. Yra nuomonių, kad įvedimas sovietų kariuomenės į Lietuvos teritoriją esanti pradžia pavergimo". Tačiau ministeris Urbšys užtikrina, kad tos nuomonės yra klaidingos, nes Savitarpinės pagalbos sutartis tvirtai užtikrinanti Sovietų Sąjungos nesikišimą į Lietuvos suverenitetą ir ligi šiol sovietų kariuomenė tą respektuoja. Kiti lietuvių — Jono Vileišio, V. Mačio ir Vaclovo Sidzikausko straipsniai yra nepolitiniai ir absoliučiai taip pat nėra Sovietų Sąjungai priešiški. Tą patį galime tvirtinti ir apie Estijos ir Latvijos autorių straipsnius. Sovietų ultimatumo tvirtinimas, kad „Revue Baltique" buvo „karinės sąjungos organas", buvo toks pat melas, kaip ir karinės santarvės egzistavimas, o taip pat, kaip ir kiti ultimatumo kaltinimai. Faktiškai „Revue Baltique"buvo išleistas privatinės iniciatyvos ir jo įžangoje buvo pareikšta, kad tai nėra joks oficialus leidinys. Jį leidžia privatinis Estų-Latvių-Lietuvių bendradarbiavimo biuras.

Ultimatumo pasekmės

Kada melagingų kaltinimų ultimatumo būdu Sovietų Sąjungos Raudonoji armija 1940 metų birželio 15 dieną įsiveržė ir okupavo Lietuvą (o taip pat Latviją ir Estiją) ir kada įkandin Sovietų vyriausybė pasiuntė savo emisarą Vladimirą Dekanozovą politinei santvarkai pakeisti, nuo to momento (t.y. po birželio 15) Lietuva tapo okupuotas kraštas, Sovietų Sąjungos suverenitete. Sudaryti bet kokie krašto vyriausybiniai ar administraciniai organai po birželio 15 dienos tapo okupaciniai organai — įstaigos — veikiančios Sovietų Sąjungos suverenitete ir lietuvių tautos valios neatstovaujančios. Okupacijoje sudaryti vyriausybės organai yra neteisėti, nes neatstovauja tautos valios ir nėra tarptautiškai pripažinti. Eiti į kompromisus su šia iš tarptautinės bei konstitucinės teisės ir aiškių faktų išplaukiančia teze reikštų sutikti su sovietų tvirtinimu, kad Lietuvos įsijungimas į Sovietų sąjungą buvęs atliktas konstituciniu teisėtu — sequenciniu keliu: Merkio-Krėvės Mickevičiaus-Paleckio vyriausybės, rinkimai, Liaudies Seimas ir pagaliau — įjungimas į SSRS. Ši sovietų inkorporavimo tezė neturėtų visiškai šiandien figuruoti bet kokiuose debatuose. Šių dienų ,,glasnost" ir ,,perestroikos" periode tie tvirtinimai jau buvo paneigti ir Sovietų Sąjungos aukščiausios tarybos, kuri viešai pripažino faktą, kad Baltijos valstybių jėga inkorporavimas į Sovietų Sąjungą buvo pasekmė Molotovo— Ribbentropo (t.y. Sovietų Sąjungos ir nacinės Vokietijos) slaptų susitarimų. Tokiu būdu atstatymas Baltijos valstybių nepriklausomybės (t.y. status quo ante) šiose aplinkybėse ir šioje atmosferoje negalėtų būti sukliudytas.

Iš Komunistų partijos padiktuoto vienintelio kandidatų sąrašo išrinktas Liaudies seimas 1940 liepos 21 paskelbė Lietuvą sovietine socialistine respublika, priėmė rezoliuciją, kurią deklaravo einąs prezidento pareigas Justas Paleckis, ir paskelbė, kad seimas nutarė prašyti Sovietų Sąjungos Aukščiausią Tarybą priimti Lietuvos Sovietų Socialistinę Respubliką į Sovietų Sąjungą kaip sąjunginę respubliką. Buvo sudaryta delegacija iš 19 asmenų, kurių tarpe buvo ir šie Lietuvoje pagarsėję, slaptai veikę komunistai: Justas Paleckis, Antanas Venclova, generolas Vincas Vitkauskas, Liudas Gira ir Petras Cvirka. Jie vyko į Maskvą prašyti Aukščiausią sovietą priimti Lietuvą sovietine respublika į Sovietų socialistinių respublikų tarpą. Rugpjūčio 3 prašymas buvo priimtas ir dabar prasidėjo oficialūs Lietuvos sovietinio gyvenimo kančios baisiausi metai.

Suvalkijos sklypelio likimas

Sugrįžkime valandėlei pažiūrėti, koks buvo likimas to Suvalkijos žemės sklypelio, kurį Vokietija slaptu 1939 rugsėjo 28 dienos protokolu, perleisdama Lietuvą Rusijos zonai, pasiliko sau, neva norėdama natūraliau ir paprasčiau pertvarkyti sienas. Po šio protokolo pasirašymo Berlynas keliais atvejais priminė sovietams, kad tas Suvalkijos gabalas priklauso Vokietijai ir sovietų kariuomenės į Lietuvą įvedimo atveju ši Lietuvos teritorijos dalis turi būti palikta laisva teoriniame Vokietijos suverenitete. Vokietija taip pat pasiliko sau teisę pasirinkti laiką šios teritorijos inkorporavimui į Vokietiją. Maskva šią teritorinę problemą laikė didelėje paslaptyje, tikėdama greito jos išsprendimo, nes kitaip galėjo pakilti pasipiktinimo audra dėl šios tautiškai ir kultūriškai Lietuvai brangios teritorijos dalies.

Tokiu būdu Vokietija netrukdė sovietų pasiruošimui okupuoti Lietuvą. Bet, pasibaigus Lietuvos inkorporacijai į Sovietų Sąjungą, Suvalkijos sklypelio problema toli gražu nesibaigė. Dar sovietizacijos, Liaudies seimo rinkimų ir Paleckio kabineto veiklos metu sovietams labai ji rūpėjo, nes Berlynas buvo aiškiai įspėjęs, kad ši Lietuvos dalis yra Vokietijos suverenitete. Tai lietė Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus apskritis. Maskva nebenorėjo jokių būdu jų atiduoti Vokietijai. Po daugelio notų pasikeitimo ir ambasadorių derybų, pagaliau 1940 lapkričio 13 Hitleris pats susitiko Berlyne su

Molotovu. įdomu, kad čia Hitleris Molotovui pareiškė, jog pasiskirstymas sferomis Baltijos valstybėse, neturėjo reikšti jų inkorporavimo. Taip pat iškilo konfliktas dėl Rumunijos ir kitų Europos pietryčių teritorijų SSRS kaimynystėje. Šiose derybose paaiškėjo, kad taikingai suderinti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos interesus bus neįmanoma. Todėl 1940 gruodžio 18 Hitleris davė įsakymą, skubiai pasirengti Sovietų Sąjungos invazijai, žinomai kaip „Operation Barbarossa".

Berlynas dabar nutarė, kad sprendimas Suvalkijos sklypelio reikalu turėtų būti išspręstas dar prieš didįjį žygį į Rusiją, ir taip bent išspausti iš sovietų tam tikrą kompensaciją už šį Lietuvos teritorijos kampelį. Po daugelio pasiūlymų ir priešpasiūlymų Maskva pasiūlė savo kompromisą, sutinkantį sumokėti sutartą sumą dviejų metų laikotarpyje. Vokiečiams šį mokėjimo laikotarpį atmetus, rusai pagaliau sutiko už skypelį sumokėti Vokietijai 7,500,000 aukso doleriais arba 31,500,000 Reicho markėmis. Sklypelio problemai išspręsti 1941 metų sausio 10 dieną buvo pasirašytas dar vienas slaptas protokolas, kuriame buvo nurodyti specifiniai mokėjimų terminai. Paskutinis mokėjimo terminas turėjo būti 1941 vasario 11 dieną. Protokolą pasirašė Molotovas ir Vokietijos ambasadorius Schulenburgas. šis vasario mėnesio terminas paskutiniam išmokėjimui buvo Berlynui priimtinas, nes „Operation Barbarossa" buvo nustatyta gegužės arba vėliaušiai birželio mėnesiais, kada visi mokėjimai jau bus buvę padaryti.

Kelios mintys pabaigai

Šiuo metu, kada demokratiškiausiu būdu naujai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba kovo 11 dieną paskelbė atstatytą Nepriklausomą Lietuvą, Rusijos karo lėktuvai grasinančiai vis skraido virš sostinės Vilniaus, Raudonoji armija Vilniaus apylinkėse vykdo nerimą keliančius manevrus ir marširuoja gatvėmis, sovietų tankai ir šarvuočiai naktimis dunda Vilniaus gatvėmis ir terorizuoja ramius gyventojus, Raudonosios armijos kariai okupuoja kai kuriuos pastatus ir vykdo kratas ligoninėse.

Šiems teisės ir moralės pažeidimams vykstant, Sovietų Sąjungos prezidentas Gorbačiovas ir jo parlamentas užsispyrusiai reikalauja ir ekonominėmis sankcijomis spaudžia Lietuvos vyriausybę ir parlamentą, kad jie atšauktų ir panaikintų savo kovo 11 dienos Lietuvos nepriklausomybės atstatymo nutarimą.

Šioje įvykių konsteliacijoje lietuviams kyla klausimas, ar visa tai mums neprimena Ivano III sulaužymo „Amžinosios taikos" sutarties ir Lietuvos invazijos, arba Ivano IV invazijos į Lietuvą ir reikalavimo Lietuvos sosto sau ar savo sūnui, arba Petro Didžiojo invazijų ir spaudimo Respublikos Seimo jam paklusti, arba Stalino ultimatumo ir Lietuvos invazijos ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą? Tai yra klausimai, ar šių dienų įvykiai nėra tradicinė senosios Rusijos politikos tąsa?

Tai nerimą keliantieji klausimai, į kuriuos atsakymai yra „taip" ir „ne". „Taip", nes karo lėktuvų skraidymas virš Lietuvos sostinės ir sovietų tankai Vilniaus ir kitų miestų gatvėse, bei Raudonosios armijos jėgos demonstravimas mums primena anuos baisius istorijos metus. Atsakymas „ne", nes mes norime tikėti ir net manome, kad Gorbačiovas nėra kuris nors Ivanas ar Petras, ar kitas Stalinas bei Brežnevas.

Jei jis staigiai nepasuks atgal, Gorbačiovas istorijoje bus žinomas kaip politinių laisvių pionierius. Jis sudarė sąlygas Rytų Europoje išsilaisvinti virš 100 milijonų žmonių. Pačioje Sovietų Sąjungoje, nors daug lėčiau, laisvėjimo procesas taip pat vyksta.

Lietuvoje, Gorbačiovo periode, KGB budriai akiai sekant, buvo leistos (ir atrodo vis dar toleruojamos) pagrindinės tautinio pasireiškimo manifestacijos ir įvairios kitos vidaus gyvenimo teisės bei laisvų rinkimų teisė, o taip pat ir religijos laisvė iki to laipsnio, kad sovietiniai paštai pardavinėja Rubenso kryžiaus gan didelę litografiją (17 x 21 in.), įrėmintą ir apsuptą mažesniais foto vaizdeliais iš Lietuvos religinio gyvenimo. Paveikslai parduodami surinkti lėšas Tarpdiocezinės Kunigų seminarijos operavimo fondui. Vieną šios puikios Rubenso litografijos paveikslą nusipirkau Šiaulių miesto gražiame prieškarinės statybos pašte praeitų metų (1989) rugsėjo mėnesį.

Dabartiniame konflikte tarp prezidento Gorbačiovo ir Lietuvos vyriausybės dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo yra kai kurių užkulisių, kuriuos reiktų paanalizuoti, įvertinti ir juos suprasti. Ne paslaptis, kad Maskva gerai žinojo, jog Lietuvos parlamentas kovo 11 rengiasi paskelbti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Šis Lietuvos parlamento veiksmas sovietų politinėje-konstitudnėje terminologijoje buvo viešas sukilimas (open rebellion) išsivystęs į revoliuciją prieš Sovietų Sąjungos konstitucinę santvarką. Šis sukilimas ir revoliucija, atrodo, Maskvos buvo sąmoningai nesukliudytas, nors Maskva galėjo tai lengvai padaryti. Maskvai atrodė naudingiau leisti Lietuvai paskelbti nepriklausomybę ir tuo taip pat eventualiai įrodyti, kad toks revoliucinis paskelbimas yra jų terminologijoje neteisėtas. Sovietinei ekonominei blokadai spaudžiant ir militariškai žmones kankinant, Maskva tiki, kad Lietuvos parlamentas bus priverstas nepriklausomybės nutarimą panaikinti arba, kaip Francois Mitterand ir Helmut Kohl patarė, mažiausiai nutarimą laikinai suspenduoti. Nei Amerika nei Vakarų Europa šiose aplinkybėse, ir Gorbačiovo tikėdamiesi ekonominės bei politinės naudos, Lietuvai pagelbėti arba vengia, arba realistiškai galvojant — negali.

Mes esame įsitikinę, kad lietuvių tauta ir jos parlamentas suvereniteto nutarimo niekuomet nepanaikins ir neatšauks, bet laikinai jį suspenduoti, aplinkybėms spaudžiant, galimybė yra. Tuo atveju Lietuvos suvereniteto problemą Maskva bandys įsprausti į labai gudrią trilypę referendumo, 5-rių metų periodo laukimo ir pagaliau Sąjungos kongreso patvirtinimo sistemą. Šią sistemą sovietai išdirbo užsitikrindami, kad respublikų suvereniteto ir išstojimo iš Sąjungos bandymams ji būtų „Mission Impossible", ir tuo būdu Sąjungos egzistencija taptų amžiams užtikrinta.

Šiuo atveju respublikoms išsivaduoti galimybė būtų tik visuotinas ir visiškas Sąjungos sugriuvimas. Tam nei Gorbačiovas, nei rusai netiki ir, atrodo, kad Amerika ir bendrai Vakarai tame mato kai kuriuos pavojus, kurių aiškiai atskleisti jie nenori ir žada Sovietų Sąjungai pagelbėti tuos sunkumus pergyventi.

Atrodo, kad dar vienas labai svarbus šio trilypio konstitucinio nuostato siekis yra įteisinti respublikų priklausomybę Sąjungai ir šiuo keliu bandyti gauti tarptautinį statuso pripažinimą. Baltijos respublikų atveju šis kelias susidurs visuomet su Ribbentropo-Molotovo slaptų protokolų pasekmėmis ir Jungtinių Amerikos Valstybių 50-ties metų aneksijos nepripažinimo politika, kuri yra nesikeičianti.

Lietuvių reikalavimas atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos kontrolės bei teisės kištis į Lietuvos valstybinį gyvenimą yra pagrįstas šimtmečių patyrimu santykiuose su Rusija, patyrimu, kurs Lietuvai yra tautinio išlikimo klausimas. Istorija mus taip pat moko, kad paskelbimas ir įstatymas nepriklausomybės dar neužtikrina mūsų tautos saugumo, iki kol Lietuva ir kitos Baltijos respublikos neįsijungs į visos Europos naują santvarkos sistemą ir netaps šios sistemos saugumo integraline dalimi.

Gyvename labai kūrybingus tarptautinės politikos laikus. Lietuva, kaip niekad savo istorijoje, yra didžiųjų valstybių kabinetų debatuose, pasaulinės spaudos pirmųjų puslapių straipsnių antgalvėse ir editorialų komentaruose, televizijos ir radijo svarbių žinių pranešimuose bei diskusijose. Lietuva savo heroiškuose politiniuose ėjimuose vadovauja laisvės ir žmogaus teisių frontuose. O ką mes, Lietuvos emigracija, darome ir darysime šiuose frontuose Lietuvai pagelbėti?

Šiam straipsniui panaudoti šaltiniai:

1.    Lietuvių enciklopedija.

Straipsnio autoriaus veikalai:

2.    L'Entente Baltique, Sirey, Paris 1939.

3.    The USSR-German Aggression against Lithuania, Robert Speller & Sons, New York, 1973.

4.    The Baltic Nations, Euramerica Press, Pittston, PA, 1976.

5.    La Lithuanie et la Seconde Guerre Mondiale, Maisonneuve et Larose, Paris, 1981.

6.    Three Secret Protocols, Euramerica Press, Pittston, PA, 1980.