PABALTIJO TAUTOS — EUROPOS PARTIZANAI
(Marko Frenklendo svarstymai apie Pabaltijo valstybes — anglų savaitraštyje “Observer”)
Didesnieji kaimynai ne kartą primetė savo istoriją trims mažoms šalims — Estijai, Latvijai ir Lietuvai, bet jos stebuklingai išliko. Jų tolesnė raida — tai svarbus Tarybų Sąjungos ateities mįslės raktas. Tarybinis Pabaltijys — vaiduoklių vieta, o dvasios reikalauja jas pagerbti pirmiausia — rašo Frenklendas. Gotiškos Rygos ir Talino bažnyčios byloja apie senų laikų vokiečius, kurie atnešė į šias šalis prekybą, stropumą ir įgūdžius, kaip išvirti pusryčiams gerą kavą. Lietuviškame Vilniuje išvykusių lenkų šlėktų atminimas tebegyvas baroko bažnyčiose, kurios dvelkia beveik pietietiška aistra.
Yra čia ir carų dvasių — jos gremėzdiškose cerkvėse, pastatytos siekiant užgožti katalikų ir protestantų katedras bei patraukti Pabaltijo tautas prie rusiško teisuoliškumo. Mažiau juntamos nepriklausomų Pabaltijo respublikų dvasios. Istorija šioms po pirmojo pasaulinio karo atgimusioms šalims paskyrė trumpą ir karčią dalią. Apie jas tarybiniai istorikai šiandien rašo mažai ką gero, bet Latvijos užsienio reikalų ministerija tebelaiko 38-rių metų Rygos diplomatinio sąrašo kopiją, kurioje išvardyta 30 generalinių konsulatų, akredituotų šioje mažoje respublikoje. Pavyzdžiui, Rainos bulvare nr. 9 — Didžiosios Britanijos imperijos ordino kavalierius Hobsonas ir ponia Hobson.
Jauniausios dvasios šaukia garsiausiai. Jekaterina II laikydama Pabaltijo kraštus savo imperijos dalimi, pasiūlė juos surusinti “švelniausiomis priemonėmis”. Tačiau dvidešimtam amžiuje švelnumas išnyko. Po Molotovo - Ribbentropo pakto Pabaltijo valstybes aneksavo Stalinas, 1941 m. užėmė Hitleris, o 1944 m. vėl atsiėmė Raudonoji armija. Kiekvienas iš šių žiaurių potvynių sukėlė išeivių bangą, masines egzekucijas ir įkalinimus. Tad nenuostabu, kad Latvijoje gyventojų ne kiek daugiau kaip prieš 60 metų — 2,5 milijono. Daug kas sunaikinta nepataisomai, pavyzdžiui didžiulės Vilniaus ir Rygos žydų bendruomenės, bet atkaklūs Pabaltijo valstiečiai ištvėrė. Vienas keistas lenkas, kuris žavėjosi lietuvių sugebėjimu šimtmečiais priešintis kolonizatoriams, įskaitant lenkus, kartą pavadino šią tautą “Europos indėnais” (raudonodžiais).
Šiandien, po 40 tarybinės valdžios metų, Pabaltijo tautas galima būtų pavadinti “Europos partizanais”. Ne todėl, kad jos aktyviai priešinasi Maskvai — tai daro tik nacionalistų mažuma, bet todėl, kad jų gyvenimas semiasi jėgų iš senų europietiškų šaknų, kurių niekada nežinojo Rusija. Tai akivaizdu kad ir aplankius didelį žvejų kooperatyvą netoli Talino. Pelnas čia naudojamas butų, mokyklų, ligoninių statybai, kaip ir kaimynystinėje Suomijoje, bet to niekad nesutiksi Rusijoje. Latvių aludariai gali pasiūlyti tokio savo gamybos alaus, kad ir vokietis kepurę nusiimtų. Vilniuje planuotojai suka galvas, kaip iš tarybinių standartinių statybinių medžiagų pastatyti šiuolaikinį, žmoniškų proporcijų miestą, nes jie neapsėsti slavų gigantomanijos. Maskvai čia glūdi kartu pavojus ir galimybė. Pavojus todėl, kad Pabaltijo tautos išsiugdys savo atskirumo ir pasipiktinimo jausmus rusais, kurie po karo užplūdo Estijos ir Latvijos miestus. Vienas iš trijų Estijos gyventojų dabar — slavas. Latviai tik vos-vos sudaro daugumą savo krašte. Jie neslepia savo nepasitenkinimo.
Bet dar griežtesnės nuotaikos Estijoje. Vienas gamyklos darbininkas Taline paklaustas apie savo kaimynus slavus, atsakė: “Rusija yra lyg didžiulė jūra — visas šiukšles išplauna į krantą”. Išgėręs savo alų, estas patraukė pečiais — “politika — ne mums”. Jis tik realistas. Net Lietuvoje, kur iš trijų su puse milijono gyventojų du milijonai, sakoma, priklauso katalikų Bažnyčiai, kur tikintieji pamaldumu prilygsta lenkams, tarybinės valdžios galia neabejojama. Šalia saugumo ir kariuomenės yra dar Pabaltijo komunistų partijos su surusėjusiais vadovais ir neproporcingai dideliu slavų narių skaičiumi. Maskvos galimybė — panaudoti šį europietišką imperijos kraštą kaip užkrečiantį veiksmingumo, tvarkingumo ir dėmesio smulkmenoms pavyzdį. Tai savybės, kurias staiga pradėta vertinti kaip esmines tarybų šalies raidai, bet kuriomis rusai, labiau linkę į nerūpestingumą, retai kada besidomėjo. Tai pastebi net ir atsitiktinis žmogus, apsilankęs Pabaltijy. Tai patvirtina ir oficiali statistika. Pavyzdžiui, ūkius pabaltiečiai tvarko daug veiksmingiau negu jų kaimynai slavai. Bet koks tarybinis pilietis patvirtins, kad plataus vartojimo prekių kokybė Pabaltijy viršija vidutinę. Tarybinė vyriausybė bandė išnaudoti pabaltiečių savybes, leisdama keletą socialinių ir ekonominių eksperimentų. Tačiau nors galimybės “persodinti” pabaltietiškas dorybes gana abejotinos, nauja ekonominė padėtis gali bent netiesiogiai padėti sumažinti pabaltiečių baimę paskęsti Rusijos jūroje. Darbo jėgos šiandien trūksta visoje Tarybų Sąjungoje ir Pabaltijo valstybės ieško ne daugiau darbininkų, o aukštesnio darbo našumo. Vietinė valdžia kiek begalėdama suvaržė naujų gyventojų antplūdį į Rygą. Taigi, tarybinės ekonomikos sumoderninimas, atrodo, ateina į pagalbą iki šiol ištikusiems “Europos indėnams”, — baigia straipsnį Markas Frenklendas.
(Europos LF Bičiulis, 1985 vasario 16)
