LIETUVOS LAISVINIMO VEIKLA: KAIP YRA IR KAIP GALĖTŲ BŪTI

ALGIMANTAS S. GEČYS

Tautos pavergimui užsitęsiant ilgiau negu ir didžiausi pesimistai yra galvoję, daugėja pavojai kovoje už laisvę palūžti. Šie pavojai tyko tiek mūsų tautą, per 40 metų pavergtą, tiek ir mus pačius. Žvelgdami į kenčiančią tautą, matome ją okupanto varginamą ir prievartaujamą, bet gyvą ir laisvės betrokstančią. Didžiuojamės tautos noru visais būdais bei priemonėmis siekti laisvės.

Algimantas S. Gečys

Tautai kovojant už išlikimą, mums, išeiviams, yra uždėta pareiga tautai padėti vedant kovą už jos teisę savarankiškai tvarkytis savo valstybėje. Šis tautai valstybingumo siekimas yra priežastis ir šios politinės konferencijos, kurioje jau antra diena klausimus intensyviai svarstome.

Man duota tema “Lietuvos laisvinimo veikla: kaip yra ir kaip galėtų būti” yra nepaprastai plati. Ją vienoje ar kitoje formoje esate svarstę ankstyvesniuose Kalifornijos studijų savaitgaliuose, daug pasisakoma mūsų spaudoje. Šia tema kalbėdami tačiau laiko neeikvojame. Siūlau peržvelgti laisvinimo klausimus gyvai svarstančio Į Laisvę prieš 20, 10 ar 5 metus išleistus numerius ir pastebėsite, kad laisvinimo srityje darome progresą, kad kai kurie iškelti pasiūlymai yra buvę įgyvendinti, kad visumoje laisvinimo veiklos balansas tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje yra pozityvus skaičius ir žymėtinas pliusu.

Temą žadu vystyti ją kiek apribojęs, ją įdėdamas į sumažintus rėmus. Pirma, neliesiu Lietuvoje vykstančios laisvinimo veiklos, nors ten ir esama pagrindinio kovos lauko. Tai veiklai analizuoti dar neturime užtenkamai duomenų ir iš saulėtos Kalifornijos pavergtiems tautiečiams duoti veiklos receptus iš mūsų pusės būtų perdėtas pasikliovimas savimi. Antra, ribosiuos laisvinimo veikla vykdoma iš JAV-ių, nes ją gerai pažįstu. Trečia, laiko taupymo sumetimais, prileisiu, kad šiandieninė auditorija yra neblogai susipažinusi su mūsų laisvinimo veiksnių struktūra, jų istorija, nuveiktais darbais ir esamomis tarpveiksninėmis įtampomis. Tikiuosi, kad Jūs, laiką taupant, būsite man atlaidūs už kai kurių išvadų staigesnį darymą, problemos iš esmės neišnagrinėjus ir faktų bibliografinėmis išnašomis neparėmus. Šiuo atveju drįstu jūsų prašyti, kad man, vienuolika metų vadovavusiam JAV LB-nės žinioje dirbamam laisvinimo darbui, nors mažą dalelytę ekspertizės paliestuose klausimuose pripažintumėt.

Iliuzinis optimizmas

Tie, kurie iš Lietuvos atvyksta Amerikoje gyvenančių giminių aplankyti ir atsilanko į mūsų Tautinių Šokių šventę Chicagoje, lengvai gali susidaryti nerealų gyvosios lietuvybės išeivijoje vaizdą. Yra būtina Amerikoje ilgėliau pabuvoti, kad pažinti tas problemas, su kuriomis susiduriame savose kolonijose puoselėdami savąją kultūrą, lituanistinį švietimą ir tradicijas.

Panašiu apibendrinintu iliuziniu ir nerealiu žvilgsniu galima vertinti ir išeivijoje vykdomą Lietuvos laisvinimo veiklą. Faktų tam nestokojame:    praėjus per 40 metų nuo Lietuvos pavergimo, JAV-ės aneksijos į Sov. Sąjungą nepripažįsta. Teisiniu požiūriu Lietuvos respublika tebeegzistuoja. Veikia pasiuntinybė Washingtone, konsulatai, ir mūsų atstovas kviečiamas dalyvauti diplomatams skirtose funkcijose. Diplomatinio atstovavimo tęstinumo problema esanti išspręsta, prez. J. Carteriui sutikus suteikti akreditavimą 1940 metais Lietuvos diplomatinėje tarnyboje netarnavusiems asmenims. Belieka Lietuvos atstovui Washingtone, diplomatijos šefui pritariant, paskirti asmenis būti Lietuvos diplomatais. Kuriam laikui taip pat yra pavykę išspręsti Lietuvos diplomatinę tarnybą varginusį finansinių kreditų rūpestį. Sėkmingai sprendžiasi ir pasiuntinybės Washingtone remonto klausimas dviem oponentams — Amerikos Lietuvių Tarybai ir JAV LB-nei — šiuo klausimu suradus bendrą kalbą.

JAV-bių valdinių įstaigų ir administracijos dėmesys Lietuvai ir lietuviams yra padidėjęs. Prieš kelerius metus, po ilgų memorandumų rašymo ir durų valstybės departamente varstymo, buvo gautas sutikimas į valdinius žemėlapius įtraukti pastabą, kad “JAV-bės nepripažįsta Estijos, Latvijos ir Lietuvos aneksijos į Sov. Sąjungą”. Pereitų metų pabaigoje JAV Geografo įstaiga tą pastabą iš žemėlapio kampo sutiko perkelti prie Pabaltijo valstybių teritorijos ir žemėlapiuose pradėti žymėti Pabaltijo valstybių sienas. Po 30 metų pertraukos, Madride vykusioje Europos Saugumo ir Kooperacijos konferencijoje Amerikos atstovas W. Zimmermann drąsiai kėlė smurtu įvykdytos Pabaltijo valstybių okupacijos klausimą ir reikalavo joms suteikti tautų apsisprendimo principo pritaikymą. Pereitų metų spalio mėnesį JAV delegatas Jungtinėse Tautose Carl Gershman vėl kėlė Pabaltijo valstybių okupacijos klausimą. Negalima taip pat neprisiminti ponios Carter JAV LB Tarybos sesijos proga Baltuosiuose Rūmuose suruošto priėmimo 250 lietuvių.

Rezoliucijų komiteto darbuotojų pamokyti išmokome prieiti ir prie JAV Kongreso atstovų. Kongrese paminima Vasario 16-sios ir Baisiojo Birželio sukaktys. Pereitais metais pavyko Kongrese sukurti ad hoc komitetą Pabaltijo valstybėms ir Ukrainai, kurio paskirtis yra pagreitinti Kongreso reagavimą į tas tautas liečiančius klausimus.

Svetimųjų informavimo srityje taip pat progresuojame. Veikia VLIKo, ALTo, LB informacinės tarnybos, informacijos centrai New Yorke ir Kalifornijoje, sėkmingai darbuojasi Lietuvos vyčiai. Baltic American Freedom League pastangomis angažuojami kitataučiai žurnalistai rašyti apie Lietuvą ir lietuvius.

Netrūksta išeivijai laisvinimo veiksnių ir organizacijų laisvinimo srityje pagelbėti. Šalia VLIKo, ALTo ir LB-nės savo duoklę Lietuvai atiduoti siekia Jaunimo Sąjunga, Lietuvos Laisvės Komitetas, Moterų Klubų Federacija, BATUNas, BAFL, lietuviai demokratai ir respublikonai, Lietuvos Vyčiai ir kt.

Tai optimistinis žvilgsnis. Deja, vien iš optimistinio taško Lietuvos laisvinimo veiklą vertindami, save apgaudinėjame. Toks žvilgsnis yra pavojingas, nes jis turi tendenciją padėtį apibendrinti, suprastinti, ir neleidžia mums pastebėti dūmų, iš kurių kilusi liepsna gali sunaikinti mūsų jėgomis per ilgus metus išvystytą laisvinimo veiklos procesą. Perdėtas optimizmas, aplenkdamas galimas ateities komplikacijas, turi tendenciją, mus užliūliuoti ir neatskleisti problemų, kurioms jau dabar turėtume skirti savo dėmesį.

Mažėjanti visuomeninė bazė

Laisvinimo veiklą iš arčiau analizuodami pastebime, kad visuomeninė bazė, kuria mūsų laisvinimo veiksniai remiasi, metams slenkant mažėja. Tai liudija kai kurių mūsų kolonijų išnykimas (Roselandas, Bridgeportas), drąstiškas laikraščių prenumeratorių mažėjimas, savaitraščio Keleivio užsidarymas, lietuviškų parapijų nykimas (Šv. Kryžiaus), mokinių skaičiaus mažėjimas lituanistinėse mokyklose, o taip pat ir lietuviško gyvenimo tempo, išsiskyrusio parengimų kolonijose gausa, smarkus sumažėjimas. Tikrų duomenų neturime, bet daug nesuklysime teigdami, kad gyvąja lietuvybe persisunkusios visuomenės didesnė pusė yra peržengusi 55 metų amžiaus slenkstį.

Kasdien susiduriame su lietuviškojo aktyvo ribotumo problema. Kalbame apie svarbą tą aktyvą didinti, jį tinkamai panaudoti, veiklos metodų patobulinimą, funkcijų apibrėžimą, senosios emigracijos kartos atžalų į lietuvišką veiklą atvedimą, tačiau nedaug ką konkretaus tuo klausimu darome. Liekame išsibarstę po gausybę organizacijų, skaitome susilpnėjusius laikraščius ir neskatiname juos susijungti, laviruojame tarp kelių laisvinimo veiksnių, nepastatydami sau klausimo: “O kaip bus su laisvinimo darbu po 10, 15 ar 20 metų?”.

Sąmoningai nusiteikusios lietuviškos visuomenės mažėjimas pradeda atsiliepti ir į laisvinimo srities veiklą. Ryškiausiai tai pastebima iš mažėjančių laisvinimo darbui surenkamų aukų. Nuo lietuviško gyvenimo atitolstanti jaunesnioji karta savo aukomis neužpildo spragos, kuri susidarė vyresniąjai kartai išeinant amžinybėn. Palyginamai dosniomis aukomis laisvę remiančią vyresniųjų generaciją stipriai yra palietusi infliacija, finansinis pajėgumas sumažėjęs perėjus prie ribotų pensininko pajamų. Jei kultūros ir švietimo sritys ankstyvesniame lygyje gali laikytis Lietuvių Fondo teikiamų finansinių transfūzijų dėka, tai laisvinimo darbe VLIKui, ALTui ir LB-nei tenka tenkintis mažėjančia laisvinimo darbui skirta bendra suma. Tiesa, šių trijų veiksnių tarpe aukų proporcija keičiasi, tačiau bendroji suma (šiuo metu apie ketvirtis milijono dolerių), paėmus dėmesin infliaciją ir dolerio perkamosios galios nukritimą, rodo tendenciją mažėti. Esame pastatyti prieš klausimą, ar mūsų veiksniai už 10 ar 20 metų pajėgs vykdyti bent pagrindinius laisvinimo srities uždavinius?

Konkretesnių žygių sukurti Lietuvių Fondo pavyzdžiu specialų fondą laisvinimo veiksniai iki šiol nėra padarę.

Lietuviško jaunimo išeivijoje politinio sąmoningumo ugdymas buvo ir tebėra per mažai efektyvus. Jaunimo Kongresas yra pastebėjęs, kad lietuvių jaunimas mažai domisi politine veikla. Gilesnis politinis sąmoningumas ne vien stiprintų Lietuvos laisvinimo pastangas, bet duotų pagrindus ateities kartoms perimti vadovavimą laisvinimo veiklai. Dėl jaunimo politinio sąmoningumo ribotumo kaltė skirtina lituanistinėms mokykloms per mažai akcentuojančioms politinį veiklos aspektą, ideologinėms jaunimo organizacijoms šią sritį apleidusioms, mūsų spaudai nesugebančiai įvertinti ir pavyzdžiu pastatyti sėkmingus jaunimo prasiveržimus. Kaltė tenka ir laisvinimo veiksniams, neišdrįstantiems jaunąjai kartai patikėti atsakomybę ir atiduoti kreditus.

Pasigendame laisvinimo veiksnių talkos, moralinės ir finansinės, paskiriems veikėjams ir organizacijoms. Tos talkos ypač pasigenda tie, kurie jaučia reikalą išeiti su Lietuvos byla į plačiąją amerikiečių visuomenę. Jūs, kaliforniečiai, tai patyrėte kurdami Rezoliucijų komitetą ir šiuo metu bandydami veiksnius sudominti amerikiečių profesionalų angažavimu talkinti laisvinimo veikloje idėja.

Santykių su kraštu klausimą dar išeivijai nėra pavykę išspręsti. Nors Clevelando rezoliuciją pakeitę White Plains veiksnių konferencijos nutarimai buvo neabejotinas progresas šio klausimo sprendime, santykių su kraštu klausimą sprendžiame taip, kaip okupantas nori — asmenų užpuldinėjimais spaudoje, jų diskreditavimu, šalinimu iš visuomeninio darbo. Kalta mūsų spauda, tačiau nemažiau kalti ir kai kurie veiksniai, pasirašytus nutarimus savo elgesiu ne kartą paneigę. Šiame klausime puikiu pavyzdžiu šviečia a. a. prof. Juozas Brazaitis prieš maždaug dvidešimtmetį paveikęs veiksnius ir spaudą — neduoti eigos per abejotinus šaltinius atėjusiai informacijai, kuria buvo inkriminuojamas tuometinis VLIKo pirmininkas. Bendravimo su kraštu klausimu geriausius patarimus, turbūt, yra suteikęs tremtinys poetas Adomas Mickevičius: “Turėk širdį, žvelk į širdį!” ir filosofas §pinoza posakiu: “Nereikia teist, bet suprast, mėgint suprast”.

Kritiškai tenka vertinti ir apgailestauti laisvinimo veiksnių nepajėgumą užmegzti ryšių su Lietuvos pogrindžiu. Kažkodėl Lietuvos rezistencija labiau pasitiki atokiau nuo veiksnių esančiais asmenimis. Tenka rausti, kad daugiau kaip dešimtmečiui praėjus nuo pogrindžio spaudos Lietuvoje reguliaraus pasirodymo, ji laisvąjį pasaulį pasiekia aplenkdama mūsų laisvinimo veiksnius. Parama Lietuvos rezistentams taip pat yra teikiama ne veiksnių ar jų įgaliotinių, bet privačių asmenų iš savos kišenės. O juk veiksnių pareiga būtų remti politinius kalinius ir jų šeimas, pogrindžiui parūpinti lėšas, magnetofonus, spausdinimo mašinas, rašomąją medžiagą ir t.t. Tinkamos Lietuvai literatūros parūpinimu taip pat rūpinasi daugumoje privatūs asmenys. Teigiamai reikia vertinti Pasaulio LB vykdomą persispausdinimą pogrindžio spaudos. Dalis šių brošiūrų dydžio leidinukų yra spausdinami su tikslu būti grąžinti atgal į Lietuvą.

Politinių kalinių gelbėjimo klausime mūsų veiksnių indėlis taip pat yra labai ribotas. Nepajėgiama išvystyti konkrečios, ištisos ir nuolatinės veiklos bei sukurti jiems ir jų šeimoms pagelbėti organizaciją, pasistengiama tik pavardes ir kalėjimų adresus spaudoje paskelbti ir tik retais atvejais bandoma į gelbėjimo akciją įtraukti plačiąją visuomenę. Šviesiu pavyzdžiu yra kun. K. Pugevičius, kuris politinių kalinių klausimą judina amerikiečių spaudoje, ir šioje srityje sugeba gauti talkos iš JAV katalikų hierarchijos, dvasiškių ir net žydų organizacijų. Vilčių šiame klausime teikia Amerikos Lietuvių Jaunimo Sąjunga, sėkmingai pasidarbavusi doc. Vyt. Skuodžio akcijoje. Gaila tačiau, kad sėkmingai padirbėjus, ilgesnį laiką ilsimasi.

Svetimtaučių informavimo srityje paskutinio dešimtmečio bėgyje buvo padarytas nemažas progresas. Iš Lietuvos ateinanti pogrindžio spauda sudarė galimybę operuoti faktine informacija. Tai palengvino įsiterpti į svetimųjų spaudą. Apie Lietuvą informuoti visi trys veiksniai išlaiko savo informacijos tarnybas. Medžiaga spaudai pateikiama gan gerai, nors ir neprofesionaliniame lygyje, tačiau rezultatai menkoki. Padeda turėti pažinčių amerikiečių spaudoje, kad užtikrinti siunčiamos informacijos išspausdinimą. O tokių pažinčių veiksniai mažai teturi. Šlubuoja ir svetimomis kalbomis išleistų knygų apie Lietuvą paskleidimas svetimųjų tarpe. Ne vienu atveju aplenkiamos didžiosios mokslo institucijos, į kurių bibliotekas veikalai turėtų patekti. Dar vis tebelaukiame mokslinių veikalų, nušviečiančių nacių okupacijos laikotarpį, kultūrinį genocidą, lietuvių padėtį Gudijoje, žydų — lietuvių santykius ir t.t.

Ekonomišku požiūriu veiksniams apsimokėtų bendrai finansuoti vieno informacijos centro išlaikymą. PLB-nė siūlė tokiu centru padaryti kun. K. Pugevičiaus vadovaujamą Lietuvių Informacijos Centrą New Yorke. Deja, VLIKui ir ALTai atsisakius, projektas negalėjo būti pilnai įgyvendintas. Yra būtina, kad nustatytas procentas veiksnių aukų forma surinktų pinigų eitų veikalų Lietuvos klausimu paruošimui ir išleidimui.

Vienintelė iš veiksnių, kuri tai reguliariai vykdo, yra Amerikos LB-nė.

Amerikos lietuvių ir Lietuvos interesų reprezentacijos klausimą mūsų veiksniai sprendžia gan gerai. Prie įtakingų pareigūnų prieiname neblogiau už gausesnes tautybes, nors ne visad norimų rezultatų pavyksta sulaukti. Praėjo tie laikai, kai veiksnių atstovai, Algirdo Landsbergio žodžiais tariant, pravirkdavo iš džiaugsmo partijos kandidatui suvalgius lietuvišką cepeliną. Kad nevisuomet gauname, ko prašome, yra natūralu, žinant, kad Amerikos užsienio politikos kursas išplaukia iš tam tikrų geopolitinių nusistatymų, kurie nėra palankūs Lietuvai ir bendrai Sov. Sąjungos rėmuose esančioms tautinėms mažumoms. Mūsų pareiga yra paveikti Amerikos užsienio politikos vadovus, kad jie atkreiptų dėmesį į tautybių klausimą Sov. Sąjungoje. Dėmesys turi būti kreipiamas ne vien tik iš moralinių pozicijų, bet ir dėl Amerikos savanaudinių sumetimų. To su vien informacijos centrais nepadarysime. Mums reikia, pasak dr. Aug. Idzelį (Į Laisvę 1981 m. rugsėjis) mokslinių židinių, kurie pajėgtų analizuoti įvykių eigą ir paruošti mokslines prognozes. Šiame reikale neapsieisime nepasitelkę įtakingų profesionalų tarpininkų, “public relations” specialistų, kad politikos formuluotojų nuomonę galėtume pakreipti Lietuvos klausimui palankia linkme. To siekia ir kaliforniečių iniciatyva suorganizuotas Baltic American Freedom League vienetas. Būtų gaila, jei dėl lėšų stokos šis užsimojimas nebūtų pilnai išbandytas.

Susumuojant aukščiau suminėtus teigimus, išvada būtų sekanti: Laisvinimo veiksniai stokoja į ateitį žvelgiančios planingos ir koordinuotos veiklos programos. Kiekvienam veiksniui, priklausant nuo jį remiančios visuomenės, veiksniai nėra linkę veiklą koordinuoti bei konsoliduoti, nes pasitraukimas iš kurio nors specifinio darbo lauko bus palaikytas jų silpnėjimo požymiu ir atsilieps į visuomenės teikiamos finansinės paramos dydį. Ar mažėjančios laisvinimo darbo lėšos turės kokią įtaką į veiksnių ar darbo sričių konsolidavimą, yra sunku pasakyti. Realiai žiūrint, reikia skaitytis su faktu, kad joks veiksnys nesusilikviduos. Kiekviena institucija turi nepaprastą ištvermingumą išlikti, nors kartais ir sustingusiame stovyje. Lietuvybei kenktume, tyčiomis griaudami, šmeiždami, iš vidaus skaldydami bet kurią instituciją, dirbančią konkretų politinį darbą. Laikas, institucijos vadovybės dinamiškumas ir visuomenės apdairumas nustatys, kuriam veiksniui bus lemta išlikti.

Veiksnių tarpusavio santykiai

Per ilgus metus laisvinimo veiksnių tarpe tebevyraujančios vidinės įtampos ir tarpusavio kovos yra paveikusios mūsų išeivijos nusistatymą veiksnių atžvilgiu. Tai atsiliepė į veiksnių finansinį rėmimą, jungimąsi į politinių sąjūdžių veiklą ir tiesioginį laisvinimo srities darbą. Iš kitos pusės, negalime paneigti, kad tarpveiksninė konkurencija neleido veiksniams aptingti. Tų kovų balansas tačiau vertintinas neigiamai. Tarpveiksniniai ginčai neleido išeivijai išugdyti mums būtinus autoritetus, nes jiems kylant, opozicija pasistengdavo juos su purvu apteplioti. Veiksniai savo santykiuose nepajėgė oponuoti, diskutuoti, į kompromisus eiti, kaip daroma demokratiškų tautų visuomenėse. Lengviau buvo pasirinkti pulti ne idėją, bet asmenį, jo šeimos narius, segioti zoologinius epitetus.

Liūdna konstatuoti, bet per paskutiniuosius kelerius metus mūsų nesutarimai yra perkeliami į svetimtaučių tarpą. Keletas pavyzdžių: Veiksnio atstovas valstybės departamento pareigūnui praneša, kad pasimatyme nedalyvaus, jei bus pakviestas LB-nės atstovas. Kitu atveju, Washing-tone atsidūręs Naujienų redaktorius skambina į Baltuosius Rūmus ir pareiškia nepasitenkinimą dėl Rimo Česonio įtraukimo į Madrido konferencijos visuomenės atstovų sudėtį. Lyg to neužtekti}, ALTos pirmininkas Dirvoje laišku redakcijai aiškina, kad Česonis neturėjo būti paskirtas. O turėjome džiaugtis sulaukę lietuvio paskyrimo! Neigiamoje šviesoje tenka statyti prieš kelis mėnesius ALTos panaudotą veto LB-nei įeiti į Jungtinį Amerikos Baltų Komitetą ir dviejų didžiųjų veiksnių spaudoje išėjimą prieš iniciatyvą organizuoti Baltic American Freedom League, pareiškimais, iškreipiant šio vieneto tikruosius tikslus. Kad tokie išpuoliai vyksta, kalta ir mūsų visuomenė, nes ji toleruoja neleistiną elgesį ir tautinį solidarumą ardančius asmenis nesudraudžia.

Tebesitęsiančią krizę laisvinimo veiksnių santykiuose atskleidžia faktas, kad VLIKas ir PLB-nė per paskutinius du ir pusę metų nėra suėję pasitarti laisvinimo veiklos klausimais. Trijų metų bėgyje ALTas atsisakė tvirtinti jos ir LB-nės atstovų Rochestery ir Detroite pasiektus susitarimus. Tenka apgailestauti, kad mūsų spauda dėl šių nesėkmių nesijaudina, lyg ir kitaip negalėtų būti. Veiksnių nesutarimų reikalu teisingai yra pasisakęs dr. Petras Kisielius:

“Veiksnių kova yra per aštri, per ilga, naudojanti neleistinas priemones, šmeižtus ir prasimanymus. Tokiai kovai mūsų tarpe vietos neturėtų būti. Deklaruokime vienybę įvairume, o strėlių smaigalius nukreipkime į okupantą”. (Į Laisvę, 1973 m. rugsėjis).

Problemos palietusios laisvinimo veiksnius

Temos vystymas verčia nors trumpai apžvelgti problemas, palietusias mūsų pagrindinius laisvinimo veiksnius VLIKą, ALTą, JAV LB-nę ir Amerikoje esančios Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovus. Užmerkti tam akis būtų netikslu, nes, veiksniams vidinius sunkumus išsprendus, palengvės tarpveiksninių santykių pataisymo galimybės.

VLIKas. VLIKe vyraujančios problemos kyla ne dėl to, kad nustojo savo pirmykštės paskirties, bet dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie laiko reikalavimų, pakeisti savo archajišką struktūrą. Kažin kodėl buvo prisirišta prie to, kas buvo tikslu 1943 metais ir atsisakyta išlaikyti gyvenimo raidos tempą, neatsilikti nuo gyvenimo. Užsilikusi VLIKo partinė sąranga neleidžia VLIKui atsijauninti, pritraukti jaunimą, po savo sparnu suburti pajėgiausius laisvinimo srities darbuotojus. Šiandieninis VLIKas pergyvena ir savitos veiklos bazės ieškojimo krizę, bandydamas įsiterpti tarp ALTo ir LB-nės. Būtų visiems geriau, jei VLIKas būtų šviesius asmenis apjungiantis senatas, nustatąs veiksniams ekspertiškai išdirbtas gaires, telkiąs ir analizuojąs gaunamą dokumentaciją, ją sutvarkytą pateikdamas veiksnių panaudojimui. Gal VLIKui ir vertėjo likti Europoje, kur labiau respektuojama tradicijos ir veiklos dirva žymiai platesnė?

Nepasitarnavo VLIKui ir jo tarybos perkėlimas iš New Yorko į Čikagą, kad sudarytų palankų užnugarį naujam pirmininkui. Nors tuo opozicija ir buvo pritildyta, VLIKui nepavyko išvengti “reorgų” spaudimo ir jų įtakos. O norėtųsi VLIKą matyti prideramoje aukštumoje, vadovaujantį išeivijai ne iš Lietuvos atsivežtų kredencialų kėlimu, ne deklaracijomis, bet išmąstytais planais, nustatytomis gairėmis.

Amerikos Lietuvių Taryba.

Amerikos Lietuvių Tarybos aukso amžiumi tenka skaityti jo egzistencijos pirmąjį dvidešimtmetį. Tame laikotarpyje buvo išrūpinta okupacijos nepripažinimo užtikrinimas, sukurtas BALFas, pravesti Kersteno komisijos apklausinėjimai. Su šaltojo karo pabaiga pradėjo mažėti ir ALTos pajėgumas. Amžiaus naštai spaudžiant, per kelis dešimimečius pareigose esančius ALTos kūrėjus, nuovargis persidavė į organizacijos gajumą. Norint veiklos monopolį išlaikyti savo rankose, ALTo vadovų pradėta stabdyti iš Amerikos lietuvių tarpo kylančią iniciatyvą (pvz., Rezoliucijų komiteto veiklą). Tremtiniams perėmus ALTos vadovavimą, susilpnėjo senosios emigracijos teikta parama.

ALTo veiksmingumą silpnina jo nepajėgumas atsiplėšti nuo Čikagoje kursuojančių visuomeninių “skersvėjų” ir įsivėlimas į perdėtą biurokratizmą. Enciklopedija biurokratizmą pažymi “kaip valdininkų valdžią, neprieinamą visuomenės kontrolei. . . atsakingą tik savo vyresnybei”. Biurokratizmo dėka ALTe yra valdžios centralizacija ir pastovumas. Biurokratija tačiau neigiamai paveikė ALTo santykius su savo skyriais, su visuomene dėl per didelio kišimosi į visus reikalus ir privačios iniciatyvos užgožimo. Taip pat ALTo veiksmingumui kenkia jo federacinė struktūra. Federacijoje individo balsas sumažėja ir privačiai iniciatyvai galimybių mažai tėra. Federaciniu pagrindu įeinančios organizacijos pirmoje vietoje dėmesį skiria savo problemoms, o tik vėliau ALTo reikalams. Problemos susikomplikuoja, esant ALTo sudėtyje mirštančioms organizacijoms, kurios nors prie konkrečios veiklos neprisideda, turimais balsais pajėgia atmesti būtinas reformas ir tarpveiksninius susitarimus. ALTo sudėtyje tačiau esama asmenų, linkusių eiti į kompromisus, siekiančių surasti kalbą su LB-ne, ALTą sugrąžinti į prideramą aukštumą. Ypač pozityviai veikia lietuviai respublikonai, vadovaują ALTos - LB santykių normalizavimo akcijai.

Kelia rūpesčio kursuojantieji gandai, kad ALTo kai kurie pareigūnai yra JAV-bių žvalgybos įtakoje. Vieša paslaptis, kad šaltojo karo metu kai kurie centro valdybos pareigūnai Amerikos žvalgybai dirbo. Abejoju, kad šiuo metu tokių būtų. Tačiau ar pajėgta visiškai atsipalaiduoti tos žvalgybos turėtos įtakos? Klausimus ir rūpestį kelia ALTos draudimas demonstrantams Kudirkos išdavimo sovietams atveju plakatuose kritikuoti JAV valdžią, užsikabinimas už Helsinkio akto “meškerės”, vengimas tvirtai angažuotis kovai su Teisingumo departamentu su sovietų pagalba ieškančių nacių kolaborantų. JAV-bės yra mūsų sąjungininkės prieš Lietuvos pavergėją, tačiau Lietuvių ir JAV-bių interesams retkarčiais susikryžiuojant, yra naudingiau su jokiom žvalgybos įstaigoms santykių neturėti.

JAV Lietuvių Bendruomenė.

JAV LB-nė laisvinimo srityje centrinių organų koordinuojamą veiklą pradėjo tik apie 1968 metus. Įsijungimas į laisvinimo darbą tebuvo formalizuotas 1971 metų pradžioje. Bendruomenė tad dar tėra naujokė šios srities veikloje ir jos gan impozantiškus laimėjimus yra būtina vertinti su atitinkamais rezervais. Ateitis parodys, ar LB-nei buvo lemta daugiau negu meteorui sušvisti, ar ji, kaip ir kiti veiksniai, bus paliesta stagnacijos, išsisėmimo, veikėjų užsisenėjimo postuose.

Vertinant LB-nės atsiekimus, yra taip pat svarbu atsiminti, kad LB-nė į laisvinimo sritį atėjo ALTo ir Rezoliucijų komiteto pramintais takais, užpildyti vakumą, kuris susidarė ALTui praradus iniciatyvą. LB-nės darbuotojų veiklą žymiai lengvino jos demokratiniais rinkimais pagrįsta struktūra, neturėjimas politinę veiklą varžančių tradicijų ir įstatų, galėjimas pradžioje savo veiklai pasirinkti specifines darbo sritis. Praėjus dešimtmečiui ir, susikūrus nusistovėjusias veiklos tradicijas bei apsidraudus įvairiais įstatais, pastebimas ir LB-nės biurokratėjimas, o su juo ir ankstyvesnio veržlumo sumažėjimas.

Nežiūrint sukeltos įtampos mūsų visuomenėje, LB-nės įsijungimą į laisvinimo srities veiklą tenka vertinti teigiamai. Veiksnių tarpe iššaukta konkurencija laisvinimo veiklą padarė gyvą, ieškančią naujų veiklos formų ir Lietuvai bičiulių. Spaudoje vykusios diskusijos dėl veiklos metodų, santykių palaikymo su JAV-bių valdinėmis įstaigomis, “Laisvės” radijo transliacijomis pasinaudojimo, ryšių palaikymo su amerikietiškų partijų vadovybėmis vertė visuomenę pagalvoti ir rinktis puses. LB-nei pavyko į laisvinimo darbą įjungti jaunus žmones, baigusius mokslus Amerikoje ir gerai susipažinusius su amerikietišku gyvenimu. Matydami ALTo problemas, LB-nės darbuotojai pasistengė veiklą decentralizuoti, dalį uždavinių pavesdami periferijose esantiems LB vienetams. Ir šiandien LB-nės Visuomeninių reikalų taryba yra daugiau veiklą koordinuojantis, o ne egzekutyvinis organas.

Nors LB-nei savo energinga veikla pavyko laimėti didesnę dalį lietuviškosios visuomenės, faktas yra, kad tradiciniai veiksniai, ALTas ir VLIKas šalininkų taip pat nestokoja. Ypač vyresniajai kartai, dešimtmečius laisvinimo srityje reiškęsi VLIKas ir ALTas, buvo artimesni. Be to, daugeliui vyresniųjų LB-nės veikėjų būta per staigiai esamą tvarką radikaliai keisti. Gal mažesnis veiklos tempas, lėtesnis senų mitų griovimas, būtų mažiau sukrėtęs mūsų lietuviškąją išeiviją? Dažnai manęs klausia, kodėl nepalaukėme, kol ALTas numirs? Atsakau V. Kudirkos eilėraščio posmu: “Kol, jaunas, o broli . .

Iš visų veiksnių, ateitis turėtų atrodyti šviesiausia LB-nei, nes jos gretose esama amžiumi jaunų visuomenininkų. Be problemų tačiau ir čia neapsieinama. Rūpestį kelia jaunimo paruošimas politinei veiklai, ypač kiek tai liečia lituanistinėse mokyklose susikrauto žinių bagažo papildymą. Naujai ateinančių lietuvių kalbos žinojimas dažnai yra minimalus ir, nors puikiai sugebama anglų kalboje išsireikšti ir klausimą diskutuoti, pranešimą ar straipsnį rašyti mūsų spaudai jau dažnai tenka šauktis kitų pagalbos. Žymiai geriau su iš Jaunimo sąjungos ateinančiais laisvinimo srities darbuotojais, nes šie yra politiniame darbe daugiau patyrę ir lietuvių kalbą geriau moka. Yra būtina stiprinti mūsų jaunimo lituanistinį ir politinį švietimą. Tam lituanistinė mokykla ir jaunimo organizacijos turėtų glaudžiau koordinuoti auklėjimo programas.

Lietuvos Diplomatinė Tarnyba.

Lietuvos diplomatams JAV-se, nežiūrint arti 20 metų visuomenę drumstusio šefystės klausimo, visumoje yra pavykę išlaikyti išeivijos pagarbą ir pasitikėjimą. Diplomatai, su mažomis išimtimis, sugebėjo išlaviruoti tarp besiginčijančių laisvinimo veiksnių. Savo ruožtu, mūsų visuomenė diplomatams buvo atlaidi, nes jie buvo nepriklausomos Lietuvos simboliai. Žinota, kad jiems iškeliavus amžinybėn, Lietuvos valstybingumas nukentės, nes nebus kas užima jų vietas. Laisvinimo veiksniams taip pat buvo svarbu neužsitraukti diplomatų rūstybę, turėti juos, jei ne pilnai savo, tai nors ne oponentų pusėje.

Istorijai teks įvertinti, ar diplomatų atžvilgiu veiksnių ir visuomenės rodytas visapusiškas nuolankumas buvo Lietuvos reikalui naudingas. Esu nuomonės, kad iš diplomatų, kaip iš politiniu požiūriu stiprių ir dargi apmokamų Lietuvos valstybės pareigūnų, turėjome teisę gauti daugiau kaip sėkmingą reprezentavimą. Pirma, jie savo turimu autoritetu turėjo būti mūsų veiksnių tarpe kilusių nesutarimų lygintojai. Antra, jie turėjo būti daugiau matomi Amerikos moksliniame ir visuomeniniame gyvenime savo dalyvavimu, mokslinėmis studijomis, spaudoje paskelbtais straipsniais ir laiškais redakcijoms. Trečia, jie turėjo turėti diplomatinės ir pilietinės drąsos valstybės departamente, o jei tas nepadėtų, spaudoje iškelti dviveidės JAV-ių politikos Pabaltijo valstybių atžvilgiu buvimą. Pirminio protesto pareiškimas dėl Pabaltijo valstybių pašalinimo iš valstybinių žemėlapių, dėl JAV konsulų bičiuliavimosi su tariamais “Tarybų Lietuvos užsienio reikalų ministe-riais”, dėl JAV Tesisingumo departamento Vilniuje priiminėjimų sovietų sufabrikuotų liudijimų prieš lietuvius JAV-se turėtų būti Lietuvos atstovo pareiga. JAV-bių mums deklaruojamas okupacijos nepripažinimas negali būti dviveidis. Kiek tai liečia reziduojančių diplomatų varžymus, noriu pastebėti, kad Estiją JAV-se atstovaujančio gen. konsulo E. Jaakson laiškus gan dažnai galime užtikti “New York Times” laikraštyje, o Latvijos atstovas dr. Spekke sugebėjo paskelbti visą eilę straipsnių ir išleisti mokslines knygas. Dr. P. Daužvardis taip pat savo duoklę informavimui Lietuvos klausimais su kaupu atidavė. Latvijos pasiuntinybė Washingtone tebeleidžia puikiai redaguojamą biuletenį, nušviečiantį padėtį Latvijoje, o mes tenkinamės mūsų spaudoje pateiktomis žinutėmis apie dalyvavimą diplomatiniuose priėmimuose.

Sunku pateisinti, kad daugiau kaip metams praslinkus nuo prez. J. Carterio administracijos sutikimo suteikti akreditaciją Lietuvos, Latvijos ir Estijos charge d’affaires paskirtiems diplomatams, neprisirengta šiuo JAV-bių palankumu pasinaudoti. Nei vienas asmuo iki šiol nėra akreditavimui pristatytas. Ko laukiama? Tai būta svarbiausio laimėjimo ir mūsų veiksnių bei visuomenės pareiga yra reikalauti skubaus diplomatų paskyrimo.

Džiaugiamės planuojamu Lietuvos Pasiuntinybės rūmų remontu, ir visuomenė skatintina jį finansiniai įgalinti. Norisi tikėtis, kad Amerikos lietuvių įneštas kapitalas bus teisiniais dokumentais apdraustas nuo galimų sovietų užmačių, jei kartais aneksijos nepripažinimo politikai būtų lemta keistis. Kokių norime Pasiuntinybės rūmų, sėkmingai pareiškė jau miręs Levas Prapuolenės “Į Laisvę” žurnalo skiltyse (1953 m.):

“Mūsų pasiuntinybių rūmai tremties sąlygomis neturi būti kažkoks nuo viso lietuvių gyvenimo izoliuotas gheto, bet kaip tiktai to gyvenimo judriausias židinys. Juk ne tam Lietuva milijonus išleido, kad šiandien kai kurių pasiuntinybių rūmai kiekvienam pašaliečiui akis badytų savo tuštuma, be gyvybės. Pasiuntinybių rūmai šiandien turėtų būti laisvojo pasaulio lietuvių gyviausieji akcijos centrai”.

Baigiamosios mintys

Dviem skirtingais žvilgsniais teko vertinti išeivijoje vykdomą Lietuvos laisvinimo veiklą. Atmečiau iliuzinį optimizmą, kaipo savyje slepiantį pavojų mums aptingti, ir tenkintis minimalia veikla. Iškėliau pagrindines šių dienų laisvinimo darbo problemas ir bandžiau analizuoti mūsų veiksnių vidinius sunkumus. Išeivija yra pastatyta prieš klausimą, ar ji yra pajėgi tas problemas spręsti, atlikti laisvinimo veiksnių ar bent jų specifinių uždavinių konsolidaciją, sustiprinti tautinį švietimą ir jaunimo politinį auklėjimą ir pritaikinti politinę veiklą laiko reikalavimams. Kitos išeities neturint — galime ir privalome. Sėkmė priklausys nuo mūsų sugebėjimo remtis gyvąja dabartim, sukūrimo visuomeninės atmosferos    tarpveiksniniam bendravimui, atsisakymo defenzyvinio veiklos charakterio, baimės eksperimentuoti ir baimės jaunosioms kartoms patikėti politinio gyvenimo vairą. Kad būtume laisvinimo darbe sėkmingi, nėra būtina dirbtinu būdu veiksnius sujungti į vieną ar kurį nors esamą veiksnį likviduoti. Lietuviškoji išeivija šiuo metu yra per daug blaškoma įvairių nusistatymų, per daug poliarizuota, kad vienam kuriam dabartiniam veiksniui suteiktų absoliutų mandatą vadovauti laisvinimo srities veiklai ar pritartų naujo veiksnio sutvėrimui. Tad, bet koks sprendimas privalo remtis mūsų veiksnių gera valia ir savo tarpe susitarimu. Veiksnių susitarimas yra įmanomas, jei plačioji mūsų visuomenė ir atsakomybės jausmą nepraradusi mūsų spauda, to intensyviai sieks.

Turiu jūsų atsiprašyti, kad aplenksiu antrąją temos dalį “...kaip galėtų būti”. Aplenkiu, nes tai būtų grynai utopinis pasivaikščiojimas laisvinimo srities pievose, prašmatnios laisvinimo pilaitės statyba. Amerikiečiai tai pavadintų “Alice in wonderland approach”. Šiandien aš tegaliu jums pasiūlyti vieną išeitį — atremontuoti mūsų turimą laisvinimo namelį (kuris būtų patogus gyventi, jei dūmai negraužtų akių), sugrąžinti sutariančius laisvinimo šeimos narius prie vieno stalo, leidžiant kiekvienam likti individu ir tikint, kad aukštasis tikslas — laisvė Lietuvai — sugrąžins tarpusavį pasitikėjimą ir sugyvenimą. Mano receptas tam yra sekantis:

1.    Pasaulio LB-nė imasi iniciatyvos surasti įtakingus neutralius asmenis, kurie tarpininkautų sušaukti visų laisvinimo veiksnių konferenciją tarpusavio santykių suderinimui. Šioje konferencijoje nebūtų liečiama veiksnių kompetencijos ribų ir finansų kėlimo klausimai, bet būtų paruoštas ilgalaikis Lietuvos laisvinimo darbo planas ir įsipareigojama specifinius darbus atlikti. Konferencijai turėtų būti gerai pasiruošta, įvairiais klausimais pasisakyti kviečiant ekspertus. Visuomenėje turėtų būti pasistengta sudaryti nuotaikas, kurios persiduotų į veiksnius ir jiems neleistų ignoruoti visuomenės valios.

2.    Laisvinimo veiksnių konferencija sukuria nuolatinę politinę komisiją planams detalizuoti, visuomenei įtikinti planų prasmingumu, ryšiams su pogrindžiu megzti ir informacijai Lietuvos reikalu telkti. Komisijos finansinį užnugarį sudaro veiksnių metinės kontribucijos. Komisijai rotaciniu būdu nustatytą terminą vadovauja laisvinimo veiksnių paskirtas atstovas. Komisija samdo profesionalą reikalų vedėją, kuris yra atsakingas už profesinio štabo veiklą. Principiniais klausimais nutarimai komisijoje yra daromi vienbalsiai juos priėmus. (Tenka pastebėti, kad tokios komisijos pavyzdžių turime.

Washingtone panašiomis gairėmis veikia Jungtinė Baltų Amerikiečių Taryba).

3.    Laikui pribrendus, laisvinimo veiksniai politinei komisijai paveda savo kai kuriuos iki šiol vykdytus uždavinius — rūpinimąsi politiniais kaliniais, informacijos tarnybas, leidinių platinimą, archyvinės medžiagos saugojimą, Lietuvos atstovavimą politinėse konferencijose, rūpinimąsi “research grants” gavimu ir t.t.

4.    Veiksnių susitarimu yra steigiamas fondas laisvinimo veiklai remti. Fondo palūkanos naudojamos išimtinai tik politinės komisijos darbo finansavimui, leidinių apie Lietuvą leidimui, profesionalų talkininkų angažavimui, pogrindžio rėmimui.

Siūlomo naujojo organo stiprybė yra ta, kad jis nepaneigia nei vieno veiksnio egzistencijos, tenkinasi atlikimu tik visų veiksnių sutarimu jam patikėtų funkcijų, nepaneigia veiksniams reprezentacinių funkcijų valdžios įstaigose ir sudaro galimybę veiksnių tarpusavio bendradarbiavimui bei pasidalinimui informacija. Svarbiausia, kreditas už politinės komisijos atliktus darbus atitenka visiems laisvinimo veiksniams.

Lietuvos išlaisvinimą lems ne išeivija, bet krašte pasilikusi tauta. Mūsų pareiga jiems pagelbėti, laisvajam pasauliui perduoti jų laisvės šauksmą. Išeivijos jėgų telkimas Lietuvos reikalui bus efektyvus, jei laisvinimo veiksniai turės tiek politinį, tiek moralinį autoritetą. Politinis autoritetas jungia visuomenę tikslui atsiekti, moralinis — palaiko lietuvio meilę lietuviui. Dėl Lietuvos ir savo vidinės laimės bendromis jėgomis tuos veiksnių autoritetus atstatykime. Laikas yra pribrendęs uoliau ieškoti jungčių tarp senimo ir jaunimo, tarp senosios išeivijos ir tremtinių, tarp išeivijos ir Lietuvos. Dievas mums tepadeda!