VĖLIAVNEŠIO GELBĖJIMAS
Kazys Škirpa
Vienas iš kilniųjų įsipareigojimų, kuriuos užsidėdavo kiekvienas įsirikiuojąs į LAF kovotojų eiles, buvo pasižadėjimas “branginti vienminčio garbę ir reikalui esant teikti jam reikalingą pagalbą”. Šis įsipareigojimas juo labiau saistė LAF vadus, taigi, ir mane patį. Todėl kai mane pasiekė žinia iš Tėvynės apie Leono Prapuolenio areštą ir deportavimą į Vokietiją nežinia kokiam likimui, prieš mane atsistojo nelengvas klausimas, būtent — kaip galėčiau padėti šiam mūsų tautos laisvės kovotojui išsigelbėti iš jį ištikusios nelaimės. Juk tai buvo mūsų sukilimo vėliavnešys!
Deja, tuojau pat dar negalėjau imtis jokių konkrečių Leono gelbėjimo žygių. Pirma, man nebuvo žinoma, kur jį gestapas buvo nugrūdęs: į kalėjimą ar vieną iš nacių kacetų. Antra, mano paties padėtis po pasipriešinimo kovos, siekiant apginti Laikinosios vyriausybės išsilaikymą, ir ryšium su ta kova išsivysčiusia užsienyje antinaciška spaudos ir radijo propaganda, buvo pasidariusi labai nebetikra. Kad įtampa ir nacių įkaitimas prieš mane atslūgtų, pasijutau priverstas kuriam laikui pasitraukti iš Berlyno į Bavarijos kalnus lyg poilsio. Kaip mano padėtis buvo pasidariusi nebesaugi, pasako šis atsitikimas: kai prieš išvykdamas buvau užėjęs į vokiečių saugumo policijos įstaigą pasitikrinti, ar jos išleistas patvarkymas Baltijos kraštų pabėgėliams iš Berlyno niekur be leidimo neišvykti kartais nesaisto ir manęs, kalbėjęs su manimi svetimšalių skyriaus viršininkas dr. Geissler prasitarė: “Sie handeln klug” (Jūs elgiatės išmintingai).
Iš Berlyno pasitraukiau 1941 m. spalio 10 d., galvodamas po kokio mėnesio vėl atvažiuoti. Tikėjausi, kad per tą laiką padėtis bus atslūgusi ir aš galėsiu imtis reikalingų žygių išsiaiškinti, kur Leonas buvo nugrūstas ir stengtis, kaip tik galima, jį gelbėti. Deja, kai lapkričio gale atvykau, susidūriau su nauja kliūtimi. Paaiškėjo, kad rugsėjo 20 dienos LAF memorandumas buvo kažkieno perduotas į Londoną ir plačiai anglų radijo iškomentuotas prieš hitlerinę Vokietiją. Dėl to vokiečių saugumo policija buvo labai susierzinusi ir iškvotė eilę Berlyne gyvenusių lietuvių, stengdamasi surasti kaltininkus.
Tokiose aplinkybėse aš, savaime suprantama, Leono gelbėjimo reikalu nieko daryti nebegalėjau. Memorandumo paleidimas per anglų radiją buvo neatsakingas žaidimas Prapuolenio likimu. Kad bent kokiu žygiu jo reikalu pats nepasipirščiau gestapui patardyti ir mane, nusprendžiau grįžti į Garmisch-Partenkirchen, kur laikinai buvau apsigyvenęs su šeima ir stebėjau iš tolėliau, kaip naciams toliau seksis karas, nuo kurio parėjo eventualus susidarymas naujų aplinkybių Lietuvos suverenumui atkurti.
Netrukus, grįžus į Garmisch, pasiekė mane žinia, jog Prapuolenis tapo gruodžio 5 izoliuotas Dachau koncentracijos stovykloje, Muencheno rajone, taigi, netoli mano lūkuriavimo vietos. Laiko nebegaišdamas, gruodžio 28 pasiunčiau jo paleidimo reikalu stipriai motyvuotą prašymą vokiečių Karo vadovybės viršininkui feldmaršalui Keiteliui, o nuorašą Reicho kanceliarijos šefui ministeriui dr. Lammersui, kad teiktųsi atkreipti paties Hitlerio dėmesį į mano intervenciją Prapuolenio paleidimo reikalu. Tai nebuvo eilinis reikalas, ir man gerai buvo žinoma, jog teks susidurti su dideliais sunkumais, kuriuos gal pavyktų nugalėti tik tada, jei Keitelis ir Lammersas, kuriuos pats gerai asmeniškai pažinau iš seniau, priimtų mano prašymą deramai palankiai.
Jiems kiek galima palankiau nuteikti man rūpėjusiu reikalu, stengiausi buvusią LAF veiklą nušviesti minėtoms Reicho viršūnėms kaip vokiečiams draugiškiausią, nežiūrint, kad buvo siekiama pirmoje vietoje Lietuvos, o ne svetimo intereso. Net patį LAF-to rugsėjo 20 memorandumą, dėl kurio L. Prapuolenis buvo vokiečių generalkomisaro von Rentelno įsakymu areštuotas ir ištremtas į Dachau kacetą, mėginau pristatyti kaip paprastą apgailėtiną nesusipratimą, nežiūrint to, kad iš esmės jis reiškė LAF sąmoningą apsisprendimą pasukti į naują pogrindžio pasipriešinimo veiklą prieš naują krašto okupantą.
Šio diplomatinio machiavelizmo fone perdėtai, bet sąmoningai užakcentavau L. Prapuolenio nuopelnus kovoje prieš bendrą Lietuvos ir Vokietijos komunistinį priešą, kad pabaigoje galėčiau maršalą Keitelį ir ministerį Lammersą paprašyti . . . teiktis skubiai paveikti Reicho vyriausybę, kad peržiūrėtų Lietuvių Aktyvistų Fronto uždarymą ir kad jo štabo šefas L. Prapuolenis būtų nedelsiant paleistas iš koncentracijos stovyklos.
Išnaudodamas vokiečių karininkijos jautrumą garbės ir karinės etikos klausimams, rašto pabaigoje apeliavau šitaip:
“Aš pirmiausia bazojuosi ginklo draugyste (Waffenkameradschaft), kuri buvo susidariusi tarp lietuvių sukilėlių ir vokiečių karių didvyriškoje kovoje prieš bendrą priešą, draugyste, kuri stovi aukščiau bet kokių formalumų. Antra, savo žygiui jaučiuosi padrąsintas įsitikinimo, jog aukštas garbės ir riteriškumo supratimas vokiečių kariuose, ką aš per savo 10 metų tarnybos kaip Lietuvos karo attaché Vokietijoje gerai pažįstu ir giliai vertinu — turėtų paakinti Wehr-machto Vyriausiąją vadovybę neapleisti buvusių lietuvių draugų ir kad ji neliks pasyvi akyvaizdoje jų narsųjį vadą ištikusio kankinio kelio”.
Gruodžio 28 žygis nebuvo šūvis pro šalį, bet padarė reikiamą poveikį Reicho viršūnėms. Dėka to Prapuolenis buvo iš Dachau kaceto paleistas. Bet tai įvyko dar ne tuojau: iki to dar buvo likęs kelių mėnesių laukimo etapas, kuris buvo suvedęs mane į dar ne vieną aštrų konfliktą su vokiečių saugumo policija.
Nesitikėdamas susilaukti greito atsakymo, aš ir pats neforsavau reikalo, bet daviau vokiečių įstaigoms kelias savaites laiko tarpusaviam išsiaiškinimui ir sprendimui. Bet klausimui nusidelsus, 1942 m. sausio pabaigoje nusprendžiau dar kartą nuvykti į Berlyną, priedanga atnaujinti prašymą leidimui nuvykti aplankyti savo artimuosius vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Ankstyvesnius mano tuo reikalu prašymus gestapas buvo sukliudęs, nors eiliniams lietuviams jau davinėjo leidimus nuvykti su reikalais į Lietuvą ar iš ten į Vokietiją. Tik ne man, Lietuvos pasiuntiniui.
Atvykęs keliom dienom į Berlyną, sausio 27 pirmiausia užėjau į OKW, kur turėjau pasikalbėjimą su gen. štabo pulk. Stolze, Karinio saugumo skyriaus viršininko pavaduotoju, manydamas, kad mano raštas L. Prapuolenio reikalu turėjo patekti į tą skyrių. Bet paaiškėjo, jog pulk. Stolze jo nebuvo matęs. Matyt, jį maršalas Keitei buvo sulaikęs pas save arba nukreipęs kur kitur. Pulk. Stolzei įteikiau rašto nuorašą, kad galėtų tarti už Prapuolenį gerą žodį ir nuo savęs. Ta proga pulk. Stolze prasitarė, jog vykstą pasitarimai dėl eventualaus politikos Baltijos kraštų atžvilgiu pakeitimo ir patarė man atnaujinti kontaktus su dr. P. Kleistu. Man suabejojus, ar Kleist norės su manim kalbėtis, pulk. Stolze maloniai pažadėjo tuo pasirūpinti pats.
Grįžęs vakare į viešbutį, kuriame buvau apsistojęs, savo kambaryje ant stalo radau kortelę, kurioje parašyta, kad man skambinęs dr. Kleist. Kitą dieną telefonu susisiekiau su pačiu Kleistu. Jis pakvietė mane su juo papietauti sausio 30 “Horcher” restorane Martin Luther gatvėje. Tai buvo ženklas, jog dr. Kleist norėjo mudviejų santykius atitaisyti. Mat jie buvo kiek pagedę dėl gen. St. Baštikio suviliojimo skristi į Kauną be mano sutikimo, kaip Laikinosios vyriausybės pirmininko.
Apie tai, kaip dr. Kleist mane pavaišino ir apie ką galėjome išsikalbėti, papasakosiu kiek vėliau. Pirma noriu įterpti dar štai ką:
Sausio 28 buvau susisiekęs telefonu su Berlyno policijos vadovybe (Polizeipraesidium) patirti, kokioje padėtyje yra mano prašymas gauti leidimą nuvykti Lietuvon aplankyti mano artimuosius. Pažadėjo duoti atsakymą sekančią dieną. Neatrodė, kad jis galėtų būti blogas. Bet kad gestapas reikalo nesukliudytų ir šį kartą, užėjau į Reicho vyriausią saugumo valdybą (Reichssicherheitshauptamt) pas dr. Geisslerį, kuris buvo perėmęs svetimšalių skyrių iš dr. Legato. Norėjau pats pasiteirauti, ką saugumas turi prieš mane, kad net du kartus sukliudė man gauti leidimą nuvykti į Lietuvą aplankyti artimiausių giminių, su kuriais jau kelinti metai nebuvau matęsis. Dr. Geissler į tai atsakė, jog saugumas prieš mane, kaip asmenį, nieko neturįs. Net prasitarė, jog jam žinoma, kad Užsienio reikalų ministerija tebelaikanti mane persona grata. Tęsdamas savo paaiškinimą, dr. Geissler betgi pasakė, jog sunkumai leidimui nuvykti į Lietuvą pareiną nuo politikos, būtent, aukštesnių institucijų nusistatymo Lietuvos atžvilgiu. Jei, esą, nuvykęs ten aš jokia politika ir neužsiimčiau, tai pats mano pasirodymas Lietuvoje, kaip politiškai eksponuoto žmogaus, jau būtų politinis aktas. Tai esą galėtų sukelti krašte įvairių politinių spėliojimų bei atgarsių, kurie vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje nepageidaujami.
Buvo įdomu patirti iš dr. Geisslerio patvirtinimą, kad tebebuvau vokiečių laikomas persona grata, nežiūrint, kad turėjau gana aštrų konfliktą su Reichu, siekdamas apginti Lietuvos Laikinosios vyriausybės išsilaikymą, ir net buvau izoliuotas naminiu areštu daugiau kaip 3 savaites, kad sukliudytų man nuvykti į Tėvynę perimti naujosios vyriausybės ministerio pirmininko pareigų.
“Horcher” restoranas, kur dr. Kleistas pakvietė mane pietums, buvo Berlyne žinomas kaip tikras smagurių restoranas, mėgiamas ir vokiečių valdžios viršūnių ir diplomatinio korpuso narių. Savaime suprantama, atitinkamos buvo ir kainos už valgį ir gėrimus. Nors tebuvome dviese, dr. Kleistui pietūs atsėjo ar ne arti 100 markių.
Man tai sudarė puikią progą iškelti Leono Prapuolenio paleidimo iš Dachau klausimą. Nė kiek nesiginčydamas, dr. Kleist pažadėjo imtis iš savo pusės reikalingų žygių, kad Prapuolenis būtų paleistas. Tegalėjau dr. Kleistui tik nuoširdžiai padėkoti, nes tuo metu tai buvo pats svarbiausias reikalas, dėl kurio buvau padaręs jau antrą kelionę iš Garmischo į Berlyną. Tai vyko tuo metu, kai jau aiškėjo, jog karo deivė ima rodyti kaprizų hitleriniam Reichui — kai vokiečių karinės pajėgos dėl pragariškai šaltos 1941-42 metų žiemos įstrigo prie Maskvos ir darosi sunku numatyti tolimesnį karo operacijų vystymąsi . . .
Prileidu, kad dr. Kleistui rūpėjo ne tiek mano iškeltas Prapuolenio paleidimo klausimas, o visai kas kita. Mano ir ypatingai nė nekvočiamas, dr. Kleist pareiškė, jog jis iš pat pradžios nepritaręs Reicho politikos Rytuose linijai ir buvęs už tai, kad, skelbiant Rusijai karą, reikėję pažadėti Sovietų pavergtoms tautoms išlaisvinimą, tuo patraukiant jas dėtis su Vokietija bendram bolševikiniam priešui nugalėti, o ne tas žemes (neišskiriant nė pačių rusų) tik okupuoti ir eksplotuoti Vokietijos karo reikalams. Padarius pradinę klaidą, viskas esą buvę pagadinta ir neaišku, kada ir kuo karas su Sovietų Rusija pasibaigsiąs. Jei, sakė Kleist, tokia klaida nebūtų buvusi padaryta, tai, jo nuomone, vokiečių armijos gal jau stovėtų prie Uralo kalnų.
Iš to galėjau pasidaryti išvadą, kuria linkme vyko diskusijos atitinkamose vokiečių politinėse institucijose, apie kurias buvo man prieš porą dienų prasitaręs pulk. Stolze. Deja, kai žiaurioji rusų žiema praėjo ir mili-tarinė situacija vokiečiams vėl kiek išsibalansavo, iš sakytų diskusijų, gal ką geresnio žadėjusių ir Lietuvai, teišdygo paprastas burbulas — vadinamoji “savivalda” (Selbstverwaltung), beveik nė kiek nesiskyrusi nuo pradžioje Lietuvai primestos vokiečių civilinės valdžios (Zivilverwaltung).
Praeityje padarytų klaidų aiškinimais dr. Kleist faktiškai patvirtino tai, ką kitais žodžiais jau man buvo aiškinęs jo pavaduotojas dr. Schuette 1941 m. liepos 14 d. Pasinaudodamas Kleisto atvirumu, panorėjau išaiškinti kitą man pačiam rūpėjusį klausimą, būtent, kodėl vokiečiai nesiskaitė su mūsų tautos Birželio 23 dienos sukilimo rezultatais, nežiūrint, kad tas sukilimas LAF buvo ruošiamas su vokiečių karo vadovybės pritarimu ir kad LAF vadovybė to sukilimo politinio tikslo nuo vokiečių karo vadovybės ne tik kad neslėpė, bet ne kartą buvo jį uždokumentavusi net raštuose.
Atsakydamas į tai, dr. Kleist aiškino, jog iš vokiečių karo vadovybės (OKW) pusės buvusi padaryta stambi klaida, kad LAF-tui pertoli užsiangažavo politikos srityje, prieš tai neužsitikrinusi aukščiausios Reicho politinės vadovybės, atseit, Hitlerio, pritarimo. Politinis planas Rytuose užimtiems kraštams galutinai buvęs priimtas vokiečių-rusų karui jau prasidėjus. Jis buvo išdėstytas vadinamoje “mėlynoje knygelėje” (Blaues Büchlein). Jo pagrindinė tezė buvo: pirma užimti Sovietų teritoriją ir viską eksplotuoti, nieko niekam nepažadant politikos plotmėje. Apie Baltijos kraštus joje buvo užsiminta tik vienu sakiniu: “Es ist nicht ausgeschlossen, dass von diesem Gesamtplan es notwendig wird, für die baltischen Länder einige Abweichungen zu machen”.
Priėmus tokį šablonišką planą, be to, faktiškai visai nesprendžiantį Lietuvos klausimo, mano susipratimas su OKW, dr. Kleisto pasakymu, buvęs apverstas aukštyn kojomis. Išėję taip, kad lietuvių tautos sukilimas padaręs Reichui didelės politinės žalos, nors militariniu požiūriu ir atnešęs didelės naudos. Politiniam požiūriui duotas pirmumas prieš militarinį. Iš čia, dr. Kleisto tvirtinimu, ir kilę man visi sunkumai po sukilimo, nors asmeniškai manęs vokiečiai nė kiek nekaltiną.
Kai dr. Kleist šitaip prie stiklo geriausio vyno per pietus ir prancūziško konjako, geriant kavą, atvirai kalbėjo, praeities nesusipratimai su juo tapo užtušuoti, tačiau nei jis, nei aš negalėjome nujausti, kokią staigmeną gestapas jau buvo paruošęs man dar tą pačią sausio 30 dieną. Ji buvo tokia: sugrįžęs į viešbutį, radau dr. Geisslerio pakvietimą dar tą pačią dieną popiet ateiti į jo įstaigą. Vos suspėjau atvykti paskirtą valandą. Dr. Geissler pareiškė man, jog jam iš aukščiau pavesta paprašyti mane palikti Berlyną ir grįžti į Garmisch-Partenkirchen ne vėliau, kaip vasario 1. Be to, pridėjo, jog iš Garmisch-Partenkirchen man nevalia niekur pasišalinti be atskiro leidimo, o jei daryčiau kokias ekskursijas, tai ne ilgiau, kaip 24 valandoms, skaitant kelionę ten ir atgal
Pasijutau, lyg kas man būtų staiga užpylęs šalto vandens ant galvos. Konstatavau, jog tai reiškia ištrėmimą, ir pareikalavau, kad pasakytų už ką? Dr. Geissler atsakė, jog ir jam nežinoma, už ką. Jam tebuvę pavesta tik tokį reikalavimą man perteikti. Dr. Geissler mėgino man pakisti raštelį pasirašyti, kad reikalavimas man įteiktas ir kad pasižadu uždėto man suvaržymo laikytis. Pasirašyti atsisakiau, paprašydamas Geisslerį patarti savo vyresnybei kalbamą reikalavimą atsiimti, kaip neteisėtą, nes kitaip jausiuos, kaip Lietuvos pasiuntinys, priverstas padaryti formalų aktą, kuris Reicho vyriausybei būtų labai nemalonus.
Po tokio iš mano pusės atsakymo, atrodė lyg bebuvo likę laukti mano arešto tuoj pat vietoje. Bet Geissler nedrįso to padaryti, matyt, nežinodamas, kaip pasielgti. Grįžęs į viešbutį, norėjau apie incidentą su saugumu tuojau pranešti pačiam dr. Kleistui. Jo vėlai nebesugriebdamas, apie įvykį pranešiau telefonu jo pavaduotojui dr. Schüttei. Padaręs ironišką išvadą, jog vokiečiuose, matyt, dešinioji ranka nebežino, ką daro kairioji, paprašiau dr. Schüttę, kad teiktųsi apie įvykį tuojau painformuoti šefą, dr. Kleistą, ir kad būtų imtasi skubių žygių apginti mane nuo gestapo savavaliavimo, kol incidentas dar nėra virtęs viešu konfliktu.
Dr. Schütte pažadėjo savo ir dr. Kleisto vardu, jog padarysią viską, ką tik galėsią, ir kad man duosią atsakymą vėliausiai iki vasario 2 dienos, kada buvau numatęs grįžti į Garmisch-Partenkirchen. Maždaug porą valandų prieš traukiniui išeinant, dr. Schütte, dar pagavęs mane telefonu, pranešė, jog buvę išsiaiškinta su dr. Geissleriu ir kad incidentą laikyčiau išsisprendusį taip:
1. Aš prašomas laikyti saugumo policijos reikalavimą palikti Berlyną iš vis neegzistavusį,
2. Mano judėjimo laisvė Garmische niekaip nevaržoma,
3. Pats laisvai galiu apsispręsti, kada grįžti iš Berlyno į Garmisch-Partenkirchen ir
4. Pageidaujama, kad palaikyčiau kurtuazinį kontaktą su vietiniu Landratu, kuriam prieš tai jau buvau padaręs vizitą, kai atsikėliau su šeima į Garmisch-Partenkirchen.
Toks atsakymas rodė, kad šį kartą politinis protas laimėjo prieš gestapinį užsispyrimą mane suterorizuoti. Buvau patenkintas tokiu dr. Kleisto ir dr. Schüttes draugišku patarnavimu, kas buvo ir jų pačių laimėjimas prieš visagalį gestapo. Užvis daugiau mane pradžiugino tai, kad dr. Schütte kartu pasakė man, kad iš Ministerijos Rytų kraštams pusės bus stengiamasi, kad L. Prapuolenis būtų iš koncentracijos stovyklos paleistas ir kad tikimasi, kad artimiausioje ateityje jis būsiąs laisvas. Galėjau grįžti į Garmisch-Partenkirchen gerai
nusiteikęs, nes tikslą, dėl kurio buvau atvykęs į Berlyną, pavyko atsiekti, nors tai atsėjo nervų įtempimo, gal net rizikos pasekti Leono pėdoms į Dachau arba kurį kitą nacių kacetą.
Tačiau nuo dr. Schüttes džiuginančios žinios iki L. Prapuolenio faktiško paleidimo iš Dachau buvo dar nemaža laiko distancija. Nesulaukdamas greito paleidimo, privačiu laišku priminiau tą opų reikalą dr. Schiittei. Po to dar panerimavus, balandžio 13 pagaliau susilaukiau raštiško pranešimo iš Ministerijos Rytų kraštams, datuoto balandžio 7, kuriame buvo pasakyta: “Dr. Prapuolenis turėtų būti artimiausiomis dienomis Mūnchene ir, matyti, apsigyvens artimiausiu laiku Pietų Vokietijoje. Tikiuosi, kad reikalas tuomi baigtas”. Raštas buvo pasirašytas p. Baumgartelio, kurs pavadavo į kariuomenę pašauktą dr. Schūttę.
Nors šis formalus pranešimas buvo ir kiek užmaskuoto turinio, bet iš jo buvo aišku, kad L. Prapuolenis iš kaceto tikrai paleidžiamas, jei tuo momentu faktiškai gal ir nebuvo paleistas.
Su gautuoju sakytos vokiečių ministerijos raštu portfelyje nusiskubinau į Mūncheną kontaktuoti ten veikusią gestapo apygardos vadovybę bei sužinoti, ar Leonas jau paleistas ir kur jis apgyvendintas. Tai irgi nebuvo paprasta. Teko apeiti eilę tos paslaptingos įstaigos pareigūnų, nustebusių, kad drįstu į juos tokiu reikalu kreiptis. Vienas jų atvirai, kuone grasinamai išsireiškė, jog savo kišimusi į saugumo policijos reikalus galiu ir pats atsidurti kacete. Tam akiplėšai atkirtau, jog remiuos oficialiu vokiečių ministerijos pranešimu ir kad saugumo policija negali nesiskaityti su pačios Reicho vyriausybės sprendimais. Pavyko pagaliau prasiveržti pas kažkokį aukštesnį tos įstaigos pareigūną, gal pas vieną jos viršininkų. Jis, su kažkuo susiskambinęs telefonu, pagaliau davė man L. Prapuolenio adresą: Hotel Schottenhammel, pačiame Münchene.
Viešbutyje Leono neradau, nes buvo išėjęs į miestą. Gal kokią valandą palaukiau, kol jis sugrįžo, ir susipažinau su juo pirmą kartą gyvenime: ne Tėvynėje Lietuvoje, bet svetimame krašte, gestapo paskirto jam viešbučio vestibiulyje. Slaptažodžių vartoti neteko, nes viens kito veidą jau buvome gerai pažinę iš bendros veiklos Tėvynės Lietuvos gelbėjimo kovoje, kaip tos pačios LAF rikiuotės vyrai: Leonas — su ginklu rankoje pačiame krašte, aš gi — Lietuvos diplomatinio vijurko rolėje Berlyne.
Kada per kelias mano išvykas iš Garmisch-Partenkirchen į Müncheną jau buvome su Leonu plačiai išsikalbėję apie viską, ką mudviem teko nuveikti po LAF vėliava ir patiems išgyventi, kai dėl Birželio 23 mūsų tautos sukilimo laimėjimo kilo aštrus konfliktas su Reichu, susilaukiau ir formalių feldmaršalo Keitelio ir ministerio dr. Lammerso pranešimų apie L. Prapuolenio išlaisvinimą. Štai šių svarbių raštų tekstai: (žiūr. 23 psl.)
Šių atsakymų pavėlavimą aiškinu tuo, kad feldmaršalas Keitei ir Reicho ministeris Lammers neskubėjo jų pasirašyti, kol neįsitikino, kad L. Prapuolenis buvo tikrai paleistas. Tas nudelsimas pasako, jog ir čia suminėtiems
GENERALFELDMARSCHAL KEITEL CHEF O. K. W.
Berlin, den 30 April, 1942
Seiner Excellenz
Herrn Oberst a. D. Gesandten Škirpa Sehr geeherter Herr Gesandter,
Die von mir auf Grund Ihres Schreibens vom 28. Dezember angeordneten Ermittlungen haben folgendes ergeben:
Prapuolenisist Ende September 1941 wegen seiner politischen Tätigkeit festgenommen und nach Deutschland in Haft übergeführt worden, da sein weiteres Verbleiben in Litauen aus allgemeinen politischen Erwägungen nicht für zweckmässig gehalten wurde.
Am 7.4.42 wurde Prapuolenis mit der Weisung freigelassen, sich sofort mit der Staatspolizeileitstelle München wegen der Zuweisung eines ständigen Wohnorts in Süddeutschland in Verbindung zu setzen.
Ich nehme an, dass mit dieser Lösung auch Ihre Wünsche wegen einer Berücksichtigung der Verdienste des Gennanten erfüllt sind.
Mit dem Ausdruck verzüglicher Hochachtung (ParaSas) Keitel
Berlin, den 16. Mai, 1942 Z. Zt. Führer-Hauptquartier
DER REICHMINISTER UND CHEF DER REICHKANZLEI Rk. 333 A
An Seine Excellenz
Herrn Oberst a. D. Gesandter Škirpa
Garmisch-Partenkirchen
Sehr geehrter Herr Gesandter,
Der in Ihrem Schreiben von 3. Januar ds. Jr. erörterten Angelegenheit bin ich seinerzeit sogleich nachgegangen. Ich darf annehmen, dass sie sich durch das Schreiben des Generalfeldmarschei Keitelan Sie vom 30. April 1942 erledigt hat.
Mit dem Ausdruck meiner Vorzüglichen
Hochachtung (Parašas) Dr. Lummers
labai aukštiems Reicho vadovybės asmenims, matyt, nelengvai davėsi palaužti Reicho saugumo policijos viršūnę, Himmlerį, kad mano prašymas iš Dachau paleisti Prapuolenį būtų patenkintas. Kaip žinoma, Himmleris laikėsi principo: kas pateko į kacetą, tas tegali būti iš jo išleistas tik per krematoriumą su dūmais į dangų.
Jaučiausi laimingas, kad man tada pavyko L. Prapuolenį nuo tokio likimo išgelbėti ir tuo būdu išsaugoti jo gyvybę tolimesnei kovai už Lietuvos nepriklausomybės idėją.
Deja, nežiūrint to, kad mano 1941 m. gruodžio 28 raštas buvo skirtas vien humaniškam žmogaus gelbėjimo tikslui, kuriame apibūdinau faktus ir suformulavau argumentus vien šiam tikslui atsiekti, o ne istorijai, sovietiniai Lietuvos okupantai ir jų išprievartaujami lietuviški rusų komunistų padlaižiai piktnaudžiauja sakytą mano apeliavimą į vokiečius L. Prapuolenio reikalu šmeižto propagandai prieš buvusią LAF veiklą, Lietuvos diplomatinio posto aktus Berlyne ir net prieš patį buvusį Dachau kaceto kankinį.
Nebūtų prasmės čia mokyti etikos supratimo tuos, kuriems yra svetimi elementarūs moralės principai ir kurie laiko kitų šmeižimą savo aukščiausia išmintimi. Tepažymėsiu iš savo pusės tik tiek, kad kovos aktai bei veikla, kuriais siekiama kilniųjų tautos laisvės idealų, sudedant už juos kraujo aukų, istorijos visada yra įvertinami kaip cause noble, tariant prancūzų terminologija. Šmeižto purvai ne tik atšoksta, bet dargi grįžta atgal tiems, kurie jais drabstosi, nes platieji tautos sluoksniai ima ir be jokios kontrpropagandos suprasti, kas yra tie tikrieji žmonių ir laisvės priešai ir krašto pavergėjai.
