1941 METŲ SUKILIMO PRASMĖS IEŠKOJIMAS DABARTYJE

Prisiminimai ir svarstymai

PETRAS KISIELIUS

1941 metų lietuvių tautos sukilimas Lietuvos sukilimų istorijoje yra pats paskutinis sukilimas, ir vis prieš tą patį okupantą — rusą. Mūsoji tauta paskutiniųjų 700 metų laikotarpyje ilgiau trukusių okupacijų iš kitų kaimynų kaip ir neturėjo, išskyrus trumpalaikes, praeinamas okupacijas švedų ir pasaulinių karų metu — vokiečių. Tik mūsų kraujo pačios stipriausios kilties — prūsų sukilimas buvo vykdytas prieš vakarų kaimyną ir, jam nepavykus, prūsai kaip tauta išnyko iš istorijos.

Tradicinis ir nuožmiausias mūsų tautos priešas — rusai. Vadinamas jis dar “tautų kalėjimu”. Su baime reikia prileisti, kad jis ateityje gali tapti “tautų kapinynu”, nors ir šiandien jau Rusija yra kapinynas keliolikos, o gal ir kelių dešimčių milijonų svetimų tautų žmonių. Tad ne vieną kartą lietuvių tauta bandė išsiveržti iš šio kalėjimo, nežiūrint, kas buvo to kalėjimo sargas: caras ar raudonoji komuna.

Laisvės gedulas veiduose ir širdyse

Visi buvusieji mūsų tautos sukilimai mums yra labai reikšmingi: tai pati kilniausia lietuvio ir jo tautos istorijos dalis, tai pats švenčiausias žmogaus ir jo genties idealas — laisvė, tai pats didingiausias ir brangiausias būdas šią laisvę išlaikyti ir susigrąžinti, už ją numirštant. “Baisi yra tauta”, kalba Vaižgantas apie savąją tautą, “kuri žudo savo vaikus...” Baisi, taip, ne sau, o priešui.

Istorija žino, kad ne visos tautos tą laisvę yra vienodai branginusios ir ją gynusios. Ir štai kodėl jos tapo trąša kitoms tautoms bei valstybėms.

Kalbame apie paskiausiąjį tautos sukilimą. Daugumas esame jo dalyviai. Ir prisiminimai taip gyvi atmintyje.

Štai, matau rusų tankus, ardančius Kauno Laisvės alėjos grindinį 1940 metų birželio 15 dieną.

— Laisvės alėjoje rusų tankai mindo Lietuvos, mano tautos, laisvę, — mąsčiau tuokart antro medicinos kurso studentas, stovėdamas ant šaligatvio ties Saugumo rūmais.

Laisvės gedulas veiduose ir širdyse!

Tai sukilimo preliudas, vykęs prieš 31 metus.

“Esi niekas”

Prasideda baisioji tautos naikinimo ir prievartavimo okupacija, siekianti pavergti žmogų, jo sielą ir protą tobuliausiais žmogaus naikinimo metodais, ketvirtį šimtmečio išbandytais pačioje Rusijoje. Į Lietuvą atskuba patys gabiausi Muravjovo įpėdiniai. Suėmimai, tardymai, kalėjimai, trėmimai dieną ir naktį. Neaplenkiama jokia profesija, jokia religija, joks luomas. Nevalia tikėti nei galvoti. Būti išmokslintam, išlavintam, daugiau pastebimam — vien nelaimė.

Suimtieji ir tardomieji bandomi užverbuoti šnipinėjimui draugų, mokytojų, bendradarbių, viršininkų, netgi savo šeimos narių. 1940 metų spalių mėnesį naktinių tardymų saugumo rūmuose metu man komunistinę tikrovę taip pristatė vienas iš tardytojų:

— Esi niekas! Esi dulkė! Jei mes norėsime, tai tave čia padėsime, o jei norėsime, tai kitur padėsime. Esi niekas!

Tas padėjimas “čia” ar “kitur” iš tikrųjų jiems ir priklausė.

Uždaromos visos organizacijos: politinės, ideologinės, kultūrinės, uždaromos studentų korporacijos; iš gatvių dingsta linksmos, įvairiaspalvės studentų ir gimnazistų kepuraitės.

Spontaniškai kyla pasipriešinimas

Ką veikia ir taria tauta?

Nereikėjo ilgai laukti, kad tautos laisvės gedulą ir neviltį imtų pakeisti blaivus padėties suvokimas ir savimi pasitikėjimo atgavimas ir kad organizacinę bei administracinę dispersiją pradėtų pakeisti instinktyvus ieškojimas vienminčio peties; gi prieš baimę, kuri pradžioje buvo paraližavusi akciją, tauta pastato apgalvotą ir išmintingą drąsą.

Pirmosiomis savaitėmis okupanto paraližuota tauta ima busti ir pratrinti akis. Atsiranda daugybė slaptų susibaudėlių būrelių, pasikrikštijusių įvairiausiais vardais, bet turinčių vieną ir tą patį tikslą: visokiais būdais kenkti okupantui ir priešintis. Tai mažos laisvės žvaigždutės, laisvės priešaušriuose tirštai nusagsčiusios tautos dangų. Tai busimieji sukilimo kariai. Šie slaptieji būreliai, laikui bėgant, daugėjo. Į juos rikiavosi įvairiausio išsilavinimo Lietuvos jaunimas, pradedant ūkininku, fabriko darbininku, gimnazistu, studentu, baigiant valdininku, mokytoju, profesoriumi, kunigu. Į šį rezistencinį darbą aktyviai įsijungė ir mūsų tautos dukros, daugiausia studentės ir gimnazistės.

Mažieji būreliai savo nuožiūra vykdė įvairius rezistencinius uždavinius, demonstruodami lietuvišką patriotizmą. Jie reiškėsi tautinės vėliavos iškėlimu tautinių švenčių metu, rinkimų farso boikotavimu, antisovietinių lapelių paruošimu ir platinimu, Stalino paveikslų naikinimu, “raudonųjų kampelių” griovimu, pagaliau ir kai kurių lietuvių kolaborantų sudraudimu bei likvidavimu.

Kraštas alsuoja karo laukimu

Šis spontaniškas periferijos organizavimasis buvo reikalingas vadų ir bendros vadovybės, nes visa tauta ėmė instinktyviai justi, kad jai teks visa jėga pajudėti prieš okupantą. Tad, jau 1940 metų spalio mėnesį įsisteigė vyriausioji krašto rezistencinė vadovybė, sutelkusi įvairių pasaulėžiūrų atstovus, ir, laikui bėgant, sėkmingai apjungė visus šiuos rezistencinius susigrupavimus, o vėliau sėkmingai įvykdė 1941 metų sukilimą Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) vardu. Rezistencijos sėkmingumui ir saugumui labai pravertė anų spontaniško pasipriešinimo būrelių buvimas, reiškęs tuo pačiu metu tam tikrą pogrindžio decentralizaciją. Šitoks susiorganizavimas darė okupantui sunkumų per periferiją susekti centrą.

Gerą psichologinę dirvą ruošti sukilimui teikė prasidėjusi įtampa tarp vokiečių ir rusų.

Nominalinę LAF vyriausią vadovybę sudarė pulk. K. Škirpa Berlyne. Ji palaikė ryšius su krašte veikiančia LAF vadovybe ir ją informavo. Ypatingai buvo svarbi sukilimą planavusiam Lietuvos pogrindžiui informacija, nusakanti artėjančio vokiečių - rusų karo pradžios laiką. Sukilimas turėjo prasidėti nei per anksti, nei per vėlai, kad pasiektų planuojamo tikslo.

1941 metų gegužės mėnesį visas kraštas alsuoja karo laukimu. Ar kas galėtų patikėti, kad žmonės tokiu išsiilgimu lauktų karo?

Birželio mėnesį, rusų sunkvežimiams pradėjus visoje Lietuvoje iš namų vežti niekuo nenusikaltusius žmones, vaikus ir kūdikius, daug lietuvių prisiglaudė miškuose išvengti Sibiro, į kurio vergiją mūsų tautos kelias neužžėlęs iki šios dienos. Birželio mėnesį visa Lietuva, slapta apsiginklavusi, laukė ženklo sukilti.

Pakyla ginkluotoji rezistencija

Birželio 22 dienos ankstyvą sekmadienio rytą vokiečių kariuomenė pajuda prieš Rusiją. Peržengia ir Lietuvos sieną, o vokiečių aviacija pradeda veiksmus prieš rusų kariuomenę, aerodromus, strateginius taškus.

Gražus, be galo saulėtas sekmadienio rytas Lietuvoje. Per kelias dešimtis kilometrų matyti milžiniški dūmų kamuoliai virš Kauno, Prienų, Kazlų Rūdos; oras pilnas lėktuvų garsų, pertraukiamų ore kovojančių lėktuvų šūvių ir sprogstančių bombų bildesio.

Karas taip maloniai kutena sielą džiaugsmu!

Visa Lietuva atsidūsta, — juk tai lauktoji proga laisvei atgauti, — ir sujuda tarsi žemei sudrebėjus.

Sukyla ginkluotoji rezistencija visose vietovėse skersai ir išilgai Lietuvos, vadovaujama LAF. Į sukilimą įsijungia visa tauta, ypatingai visa jaunoji lietuvių karta. Birželio 23 dienos rytą sukilėliai iš bolševikų atkovoja Kauno radijo stotį, ir LAF štabas paskelbia nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir laikiną Lietuvos vyriausybę. Šį istorinį aktą perskaito vyriausio LAF štabo įgaliotinis Levas Prapuolenis, Kaunui tebesant prikimštam rusų kariuomenės ir tankų.

Ir vėl daugelis esame liudininkai neapsakomo tautos džiaugsmo, išgirdus nepriklausomybės atstatymo deklaraciją. Šis faktas dar labiau paskatino tautos sukilėlius vyti okupantą iš savojo krašto, ką jie kuo narsiausiai ir vykdė. Tad per Lietuvą žygiuojantiems vokiečiams nedaug teko su rusais susikauti, nes sukilę lietuviai veik visą Lietuvą buvo patys “išrusinę”.

Apskaičiuojama, kad sukilime dalyvavo apie 100,000 vyrų, karo veiksmuose žuvo per 3000, besitraukdami rusai išžudė apie 1500 lietuvių politinių kalinių ir, žinoma, keletas tūkstančių buvo sužeista.

Tai didelės aukos mažai tautai kelių dienų laikotarpyje. Tačiau, žvelgiant į mūsų tautos istoriją, nesunku pastebėti, kad ji niekad negailėjo kraujo savosios laisvės žiedui palaistyti.

Laikinajai vyriausybei vadovavo švietimo ministras prof. Juozas Ambrazevičius, nes vokiečiai iš Berlyno neišleido ministro pirmininko pulk. Kazio Škirpos. Šioji vyriausybė išsilaikė tik šešias savaites, nes naujieji okupantai vokiečiai apsisprendė Lietuvos iškovotą laisvę likviduoti.

Tauta pasitikėjo naujais vadais

Prieš 30 metų įvykęs sukilimas pasisekė. Jo pasisekimą pirmoje vietoje laidavo palankios prasidėjusio karo aplinkybės. Gi okupacija buvo dar buvusi labai neilga — truputį virš vienerių metų. Tad turėtos laisvės gyvais miražais tauta dar tebegyveno. Taip pat reikia pabrėžti, kad vienas iš pagrindinių pasisekimo laidų buvo tai, kad tauta pasitikėjo savo naujai iškilusiais vadais. Jie išaugo iš naujosios kartos ir įgijo tautos pripažinimą natūraliu keliu. Tauta, pajutusi savo dvasinę stiprybę ir supratusi laisvės idealo kilnumą, susitelkė apie naujuosius vadus ir pareiškė jiems pilnutinį pasitikėjimą.

Mūsų pareigalaisvės Lietuvai reikalavimą perduoti jaunosioms kartoms

Nežiūrint sėkmingai įvykdyto sukilimo, jo praktiškoji reikšmė Lietuvoje buvo laikina, nes mūsų vakarinis kaimynas — vokiečiai, užgniaužę Laikinosios vyriausybės veikimą, neleido iškovota laisve mums džiaugtis. Tad kartais ir girdimas labai jau pragmatiškas klausimas, dažnai išvirstąs į teigimą, kad gal neverta buvo trumpalaikę laisvę pirkti tokiomis didelėmis kraujo ir gyvybių aukomis.

Šis sukilimas ir aplamai visi mūsų tautos sukilimai lietuvių istorijai ir tautos ateičiai turi nepaprastą reikšmę, nes juose kraujo aukomis buvo brandinamas tautos laisvės idealas. Tad mūsų pareiga šį sukilimo faktą, kaip švenčiausią mūsų tautos laisvės reikalavimą, perduoti krašto ir tremties jaunosioms kartoms, o taip pat jį pristatyti ir mūsų aplinkos kitataučiams, kurie galėtų mus paremti mūsų beatodairinėje kovoje už mūsų tautos laisvę.

Atgaivinkime kasmet sukilimo ir jo didvyrių dvasią, kad ji eitų iš kartos į kartą paskatinimu kovoti už tautos išlikimą ir suvereninės Lietuvos valstybės atkūrimą. Kad ji taptų gyvąja tautos legenda. Sukilimas turi tapti didvyriškumo aukos, laisvės troškimų ir sugebėjimo vieningai kovoti pavyzdžiu, kuriuo galėtų pasekti bent dalis išeivijos jaunosios kartos.

Sukilimas dažnai prisimenamas kaip artimas, mus liečiąs skaudus įvykis, surištas su trėmimais ir Laikinosios vyriausybės egzistavimo užgniaužimu. Apie jį pakalbama sentimentaliai. Tačiau yra daug svąrbiau paieškoti jo prasmės dabartyje, negu pareikšti sentimentus.

Žvilgsniai į save

Sukilimo kalba — tai kardo žvangėjimas. Mūsų šių dienų kraštas neturi anų sąlygų nei aktyviai rezistencijai nei sukilimui. Jam kardo kalba negalima Bet tai nereiškia, kad laisvės idealo tauta būtų išsižadėjusi. Tačiau mes, užsienio lietuviai, negalime spekuliuoti nurodinėjimais, kaip kraštas turi elgtis tose sąlygose, kurias tik jis gerai pažįsta. Geriau žvilgterėkime patys į save ir pažiūrėkime, kaip atliekame įsipareigojimus, siekdami savajai tautai laisvės.

Kalbame esą susiskaldę. Bet ar tai tiesa? Ar neriša mus vieno tikslo — tautos laisvės ir valstybinio suverenumo siekio vienybė? Siekdami to tikslo, kartais išsiskiriame pažiūromis, priemonėmis ir metodas. Bet ar tai verta vadinti susiskaldymu? Atrodo, kad dėl to kovoti savo tarpe neverta. Geriau kardo ašmenis nukreipkime prieš Lietuvos laisvės priešą. Jei nesutariame, dirbkime savais metodais. Bet dirbkime visi. Laisvės darbui nėra reikalo maldauti kokios nors organizacijos palaiminimo. Kai kieno įsitikėjimas neklaidingumu, duodąs teisę kitus tramdyti ir teisti, praktikoje yra patapęs laisvės kovos stabdžiu.

Nepamirštinas nė baimės jausmas, išplaukiąs iš menkavertiškumo dvasios. Vis dar baiminamasi, kad kiekvienas iš pavergtos Lietuvos atvykstąs lietuvis esąs indoktrinuotas šnipas, visada pajėgsiąs mus apgauti. Bet jei mes jau taip lengvai apgaunami, jei tuoj sutirpstame savo idealuose, sutikę tokį lietuvį iš anapus, jei mes netapome užgrūdinti lietuviškų pogrindžių ir sudėtingo tremties gyvenimo, tad ar iš vis beverta eikvoti laiką lietuviškai veiklai? Lietuvos okupantas ir siekia įtikinti mus, tremtinius, kad esame niekas, kad esame tik dulkės, anot ano NKVD tardytojo, ir nepajėgūs prieš juos spirtis. Menkavertiškumo jausmui mūsų tarpe vietos neturėtų būti.

1941 metų sukilime rizikavo gyvybėmis ir liejo kraują daugiausia jauni žmonės. Ar mes negalima pasididžiuoti ir užsienio lietuvių jaunimu, kuris, identifikuodamasis su savo tauta, taip jautriai reagavo į Bražinskų, Simo Kudirkos, Simokaičių sukeltus įvykius? Jie pažįsta komunistiškų budelių nuožmumą ir jų klastai lengvai nepasiduos.

Turime daug didvyrių ir šventųjų

Čia neminima daugelio sukilimo vadų ir žinomų kovotojų vardų, nes sukilimo pasisekimas priklausė visai tautai. Laisvės kovotojai įvykdė šį darbą kaip savaime suprantamą pareigą savo tautai, nelaukdami už tai pagarbos nei atlyginimo. Reikia tik būtinai prisiminti visus 1941 metų sukilime kritusius — 3000 kovotojų ir 1500 nužudytų politinių kalinių, kurie savo jaunais lavonais išklojo kelią sugrįžtančiai tautos laisvei. Jie pakartojo mūsų tautos praeities didvyrių drąsą — už tautą mirti, kad jinai gyventų.

Jų pavyzdys paliks sekančioms kartoms didžiuoju tautos meilės įkvėpimo lobiu.

Jų tarpe turime daug didvyrių ir šventųjų.