LAIŠKAI REDAKTORIUI
Patenkinti "Į Laisvę" žurnalu
• Nuoširdžiai sveikinu Jus, taip įdomiai ir gražiai redaguojantį mūsų “Į Laisvę”. Linkiu geriausios sėkmės.
Stasys Raštikis
Monterey, California
• Apskritai, “Į Laisvę” žurnalas yra įdomus, nagrinėjąs aktualius klausimus.
Dr. Jonas Balys
College Park, Maryland
• “Į Laisvę” žurnalas — pasigėrėtinas. Sėkmės ir ištvermės.
Dr. Juozas Kazickas
New York, New York
• Sveikinu su puikiu “Į Laisvę” žurnalo redagavimu. Linkiu sėkmės, geros sveiktos, ištvermės.
Dr. Antanas Klimas
Rochester, New York
"Aidai" ir "Tėvynės Sargas" galėtų jungtis prie "Į Laisvę" žurnalo
• Siunčiu iškarpą iš “Draugo” kultūrinio priedo (1968.V.18). Be abejo, skaitėte tą kun. St. Ylos straipsnį (įžanginį), kuriame jis sugestijuoja "Aidams”, “Tėvynės Sargui” ir "Į Laisvę” žurnalui susijungti į vieną leidinį. Nemanau, kad tokių planų būtų. Jei kas nors panašaus būtų daroma, tai tiktų “Aidams” ir “Tėvynės” Sargui” įsilieti į "Į Laisvę” žurnalą. “Tėvynės Sargas” labai retai teišeina ir terašo tik praeities klausimais, o “Aidai” paskutiniu laiku yra gerokai pakrypę į kairę. Ne vienas “Aidų” bendradarbis yra pasišaipęs iš tų, kurie kovoja dėl Lietuvos laisvės. “Į Laisvę” yra kovos ir patriotinės minties žurnalas. Jis turi išlikti, o kiti gali prisijungti prie jo, jei jiems trūksta bendradarbių ir nebegali finansiškai galo su galu suvesti.
V. P. Klimaitis
Chicago, Illinois
• Pritariu kun. St. Ylos minčiai (žiūr. "Draugo” kultūrinio priedo 1968 metų gegužės mėnesio 18 dienos numerį, 1 psl.) ir kviečiu “Aidus" ir “Tėvynės Sargą” jungtis prie “Į Laisvę” žurnalo. Labai abejoju, ar kas pasigestų “Tėvynės Sargo” ar dabartinių “Aidų”, kurių užimta linija patriotiškai nusiteikusiam lietuviui darosi nebepriimtina.
J. P-tis
Philadelphia, Pennsylvania
Žavisi Žiograkalniu ir jam nepritaria
• Sužavėtas J. Žiograkalnio mintimis, jo linija ir pačiu minčių dėstymu.
H. P. Dauburas
Chicago, Illinois
• “Į Laisvę” nr. 41, skyrelyje “Tautinės drausmės klausimas”, įdėtas straipsniukas “Renka medžiagą apie raudonuosius partizanus” (p. 71-72), smerkiąs pereitų metų kraštotyrinę ekspediciją į Merkinę.
Okupantu besiremianti kompartija iš tiesų stengiasi viską savo tikslams panaudoti. Todėl nieko nuostabaus, kad ir kraštotyrinėms ekspedicijoms yra prikergtas uždavinys atitinkamose vietovėse parinkti žinių iš ankstesnio komunistinio pogrindžio. Tačiau nieku būdu netenka paneigti ir niekinti visa, kas tik Lietuvoje atliekama, vien dėl to, kad visur vienaip ar antraip įsikiša kompartija. Netenka pasmerkti nė kraštotyrinių ekspedicijų vien dėl to, kad joms prikergta ir kompartinių uždavinių. Kuo gi kalti tas šimtas kraštotyrininkų, kad kompartija į jų tarpą pasiunčia ir kelis savo “istorikus” ? Gi aplamai kraštotyrinis darbas yra vertingas, nes sutelkia naujos tautosakinės bei tautotyrinės medžiagos. Tai rodo ankstesnių kraštotyrinių ekspedicijų į Ignalinę, Žervynus ir kt. paskelbti darbai. Merkinės ekspedicija bus patarnavusi ir V. Krėvės gimtinei plačiau patyrinėti (tai buvo kaip tik pabrėžiama).
Kaip apskritai kraštotyrinis darbas nereiškia jokio tautos išdavimo, nors ir kokiose aplinkybėse jį dirbant, taip jokio tautinei drausmei nusižengimo nepadarė ir Danutė Gimbutaitė, toje ekspedicijoje dalyvaudama. Pats “Gimtasis kraštas”, iš kurio paimta žinia, cituoja D. Gimbutaitės tik šiuos žodžius: “Niekada nemaniau, kad čia taip gražu, kad tokia puiki tėviškės gamta”. Nieko daugiau. Be pagrindo D. Gimbutaitei padaryta moralinė skriauda, prikišant tautinės drausmės laužymą.
Straipsniukas baigiamas skliausteline pastaba, kad Danutė yra duktė prof. Marijos Gimbutienės, Kalifornijos universitete surengusios lietuvių liaudies meno parodą. Kiek ir kokių trūkumų ši paroda turėjo, nieko negalima pasakyti, jos nemačius. Tačiau pats lietuvių liaudies meno parodos amerikiečių universitete surengimas nedaugiau tautinę drausmę “pažeidė”, kaip Čikagoje “Gražinos” operos pastatymas.
Tautinė drausmė yra rimtas reikalas. Reikia atsakingai į jį žvelgti. Bet taip pat atsakingai reikia ir juo operuoti. Antraip, užuot drausminimosi, težiebsime savo tarpe nesantaiką ir patys slopinsime lietuviškąją gyvybę.
Juozas Girnius
Boston Massachusetts
Redakcijos pastaba. — Dr. Juozo Girniaus laiškas — akivaizdus pavyzdys, kaip emocijos sukomplikuoja bendravimo su kraštu blaivų nagrinėjimą. Oponuodami dr. J. Girniaus laiške keliamiems teigimams, kategoriškai tvirtiname, kad “Į Laisvę” žurnalo nė vieno bendradarbio paskelbtame straipsnyje, nei komentare nėra smerkta, nei niekinta to, ką pavergta tauta yra atsiekusi. Garbė ir nuopelnai už atsiekimus priklauso lietuvių tautai, bet ne okupantui. Tautos kūrybą okupantas stabdo, o ne skatina. Iš kitos pusės, teisė užsienio lietuviui lankytis Lietuvoje yra ne lietuvių tautos, bet okupanto pilnoje kontrolėje. Vienų jis neįsileidžia, antrus ilgiau ar trumpiau leidžia pabuvoti Vilniuje, tretiems suteikia malonę skaityti paskaitas universitetuose, atostogauti ir bastytis laisvai pavergtame krašte. “Į Laisvę” redakcija tuo reikalu pritaria “Tėviškės Žiburių” redakciniam pareiškimui: “Geležinei uždangai šiek tiek prasiskleidus, į okupuotą Lietuvą ir iš jos prasidėjo šioks toks judėjimas. Jau nevienam pavyko nuvažiuoti į Vilnių ir ten pasimatyti su artimaisiais. Į krašto gilumą patekti pavyksta tik vienam kitam komunistų simpatikui” (“Tėviškės Žiburiai”, 1968 m. liepos mėn. 4 d., nr. 27-962).
Taip pat sunku mums suprasti dr. J. Girnių, kaip jis, nematęs parodos, gali tvirtinti, kad Kalifornijos universitete dr. M. Gimbutienės suruošta lietuvių liaudies meno paroda tautinės drausmės prasme prilygo Čikagoje “Gražinos” operos pastatymui. Ne tik parodos dr. J. Girnius nematė, bet, atrodo, jis ir nepasirūpino faktų sužinoti. Ta pačia logika mes galėtumėm tvirtinti, kad moralės prasme religinio meno paroda prilygsta vyskupo pamokslui. Tačiau savo laiku Čikagoje suruoštos lietuvių religinio meno parodos proga dr. J Girnius apsčiai pabėrė karčių žodžių. Ar būtų teisinga interpretuoti, kad dr. J. Girnius tada niekino religinio meno parodas?
Gražu ginti asmeniškus draugus, bet ar galima dėl jų užsimerkti prieš faktus ir principus?
Laiškai redaktoriui gali būti pasirašyti ir slapyvardžiu, bet tuo atveju reikia duoti redakcijai ir savo tikrą vardą ir pavardę. Skaitytojai kviečiami pasisakyti žurnale keliamais ir kitais aktualiaisiais mūsų klausimais. įdomesnius skaitytojų pasisakymus vienu ar kitu klausimu žurnalas paskelbs. Visi laiškai redaktoriui adresuotini: "Į Laisvę”, Post Office Box 77048, Los Angeles, California 90007.
