KRITIKA AR PASMERKIMAS?
Gindami ir kritikuodami arba puldami pačią kritiką ir ją teisindami, dažnai įklimpstame į nesusipratimus vien dėl to, kad kritikos neskirtame nuo pasmerkimo. Tas neišskyrimas kartais priveda prie teigimų, būk mūsoji visuomeninio gyvenimo kritika tampanti vandeniu Lietuvos okupanto malūnui sukti. Iš tikrųjų tokiu vandeniu gali būti ir labai dažnai esti pasmerkimas, o ne kritika. Šį teigimą pailiustruokime tokiu pavyzdžiu:
Amerikos lietuviai, rusams 1940 m. okupavus Lietuvą, kovai dėl Lietuvos laisvės vesti sukūrė organizaciją, kuri ilgainiui pasivadino Amerikos Lietuvių Taryba. Organizacijos tikslai aptarti jos įstatuose. Šią organizaciją galima kritikuoti, galima ir smerkti. Maskva ir jos patikėtiniai pavergtoje Lietuvoje ALT-bą smerkia, nes bet kokiai kovai dėl Lietuvos laisvės nepritaria. Jų propagandoje Lietuva esanti laisva ir jos žmonės laimingi. Pasmerkdamas kovą dėl laisvės, ALT-bą pasmerkė ir pabėgėlis nuo okupacijos Almus Šalčius. (Nuosekliai elgdamasis, šis žmogus jau tapo komunistinės “Laisvės” bendradarbis). Kas ALT-bą puola, nepritardamas kovai dėl laisvės, tas pasitarnauja Lietuvos pavergėjui.
Tačiau visas reikalas atsistoja kitoje plotmėje, kai ALT-bos kritiką iššaukia Lietuvos išlaisvinimo rūpestis. Jei kas teigia ir faktais įrodo, kad ALT-ba nedaro ar labai mažai daro Lietuvos laisvės reikalui, t. y., nevykdo įstatuose aptartų darbų, tas siekia komunistinio malūno sukimąsi sulaikyti. Kritika, siekianti veiksmingesnės ALT-bos, netalkina Lietuvos okupantui. Žinoma, galima diskutuoti, ar visas neigiamybes reikia kelti ir kritikuoti. Čia kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę ir elgtis pagal savo sąžinę. Tačiau šių žodžių autorius yra įsitikinęs, kad kai kurių faktų anonimiškas nutylėjimas (nutylėjimai visi yra anonimiški) yra negarbingesnis ir nepatriotiškesnis už tegu ir anonimišką teisingų faktų iškėlimą ir kritiką. Prisiminkime kad ir Albino Morkaus aferos ALT-bo-je nutylėjimą!
Kas pasakyta apie ALT-bą, būtų galima pasakyti ir apie Lietuvių Bendruomenę, VLIK-ą, BALF-ą ir kitus visuomeninius sambūrius. Okupantas juos smerkia, teisinga kritika siekia juos stiprinti.
Kritiką nuo pasmerkimo gali skirti ir pats faktų pristatymas. Sąžiningas kritikas komentuojamus faktus žino ir juos teisingai pristato. Nesąžiningas puolėjas dažniausiai juos iškreipia ir suklastoja. Kaip knygos kritikas turi recenzuojamą knygą būti bent perskaitęs, muzikos kritikas— bent dalyvavęs koncerte, taip visuomeninio gyvenimo vertintojas išeities tašku turi pasirinkti teisingą faktų pristatymą. Faktų nežinodamas, ir geros valios kritikas dažnai pavojingai priartėja prie pasmerkimo ribos. Šį teigimą pailiustruokime tokiu pavyzdžiu:
“Dirva” 1968 m. liepos mėn. 10 d. paskelbė vienos žurnalistės aktualia tema straipsnį “PLB seimas”. Ten ji rašo: “Partijos stumiami į priekį dažnai yra partiniai fanatikai, iš anksto žinant, kad jis nenorės ar nesugebės eiti tikruoju bendruomeniniu keliu, kuriame sutampa visų lietuvių siekimai, o ne vienos partijos”. Numanau, jog autorė siekia apsaugoti Bendruomenę nuo “partinių fanatikų”. Intencijos geros, bet ar jos susirūpinimas kuo pagrįstas? Tikras visuomenininkas asmeninius ir srovinius interesus visuomeninėje veikloje subordinuoja bendram reikalui, partinis fanatikas— partiniam egoizmui. Iš visų bendrinių organizacijų Lietuvių Bendruomenės žymieji veikėjai yra mažiausiai susilaukę, o gal ir visai nesusilaukę kaltinimų, kad savo postus panaudoju savų srovių interesams. Todėl autorės teigimas, kad “daugelis eilinių (Bendruomenės) narių nebesidomi Bendruomenės veikla ir mažiau aukoja jos reikalams . . .” nėra rimto svarstymo išvada, bet, geresniuoju atveju, rašymas dėl rašymo, blogesniuoju — srovinis rūpestis.
Gal būtų galima ir prileisti, kad autorė kažkokius faktus žino, tik jų nenori pateikti. Tačiau tokį abejojimą išsklaido jos geraširdiškas ir patriotiškas patarimas: “Tai, tikime, nulems artėjantis III-sis PLB seimas, į kurį atstovais rinkime tikrai nuoširdžius bendruomenės darbuotojus, nežiūrėdami jų ideologinių įsitikinimų, rinkime tikrussavo tautos ambasadorius”.
Galima mažesnių dalykų nežinoti, nereikšmingesniuose faktuose suklysti, tačiau specialiai
PLB seimo klausimą gvildenančiai straipsnio autorei nežinoti, kad atstovai į seimą senai išrinkti, nedovanotina. Nepateisinamą nesiorientavimą lietuviškuose reikaluose parodo ir laikraščio redaktorius, paleidęs tokį straipsnį įžanginiu.
Dar yra viena kritikos rūšis, kuriai ir vardą sunku parinkti. Vėl pasižvalgykime pavyzdėlio. Neseniai naujai pasirodžiusiame ambicingų pretenzijų laikraštuke vienas kritikas karštai įtikinėja, kad Lituanistikos Instituto balsavimuose daugumą sudarę 5, balsavę prieš, o ne 18, balsavusių už. Mat penketuke buvę visi sąmoningi mokslininkai, o į 18-kos tarpą įkliuvę ir “dėl mokslininkams nesvetimo naivumo” mokslininkų. O kad argumentas skaitytojui atrodytų svaresnis, kritikas istoriko orumu prideda, kad jo oponento brolis šio šimtmečio pradžioje baltagvardiečių buvęs sušaudytas.
Tai nuosmūkinė kritika.
Sąžininga viešojo gyvenimo kritika, atremta į teisingus faktus, visada yra garbinga, nors taktiškai kartais gali būti ir nereikalinga. Nuosmūkinė kritika klastinga kaip vėžio liga: kai kada įsiveista į rašalą ir tų, kurie prieš tą blogybę išeina kovoti.
D. Blažys
