Kova prieš religiją Okup. Lietuvoje
Buvęs Sovietų Rusijos švietimo komisaras Lunačarskis mirtiną komunizmo neapykantą krikščionybei išreiškė žodžiais: “Mes neapkenčiam krikščionybės ir krikščionių: jų patys geriausieji yra pikčiausi mūsų priešai. Jie skelbia artimo meilę ir gailestingumą, o tai kaip tik priešinga mūsų įsitikinimams. Krikščioniškoji meilė yra revolucijos kliūtis. Tad šalin artimo meilė! Mums reikia vien neapykantos. Gerai išmokę neapkęsti, mes nugalėsim pasaulį. Apsidirbę su žemės karaliais, dabar turim kibti į dangaus karalystę. Ši antireliginė kova neturi apsibrėžti vien Rusijos ribomis: ji turi pasklisti visame pasauly, tiek musulmonų, tiek katalikų kraštuose”. (K. Čibiras. Komunizmas — antikristo religija, Boston, 1947, psl. 7).
Sovietų Rusija, daugiau kaip 20 m. naikinusi religijas savame krašte, antrojo pasaulinio karo ir pokario metais pavergusi Rytų ir Vidurio Europos tautas, antireliginę kovą visu kietumu pradėjo taikyti ir tuose kraštuose. Religijos naikinimas palietė ir katalikiškąją Lietuvą.
Antireliginė kova Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metu.
Iš paviršiaus žiūrint, pirmomis Sovietų okupacijos dienomis Maskva Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu laikėsi santūriai. Netgi siekta dvasiškijos palankumo "naujai santvarkai.” Komunistiniai propagandistai viešai ir garsiai skelbė, jog dabar kiekvienas gyventojas turi vienodą laisvę tikėti ar netikėti. Betgi toji "laisvė” tebuvo tik apgaulė, kurią Stalinas yra išreiškęs žodžiais: “Geri žodžiai yra kaukė blogiems darbams paslėpti. Nuoširdi diplomatija yra tiek galima, kiek sausas vanduo ar medinė geležis. (Ibid. psl. 3).
Atvirai kovai prieš religiją ir dvasiškius okupantai pradžioje neturėjo paruoštų kadrų ir buvo užimti kitais darbais: pramonės, prekybos, amatų nacionalizacija, spaudos atėmimas, žemės "reforma”, organizacijų paleidimas, Lietuvos kariuomenės likvidavimas ir t. t.
Kai 1940 m. iš liepos 6 į 7 d. naktį okupantas tylomis atliko pirmuosius areštus, dvasiškija skaudžiai nebuvo paliesta. Bažnyčios nebuvo uždarinėjamos ir pamaldos neuždraustos. Bet pirmieji antireliginės kovos ženklai pradėjo reikštis. 1940 m. birželio 25 d. teisingumo min. Povilas Pakarklis pasirašė ir paskelbė įsakymą apie tikybos pamokų panaikinimą visose Lietuvos mokyklose. Liepos 1 d. iš mokyklų, kariuomenės, ligoninių ir kalėjimų atleisti kapelionai. Teismuose panaikinta religinė priesaika. Nutraukti diplomatiniai santykiai su Vatikanu. Vėliau nusavintos bažnytinės žemės, kitas nekilnojamas turtas, nusavinti vienuolynai, o vienuoliai ir vienuolės išsklaidyti. Iš knygynų ir bibliotekų išimtos ir sunaikintos religinio turinio knygos. Uždarytos 3 kunigų seminarijos, o ketvirtoji, kauniškė, palikta, bet išmesta iš patalpų.
Po 1941 visuotinio lietuvių tautos sukilimo NKVD archyvuose rastas šaunumo viršininko ruso Gladkov 1940 m. spalių 2 d. "visai slaptai” ir “labai skubu” išleistas įsakymas, kuris atskleidžia, kaip okupantas buvo pasiruošęs kovoti su dvasiškija:
"Visiems NKVD valstybės saugumo aoskričių skyrių viršininkams.
Iš NKVD esamos medžiagos nustatyta, kad Lietuvos kunigai, buv. kat. organizacijų vadai ir aktyvūs nariai pradėjo slaptai priešišką darbą trimis kryptimis:
1. Per pamokslus bažnyčiose kunigai stengiasi nuteikti tikinčiuosius prieš Tarybų valdžią.
2. Šią akciją kunigai išvystė visoje teritorijoj: sekmadieniais bažnyčiose per pamokslus jaunimui; savo butuose, kur jaunimas renkasi grupėmis, agituodami tikinčiuosius tėvus, kad jie skiepytų savo vaikams katalikiškuosius principus.
3. Dirbdami plačiu mastu prieškomunistinį darbą gyventojų tarpe per legalias kat. brolijas: Vyrų apaštalavimą, Maldos apaštalavimą, Tretininkų ir k.
Tikslu orqanizuoti kovą su priešišku dvasiškijos veikimu, įsakau:
Paimti jūsų apskrity visus kunigus, visą kat. organizacijų vadovaujantį sąstatą formuliarinėn ataskaiton.
Paimti agentūriniam išaiškinimui visus dekanato ir kurijos narius. Kat. draugijų veikimui išaiškinti užverbuokit tuos kunigus, bažnyčios tarnus (vargonininkus, zakristijonus), kurie palaiko ryšius su vadovaujančiu sąstatu.
Užverbuokite iš tos apylinkės asmenis informacijai, paveskite jiems kat. organizacijas skaldyti.
Visus vienuolius paimti ataskaiton, vyresniuosius — formuliarinėn ataskaiton. Jų tarpe sudaryti agentūrinį informacinį tinklą.
Išaiškinkite, kur kunigai susitinka su moksleiviais priešiškam darbui. Užverbuokite klasių gimnazistus skaldymo darbui ruošti ir įvykdyti.
Kadangi kunigai ir brolijų nariai renka gyventojų parašus rengiamam vyriausybei prašymui leisti dėstyti mokyklose tikybą, reikia aiškinti šio darbo organizatorius, imti ataskaiton ir aktyviai apdirbinėti.
Verbuojant venkite nepasisekimų, kandidatus rūpestingai paruoškite. Turėkite galvoje, kad dalis kunigų materiališkai neaprūpinta ir svyruoja savo “idėjinėje pasaulėžiūroje”.
Iki šių metų spalio 10 d. pristatykite išsamų pranešimą apie dvasiškijos varomą priešišką darbą jūsų apskrity. Iki spalių 15 d. pristatykite žinias apie sudarytas dvasiškiams agentūrines bylas, nurodydami gautąją medžiagą, šaltinius ir jūsų tuo reikalu ateičiai numatytas priemones”.
(S. Š. ir J. Prunskis Lietuva nacių ir bolševikų vergijoje, 1944 psl. 46-47).
Šis prieš dvasiškiją nukreiptas terorinis įsakymas pradėtas vykdyti, bet liko neužbaigtas dėl prasidėjusio Sovietų Rusijos — Vokietijos karo ir lietuvių tautos sukilimo. Ataskaiton paimtųjų didelė dvasiškių dalis buvo ištremti j Sibirą 1941 birželio trėmimų dienomis.
Teroro metai ir laikinis atoslūgis
Antroji sovietinė okupacija prasidėjo teroro ženkle. Visame krašte įsiliepsnojusios partizaninės kovos pareikalavo 30.000 gyvybių. 350.000 lietuvių ištremta į Sibiro darbo vergų stovyklas. Kadangi Lietuvos laisvės gynėjai partizano priesaiką priimdavo Dievo vardu, okupantas savo smūgius nukreipė į bažnytinę vyresnybę, dvasiškiją, tikinčiuosius. Lietuvos vyskupai ir visa dvasiškija apkaltinti partizaninių kovų organizavimu, rėmimu, palaikymu santykių su partizanais. Šimtai kunigų suimti, ištremti, kiti nužudyti. Suimti ar ištremti visi Lietuvos vyskupai, kurių ne vienas mirė kankinio mirtimi. Išlikusiems ir paleistiems vyskupams uždrausta eiti pareigas, jie apgyvendinti bažnytkaimiuose ar mažuose miesteliuose. Bažnyčios apkrautos didžiausiais mokesčiais, kitos uždarytos. Per karą sugriautų bažnyčių neleista atstatyti, o apgriautų — atremontuoti. Priešmokyklinio amžiaus vaikams pradėtas komunistinių vaikų darželių organizavimas. Neįstojus į pionierių ar komjaunimo organizaciją sunku patekti į gimnaziją, beveik negalima į universitetą. Antireliginė propaganda pradėta per spaudą, mokyklas, bet ir kolchozų susirinkimus. Pagreitintai paruošta antireliginės literatūros, antireliginėje dvasioje visi naujieji mokyklų vadovėliai. Maskvos įsakymu į pasaulio tikinčiuosius paskelbtas jos paruoštas atsišaukimas Lietuvos vyskupų vardu. Sibiro vergijoje užmerkė akis vyskupas M. Reinys, o Vilniaus kalėjime 1946 m. nukankintas Telšių vysk. Vincentas Borisevičius.
"Tarp daugelio žuvusių ar nužudytų rezistencijos metais sustoja dėmesys prie vieno iš ganytojų — Vincento Borisevičiaus, Telšių vyskupo, kuriam teko valdyti trumpai pačiu neramiausiu metu 1944-46.
Jis nebuvo nei partizanas kovotojas nei jų organizatorius. Bet jis buvo vyskupijoje moralinis centras, į kurį krypo akys, kurio pagalbos ieškojo visi, jos reikalingi, kuris, buvo žinia, niekam tos pagalbos negali atsakyti, kaip negali neskelbti tiesos, kai jos reikalauja jo skelbiamas tikėjimas.
Tokį jį regime ir saugumo tardymo protokoluose, kai jis 1946 buvo suimtas pagal išpasakojimus tų, kuriuos jis buvo globojęs, o 1946 buvo nukankintas Vilniaus kalėjime". Iš leidžiamos J. Daumanto knygos "Partizanai už geležinės uždangos”).
Iš Lietuvos atvykę žmonės liudija savo akimis matę, kaip sovietų tankai griovė nuo Vilniaus katedros kuri paversta paveikslų muziejum, šventųjų statulas, kaip griovė Trijų Kryžių kalne Vilniuje kryžius, kaip uždaromos ir išniekinamos bažnyčios.
Fizinis teroras palaipsniui aprimo po Stalino mirties. 1954 Chruščiovas pripažino, kad įvairiose Sovietų Sąjungos vietose prieš kunigus buvo vartotos fizinės priemonės, jie buvę koliojami ir įžeidinėjami. Visa tai turi būti pakeista. Ateityje kova prieš religiją būsianti vedama tik sustiprintomis ideologinėmis priemonėmis.
Tais pačiais metais Tiesoje leistas skaitytojų pasisakymas religijos klausimais. Universiteto dėstytojas L. Drotvinas išėjo su drąsiu viešu pasisakymu: "Religija apsišvietusiam žmogui nėra kliūtis: šiandieninė religija tiek sumodernėjusi, tiek daro įvairių nuolaidų, kad negali sakyti, jog ji būtų stabdis vystant mokslą, techniką, meną. .. Negalima pasakyti, kas geresnis, ar tas, kuris eina į bažnyčią, ar tas, kuris eina į užkandinę — restoraną”.
Tame laikotarpyje pagyvėjo religinis gyvenimas, prisipildė bažnyčios. Duotas leidimas katalikų bažnyčios statymui Klaipėdoje.
Dabartinė religinė padėtis Lietuvoje
Kun. dr. J. Vaišnora, MIC, surinkęs daug medžiagos apie dabartinę religinę padėtį pavergtoje Lietuvoje, ją taip ryškina: "Bažnyčios likvidavimo eigoje Sovietai jau yra trečiame etape. Pirmasis etapas buvos dar Stalino laikais ir pasižymėjo pastangomis fiziškai likviduoti kunigus. Tuo metu buvo išvežti visi vyskupai ir apie 150 kunigų. Prasidėjus nustalinimo etapui, Bažnyčią spaudžiantieji varžtai buvo gerokai atleisti. Tada staiga pasirodė toks didelis žmonių religingumas, kad patys sovietai išsigando. Nuo maždaug 1960 prasidėjo trečias etapas — grįžo priespauda, tik ji dabar vykdoma ypač ateizmo skleidimu. Į tą darbą įtraukti visi Lietuvos inteligentai. Kunigų veikla suvaržyta daugiau kaip Stalino laikais. Bažnyčios ir kunigai apkrauti sunkiai pakeliamais mokesčiais. Pastaruoju metu uždarytos Mažeikių, Pašilės ir Kauno Įgulos bažnyčios. Vyskupijų administracija išardyta, visdėlto, nežiūrint viso to, Lietuvos Bažnyčia tebėra gyva... Lietuvoje tėra tik apie 1 % nekrikštytų lietuvių, gyvenančių be jungtuvių — apie 5 %, palaidotų be religinių apeigų — 2 %, dar veikiančių bažnyčių yra apie 700, kunigų apie 900”. (Tėviškės Žiburiai, 1962, nr. 33).
Bažnyčios ir kunigų presekiojimas ypač sustiprintas 1962. Jis vykdomas keliomis krytimis. Sausio mėn. fizine jėga atimta tikinčiųjų aukomis ir prakaitu Klaipėdoje pastatytoje katalikų bažnyčia, net neleidus pašventinti, o jos kunigai nuteisti ilgomis kalėjimo bausmėmis. Pagausėjo kitų bažnyčių uždarymas, kunigų suėmimai. Kunigams sunkiai duodami leidimai nuvažiuoti į kitos parapijos atlaidus. Vaikams ir jaunuoliams neleidžiama patarnauti mišioms.
Lietuvos mokyklos paverstos ateizmo mokyklomis. Mokyklinio amžiaus jaunimo atitraukimui nuo tėvų religinės įtakos, prie mokyklų rengiami bendrabučiai, kuriuose sustiprintas ir sugriežtintas naujų ateistų auklėjimas. Užregistruota atsitikimų, kad vaikai, kuriuos tėvai namuose “gadina religiniais prietarais”, teismo keliu buvo atimti iš tėvų ir atiduoti auklėti valstybinėms įstaigoms. Komunistai deda didžiausias pastangas įtraukti ir moksleivių tėvus į kovą su religija. 1960 rudenį Vilniuje atidarytas “universitetas” tėvams. Jo tikslas — duoti tėvams komunistine morale pagrįstą jaunosios kartos auklėjimo supratimą.
Ateizmo propagandos akcijoje svarbi rolė skiriama gydytojams. Gydytojai turi nuolatinį sąlytį su žmonėmis, tad stengiamasi gydytojus išnaudoti. 1959 Mokslas ir Gyvenimas žurnale nr. 6 prof. V. Girdzijauskas mokė: “medicininkų paskaitų uždavinys ne tik suteikti klausytojams žinių iš medicinos mokslų, bet ir padėti formuoti materialistinę pasaulėžiūrą. Medicina, būdama gamtos mokslų šaka, yra stiprus ginklas su tamsumu, prietarais. Todėl nenuostabu, kad garsiausi rusų gydytojai buvo materialistai. Nežiūrint politinių pažiūrų įvairumo, materialistai ar bent ateistai buvo ir senieji Lietuvos gydytojai — prof. P. Avižonis, A. Domaševičius, S. Matulaitis, V. Kudirka, J. Basanavičius, J. Šliupas, L. Vaineikis, K. Grinius, J. Staugaitis, J. Kairiūkštis, A. Didžiulis ir kiti".
Prof. V. Girdzijauskui taip viešai prašnekus į medicinos profesorius, kaip jie turi ruošti ir auklėti busimuosius gydytojus, bakteriologas gydytojas V. Kantauskas ir Medicinos Instituto vyr. dėstytojas V. Murauskas ėmėsi jau praktiško darbo — įrodyti, kaip yra žalingas bažnyčios lankymas, švęsto vandens vartojimas ir kryžiaus bučiavimas. Bažnyčiose galima užsikrėsti įvairiomis pavojingomis ligomis, nes į jas ateina ir sergantieji. Pabučiavus kryžių, esą, lengva užsikrėsti angina, įvairiais pūliniais uždegimais, vidurių šiltine ir kitomis ligomis. Bažnyčiose dėl susigrūdimo labai lengvai plintąs gripas. Didžiausias pavojus bažnyčiose užsikrėsti pavojingomis ligomis esąs vaikams. Betgi V. Kantauskas ir V. Murauskas nekalba apie užsikrėtimo galimybes kino teatruose, sporto salėse, priverstiniuose mitinguose, kur žmonių susigrūdimas nė kiek nemažesnis. Kaltė metama tik bažnyčioms.
V. Kantausko ir V. Murausko teigimams paremti Kauno Valstybinio Instituto mikrobiologijos katedros laboratorijose buvo atliktas Kauno įgulos, katedros ir Žaliakalnio bažnyčių kai kurių objektų bakteriologinis patikrinimas. “Rasta”, kad švęstas vanduo užterštas išmatomis, mirkant jame nešvarius pirštus. Kryžiaus bučiuojamos vietos “tyrimas" parodęs, kad ten yra mikroorganizmų, iš kurių išauga streptokokai, sukelią anginą, rožę ir kitas ligas.
Po tokių “įrodymų” Vilniaus Tiesa 1961, nr. 175 įspėjo gydytojus, kad jie turi būti ne tik sveikatos nešėjai, bet ir ateistai. "Gydytojai, dirbą kaimo ambulatorijose, turi būti svarbiausi kovotojai. Jie turi pasistengti, kad švęstas bažnyčių vanduo ir kryžiaus bučiavimas su baisiomis ligų pasėkomis atbaidytų valstiečius nuo bažnyčių lankymo”.
Gydytojams pastatytas klausimas: jei tu tiki, jei nekovoji prieš religines apeigas, tu negali būti gydytoju, nes nepasitiki vaistais, medicinos mokslais, moksliniais tyrinėjimais.
Panašiai spaudžiami ir agronomai. Jie turi įtikinėti kolchozninkus, kad tikintysis negali būti geras darbininkas, nepajėgia išpildyti jam uždėtų normų, kai jis dalį laiko skiria religijai.
Visi ženklai rodo, jog Bažnyčios persekiojimas, kunigų ir tikinčiųjų niekinimas ir ateityje tik didės. Tikinčiųjų laukia sunkios bandymų dienos. Bet didžiųjų bandymų dienose išauga ir didžiausi didvyriai.
Žmogus, kurs nėra kentėjęs, nežino nieko: jis nepažįsta nei gero, nei blogo, nepažįsta nei kitų žmonių, nei pats savęs.
Fenelonas
