JAUNOJI KARTA APDOVANOJO LIETUVĄ NAUJU DIENRAŠČIU

DARBAI IR IDĖJOS

PRIEŠ 25 METUS

Nesmagi polemika su vairininkais Šalkauskį nuliūdino, bet greit kitas naujosios kartos pasireiškimas jam vėl suteikė džiaugsmo. Lietuvių visuomenė dar nebuvo atsidžiaugusi tuo sujudimu, kurį sukėlė Naujoje Romuvoje atspausdinta dekliaracija ir su ja susijusi polemika, gaivinusi demokratiškai nusiteikusių piliečių jausmus, kai visus nustebino pasirodymas naujo dienraščio, kurio užsimojimai, kiek tai buvo galima anais laikais, siekė dar giliau. Tai buvo nauja pradžia Lietuvos žurnalistikoje. Kaip ji užsimezgė?


Prof. Juozas Eretas, svečias iš Šveicarijos, šią vaharą lankėsi JAV ir Kanadoje.

Anais laikais jaunoji katalikų šviesuomenė gyvai svarstė naujas idėjas ir naujus veiklos metodus. Taip subrendo organiškoji valstybinės santvarkos idėja, panašiu būdu gimė ir mintis leisti naują modernų dienraštį. Toji mintis, reikia pažymėti, išdygo ne tiek iš žurnalistinių motyvų, kiek iš susirūpinimo pagilinti dvasinį lietuvių tautos gyvenimą. Tai svarstė būrelis jaunų kunigų ir studentų klierikų, radę gyvą atgarsį ir pasauliečių inteligentų. Jų inspiratorius buvo kun. Stasys Yla, teologijos — filosofijos fakulteto vyr. asistentas, dėstęs pastoralinę teologiją. Jisai 1935 vasarą važinėjo po vakarų Europą, kur studijavo naujus pastoracijos metodus. Domėjosi taip pat vakarų Europos katalikų spauda, skiriama religiniams klausimams svarstyti. Grįžęs kėlė mintį ir Lietuvoje leisti religinės kultūros savaitraštį, kuris pakeistų lėkštuosius religinius laikraštėlius, nepatenkinančius dvasinio lietuvių inteligentų alkio.

Apie 1936 birželio mėn. vidurį Yla savo sumanymą pateikė vienam jaunų akademikų pasauliečių rateliui, kuris Juozo Brazaičio bute, Kaune, dar buvo suspietęs Dielininkaitį, Grinių, Ivinskį, Maceiną ir Skrupskelį.

DIENORAŠTIS XX AMŽIUS

Pasirodė prieš 25 metus. Tai buvo neeilinis ir nepasikartojantis įvykis ir pasireiškimas lietuvių spaudos gyvenime. Jį suorganizavo ir tvarkė jaunoji lietuvių katalikų intelektualų karta, tada dar nepasiekusi 30 metų amžiaus. Per keletą metų dienraštis paplito visoje Lietuvoje, sukėlė didelį susidomėjimą ir įžiebė kūrybines nuotaikas.

Prof. Juozas Eretas, Hispanus slapyvardžiu aktyvus XX Amžiaus bendradarbis, savo monografijoje apie Stasį Šalkauskį vieną skyrių paskyrė XX Amžiaus prisiminimui — kaip kilo mintis jį leisti, kas buvo pirmieji sumanytojai ir iniciatoriai, kaip jis gimė, kas buvo jo redaktoriai ir bendradarbiai.

Minėdami XX Amžiaus 25 metų sukaktį, pagerbdami Sibiro darbo vergų stovyklose ir nacinės Vokietijos kacetuose nukankintus dienraščio organizatorius, redaktorius ir bendradarbius, taipgi prisimindami išlikusiuosius, dabar gyvenančius laisvėje ir nelaisvėje, kiek sutrumpinę persispausdiname prof. J. Ereto straipsnį iš minėtos knygos, kur apžvelgiama XX Amžiaus istorija ir jo reikšmė Lietuvai ir jos kultūrai.

Atsitiko taip, kad besvarstant religinės minties savaitraščio klausimą, gauta žinia, kad uždarytas dienraštis Rytas, kurį redagavo dr. Leonas Bistras. Tasai katalikų dienraštis jau ir šiaip sunkiai vertėsi, gi cenzūros nuolat buvo slegiamas, kol visiškai nuslopintas. Negi katalikai turėjo palikti be savo dienraščio? Kodėl nebandyti leisti naujo ir naujais žurnalistiniais pagrindais? Ši mintis iškart pagavo visus. A. Maceina su kun. St. Yla nuvyko į Ryto redakciją, kur dr. L. Bistrui išdėstė reikalą, pridėdami, kad laikraščio leidimas pasiliktų buvusios administracijos rankose. Bistras nustebo: „Lyg pats dangus būtų man jus atsiuntęs. Pavargau per tiek metų vilkdamas šią naštą. Imkite ir darykite, o aš pats jums patalkinsiu”.

Sutarta buvo lengvai ir greitai. Bet kokiu vardu eis naujas laikraštis? Kun. St. Yla Briuselyje buvo matęs Le Vingtiene Siecle. Kodėl nepavadinti XX Amžium. Priėmus tą vardą tuojau buvo ir dalinami skyriai ir numatomi jų vedėjai. Ir taip žaibiškai buvo sukurtas visas planas.

Bet kas bus redaktorius? Nė vienas iš sumanytojų negali imtis to darbo, nes visi užimti tiesioginėmis kitomis pareigomis. Reikia ieškoti iš šalies. Yla pasiūlė Juozą Prunskį, jauną kunigą, kuris tuomet buvo apsigyvenęs Pažaislyje sveikatos taisyti. Tas sutiko. Bet kadangi šis buvo dar naujokas dienraščio darbe, tai visi sumanytojai įsipareigojo iš eilės po savaitę ar dvi globoti redakciją ir padėti jam praktiškai.

Tokiu būdu prasidėjo žurnalistinis darbas, kuris sau lygaus neturėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsieniuose, nes man nėra žinoma, kad kitur panašiai būtų buvus suorganizuota laikraščio vadovybė bei redakcijos sąstatas ir kad šitaip būtų buvęs pradėtas žurnalistikos darbas jaunų žmonių, kurie, būdami visai kitokių sričių žinovai, vien idealizmo vedini, dar tampa dienraščio kūrėjais, redaktoriais, bendradarbiais ir dar viso sudėtingo techniško bei propagandinio darbo vairuotojais ir globėjais.

Jaunieji pasiryžėliai

Štai tie 8 pasiryžėliai, kurie per 1936 metų Jonines apdovanojo Lietuvą nauju dienraščiu: Juozas Brazaitis, dėstęs nuo 1934 filosofijos skyriuje lietuvių literatūrą ir jau buvo įgudęs žurnalistikoje, nes anksčiau jau buvo redaktoriavęs oficioze Lietuvoje. Tyli darbo pelė, slapyvardžiu Servus, kurio straipsniais, skirtais daugiausiai vidaus politikai, visuomenė greit susidomėjo. Ryžtingai pasireiškė ir dr. Pranas Dielininkaitis, kuriam arčiausiai prie širdies buvo darbo žmonių vargų vargeliai. Dr. Jonas Grinius visų pirma gvildeno meno klausimus ir per juokų skyrių Mirga -Marga įžnybę ne vienam visuomeniniam nusidėjėliui. Dr. Zenonui Ivinskiui teko vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigos, kurias jis vykdė kruopščiai plunksnos darbu, skirtu istorijos temoms bei jų sukaktims. Kunigams atstovavo, žinoma, neoficialiai, judrusis, plačiai po Vakarus apsidairęs Stasys Yla. Mažiau pasireiškė Juozas Keliuotis, kuris gal kiek bijojo konkurencijos savo redaguojamam Naujosios Romuvos žurnalui. Veiklesnis buvo dr. Antanas Maceina, kuriam niekad netrūko sugestijų. Pilnai užsiangažavo dr. Ignas Skrupskelis, nors tuo pačiu laiku ant savo pečių nešė Židinio redagavimą. Į tą sąstatą 1939 dar įsijungė intelektualiai stiprus ir žurnalistikai gabus Kazys Bauba, paskutinis Židinio redaktorius, kuris vėliau žuvo Stutthofo koncentracijos lageryje.

Šis rizikingas ir pavojingas planas taip greit tegalėjo būti įgyvendintas tik dėl to, kad Žaibo spaustuvė davė savo aparatą, kurį valdė talentingi, patvarūs darbe, nebiją rizikos R. J. Valaitis ir A. Daugirdas, kaip konstatavo Brazaitis Aiduose (1957, nr. 6). Be jų komercinio apsukrumo ir beribis sumanytojų pasiaukojimas būtų palikęs be vaisių.

Dienraščio steigimas yra milžiniškas darbas, kuriam paprastai reikia astronomiškų sumų, nekalbant apie moralinį, intelektualinį ir profesinį organizatorių bei redaktorių lygį. Kiek reikalaujama iš vienų redaktorių. Teisingai Bismarckas ne viena proga yra pasakęs:” Iš bet kokio redaktoriaus galiu padaryti diplomatą; bet retai iš diplomato galėčiau padaryti redaktorių”. Prityrę specialistai ilgai sau būtų laužę galvą dėl tokio išlaidingo sumanymo, o čia per dešimt dienų jį realizavo keli neturtingi jaunuoliai, kurių amžiaus vidurkis neprašoko nė 27 metelių. Štai ką reiškia jaunatvės užsidegimas, savęs išsižadėjimas ir tvirtas tikėjimas į savo idėjų neįveikiamumą.

Darbas nuo pradžios sekėsi. Kun. J. Prunskio švelnaus, bet įtikinančio paslankumo dėka redakcija Lietuvoje priėjo prie daugybės šaltinių ir reguliariai gaudavo žinių iš didžiųjų centrų užsieniuose — iš Paryžiaus, Berlyno ir kitur. Maždaug po dvejų metų, kai jau visas aparatas buvo sustatytas ir pačiam laikraščiui laimėta daug simpatijų visuose sluoksniuose, Prunskis perėjo į Katalikų Veikimo Centrą spaudos reikalų sutvarkyti. Jo vietoj atėjo dr. Ig. Skrupskelis.

Skrupskelis ir šioje redakcijoje buvo savo vietoje. Ryžtingas būdamas, jis daug kuo rizikavo. Čia užsimezgė vėlyvesnis tragiškas jo likimas, kuris baigėsi šiurpia mirtimi toli nuo tėvynės Sovietų priverstinio darbo stovykloje. „Man dar šiandien prieš akis tebestovi, — taip pasakojo Ivinskis, — ana XX Amžiaus karikatūra, kur Gira savo barzda valo Stalino batą. Visas Kaunas tada kvatojos. O Molotovas mūsų pasiuntiniui L. Natkevičiui ir min. Urbšiui dėl to darė šiurkščius priekaištus”.

Be redakcinio kolektyvo reikėjo dar technikinio, sugebančio realizuoti bendradarbių sumanymus. Bet ir čia netrūko tų „baudžiauninkų”, kurių talentai atitiko jų pasišventimą, nes kaip pvz. Julius Būtėnas, Antanas Pauliukonis, Pranas Rinkevičius ir Vincas Rygertas sutvarkė surinktąją medžiagą, kaip jie laužė puslapius ir įvairiais šriftais sugyvino laikraščio „vitriną”, tai stebino visus skaitytojus. Jų dėka šriftas gyvai užkalbino praeivį. Ir ne vienas praeivis tik jo dėka pasidarė skaitytoju, o toliau ir prenumeratorium. Ne pigiai jie užsidirbo duoną, nes, kaip liudija Grinius, redakcijos narys, Žaibo spaustuvės darbininkai, o ypač vargšas Rygertas niekad nebuvo tikri, kai tekstas jau buvo surinktas ir iškoreguotas, kad autorius nepanorės paskutinį momentą ką nors pakeisti, patobulinti” (Aidai, 1957, nr. 1, 25 p.). Nors jie ir vargo, tačiau pasiekė, kad Amžius buvo smagus, kūrybingai judrus ir patrauklus.

XX Amžiaus pasirodymas Šalkauskį didžiai nustebino. Pirmiausia jį nustebino, kad apatijos pagautoje visuomenėje galėjo kilti toks sumanymas ir kad jis buvo realizuojamas. Vėliau jį stebino, kad tais pačiais metais beveik tie patys žmonės net du stambius darbus sugebėjo nudirbti: išleisti dekliaraciją ir suorganizuoti dienraštį. Šalkauskis iškart suprato šio rizikingo užsimojimo reikšmę, amžininkus sveikino ir padrąsino. Jam tebuvo kiek nesmagu, kad tas didelis darbas suplanuotas ir pradėtas be jo žinios.

Šalkauskis man kalbėjo: „Nebuvo reikalo slėpti nuo manęs šį planą; mūsų jaunieji galėjo nujausti, kad aš tokiam sumanymui pritarsiu”. Jaunieji gi sumanytojai argumentavo: „Kokios gilios įtakos mokytojas beturėtų savo mokiniams, yra gyvenimo tiesa, kad joks mokytojas neturi savo mokinių visam laikui. Kiekviena generacija ieško savo kelio, nors ir kaip gerbdama tą kartą, kuri ją brandino” (Girnius).

Šalkauskis tokiems išvedžiojimams nesipriešino. Tik jam rodėsi keista, kad dar nė 30 metų nepasiekę tikisi galį apsieiti be tik ką per 50 metų ribą persiritusių...

Negalėjęs būti nei tėvu, nei krikštytoju to vaiko, kurį ideologiškai buvo pagimdęs, Šalkauskis bent troško tapti jo dvasios globėju. Dėl to skubinosi nustatyti tas ideologines gaires, kurių, jo manymu, šis žurnalistinis naujagimis turėtų prisilaikyti. Kaip tai buvo daroma, pasakoja kun. J. Prunskis:

„Šalkauskis amžininkams buvo labai artimas žmogus. Žinant jo sveikatos ir laiko stoką, jis nebuvo varginamas techniškai Ryto perėmimo pasitarimais ir XX Amžiaus organizavimu, tačiau dalyvaudavo kai kuriuose mūsų posėdžiuose, ypač kai jie būdavo platesnio masto, dažniausiai pas prof. Pr. Kuraitį, dalyvaujant vysk. K. Paltarokui, kartais ir vysk.

M. Reiniui. Šalkauskis mums buvo įkvėpimas, nes priminė mums savo Gyvosios Dvasios sąjūdį. Jis net buvo pradėjęs straipsnių seriją Medžiaga XX Amžiaus ideologijai...

Kad amžininkai pataikė į jautrią tautos gyslelę, buvo matyti iš to, jog per keletą metų prieita ligi 26.000 Amžiaus prenumeratorių. Brazaitis teisingai galėjo konstatuoti: „Jei populiarumą galima matuoti tiražo dydžiu, tai XX Amžius atsistojo lietuviškų dienraščių priekyje” (Aidai, 1957, nr. 6, 284 p.). Ir tai įvyko krašte, kurio gyventojai, daugumoje žemdirbiai, prie dienraščio dar nebuvo pripratę. Pasisekimas būtų buvęs dar didesnis, jei ne tie nelemti suvaržymai iš valdžios pusės. Amžinas cenzūros įsikišimas buvo toks įkyrus ir nekompetentingas, kad net viename iškilmingame kariuomenės posėdyje senukas Šliupas neiškentė nepliekęs cenzorių ir „pasakė smarkią kalbą prieš spaudos cenzūrą ir cenzorius, ypač prieš tai, kad spaudos įstatymas reikalauja aukšto mokslo cenzo iš redaktorių, bet nereikalauja iš cenzorių. Jakštui ta Šliupo kalba labai patiko. Jis daug kam paskui pasakojo apie Šliupo pilietinę drąsą pasakyti karaliui į akį visą teisybę” (L. Dambriūnas, Aidai, 1953, nr. 3, 120 p.).

Šalkauskis greit suprato tiesą senos organizatoriaus taisyklės: ką kitų rankomis padarei, pats esi padaręs, ir džiaugėsi, kad nuo 1936 metų Joninių galėjo ir kitomis plunksnomis rašyti. Koks kitas filosofas galėjo džiaugtis galimybe per savo mokinius pasiekti kone visą tautą? O XX Amžius nešė Šalkauskį iki pat Lietuvos ribų.