V-JI LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ STUDIJŲ SAVAITĖ

Šiais metais Lietuvių Fronto Bičiulių studijų dienoms buvo pasirinkta kurortinė vietovė, Union Pier, Mich., kur paskutiniu metu nemažas skaičius lietuvių įsigijo vilas ir tuo pačiu pats Union Pier vasarviečių miestelis gavo lietuvišką atspalvį. Ši vietovė, esanti už 80 mylių nuo Čikagos, nesunkiai pasiekiama detroitiškiams ir clevelandiečiams, todėl ir į studijų savaitę ypač gausiai suvažiavo bičiulių ne tik iš Čikagos, bet iš Detroito ir Clevelando. Organizacinius ir administracinius Studijų dienų reikalus tvarkė LF Bičiulių Čikagos apygardos valdyba.

Bičiuliai į Studijų dienas, kurios vyko didžiausioje ir gražiausioje Union Pier lietuvių turimoje vasarvietėje — Karaičių Gintare — daugumoje suvažiavo sekmadienį, liepos 30 d. Visa didelė Gintaro vasarvietė iki paskutinio kambario buvo užimta suvažiavusių LF Bičiulių ir jų šeimų narių, o kiti, netilpę Gintare, apsigyveno kitose kaimyninėse lietuvių vasarvietėse.


Lietuvių Fronto Bičiulių būrelis studijų savaitės metu. Viduryje prof. Juozas Brazaitis, kairėje dr. Juozas Girnius, dešinėje — prof. dr. Pranas Padalis ir kiti.

Sekmadienio vakare įvyko trumpas susipažinimo vakaras, suartinęs iš visur suvažiavusius LF Bičiulius ir jų šeimas į vieną bendrą, gyvą ir draugišką studijų dalyvių šeimą.

Pačios studijos pradėtos pirmadienį, liepos 31 d. 10 vai. ryto vadinamoje „Apvaliųjų rąstų” salėje, kurios papėdėje dieną naktį šniokščia neramus Michigano ežeras.

Studijas trumpu žodžiu atidarė dr. P. Kisielius, pristatydamas vyr. studijų moderatorių dr. Juozą Girnių. Kun. P. Garšvai sukalbėjus maldą, dr. J. Girnius tarė įžanginį žodį apie mūsų tautos rezistencijos dvidešimtmetį, kurio ženkle ir praeis studijų programa.

Pirmoji paskaita buvo J. Kojelio Mintys apie Amerikos lietuvių visuomenę. Ji raštu buvo prisiųsta iš Los Angeles ir ją perskaitė inž. Žibutė Balsytė.

Al. Baronas kalbėjo apie lietuviškos knygos likimą išeivijoje, kun. dr. P. Celiešius — apie vaikų literatūros reikalus, kun. P. Garšva, MIC — apie tautinę lietuvių sąmonę emigracijoje ir J. Jasaitis — apie intelektualinį lygį mūsų visuomeninėje veikloje.

Pirmadienio paskaitose ir buvo peržvelgta tas laukas, kuriame šiandien stovi lietuvis išeivis.

Vakare įvyko pirmasis linksmavakaris, buvo išleistas tradicinis Skersvėjis, kurį redagavo ir skaitė Al. Baronas, dr. K. Ambrozaitis ir A. Valentinas.

Antradienio paskaitose ir diskusijose, kurias moderavo dr. J. Girnius, buvo žvelgiama į lietuvį kūrėją, esantį išeivijoje, į kūrybos lygį ir ateities perspektyvas. Raštu atsiųstą iš Los Angeles J. Gliaudos paskaitą Kūrėjo savijauta, perskaitė S. Džiugienė. Al. Baronas įrodinėjo, kad visuomenė einanti smukimo keliu, o kūrėjas, Vakarų kultūros įtakoje gyvendamas, surandąs daugiau patyrimo ir žengiąs pirmyn. B. Babrauskas, per 10 min. tegalėjęs išreikšti tik dalį jo begalinio minčių vulkano, jaunųjų tarpe nebematė nei žvaigždžių, nei žvakių.

Jos kol kas esą pasibaigusios su Mackum ir Bogutaite. Pastebėjo, kad lietuvis inteligentas mūsų dailininkų paveikslams jau yra išleidęs tarp 500 ir 1000 dol. Jei tiek pinigų būtų išleista ir lietuviškoms knygoms, knygos padėtis būtų šviesi.

A. Skrupskelienė, kalbėdama apie tiltą tarp kūrėjo ir visuomenės, pasidžiaugė ūkininkų tauta — Lietuva, kuri turėjo gerą operą, universitetą ir kitus mokslo bei kultūros židinius. Namuose meninė kūryba buvo kuriama tokiomis formomis, kurias visi suprato. Tokių formų ji pageidavo ir šių dienų meninėse apraiškose, kad nutiesus tiltą į visuomenę.

A. Valeška iškėlė tai, kad menas ir filosofija kuriami dvasinei aristokratijai, ne masėms. Dabar okupuotoj Lietuvoj į dailę sugrąžintas naivus 19 amž. natūralizmas, kurį turės išrauti iš Vakarų grįžę ir vakarietiškose meno srovėse subrendę dailininkai.

J. Mulokas kalbėjo apie lietuvių folklorinę tautinę architektūrą, ją pailiustruodamas tame tautiniame stiliuje pastatytų bažnyčių nuotraukomis. Apgailestavo faktą, kad tiek daug lietuvių statomų pastatų atiduodama svetimtaučiams architektams planuoti ir tada jų mūruose nebelieka nieko lietuviško.

Vakare tradicinėje ,Apvaliųjų rąstų” salėje įvyko literatūros vakaras. Trumpu, prasmingu žodžiu vakarui įžangą padarė dr. J. Girnius, jį pravedė dr. Z. Brinkis. Savo kūrinius skaitė J. Ignatonis, VI. Būtėnas, ir dr. S. Aliūnas. Akt. E. Vilutietnė perskaitė Al. Barono novelę. Į literatūros vakarą iš viso Union Pier miestelio susirinko netoli šimto svečių.

Trečiadienį V. Būtėnas faktais papasakojo, kaip okupacijos nakty budo rezistencinė jaunimo dvasia Lietuvos provincijoje, dr. K. Ambrozaitis, veikęs centre, savo žodžiuos sugrįžo į pirmąsias rezistencijos užuomazgos dienas, kaip buvo mezgami ryšiai tarp pavasarininkų, šaulių ir jaunalietuvių, kaip pirmasis rezistenciją pradėjo kaimo jaunimas, vėliau jungėsi moksleivija ir studentai.

Inž. Ž. Balsytė ir inž. D. Bielskus kalbėjo apie dabartinį jaunimą ir jų dvasinės rezistencijos nuotaikas. Balsytė buvo optimistiškesnė, Bielskus visiškas pesimistas. Čia labai taikliais vienos moksleivės žodžiais įsiterpė dr. J. Girnius: „Lietuva, tu per maža, kad aš tave pusiaukelėj palikčiau...”

Diskusijose, kurias moderavo K. Skrupskelis, ieškota kelių, kaip patraukti jaunimą į lietuvišką kelią, į gyvąjį mūsų gyvenimą. Taikli buvo ir moderatoriaus K. Skrupskelio pastaba, kad lietuviai studentai daug patriotiškesni, kai jie kalba su amerikiečiais.

Ketvirtadienis skirtas sukilimui prisiminti. L. Prapuolenis priminė 1940 m. Lietuvos užsienio reik. ministerijos nuotaikas, kad bolševikų okup. bus lengvesnė negu vokiečių. Gal to pasėkoje ir buvo lengvai pasiduota, nors labai greit ir nusivilta bolševikais. Tik mūsų jaunimas nuo pirmos dienos nesilenkė prieš okupantą. 1940 m. lapkr. 17 d. Berlyne jau buvo įsteigtas Lietuvių Aktyvistų Frontas. Buvo priimami visi be politinio skirtumo. Iš Berlyno pirmą ryšį su Lietuva užmezgė kap. Šverplaitis, vėliau papuolęs į NKVD nagus ir sušaudytas. Ypač buvo iškeltas kap. Šverplaičio, Kumpio 23-24, kurio sūnus dalyvavo šiose studijose, ir kitų LAF ryšininkų heroizmas. Vokiečiai, pradžioje žadėję LAF ir sukilimą paremti, vėliau to išsigando. Buvo nurodyta, kur ginklus išmesti, bet vokiečiai ginklų nepristatė. Karui prasidėjus, LAF pradėjo savo veikimą birželio 22 d. 7 val. Senelių prieglaudoje, Kaune. Antrasis kalbėtojas prof. B. Padalis, veikęs Vilniuje, kur buvo LAF karinis štabas, pasakojo įspūdžius iš Vilniaus. Jis buvo pakviestas į rezistencijos vadovų tarpą todėl, kad, būdamas profesorium, šv. Jono bažnyčioj viešai priėmė komuniją. Vilniuje veikė tylus, apgalvotas pogrindis. Deja, prieš pat karą buvo iššifruoti pogrindžio. ypač LAF karinio skyriaus vadai, suimti ir išvežti ir, palaužus nugarkaulį, Vilniuje nebegalėjo įvykti plataus mąsto sukilimas.

Prof. J. Brazaitis pabrėžė, kad sukilimo momentas ne filosofuoti, bet veikti. Mūsų tautos sukilimas buvo spontaniškas, greitas, ir todėl jis buvo laimėtas. NKVD 1941 m. balandž. 15 d. slaptas raportas jau iš anksto rodė, kad sukilėlių židiniai apimsią visą Lietuvą ir jis būsiąs spontaniškas.

Dr. P. Kisielius ir dr. V. Majauskas papasakojo savo įspūdžius iš sukilimo dienų: pirmasis iš Suvalkijos, antrasis iš šiaurės Aukštaitijos.

Penktadienį kalbėta apie koloborantus. Kun. dr. A. Baltinis teisingai pastebėjo, kad Sovietų S-ga pirmoji skleidžia koloborantus. Kam Lietuvos laisvė yra brangi, tas negali tikėti į Sovietų gerą valią. Prof. J. Brazaitis priminė 3 koloborantų veidus: idėjinius, oportunistus ir prisitaikiusius prie režimo. Iš pastarųjų tipo priminė Germaną - Meškauską, kuris Lietuvai ir daug gero padarė. Tuo tarpu daugumas dabartinių okup. Lietuvos vadų yra atitrūkę nuo tautos ir ištikimi Maskvai. Tarp žemesniųjų pareigūnų yra daug komunistais prisidengusių gerų lietuvių. Profesorius iškėlė ir tą faktą, kad 5% gyvųjų, rezistenciniai nusiteikusių žmonių, gali sukelti visą tautą.

St. Daunys aiškino, kad Ženevos dvasia ypač atidarė vartus koloboravimui. Tų koloborantų, išvirtusių iš buv. tremtinių tarpo, yra nemažai ir čia, JAV. Jų raštai net prasiskverbia ir į spaudą. Tai tikrai smerktinas ir apgailėtinas reiškinys.

K. Skrupskelis, vienas jauniausių studijų dalyvių, kalbėjo: „Iš lietuvių studentų niekas nepasakys, kad Lietuvos laisvės auką būtų galima pateisint nemokamu mokslu ten ir kitomis lengvatomis. Bet niekas neprieštarauja, kad okup. Lietuvoj vyksta gerėjimas...” Jis iškėlė gyvą amerikiečių studentų tarpe pacifizmo klausimą, bet kartu ir priminė, kad lietuvių studentų tarpe dar nėra pacifizmo šalininkų. Išvada tikrai įdomi: Lietuvos komunistų tarpe yra prisidengusių gerų lietuvių patriotų, už Lietuvos ribų užaugęs ir subrendęs lietuvis studentas tolinasi nuo populiaraus pacifizmo ir neišmaino Lietuvos laisvės aukos į nemokamą mokslą ar gydymą okup. Lietuvoj, tuo tarpu naujieji koloborantai iškyla iš tų tarpo, kurie ant savo kailių pergyveno bolševikų terorą Lietuvoje, vėliau nuo jo bėgo, ir, pagaliau per eilę metų smegenims persiplovus, sukvailiojo.

Ilgas ir įdomias diskusijas apie koloborantus moderavo dr. J. Girnius.

* * *

Tai buvo penktadienio vakaras. Po dienos lietaus žemė garavo, alsavo ir lengva migla suposi virš didžiulio Michigan ežero. Ant pat ežero kranto, kur apačioje daužėsi neramios Michigan ežero bangos, buvo padarytas Lietuvos partizano simbolinis kapas.

Kai sutemo, ne tik stovyklaujantieji LB bičiuliai, bet ir visi Union Pier atostogaujantieji lietuviai susirinko į Karaičių Gintaro vasarvietę pagerbti Lietuvos partizanų. Prie gėlėmis papuošto Marijos paveikslo kun. M. Kirkilas atkalbėjo maldas už žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus, ir iš čia kelių šimtų žmonių minia, gražiai po tris išsirikiavusi, priešakyje einant kunigui, sukilimo vadams, buv. Laik. Lietuvos vyriausybės ministeriams, kiekvieno rankose žvakutėms degant, išėjo į tamsią naktį aplink didelį Gintaro vasarvietės sodą. Marija, Marija ir Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė giesmių aidai lydėjo procesijos žingsnius, ir kiekvieno procesijoje einančio mintys lėkė į Lietuvą, į anuos neužmirštamus Lietuvos laisvės kovų laukus, kur ir dabar pamiškėse išmėtyti tūno Lietuvos partizanų kapai, kuriuose amžiams partizanų krauju buvo įrašyta Lietuvos laisvės kovų nemirštanti legenda.

Kai minia sustojo prie partizano kapo, apačioje šniokštė ežeras, tarsi jūromis, vandenynais ir kanalais atnešdamas neramius aidus iš kenčiančios ir kovojančios Lietuvos, o čia, prie kapo, prabilęs prof. J. Brazaitis vėl visų mintis nuvedė prie Baltijos, kur kovojanti tauta parodė reto heroizmo, kur šventoje kovoje už laisvę žuvo geriausi tautos sūnūs. Jo žodžius palydėjo partizanų dainos ir Lietuvos himnas. Ir visi vasarotojai tą vakarą, giliai susikaupę mintyse, anksti išsisikirstė ir naktį pasitiko tautos kovų ir heroizmo apmąstyme.

Šeštadienis, paskutinė studijų diena, buvo skirta Lietuvos Laik. vyriausybei prisiminti. Šios dienos paskaitas ir diskusijas moderavo dr. V. Vardys, kuris įžangoje pabrėžė, kad 1941 m. sukilimas buvo tautos valios pareiškimas. Kvietė visus pasiųsti laiškus dėl Kuchel-Lapcomb rezoliucijos.

Prof. Padalis apibūdino laikinąją vyriausybę kaip revoliucinę, paruošiančių kelią demokratinei vyriausybei. Laik. vyr. ryšis su kraštu buvo greitas, tautos mandatas Laik. vyr. buvo tikrai duotas.

Prof. dr. A. Damušis iškėlė 4 punktus, per kuriuos Laik. vyr. buvo tautos troškimų reprezentante: siekimas tautinio savarankiškumo, demokr. nusistatymo siekimas, socialinio teisingumo troškimas, krikščioniškosios krypties pasiilgimas. Naciai bandė Laik. vyr. organišką ryšį su tauta sugriauti, bet jiems nepavyko. Vietoj nuėję naciams tarnauti, daugumas Laik. vyr. narių pasitraukė į pogrindį.

Prof. J. Brazaitis priminė tai, kad pradžioje Laik. vyr. tikrai dar nežinojo, kaip naciai ją traktuos. Buvo laukiama Škirpos, jo nesulaukus, Raštikio. Kai Raštikis atvyko, viskas pasidarė aišku. Tada prasidėjo Laik. vyr. rezistencija prieš nacius ir 1941 m. rugp. 5 d. įvyko paskutinis Laik. vyr. posėdis.

Kai Laik. vyr. iškilmingame minėjime L. Prapuolenis skaitė tą pačią Lietuvos Neprikl. Deklaraciją, kurią jis paskelbė per Kauno radiją 1941 m. birželio 23 d. su būreliu aktyvistų įsiveržęs į Kauno radiofoną, salėje buvo mirtina tyla ir kiekvienas skendome praeities tautos heroiškų akimirkų didybėje. Ir bendrai visa šių studijų savaitė buvo praeities stiprybę semiantis, eiti gyvu, tiesiu ir kūrybingu lietuvišku keliu.

* * *

Amerikos Lietuvių Fronto Bičiulių studijų savaitė baigta 1941 m. lietuvių tautos sukilimo ir Laikinosios vyriausybės 20 metų sukakties iškilmingu minėjimu. Minėjimo proga Laikinosios vyriausybės švietimo ministerio ir visą laiką ėjusio ministerio pirmininko pareigas prof. J. Brazaičio vardu gauta eilė sveikinimų raštu. Laikinosios vyriausybės ministerio pirmininko K. Škirpos, kuriam nacinė Vokietija neleido iš Berlyno išvykti ir perimti jam tautos skirtų pareigų, ir Lietuvos konsulo Čikagoje dr. P. Daužvardžio, dabar jau generalinio konsulo, sveikinimus spausdiname ištisai. Kitų sveikinimų cituojame tik reikšmingesnes ištraukas.