Rytai ir Vakarai mumyse

NR. 9 (46) 1956 M. KOVAS

JUOZAS BRAZAITIS

RYTAI ir VAKARAI — tie žodžiai dabar kasdien kartojami kalbant apie šaltąjį karą. Bet šiandien jie suprantami nebe taip, kaip juos anksčiau buvo pristatę filosofai Solovjovas, Berdiajevas, Šalkauskis.

VAKAR

Tai buvo du pasauliai, vienas antram priešybės. Rytai reiškė pasyvumą, Vakarai aktyvumą. Rytai buvo statika, sustingimas, Vakarai — dinamika, veržlumas. Rytai — nusigręžimas į save, Vakarai — ekspansija į aplinką. Rytai — mistika, Vakarai — empyrizmas, patirtinis pasaulis. Rytai — jausmas, Vakarai — valia. Rytai — individualistinis chaosas, Vakarai — bendruomenė, drausminga organizacija. Rytai — dvasia, Vakarai — technika. Rytai — tyvuliuojąs krantuose ežeras, Vakarai — veržli srovė...

Rytų pasaulio dvasia geografine plotme reiškėsi Azijos tautose, rytiniuose slavuose, Vakarų pasaulio dvasios lopšys buvo Europoje romanų, germanų, anglosaksų tautos.

Laikotarpyje tarp dviejų pasaulinių karų pasikeitė tie du pasauliai. Lyg Rytų stovintis ežeras būtų pralaužęs savo krantus, ir jo vandenų masė tapusi srove, laužiančia, triuškinančia, skandinančia. O Vakarai paskutines savo dinamines jėgas pademonstravo nelaimingais totalistiniais sąjūdžiais ir suglebo, kaip tas Čiurlionio Žaltys, nepasiekęs karūnos.

ŠIANDIEN

Po antrojo pasaulinio karo Vakarai, tiksliau tariant, jų lopšys — vakarinė Europa, prarado aktyvumą, dinamizmą, organizacinės vienybės ir drausmės pajautimą, nes prarado savo pirmykštę valią kurti ir net gyventi. Vakaruose atsirado kvietizmas, troškimas ramybės, kurioje žmogus galėtų palaikyti savo status quo. Ramybės, už kurios dabartines valandas, jis galėtų atiduoti visą savo rytojų. Ramybes tik sau, vardan kurios jis gali uždaryti savo akis prieš visokią neteisybę, eiti su ja į kompromisus, nes pirmykščius idealus ir principus Vakarų žmogus prarado. Jam beliko pakelti į principus savo “šventą egoizmą” ir jo dėliai ugdyti savyje ir tautoje oportūnistinius palinkimus.

Jeigu Vakarai šiandien yra priversti judėti, kovoti, tai kovoja nenoromis ir tik tam, kad apsaugotų savo dabartinę ramybę, kad sulaikytų tekančios blogybės srovę erdvėje, kurią ji yra jau užliejus. Bet laiko nemoraliu dalyku kalbėti apie blogybės rovimą iš šaknų, apie nusausinimą pelkės, iš kurios plinta drugio epidemija.

Šios dienos Vakarai tariasi atstovaują vakar dienos Vakarams ir jų vertybėms — Vakarų civilizacijai, krikščioniškosios kultūros principams. Apie juos kalba iškilmingose dekliaracijose. Tačiau tie principai lieka tik žodžiuose, kai jų nesistengia vykdyti, dėl jų vykdymo nekovoja. O Vakarai nesistengia, nes tikėjimas tais idealais jau išblėsęs. Vakarų žmoguje dėl to stiprėja dvilypumas — iš tradicinio ryšio su buvusiais Vakarais dekliaruoja principus, iš palinkimo į ramybę vadovaujasi oportunizmu.

Toji ramybė eina ne iš    vidaus pilnumo, bet iš vidinio    išsekimo. Lyg Vakarų srovės    tekėtų jau paskutiniai lašai.

Vakarų dvasia vis labiau iš Europos vejama. Jos didesnioji dalis pasitraukė toliau į Vakarus, Amerikon, ir čia tebesireiškia anuo pirmykščiu dinamizmu ir principingumu.

Šios dienos Rytai taip pat nebe tie. Juose yra daug tų žymių, kurios anksčiau buvo Vakaruose. Pasyvumą Rytai pakeitė aktyvumu, dinamizmu. Dinamikos variklis yra valia ir organizacija, aštresnio laipsnio, nei ji buvo Vakaruose. Valia, kuri nepažįsta jokio žmoniškumo ir roboto tikslumu vykdo įsakymus. Valios veiklai kryptį duoda čia nauji idealai — buvusių Vakarų idealų priešybė. Prieš Vakarų pagarbą asmenybei pastatytas kolektyvas; prieš asmens laisves — asmens besąlyginis paklusimas kolektyvo diktatūrai; prieš laisvą asmens apsisprendimą — kolektyvo jam primetamas sprendimas teroru ir smurtu; prieš nekintamus principus — reliatyvus šios dienos interesas, nustatomas kolektyvo; prieš amžinus moralės dėsnius, kurie žymi, kas gera ir kas pikta, — momentinis tikslingumas, kuris geru veiksmu laiko tai, kas kolektyvo uždaviniams vykdyti tinka.

Tačiau savo naujus idealus, priešybes Vakarų idealams, Rytai išreiškia tais pačiais žodžiais, kuriuos vartojo Vakarai. Skamba jų lūpose tas pats garsas, bet jo prasmė kita. Jie kalba apie demokratiją ir mintyje turi tiraniją. Kalba apie humaniškumą, žmoniškumą ir mintyje turi žmogaus teisių paneigimą. Kalba apie laisvę ir mintyje turi vergiją. Kalba apie gerovę ir mintyje teturi valdančiojo aparato gerovę. Kalba apie patriotizmą ir mintyje turi kitų tautybių virtimą rusais...

Kalbėdami tais pačiais terminais, Rytai sudaro nayviesiems įspūdį, kad jie ateina vykdyti idealų, kuriuos buvo skelbę Vakarai, bet nepajėgė jų įvykdyti ar jų nevykdė... Tai apgaulė, klasta. Bet klastos apgaulės metodui Rytai turi būti dėkingi žymia dalim už savo patekimą Vakaruose tarp nayviųjų žmonių. Kita jų pasisekimo priežastis, kad jie patys yra aktyviai ir agresyviai kovoją prieš Vakarų idealus, tuo tarpu kai patys Vakarai savo idealams yra abejingi. Ir trečia — jie iš nepatenkinamos dabarties veržiasi į ateitį, o Vakarai iš panašios padėties traukia atgal į praeitį.

Taip maišosi šiandien Rytai su Vakarais, pasikeitę vieni kitų žymėmis, kovodami vienas su kitu, kovodami ir savo viduje kiekvienas. Toji Rytų ir Vakarų vidaus raida dabartinėje stadijoje nesustos. Iš šio apžvelgto momento teks tik stebėtis tolesnę jų raidą. Bet tenka taip pat stebėti, kas dedas su lietuvių tremtinių dauguma, atsidūrusia Rytų - Vakarų sankryžoje.

SINTEZĖS IRONIJA

Vakarykštėje Rytų ir Vakarų padėtyje St. Šalkauskis matė lietuvius atsidūrus geografiškai ir dvasiškai “riboje tarp dviejų pasaulių”, tarp Rytų ir Vakarų. Šalkauskis skyrė lietu-viems misiją surasti tarp tų dviejų pasaulių dvasios sintezę, kuri įprasmintų lietuvių tautos buvimą ir kūrybą. Apvirtus Rytų ir Vakarų sampratai, lietuviams pasijutus išblokštiems iš tos geografinės ribos, pagrindo nebetenka ir ana graži pozityvioji misija. Stebint išblokštąją tautos dalį, kuri atsidūrė Vakaruose, kyla įtartis, ar savo charakteryje, savo veiksmuose ir tarpusavio santykiuose tremties lietuviai nerodo ženklų kitokios Rytų ir Vakarų sintezės, dabartinių Rytų ir Vakarų blogybių sintezės. Tai būtų sintezės parodija ir skaudi ironija...

Tokios įtarties kelia viešojo gyvenimo stebėjimas ir analizė:

Žymi tremties visuomenės dalis tebėra ištikima principams. Ji stoja teisės pusėje, kovodama už teisinės padėties atstatymą pavergtosioms tautoms. Ji stoja teisybės pusėje, visa širdim paremdama tuos, kurie priešinasi smurtininkams, pavergėjams, žudikams priimti į vyriausią tautų politinę organizaciją Jungt. Tautas.

Taip reiškiasi tarptautinėje plotmėje. Tačiau tautinėje plotmėje, tarpusavio santykiuose tie, kurie kalba apie principus, ateina ne kartą su grupės “šventuoju egoizmu” ir jam paaukoja principus — teisingumą, teisę, tautos interesą. Principų iškeitimas į oportunizmą gali rodytis pateisinamas, šiam momentui naudingas ir duoti laimėjimų. Tolesnėje betgi distancijoje principų išdavimas skaudžiai ir nebepataisomai atsiliepia. Tai akivaizdžiai parodė negerovės laisvinimo organizacijos raidoje.

Tarptautinėje plotmėje tvirtai ir vieningai visi tremties lietuviai protestuoja prieš smurto, klastos ir totalistinės sistemos metodų vartojimą. Įspėja Vakarus, kad jie nepasiduotų klaidinantiems šūkiams ir iškreiptiems terminams... Tautinėje plotmėje tie patys žmonės nepasijunta, kad prieš savo tautietį, kitaip galvojantį, imasi taip pat moralinio smurto, sprogdinimo, kažkokios medžiagos rankiojimo, viešos ir sąmoningos insinuacijos. Tai tos pat moralinės vertės priemonės, kurias vartoja priešas iš Rytų. Tik laipsnio skirtumas.

Tarptautinėje plotmėje pasisako daugumas už federuotą Europą, kurioje būtų vietos ir ateities Lietuvos nepriklausomai valstybei; pasisako už naują ateities Europą. Bet tautinėje plotmėje tie patys žmonės vaizduojasi Lietuvą tokią, kokia ji buvo ligi 1926 ar geriausiu atveju iki 1940, nenorėdami pripažinti, kad Lietuva su tais metais nesustojo, kad ji gyvuoja ir keičiasi.

Taip reiškiasi dalis tų, kurie imasi atsakomybės duoti gaires visuomenei. Ir ta visuomenė su vadovaujančiais vieningai protestuoja prieš tuos svetimus smurtininkus, kurie sulaužė visus principus, protestuoja prieš tuos, kurie nori pripažinti ir įteisinti smurto padarinius ir ant jų toliau organizuoti gyvenimą. Taip visuomenė reiškiasi tarptautinėje plotmėje. Tautinėje srityje į principų laužymą tie patys žmonės norėtų pažiūrėti pro pirštus, norėtų priimti įvykusius neteisės faktus ir ant jų toliau statyti sugyvenimo ar laisvinimo rūmą. Pripažinti status quo vardan vienybės, kurios vardą garsiai ir gal nuoširdžiai pasako. O iš tikrųjų tai vardan įsigalinčio, stiprėjančio kvietizmo, vardan ramybės, tos pačios ramybės, kuria skatina vakarus priimti ir pripažinti tautų pavergimo faktą ir bendradarbiauti su pavergėjais.

REZISTENCIJOS UŽDAVINYS

Analizės neverta plėsti. Konkrečių reiškinių svarstymas galėtų apkartinti tam ar kitam nuotaikas. O tai būtų be prasmės. Analizės pastabomis tesiekiama atkreipti geros valios lietuvių dėmesį, kad kiekvienas skyrium pats toliau stebėtų, ar į lietuvių dvasią tremtyje nesrovena silpnybės iš abiejų pusių — Rytų ir Vakarų?

Ar Rytai, su kurių smurto padariniais lietuvis pasiryžęs kovoti iki paskutiniosios, neinfiltravo į lietuvio dvasią savo nuodų—smurto, klastos, demagogijos ir kitų totalistinės dvasios metodų?

Ar kovingasis lietuvis negrimsta į Vakaruose išaugusį ramybės geismą, kuris veda į oportunizmą ir kapituliaciją?

SEN. IRVING M. IVES, RESP. N. Y.

1956 Vasario 16 proga:

Lietuvių drąsi rezistencija sovietiniam pavergėjui yra šviesus simbolis žmonijos kovos prieš piktąsias jėgas.

O ypačiai ar neskyla lietuvio charakteris, neplinta dvilypumas — vienu matu matuoti įvykius, kurie yra šalia mūsų,

visai priešingu tuos, kurie vyksta mumyse? Tokis dvilypumas jau būtų paralelus Vakarų žmogaus dvilypumui, kada jis principus kabina ore, o darbuose vadovaujasi oportunizmu. Tokis dvilypumas jau išvidinio dvasios skilimo ženklas. Jis veda asmenį ir visuomenę į suirimą, ramybę, deja, ne gyvybės, bet pavargimo, senėjimo ramybę.

O lietuvio kovoje dėl laisvės jis pakerta moralinę teisę reikalauti iš kitų paramos kovai prieš neteisę, jeigu ją įsileidžiame į savo tarpą.

Jei tokia grėsmė ateina į lietuvio tremtinio dvasią nesąmoningai kaip nelemtoji šios dienos Rytų ir Vakarų įtaka, tai ji reikalinga pasipriešinimo, rezistencijos. Tie, kurie pasiryžę rezistenciją vykdyti ne tik priešui, pavergusiam kraštą, bet ir priešui, mėginančiam įsibrauti į mūsų dvasią, turi sąmoningai sutikti šią grėsmę. Grėsmė silps, kai jie pozityviai įsitikins ir kitiems pavers tvirtu tikėjimu, jog kova dėl lietuviško reikalo tegali būti prasminga, pagrįsta ir viltinga, kol

*    principai bus statomi aukščiau už oportunizmą;

*    kova už juos bus vykdoma visuotinai, totaliai;

*    moralės dėsniai vadovaus veiklos krypčiai ir tarpusavio santykiams;

*    tie patys, reikalavimai bus taikomi kitiems kaip ir sau.