"Į LAISVĘ" PRADEDA RODYTIS IŠ POGRINDŽIO
KAZYS AMBROZAITIS,
Cleveland, Ohio
Po 1942 metų Kalėdų dar išėjo paskutinis viešojo “Į Laisvę” laikraščio numeris. Redakcija buvo perspėta, tad parašė kuklų atsisveikinimo straipsnelį ir dėjo vedamojo vietoj. Cenzūra jo nepraleido. Cenzūra norėjo, kad “Į Laisvę” laikraštis, kuris priminė sukilimo dienas, nutiltų be garso ir kad daugelis prenumeratorių nepajustų, jog “Į Laisvę” vietoj gauna naują vokiečiam pataikaujantį laikraštį dienraštį “Ateitį”.
*
Apsisprendimas leisti “Į Laisvę” pogrindyje buvo greitas ir tvirtas. Didžiausias rūpestis buvo pats laikraščio spausdinimas. Visos spausdinimo mašinos buvo suregistruotos. Visi raidynai buvo gestapui pažįstami. Reikėjo surasti visiškai nežinomą raidyną, surasti spausdinimo vietą, surasti patikimų spausdinimo žmonių, sudaryti apsaugą.
SEN. WM. A. PURTELL, RESP. CONN.
1956 Vasario 16 proga:
Nors Lietuva yra dabar pavergta, bet žinome, kad jos žmonių dvasia nėra palaužta ir pabūgusi. Tai rodo tokie drąsūs veiksmai kaip tas žygis šešių vyrų, kurie ryžosi atnešti lietuvių tautos atsišaukimą popiežiui Pijui XII. Iš tų šešių pavojingoje kelionėje per rytų Prūsiją, Lenkiją, rytų Vokietiją keturi neteko gyvybių, bet du išliko gyvi ir įvykdė misiją.
Tuo metu Lietuvių Aktyvistų Fronto žmonės po išsklaidymo buvo vėl atgavę pulsą, ir jų žymi dalis persiorganizavo į Lietuvių Frontą. Jo buvo du pagrindiniai skyriai: politinis ir karinis. Abiejų skyrių žmonių buvo sukviesta į gerai žinomą Žaliakalnyje namą, tada vadinamą “Raudonojo ubago kolchozą”. Čia paprastai susirinkdavo studentai, baigusieji, ir tik retkarčiais kas nors iš profesorių... Šiuo kartu reikėjo tokiame susirinkime aptarti spausdinimo minėtas priemones. Laimei, mūsų draugas, M. pasisakė, kad jo brolis dirbęs spaustuvėje ir žinąs kažkokias užmirštas dėžes su smulkiomis raidėmis viename Kauno senamiesčio sandėlyje. Reikėjo jas iš ten gauti.
Kad be reikalo nebūtų įtarti sandėlio darbininkai, buvo sutarta surengti “apiplėšimą”. Iš Lietuvių Fronto vadovybės karinio skyriaus man buvo pavesta pasirūpinti apiplėšimo ir naujosios “Į Laisvę” slaptosios spaustuvės apsauga.
*
Sutartą naktį išdėsčiau žmones apie sandėlį Tado Daugirdo gatvėje. Jie turėjo apsaugoti “plėšikus” nuo policijos ir kitokių staigmenų. Jei tektų su policija susiremti, “plėšikai” su savo grobiu buvo numatyta išgabenti sanitarine mašina į saugią vietą, aplinkines gatves bent pusvalandžiui užblokavus.
Bet viso to nereikėjo. Be triukšmo ir “planingai” pavyko pasirinkti šrifto, spausdinimo volą, dažų ir kt. smulkių reikmenų. Kitą dieną Daunoro leidžiamoje “Ateityje” jau buvo galima skelbti iš anksto paruoštą žinutę apie laimingą apiplėšimą, nes “piktadariai” tamsoje tepaėmė tik nereikšmingą seną metalo laužą.
*
Spausdinimo darbas buvo daug sunkesnis. Raidės buvo sumaišytos, smulkios. Reikėjo kiekvieną raidę specialiu pincetu rinkti ir atsargiai dėlioti žodžius. Rinko vienas žmogus, mūsų draugo M. brolis. Jis per naktį tegalėjo surinkti pusę puslapio, o reikėjo keturių puslapių... Rinkėją žinojo tik du žmonės, o pats rinkėjas nežinojo vietos, kur jo rinkinys bus spausdinamas.
*
Spaustuvės “viršininkas” buvo M. Vietą jai parinko Savanorių prospekte netoli Kipro Petrausko gatvės. Tame name gyveno geštapo valdininkas, kuris mėgo nugerti ir dažnai naktim nebūdavo namie. Namie dažniausiai nenakvodavo ir šeimininkai, nes jie kitur dirbo ir ten pernakvodavo darbo naktimis. Mūsų žinioje buvo virtuvė — patogi ir saugi vieta. Saugumo dėliai vis dėlto teko pastatyti sargybinį. Tik greitai jį nuėmėm. Jo vaikščiojimas galėjo labiau dėmesį atkreipti nei mūsų spausdinimas.
Darbas nebuvo lengvas. Dirbom jį tryse. Vienas stūmėm volą, kuris buvo sunkus ir stumiant bildėjo taip, kad baiminomės, ar negirdėti gatvėje. Kitas dejom popierį po volu ir nuimtą tiesėm į pasienį, nes dažai ilgai nedžiūvo. Trečias tepėm tuos sunkiai džiūstančius dažus... Gutenbergas Mainze savo pirmąją spaustuvę tikriausiai turėjo modernesnę. Bet mums buvo linksma. Kodėl, tada ir patys tokio klausimo nekėlėm. Šiandien atrodo, kad tada turėjom jaustis dirbą kažin ką svarbaus...
Per naktį atspaudėm apie 500 egzempliorių. O pirmo nr. buvo numatyta atspausti 1200.
Pirmasis pogrindinis “Į Laisvę” numeris pasirodė 1943 metų sausio mėn. gale. Tas numeris, kaip ir vėlesni, buvo pasiųsti ir gestapui. Pasklido gandas, “Į Laisvę” atspausdino “Ateities” spaustuvė.
*
Savanorių prospekte išspausdinom pogrindinio “Į Laisvę” 3 numerius. Saugumo sumetimais reikėjo keisti vietą, žmones ir spausdinimo priemones. Mūsų draugui M. pavyko ilgainiui suorganizuoti kiek tobulesnę ranka sukamą mašiną ir tada keleriopai pakelti laikraščio egzempliorių skaičių. Tą skaičių dar daugiau didino Mariampolėje, Utenoje, Telšiuose ir kitur, kur Lietuvių Fronto įgaliotiniai pasirūpino juos multiplikuoti rotatoriais ir leisti toliau į savo apylinkę... Mūsų bičiulis M. į savo rankas spaustuvę perėmė nuo 4 numerio. Kilnojama tarp Senamiesčio ir Vilijampolės išsilaikė iki 1944 pavasario. Joje buvo spausdinami ir kitų dviejų bičiulių P. G. ir A. B. leidžiamas pogrindinis laikraštis “Lietuvos Judas”, kuriame buvo demaskuojami vardais ir pavardėm tie lietuviai, kurie pataikavo okupantui, prasilenkdami ir su lietuvio garbe ir su Lietuvos interesu.
*
Dabar vartant jau 45-tąjį “Į Laisvę” numerį, leidžiamą Amerikoje, pro jo puslapius ir anapus jų praslenka daug praeities veidų... Matai kaip gyvą A. M., nepaprasto sumanumo, nepaprastos drąsos vyrą, kuris visus pavojus mokėdavo sušvelninti savo nepaliaujamu humoru. Ir šiandien su šypsniu prisimeni, kaip jis savo kiaurais kaliošais per sniegą brisdamas, tempia du sunkius “Į Laisvę” ryšulius Savanorių prospektu Senamiesčio link; lenkiantį policininką jis šaltai užkalbina: “Ponuli, esu studentas; štai gavau lašinių iš namų; ar nepadėtum panešti čia iki pakalnės, kad vokiečiai kartais neatimtų”. Tas panėšėjo...
Matai ir Juozą O. traukiniu į Mariampolę važiuojantį ir vežantį keletą “Į Laisvę” egzempliorių. Traukinyje krata. Jis sukiša nelegalius laikraščius į savo aulinius batus. Kai saugumietis patikrina jo daiktus ir jo kišenius, Juozas dar paklausia: “O gal dar ir batus nusiauti?”
Lydžiu atminimuose ir Joną Pajaujį, kuris tempia portfelį su laikraščiais į studenčių bendrabutį Laisvės alėjoje Nr. 61. Toliau regiu jį keliaujantį dėl tos spaudos jau į Stutthofo kacetą...
Mintis sugrįžta ir į aną “Raudonojo ubago kolchozą” pas tuos porą dešimčių vyrų, kur buvo reikalai drauge planuojami... su rimtumu, su humoru, su jaunystės liepsna ir tikėjimu... Šiandien jų tik nedidelė dalis laisvame pasaulyje; kita dalis nuėjo į okupanto kacetus, kita dalis į Lietuvos žemelę ir dalis Sibiro nežinioje. Jie suklupo pakeliui į Kalną, bet paliko tikėjimas, kad kiti kalną užkops — Laimės žiburį pasieks.
