REZISTENCIJA 14 METŲ FONE

JUOZAS BRAZAITIS,
New Yorkas

1. Ko rezistencija siekia, 2. Ar rezistencijai lietuviai buvo pasiruošę, 3. Ar rezistencijos aukos buvo beprasmes, 4. Ar laisvėje esą lietuviai patalkino krašto rezistencijai, 5. Ar laisvieji lietuviai panaudojo kovai krašto rezistencijos laimėjimus, 6. Kuriuo keliu toliau.

1.

1941 metų birželio 23 sukilimasbuvo pirmas lietuvių rezistencijos prieš sovietus prasiveržimas viešumon. Nuo to laiko keitėsi žmonės, keitėsi organizacijos ar jų vardai, keitėsi Lietuvos priešai, keitėsi ir rezistencijos uždaviniai bei metodai, bet išliko gyva dvasia, kuri įvykdo rezistenciją. Gyva Lietuvoje, gyva Sibire, daugiau ar mažiau gyva ir tremtyje.

Rezistencija yra tautos nepaprastos padėties padaras. Lietuviškas žodis “pasipriešinimas” gan tiksliai jos pobūdi išreiškia. Tai pirmiausia, pasipriešinimas išorinio priešo pastangoms sunaikinti tautą ir valstybę. Tautos gyventojų pastangos tuo nepaprastu metu labiau nukreiptos priešintis. Paprastuoju metu, valstybės normalaus gyvenimo eigoje, tos pačios pastangos labiau skirtos kurti — valstybinio gyvenimo rūmui kurti bei puošti.

Nenormalios padėties padaras yra ir rezistencinės organizacijos, kaip normalių laikų padaras yra politinės partijos. Normaliais laikais susikuria eilė skirtingų partijų, skirtingų pagal savo programą, kurią nori vykdyti valstybinio gyvenimo rūme. Nenormaliais laikais susikuria taip pat ne viena rezistencinė organizacija. Jos labiausiai skiriasi viena nuo kitos savo narių vienas kitu pasitikėjimu, kuris yra būtinas konspiracijos sumetimais.

Nenormalioje padėtyje ir partijos, jei jos yra, netenka savo tiesioginės prasmės — rinkimų keliu siekti valdžios, kuri įgalintų jas tvarkyti valstybę pagal savo programą. Nenormalioje padėtyje suspenduojamos partijų programos ir joms vykdyti pagrindinė priemonė — valdžios paėmimas. Joms tenka tie patys nepaprasto meto uždaviniai, kuriuos vykdo rezistencinės organizacijos.

Rezistencijos tiesioginis uždavinys — vykdyti tai, kas sėkmingiausiai sukliudytų svetimos jėgos užmačias. Bolševikų okupacija jas turi trejopas: naikinti lietuvių valstybės nepri-

klausomybės sąmonę, kad lietuviai susigyventų su mintimi, jog Lietuva yra ir turi būti Sovietų Sąjungos dalis; naikinti tautinės nepriklausomybės sąmonę, kad lietuviai imtų galvoti esą menkesnės tautinės vertės už rusus, esą tik mažesnieji rusų broliai; silpninti biologinį tautos potencialą, kad menkėtų gyvoji atrama valstybinei ir tautinei nepriklausomybei.

Pasipriešinti toms užmačioms reiškia daryti visas pastangas, kad okupacija būtų pašalinta, o kol tai įvyks,— išlaikyti lietuvių sąmonėje gyvą valstybinę ir tautinę nepriklausomybę, išsaugoti kuo daugiau gyvo tautos biologinio potencialo.

Penkiolikos metų perspektyvoje dar nematyti žymių, kiek yra priartėjęs okupacijos pašalinimo laikas. O jau labai žymu, kad biologinis tautos potencialas yra sumažintas ir atskiestas. Belieka susimąstyti ties klausimu, kiek valstybinės ir tautinės nepriklausomybės idėja išliko gyva ir skaidri.

2.

Lietuvos okupacijos galimybei, taigi ir rezistencijai lietuviai nebuvo pasiruošę.To nepasiruošimo buvo dvi didžiosios priežastys. Viena, vadistinio režimo ilgas užtrukimas dalį lietuvių visuomenės spėjo nupolitinti, nustumti nuo domėjimosi valstybės reikalais; kitoje dalyje buvo sukėlęs neapykantą režimui ir piktą džiaugsmą, kad jam ateina galas. Antra priežastis — dalis lietuvių šviesuomenės, savo praeityje susigyvenusi su rusų visuomene, tebegyveno ta praeitimi ir nestengė įžiūrėti, kad rusas komunistas nėra tas pats, kas buvo jo jaunystės dienų pažįstamas rusas demokratas. Sovietinių tautų kultūroms pažinti draugija Lietuvoje buvo kilusi ne tik pagal tiesioginį užsienių reikalų ministerio S. Lozoraičio paraginimą, kaip tai skelbė a. a. prof. Krėvė Mickevičius. Jos pirmininkas pats Krėvė jau Lietuvos valstybės pirmaisiais metais (1924) viešose diskusijose reikalavo, kad Lietuva eitų į artimus ryšius su Sovietais, spirdamosi prieš Vokiečius. Tai buvo vienas iš ženklų, kad dalis šviesuomenės linko į rusiškus rytus. Artimumu rusams gyveno ir akademikų sukeltas kultūrbolševizmo sąjūdis su Trečiojo Fronto, Literatūros žurnalais. Prieš juos aktyviai stojo kovoti Naujoji Romuva, Židinys, XX amžius, o prieš slaptą komunistų partijos veiklą tarp darbininkų aktyviai reiškėsi veik vienintelė paskutiniu metu

Krikščionių Darbininkų Sąjunga. Taigi dvejopas buvo kovojančios visuomenės avangardas. Jei šiandien Vakaruose pastebimas tam tikrų sluoksnių palankumas ir “koegzistencializmas” sovietikai, iš kitos pusės kova prieš jį, tai tą patį reiškinį lietuviai pergyveno prieš porą dešimčių metų. Šiandien iš tų sovietikos simpatikų daugelis yra atvirtę; tai rodo jų prisipažinimai klydus, bet tai nekeičia jau įvykusios raidos.

Tos dvi priežastys buvo pagrindinės, kodėl nuėjo sveikinti Paleckio ir jam lojalumo pareikšti demokratinės partijos (krikščionys demokratai, liaudininkai), nuėjo tautininkų seimo prezidiumas, šaulių ir kariuomenės atstovai, o ir prezidentas nepareiškė jokio paprieštaravimo ženklo. Turbūt, dėl to pat ir diplomatai pareiškė protestus tik vėliau, kai “liaudies seimas” nutarė prašyti Sovietus, kad Lietuvą priimtų į sąjungą.

Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai — be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo. Ne tik vyriausybės, bet ir demokratinių partijų. Įkrito lengviau, nei bolševikai laukė.

(Tai minčiai patvirtinti referentas citavo sovietų NKVD majoro Petrovo liudijimus, paskelbtus 1949 “Tribūne de Gėnėve”: “Dekanozovas pranešė iš Lietuvos, kad nesutiko jokio pasipriešinimo: respublikos prezidentas ir vyriausybė visiškai pabėgo į Vokietiją. Latvijoje reikalai ėjo ne taip gerai. Nebuvo laukta pasipriešinimo, bet prezidentas Ulmanis mūsų projektam pasipriešino. Taline mes pergyvenome pačius sunkiuosius momentus”. Davęs Petrovo porą. vaizdų, kaip pasipriešinimas reiškėsi Estijoje, referentas apgailestavo, kad mums yra palikti ir primenami daugiau liūdni to meto vaizdai, kaip valdžios žmonės sutiko savo kolegas perduoti sovietų malonei ar kaip šauliai ir pasienio policininkai nukreipė savo ginklus prieš savo valstybės prezidentą. Laikydamas tai netikro valstybinio susipratimo ženklu, referentas darė išvadą:)

Reikėjo laukti, iki susidarė okupacijai pasipriešinimo dvasia ir virto darbais. Kilo ne iš režimo likučių ir ne iš buvusios politinės organizuotosios visuomenės likučių. Kilo svarbiausia iš jaunimo, kuris buvo kariuomenėje, akademiniame darbe, įstaigose, fabrikuose. 1941 birželio 23 sukilimas pademonstravo tą pasipriešinimą, į kurį įsijungė tada ir visi kiti lietuviai be politinių pažiūrų ir amžiaus skirtumo. Ko negalėjo padaryti Lietuva 1940, tą ji padarė 1941. Ir iš to laiko paliko daugelio atmintyje herojizmo pasiaukojimo vaizdų, kurių nedavė 1940 metai.

3.

Nuo ano sukilimo dienos lietuvių pasipriešinimas ėjo ir tebeina gal net stipriau nei kaimynuose.Pasipriešinimas raudonajai, rudajai ir vėl raudonajai okupacijai. Eina tėvynėje ir Sibire. Jo nuotrupos rado atgarsio St. Ylos ir A. Kučo kacetinėje literatūroje. Jų ištisa epopeja yra Daumanto “Partizanai už geležinės uždangos”. Dar nuostabesni liudijimai svetimųjų—Joseph Scholmerio “Mirusieji grįžta” (ištraukos buvo Į Laisvę Nr. 7, 8), arba MVD pulkininko Burlickio pareiškimas Kersteno komisijai.

(Pacitavęs Burlickio liudijimą apie partizano Miškinio žuvimą, 1950, referentas darė išvadą:)

Kelių eilučių liudijimas apie Miškinį suima visą pasipriešinimo tragiką. Jis išreiškia pasipriešinimo didybę — Miškinis buvo pripažintas autoritetu visoje Lietuvoje. Jo sujungtos rezistencijos galybei palaužti buvo reikalingas pats Maskvos saugumo viršininkas Kruglovas. Kovotojo tragiškas likimas — jis žino, kad jis nelaimės, bet jis kovoja pagal prisiimtą uždavinį: parduoti savo gyvybę kuo brangiausia kaina, bet tik nepasiduoti gyvam. Jis susinaikina . . .

Miškinio likimas tai vienas iš dešimčių tūkstančių. Akivaizdoje tokios baisios aukos, ne vienas išreiškia abejojimą, ar toji auka nebuvo beprasmė, ar ne geriau prisitaikinti prie padėties ir išlikti gyvam? Mums, esantiems saugioje vietoje, nėra moralinės teisės kurstyti bent mažiausiu žodžiu, kad jie aukotųsi; nėra teisės nei sakyti, kad jų auka yra beprasmė. Bet kas norės susirasti atsakymą, turės pats pirma atsakyti į klausimą: ar pasipriešinimas ir visos jo aukos prisidėjo prie valstybinės nepriklausomybės ir tautinės nepriklausomybės išlaikymo Lietuvoje esančių lietuvių sąmonėje?

Lietuva šiandien iš pagrindų pakeista politinėje, ūkinėje, socialinėje srityje. Keičiamas ir lietuvių galvojimas. Tačiau turime pagrindo tvirtinti, kad Lietuvoje patriotizmo yra šiandien nemažiau kaip kada nors, ir lietuvių nuotaikos yra ilgam antirusiškos ir antibolševikiškos. Vadinas, tauta savo dvasioje yra gyva, okupacijos nepalaužta. Gyva ne tik kartoje, kuri augo nepriklausomoje Lietuvoje. Ji gyva ir jaunime, augusiame jau pavergtoje. Nepaslaptis, kad antirusiški jausmai yra paveikę net dalį ir tų, kurie yra atsidūrę komunistų partijoje.

Ar ji būtų tokia, jei nebūtų buvę rezistencijos? Jei visi būtų prisitaikę ir nuėję pasroviui? Jeigu nebūtų buvę žmonių, kurie pasipriešino savo gyvybės auka? Jų desperatiška kova ir tragiškas likimas gali būti palygintas su A. Mickevičiaus Konrado Valenrodo keliu — kovodamas su priešu ir paskutiniu momentu susinaikindamas, jis davė taip pat suprasti, kad tai jo kelias ir kad ne visi tokiu keliu gali eiti. Ir dabartinės Lietuvos kovotojai neskelbia, kad jų keliu turi eiti visa kita gyventojų dalis. Tačiau jie pasirinko kelią aukos, kurios moralinis dydis plaukia iš to, kad tai savanoriška auka. Ta savanoriška auka negali būti be įtakos likusiems tarp gyvųjų. Kurie jos ženklus matė savo akimis, negalėjo nepajusti įspūdžio visam gyvenimui. Kas kita tiems, kurie to tiesiogiai nėra matę. Taip gali būti su būsima karta Lietuvoje, jei rezistencijos ugnis išblėstų ir jaunoji karta nebejaustų gyvo asmeninio kontakto su rezistencijos nešėjais. Taip gali būti ir su lietuviais, esančiais tremtyje, kurie savo praeityje nėra rezistencijos kovoje dalyvavę ar bent sąmoningai su ja susipažinę.

4.

Krašto rezistencijai esame patalkinę, bet esame ją ir apvylę... — kalbėjo referentas, atsakydamas į klausimą: ar laisvėje esą lietuviai yra veikę tėvynėje likusios rezistencijos veiklą.

Krašto rezistencija matė, kad esame sustiprinę laisvame pasaulyje propagandą. Esame virtę pavergtųjų balso šaukliais. Net daugiau: eilė žmonių iš laisvojo pasaulio yra pademonstravę simboliškai laisvojo lietuvio vienybę su pavergtuoju, atiduodami savo gyvybę su jais ir už juos. Jų auka yra taip pat laisvos valios auka ir dėl to moraliai didelės vertės.

Tačiau esame krašto rezistenciją ir apvylę, kaip ją yra apvylę ir suklaidinę Vakarai. Apvylę tada, kai laisvojo pasaulio lietuviai suėjo į tiesioginį ryšį su pavergtojo krašto rezistencija.

(Tam teigimui iliustruoti referentas nurodė du tų santykių tarp krašto ir laisvojo pasaulio epizodus—santykius su Vlako-BDPS delegatūra, santykius su Vliku. Citavo krašto rezistencijos įgaliotinio raportą krašto rezistencijos vadovybei, iš kurio buvo matyt, jog kraštas į laisvėje esančius žiūrėjo kaip į savo vaduotojus, pirmuosius jų ryšininkus priėmė su visišku pasitikėjimu; priėmė visus jų siūlymus. Bet tas pasitikėjimas per porą metų vis labiau ėmė blėsti ir virto dideliu kartumu ir nusivylimu, kai patyrė, kad tie ryšininkai kraštą informavo klaidingai; kai kraštas padarė visas pastangas susirišti su Vakarais, o laisvėje esą lietuviai neištesėjo sutarto ryšio ir į krašto pastangas neatsakė; kai patyrė paramą, skirtą kraštui, buvus sunaudotą vietos reikalams; kai iš krašto atgabentą medžiagą, patyrė, nepatekus į laisvinimo veiksnių rankas ir netinkamai panaudotą ar visai nepanaudotą. Raportas rodė, kaip po to nusivylimo tąja BDPS-Vlako delegatūra krašto rezistencija savo pasitikėjimą ir įgaliojimus perkėlė 1948 Vlikui, rezervuodamasi sau specialias funkcijas. Po pusantrų betgi metų tas pats krašto specialus įgaliotinis raštu (Nr. 6, 1949 gruodžio 6 d.) Vliko pirmininkui jau nurodė eilę faktų, kuriais Vlikas buvo pažeidęs susitarimą ir paneigęs krašto įgaliotiniui rezervuotas teises. Rašte tiek kartumo, kad net daroma išvada, jog Vlikas ir VT faktinai esą atsisakę nuo susitarimu prisiimtų įsipareigojimų... Taip yra pergyvenę krašto rezistencijos atstovai santykius su laisvaisiais lietuviais vakaruose.

5.

Krašto rezistencijos auka ir laisvėje esantiems lietuviams veltui nenuėjo, tačiau kai kurių jos žygių ir neišnaudojome kovai,— atsakė į tai, ar krašto rezistencijos žygiai yra stiprinę laisvėje esančių lietuvių rezistencinius pasiryžimus, — jų žygiai stiprino ir tebestiprina laisvėje esančių rezistencinę dvasią; juos laisvieji populiarina tarp svetimųjų. Bet ne visa tai, ką rezistencija laikė laimėjimu, panaudotinu tolimesnėje kovoje už nepriklausomybę, laisvieji panaudojo. Du pavyzdžiai ... 1941 sukilimas nuėmė nuo tautos kaltinimą, kad ji sava valia įsijungusi į Sovietų Sąjungą ir nepasipriešinusi prieš valstybės grobimą. Sukilimas davė formalų valstybės atstatymo ženklą — vyriausybę. Vyriausybės buvimas ir išlaikymas iki dabar būtų galėjęs turėti reikšmės. Jos instituciją pratęsus prestižas tarp svetimųjų būtų kitokis nei tų egzilinių vyriausybių, kurios yra sudaromos užsieniuose, nes anoji vyriausybė turėjo mandatą iš Lietuvos—kraujo mandatą. Savo tarpe vyriausybės išlaikymas būtų atėmęs bet kokį pagrindą ginčui dėl įgaliojimų ir kompetencijų. Tačiau nuo šio valstybinio kelio nusisukome ir pasirinkome kitą — tokį, kuriuo ėjo mūsų tėvai prieš 1918, sudarydami Lietuvos Tarybą, tikusią tai padėčiai, kai Lietuvos valstybės dar nebuvo ir kada tarybai reikėjo kovoti dėl šiokių ar tokių vyriausybės funkcijų jai pripažinimo. Dabar tai jau praeities klausimas.

Kitas pavyzdys, kaip skirtingai laisvieji ir pavergtieji pažiūri į kovos dėl nepriklausomybės priemones, yra krašto pristatytos informacinės dokumentinės medžiagos panaudojimas. Lietuvos tikinčiųjų laišką Pijui XII krašto rezistencija laikė vienu iš pagrindinių tautos valios pareiškimų, o lietuvių atstovai, kurie pristatinėjo Kersteno komisijai lietuvišką medžiagą, sutiko laikyti jį “neautentišku”. Ir tas dokumentas nevirto kovos priemone.

Šios rūšies faktai neskelbia, kad vienur patriotizmo daugiau, kitur mažiau. Jie tik rodo, kad tie patys dalykai Lietuvoje ir čia kitaip vertinami. Kova prieš okupaciją valstybinės nepriklausomybės atstatymą vykdoma ir čia, bet valstybingumo ženklų, dėl kurių priežasčių nepatogių, sunkiau vykdomų, lengvai išsižadama. Taip buvo atsisakyta panaudoti aną 1941 vyriausybės buvimo faktą; taip paskiau Vlikas atsisakė vientisos Lietuvos valstybės koncepcijos, prisiimdamas regioninį atstovavimą; taip buvo nutarta, kad Vliko nariais gali būti ir ne Lietuvos piliečiai, arba ir siūlyta, kad Lietuvai svetimoje sostinėje atstovautų svetimos valstybės pilietis ir tarnautojas.

Tas sąmyšis valstybinės nepriklausomybės supratime, atrodo, kilęs iš nepakankamo aiškumo, už ką kovojame, ką norime atstatyti ir kiek su tais norais deriname savo veiksmus. Iš to neaiškumo kilo ir eilė kitų minties nesusipratimų: svarstymas, ar mums reikalingas politinis ar kultūrinis veikimas, ar partijos ar rezistencinės organizacijos, ar vienybė ar daugingumas . . . Net tame svarstyme tų pačių žmonių ima painiotis mintys: čia įrodinėjama, kad rezistencinės organizacijos nebegalimos, kad jos tegali būti tik Lietuvoje, o čia vėl tų pačių žmonių nutariama, kad Vlike Mažosios Lietuvos ar Vilniaus krašto lietuviai, eidami į Vliką, turi vadintis tik rezistencinių organizacijų vardais; čia raginama visas pajėgas sutelkti kovai už Lietuvą, o čia pat ir tie patys asmens nuo tų jėgų sutelkimo atsisako, bijodami, kad sutelkę gali laisvinimo organe valdžios netekti.

Šitokis dualizmas tarp šūkių ir darbų yra ženklas, kad blaškomės tarp normalios padėties veikimo ir nenormalios. Išlaisvinimo, bendros, vieningos kovos šūkiai tebėra rezistencinio charakterio, kuriuos padiktavo nepaprastos padėties reikalas. Noras išlaikyti valdžią savo rankose ar ją paimti yra natūralus normalių valstybės laikų parlamentinis ženklas. Jeigu šiandien tremtyje valdžios troškimas pasirodo kartais stipresnis už išlaisvinimo kovos organizavimą ir tai kovai visų jėgų sutelkimą, tai yra ženklas, kad vis daugiau pasijuntame esą “normalioje padėtyje”. Tokia eiga visai suprantama, kada vis daugiau yra žmonių, kurie nėra turėję tiesioginio ryšio su rezistenciniu veikimu ir rezistencijos žmonėmis. Tai rodo laisvėje esančių nutolimą nuo tos dvasios, kuri reiškėsi krašto rezistencijoje. Tai nėra kam priekaištas, o tik diagnozė. Su tuo tenka skaitytis j ieškant kelių kasdieniniame veikime.

6.

Visuomeninės minties ir darbų sąmyšį tremtyje jaučia daugelis,— teigė referentas.

(Priminęs, kad dėl to sąmyšio daugelis bičiulių iš atskirų vietovių kreipėsi į valdybą su ¡vairiais pasiūlymais, ir tokį reagavimą laikydamas teigiamu reiškiniu, referentas kalbėjo, kad reikia turėti prieš akis tam tikrus dėsnius, pagal kuriuos galima būtų teisingiau įvertinti konkrečius visuomeninio gyvenimo siūlymus ir reiškinius. Būtent:)

Pirmas — norėdami būti ištikimi rezistencijos siekimams, turime palaikyti mintyje, kad tebegyvename nepaprastą metą, kuris reikalauja rūpintis ne kaip ten ar kitur “valdžią paimti”, bet ar tas bei kitas žygis bus naudingas lietuviškam reikalui: ar prisidės prie Lietuvoje bei Sibire esančių padėties palengvinimo, ar prisidės prie okupanto klastos dešifravimo, ar prisidės prie lietuvių jėgos sustiprinimo tremtyje.

Tokiu matu matuojami daugelis reikalų, kuriuos laikome pirmaeiliais, pasirodys apgaulingi miražai. Tokis pvz. būtų svarstymas, ar organizuotis reikia į partijas ar į rezistencinius sąjūdžius, ar veikti politikoje ar kultūroje. Ne tai svarbu, kad organizacija svarstytų, ar jai būti politinei ar kultūrinei, o svarbu tai, kad ji matytų, kas šiuo metu yra lietuviškam reikalui reikalinga, ar yra kas reikalą tenkins. Ir jei nėra tam darbininkų, tai savas jėgas atiduoti tai sričiai.

Ne tai svarbu, kas turi daugiau kompetencijų ir įgaliojimų, ir ne tai, kieno vardu veiks kurioje sostinėje lietuvių atstovai, o tai, kad jie ten būtų ir kad aktyviai veiktų Lietuvai naudinga kryptimi.

Iš čia antras dėsnis — vertinti institucijas, žmones daugiau pagal darbus, mažiau pagal įgaliojimus, pagal dvasią, mažiau pagal raidę. Turėti titulus ir įgaliojimus ir juos laikyti užkasus yra menkesnis Lietuvai pasitarnavimas nei tos kuklios motinos, kuri savam vaikui paseks vakare lietuvišką pasakėlę.

Ir dar trečias dėsnis — tarpusavio santykius tvarkyti pagal teisę ir teisingumą, pagal natūralinės teisės dėsnį: ko sau nenori — nedaryk kitam. Jį vykdant bus įmanoma realizuoti toleranciją bei padorumą santykiavime tarp asmenų ir grupių. Teisės ir teisingumo respektavimas savo tarpe stiprins moralines jėgas kovai prieš sovietinę okupaciją, nes kova prieš okupaciją yra ne kas kita kaip kova už pažeistos, sulaužytos teisės atstatymą. Kovoti už teisės atstatymą ir sykiu toleruoti jos laužymą tarp savęs yra prieštaravimas savo siekimams, kuris silpnina savas jėgas, nuvertina mus bei mūsų siekimus svetimųjų akyse, atima jų palankumą ir pritarimą mūsų kovai.

Tais dėsniais nesunku atskirti tikras ir netikras vertybes. Jų laikymasis grąžins asmenims vidaus vienybę, pareiškimams turinį, o darbams tikslingumą ir jėgą.

(Nurodęs dabar galimos veiklos uždavinius krašto atžvilgiu, tremties atžvilgiu ir savos organizacijos atžvilgiu, referentas sugrąžino dėmesį į krašto rezistencijos charakterį:)

Ten partizanai tik vienu iš uždavinių laikė tiesioginę kovą su okupantu; kitas uždavinys buvo sutelkti tarp partizanų rinktinius žmones ir jiems ugdyti tam tikras dorybes, kad virstų šviesiu pavyzdžiu kitiems lietuviams.

Kai tremtyje žodis nustoja turinio ir pasitikėjimo, to asmeninio spinduliavimo pavyzdys daros juo prasmingesnis ir įtakingesnis. Kas šiuo keliu savo veikimą reiškia, pratęsia rezistencijos dvasią iš praeities į dabartį ir grindžia ateities laimėjimo viltis. Tai nelyginant upė, kuri išėjusi iš rezistencijos šaltinio, nesunykusi tremties dykumose, veržiasi į laisvės marias.