Nikitos Chruščiovo strategija ir Lietuva
ANAPUS
Sovietų kompartijos XX kongresas pradėjo naują sovietinę politikos liniją., vykdomą ir vadovaujamą Nikitos Chruščiovo. Nuo to momento partijos propagandoje nutraukti ryšiai su bolševizmo praeities ilgamečiu kūrėju Stalinu. Tačiau partijos pasisakymas prieš Staliną kaip ‘‘asmenybės kulto” atstovą, pasisakymas už “kolektyvinę vadovybę”, pasisakymas prieš Staliną už Leniną praktiškai nieko konkretaus nepasako. Tai tik propagandiniai šūkiai.
Iškalbingesnis yra tame pat kongrese atsisakymas nuo kaikurių bolševizmo “tikėjimo tiesų”: atmestas senasis “tikėjimo” ramstis, kad karas tarp kapitalizmo ir socializmo neišvengiamas — “karas, kuris yra neišvengiamas, bet kuris gali būti nudelstas” (Lenino žodžiai). Partijos suvažiavime pripažinta, kad karas gali būti išvengiamas, nes Sovietai su neutraliaisiais (Indija)...) galį neleisti kapitalizmui karo pradėti... Atmestas taip pat tikėjimas komunizmo “pasauline revoliucija”, kuri turi vesti į komunizmo laimėjimą. Dabar skelbiama, kad komunizmas gali būti įvestas ir “ramiu” būdu, parlamentiniu, komunistams laimėjus parlamente daugumą ar sudarius “liaudies frontus” su kitomis juos remiančiomis partijomis.
Šitas “tikėjimo” tiesų pakeitimas padeda suprasti Chruščiovo naujos taktikos konkrečius žygius santykiuose su Vakarais. Kad Vakaruose įsigalėtų parlamentiniu keliu, komunistų partijos skelbiamos dabar “tautinėmis”, lojaliomis savai valstybei, tariamai nepriklausomomis nuo Maskvos; tų komunistinių partijų būsiąs naujas tarpusavio ryšys, jas telkiant gal apie Tito; propaguojamas “liaudies frontas” su socialistais ir kitais; propaguojamas kultūrinis bendravimas su Vakarais.
Keičiant taktiką su Vakarais, būtina keisti santykius ir su satelitais. Juose visu aštrumu naikinami buvę Stalino kadrai, iškeliami Stalino numestieji komunistų vadai, kurie sykiu su Tito rodę separatistinių tautinių tendencijų. Satelituose paskelbtas “liberalizacijos” šūkis, mažinant išorinę priklausomybę nuo Maskvos.
Labiausiai šitą liberalizaciją yra pajutę lenkai. Pajuto ją net ir Baltijos kraštai. Pažymėtina betgi, kad Vakarų žmonės tuos pakitimus mato daug didesnius, nei juos mato vietos gyventojai ir nei jie yra iš tikrųjų. Kur tėra pakitusi komunistinė taktika, ten Vakarų dažnas žmogus mato pakitimą iš esmės ir kalba jau apie komunizmo irimą.
Šiom nuotaikom patikrinti ir, jei reikia, koreguoti, pateikiame apibendrintą apžvalgą faktinės padėties Lietuvoje, kurią rodo mūsų turimi šaltiniai.
1. Pakitimų Lietuvoje yra
Stalino laikais gyventojai buvo hermetiškai uždaryti sovietiniame katile. Dabar katilo dangtis šiek tiek pradengiamas. Prasidėjusį sovietinį kontaktą su Vakarais ekskursijų būdu ima justi ir lietuviai. Jų keliolika jau šiais metais gavo aplankyti laisvąjį pasauli. Skubiai gražinamas Kaunas, Vilnius, Šiauliai, kad galėtų ir tie miestai priimti turistus iš užsienių. O Ryga, Talinas jau nuo anksčiau susilaukia lankytojų iš Suomijos ir Švedijos.
Antra, leidžiama susirašinėti Lietuvos gyventojams su užsieniu. Leidžiama gauti iš užsienio siuntinukus.
Trečia, masinių deportacijų negirdėti. Pranešama visa eilė pavardžių inteligentų, kunigų ir net poros vyskupų, kurie yra sugrąžinti iš Sibiro (tarp jų yra dr. L. Bistras, poetas K. Boruta, operos solistas Kučingis, rašytojas K. Inčiūra, dipl. P. Klimas, prezidentas A. Stulginskis (?), prof. Tonkūnas).
Ketvirta, nors Lietuvos kompartijos vadovybė nešluota kaip Lenkijoje ar Vengrijoje, tačiau leista kai kuriems anksčiau pašalintiems profesoriams dirbti mokslinį darbą ir už tai gauti atlyginimą, net naudotis atskiru kambariu. Pridėkim dar pagausėjusius lietuviškus leidinius. Vis tai turi reikšti politinio režimo pakitimus, nes Stalino laikais to nebuvo.
2. Pakitimų užkulisiuose
Už tų pakitimo ženklų yra daug nepakitusių propagandinių tikslų, kurie mažina pakitimų vertę ir temdo pakitimų sukeltas viltis... Jei šiemet išleido keliose ekskursijose žmonių į Vakarus ir iš Lietuvos, tai nereiškia, kad išleistieji yra lietuviai. Antroje, sakysim, ekskursijoje nuo Odesos iki Leningrado iš Lietuvos buvo 16 žmonių, bet lietuvių tarp jų tik 10. Išleistieji lietuviai buvo atiduoti griežtai rusų komunistų vadovų ir net MVD priežiūrai. Jie turėjo ekskursijoje mažiau laisvės nei rusai. Jiems buvo net patarta susitikus su lietuviais iš Vakarų sakyti “neponimaju” (Gal šitokio smurto nepakeldama, viena iš keleivių lietuvių išėjo iš Pobiedos laivo į laisvę Švedijoje).
Antra, leidimą susirašinėti su užsieniais apkartina sovietų noras panaudoti tą susirašinėjimą politiniams tikslams — susidaryti kartoteką, kas ir kur bei kam rašo, o kitą norą išreiškė “Tiesa”, ragindama laiškuose į užsienius girti sovietinį gyvenimą ir kviesti, kad grįžtų, šituos užkulisinius tikslus žmonės pačioje Lietuvoje labai gerai supranta. Geriau nei Vakaruose. Jie mato pasikeitimus, tačiau priima juos labai atsargiai. Jie samprotauja: ar tai ilgam? Gal po kurio laiko linija vėl pasikeis, ir kas šiandien leidžiama, rytoj virs dideliu kaltinimu. Tas atsargumas diktuoja kai kuriems Lietuvoje ne tik kamufliuoti savo vardą laiškuose, bet yra atsitikimų, kad ne vienas tiesiai paprašė laiškų daugiau nerašyti. Atsargumas nugali sentimentą. Tačiau atsargumas dingsta siuntinėlių akivaizdoje. Pavojus dėl siuntinėlių yra tas pats kaip ir dėl laiškų, tačiau skurdas yra galingesnis už atsargumą. Panašiai kaip noras valgyti yra galingesnis už 7 metų kalėjimo grėsmę, jei pasiims ką iš pačios gamybos. Dėl siuntinėlių net samprotaujama: jei jų būtų daugiau, jei daugiau žmonių juos gautų, tai bendras pavojus būtų mažesnis.
Trečia, jei pakitimas būtų tokis, kokį nori atvaizduoti sovietinė propaganda, tai nereiktų sovietinės akcijos už pabėgėlių grąžinimą. Tuo tarpu ji stiprėja ir akiplėšiškėja. Siuntinėja ne tik laiškelius, bet iš anapus uždangos siunčiamos moterys, kurios turi žmonių adresus, lanko ir įkalbinėja grįžti. Siunčia net tėvus pas vaikus, gyvenančius užsieniuose, ar pas kokius gimines su ta pačia misija.
Ketvirta, grąžinami iš Sibiro tiek suaugę, tiek jauni yra tiek išvarginti, kad jiems tepalikusi galimybė vegetuoti. Jie jau nebenaudingi darbui ten, jie jau nebepavojingi režimui čia, o propaganda, kad yra naikinamos Stalino deportacijos, didelė.
Šios užkusilinės padėties akivaizdoje blanksta pakitimų vertė.
3. Nepakitę reiškiniai
Viena, politinės “liberalizacijcs” idėja Baltijos kraštuose nebegyva. Kalbos apie Baltijos valstybių “su-satelitinimą”, t. y. jų teisių sulyginimą su Lenkija, ar Čekoslovakija dingo. Sovietai laikosi minties, kad Baltijos valstybės yra Sovietų S-gos dalis, ir dėl to jose turi būti kitas režimas — priklausymas nuo Maskvos, sovietinio kolonializmo režimas.
Politinės teisės nevykdomos net tos, kurios yra numatytos sovietinėje konstitucijoje. Pagal ją Lietuva turi užsienių reikalų ministerį, kuris gali palaikyti santykius su užsieniu. Turi kariuomenę. Bet šitos teisės taip ir liko tik popieryje.
Antra, ūkinio kolonializmo reiškiniai Baltijos kraštuose nesumažėjo. Miškai Lietuvoje, ypač Suvalkijoje, kertami; statomi nameliai, daugelyje dirbtuvių dirbama baldai, bet jie išgabenami į Ukrainą, Gudiją ir kt. Didinama fabrikų, cukraus, mėsos pramonės gamyba, bet ir jie vežami kitur, o pelnas eina Maskvos naudai, nes daugelis ūkio šakų tiesiogiai priklauso Maskvai.
Didinant pelną Maskvai, Lietuvos gyventojas dvigubai išnaudojamas. Gyventojams paliekamas toks menkas gaminių kiekis, kad jų neužtenka vietos reikalams. Dar ir lig šiol tenka stovėti eilėse, kad gautum duonos. Sunkiausia gauti cukraus. O iš kitos pusės uždarbis, palyginti su pragyvenimo išlaidomis, yra tokis menkas, kad gyventojas negali išsiversti. Vaizdžiai tai palygino su europiniu standartu Švedijos jūrininkai, apsilankę Rygoje. Jie rado, kad duonos, sviesto, pieno ir kitų maisto produktų kainos 3-4 kartus didesnės nei Švedijoje. Vyriškas kostiumas 8-10 kartų brangesnis nei Švedijoje (tokis, kuris Rygoje kaštuoja 800-1000 rb., arba oficialiu kursu 200-250 dol., Švedijoje kaštuoja 125 kronas, arba 20 dol.). Tuo tarpu pramonės darbininkas Rygoje uždirba vidutiniškai 800 rb. Gydytojas gauna 1500 rb., ir jam išgyventi su šeima išeina taip pat 1500 rb. Blogiausia kolchozuose. Ten pinigais dažnai nieko negauna; tik geriau laikomuose kolchozuose moka dienai apie 70 kapeikų ir po kg. grūdų už darbadienį. Rygoje buvę švedų jūrininkai parvežė žinią, kad kolchozų darbas, apskaitant pinigais, mokamas 90-250 rb. mėnesiui. Visai suprantama, kad gyventojai jieško pašalinių uždarbių — darbininkai stengiasi nudžiauti ką nors iš savo darbo apyvartos, mokslo žmonės stengiasi gauti mokslo darbų užsakymų ir pan. Iš tiesioginio uždarbio išsiversti negali.
Kur tokis gyvenimas, ten ir ligos. Labiausiai skundžiasi žmonės reumatizmu. Dėl to tokie dažnai laiškuose prašymai vaistų nuo reumatizmo. Sibire, arba ir Lietuvoje, bloguose butuose, dažnai nekūrenamuose, reumatizmui geriausios sąlygos. Penicilinas, streptomicinas, kuris buvo vertinamas kaip auksas, šiandien ne tokis populiarus, nes streptomicino pradėjo gaminti ir Kaune “Sanitas”, nors ir dažnai pritrūksta žaliavos. Batų, drabužių — gyvas badas. Vienas kitas paskutinėmis pastangomis statosi namukus.
Trečia, rusifikacija varoma sistemingai. Įstaigose ir darbovietėse pirmenybė yra nelietuviams, dažniausiai rusams ir iš Rusijos atgabentiesiems. Lietuviams darbai pasiūlomi kur kitur, ne Lietuvoje. Tokiu būdu rusai infiltruojami į Lietuvą, o lietuviai išgabenami. Lietuviškas elementas Lietuvoje retinamas, kad po keliolikos mėtų Maskva būtų pasiruošus padaryti ir “demokratinius” balsavimus, jei Vakarai vis dar jų reikalaus... Šiandien aiškėja, kad ir ankstesnės masinės deportacijos buvo skirtos iš dalies tam, kad padarytų vietos kolonistams iš rytų. Aiškėja taip pat beveik kuriozas, kad iš Suvalkijos buvo deportuota mažiau nei iš Augštaitijos. Suvalkiečiai patys pasitraukė daugelis iš ūkių į miestus ar į kitus rajonus.
Dabar deportacijas tam pačiam tikslui pakeičia švelnesnis ūkinis metodas — darbų skirstymas. Prie Klaipėdos uosto į darbus, prie namų ar tiltų statybos, prie hidroelektrinės Kaune darbininkai gabenami iš Rusijos. Lietuviai turi “savanoriais” vykti į “plėšinius”, vyksta taip pat į Suomijos Kareliją ir kitur. Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, 40% yra nelietuvių. Iš Rusijos atgabentieji dažnai yra nemokšos, bet akiplėšos, nes žino, kad juos sovietinė valdžia remia. Žinomi eilė atsitikimų, kaip įsikėlę į butą rusai skundžia lietuvius ir provokuoja, norėdami visai iškraustyti juos iš buto... Lietuvių retinimas Lietuvos teritorijoje pačių lietuvių laikomas viena iš pagrindinių priemonių Lietuvai surusinti.
Rusifikacija vykdoma visu tempu ir kultūrinėje srityje, užgniaužiant lietuviškas knygas, kurios tik šešėliu gali būti nepalankios rusams. 1954 Jono Biliūno raštų II tomas buvo sukonfiskuotas ir sunaikintas, nes jame buvo tokių posakių — “kaip maskoliai veisia rusiškas mokyklas Lietuvoje”, “žandarai raudonsiūliai” ir t.t. Rinkinys “Lietuvių XIX a. poezija” taip pat buvo sulaikyta dėl antirusiškų posmų ir laisvės troškimo, nors rinkinyje ir buvo praleistos tokios dainos kaip Baranausko “Kelionė Peterburkan”. Tik po to, kai žmonės slaptais keliais ir spekuliatyvine kaina įsigijo apie 1000 egz., ir likusias knygas paleido jau į viešą apyvartą. Per pastaruosius 12 metų vaikai nesimoko Lietuvos istorijos, nes J. Žiugžda dar nespėjo jos parašyti. O tas, ką jis parašė, kelia panieką net komunistų tarpe: ten rašoma apie lietuvių-rusų draugystę nuo priešistorinių laikų, garbinamas Lietuvos prijungimas prie Rusijos, net spaudos draudimas esąs pažangus ir naudingas reiškinys. Universitete prie kiekvienos katedros yra ir rusiškoji katedra; tokiu būdu universitetas pasidarė dvilypis, ir į jį daugelis lietuvių negali patekti, nes jų vietą užima galingesni ir landesni atėjūnai, žmonės, kurie nedaugelis grįžta iš Sibiro, keliauja atgal, nes čia jiems darbo ir duonos nėra.
Žmones naikina ir moraliai. Ūkinės sąlygos tokios, kad žmonės turi vogti. Vagystė, ypačiai kaime, tapo garbės ir šaunumo reikalu. Nevogsi— negyvensi. Vietoj maisto valdžia parūpina tik užtenkamai degtinės. Ir geria žmonės. Anot latvių Rygoje, kurie kalbėjo švedų jūrininkams: “Ir jūs taip darytumėt, jei būtumėt mūsų vietoje”.
Ketvirta. Tokios pat rūšies pavojus yra jaunimo komunistinimas ir rusinimas atimant nuo tėvų, labiausia nuo motinos įtakos. Pavojus ypačiai didėja ryšium su Chruščiovo paskelbtų internatų steigimu, kad vaikų auklėjimas pereitų grynai į valstybės rankas. Lig šiol motinos įtakoje vaikas yra iki 6 metų, o paskui jį vis labiau ir labiau veikia darželis ir mokykla, ypačiai, kad motinai surištos yra rankos pasisakyti prieš komunistines idėjas.
4. Lietuvių nuotaikos ir perspektyvos
Vieni Lietuvoje ateitį sutinka su desperacija, kiti nenuleidžia rankų ir kovoja prieš rusifikaciją, prieš diskriminaciją visomis priemonėmis, kurias tegali turėti belaisvis. Nuostabių tylaus herojizmo pavyzdžių parodo motinos. Kunigai grįžta atgal į Sibirą, kad tik pagelbėtų ten laikomiems lietuviams.
Tačiau mažta pagalbos laukimas iš Vakarų. Vis daugiau yra tokių, kurie jaučia Vakarams kartumo, nes jaučiasi buvę jų apgauti.
Pabėgėlius laiko žmonėmis, kuriems pasisekė išvengti to, ką likę Lietuvoje turi pakelti, ir tiek. Daugiau sentimento jiems kyla, kai pajuto realios iš jų pagalbos siuntiniukų forma.
Tolimesnė likimo perspektyva priklauso labiausiai nuo įvykių Maskvoje: ar ten laimės artimojoj ateity Chruščiovo strategija, ar Stalino šalininkų Kaganovičiaus, Molotovo, Malenkovo ir kt. Ten einanti kova teisingai skatina Lietuvos žmones laikytis atsargumo. Tačiau tuo tarpu daugiau ženklų yra už tai, kad laimi Chruščiovas, nors ir sulėtintu tempu, vykdydamas tariamos “libera-lizacijos”, bendradarbiavimo su Vakarais taktiką.
Jo strategija—dviašmenis peilis. Jis gali aštriai pjauti Vakarus — juos užmigdyti, apgauti. Buvęs Jugoslavijos min. pirm. pavaduotojas komunistas Djilas sako, kad savo strategija Chruščiovas Vakaruose jau esą nemaža laimėjęs. Bet ta pati strategija gali pjauti ir Sovietų Sąjungoje patį režimą. Jau šiandien yra subankrotavęs tikėjimas komunistine doktrina — joje nieko pastovaus nėra. Tai pakerta komunistų idealistų kadrų aktyvumą ir idealizmą. Šiokie ar tokie ryšiai su Vakarais sustiprina ir tarp komunistų jaunosios kartos nusiteikimus, kuriuos lig šiol komunistai vadina buržuaziniu išsigimimu — reikalavimą gyventi, turėti patogumų, ne tik kovoti ir aukotis.
Nekalbant apie konfliktą tarp Rytų ir Vakarų, ar tolimesnis bendravimas tarp Sovietų ir Vakarų anksčiau pakirs Vakarus, ar jis anksčiau pagreitins komunistinio jaunimo eilėse vykstantį “buržuazėjimo” procesą, nuo to priklausys ir lietuvių likimas.
Belieka tuo tarpu stiprinti lietuvių patvarumą tomis priemonėmis, kurias jie laiko realias. Padėties apžvalga leidžia įvertinti, ko jie labiausiai reikalingi. Ta padėtis rodo taip pat, kuriais punktais propagandą tenka labiausiai sustiprinti, būtent, ryškinti konkrečiais daviniais sovietinio kolonializmo (ūkinio išnaudojimo, autochtoninių gyventojų diskriminacijos) procesą Lietuvoje, ryškinti kontrastą tarp Sovietų ir Vakarų, kada Vakarai kiekviena proga nukentėjusiems rytų okupuotuose kraštuose siunčia materialinės pagalbos, o tą privačių organizacijų siunčiamą pagalbą Vokietijos, Austrijos ar kitos valstybės vyriausybės priima be muito, duodamos jai net transporto priemones nemokamai. Tuo tarpu Sovietų valdžia taip apkrauja siuntinukus į Lietuvą lupikiškais muitais, kad jie didesni nei pati siuntinių vertė. Tuo reikalu aliarmuotina ir Amerikos vyriausybėje, kad ji darytų diplomatinių žygių muitų sistemai pakeisti. Tai būtų veiksminga pagalba Lietuvos gyventojams ir didelė propagandos priemonė prieš sovietinį kolonializmą. O niekas kitas taip propagandos neįvertina kaip Sovietai.
J. B.
