Totalistinis ir demokratinis žmogus lietuviškame "bestselleryje"
TREMTYJE
Šiemet rugsėjo 13 gen. St. Raštikis susilaukė 60 metų. Tuo pačiu laiku pasirodė jo atsiminimų knyga “Kovose dėl Lietuvos”.
Gen. Stasio Raštikio knyga “Kovose dėl Lietuvos” priklauso prie lietuviškų “bestsellerių” — pirmo tomo pirmas leidimas esąs jau išpirktas. Panašiai kaip V. Ramono “Kryžiai”, priklauso taip pat prie labiausiai kontraversiškų knygų įvertinimo atžvilgiu. Kas į Raštikio knygą žiūrėjo politinėmis akimis, vieniemspatiko, kitiems nepatiko joje praskleisti tautininkų režimo užkulisiai, vieniems patiko, kitiems nepatiko paties kariuomenės vado reiškimasis nepriklausomoje Lietuvoje; vieniems patiko, kitiems ne knygoje autobiografinio elemento persvara. Kas žiūrėjo patrauklumo skaityti, be išimties visi rado lengvą, o dar labiau nuoširdų pasakojimą.
Šioje vietoje norim sustoti ties vienu knygos atžvilgiu, ties autoriaus santykiais su A. Smetona — kiek jie išeina iš asmeninio santykiavimo ir virsta simboliniu dvejopų žmonių, totalistinio (autoritetinio) ir demokratinio, santykiavimo vaizdu. O tai jau įdomu visuomeninės raidos stebėtojui.
Raštikio veikale atsiskleidžia nuo pat pradžios autoriaus charakteris, kuris neabejotinai daugiausia lėmė jo karjerą valstybėje. Tebus keli to charakterio konkretūs bruožai paryškinti; stiprus subordinacijos ir drausmės pajautimas visuomenės sąrangoje; griežta subordinacija tam autoritetui, kuris ji pastatė tam tikrame poste, ir pareigų vykdymas tame plote pagal įstatymą bei sąžinę; pastangos kuo tobuliausiai ir kuo pažangiausiai atlikti pati darbą, nesiveržiant į valdžią ir net jos vengiant. Tačiau atliekamo darbo rezultatas savaime traukia į autorių dėmesį, kelia jį augštyn ir verčia prisiimti vis augštesnes pareigas. Tuo keliu Raštikis pakilo iki kariuomenės vado pareigų ir atsistojo tam tikra prasme lygiomis su A. Smetona. Nors formaliai prezidentas buvo vyriausias ginkluotų jėgų vadas, tačiau faktiškai tos jėgos yra kariuomenės vado rankose. Tokiu būdu A. Smetona buvo politinių jėgų, St. Raštikis karinių jėgų viršūnėje.
Padėtis — kaip draminiame veikale. Veikėjai lygioje plotmėje, juodu jungia ir tam tikras giminystės ryšys ir dar Raštikio pagarbos sentimentas Smetonai. Tačiau juos skiria autoritetinis ir demokratinis galvojimas. Knygoje jaučiame, kaip tie dvejopi žmonės susitinka bendroje valstybinio gyvenimo plotmėje, kiekvienas siekdamas savo pažiūras vykdyti.
Autoritetinis žmogus valstybę sutapto su savim; save laiko vyriausiu galimu autoritetu tautai ir jos vienybei. Demokratas žmogus iškelia tautos primatą, siekia visuomenės valios pasireiškimo balsavimais.
Autoritetinis žmogus regi gyvenimo statinę pusę, jį nori paversti dėsniu, gyvenimą sustingdinti, įšaldyti. Demokratinis žmogus regi gyvenimo dinaminę pusę, nuolatinį tekėjimą ir jį nori skatinti kaip pažangos šaltinį.
Autoritetinis žmogus savo autoriteto ir valios vykdymą paremia policija, jėgos priemone, cenzūra, represija neinančiom su juo. Demokratinis žmogus savo idėjai laimėti imasi visuomeninės opinijos, įtikinėjimo, įkalbinėjimo, kad nepritariąs persvarstytų visus argumentus.
Autoritetinis žmogus, baimindamasis dėl savo autoriteto, apsistato menkesniais už save, bet sugebančiais pataikauti. Demokratinis žmogus, rūpindamasis gyvenimo pažanga, jieško iškelti į gyvenimo priekį sumanias ir pažangias asmenybes.
Tokis vaizdas buvo Lietuvoje, tokis jis yra ir daug kur kitur, kur tie dvejopi žmonės ir dvejopi režimai reiškiasi. Tačiau vienoje plotmėje ir vienu metu tokiems skirtingiems žmonėms reikštis yra neįmanoma. Jų santykiai natūraliai veda prie konflikto. Liūdnas yra reiškinys, bet dažnas, kad tame konflikte kapituliuoja demokratinis žmogus. Prieš smurto jėgą kapituliuoja demokratiniai argumentai. Raštikis buvo Smetonos iš kariuomenės išjungtas... Jei autoritetinis žmogus nesusipranta grįžti į demokratinį kelią, o tai rečiau pasitaiko, — tai režimas priveda į katastrofą. Kiekviena klaida, kuria mėginamas grįsti visuomeninis gyvenimas, veda į absurdą. Taip nutiko ir su Smetonos režimu. Tiesa, tai buvo smūgis iš šalies (Sovietų invazija). Jei ne jis, nežinia, kaip ilgai Smetonos autoritetizmas būtų išsilaikęs, gal iki jo mirties, tačiau jis vistiek būtų subyrėjęs.
Nežinia, kokis asmeninis likimas būtų buvęs toliau St. Raštikio. Kai jis kapituliavo, buvo kartaus apgailestavimo visuomenėje, kad jis nepašalino Smetonos. Bet jo demokratiniam galvojimui buvo svetima smurtu pašalinti autoritetinį režimą; dar svetimiau pritarti naujam kariuomenės sukilimui, kad valdžią įduotų jam į rankas. Tai būtų buvęs autoritetizmas, tik kitose rankose. Raštikis pralaimėjo. Tačiau iš perspektyvos stebint tenka pripažinti, kad jo demokratinės pastangos, kol jis buvo kariuomenės vado pareigose, nepaliko be pėdsakų pačioje visuomenėje.
Jo pareiškimai ir žygiai buvo moralinė atrama kilti naujos karto- sukilusiam protestui prieš merdėjimą., iniciatyvai už gyvenimo pažangą, už visuomenini bei socialinį teisingumą, už demokratinius principus. Nors trukdoma, cenzūruojama, valstybiniuose postuose maltretuojama šita karta vis labiau ir labiau ėmė dominuoti visuomenės galvojimą. O tai ir buvo demokratinis kelias prieš autoritetinio kelio priemones — cenzūrą ir policiją. Jis reiškė demokratinės sąmonės stiprėjimą.
Dėmesio verta ir kita pusė, kuri šiame tome dar neišskyla. Tai St. Raštikio santykiai su parlamentine, arba politinių grupių sistema susiorganizavusia lietuvių visuomene, kuri davė nelaisvės metais Vliką. Kada Vlikui būdavo reikalingas toms ar kitoms pareigoms karinio patyrimo žmogus, St. Raštikis būdavo labiausiai kontraversinis kandidatas — labiau už bet kuriuos kitus augštuosius karininkus. Tai buvo įdomus reiškinys mūsų politinei sąmonei vertinti. Politiniam gyvenimui reiškiantis grupėmis, partijomis, turėjo atsidurti šalia to gyvenimo, kuris savęs nelaikė partijai priklausančiu žmogum. Grupinio atstovavimo principą pratęsiant į visas laisvinimo sritis buvo pavojus, kad ir uždaviniams, kurie nieko bendra neturi su grupines politikos vykdymu, netiks žmogus, kuris neturi kitokio užnugario kaip tik savo profesinį tam uždaviniui tinkamumą.
St. Raštikis buvo šalia politinių grupių. Tačiau jis buvo asmeniniame gyvenime praktikuojantis katalikas. Naivios politinės sąmonės tarpsnyje pasaulėžiūra esti sutapdoma jau su priklausomybe politinei partijai. Dėl to Raštikis rodėsi esąs partinis žmogus ir labiausiai nepriimtinas grupėms, kurios dar nsatsižadėjo kovos prieš pasaulėžiūrą politinėmis priemonėmis, šia prasme kai kuriose grupėse, kurios vadinasi demokratiniais vardais, dar yra nepakankamai išaugusi demokratinė dvasia, dar daug jose yra totalistinės dvasios ženklų.
St. Raštikio patirtis su demokratine visuomene yra tokios padėties viena iš iliustracijų.
