Idėjos spaudoje
Nauji ženklai kultūrinėje veikloje * Moralinės kovos šaknys politinėje srityje, arba nevienybės šaltiniai * Aliarmas dėl “chroniško slogučio” * Nusirezistencinimo pagundos.
Dėmesys sustoja prie Aidų paskutinio nr., skirto kultūros kongresui. Jame surinkti kongrese skaityti pranešimai ir nutarimai. Aidai tuo nr. pasitarnavo ne tik archyvinei dokumentacijai. Tai yra medžiaga, kurioje yra gyvų minčių ir kultūrinei dabarčiai organizuoti. Jas reiktų skyrium skaityti, analizuoti, populiarinti visuomenėje ir, kas naudinga šiam momentui, vykdyti. Tarp jų yra, tiesa, ir nereikšmingų arba labai bendrų idėjų, tačiau pro jas matyti ir grynasis grūdas — gyva kultūrinė dvasia, kuri įkvėpė patį kongresą suorganizuoti, tas mintis jame paberti, kuri ir įvykdyti jų bent dalį pajėgs.
Būdinga ir sveika, kad kongrese buvo suvokta kultūrinio darbo ypatinga svarba tremtyje, svarbesnė nei pačioje nepriklausomoje Lietuvoje; suvokta tremties sąlygų diktuojamas kitokis priėjimas prie lituanistinio reikalo — kitokia medžiagos atranka, kitokis jos pergyvenimas, kitokis perdavimas ir net pats kūrybinis reiškimasis. Tai savaime suprantama čia augantiems. Bet tai labai sunku tiems, kurie išaugo Lietuvoje ir savo santykiavimą su lietuviška kultūra norėtų perduoti jaunajai kartai tokį pat, kokį jie susidarė anų laikų sąlygose.
Iš čia paskelbtos medžiagos ir iš kitų visuomeninių pasireiškimų matyti, kad į kultūrinį gyvenimą jau atėjo jaunesnė karta, čia baigianti bręsti. Su nevienoda nuotaika tenka sutikti šį faktą. Eu liūdesiu, kad senosios kartos pažangiausi žmonė-, degraduoti tremtyje socialiniu atžvilgiu, buvo priversti daugelis degra-duotis ir intelektualiniu. Kurie buvo nustumti į fizinių darbų kategoriją, neteko sąlygų savo intelektui panaujinti tekančio gyvenimo intelektualine medžiaga ir ėmė nebespėti su gyvenimu. Su dėkingumu jiems, kad nepaisydami sunkiausių sąlygų, jie kantriai visuomeninio darbo naštą neša. Su džiaugsmu, kad yra naujosios kartos žmonių, kurie įsijungia į visuomeninio—kultūrinio gyvenimo eigą vis stipriau ir aktyviau ir jame ima reikštis intelektualiniu atžvilgiu pajėgiai, moderuotai.
Dvejopų kartų dalyvavimas ir iš dalies bendradarbiavimas, kaip matyti iš tos ir kitos medžiagos, kultūrinėje srityje jau yra beįvykstąs faktas. Jo mažiau jausti politinėje plotmėje.
*
Politinėje srity tebesireiškia vyresnioji karta. Degradavimasis joje ryškesnis nei kultūrinėje. Ribojantis čia tik tuo, kiek politinė veikla pasireiškia spaudoje, pa"tebimas pavargimas, jei nesakysim, išsekimas. Intelektualinis pavargimas; išseko temos, o tradicinėse temose apie Vilką bei diplomatus ar Vliko opoziciją pristrūksta naujos minties, naujos argumentacijos ar naujo priėjimo.
Pavargimas gal ir moralinis, kada nustojam jautrumo tiesai ir sąmoningai imamasi netiesos, insinuacijų, prieš kitaip galvojančius (pastaruoju metu, rašydamas apie frontininkus, tokio nejautrumo tiesai pademonstravo Garsas ir keliais atvejais naujasis T. Žiburių apžvalgininkas iš New Yorko).
Maloni išimtis buvo Naujienose (rugsėjo 4, 5, 6) L. D-no samprotavimai apie “Politinių veiksnių kovas ir visuomenę”. Jo analizė atvira ir teisinga, konstruktyviniai siūlymai dėmesio verti, o tonas kultūringas. Jo tezes mėginam taip sutraukti :
1. Autorius pasisako už vieną, ir vieningą tautos atstovybę tremtyje. Tokia atstovybė buvo Vlikas. Pasitraukus organizacijoms, kurios "atstovauja žymiai mūsų visuomenės daliai... Vlikas... yra iš pagrindų sukrėstas”.
2. “Laisvos tautos dalies politinę atstovybę gali sudaryti jos politinės organizacijos, kurios egzistuoja šiandien, ir tuo svoriu, kurį jos turi šiandien, o ne tuo, kurį jos turėjo prieš keliasdešimt metų”. Tokio svorio dabartyje turi tautininkai, turi Lietuvių Frontas. "Tai jaučia ir pats Vlikas ir dėl to teisingai daro, stengdamasis atstatyti Vliko vienumą ir vieningumą, nors ligšiolinės jo pastangos ta kryptimi nebuvo visai nuoširdžios ir dėl to sėkmingos”.
3. Vliko nevieningumo priežastis pagrindinė — varžybos dėl garbės ir iš čia dėl “aritmetikos”. “Iš pradžių tokios varžybos vyko tarp katalikų ir liberalų bloko, paskui tarp ‘demokratų’ ir ‘vadistų’... Varžybų dėl garbės rezultatas buvo tas, kad vienos grupės pasidarė dominuojančios, o kitos tik satelitai... Praktiškai tai reiškėsi tuo, kad atsakingesnėse (pirmininkų) vietose tegalėjo būti tik ‘svarbesnės’ partijos. Tuo dar nesitenkindamos, kai kurios partijos dėjo pastangas įsigyti daugiau satelitų, negu jos turėjo, siekdamos tuo būdu savo garbę ir galią padidinti. Šitaip Krikščionys Demokratai nutarė, kad Darbo Federacija turi būti jų satelitas. Todėl iš katalikų bloko katalikas Grinius su buože buvo išvytas, o jo vieton pakviestas kitas. Tai atliko, teisėjo vaidmenį neteisėtai pasisavinęs, pats Vlikas Pa galiau, kad kelias į garbę ir galią butų palengvintas, nevengta ir šmeižtų prieš bendradarbius, kurie vienokiu ar kitokiu būdu kliudė kai kam kopti į garbę. Pradėta kai kurias grupes, dalyvaujančias Vilke, niekinti. Iš pradžių ‘demokratai’ totalistais vadino frontininkus, paskui totalistų bei vadistų epitetas prikergtas tautininkams. ‘Vadistas’ tapo keiksmažodžiu, paniekos žodžiu. Susidarė atmosfera, kad bendras darbas pasidarė tikra to žodžio prasme nebeįmanomas”.
4. Vliko vienybės atstatymo sąlygos nurodomos kelios. Viena, "partijų veikėjai turėtų tarti: gana asmeninės ir grupinės garbės”. Tam reikalui siūlo persitvarkyti taip, kad ir satelitai gautų kartais eiti atsakingas pareigas. Atsisakyti nuo daugumos diktatūros, kada ji ignoruoja mažumos pageidavimus. O tuo keliu ‘‘pasinešė ir Vliko dauguma, nes ji siekia ne susitarimo, bet pritarimo”. Antra, siūlo į Vliką priimti “visas politines ar rezistencines organizacijas, pareiškusias norą įstoti... Būtų natūralu, kad ne pačios politinės organizacijos kovotų dėl įsileidimo Vlikan, bet pats Vlikas visas jas, dar tebesančias už Vliko ribų, kviestų įstoti nariais”. Trečia, “ar negalima būtų atsisakyti nuo negarbingų tarpusavio kovos priemonių... Kodėl nekovoti taip, kaip kovoja garbingai sportininkai. Kalbėdamas apie negarbingumą, turiu galvoje paralelinės grupės organizavimą (pvz. antroji Darbo Federacija) ar kurstymą nuversti grupės vadovybę, pvz. Gelžinio pastangos prieš Rastenį. Įvykis su Darbo Federacija yra ne tik negarbingas, bet ir nemoralus... Darbo Federacijos byla yra, mano nuomone, pati svarbioji katalikų skilimo ir nevienybės priežastis. Nevienybės ne tik politinės (tai dar nedidelė bėda), bet ir moralinės... Tai išsiskyrimas dvie-jų pagrindinių moralinio gyveninio linkmių; vienoje yra tie, kurie moralines vertybes laiko augščiausiomis vertybėmis, gintinomis be kompromiso, ir kitoje yra tie, kurie daugiau vertina praktines ‘vertybes’, kaip garbę, galią, naudą ir pan. Tarp šių dviejų moralinių srovių vyksta, nors ir nematoma, bet atkakli ir desperatiška kova. Ji yra tiek svarbi, kad visas mūsų emigrantinės bendruomenės likimas priklauso nuo šios kovos moraliniame lauke pasekmių. Mes liksime tiek gyvi ir tol gyvi, kol pajėgsime išlaikyti moralines augštumas. Praradę šias augštumų tvirtoves, mes dardėsime strimagalviais žemyn, niekingai ištirpdami svetimųjų masėje, štai dėl ko pagrindinė mūsų bendruomenės kova yra ne politinė, net ne kultūrinė, bet moralinė... Dėl to nėra įmanoma politinė vienybė, nesutariant ar nerandant vienybės moralinėj srity. Gi moralinė vienybė tarp minėtų dviejų srovių galima tik arba vienai srovei kylant į moralinių principų augštumas, arba kitai srovei nusileidžiant į moralinių kompromisų žemumas”.
Ar negerovės bus pašalintos? Stebėdamas dabartinę padėtį, autorius nėra optimistas... susitarimo, darnaus bendradarbiavimo dar teks, man rodos, ilgokai palaukti. Šiuo metu būtų pageidaujamas bent vienas dalykas — kad laikraščiai liautųsi dėję niekinamuosius straipsnius ir tuo būdu užkirstų kelią destruktyviai įtakai visuomenei”.
*
Draugas keliais atvejais organizavo gynybą politinei veiklai, politinėms partijoms, politiniams veikėjams. Gynė juos nuo “žymių intelektualų”, “prasikišusių dvasininkų”, nuo kitų “pašauktų ar pasišovusių autoritetų”. Jie ir kiti sudarę politiniam veikimui tokią nepalankią opiniją, kad ji virtusi “chronišku slogučiu”, su kuriuo kovoti kvietė laikraštis susipratusius krikščionis. Tokio pat raginimo buvo krikščionių demokratų konferencijos Clevelande rezoliucija.
Jei tas šauksmas nori apginti politinės srities teises, tai jis teisingas. Nereikia, anot Draugo, žeminti partijų tik dėl to, kad jos partijos, nei politikos, nei politinio veikėjo. Jie yra, ir jų buvimas pateisinamas. Galima tik svarstyti, kada ir kur labiau reikalingas politinis veikimas, kada kultūrinis, kada karitatyvinis ir kt. Turi būti išlaikyta reiškimosi pusiausvyra pagal gyvenimo reikalavimus. Galima svarstyti, kada ir kur partijos ar veikėjo žygis yra geras ar ne. Bet mes džiaugiamės kiekvienu lietuviu, kuris susieja save su ta ar kita visuomenine organizacija, kad tik neliktų vienas sau, šalia organizuotos visuomenės.
Jei tas šauksmas norėtų apginti politinės srities privilegijas, tai negalėtų būti teisingas. O privilegijos būtų tada, kai politinei sričiai būtų skirta ir daugiau pajėgų ir daugiau pinigo nei kitoms gyvenimo diktuojamoms sritims. Būtų privilegija, jei politinis veikėjas reikalautų sau daugiau globos ir visuomenės pagarbos nei bet kuris kitas visuomenei dirbąs žmogus — laikraštininkas, šeštadieninės mokyklos mokytojas, jaunimo stovyklos organizatorius, organizacijos, bendruomenės, karitatyvinio darbo veikėjas. Juo labiau, jei tose srityse jis dirba ne už pinigus.
Šauksmas gelbėti politinius veikėjus nuo “chronišku slogučiu” virtusio opinijos nepalankumo duoda pagrindo gūdžiam susirūpinimui: argi politinės organizacijos, kurios tebesiskelbia turėjusios lietuviškos visuomenės 95% paramos, turi tiek atgarsio dabartinėje visuomenėje, kad jau reikalinga joms speciali globa; ar būtų buvęs reikalingas aliarmas apsaugoti politinius veikėjus, jei jų dalis savo raštais bei pareiškimais spaudoje ar kitose tribūnosenebūtų sukėlę nusikreipimo apskritai nuo politinių veikėjų ir abejingumo pačiam politiniam veikimui; ar autoritetui atstatyti nebūtų veiksmingesnis pačių politinių veikėjų kilimas į augštumas ir politinio veikimo sutaurinimas vietoj specialios visuomeninės globos ?
*
Neimk rezistencijos vardo dovanai — maždaug tokia linkme keliais straipsniais reiškiamas Draugo nepasitenkinimas tomis organizacijomis, kurios vadinasi rezistencinėmis čia tremtyje. Laikraštis argumentavo -— pasitraukdami iš Lietuvos, pasitraukėme ir iš rezistencijos; rezistencija tegali būti pačiame krašte. Rezistencijos vardo vartojimas čia, tremtyje, yra pretenzija.
Šitokio galvojimo pagrindas yra netvirtas ir logikos ir gyvenimo tikrovės atžvilgiu. Logiškai galvojant, kas mano, kad pasitraukus iš savo valstybės pasitraukta ir iš rezistencijos, tas turėtų juo labiau galvoti, kad tuo pačiu pasitraukta ir iš politinių partijų veikimo, nes krikščionių demokratų partija ar valstiečių liaudininkų sąjunga buvo kurta Lietuvai, ir jų programomis nebus tvarkomas Jungtinių Amerikos Valstybių gyvenimas. O laikraštis prieš partijų buvimą nepasisako; nepasisako net ir tada, kai Lietuvos partijai ima vadovauti Amerikos pilietis! Ar logiška tada pasisakyti prieš rezistencines organizacijas ?
Gyvenimo tikrovės atžvilgiu vertinant, rezistencijos tikslas Lietuvoje buvo silpninti okupanto užmačias ir jo jėgas, iš kitos pusės — stiprinti lietuvių jėgas. Dalis kovotojų to siekė ginklu, dalis propaganda, dalis stiprino ir drausmino pačią lietuvių visuomenę. Tremtyje neįmanoma ginklo kova. Kiti du uždaviniai įmanomi ir tremtyje. Jie ir sudaro rezistencijos tremtyje esmę bei turinį. Dažnas yra reiškinys, kad atsisakymas nuo turinio prasideda nuo vardo atsisakymo.
Organizacijos vartodamos savo varduose rezistencijos terminą, pratęsia ne tik savo organizacijos tradicijas iš Lietuvos, bet išreiškia ir savo dvasinį ryšį su Lietuvoje tebevykstančia rezistencija.
Kas nejaučia šito ryšio ar nori jo atsisakyti, tam niekas negali drausti. Kas nori rezistencijos uždavinius vykdyti per politines partijas ar pats vienas, tas lygiai turi tam laisvę. Rezistencijos uždaviniai negali būti vienos ar kitos organizacijos monopolis, lygiai kaip negali būti vienos grupės monopolizuotas Lietuvos laisvinimas ar atstovavimas lietuvių tautai. Tačiau kas piktinasi, kad rezistencijos nenori išsižadėti kiti, to piktinimasis turi nepasakytą pagrindą — pyktį, pavydą, kuris yra jau ne krikščioniškos dvasios ženklas, bet ženklas tos piktosios dvasios, kurią Viešpats išvarė iš žmogaus ir teleido apsigyventi kiaulių kaimenėje.
