Informaciją tobulinant
LFB konferencijose Windsore ir New Yorke buvo reiškiama minčių, kad mūsų bėgamoji informacija, palyginti, jau esanti gerai tvarkoma. Tiesa, kad pastaraisiais metais Vliko Informacijų Tarnyba savo veiklą pusėtinai išplėtė. Bet tas išplitimas yra horizontalus. Jis nepalietė informacijos vertikalinio atžvilgio. Šiuo atžvilgiu verta dėmesio atkreipti į Informacijų tarnybos veiklą neidentifikuojant jos su tarnybos valdytojo asmenim.
Pirmiausia tektų rimtai peržiūrėti pati informacijų kryptis. Lig šiol ji yra perdėm propagandinė, tariant, dažyta. Antai, Vilniaus radijas 1954. 7. 25. paskelbė iš okupuotos Lietuvos moterų vykimą dirvonų plėšti kažkur Sibire, Kazachstane. Informacijų Tarnyba iš to jau padarė masines moterų deportacijas. Arba visokių pranešimų apie lietuvius Sibiro mirties stovyklose skelbimas ne tik be liudytojų identifikacijos duomenų, bet ir be reikalingų datų, vietovių nustatymo ir kitų būtinų konkretybių, be kurių pati informacija labai jau relatyvios reikšmės, grynai propagandinės. Kas iš to, kad X-as ar Y-kas papasakojo, Sibire sutikęs lietuvių, jei nekonkretizuota, nei kada sutikęs, nei kur sutikęs, nei kuriomis aplinkybėmis, prie kurių darbų sutikęs ir tt. Praėjusių metų ELTOJE tokių papasakojimų buvo gana apstu. Deja, juose nebuvo kaip tiktai tų duomenų, kurie įgalintų juos panaudoti objektyviai svetimųjų informacijai.
Jei tokia grynai propagandinio pobūdžio informacijos kryptis ir turi kiek prasmės mūsų senajai išeivijai, tai svetimiesiems ji suvis netinka. Svetimųjų informacijai (o juk Informacijų Tarnybos pirmasis uždavinys turėtų būti svetimųjų informavimas!) pirmiausia reikalingi konkretūs faktai. Kai jų Informacijos Taryba nepateikia, o tenkinasi papasakojimų atpasakojimais, mūsų informacijos reikalai dėl to kenčia.
Žinoma, Informacijų Tarnyba šalia “sausų” faktų teikimo gali sykiu teikti ir savąją tų faktų interperentaciją.
Interpretacijos bandymųInformacijų Tarnyba yra dariusi. Deja, bandymai nepasisekę ir, sakyčiau, pačią Informacijų Tarnybą kompromituoją. štai, pora tokio bandymo pavyzdžių.
1954. 8. 20. ELTOS biuletenis (Nr. 22) skelbia “Kiek Lietuvoje areštuota ir ištremta žmonių”. Svetimųjų informavimui tai labai svarbios žinios. Bet kas gi skelbiama? Pagal 237 iš Rytų grįžusių vokiečių atsakymus į jiems pateiktos anketos klausimą, kuriais metais ir kaip dažnai buvo Lietuvoje masiniai trėmimai, skelbiama Informacijų Tarnybos išvada, kad tarp 1944—1951 metų okupuotoje Lietuvoje masinių trėmimų “buvo tik 1948 ir 1949 metais, kas atitinka ir kitoms, mus anksčiau pasiekusioms, žinioms”. Kadangi dalis atsakymų šiokią išvadą neigia, nes liudija masinius trėmimus buvus ir prieš 1948 ir po 1949 metų, tai Informacijų Tarnybos autoritetu jie paprasčių paprasčiausiai suniekinami bloga atmintimi. Esą, “neabejotinai nemaža dalis tų 16 liudininkų, kurie pareiškė masinius trėmimus buvus 1947 metais, paprasčių paprasčiausiai sukeitė tuos metus su 1948 metais, lygiai kaip ne vienas iš tų 31 liudininko, kurie tvirtino, kad masiniai trėmimai buvo 1950 m„ bus apsirikęs, sukeisdamas tuos metus su 1949 metais”.
Jeigu Informacijų Tarnyba, prieš skelbdama šiokią savo išvadą ir šiokius hipotetinius liudytojų parodymų neigimus, vietoj pliko savo teigimo, kad toji išvada “atitinka ir kitoms... anksčiau pasiekusioms žinioms”, būtų žvilgtelėjusi į Vliko bylas, kuriose savo metu buvo sudėtos fotokopijos dokumentų apie masines deportacijas prieš 1948 metus, tai ji būtų patyrusi, kad tie krašto rezistencijos pateikti dokumentai jokių abejonių dėl masinių deportacijų prieš 1948 metus nepalieka. Antra vertus, Informacijų Tarnyba, šiokia savo išvada griaudama ankstesnes Vliko informacijas memorandumuose Jungtinėms Tautoms, taigi tarptautiniam forumui ir tarptautinei opinijai, turėjo bent pagalvoti, kad Vlikas savo memorandumuose, išvardydamas masines deportacijas 1945 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn.,
1946 metais vasario 16 d., 1947 metais liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio, gruodžio mėn., tatai nebuvo iš oro pagavęs, ar datas supainiojęs. Tada nereiktų hipotetinių spėliojimų ir savęs bei Vliko kompromitacijos.
Lygiai savotiškai atrodo ir Informacijų Tarnybos teikiamoji deportuotųjų statistika. Aplamai statistika yra labai lanksti priemonė. O kas bekalbėti apie spėliojimais grindžiamą išvestinę Informacijų Tarnybos statistiką. Būdinga tik, kad kaip anksčiau pačių masinių deportacijų kiekį, taip lygiai ir pačių deportuotųjų kiekį Informacijų Tarnyba stengiasi minimalizuoti. Kad to siekia Lietuvos okupantas — galima suprasti. Bet Vliko Informacijų Tarnybos toks posūkis gana neįprastas. Tam posūkiui Informacijų Tarnyba savo deportuotųjų “statistiką” gana savotiškai apskaičiuoja. Pvz. žinoma Gripiiškėse esant 49 ūkius ir dalį jų jau esant tuščių, žinoma taip pat Gripiškėse buvus 326 gyventojus, Informacijų Tarnyba savo “statistikoje” po to, kai iš Gripiškių dar 20 šeimų buvo deportuota, vistiek apskaičiuoja Gripiškėse likus 266 gyventojus, o deportuotų tik 60. Taip sudarinėdama “statistiką”, Informacijų Tarnyba ir priėjo išvados, kad turinčioj 11 ūkių ir 67 gyventojus Komisaruvkoj, 10 šeimų deportavus, vistiek dar liko 37 gyventojai, atseit, jei būtų deportuota 11 šeimų, vis dar Komisaruvkoj pagal Informacijų Tarnybą būtų 34 gyventojai, taigi daugiau, kaip pusė, nes Informacijų Tarnybos “statistikoje” deportuotoji šeima negali būti didesnė, kaip 3 asmenų. Daug žinomuos A. Panemunės Rokuos yra 82 ūkiai su 641 gyventoju. Deportuota 50 šeimų. Pagal Informacijų Tarnybą po deportacijų Rokuose tebėra 491 gyv., nors iš 82 ūkių deportacijos palietė 50.
Turint galvoje, kad Lietuvos ūkininko šeimą paprastai sudaro seneliai, tėvai ir vaikai, o kartais ir tėvų broliai bei sesers, ir kad todėl šeimos vidurkis yra 6—7 asmens, minimalizuoti deportuotųjų šeimos vidurkį į 3 asmenis yra tik okupantui naudinga statistinė manipuliacija. Ir kam jos prireikė Informacijų Tarnybai? Pagaliau ir šiuo atžvilgiu, prieš skelbdama savo spėliojimus, Informacijų Tarnyba, bent jau iš pagarbos krašto rezistencinėms įstaigoms, galėjo pasižiūrėti į augščiau minėtas Vliko bylas, į krašto rezistencinių įstaigų patikrintą ir paliudytą medžiagą.
Antra vertus, kad statistikos duomenys neatrodytų vėjo atpūsti, sykiu su jais turi būti pateikti ir tos statistikos pagrindai. Būdingas tokios vėjo atpūstos statistikos pavyzdys yra 1954. 10. 10. “ELTOS” 28 nr. rašinys “Kaip atrodo susovietintos Lietuvos žemės ūkis”. Jame skelbiamos statistikos vienintelis tikras “pagrindas” ELTOS pažymėtas “buv. žemės ūkio ministeris”. Bet juk buvimas žemės ūkio ministeriu dar nereiškia statistikos pagrindų mokėjimo. ,
Tenai esminė, nes patį lyginimo santykį keičianti, tos “statistikos” klaida yra ta, kad ji operuoja tik kolchozais, bet ne kolchozų derliaus konkrečiais plotais. Ogi dviejų, trijų ar kelių kolchozų derliaus vidurkiui gauti neužtenka tik jų derliaus vidurkius sudėti ir padalyti iš jų sumos, bet yra BŪTINA įjungti kiekvieno kolchozo tos kultūros plotas. Pvz., jei kolchozo “A” 500 ha ploto kviečiai duoda 12 cent. iš ha, kolchozo “B” ha ploto kviečiai duoda 15 cent. iš ha, o kolchozo “C” 20 ha ploto kviečiai duoda 24 cent. iš ha, tai jų derliaus vidurkis nebus, kaip ELTA skelbia, 17 cent. iš ha (12 plus 15 plus 24 padalyt iš 3), bet bus tik 13,16 (12x500 plus 15x20 ir sumą padalyt iš 720). Neturėdama operuojamų kolchozų pasėlių konkrečių plotų, ELTA suvis negali ir bandyti išvest tų kolchozų derliaus vidurkį, nes nei patys kolchozai nelygaus didumo (žiūr. “Lietuvos” Nr. 2, puslp. 160), nei juo labiau atskirų kolchozų atskirų kultūrų plotai.
Tas pats pasakytina ir dėl gyvulių “statistikos”. Neužtenka žinoti, kad “Aušros” kolchoze šimtui ha tenka 8,6 raguočiai, “Spalio” kolchoze — 5,5, “Tėvynės” — 20, kad jau galėtum išvesti tų kolchozų raguočių vidurkį 100 ha. Pagal ELTĄ tas “vidurkis” išeina 11,36 (8,6 plus 5,5 plus 20 padalyt iš 3). Bet toks vidurkis būt tikras tik tada, jei tie visi kolchozai būtų vienodo ploto. Tikram vidurkiui ir čia BŪTINA kolchozų plotas, nes jei “Aušra” turi 3000 ha, “Spalis” — 4000 ha, o “Tėvynė” — 1200 ha, tai jų raguočių vidurkis bus ne 11,36, bet tik 8,7 (8,6x30 plus 5,5x40 plus 20x12 ir sumą padalyt iš 82, nes tiek 100 ha yra per visus kolchozus).
Kad korektūros “velniukas” visokių pokštų spaudoje prikrečia, tai visiems žinoma. Kai “Lietuvoj” (Nr. 5) perskaičiau J. Audėno “Kolchozų netesėjime”, kad vienai MTS tenka tik 11 traktorių ir 3 kombainai, tai pagalvojau apie bjaurų korektūros “velniuko” pokštą. Bet pasirodo, kad be reikalo korektūros “velniuką” tada įtariau. Dalykas rimtesnis. Po pusmečio ELTA tais “duomenimis” visą savo pranešimą apie okupuotos Lietuvos žemės ūkio mechanizaciją pagrindė. Kaikurie laikraščiai tatai išspausdino. Reikia tik pagalvoti, kas atsitiktų, jei ta “statistika” per neapdairumą patektų kuriai rimtai įstaigai ar kurin svetimųjų leidinin ir sovietai su piktu pasitenkinimu drėbtų: ponai, tai grynas falsifikatas. Niekad ir niekur Chruščiovas neskelbė, kad viena MTS teturi 11 traktorių ar tik 3 kombainus. Atvirkščiai, Chruščiovas pasakė, kad turime 8950 MTS ir 969.000 traktorių bei 255.000 kombainų, taigi ne mažiau kaip po 100 traktorių vienoje MTS ir apie 30 kombainų. Ir ką į tai galėtų rimtai pasakyti ELTA? Mano pradžios mokyklos mokytojas vis kartodavo, kad daugybos lentelė — gyvenimo pagrindas. Gal jis ir perdėjo. Kiekvienu atveju rimtoj informacijoj rimtu klausimu operuojant skaičiais daugybos lentelės mokėjimas yra neišvengiamas. Antraip kenčia ne tik buv. ministerio autoritetas, bet ir pats reikalas juo labiau Informacijų Tarnybos orumas ir patikimumas.
Pagaliau dėl Informacijų Tarnybos politinės linijos. 1954. 7. 20. ELTA (Nr. 19) paskelbė “Atsisveikinimą su Vincu Krėve”: “New York Times”, įtakingiausias amerikiečių dienraštis, š. m. liepos 8 d. numeryje įdėjo apie Vincą Krėvę -Mickevičių straipsnį, kuriame pažymėjo, kad žinomasis Lietuvos rašytojas ir BUVĘS MINISTERIS PIRMININKAS prof. Krėvė-Mickevičius mirė ... 1940 m. liepos mėn. Sovietų užs. reik. ministerio pavd. Dekanazovas paskyrė jį prieš jo paties valią Lietuvos užsienio reikalų ministeriu. Antaną Merkį deportavus į Rusiją, prof. Krėvė-Mickevičius ėjo ir minist. pirmininko pareigas. Jam užprotestavus dėl rusų vedamos politikos, jis buvo pašalintas iš pareigų. Po to netrukus Lietuva buvo įjungta į Sov. Sąjungą”. Kad NYT tokią savotišką mišrainę apie Krėvę surezgė, galima suprasti. Bet kad ELTA, užuot tą NYT “legendą” sutikrovinusi ir tiesą paskelbusi, pati ją toliau skleistų, pripažindama Krėvę Lietuvos min. pirmininku, Merkio įpėdiniu, tai tokis nusistatymas iš Pfullingeno yra daugiau negu nuostabus. Jei jau Krėvė ELTAI min. pirmininkas ir Merkio įpėdinis, tai nuosekliai Paleckis — Lietuvos prezidentas. H. G. Nicolsonas viename savo veikalų sako, kad “the factor of stupidity is inseparable from all human affairs”. Visdėlto labai svarbioje ir lygiai atsakingoje Informacijų Tarnybos veikloje jos reikėtų galimai vengti.
Lygiai nederėtų iškreipinėti praeities bei dabarties faktų vien tam, kad iš to būtų propagandos atskirai partijai, kaip tai nutiko Eltos
Informacijose spalio 1 str., “Tarptautinė Ūkininkų Sąjunga”.
Dr. A. Musteikis
čia (tarptautiniame bendradarbiavime. Red.), kaip ir visuomenės vidaus santykiuose privalu gerai nusimanyti, kad ne taika tarnauja pagrindu teisingumui, bet teisingumas taikai. Kraštutinis pacifizmas, kuris stengiasi atsiekti taiką bet kuria kaina, padaro kaip tik tą klaidą, kad taiką stato aukščiau už teisingumą.
Tiek valstybės vidaus, tiek ir tarptautiniame gyvenime yra atsitikimų, kad taikingas nusilenkimas neteisybei ir prievartai yra ne kas kita, kaip nusižengimas.
St. Šalkauskis
