Bronius Vaivada gimė 1900 m. 05 29 Žadeikių k. , Vabalninko vls. Biržų aps. Mokėsi Kupreliškio pradinėje mokykloje. 1921m. baigė Biržų gimnazijos 6 klases. Tų pačių metų lapkritį įstojo į Karo mokyklą. Baigus mokyklą suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis, paskirtas į Karo aviaciją. Dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 1927 08 01 pakeltas į vyr. leitenantus ir perkeltas į 3 oro eskadrilę oro žvalgu. Tarnaudamas, 1927m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune, studijavo LU Teologijos – filosofijos fakultete. 1930 11 23 pakeltas į kapitonus. Vadovėlio „Aeronautinė meterologija“ (1931) ,autorius. 1932 07 01 išvyko studijuoti į Prancūziją. 1934 07 15 baigė Strasbūro Geofizikos ir matematikos institutą įgydamas inžinieriaus geofiziko kvalifikaciją. Grįžus į Lietuvą 1935 09 02 paskirtas Karo aviacijos meteorologijos tarnybos viršininku.1936 07 23 pakeltas į majorus. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę iš kariuomenės atleistas. Mokytojavo Utenos vidurinėje mokykloje 1943 04 įstojo į „Kęstučio“ pogrindinę organizaciją, paskirtas Utenos aps. štabo viršininku, leido ir redagavo pogrindinius laikraščius „Prošvaistė“, „Laisvės kelias“.
Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje vienas iš Tigro rinktinės kūrėjų. 1944 10 23 rinktinės vado Leono Vilučio- Arūno paskirtas štabo Organizacinio skyriaus viršininku slapyvardžiu „Vilkas“. Lapkričio mėnesį jam pavesta parengti planą „Pantera“, numatantį kalinių išvadavimą iš kalėjimų Tigro rinktinės veikimo zonoje.
1945 06 20 suimtas, kalintas Utenoje, Vilniuje.1945 11 22 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas mirti. 1946 06 07 sušaudytas Vilniuje, palaikai užkasti Tuskulėnų dvaro parke.
Apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1937), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), garbės ženklu „Plieno sparnai“ (1939), Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.
Aldona Vilutienė
Jonas Bulota, Motiejaus gimė 1913m. liepos 19d. Mielaišupio k. Šilavoto vls., Marijampolės aps. pavyzdingų ūkininkų šeimoje, kurioje augo 4 broliai ir 2 seserys. Vyriausias brolis Viktoras tarnavo Marijampolės 9-ame pėstininkų pulke.1944metų pavasarį įstojo į gen. P. Pechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę. Nacių SS nuginkluotas ir internuotas, Viktoras dingo be žinios. Broliai dvyniai Juozas ir Petras g.1926m. įstojo į Žaliavelnio – Vinco Senavaičio suburtų partizanų gretas. 1945m. vasario 24d. dalyvavo Šilavoto stribų būstinės apgultyje, balandžio 10d. – Ingavangio kautynėse ir balandžio 13d. Budninkų kautynėse. Petras Bulota - Beržas žuvo 1947m. patekęs į pasalą prie Dūmiškių kaimo Prienų šile. Juozas Bulota – Kalvis žuvo 1946m. Brolis Pranas 1944m.rudenį sugautas besislapstant nuo kariuomenės ir su kitais dezertyrais pasiųstas į Karaliaučiaus frontą.“ Vaduojant“ Berlyną buvo sužeistas ir pateko į anglų zoną. Pasibaigus karui Pranas grįžo į nusiaubtą tėviškę. Tėvai jau slapstėsi. Susitikti su sūnumi paslapčia ėjo tėvas ir čekistų buvo sunkiai sužeistas. Vežant į ligoninę mirė. Raudonarmietis Pranas su sena motina buvo ištremti. Po dviejų metų tremtyje motina mirė. Pranas, po daugelio katorgiško gyvenimo metų grįžo į gimtinę. Anbo seserys Marytė ir Adelė, gerų žmonių globojamos ir pakeitę pavardes sulaukė Lietuvos atgimimo aušros.
Skaityti daugiau: Lakūnas Anbo
Alfonsas Vabalas - Gediminas gimė 1909 01 15 Kybartuose. 1928 m. baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1928 10 26 dirbo Valstybės radiofone radijo diktoriumi. 1934 04 15 baigė VDU Teisių fakultetą ir išvyko doktorantūron į Sorbonos universitetą Paryžiuje.1939 12 11 įgijo teisės mokslo daktaro laipsnį. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, rusiškai. Nuo 1939m. rugpjūčio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos URM Telegramų agentūros Elta įgaliotu atstovu Paryžiuje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą atšauktas, dirbo LSSR teisingumo komisariato kodifikacijos konsultantu. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaune Suaugusiųjų instituto inspektoriumi ir lektoriumi. Dalyvavo pogrindinėje veikloje, organizavo Tautos tarybos Užsienio skyrių. Antrosios sovietinės okupacijos metu prasidėjus persekiojimui, siekiant užverbuoti saugumo agentu 1946 birželį išėjo pas partizanus. 1946 09 01 paskirtas Tauro apygardos štabo Politinės dalies viršininku. Nuo rugpjūčio 15 d. ėjo apygardos laikraščio „ Laisvės žvalgas“ redaktoriaus ir Karo lauko teismo pirmininko pareigas. Paaiškėjus Markulio išdavystei dalyvavo naujame BDPS kūrime, išrinktas jo prezidiumo nariu, Politinio skyriaus viršininku. Vertė į prancūzų kalbą dokumentus, ruošiamus išgabenti į Vakarus. A. Vabalas- Gediminas pasižymėjo puikia politine orientacija, nepaprastai gabus, eruditas, taikaus būdo, nuoširdus ir jautrus, keliantis pasitikėjimą žmogus.
Žuvo išduotas 1948 birželio 26d. Armališkių k. Kauno aps. Panemunės vls. Varanavičių sodyboje. Bandydamas prasiveržti iš apsupties buvo sužeistas į koją ir, nenorėdamas patekti čekistams gyvas – nusišovė. Užkasimo vieta nežinoma.
Skaityti daugiau: Alfonsas Vabalas - Gediminas
Jonas, Petras Aleščikas g. 1916 m. birželio 4 d. Seinų aps., Lazdijų vls., Miškinių k. ūkininko šeimoje. Be jo, šeimoje augo dar keturi broliai ir keturios seserys.
Baigęs Miškinių kaimo pradinę mokyklą, 1928–1936 m. mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose, kurią baigęs 1936 m. rugsėjo 27 d. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 16 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas tarnauti mokomojo būrio instruktoriumi (būrio vado teisėmis) priešlėktuvinėje apsaugos rinktinėje.Tarnauti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje J. Aleščikui teko neilgai. 1940 m. atėjus sovietams, tarnavo sovietų kariuomenėje Pabradėje. 1941 m. birželio mėn. traukiantis daliniui į rytus, paliko dalinio teritoriją ir perėjęs fronto liniją sugrįžo į Lietuvą, į gimtuosius Miškinius. 1941 m. vedė Stasę Mačėnaitę. 1943 m. buvo išsiųstas į vokiečių frontą, kariavo su rusais prie Ladogos ežero. Gavęs atostogų, į frontą negrįžo, bet pasitraukė į žmonos gimtinę – Ignalinos rajono Juodgalvių kaimą ir pradėjo slapstytis.
1944 m. slenkant frontui kartu su šeima grįžo į savo tėviškę, Miškinių kaimą. Rusams grįžus vėl slapstėsi. Pasidarė dvi slėptuves: vieną troboje prie krosnies, kitą – sode. Kartą į sodybą užėjus rusams, teko bėgti. Bėgdamas J. Aleščikas buvo sužeistas, laimė, nesunkiai. Į tėviškę daugiau negrįžo. Įstojo į ltn. Gončio-Alseikos kuriamą Šarūno rinktinę.
Skaityti daugiau: Jonas Petras Aleščikas
Aldona Vilutienė
Kalniškės mūšio minėjimas ir ne tik...Šiemet vieno iš didžiausių tuometinio Kalniškės mūšio 74 – ųjų metinių minėjimas – išskirtinis. Gegužės 18dieną amžino poilsio vietą Simno kapinėse šeimyniniame kape surado dar vienas Kalniškės mūšio dalyvis, tuomet prasiveržęs iš apsupties, Albinas Ivanauskas – Topolis, Perlas.
Albinas Ivanauskas gimęs 1927m. Skovagalių k., Simno vlsč., Alytaus apskr. Aštuoniolikmetis jaunuolis, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, pasirinko partizano kelią. 1945m. gegužės 14d. įstojo į tuo metu Kalniškės miške veikiantį partizanų būrį, vadovaujantį ulonų puskarininkio Jono Neifaltos - Lakūno. Dar nesusipažinęs su partizaniška kasdienybe, pateko į vieną didžiausių mūšių partizanų istorijoj -Kalniškės mūšį. Tarp 17-os išsiveržusių iš apsupties partizanų buvo ir Albinas. Sugrįžo į namus, dirbo tėvo ūkyje, vedė, bet ryšio su partizanais nenutraukė. Tapo pasyviuoju partizanu. Gyveno pusiau legaliai. Vėliau veikė Juozo Krivicko – Viesulo vadovaujamame partizanų būryje. 1949m. Topolis, Perlas, vykdydamas partizanų vadovybės užduotį, likvidavo Skovagalių k. stribų paramos grupės vadą , „Artojo“ kolūkio pirmininką, kuris su stribų grupe terorizavo kaimo gyventojas, nenorinčius stoti į kolūkį. 1951 – 1952m. Topolis, Perlas vėl aktyviai veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvonijos Juozo Krivicko – Viesulo būryje: aprūpindavo būrį ginklais, šaudmenimis, maistu.
Žuvus Viesulo būriui, nesilegalizavo. Išduotas čekistų agento Jurgio -Jono Juškausko 1957m. sausio 25d. suimtas ir nuvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą. Tų pačių metų rugsėjo 27d. trisdešimtmetis Albinas Ivanauskas– Topolis, Perlas buvo sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Našlaičiais liko jo trejų metų dukrelė ir pusės metukų sūnelis.
Pagalvokite dejuojantieji, kuriems viskas blogai, koks buvo šios „banditų“ (net vaikus taip apšaukdavo) šeimos gyvenimas per visą okupacinį laikotarpį. Ir kiek tokių šeimų buvo.
Skaityti daugiau: Minėjimą prisiminus
JURGIS KRIKŠČIŪNAS (KRIŠČIŪNAS)-RIMVYDAS gimė 1919 m. Samaroje (Rusija). 1921 m. Krikščiūnų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno gimtinėje – Marijampolės apskr..
Pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu J. Krikščiūnas priklausė pogrindinei jaunimo organizacijai, o prasidėjus karui, aktyviai dalyvavo Birželio sukilime. 1945 m. pavasarį Jurgis susisiekė su Prienų krašto partizanais ir jau metų pabaigoje partizanavo Balbieriškio ir Ūtos apylinkėse. 1946 m. vasarą vadovavo Dainavos apygardos Mindaugo grupės partizanams, vėliau buvo paskirtas žvalgybos skyriaus viršininku, apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininku.
1947 m. pradžioje pradėjo rengtis kelionei per „geležinę uždangą“. Tam buvo pasirinktas neatsitiktinai: kalbėjo rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.1947 m. gegužės 12 d. J. Krikščiūnas-Rimvydas ir Juozas Lukša-Skirmantas, lydimi Tauro apygardos partizanų, perėjo Lietuvos–Lenkijos sieną. Gdynėje susitiko su rezistencijos atstovais iš Vakarų ir atkūrę pogrindžio ryšius grįžo į Lietuvą. 1947 m. liepos mėn. buvo paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku. J. Krikščiūnas aktyviai bendradarbiavo pogrindžio spaudoje: rašė straipsnius, rūpinosi spaudos reikmenimis, jos platinimu. Kautynėse buvo du kartus sužeistas.
Skaityti daugiau: JURGIS KRIKŠČIŪNAS (KRIŠČIŪNAS)-RIMVYDAS
Algirdas Padolskis – Meldas g. 1929m. Gyviškių k. Liudvinavo vlsč.
Algirdas, kaip ir daugelis Lietuvos sūnų , nenorėdamas tarnauti okupantui, išėjo pas partizanus. Partizanavo T A Geležinio Vilko rinktinėje Kėkšto būryje. Kario sėkmė jį lydėjo iki 1950 metų. birželio pirmąją su kovos draugu Vitu Vyšniausku – Bebru išėjo į kaimą parūpinti būriui maisto. Liūliškių kaime netoli Palių užėjo ant priešo pasalos. Bebras atsišaudydamas pribėgo Dovinę ir ja, priešų nepastebėtas, nuplaukė tolyn. Algirdas buvo sužeistas į petį, bet dar kovėsi, kol turėjo jėgų. Matydamas, kad gali patekti priešui sužeistas gyvas, nusišovė. Stribai , keršydami už Meldo nušautą rusą ir tarnybinį šunį, ilgai spardė ir šautuvų buožėmis daužė stingstantį kūną, numušė smakrą. Atpažinimui lavoną buvo nuvežę į Daukšius, Igliauką, Liudvinavą. Dvi merginos atpažino, tik pranešė ne stribams, o tėvams.
- Kai nuvažiavom į Liudvinavą, milicijos kieme jo neradom – pasakoja brolis Konstantinas. Ėmėme ieškoti. Kur jį užkasė. Jankūnas nugirdė stribą Stankūną, dar pažadėjo duoti maišą bulvių, ir šis papasakojo, kad jis pats banditą užkasė Sūduonės upelio krante. Nuvažiavę Algirdą radome apkase truputį užžertą žemėmis. Naktį išsikasėme ir parsivežėme į Padovinį Su paskubomis padarytu karstu, Algirdo kūną padėjome rugių lauke. Artimieji slapta ėjo atsisveikinti. Kitą naktį iškasėme Padovinio kapinėse duobę ir palaidojome Stribai taip ir nesužinojo , kad partizano palaikai palaidoti kapinėse.
1994m. užrašyta pagal brolio Konstantino pasakojimą
Aldona Vilutienė
KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS
1913 07 26–1949 01 20
Kazimieras Greblikas Gegužis, Sakalas, gimė 1913 m. liepos 26 d. Marijampolės aps. Marijampolės vlsč., Narto k. Baltramiejaus Grebliko ir Onos Vaitkevičiūtės-Greblikienės šeimoje. Baigė Marijampolės Mokytojų seminarijos pradžios mokyklą ir 1927 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pirmą klasę.
Baigė 4 gimnazijos klases. 1938 m.pašauktas atlikti karinę tarnybą. Tarnavo zenitinės artilerijos pulke. Pakeltas į puskarininkius. Prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai buvo persekiojamas.
Partizanas nuo 1945 m. pavasario. Vadovavo Paliose susikūrusiam partizanų būriui. 1946 m. gegužės 5 d. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vitaliaus Gavėno-Vampyro įsakymu Nr. 1 paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 6-osios kuopos vadu. 1947 m. lapkričio 17 d. Vytauto rinktinės įsakymą Nr. 66 jau pasirašė kaip šios rinktinės vadas. 1947m. balandžio 10d.paskirtas naujai įkurtos Kęstučio rinktinės vadu. Rugpjūčio 20 d. iš šių pareigų atleistas ir paskirtas Vytauto rinktinės vadu Apdovanotas juostele “Už uolumą” Žuvo išduotas 1949m. sausio 20 d.Liepynų k. Marijampolės vls. Pas Vizbarą rinktinės štabo bunkeryje kartu su dviem štabo pareigūnais.
1999m. K.Greblikui – Sakalui pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas majoro laipsnis (po mirties).
Skaityti daugiau: KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS
Justinas Lelešius gimė 1917 m. lapkričio 23 d. Marijampolės aps. Navasodų k.
Navasodų k.. Baigė Navasodų pradžios mokyklą, šešias Marijampolės marijonų gimnazijos klases, 1943 m. – Vilkaviškio kunigų seminariją. . Įšventintas kunigu, dirbo Vištyčio ir Gražiškių parapijose (Vilkaviškio aps.).
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. buvo paskirtas į Vilkaviškio aps. Alvito vls. esančią Lankeliškių parapiją. Kaip ir daugelis kunigų, J. Lelešius bažnyčioje ir kitose vietose guodė, ramino tikinčiuosius, stiprino jų dvasią. NKVD Vilkaviškio aps. skyriaus darbuotojai, pamatę, kad kunigas J. Lelešius yra demokratiškas, jį myli žmonės, ypač jaunimas, pradėjo kunigą verbuoti. Iš pradžių tai darė slaptai. Kalbėdavo draugiškai, net stikliuku pavaišindavo, aiškindavo, kad kito kelio jam nėra. Saugumiečiai „garantavo“ ir jam, ir visai jo šeimai saugų gyvenimą. Vėliau sulaikydavo ilgiau: parą ar kelias kalindavo areštinėje, naudojo ir fizinį smurtą, bet vis paleisdavo apsigalvoti.
Skaityti daugiau: JUSTINAS LELEŠIUS-GRAFAS, KRIVAITIS
Jonas Savičius, Antano g.1926m. spalio 27d. Marijampolės vlsč., Naujamiesčio k.
1946m. suėmus brolį Kazimierą, Jonas išvažiavo į Kauną ir ten pasisekė įstoti mokytis amatų mokykloje, bet ir ten pradėjo jį sekti, todėl teko grįžti į Marijampolę ir 1947m. pabaigoj, gal spalio mėnesį įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54 kuopos l būrį.
Gerai atsimenu, kai vieną 1947m. rudenio vėlų vakarą, pas mus užėjo 4 partizanai Vienas nepažystamas. Gintaras pristatė: Jonas Žukauskas – Uranas. Atėjom pasitikti ir vedamės į būrį. Naujokas buvo liūdnas, mažai kalbėjo, sakė, kad jo brolis suimtas, o artimieji ištremti 1946 vasario 18 d. Motina tuoj tremtyje mirė. Pavakarieniavę vyrai išėjo. Uranas labai slėpė savo pavardę. Jis buvo ne Žukauskas, o Jonas Savičius.
Žuvo 1948 01 23 vakarą Geležinių k. ties Žolynais. Kazimieras grįžęs iš lagerių brolio nerado. Išeidamas Uranas kovoti už Tėvynės laisvę parašė artimiesiems į Sibirą laišką, kuriame rašo, kad kitos išeities nėra ir jis perima (išeina partizanaut) brolio Kazimiero tarnybą. Slapyvardį pasirinko, taip pat, brolio Uranas.
Skaityti daugiau: Jonas Savičius – Uranas
1948 metų gegužės 22- osios 4 valandą ryto, vos horizonte sušvitus rytmečio žarai, įnirtingas šunų skalinimas iš gilaus miego prikėlė visus Lietuvos kaimų gyventojus. Prasidėjo žiauri, taikiu šūkiu: „Vesna“ – „Pavasaris“ taikių kaimų ir miestelių žmonių deportacija. Dešimtys tūkstančių dorų Lietuvos ūkininkų, vos gimusių kūdikių, invalidų ir jau savo amželį baigiančių senelių, ligonių, mokytojų, mokinukų, studentų, darbininkų buvo pasmerkti žiauriai, beviltiškai tremtinio buičiai, nežinomybei ir mirčiai. Prabėgo 60 metų nuo tos siaubingos dienos, grįžo išlikę gyvi tremtiniai Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojai šiai skaudžiai datai paminėti ir su išlikusiais pabendrauti surengė Konferenciją. Pagal čia pateiktą renginio scenarijų maloniai pabendravo. Išklausė jų pasakojimų, mokinukai ir choristai suteikė malonių ir džiugių akimirkų, o lauko gėlių puokštės kiekvieną „grąžino“ į jau nesančius gimtinės laukus, sukėlė prisiminimus ir neapsakomą jaudulį.
Skaityti daugiau: Renginys Tremties 60- čiui paminėti
Mielos partizanų, motinos, šiandien daugumoj jau savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks jūsų visų skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną - kalbama apie visos Lietuvos kovotojų motinas, jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas ženklelis išlikęs jūsų veide, tai jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova, tai jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters - motinos grožis, matuotas ne žiuri komisijos balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančias, matais. Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiems namams ir tėvynei skiepinot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekuomet nesiskundėte, nedejavote, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių, nes tai buvo jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir tėvynės ateitis. Ir kai 1940-siais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės,nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė - laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos Laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos. Bet ir tremtyje jūs deramai auginot ir auklėjot savo vaikelius, nors priešai stengėsi išrauti iš mūsų žemės juos, tikėdami, kad jie niekados negalės prigyti Lietuvos žemėje. Kas supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekimo ir pažeminimo iš kankintai sielai pasiekiančios žinios iš Lietuvos: žuvo Petras, žuvo Vytautas, žuvo Jonas, žuvo, Alfonsas, žuvo Jurgis. Ar galima suprasti, ką jautė Motina, žinodama, kad jos vaikų išniekinti kūnai, guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje. Ištverti padėjo mintis, kad išniekintas kūnas tai neišniekinta dvasia, tai kas švaru, sutepti po mirties negalima. Ji jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos ji glaudė prie krūtinės, virto ne nugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju,sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988-ųjų vasarą vėl pabudo, prisikėlė tauta. O ji jų motina, išauginusi didvyrius, padarė nemažesni žygdarbį, nors ji šito nesiekė. Tai buvo jos pareiga, ir kitaip ji, kaip ir visos partizanų motinos, gyventi negalėjo.
Motinos dieną, sustoję prie kapo, prisiminkime, koks gražus, Šventas buvo jos gyvenimas, pasisemkime išminties, prašykime Aukščiausio, ramybės gyvoms ir amžino džiaugsmo mirusioms Partizanų motinoms. Dieve duok kuo daugiau tokių motinų mūsų tėvynei. Mes išliksime kol bus motinų atiduodančių savo gyvenimą vaikams,skiepinant jiems tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje. Kol vaikai gerbs motinų auką ir supras, kad didžiausia ir neįkainojama vertybė - Motina, Tėvynė ir Laisvė.
Vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės kariuomenės įvyko 1945 05 16 Kalniškės miške. Viename gražiame miško kalnelyje, nuo seno žmonių Meškakalniu vadintame, bazavosi Lietuvos kariuomenės Alytaus ulonų pulko puskarininkio Jono Neifalto partizanų būrys. Ryšininkai pastebėję okupacinės kariuomenės judėjimą pranešė partizanams, tačiau, šie būdami gerai ginkluoti ir degdami neapykanta okupantui, nusprendė kautis.
Ankstų gegužės 16-osijos rytą būrį atakavo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas, vadovaujamas maj. Jacenko. Pradžioje kariuomenė surengė psichinę ataką, puolė stati, šaukdami “Ura” ir “Šaika zdavaites“, „Pastuchi zdavaites“, bet sutelkta partizanų ugnis juos greitai nutildė. Žūtbūtinės kautynės vyko visą dieną. Ypač narsiai kovėsi Pušelė – vado J. Neifalto žmona Albina Griškonytė – Neifaltienė. Jos kulkosvaidis atvėsino ne vieno baudėjo įkarštį. Baigiantis dienai, supratę, iš kur taip taikliai šaudoma, priešas ją nutildė amžiams.
… Kulkosvaidžiams traukiant,
“ Pušelė” pasviro,-
Pakirto ją priešo beširdė kulka…“,
- dainavo po mūšio Lietuva. Priešas šaudė iš minosvaidžių, sunkiųjų kulkosvaidžių, naudojo šarvuočius ir žvalgybinę aviaciją. Priešo atakos kartojosi papildant vis naujais kareiviais. Partizanai sutelkta ugnimi juos atmušinėjo. Priešas aklai puldamas turėjo daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo. Tik vakarop baigiantis šoviniams partizanai išsiveržė iš apsupties,palikdami mūšio lauke 44 žuvusius ir bent 10 kartų daugiau nukautų priešų. Pats vadas Lakūnas su 17 kovotojų iš apsupties prasiveržė. Netrukus suorganizavo naują partizanų būrį, slapyvardį pakeitė į Sakalas ir toliau narsiai kovojo iki žūties 1945 11 20. Vado lavonas niekintas Krosnoje, užkastas klebonijos pievose.
Skaityti daugiau: Kalniškės kautynės
Aldona Vilutienė
Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų
1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir paskelbus mobilizaciją, dauguma jaunų vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus besislapstančius miškuose vyrus Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė jungti į sukarintus dalinius, kad su ginklu pasipriešintų sovietams.
1945 m.gegužės 6–18 d. Šakių aps. Barzdų, Jankų ir Paežerėlių vls. (dabar – Šakių r. sav. ir Kazlų Rūdos sav.) NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė karines operacijas, kurias parengė NKVD Šakių aps. skyrius, gavęs duomenų apie partizanų dislokacijos vietas. Gegužės 6 d. į minėtus valsčius buvo pasiųsti kariniai būriai. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 metų gegužės 12 dieną Jančių girininkijos Valkų miške, visą dieną trukusioje kovoje, partizanai atrėmė čekistų puolimą. Jie pralaužė apsupimo žiedą ir pasitraukė iš stovyklos.
Stovyklą dar 1944 metų rudenį prie Siesarties upelio ištakų įrengė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Andrius Šmuilys.
1945 metų balandžio mėnesį vadovavimą partizanams perėmė Jurgis Valtys-Lokys, turintis karinį išsilavinimą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jo nurodymu, stovykla paruošta žiedinei gynybai: iškasti apkasai, įrengtos papildomos žeminės, kuriose galėjo gyventi iki 200 kovotojų, kurie tuo metu slapstėsi namuose. Į stovyklą atvykdavo iškviesti viršininkų. J. Valtys įvedė karinę drausmę partizanų būriuose, užmezgė ryšį su partizanų būriais, veikiančiais aplinkiniuose valsčiuose, užmezgė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir „Tauro“ apygardos štabu, kur gaudavo veiklos direktyvas, pogrindžio spaudą.
Partizano priesaikos priėmimas tapo būtinu ir iškilmingu.
Šių įvykių dalyvis Edvardas Guoga-Glaudys pasakojo: „Valkų stovykloje vadovavau būriui, todėl visą laiką tekdavo praleisti stovykloje. 1945 m. gegužės mėnesio pirmomis dienomis į stovyklą atvyko LLA atstovas, kuris domėjosi stovyklos įrengimu, turima ginkluote, kovotojų parengimu. Išvykus LLA atstovui partizanų pasitarime nuspręsta sustiprinti sargybą aplink stovyklą, iškviesti į namus išėjusius partizanus.“ Gegužės 12 ryte stovykloje buvo apie 100 partizanų.
Skaityti daugiau: Valkų mūšis
