Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903 10 24–1946 12 08)
Konstantinas Bajerčius. 1927 m. rugpjūčio 8 d.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Konstantinas Bajerčius gimė 1903 m. spalio 24 d. Šakių aps. Plokščių vls. Pajotijų k. Antano Bajerčiaus ir Marijonos Gegužytės-Bajerčienės šeimoje 1. Augo Šakiuose kartu su devyniais broliais ir seserimis, šeima skurdo. Konstantinas buvo silpnos sveikatos, mokėsi su pertraukomis.
Baigęs Jurbarko vidurinę mokyklą, pasirinko mokytojo kelią. Nuo 1921 m. lapkričio 1 d. dirbo Raseinių aps. Juodkėnų (Girkalnio vls.) ir Žindaičių (Jurbarko vls.) pradžios mokyklų vedėju. 1923 m. sausio 1 d. iš tarnybos atleistas dėl ligos. Tų pačių metų gegužės 1 d. paskirtas į Trakų aps., kur iki 1928 m. pavasario dirbo Grėbliaučiškių (Žiežmarių vls.), Gegužinės ir Zūbiškių (Žaslių vls.), Žiežmarių pradžios mokyklų vedėju. 1926 m. vasario 21 d. buvo priimtas kandidatu į Lietuvos šaulių sąjungos 5-ąją rinktinę. O tų pačių metų spalio 10 d. tapo šios sąjungos 5-osios rinktinės nariu 2.
1927 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos švietimo ministerija išdavė pažymėjimą, kuriame nurodoma, kad K. Bajerčius 1926 m. lapkričio mėn. egzaminų komisijos sesijoje yra išlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pagal pirmųjų dviejų Mokytojų seminarijos kursų programą, jam pripažintos pradžios mokyklos mokytojo teisės 3.
K. Bajerčius (stovi pirmas iš dešinės) su mokiniais Žiežmariuose, 1927 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
1928 m. rugsėjo 1 d. dirbo Raseinių aps. 1-ojo rajono atsargos mokytoju. 1929 m. lapkričio 1 d. atleistas iš l. e. inspektoriaus pareigų ir nuo gruodžio 1 d. paskirtas Tauragės aps. Naudvario pradžios mokyklos mokytoju. 1930 m. gegužės 17 d. iš pareigų atleistas 4 .
Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto studentų draugijos 1935 m. gruodžio 11 d. universiteto rektoriui pateiktame 1935 m. pavasario semestro narių sąraše nurodoma ir K. Bajerčiaus pavardė 5 .
1935–1941 m. su pertraukomis dirbo pradžios mokyklos mokytoju Alytaus aps. Lelionių (Alovės vls.) ir Likiškių (Alytaus vls.) k., Alytaus aps. pradžios mokyklų inspektoriumi 6 .
Kaune 1937 m. lapkričio 1 d.–1940 m. birželio 15 d. dirbo Motiejaus Valančiaus liaudies universiteto suaugusiųjų bendrojo lavinimo brandos ir kartu 1938 m. kovo 1 d.–1939 m. birželio 30 d. Šv. Vincento á Paulo draugijos vaikų darželio auklėtojų kursų lektoriumi. 1939 m. rugsėjo 1 d.–gruodžio 31 d. mokytojavo Socialinėje moterų mokykloje. 1939–1940 m. birželio mėn. redaktorius K. Bajerčius ėjo Draugijos užsienio lietuviams remti Revizijos komisijos sekretoriaus pareigas 7 .
Buvo mylimas pedagogas, kūrybiškai skiepijęs mokiniams meilę Tėvynei ir gimtajai kalbai. Kolegos ir mokiniai vertino jį kaip puikų pedagogą. „Tikras mokytojas, – rašė K. Bajerčius, – yra ne kas kitas kaip visuomenės siela, nes mokytojas visuomenėje visuomet įsikūnija.
Koks bus mokytojas, tokia bus ir visuomenė.“ Jo mokymo principai buvo demokratiški, jis stengėsi ugdyti asmenybę, skatino mąstyti, abejoti, ieškoti naujų sprendimų. Buvo santūrus, griežtas, darbštus, atjautus, padėdavo į bėdą patekusiam žmogui.
K. Bajerčius rinko tautosaką. Daugiausia jos surinko Gaurės (Tauragės aps.), Gelgaudiškio (Šakių aps.), Jurbarko, Žaslių ir Žiežmarių apylinkėse: užrašė 818 dainų, 230 mįslių, 220 burtų-prietarų, kitos tautosakos. Net devynios jo užrašytos dainos pateko į akademinį lietuvių liaudies dainų sąvadą „Lietuvių liaudies dainynas“. Pats K. Bajerčius liaudies dainas didžiai vertino, suvokė jų meninę vertę.
Dirbdamas ir studijuodamas išbandė ir literato plunksną. Bendradarbiavo suaugusiųjų ir vaikų spaudoje: „Žiburėlyje“, „Saulutėje“ ir kt. Viena po kitos išėjo jo knygelės vaikams: „Žemės vieškeliais“, „Namuose ir giriose“ ir „Spindulėliai“. Vėlesniais metais išleido literatūrinę pasaką-apysaką „Zuikių žemėje“, apsakymų rinkinį „Nugirstos šnekos“ ir literatūrinių pasakų rinkinį „Iš pasakų krašto“. Lig šiol nerastas reikšmingiausio jo kūrinio „Gaigalas Kvarklys“ paskutinės redakcijos rankraštis.
1 Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA).
2 LCVA.
3 LCVA.
4 LCVA.
5 LCVA.
6 LCVA.
7 LCVA.
Alytaus mokytojų seminarijos darbuotojai. 1943 m. balandžio 15 d. Pirmoje eilėje iš kairės: Adolfas Ramanauskas, Šarkienė, Salmanavičiūtė, direktorius Juozas Mičiulis, Vainauskas, Kulikauskas, Matusevičienė; antroje eilėje iš kairės: Bancevičius, K. Bajerčius, seminarijos raštininkas Šarka. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
1941 m. liepos 31 d. K. Bajerčius buvo paskirtas Alytaus aps. pradžios mokyklų inspektoriumi, tačiau tų pačių metų lapkričio 1 d., pačiam prašant, buvo perkeltas jaunesniuoju mokytoju į Druskininkų mokytojų seminariją. Šias pareigas ėjo iki 1943 m. rugpjūčio 1 d. Rugsėjo 1 d. buvo paskirtas šios seminarijos direktoriaus pavaduotoju.
1944 m. liepos 15 d. pradėjo eiti Alytaus mokytojų seminarijoje laikinai einančio mokytojo pareigas 8 . „Kai jis kalbėdavo, mes nukeliaudavome lyg į pasakų šalį, kur iškeliamas žmogaus nemirtingumas, sielos grožis, Dievo ir tėvynės meilė, pasiaukojimas ir savęs atsižadėjimas dėl aukštesnių idealų“, – rašė savo prisiminimuose Stefanija Černytė 9 .
Karo metais, rizikuodamas gyvybe, K. Bajerčius išgelbėjo nuo mirties žydų Belkinų šeimą.
Prasidėjus sovietų reokupacijai, K. Bajerčius įstojo į rezistentų gretas. Kartu su kunigu Povilu Šliumpa-Partenijumi ir kitais Alytuje įsteigė stambią pasipriešinimo organizaciją, vadovavo ir patriotinei jaunimo pasipriešinimo grupei. Organizavo platų partizanų rėmėjų tinklą, per kurį laisvės kovotojus pasiekdavo radijo ir sanitarijos reikmenys, žvalgybos duomenys ir kita, buvo platinama partizanų spauda. Būdamas sumanus ir turėdamas daug pažinčių, K. Bajerčius padėjo koordinuoti ryšius tarp atskirų partizanų būrių ir junginių. Per jį ir jo grupę buvo palaikomas ryšys tarp Dzūkų grupės ir Dzūkų rinktinės, kurios vėliau buvo sujungtos į Dainavos apygardą.
1946 m. balandžio 22 d. Garibaldis kartu su A apygardos vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Dzūkų rinktinės vadu Dominyku Jėčiu-Ąžuoliu, Dzūkijos partizanų vadais Antanu Kulikausku-Daktaru ir Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, partizanais slapyvardžiais Labučiu ir Klevu bei Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga-Mykolu Jonu dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo nutarta sujungti A ir Tauro apygardas į didesnį vienetą – Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų sritį (PLPS).
Susitikime buvo pakoreguota srities organizacinė struktūra, o balandžio 23 d. priimta ir pasirašyta Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo Deklaracija į tautą ir užsienio valstybes dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo principų. Tų pačių metų gegužės 15 d. A apygarda pervadinta Dainavos vardu.
1946 m. pabaigoje Alytaus pasipriešinimo grupė buvo likviduota, jos vadovai suimti. Gruodžio 6 d. suimtą K. Bajerčių kalino LSSR MGB Alytaus aps. skyriaus vidaus kalėjime, tardė ir kankino šalia esančiame MVD Alytaus aps. skyriuje. Nieko neišdavęs, nuo žiaurių sumušimų K. Bajerčius-Garibaldis po dviejų dienų mirė kalėjimo karceryje. Suklastoję mirties liudijimą, neva mokytojas mirė dėl girtumo, enkavėdistai jo lavoną užkasė iki šiol nerastoje vietoje.
1947 m. pradžioje jo žmonai Magdalenai saugumiečiai grąžino tik vyro žiedą, paskutinį atlyginimą ir portfelį...
1947 m. balandžio 1 d. Lietuvos TSR švietimo ministras J. Žiugžda pasirašė įsakymą Nr. 42 / A, kuriame nurodė: „Bajerčių Konstantiną, kaip neatvykusį į darbą, iš Alytaus Mokytojų seminarijos mokytojo pareigų nuo 1946 m. gruodžio 31 d. atleidžiu“ 10 .
1950 m. Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis savo raporte LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui rašė, kad „...aukštesniųjų partizanų vadų pasitarimuose atsiradus priešingumams, K. Bajerčius savo autoritetingumu ir sumanumu rasdavo išeitį jų išvengti. Tai buvo išsimokslinęs, pasišventęs, narsus ir ryžtingas laisvės kovotojas, kuris viską, kas žmogui brangu žemėje, paaukojo Lietuvai Tėvynei.“
Pietų Lietuvos partizanų vadų susirinkimo sprendimu 1950 m. birželio 1 d. Konstantinui Bajerčiui buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio vardas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu jam suteiktas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), o 1998 m. rugsėjo 13 d. jis apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 1997 m. gruodžio 22 d. K. Bajerčiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis (po mirties).
1994 m. sukurtas videofilmas „Garibaldžio byla“ (scenarijaus aut. E. Ignatavičius, rež. J. Sabolius).
Atminimo lenta 1924–1927 m. šiame pastate veikusioje pradžios mokykloje dirbusiam ir gyvenusiam mokytojui, būsimajam Alytaus pasipriešinimo grupės vadui, vienam iš 1946 m. balandžio 23 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracijos rengėjų K. Bajerčiui-Garibaldžiui, suimtam ir 1946 m. gruodžio 8 d. nužudytam Alytuje, atminti. Buvusio pradžios mokyklos pastato ir atminimo lentos vaizdas. Kaišiadorių r. Palomenės sen. Gegužinės k. Įrengta 1997 m. K. Bajerčiaus sūnaus rūpesčiu. A. Paulausko nuotr., 2004.
Parengė Rūta Trimonienė
8 LCVA.
9 XXI amžius, 1997 m. birželio 6 d.
10 LCVA.
