Partizanai: Istorija ir dabartis

Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901 12 10–1946 07 02)

ltn. J. Vitkus šventine apranga. 1924 m. Iš V. Vitkaus knygos „Pulkininkas Kazimieraitis“

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininkų Juozapo Vitkaus ir Marijonos Plonytės-Vitkienės šeimoje. Kartu augo vyresnė sesuo Jadvyga ir jaunesnis brolis Valerijonas. 1903 (ar 1904) m. tėvas Juozapas Vitkus išvyko į Ameriką. 1906 m. pas jį su vaikais bandė atvykti ir žmona, tačiau visi buvo sulaikyti Anglijoje: M. Vitkienė dirbo skalbykloje, o vaikai pateko į prieglaudą. J. Vitkus, nesulaukęs šeimos, pradėjo jos ieškoti ir vargais negalais surado ją Anglijoje. 1907 m. Vitkai grįžo į Lietuvą ir nusipirko namelį Tirkšliuose (Mažeikių aps.).

1909–1913 m. Juozas Vitkus mokėsi Tirkšlių pradžios, 1913–1915 m. – Mažeikių prekybos mokyklose.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pab. J. Vitkus pradėjo dirbti Tirkšlių vls. komiteto raštininku. 1919 m. jis įstojo į Telšių gimnazijos ketvirtą klasę, nes trečios klasės kursą buvo išėjęs savarankiškai. Kitą vasarą išmoko ir penktos klasės kursą, todėl 1920 m. rudenį išlaikė egzaminus į šeštą Telšių gimnazijos klasę. Tų pačių metų lapkričio 15 d. jis įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. gruodžio 18 d., jam, baigusiam karo mokyklą (IV laida), suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis. J. Vitkus buvo paskirtas į 4-ąjį pėstininkų pulką, tuo metu kovojusį su lenkais Širvintų–Giedraičių ruože, o sudarius paliaubas, saugojusį barą prie neutralios zonos nuo Valeikiškių–Vyčiūnų kaimo iki Daubariškių–Šniponių–Akmenų–Kemelių–Uličionių–Pajuodžių–Juodiškių dvaro–Piliakiemio linijos. Buvo paskirtas 2-osios kuopos jaunesniuoju karininku.

1922 m. spalio 28 d. Telšių gimnazijoje J. Vitkus eksternu išlaikė šeštos klasės egzaminus.

1923 m. vasario mėn. buvo paskirtas 2-osios kuopos vadu. Po mėnesio, pulką perkėlus į Panevėžį, – tų pačių metų gegužės 31 d. jis paskirtas pulko iždininku. 1924 m. lapkričio 10 d. buvo komandiruotas į Kauno Aukštesniuosius karo technikos kursus. 1926 m. vasario 16 d. jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Tų pačių metų spalio 30 d. J. Vitkus baigė minėtų kursų statybos skyrių (I laida) ir buvo grąžintas į ankstesnį pėstininkų pulką 1-osios kuopos vyresniuoju karininku. Po dviejų mėnesių perkeltas į Kauną į Technikos pulko mokomąją kuopą jaunesniuoju karininku.

1928–1934 m. Briuselyje (Belgija) mokėsi Karo mokyklos inžinerijos skyriuje. Dar studijuojančiam J. Vitkui buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1934 m. liepos 18 d. jis išlaikė baigiamuosius karo vadovybės egzaminus (buvo antras po Belgijos karalystės princo Alberto). Atlikęs stažuotę ir dviejų mėnesių manevrus Belgijos kariuomenėje rugsėjo 24 d. sugrįžo į Lietuvą ir lapkričio 1 d. pradėjo tarnybą Kaune Šančių pionierių batalione. 1934 m. lapkričio 23 d. J. Vitkui buvo suteiktas majoro laipsnis, jis paskirtas jau minėto bataliono technikos skyriaus viršininku. 1938 m. gruodžio 31 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1939 m. liepos 6 d. J. Vitkus buvo perkeltas į Karo mokyklą dėstyti karo inžinerijos dalykus. Keli jo straipsniai buvo išspausdinti „Karde“. Kartu su kitais J. Vitkus redagavo leidinį „Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939“. Taip pat rašė „Karyje“ ir „Trimite“.

1928 m. gegužės 15 d. J. Vitkus buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1936 m. vasario 16 d. – Gedimino ordino palydos garbės ženklu, 1938 m. birželio 24 d. – Šaulių žvaigžde.

1927 m. birželio 5 d. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. Šeima gyveno Kaune, augino dukrą Jūratę ir penkis sūnus: Vytautą, Rimgaudą, Algimantą, Kastytį ir Liudviką.

Laisvalaikis gamtoje lietuvių bendrijoje. Kairėje – Vitkai, dešinėje – Vincas Žilys su žmona ir sūnumi, centre – neatpažinta pora. Belgija, 1931 m. gegužės 10 d. Iš V. Vitkaus knygos „Pulkininkas Kazimieraitis“

Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, Kauno karo mokyklos vado pavaduotojas J. Vitkus buvo perkeltas į Vilnių, gavo rusišką uniformą ir pagal sovietų statutą papulkininkio laipsnį. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, J. Viktus buvo Pabradės–Švenčionėlių poligone.

Traukiantis iš Pabradės, jam pasisekė pabėgti.

Nacių okupacijos metais dirbo Vilniaus miesto savivaldybės butų ir nekilnojamojo turto skyriaus viršininku. Netrukus į Vilnių persikėlė ir visa jo šeima. 1942 m. gegužės mėn., įkūrus Lietuvių frontą ir jos karinį skyrių „Kęstutis“, J. Vitkus tapo aktyviu šio skyriaus Vilniaus štabo nariu. Taip pat nuo 1942 m. rudens dėstė studentams Lietuvos laisvės armijos (LLA) suorganizuotoje pogrindinėje Karo mokykloje karo inžinerijos disciplinas. Čia dirbo iki 1944 m. pavasario. Paskutinėmis nacių okupacijos dienomis, vengdamas gestapo arešto, nenakvodavo namuose.

Pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais J. Vitkus dirbo Kabelių (Alytaus aps. Marcinkonių vls.) girininkijoje buhalteriu. Čia jis susisiekė su partizanais ir įstojo į jų gretas. J. Vitkus tvirtai laikėsi nuomonės, kad ginkluotojo pasipriešinimo kova visame krašte turi būti sujungta ir organizaciniu atžvilgiu įtvirtinta Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu ir pagrindais. Šiam darbui jis skyrė visas jėgas: rašė pirmuosius įsakymus ir nuostatus, juos daugino.

1945 m. gegužės 7 d., siekiant suvienyti Dainavos krašto partizanus, J. Vitkus įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, įsakė kuopų ir batalionų vadams fiksuoti partizanų veiklos faktus ir įvykius, rašyti partizanų kovos istoriją. Jis parengė pirmuosius dokumentus dėl grupės ir rinktinių veikimo teritorijų nustatymo, rinktinių vadų paskyrimo, partizanų mobilizacijos ir partizanų pasižymėjimo ženklų nešiojimo, partizanų vieningos struktūros ir drausmės, taip pat dėl elgesio su gyventojais. 1945 m. lapkričio 18 d. J. Vitkaus-Kazimieraičio įsakymu Dzūkų grupė pervadinta A apygarda. 1946 m. balandžio 22 d. Kazimieraitis kartu su Dzūkijos partizanų vadais Dominyku Jėčiu-Ąžuoliu, Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, Antanu Kulikausku-Daktaru, Konstantinu Bajerčiumi-Garibaldžiu susitiko su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga-Mykolu Jonu. Buvo nutarta sujungti A ir Tauro apygardas į didesnį vienetą – Pietų Lietuvos partizanų sritį (PLPS). Susitikime buvo pakoreguota srities organizacinė struktūra, o balandžio 23 d. priimta ir pasirašyta Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo Deklaracija į tautą ir užsienio valstybes dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo principų. J. Vitkus tapo PLPS vadu, Z. Drunga jo pavaduotoju. Vadovavimą A apygardai perėmė D. Jėčys. Tų pačių metų gegužės 15 d. A apygarda pervadinta Dainavos vardu.

Koplytstulpis ir tipinis atminimo ženklas 1946 m. liepos 2 d., šukuojant rytinį Žaliamiškio miško pakraštį, MVD kariuomenės būriui užklupus mirtinai sužeistam PLPS vadui plk. ltn. J. Vitkui-Kazimieraičiui atminti. Bendras koplytstulpio ir tipinio atminimo ženklo vaizdas. Druskininkų sav. Leipalingio sen. Janavo k. Koplytstulpio aut. tautodailininkas Antanas Česnulis. Pastatytas 1990 m. Tipinio atminimo ženklo aut. dizaineris Romas Navickas. Atidengtas 1999 m. liepos 14 d. R. Trimonienės nuotr., 2007 m.

Parengė Rūta Trimonienė