Trumpai apie partizanų konspiraciją

Robertas Patamsis

Konspiracija (lot. conspiratio – sutarimas, vieningumas, suokalbis) yra kiekvienos slaptos, uždaros politinės pogrindinės organizacijos pagrindas. Mūsų nagrinėjamu atveju – tai ypatingų atsargumo ir apsaugos priemonių bei metodų sistema, padedanti užtikrinti kuo didesnį partizanų (pogrindžio) organizacijų struktūrų, jos narių bei jų veiklos saugumą bei slaptumą. Konspiracijos pagrindai – tai specialios žinios, kurias reikia gerai išmanyti bei profesionaliai, išradingai, kūrybiškai pritaikyti. Jų laikymasis turi būti nuolatinis, principingas, be jokių nuolaidų ar emocijų, paremtas racionaliu įžvalgumu ir objektyvia, sistemine logine analize. Nors tai reikalauja nuolatinės įtampos, niekada neleidžia atsipalaiduoti, bet tik tokiu būdu galima tikėtis teigiamų rezultatų, siekiant padaryti slaptą veiklą nematoma – tokia, kad ji efektyviai veiktų, o vizualiai tarytum neegzistuotų. Galų gale, konspiracija - tai partizanų kovinės-operatyvinės veiklos pagrindinis principas, įstatymas ir priemonė, nes, priešingu atveju, dėl dekonspiracijos, jie žlugtų ir nepasiektų savo užsibrėžtų strateginių tikslų. Tad partizanų veikla pagal savo pobūdį iš esmės yra konspiracinė veikla, slepiama nuo objekto (priešo), kurį jie veikia: partizanų ginkluotosios pajėgos yra priešui nematoma kariuomenė, partizanai – „nematomo fronto” kariai, visada veikiantys slapta, pasinaudodami miško, augmenijos, reljefo priedanga ir nakties tamsa.

Narių atranka į tokias organizacijas vykdoma labai kruopščiai, apgalvotai ir atsakingai, tik surinkus visus duomenis apie tokio asmens (naujoko) praeitį, jo idėjines-moralines nuostatas, politines pažiūras, šeimą, gimines, draugų, pažįstamų ratą, charakterio savybes (turi būti nereiklus, nuovokus, drąsus, sąžiningas, sugebantis prisitaikyti, sugyventi ir dirbti vienoje komandoje, o labai didelė privilegija – jei ir turintis humoro jausmą), psichinę ir fizinę sveikatą, nes ateityje jo laukia didžiuliai sunkumai bei išbandymai – toli gražu ne kiekvienam lemta juos atlaikyti. Dažniausiai apie tokio asmens patikimumą garantuodavo jį jau anksčiau pažinoję partizanai, ryšininkai, rėmėjai, patikimi asmenys.

Tokios slaptos organizacijos nariai sudaro konspiracinę bendriją – uždarą žmonių bendrumą, kurį vienija idėjinė vienybė, bendri kovos tikslai, glaudūs konspiraciniai santykiai ir bendradarbiavimas. Priimant naujus narius visada galioja geležinė taisyklė – stengtis išvengti atsitiktinių, nepatikimų, silpno charakterio, turinčių nors kokį nepasitikėjimo ar įtarimo „šešėlį“ žmonių. Tarpusavyje bendraujama tik slapyvardžiais, tikrųjų vardų niekada neminint, o kiekvienas narys turi žinoti tik tiek organizacijos paslapčių, kiek reikia jo tiesioginei veiklai, ir niekada daugiau. Bet koks plepumas, pasakojimas to, ko kitiems ir nereikia žinoti – tai grubus konspiracijos taisyklių pažeidimas, už kurį turi būti griežtai baudžiama. Juk tarp organizacijos narių gali būti ir priešo infiltruotų agentų, o suėmimo atveju kai kurie kovos draugai, tardymo metu neatlaikę kankinimų, galėjo priešui atskleisti daugiau paslapčių, nei jiems ir priklausė žinoti.

1944-45 m. Lietuvoje buvo paties masiškiausio, stichiškiausio ir aktyviausio partizaninio judėjimo laikotarpis, pasižymėjęs aktyvia puolamąja taktika, o iš kitos pusės - tai buvo ir aktyvaus organizavimosi, partizaninių struktūrų kūrimo metai. Tuo metu į partizaninį judėjimą labai stichiškai, masiškai įsijungus kaimo bendruomenei, pogrindinė konspiracija, galima sakyti, buvo kaip „palaida bala”: per daug vieni kitais pasitikėdavo, per daug pasakodavo, per daug kalbėdavo (plepėdavo), per daug vietinių gyventojų žinodavo arba nors nujausdavo partizanų stovyklas, nešdavo jiems valgyti. Iš tikrųjų tuo metu į kovą stojo daugybė dorų, patriotiškų, tačiau visiškai tam neparuoštų žmonių, nežinojusių elementarių konspiracijos taisyklių: niekas jų to nemokė, niekas jų neinstruktavo, niekas jų su tomis taisyklėmis nesupažindino. Didelių išdavysčių neįvykdavo vien tik todėl, kad partizanų veiklą rėmė ir palaikė didžioji tautos dalis, o rusų represinės struktūros ( NKVD/NKGB/MGB/KGB) dar nebuvo spėjusios sukurti tankaus slaptų informatorių ir agentų tinklo. Nors skrebai ir rusų kareiviai jau nuo pat 1944 m. rudens vykdė žiaurų terorą, represijas, dažnai suimdavo, išsivarydavo tardymui į valsčių NKVD/NKGB skyrius ryšiais su partizanais įtariamus ūkininkus, tardydami juos žiauriai kankindavo, mušdavo, tačiau išdavysčių pasitaikydavo retai: kaimo žmonės buvo morališkai ir fiziškai stiprūs, kantrūs, ištvermingi ir užsispyrę. Į visus klausimus jie atsakinėdavo trumpai: nežinau, nemačiau, negirdėjau, nepažįstu, nes žinojo, kad ką nors pasakius, tardytojas gali „surasti siūlo galą, o paskui išvynioti ir visą kamuolį”. Paprasčiausiai jų krikščioniška sąžinė, auklėjimas, iš mažens įdiegtos dvasinės-moralinės vertybės neleido „padaryti išdavimų”. Tai žmogui, tikinčiam katalikui, būdavo per daug sunki nuodėmė, nepakeliama, gniuždanti dvasinė našta, su kuria jis toliau gyvent ir negalėjo, ir nenorėjo, tad geriau rinkosi mirtį ar Sibiro lagerius.

Kiekvienoje parapijoje pasitaikydavo ir tautos atskalūnų – komunistuojančių, rusų valdžiai tarnaujančių parsidavėlių, padlaižūnų ar šiaip „persivertėlių”. Juos partizanai griežtai įspėdavo, kad už blogus darbus teks viską palikus – trobesius, ūkį, žemę – nešdintis gyventi į valsčių, po „skrebų sparneliu”, kitiems, jau gerokai „prisidirbusiems“, būdavo gerai „iškaršiamas kailis”, o retais atvejais, už ypatingus nusikaltimus, išdavystes, būdavo baudžiami ir mirties bausme.

Partizanai pradžioje dažnai veikė dideliais, kariuomenės tipo, būriais, miškuose įsirengdavo didelius bunkerius, atliekančius gynybinę – apsauginę paskirtį, apie juos žiedinėms, pozicinėms kautynėms išsikasdavo apkasus (tranšėjas), įsirengdavo kulkosvaidžių lizdus. Apie kokią nors konspiraciją net neverta kalbėti – į tokias įtvirtintas stovyklas vedė ne tik išminti takai, bet kartais ir arkliniais vežimais išvažinėti keliai. Partizanai kalbėdavo: skrebų mes nebijom, jie nekiš nosies į mišką, o prieš rusų kariuomenę mes turim kulkosvaidžius.

Viskas keitėsi pasibaigus karui ir iš Vidurio Europos pradėjus išvedinėti dalį rusų kariuomenės. Lietuvoje jau nuo 1944 m. veikė NKVD 4-oji šaulių divizija, pasieniečių (vadintų „žaliakepuriais”) pulkai, užkardos, vykdę kariuomenės užnugario apsaugą, saugoję komunikacijas, tačiau partizaninis judėjimas Lietuvoje buvo taip plačiai išplitęs, kad su juo susitvarkyti jie nesugebėjo. Išvedama iš Vokietijos reguliarioji kariuomenė buvo panaudota masiniams miškų „šukavimams”, tačiau norimų rezultatų nebuvo pasiekta – seni kareiviai, frontininkai, ką tik praėję karo „mėsmalę”, nebuvo nusiteikę žūti Lietuvos miškuose kovodami su lietuvių partizanais, o norėjo kuo greičiau sugrįžt į namus (jie stengėsi su partizanais nesusidurt, o susidūrę stengdavosi jų „nepastebėti“, elgėsi labai pasyviai). Pagrindinį vaidmenį atliko NKVD kariuomenė ir pasienio kariuomenės pulkai, anksčiau vykdę veikiančiosios kariuomenės užnugario apsaugą, o pasibaigus karui mesti kovai prieš partizaninio pasipriešinimo judėjimus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Ukrainoje. Jiems į pagalbą ateidavo šių šalių teritorijose dislokuotos reguliarios kariuomenės divizijos, okupacinio režimo apsaugai iš vietinių samdinių suformuotos sukarintos formuotės (skrebai). Gavosi didelis jėgų disbalansas priešo naudai – jie didelėmis pajėgomis apsupdavo ir iš minosvaidžių apšaudydavo partizanų stovyklas, šie pozicinėse kautynėse ir prasiverždami patirdavo didelių nuostolių, persekiojami turėdavo išsisklaidyti, išsiskirstyti į grupeles. Tapo aišku, kad reikia iš pagrindų keist taktiką, pereiti į visiškai slaptą, konspiratyvią kovinę-operatyvinę veiklą, tam panaudojant jau ne kariuomenės tipo, bet mažų kovinių grupių taktiką ir priešui vizualiai nematomus, slaptus (konspiracinius) bunkerius.

Lietuvos teritorija partizaniniam judėjimui nepalanki, galima pagrįstai teigti – netinkama. Joje nėra nei didelių, tankių, sunkiai įžengiamų miškų masyvų, nepraeinamų pelkių, raižyto, nelygaus reljefo, tinkamo saugiai partizaninei veiklai. Atvirkščiai, vyrauja lygumos, nedidelės kalvos, o miškai NKVD kariuomenės būdavo šukuojami tankiai, „kareivis prie kareivio”, įtartinas vietas badant ilgais metaliniais virbais (smaigais). Kiekvienas pamiškės vienkiemis irgi būdavo nuodugniai „iškrečiamas”, apieškomas, žemė virbais išbadoma. Partizanai gerai suprato, kad jei saugiai nepasislėpsi – žūsi. Buvo pereita prie pilnai konspiratyvios, vizualiai visiškai nematomos slapstymosi (slapto gyvenimo) sistemos – požeminių bunkerių. Šie prarado iki tol išoriškai matomą, tik dalinai užmaskuotą, gynybinę – apsauginę funkciją ir tapo slaptais, akimi nematomais, tačiau praradusiais gynybinę paskirtį bunkeriais. Iš jo jau nebebūdavo jokių galimybių priešui deramai pasipriešint, kaip sakydavo žymus partizanas Jonas Abukauskas-Siaubas, „jeigu jau rusai surado bunkerį, tai sykiu ir kapas”. Ta slapta, konspiratyvi, išradingai ištobulinta bunkerių sistema, kai kur, jei būdavo tinkamas gruntas, su ilgais atsarginiais išėjimais, buvo naudojama visą partizaninio karo laikotarpį.

Reikia paminėt, kad be požeminių bunkerių, būdavo ir slėptuvių. Jos jau būdavo antžeminės, jas įsirengdavo vienkiemių pastatuose pas ūkininkus – klojimuose, šieno prėsluose (dažniausiai slėptuvės ir tunelio rėmą susikaldavo iš lentų jau prieš kraunant šieną), trobesiuose tarp dviejų sienų, tarp lubų, tarp dvigubų pastogių ir kt.). Visos, ir požeminės ir antžeminės slėptuvės, buvo ypatingai svarbi, sudėtinė partizaninės konspiracinės sistemos dalis, kuri veikė labai efektyviai – retai kada bunkeris čekistų būdavo surandamas atsitiktinai, nežinant. Tačiau tam, kad jo nesurastų, partizanai privalėjo laikytis nuolatinių, kasdieninių konspiracijos (saugumo) taisyklių.

Bunkerius partizanai dažnai įsirengdavo ir vienkiemių sodybose (po malkine, po šuns būda, klojime, tvarte, po aruodu, po krosnimi, po grindimis, šulinyje, kieme ant takelio ir kt.). Tai būdavo patogu tuo, kad lengviau išsispręsdavo maitinimosi problema, laiku pasiekdavo naujausios žinios apie padėtį apylinkėje, valsčiuje, išeinant į žygį šeimininkai pirma išžvalgydavo vietovę. Vasariniai bunkeriai dažnai būdavo įrengiami miškuose, nuošaliose, gyventojų nelankomose vietovėse, o žieminiai - neretai šalia miško keliuko, kad vaikštant neišsimintų takai. Juos visada kasdavo jau iš anksto susitarę su arti gyvenančiu patikimu ūkininku, kuris turėdavo prižiūrėti bunkerį ir būti jo globėju (jo pareigos būdavo maisto tiekimas, žinių apie padėtį apylinkėje, gręsiantį pavojų perdavimas). Dažnai, tačiau ne visada, bunkeriai turėdavo konspiracinį pavadinimą, dažniausiai neutralų, pvz., Kaunas, Tėviškė, Ramovė arba jį vadindavo būrio ar grupės vado slapyvardžiu, pvz.: Montės, Žaibo, Tigro, Ryto bunkeris. Partizanai, palikdami bunkerį, ypač jei išeidavo ilgesniam laikui, ant užmaskuota dangčio dažnai palikdavo slaptus ženklus – tik jiems žinoma forma išdėstytus sausus stagarėlius, šakeles ar pagaliukus, juos tarpusavyje sukryžiuodavo ar panašiai. Tai sugrįžus perspėdavo ar prie bunkerio nesilankė nekviesti svečiai – stribai ar rusų kareiviai, slapti šnipai. Partizanai aplinkui stengdavosi niekada nepalikti savo gyvenimo pėdsakų – popierių, šiukšlių, net savo išmatų – viską paslėpdavo, užkasdavo, užmaskuodavo. Niekada, kad neišmintų takelių, nevaikščiodavo tomis pačiomis vietomis, neišmindžiodavo žolės, nenulauždavo medžio šakelių.

Žiemą, esant sniegui, partizanų veikla ir judėjimas būdavo labai apsunkinti, apriboti, sulėtėdavo, nes, laikantis saugumo priemonių, tekdavo savaitėmis, o kartais ir mėnesiais gyventi neišeinant į paviršių ankštuose, blogai ventiliuojamuose bunkeriuose. Tokio gyvenimo buitis buvo ardanti sveikatą ir sunkiai pakeliama: veidai ištindavo, apipuldavo utėlės, trukdavo maisto, reikėjo jį labai taupyti. Skrebai ir rusų kareiviai, ypač šviežiai pasnigus, važinėdavo, vaikščiodavo pamiškėmis, keliukais, ieškodami sniege paliktų pėdsakų, o juos atradę - sekdavo. Kartais, gavę agentūrinį pranešimą, rusų kareiviai, apsirengę baltais maskuojamaisiais chalatais, slidėmis prašliuoždavo mišku. Partizanų veikla tuo laikotarpiu būdavo ypač pavojinga ir rizikinga, atnešanti didelius nuostolius (galima teigti, kad žiema buvo negailestinga priešo sąjungininkė, bendrininkė).

Siekdami išlaikyti slaptumą, užmaskuoti pėdsakus, partizanai imdavosi įvairiausių, netikėčiausių gudrybių. Viena dažniausių, kai partizanų rėmėjas atvažiuodavo rogėmis, partizanai eidavo pėda pėdon vienas paskui vienas kitą priekyje arklio, o vienas iš rogių braukdavo iš paskos dar ir eglės šaką. Žieminiuose bunkeriuose, jei gruntas būdavo smėlingas, lengvas kasti, pasidarydavo papildomus, atsarginius išėjimus – ilgus tunelius (koridorius). Toks atsarginis išėjimas apsupus rusų kareiviams ir skrebams štabo bunkerį padėjo išsigelbėti Algimanto apygardos Margio rinktinės vadui Juozui Kemekliui-Rokui. Išlindęs pro angą jis spėjo rusiško automato serija nušauti apsupimo žiede „šonu nuo jo” stovėjusį NKVD kareivį ir sėkmingai pasitraukė, o likusieji štabo pareigūnai nebespėjo ir žuvo.

Žiemos periodas partizanams būdavo pats sunkiausias, todėl pavasario laukdavo kaip išganymo – nutirpus sniegui ir sužaliavus medžiams vėl prasidėdavo jų aktyvios veiklos laikotarpis. Jie apsigyvendavo laikinose miško stovyklose, dažniausiai savadarbėse palapinėse ar brezentu dengtose pašiūrėse, tik ypatingais, pavojaus atvejais – miško „šukavimo”, „krėtimo” metu, pasislėpdami vasariniuose ar žieminiuose bunkeriuose.

Konspiracijos sumetimais bunkerių vietą žinodavo mažai žmonių - tik tie, kurie jį kasė, kurie jame gyveno, bunkerio globėjas (arti gyvenęs ūkininkas), siauras bendražygių ratelis, tačiau ilgainiui tas sąrašas vis didėdavo. Juose apsilankydavo ir bendražygiai, ir atėję svečiai – kitų būrių, rinktinių partizanai, ir ryšininkai, ir štabų pareigūnai, ir ryšių kurjeriai. Jeigu partizanai nujausdami galimą pavojų laiku neišsikeldavo gyventi į kitą bunkerį, toks grubus konspiracijos taisyklių pažeidimas dažnai baigdavosi tuo, kad bunkeris būdavo išduotas, NKVD kareivių ir skrebų sunaikintas, o jame buvę partizanai žūdavo arba pakliūdavo į nelaisvę, o tai atnešdavo partizaniniam judėjimui, jo konspiracinei sistemai didžiulius nuostolius. Todėl buvo imtasi ir saugumo priemonių – jei iš bunkerio išėjęs į žygį partizanas vėluodavo grįžti 1-3 paras, buvo skubiai keičiama dislokacija – partizanai palikdavo bunkerį ir persikeldavo į saugesnes vietas. Tuo pačiu kiekvienas suimtas partizanas žinojo, kad NKVD tardymo metu privalo žūtbūt atsilaikyti nors tris paras, kad jo kovos draugai spėtų pakeisti dislokaciją. Tačiau priešas irgi laikydavosi konspiracijos – partizanus stengdavosi suimti slaptai, niekam nematant, kartais MGB agentai juos užmigdydavo į gėrimą įpylę migdomojo preparato „Neptun-20”, o tardymų metai žiauriai kankindavo, stengdamiesi kuo greičiau „išmušti” žinias. Tokiais atvejais su priemonėmis nesiskaitydavo: ir mušdavo, ir svilindavo, ir degindavo, išsukdavo sąnarius, sulaužydavo kaulus, kišdavo galūnes į verdantį vandenį, būdavo atvejų, kad užpildavo ant pilvo ir degančių žarijų. Net jei partizanas ir atsilaikydavo tris paras, apie jo suėmimą galėjo niekas nesužinoti ir partizanams nepranešti, taip pat galėjo nesuveikt ryšių sistema ir pan. Vienas iš tokių tragiškų atvejų – Rytų-Šiaurės Lietuvos Karaliaus Mindaugo srities štabo, Algimanto apygardos štabo, Šarūno rinktinės štabo bei jos kuopų bei būrių bunkerių išdavystės, 1949 m. rudenį privedusios prie Algimanto apygardos žlugimo. Bunkerį apsupus NKVD kareiviams, partizanai pirmiausia atlikdavo konspiracinę pareigą – sudegindavo štabo dokumentus, o tik paskui nusišaudavo ar susisprogdindavo.

Siekdami išlaikyti konspiraciją, arti bunkerių ar slėptuvių partizanai niekada nerengdavo kovinių operacijų, pasalų, stengdavosi gyventi tyliai, nepastebimai, lankydavosi tik pas patikimus vietinius gyventojus. Su žmonėmis bendraudami visada turėjo žinoti, ką, kaip ir kiek galima kalbėti, kad neatskleistų, nors ir netiesiogiai, konspiracinių paslapčių. Bet koks plepumas būdavo nedovanotinas, neatleistinas.

Dėl konspiracijos, kad būtų išsaugotas bunkerių slaptumas ir bendraujama be tiesioginio ryšio (sąlyčio), būdavo naudojamos slaptavietės ir slaptos „pašto dėžutės”. Jos būdavo įrengiamos nuošaliose, žmonių retai lankomose miško vietose prie kokio nors aiškiai matomo orientyro: po kažkuo tai išsiskiriančiu medžiu, po krūmu, šalia akmens, brūzgyne ar pan. Dažnai slaptaviete būdavo paprasta, medinė į žemę įkasta dėžė ar keturkampio formos, supjaustyto medžio kartelėmis ar lentomis išklota duobė (ilgalaikė, daugkartinio naudojimo), arba, paprasčiausiai, tik keturkampė duobė (laikino ar vienkartinio naudojimo) su užmaskuotu mediniu dangčiu (dažnai su iš vielos padaryta viena ar dviem kilpomis jam pakelti). Jų dydis priklausė nuo poreikių: jose būdavo paliekami maisto produktai, vaistai, amunicija, ginklai ir kiti partizanams reikalingi daiktai. Medžių drevėse, po kelmais, po medžio šaknimis, išvartomis, akmenimis ar kitose vietose būdavo įrengiamos ir „pašto dėžutės”. Tai būdavo mažos žemėje išraustos duobelės, kad tilptų sandari, nuo drėgmės apsauganti dėžutė, butelis, sandarus indas, tam ypač tiko vokiškų dujokaukių bakeliai, kurių tais laikais būdavo pilna visur primėtyta. Iš viršaus maskuodami jas užberdavo žemėmis, apibarstydavo lapais, spygliais ir pan. Juose ryšininkai, rėmėjai palikdavo laiškus, pranešimus, o partizanai juos pasiėmę įdėdavo savus.

Reiktų pažymėti, kad vienkiemiuose įrengtuose bunkeriuose (bunkeriukuose) slėpdavosi ne tik partizanai, bet ir jauni vyrai, pasirinkę pasyvaus, neginkluoto pasipriešinimo okupaciniam režimui kelią (besislapstantieji). Jie boikotavo prievartinę mobilizaciją į sovietinių okupantų kariuomenę (nėjo tarnauti į jų kariuomenę), jokia forma nebendradarbiavo (nekolaboravo) su okupaciniu režimu, jo valdžios struktūromis. Tai, iš tikrųjų, buvo kaip partizanų rezervas.

Viena iš pagrindinių partizaninės taktikos ypatybių, išlaikančių jų konspiratyvumą, yra tai, kad jie vykdo kovines operacijas bei juda (žygiuoja) nakties metu (tad galima sakyti, kad naktis yra ištikima partizanų globėja). Vis tik priešas pasalas partizanams dažnai rengia nakties metu, kartais vienoje vietoje kantriai laukdami, nekeisdami dislokacijos, iki kelių parų ar net kelių savaičių (jeigu turėdavo agentūrinių duomenų apie galimą partizanų pasirodymą). Partizanai savo judėjimui dažniausiai pasirinkdavo patį tamsiausią nakties metą, patį blogiausią orą, ypač vengdavo eiti į žygius esant mėnulio pilnačiai (mėnesienai) – mat jei naktis būdavo partizanų globėja, tai mėnulis dažnai elgdavosi išdavikiškai. Visada žygio metu būdavo judama tyliai, nekeliant triukšmo, nekalbant (arba tik pašnabždomis), žiūrint į priekyje einančių kovos draugų sutartus rankų signalus, stengiantis neužminti ant sausų šakų. Visada stengiamasi nepalikti pėdsakų, žolėje nukrėstos rasos brydžių, ankstų rytmetį žyminčių jų judėjimo kryptį, o ypač – kertant kelius. Tai pamatę skrebai ir rusų kareiviai, kartais gavę ir agento pranešimą, galėdavo tyliai atsekti iš paskos ir netikėtai užpulti. Pagal Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizano Jurgio Trečioko-Ryto atsiminimus, partizaninis gyvenimas buvo įpratinęs eiti tyliai, negirdimai, tamsiame miške tarp medžių net ne akimis, o tiesiog padais jausti taką, žemę, ant kurios statai koją.

Jei eidavo dienos metu, apie padėtį apylinkėse sužinodavo pagal pamiškių gyventojų naudojamus sutartus pavojaus ženklus (pakeltas šulinių svirtis, pastogėje atremtas kartis, ant tvorų padžiautus skudurus ir pan.) ar pasiklausdavo užėję pas ūkininkus, stengdavosi niekada neiti atvira vietove, laukais, o tik raižytomis, nelygiomis vietomis, visada prisidengdami krūmais, miškeliais, žygyje visada žvalgydamiesi pro žiūronus, stengdamiesi pirmi pastebėti priešo pasalas, slapukus.

Tačiau naktiniai žygiai visada išlikdavo pavojingi – kartais ir partizanų grupės tamsoje tarpusavy susidurdavo, vieni kitų neatpažindavo, įvykdavo susišaudymai, būdavo sužeidžiami ar net žūdavo kovos draugai. Taip 1948 m. vasarą, nakties metu, buvo sunkiai sužeistas šūvių serija į krūtinę Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Žalgirio būrio vadas Povilas Baronas-Briedis, miręs Šimonių girioje buvusiame bunkeryje. Vytauto apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, Liūto rinktinės Aro būrio vadas Teodoras Kvyklys-Klajūnas, drąsus, mėgstantis riziką partizanas, ne kartą buvo pakliuvęs į tokias situacijas, tačiau, deja, greiti, skubotai priimti sprendimai kartais būdavo klaidingi ir baigdavosi tragiškai – nuo jo nakties tamsoje skubotai, neišsiaiškinus padėties paleistų šūvių žuvo net trys saviškiai, Vytauto apygardos partizanai.

Siekiant išvengti tokių aukų, būdavo naudojami konspiraciniai slaptažodžiai (parolės). Ryšininko J.Barisos-Vytenio prisiminimais, Vytauto apygardos vadovybė būrių vadams per ryšininkus išsiųsdavo parolių sąrašus visam mėnesiui, kiekvienai dienai skirtingus. Kad lengviau būtų įsiminti, jie būdavo sudaryti iš dviejų skirtingų, tačiau prasidedančių ta pačia raide, žodžių. Pvz., Šiauliai-Švyturys, Beržas-Betygala ir kt. Netikėtai tamsoje susidūrus su kita ginkluota grupe vienas iš partizanų garsiai surikdavo: Parolę! Kita pusė atsakydama sušukdavo tos dienos slaptažodį, šie patvirtindami – jo atsakymą. Taip abi pusės greitai, be delsimo, išsaugodamos saugų atstumą, apsikeisdavo slaptažodžiais, o jeigu jie būdavo neteisingi arba išvis be atsako, atidengdavo ugnį – tada jau „kalbėdavo tik ginklai”. Buvusio partizano Jono Kadžionio-Bėdos prisiminimais, saviškių atpažinimui būdavo naudojama ir skaičių sistema, dažniausiai – „penketukas”. Tada klausimo ir atsakymo skaičių suma turėdavo sudaryti jo sumą. Kokią skaičių sistemą pasirinkti nuspręsdavo patys partizanai. Pvz., LLA Rokiškio apskrities partizanų rinktinės, vadovaujamos K.Kalpoko,1944 m. gruodžio 12 d. vykdžiusios kovinę operaciją – Panemunio miestelio puolimą, saviškių atpažinimui buvo naudojamas toks vado nurodytas parolis: klausimas - „septyni”, atsakymas – „dešimt”.

Partizaniniame judėjime tarp partizanų vadovybės, jų štabų ir jiems priklausančių būrių ypač svarbi yra konspiracinių ryšių sistema – be jų esi „aklas ir kurčias”, o tais laikais juos sudarydavo ištisa gyva grandinė – ryšininkai, (tarpiniai) ryšių punktai, įvairaus lygio štabai. Visa tai dažniausiai vykdė, su mažomis išimtimis, merginos, jaunos ryšininkės, kurios eidavo pėsčiomis, važiuodavo arkliniais vežimais, šimtus kilometrų numindavo dviračiais, keliaudavo pakeleivingomis mašinomis ar traukiniais, nes autobusų tas laikais nebūdavo. Jos partizanų vadų buvo išmokytos konspiracijos taisyklių, turėdavo nepriekaištingus dokumentus, išgalvotą „legendą” (tikrinant dokumentus galėdavo smulkiai, įtikinamai papasakot iš kur, pas ką, kokiu tikslu ir kodėl važiuoja), sudėtingose, pavojingose situacijose privalėjo išlikti išoriškai ramios, nei savo elgesiu, nei mimika, nei išvaizda ar judesiu nesukelti jokio įtarimo, nesutrikti, nepasimesti, o greitai, šaltakraujiškai susiorientuoti, susigaudyti ir priimti teisingus sprendimus, nes kitaip – suėmimas, NKVD tardymai, kankinimai. Tokiu atveju labai svarbu būdavo spėt, kad nepatektų į priešo rankas, sunaikint įkalčius – su savimi turimus partizanų dokumentus, paketus ar pranešimus. Viena iš jų, Izabelė Vilimaitė- Stirna, labai patyrusi ryšininkė, buvo ryšių įgaliotinė tarp Prisikėlimo ir Algimanto apygardų štabų.1949 m. Viešintų valsčiuje, vieno ūkininko sodyboje, ji buvo skrebų suimta – nors jos dokumentai ir buvo tvarkingi, be priekaištų, šiems įtarimą sukėlė tai, kad ir mergina, ir namų šeimininkė labai jaudinosi. Suėmę ją nusivežė patikrinimui į Kupiškio MGB skyrių, ten nustatė jos tapatybę ir pradėjo verbuoti.

Ryšininkai tarpusavyje ar ryšių punktuose (jei vykdavo pirmą kartą, būdavo nepažįstami) naudodavo ir konspiracinius slaptažodžius (paroles). Jie būdavo dvejopi. Klausimo-atsakymo formos slaptažodžiai būdavo sudaryti maždaug taip, pvz.: „Ar neturit parduot maišo ruginių miltų?” „Ne, ruginius miltus pardaviau vakar, beliko tik miežiniai”.

Kiti, tęstiniai, būdavo kaip to paties sakinio tęsinys, pvz., atvykęs ryšininkas sakydavo: „Praeis žiema, pavasaris atlėks”, o ryšių punkto šeimininkas toliau pratęsdavo: „vėl mūs darželiuos gėlės sužydės”. Kartais slaptažodžiu būdavo ir sutartas žodis.

Be ryšių punktų būdavo ir konspiraciniai butai (nors partizanai tokio termino, atrodo, nevartodavo). Vienas iš tokių pavyzdžių – Jotkonių k. (Svėdasų vls.) ryšininko Stepono Pajarsko sodyba. Joje buvo ryšių punktas - net du Pajarskų šeimos nariai buvo ryšininkais, pas juos apsilankydavo ar net trumpai apsistodavo iš toli atvykę ryšininkai (pvz., Izabelė Vilimaitė-Stirna), tačiau namuose vykdavo ir slapti Algimanto apygardos bei Šarūno rinktinės štabų vadovybės pasėdžiai, pasitarimai, susitikimai su atvykusiais iš kitų apygardų atstovais, o tai rodo, kad tai buvo ir konspiracinis butas. Jame lankėsi tokie žymūs partizaninio judėjimo vadai, kaip Algimanto apygardos vadas A. Starkus-Montė, jo štabo viršininkas A. Pajarskas-Bebras, Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) srities vadas A. Slučka-Šarūnas, Vytauto apygardos vadas J.Kimštas-Žalgiris, įgaliotinis Šiaurės-Rytų Lietuvos sričiai H. Danilevičius-Vidmantas, Šarūno rinktinės vadas S. Gimbutis-Tarzanas, Vaižganto rinktinės vadas V.Čepukonis-Tigras ir daug kitų partizanų. Ši sodyba iki šiol išsaugojo savo autentiškumą, išlikę net tie patys krikštasuoliai ir stalas, už kurio sėdėdavo partizanų vadai (tie, kas domisi partizaninio karo istorija, turėtų ją būtinai aplankyti).

Partizaninio judėjimo pagrindinė atrama, bazė buvo kaimas, jame glūdėjo pagrindiniai jo ištekliai - ir gyvieji, ir materialiniai. Iš ten ateidavo partizanų eilių papildymas naujokais, iš ten būdavo aprūpinama maistu, drabužiais, avalyne, amunicija, jis būdavo pagrindinis naujienų ir žinių šaltinis. Miško-kaimo ryšys buvo labai tamprus, organiškas, gyvybiškai būtinas ir, reikia pridurti, būtinai konspiratyvus, nes priešas dėjo visas pastangas jį nutraukti. Tam buvo sukurtas tankus MGB/KGB agentų ir informatorių tinklas, apie partizanų pasirodymą kaime jie skubėdavo pranešt valsčių NKVD/NKGB skyriams. Partizanai turėdavo veikti labai atsargiai, slaptai, tačiau kartais ir patys padarydavo klaidų. Viena iš tokių – svečiavimasis pas ūkininkus nepalikus lauke sargybos. Tai būdavo didelė, skaudžiai baudžianti konspiracinė klaida, nes tokiu atveju priešas visada įgydavo taktinį pranašumą, apsupdamas ir užpuldamas staiga, netikėtai, o partizanai patirdavo daug nuostolių. Dėl tokios aplaidžios priežasties 1948m. gruodžio 13 d. Šeduikių k. (Utenos r.) iš penkiolikos vyrų grupės žuvo net septyni: užėjo pas ūkininką į trobą, nepastatė sargybinio ir buvo netikėtai užpulti. Todėl Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė išlydėdamas partizanų grupę į žygį visada perspėdavo: „Žiūrėkit, kad nebūtų taip, kaip Šeduikiuose!”

NKVD/NKGB žinybos, turinčios ilgametį partizaninės ir antipartizaninės kovos patyrimą, Lietuvoje susidūrė su masiniu lietuvių patriotizmu, masinio pasipriešinimo okupaciniam režimui reiškiniu, prieš kurį kovoti jiems labai sunkiai sekėsi, o reguliari kariuomenė šioje kovoje buvo bejėgė (jiems tai būdavo tas pats, kaip „bandyti kūju užmušti musę”). Tapo aišku, kad be specialių, slaptų operatyvinių priemonių jie nieko nepasieks, tad buvo imtasi sparčiai kurti slaptųjų agentų ir informatorių tinklą ir veikti su jo pagalba.

Partizanų vadai, daugumoje būdami savamoksliai, bet gabūs loginės, analitinės konspiracinės sistemos kūrėjai, organizatoriai, priešo planus, užmačias stengdavosi laiku atspėti, patys mokėsi iš savo skaudžių klaidų, už kurias tekdavo sumokėti labai brangiai – savo krauju. Jiems teko kovoti su labai stipriu, profesionaliu, turinčiu ilgametį daugybės karų, revoliucijų, perversmų, sukilimų, partizaninio, pogrindinio, žvalgybinio darbo, bei kitos konspiratyvios veiklos įvairiose šalyse patyrimą priešu, teko susiremti net su keturiomis galingomis jų žinybomis: NKVD, NKGB, tarybinės kariuomenės generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (GRU) ir kariuomenės kontržvalgyba „SMERŠ”, įnešusioms didžiulį indėlį 1945 m. Sovietų Sąjungai iškovojant pergalę prieš nacistinę Vokietiją (nors nėra duomenų apie karinės žvalgybos veiklą, tačiau to negalėjo nebūti, nes Lietuvos teritorijoje buvo dislokuoti sovietų reguliariosios kariuomenės daliniai ir junginiai). Tai, kad partizaninė kova, nors ir su dideliais nuostoliais, nuo 1944 m. tęsėsi net iki 1953 metų yra neabejotinas įrodymas, kad partizanų konspiracija kovoje su patyrusiu, profesionaliu priešininku buvo pasiekusi reikiamą, būtiną lygį. Konspiracijos mokėsi ir visa tauta – ir kaimiečiai, ir miesčionys, ir suaugę, ir net vaikai. Tai daryti skatino dėl okupantų vykdomo teroro, represijų, artimų žmonių žūčių atsiradęs stiprus prigimtinis baimės, išlikimo jausmas, savisaugos instinktas, skatinantis būt atsargiu, intensyviai galvoti, mąstyti: žinoti, ką kiekvienoj situacijoj daryti, kaip elgtis, ką sakyti, kaip atsakyti, kad neužtrauktum bėdos nei sau, nei kitiems. Slaptumas, saugumo priemonės tais laikais taip buvo įaugusios į kasdieninį gyvenimą, tarpusavio bendravimą, kad gatvėje prie dviejų besikalbančių žmonių priėjus trečiam, tie iškart atsisveikindavo ir išsiskirstydavo. Kaimuose ūkininkai pasitikėdavo tik sunkių išbandymų patikrintais kaimynais, jau tardytais, muštais, bet niekada neišdavusiais nei artimo, nei Dievo, nei Tėvynės. MGB/KGB žinybos, susidūrusios su tokiu lietuvių visuomenės narių slaptumu, uždarumu, konspiracija, ieškodavo priemonių, kaip iš jos tarpo išaiškinti aktyviausius sovietinio režimo priešininkus. Tam panaudodavo savo užverbuotus agentus, provokatorius. Dėdamiesi dideliais patriotais, ką patvirtindavo ne tik žodžiais, bet kartais ir darbais, jie įgydavo savo draugų ir pažįstamų rate autoritetą, pasitikėjimą, darbovietėse, gimnazijose ar aukštosiose mokyklose iš patriotiškai nusiteikusių jaunuolių suorganizuodavo slaptas pogrindžio organizacijas, kurios po trumpo veiklos periodo būdavo sunaikinamos – jų nariai suimami ir atsidurdavo Sibiro lageriuose. Laisvėje likdavo tik KGB provokatoriai, kurie apgaule ir klasta vėl ieškodavo naujų aukų.

Siekdami veikti konspiratyviai, partizanai naudojo slapyvardžius. Jų būta labai gražių, unikalių, savitų, kas rodo jų kultūrą, išsilavinimą, brandą, istorijos žinojimą, literatūrinius-poetinius polinkius. Siekdami suklaidinti priešą, jie, laikui bėgant, juos kartais pakeisdavo, o kai kuriuose būriuose ir rinktinėse partizanai turėdavo jų net po du – sakytinį slapyvardį, skirtą tarpusavio bendravimui, ir rašytinį, skirtą dokumentų pasirašymui. Pavyzdžiui, partizano, Audros būrio vado J. Abukausko sakytinis slapyvardis buvo Siaubas, o rašytinis – Vytenis. Kai kuriose apygardose, rinktinėse siekiant suklaidinti priešą buvo keičiami būrių, kuopų pavadinimai – kol priešas susigaudydavo kas yra kas, praeidavo daug laiko.

Siekiant išlaikyti konspiraciją, užtikrinti organizacijos saugumą viena iš būtinų sąlygų būdavo žinoti, ką veikia priešas, kas vyksta jo stovykloje, todėl buvo vedama nuolatinė žvalgyba. Ir patys partizanai, ir jų ryšininkai, rėmėjai nuolat rinkdavo iš gyventojų žinias apie padėtį jų būrio, kuopos, rinktinės veikimo teritorijoje (visa surinkta medžiaga ataskaitų, raportų pavidalu centralizuotai patekdavo į rinktinės ir apygardos štabų žvalgybos viršininkų rankas), apie tai, kas vyksta valsčiuje, apie okupacinės valdžios, kolaborantų, komunistų, šnipų ir kitų priešiškų elementų veiklą. Visada buvo stengiamasi turėti savo žvalgų (agentų) priešo okupacinės valdžios ir represinėse struktūrose (tarp sovietinių ir partinių pareigūnų, aktyvistų, tarp skrebų, milicijoje, NKVD/NKGB skyriuose). Tai padėdavo laiku sužinoti kokią informaciją apie partizanus jie turi surinkę, leisdavo anksti atskleisti jų planus ir užmačias.

Dar viena ypatingai svarbi konspiracinės sistemos dalis – kova su priešo agentūra, šnipais (partizanų kontržvalgyba). Tai, paprastai tariant, yra kaip organizmo imunitetas nuo infekcinio užkrato (todėl kai kur ji ir vadinama imuniteto tarnyba). Ji būdavo vykdoma nuolat, nes šnipai partizaniniam judėjimai būdavo ypač pavojingi, nes ardydavo, griaudavo iš vidaus ilgai, kruopščiai kurtą konspiracinę organizacinę sistemą. NKVD/NKGB organai, veikdami labai profesionaliai ir (irgi) konspiratyviai, stengdavosi, įgijus pasitikėjimą, įvairiais būdais infiltruoti savo agentus į partizanų gretas, griauti jas iš vidaus demoralizuojant jos kovotojus, skatinant jų nedrausmingumą, žiaurumą, konspiracijos taisyklių nesilaikymą, girtavimą, griaunant vadų autoritetą, užvedant ant pasalų, išduodant partizanų bunkerius, stovyklavietes, ryšininkus, rėmėjus. Laiku jų „neiššifravus”, nedemaskavus (neatskleidus) partizaninis judėjimas patirdavo tragiškų nuostolių. Visada naujų narių (naujokų) priėmimas, naujų ryšių užmezgimas turėjo didelį rizikos laipsnį, todėl partizanų vadai imdavosi visų priemonių tokių žmonių patikrinimui ir jų tikrosios tapatybės išaiškinimui. Kaip rodo ir partizaninio judėjimo istorija, viena iš svarbiausių sėkmingos konspiracinės partizanų veiklos sąlygų yra jos sėkminga kova su priešo agentūra.

Negalėdama karinėmis priemonėmis sunaikinti lietuvių partizaninio judėjimo, NKGB/NKVD Lietuvoje 1945-46 m. pradėjo gerai suplanuotą, su didžiuliais, toli siekiančiais galutiniais tikslais specialiąją operaciją, kuri rėmėsi sunkiai įsivaizduojamo masto apgaule ir klasta. Iš slapta užverbuotų visuomenėje žinomų, teigiamai vertinamų, turinčių autoritetą žmonių NKGB/MGB suorganizavo jų valdomą ir pilnai kontroliuojamą fiktyvią centrinę partizanų vadovybę ir su jos narių pagalba pradėjo infiltruotis į partizaninio judėjimo struktūras bei griauti jas iš vidaus. Jų planai buvo grandioziniai – prisidengiant Lietuvos partizaninio judėjimo centralizacijos tikslu buvo planuota fiziškai sunaikinti visą partizaninį judėjimą „nuo viršaus į apačią” principu. Ši MGB profesionaliai vadovaujama fiktyvi partizanų vadovybė giliai įsiskverbė į partizaninę konspiracinę-organizacinę sistemą, atnešdama didelius praradimus, žūtis, netektis. Vis tik jų veikla partizanų vadų buvo demaskuota ir konspiracija vėl atstatyta, MGB taip ir nepasiekus savo galutinių tikslų.

Jau nuo pat 1945 metų, iš pradžių veikdami apskričių ir valsčių lygyje, o nuo 1946 m. centralizuotai, MGB/KGB struktūros pradėjo prieš partizanus naudoti ypač pavojingą ir klastingą specialiosios operatyvinės kovos būdą – partizanais persirengusius KGB agentus-smogikus. Jie partizanams buvo ypatingas, mirtinai pavojingas priešas. Šios specialiosios operacijos būdavo labai profesionaliai, tiksliai, detaliai suplanuotos, numatant įvairius atsarginius variantus, labai rafinuotos ir gerai psichologiškai apgalvotos. Iki pačių smulkiausių dalykų buvo išstudijuota partizanų konspiracija, jų papročiai, tradicijos, leksika, elgesys, naudota taktika, išnagrinėta jų mąstymo logika, išmoktos partizaniškos dainos, posakiai. Susitikę partizanus smogikai- agentai tarpusavyje naudodavo sutartines žodžių frazes, judesius, poelgius, kurie būdavo ženklas ką daryt, kokį variantą pasirinkt, kada pradėt vykdyt operaciją. Tarpusavyje bendraudami, kalbėdami, juokaudami, elgdamiesi kaip kovos broliai, jie iš anksto pasiskirstydavo aukas, užimdavo patogias pazicijas ir veikdavo staiga, netikėtai: gavę sutartą ženklą ir netikėtai atidengę ugnį vienus partizanus nušaudavo, o kitus, turinčius daugiau informacijos, ypač vadus, stengdavosi paimti gyvus.

Jų kontingento daugumą sudarė paimti į nelaisvę ir kankinimais bei psichologiniu smurtu priversti bendradarbiauti buvę partizanai, sutikę sutepti savo rankas buvusių bendražygių krauju. Dažnai į pirmą operaciją smogikai nepasitikėdami „naujoką” vesdavosi prisirišę už vielos (ji būdavo perkišta per kelnes ir pririšta už kojos ar lytinių organų). Tie, kurie bandydavo bėgti, būdavo nušaunami, o kuriems pavykdavo pabėgti, buvo labai intensyviai ieškomi ir sunaikinami – KGB dėjo visas pastangas išsaugoti savo operatyvinės veiklos konspiratyvumą.

Patiriant skaudžias aukas, partizanų vadai nusprendė imtis ypatingų saugumo priemonių. Į numatytą susitikimui vietą partizanai atvykdavo pirmi ir gerai išžvalgydavo apylinkes. Jei ateinančių į susitikimą grupėje tebūdavo tik vienas pažįstamas partizanas, o visi kiti – svetimi, nematyti, buvo įsakyta iškart atidengti ugnį ar saugiai pasitraukti. Eidami į susitikimą niekas nenorėjo pakliūti į KGB rankas gyvas, tad pasiruošdavo blogiausiam – po drabužiais pasirišdavo, pasislėpdavo granatas, imdavosi įvairiausių gudrybių, apsaugos priemonių. Partizanai KGB agentus-smogikus vadino tuo, kuo jie iš tikrųjų ir buvo – išgamomis. Apie juos partizanų vadovybė perspėdavo jiems pavaldžius partizanus, jų ryšininkus, rėmėjus, jau 1946 m. vasarą Vytauto apygardos vadovybė išplatino atsišaukimą, perspėdama gyventojus apie partizanais apsimetusius NKVD agentus.

Ypač mirtinai pražūtinga agentų-smogikų veikla buvo paskutiniame partizaninio judėjimo etape. Jie labai giliai įsiskverbė į partizanų organizacinę-konspiracinę sistemą Aukštaitijoje, perėmė ryšius, sukurdami jau fiktyvią, KGB pilnai valdomą partizanų vadovybę – Vytauto apygardos bei Šiaurės-Rytų srities štabus: jų vardu spausdino ir siuntinėjo įsakymus, paskyrimus, spaudą. Per šiuos štabus jie bandė užmegzti ryšius ir su kitomis apygardomis bei jas sunaikinti. Stengdamiesi išlikti, išgyventi, partizanai ėmėsi saugumo priemonių – ėmė veikti autonomiškai, naudojosi tik senais, patikrintais ryšiais ir jokiu būdu neužmezginėjo naujų (juos kontroliavo KGB).

Tai buvo kruvini, mirtini smūgiai Lietuvos partizaniniam judėjimui. KGB agentai-smogikai nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę 220 partizanų, klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių, kurių parodymai leido suimti dar 5000 pasipriešinimo rėmėjų.

Ši jau istorine tapusi patirtis yra gera pamoka artėjančių sunkių išbandymų laikmečiui, parodanti ir patvirtinanti, kad prasidėjus okupacijai ir partizaniniam karui jokie seni autoritetai visuomenėje nebegalioja, nes kiekvieno žmogaus gyvenime tai yra lūžis, kryžkelė, pasirinkto kelio kryptis, naujas atskaitos taškas. Baisios, žiaurios okupacijos ir kovos sąlygos iš kai kurių autoritetų padaro menkystas, o iš eilinių, paprastų, kuklių, civiliame gyvenime niekada į aukštus postus, „šiltas vietas” nesibrovusių žmonių – tikrus vadus, didvyrius.

Tad galime daryti išvadą, kad konspiracija - tai kiekvienos partizaninės (pogrindinės) organizacijos pagrindas, jos pradžia ir pabaiga, jos alfa ir omega, kasdienis, sunkus, reikalaujantis nuolatinės protinės įtampos, profesionalumo ir atsargumo darbas, kūrybiškas, sisteminis, metodinis, analitinis loginis mąstymas ir iš to sekanti aktyvi, konkreti operatyvinė kovinė veikla.

Naudota literatūra: 1. https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Konspiracija. Prieiga internete 2023.07.23
2. https://abarona.org/en/article/osnovy-konspiracii-dlya-partizan/. Prieiga internete 2023.07.23
3. https://survincity.ru/2015/01/pravila-konspiracii/. Prieiga internete 2023.07.23
4. https://topuch.com/princip-konspiracii-sochetaniya-glasnih-i-neglasnih-metodov-i/index.html. Prieiga internete 2023.07.23
5. https://psihdocs.ru/genezis-konspiracii.html. Prieiga internete 2023.07.23.
6. https://www.anykstenai.lt/_admin/fck/data/users/admin/File/Krastotyra-rinkiniai/Karys-2019-10-Starkus-Monte.pdf 2024.03.16
7. https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Bakšys. 2024.01.26
8. https://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030115/kryz_01.html. 2024.01.27. 

9. Lietuvos partizanai Panemunio valsčiuje (Istorinis tyrimas, atliktas pasinaudojant KGB archyvine medžiaga). LGGRTC vyriausias istorikas G.Vaičiūnas. 2024.03.28
10. Dalinai pasinaudota LGGRTC vyriausio istoriko G. Vaičiūno archyvine ir prisiminimų forma surinkta medžiaga.

Nuotraukos:


1. Algimanto apygardos Audros būrio vadas Jonas Abukauskas-Siaubas (A.Petrusevičiaus archyvo nuotr.)


2. Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas (nuo 1952 m. – MGB agentas Ramojus) ir Mykolas Urbonas-Liepa. Fotografuota 1951 m. vasarą (Utenos krašto muziejaus nuotr.)


3. Ryšininkė, Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanė Izabelė Vilimaitė-Stirna (1925-1952).