Alekso Kadžionio gyvenimo istorija

Įvadas

(Vienos sielos istorija)

Alekso Kadžionio gyvenimo istorija – tai tik viena iš II-ojo pasaulinio karo meto lietuvių, jaunų vyrų, pakliuvusių į karo sūkurius ir keliavusių pavojingais jo keliais beveik keturis metus, istorijų. Ji ir daug kuo panaši į kitas, ir daug kuo skiriasi.

Aleksas gimė 1915 m. Piktagalio k., Kavarsko valsčiuje, Alekso ir Petronėlės Kadžionių, vidutinių ūkininkų, turėjusių 8 ha žemės, šeimoje. Joje augo 8 vaikai, broliai ir seserys, tarp kurių ir jaunesnysis brolis Jonas, Lietuvos visuomenėje žinomas kaip įžymus partizanas J. Kadžionis-Bėda. Aleksas augo kaip ir kiti vaikai: dirbo ūkinius darbus, lankė mokyklą, sulaukęs kavalieriško amžiaus – ėjo į šokius, gegužines, lydėjo namo merginas. Buvo, kaip ir kiti broliai, panašus į motiną: aukštas, lieknas, šviesiaplaukis ir mėlynakis vaikinas, visada linksmas, guvus, išradingas, tačiau pasižymėjo ir viena išskirtine savybe – buvo jautrus, stengdavosi niekada žmogaus neužgaut. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Ukmergės I-ajame artilerijos pulke. Tarnybos metu šeimai užsakė žurnalo „Karys” prenumeratą, kuris ir broliams, ir seserims padėjo tvirtus meilės Tėvynei, patriotizmo pamatus. Po karinės tarnybos namo sugrįžo tik trumpam. Kadangi buvo labai imlus, viskuo domėdavosi, daug skaitydavo, tuojau susirado tarnybą Kauno sunkiųjų darbų kalėjime prižiūrėtoju ir išvyko gyventi į Kauną. 1940 m. vasarą Lietuvą okupavus rusams, jam buvo pasiūlyta pasilikti tarnyboje, tačiau iškelta viena būtina sąlyga – stoti į komunistų partiją. Tokiu pasiūlymu jis nesusigundė, nes buvo patriotiškų pažiūrų, o komunistinė ideologija jam buvo priešiška, neatitiko nei jo politinių, nei moralinių, nei tikėjimo vertybių. Jis grįžo į tėvų namus ir toliau dirbo ūkyje, stebėdamas ir piktindamasis, kaip rusai ir jų kolaborantai griauna, naikina valstybę, suiminėja, tremia geriausius jos žmones. 1941 m. birželio 22d. prasidėjus karui, kartu su broliu Karoliu stojo į bendraminčių organizuojamą Kavarsko sukilėlių būrį. Dar rusams nepasitraukus užėmė Kavarską, suėmė ir pasodino į daboklę aktyviausius kolaborantus: komunistus, sovietinius aktyvistus, valdžios pareigūnus, kurių didžiausią dalį sudarė vietiniai žydai. Per miestelį besiveržiant rusų kariuomenės mašinų kolonai, kareiviai atidengė į visas puses pragarišką ugnį, padegė daug medinių namų, o sukilėliai, paleidę areštantus, laikinai atsitraukė, išsiskirstė.

Atėjus vokiečiams, vėl atgijo lietuviška spauda. Iš laikraščių sužinojęs, kad atkuriama Lietuvos kariuomenė, Aleksas labai apsidžiaugė - nuvyko į Vilnių ir stojo savanoriu į formuojamą lietuvių policijos batalioną ( 2-ąjį, vėliau 12-ąjį). Tačiau netrukus kariai labai nusivylė, sužinoję, kad teks vykti į Baltarusiją kovoti su raudonaisiais diversantais, nors ir guodė save sakydami:„Kad ir ne savame krašte, svarbiausia, kad kovosime prieš bolševikus!”

Ir lietuvių, ir kitų tautybių (latvių, estų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų) policijos batalionai vykdė vokiečių užnugario apsaugą, kovojo su sovietų diversantais, partizanais: saugodavo magistralinius kelius, tiltus, stotis, karinius objektus, sandėlius, užtikrindavo vietinių miestelių, miestų, jų gyventojų apsaugą nuo teroro aktų, diversijų, užpuolimų, dalyvavo kovinėse antipartizaninėse operacijose, kai kurie jų kovėsi fronte ( 5-asis, 7-asis, 13-asis ir 256 - asis lietuvių policijos batalionai). Vistik dalį batalionų vokiečiai panaudojo ir baudžiamosioms akcijoms, o kai kurie buvo priversti dalyvauti ir masinėse egzekucijose (karo belaisvių, sovietinių ir partinių aktyvistų, o taip pat žydų, civilių gyventojų, šaudymuose). Tokia dalia teko ir jų batalionui, tačiau šiose akcijose, reikia pabrėžti, dalyvaudavo tik labai maža bataliono dalis, vien tik savanoriai kareiviai ir karininkai (dažniausiai tie patys), nes jokios prievartos nebūdavo, o šaudymo komandas, kartu su sargyba, sudarydavo apie 30 kareivių. Apie tai pasakojo broliui Jonui pats Aleksas, niekada tokiuose dalykuose iš principo nedalyvavęs ir tai visada smerkęs.

Baltarusijoje jų bataliono kariai dalyvavo daugybėje mūšių su sovietų diversantais, ypač nuo jų plėšikavimo kentėjo vietiniai valstiečiai, kurie atbėgdavo pas lietuvių karius prašyti pagalbos. Tie plėšikams surengdavo pasalas – kai raudonųjų partizanų gurguolės su prisiplėštu turtu priartėdavo prie miško, kulkosvaidžių ugnimi tiesiog juos išguldydavo, būdavo kaip tikros „skerdynės.”Tačiau raudonieji diversantai, gerai sovietų užnugaryje paruošti, apmokyti ir apginkluoti, gaudami karinį tiekimą karo aviacijos pagalba, ir toliau vis stiprėjo, aktyvėjo, jų skaičius didėjo, o kontroliuojama teritorija vis plėtėsi. Jie dažnai surengdavo lietuvių kariams pasalas, naktimis užpuldinėjo jų atsparos punktus, kaimų įgulas, karinius objektus - vykdavo tikri mūšiai, kuriuose ir lietuvių kariai patirdavo nuostolių, daug jų palaidota Baltarusijos kaimuose ir miesteliuose.

Aleksas buvo gabus ir literatūrai, rašydavo reportažus į Lietuvoje leidžiamą laikraštį ,, Rytų savanoris” (pasirašydamas pseudonimu,,Kadžius”), kuriame buvo rašoma apie Rytų fronte besikaunančius lietuvių karius, o savo nusipirktu fotoaparatėliu ir fotografuodavo, nuotraukas nusiųsdamas į redakciją kaip priedą prie karo reportažų. Policijos batalionų karius, priešingai nei vermachto daliniuose, atostogų į namus išleisdavo su pilna ginkluote. Aleksas į namus sugrįždavo vilkintis vokišką vermachto uniforma su kariškoje kepurėje įsegta lietuviška kariška kokarda bei ant kairės rankovės prisiūtu lietuviškos trispalvės skydeliu, ginkluotas rusiškais ginklais – trumpu kavalerijos Mosino karabinu ir TT pistoletu, vadintu ,,Žvaigžde”, ,, kotinėmis” vokiškomis granatomis. Kaimynų prašomas ,,čemodane”yra parvežęs ir keletą trofėjinių rusiškų pistoletų, kad šie turėtų kuo apsiginti nuo ,,raudonųjų banditų”. Aleksas buvo tikras karys - profesionalas, snaiperis. Tik su viena ranka laikydamas karabiną pataikydavo į medyje tupintį žvirblį ar už 30 metrų padėtą degtukų dėžutę, medžio kamiene iš trijų šūvių iššaudydavo taisyklingą trikampį. Pistoletu TT net nesitaikydamas, intuityviai, tiesiog ,,išmęsdamas” į priekį sulenktą ranką, ,,išvarpydavo” šulinio rentinio stulpelį. Tarnaudamas Baltarusijoje jis buvo nutolęs nuo katalikiškojo tikėjimo, nesimelsdavo, o tik persižegnodavo, tačiau sugrįžus į namus mama visada liepdavo nueiti į Kavarsko bažnyčią atlikti išpažinties, ką jis ir padarydavo.

Abu broliai Kadžioniai, tarnaudami skirtingose vietose, Aleksas Baltarusijoje, o Karolis – vermachto dalinyje pietų Ukrainoje, tarpusavy susirašinėdavo laiškais. 1943m., po sužeidimo, rusų aviacinės bombos skeveldrai pataikius į akį, Karolis buvo gydomas vokiečių karo ligoninėje Kionigsberge (Karaliaučiuje), o paskui išleistas gydymuisi į namus. Aleksas paprašė bataliono vado mjr. Antano Impulevičiaus, kad išleistų jį atostogų susitikt su po sužeidimo sveikstančiu broliu. Tas pasakė: ,,Gerai, Kadžioni, važiuok, tačiau duok garbės žodį, kad sugrįši”. Aleksas prisiekė, kad sugrįš. Susitikę namuose abu broliai labai džiaugėsi, pasakojosi savo karinius nuotykius, išgyvenimus, džiaugsmus. Karolis buvo nusprendęs į vokiečių kariuomenę nebegrįžt ir norėjo įkalbėt Aleksą, kad ir tas pasiliktų, tačiau šis atsakė: ,,Aš daviau bataliono vadui garbės žodį ir turiu jį ištęsėt.”

Reikia pasakyt, kad bataliono kareiviai, išleisti atostogų, atgal kartais sugrįždavo vien tik dėl kovinės draugystės, nes vieniems nesugrįžus, kitų į atostogas nebeišleisdavo. Vistik, jei norėdavo pabėgti, dezertyruoti, kariai tai padarydavo pasiųsti į komandiruotę Lietuvoje ar panašiai (taip padarė jų kaimynas iš Mackeliškių k., geras Karolio draugas, Liudas Sudeikis). Dar galima pridurti, kad Karolis, nuvažiavęs į Kavarską, valsčiaus policininkams pasakė, kad į vokiečių kariuomenę nebegrįš. Tie atsakė: ,,Gerai, važiuok į namus ir ramiai gyvenk. Jei vokiečiai ieškos, mes sužinosim pirmieji ir tau pranešim!”Tai rodo, kad lietuvių policininkai buvo Lietuvos patriotai ir darbavosi savo tautiečių, o ne vokiečių labui.

1943m.Troškūnų miške atsirado desantu išmęstų ar per fronto liniją atvykusių sovietinių diversantų grupė, prie jų prisidėjo vietiniai kolaborantai, kurie kartu pradėjo terorizuot, plėšt vietinius gyventojus, daug jų sumušė, suluošino, kai kuriuos sušaudė. Ypač jie suįžūlėjo 1944m. pavasarį ir vasarą. Aleksas kaip tik tuo metu sugrįžo į namus atostogų. Susirinkusių jo pasitikti kaimynų, pažįstamų akivaizdoje Aleksas ant kiekvienos namų palangės padėjo po ,,kotinę” vokišką granatą, sakydamas: ,,O čia vaišės raudoniesiems banditams!” Svečiams išėjus, mama sunerimusi jam papriekaištavo:,,Sūneli, sūneli, kam gi taip prie visų garsiai pasakei, juk tarp jų yra ir raudonųjų giminės!” Į tai Aleksas atsakė:,,Mamut, jei jie naktį ateitų ir bęlstųsi, tai pirma mane pažadink, o tik paskui eik durų atidaryt – aš apsigaubsiu balta paklode ir pasitiksiu juos su pistoletu!”Šis epizodas rodo Alekso didelę karinę patirtį, profesionalumą, sugebėjimą sudėtingose situacijose veikt nestandartiškai, kūrybiškai, priešui netikėtai.

1944m. vasario mėn. viduryje kovose su sovietiniais diversantais didelius nuostolius patyręs 12-asis lietuvių policijos batalionas buvo išformuotas ir prijungtas prie 15-ojo lietuvių policijos bataliono.

1944m. birželio gale rusų kariuomenė Baltarusijoje pradėjo vasaros ofenzyvą (puolimą), karo istorijoje žinomą kaip Bagrationo operaciją. Vokiečių armijų grupė ,,Centras” tokio puolimo visiškai nesitikėjo ir buvo tam nepasiruošusi – rusų smogiamieji tankų korpusai tiesiog traiškė jų gynybą ir veržėsi į priekį. Vokiečiai šiame fronto ruože buvo sutriuškinti, o nuo Vilniaus iki Drūkšių ežero Rytų fronte atsivėrė neginamas fronto ruožas, vadinamas ,,Baltijos skyle”. Vokiečių armijų grupės ,,Centras” likučiai begalėjo vęsti tik neištisinę, judrią, manevrinę gynybą, laukdami, kol rusų puolimas dėl ištęstų komunikacijų savaime išsikvėps.

Skubiai traukiantis vokiečiams, skubotai, pėsčiomis Lydos - Varėnos – Alytaus - Marijampolės – Šakių – Jurbarko - Tauragės kryptimi traukėsi ir 15-asis lietuvių policijos batalionas. Nuo Minsko iki Marijampolės tai užtruko apie 10 -12 dienų, o kartu su jais žygiavo ir du ukrainiečių bei baltarusių policijos batalionai.

Į Tauragę 15-asis batalionas atvyko 1944m. liepos 26d. ir buvo išformuotas - karius nuvedė į pirtį, o po jos paaiškėjo, kad vokiečiai batalioną nuginklavo ir išformavo – ginklus gražino tik peržengus Lietuvos – Vokietijos sieną. Tuo metu Lietuvoje vyko aktyvūs partizaninio judėjimo organizaciniai procesai, todėl vokiečiai, žinodami, kad daug lietuvių karių pasilieka kovoti su sovietų okupantais, stengėsi tam užbėgti už akių ir ėmėsi kontrpriemonių. Toliau bataliono kariai pateko į Štetiną ( dabar Ščeciną, prie Vokietijos – Lenkijos sienos), kur buvo vykdomi kariniai apmokymai, o karininkai iš ten pasiųsti į prie Sedos formuojamą TAR ( Tėvynės apsaugos rinktinę).Dalis buvusių 15-ojo bataliono kareivių, tarp kurių buvo ir Aleksas Kadžionis, vėliau iš Štetino buvo išsiųsti j Italiją, iš pradžių į Veroną, vėliau j Bolonijos miestą ir perduoti vokiečių 4-osios desantinės divizijos žinion. Iš Bolonijos lietuvių dalinys buvo pasiųstas statyti gynybinių įtvirtinimų Apeninų kalnuose, o ten 1945 m. pavasarį dauguma lietuvių pasidavė anglų ir amerikiečių kariuomenės daliniams. Alekso pasakojimais, jie Italijoje pateko į įnirtingus mūšius, didžiulį chaosą. Lietuvių kariai, kaip ir antinacinis pogrindis, visada manė, kad pagrindinis, priešas Nr.1, yra bolševikai, o priešas Nr.2 - vokiečių naciai, tad Lietuvos išlaisvinimo viltis visada siejo tik su anglosaksais (Vakarų demokratijomis). Atsiradus pirmai galimybei, visi jie perėjo į anglų pusę. Pats Aleksas, prie vokiško karabino pririšęs baltą nosinę, išvedė pas anglus 40 vyrų būrį. O tai galėjo baigtis ir labai liūdnai – buvo tokia betvarkė, suirutė, kad galėjo patekti ne pas anglus, o pas vokiečius ir būtų buvę sušaudyti kaip dezertyrai.

Perėję į Vakarų sąjungininkų pusę lietuvių kariai kovėsi savanoriais anglų kariuomenės gen. Anderso armijos II lenkų korpuso sudėtyje. Lietuviai buvo profesionalūs kariai, turintys didžiulį kovinį patyrimą, todėl 85 vyrai pateko į II komandosų batalioną – elitinį specialiųjų pajėgų dalinį. Jie pasižymėjo mūšiuose prie Gajanos upės, kur dalis lietuvių karių žuvo ir buvo palaidoti. Kai kurie už drąsą ir kovinius nuopelnus buvo apdovanoti lenkų kariniu kryžiumi „Už narsumą“. Dalis lietuvių karių pateko į kitus lenkų dalinius. Aleksas su grupe lietuvių buvo pasiųstas į tankistų kursus, tačiau kol juos baigė, baigėsi ir karas. Po to jis dar du metus tarnavo anglų kariuomenėje Italijoje, būdamas jau kaip ,, anglų karališkosios šeimos narys”. Tačiau karo žiaurumai, mirtys, netektys, patirti išgyvenimai jo jautrioje sieloje paliko gilias, skausmingas žaizdas, kurias išgydyti galėjo tik gilus, nuoširdus tikėjimas Dievu, jo tiesa, malonė ir palaima. Jis susipažino su Italijoje esančiais lietuvių kunigais ir, nors ir būdamas kariškiu, pasišventė vienuolystei - tapo marijonų vienuoliu Romoje, vilkinčiu išeiginę amerikiečių kariuomenės uniformą. Nors draugai, seni kovų bendražygiai, iš jo kartais švelniai ir pasišaipydavo, tačiau tai nepakeitė jo nuostatų. 1946 metų gale jis paliko karinę tarnybą ir pasišventė tik vienuolystei, kuriai atidavė 4 metus. Savo dvasinį gyvenimą, apmąstymus, ieškojimus jis ranka aprašė savo vienuoliškame dienoraštyje, pavadintame „ Paslėpti širdies turtai”, kuriuos 1952m. perspaudino mašinėle jau Anglijoje.

1950 m. jis išvyko gyventi į Angliją, apsigyveno Bradfordo mieste. Įsidarbino ligoninėje sanitaru, o bedirbdamas susipažino su ten dirbusia med. seserimi Ona (aire). Netrukus abu apsivedė, Aleksas perėjo dirbti į fabriką (kad daugiau uždirbtų, dirbo naktinėse pamainose), vienas po kito gimė trys vaikai: Jonas, Povilas ir duktė Nora. Kartą pas jį buvo apsilankę ir britų saugumo tarnybos (SIS) darbuotojai, mandagiai paklausinėjo apie jo tarnybą batalione, o atsisveikindami palinkėjo - gyvenkit ramiai. Atstačius Lietuvos nepriklausomybę Aleksas net tris kartus buvo atvykęs aplankyti savo tėviškės, svečiavosi pas brolį Joną Bebrūnų kaime. Paskutinį kartą su dviem sūnumis – Jonu ir Povilu, atvyko 2010m., jau sunkiai sirgdamas, invalido vežimėlyje. Išvažiuodamas atsisveikino ramiai, be ašarų, sakydamas:,,Gaila, neišsipildė mano svajonė - numirt Lietuvoje”. Grįžęs į Angliją mirė jau sekančiais, 2011, metais.

Robertas Patamsis, Klaipėda, 2024

1. Remtasi Jono Kadžionio-Bėdos prisiminimais, kuriuos jam pasakojo Aleksas Kadžionis.

2. Rutkievičius, Janas, prof. 1945 metų lietuviai sąjungininkai. Vertė Jonas Vaičenonis. Prieiga internete: https://journals.lka.lt/journal/ka/article/1138/file/pdf

3 Bubnys, Arūnas. Lietuvių policijos 15-asis batalionas (1941–44 m.). Prieiga internete https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2007~1367182059435/J.04~2007~1367182059435.pdf .

Alekso Kadžionio (1915-2011) dvasiniai raštai:

„Paslėpti širdies turtai“ (vienuolinio gyvenimo dienoraštis 1946-1947 m.)

https://prodeoetpatria.lt/files/pdf-a/Paslepti_sirdies_turtai_1-.pdf

Iš Katalikų Bažnyčios tikėjimo mokslo studijų (I-ojo, II-ojo ir III-iojo tomo santraukų)

https://prodeoetpatria.lt/files/pdf-a/A_Kadzionis_santrauka-.pdf