TREČIASIS KĘSTUČIO APYGARDOS VADAS HENRIKAS DANILAVIČIUS-VIDMANTAS
Petras Girdzijauskas
Apie Kęstučio apygardos įkūrimą randame šykščius įrašus: "Viena stipriausių rinktinių aptariamojoje erdvėje buvo Lydžio rinktinė. Jos struktūra ir veiklos nuostatai vėliau sudarė JKA pagrindą" '.
"Lydžio rinktinės štabui vadovavo H.Danilavičius-Vidmantas..." 2.
Apie tai, kas sukūrė tą stiprią rinktinę, nepasakyta. Matyt, dokumentų nerasta, gali būti, kad jie sunaikinti. Tačiau verta atkurti situaciją Lydžio rinktinėje iš negausių to meto rinktinės dalyvių prisiminimų, kurie yra užfiksuoti audiokasetėje taip pat iš skurdžių autoriaus prisiminimų.
Kaip prasidėjo pasipriešinimas okupacijoms mūsų krašte? Apie tai prisimena A.Stoškus-Raila (1944-1946 m. Lydžio rinktinės žvalgybos viršininkas ir būrio vadas): "Kai išgirdau fronto dundesį rytuose, supratau, kad vėl bus naikinami tautiečiai - bus naikinama Lietuva. Ką daryti? Pasitarti nuvykau į Fermų kaimą Eržvilko vls. pas Joną Kubilių, o kartu su juo į Balandžių k. pas kpt. J.Babilių. Nutarėme įkurti organizaciją: J.Babilius - vadovas, J.Kubilius pavaduotojas, aš, A.Stoškus - žvalgybos viršininkas. Prisiekėm, pasirinkom slapyvardžius: aš - Raila, Jonas Kubilius-Bernotas, Jonas Babilius-Ridikas. Nesunku suprasti, kad kpt. J.Babilius šiai karinei organizacijai padėjo pagrindus, sudarė jos struktūrą."
Pats menu, kaip Šimkaičių valsčiaus kaimų vyrai į karines pratybas Eržvilko apylinkėse važiuodavo dviračiais.
Railos, Bernoto ir Ridiko organizuota LLA kuopa išsivystė į stambų, gerai organizuotą karinį vienetą dar vokiečių okupacijos metais. Jie organizuotai gindavo kaimus nuo bolševikinių partizanų, kurių gyventojai nepriėmė, nerėmė, nemaitino. Todėl šie plėšikaudavo, ir 1943-1944m. tarp LLA karių ir bolševikinių partizanų (daugiausia rusų ir žydų) vyko rimtų susirėmimų Šimkaičių, Eržvilko valsčių ribose.
Šios LLA kuopos štabas buvo Eržvilko gimnazija. Štabo viršininkas Jonas Kubilius - gimnazijos mokytojas 1944-1945 m. Partizanų ir jų vadų tarpe turėjo neginčijamą autoritetą ir pasitikėjimą. Jis formavo rinktinės būrius Pavidaujo, Paupio, Batakių ir kt. miškuose, nes pirmaisiais okupacijos metais jaunimas stojo į partizanus ne tik pavieniai, bet ir būriais. Todėl partizanų skaičius būriuose reikėjo reguliuoti (kad būtų galima išspręsti aprūpinimą maistu ir kt. reikmėmis). Šį reguliavimą, iš vienų miškų į kitus, vykdė J.Kubilius-Bernotas. Nuo Bernoto valios priklausė dešimčių jaunuolių likimai. Bernotui buvo patikėti ir Lydžio rinktinės archyvai. Kur jie šiandien - galėtų atsakyti tik Bernotas. Štabo viršininko darbą Bernotas dirbo legaliai, mokytojaudamas iki 1945 m. rugsėjo pradžios. Šie faktai minimi Railos prisiminimuose. Partizanų būrio vadas Žaibas (Steponas Bubulas) teigia, kad Bernotas, net atvykęs iš Vilniaus (persisegęs komjaunimo ženkliuką po atlapu) duodavęs partizanų vadams patarimų (nurodymų), aplankydavęs jų stovyklas.
Iš Tarybų Lietuvos enciklopedijos3: Jonas Kubilius 1946 m. baigė Vilniaus universitetą. 1946-48 m. parengiamųjų kursų prie Vilniaus un-to direktorius. 1947 m. - TSKP narys. 1958 m. Vilniaus un-to rektorius. Nuo 1958 m. LKP CK narys. 1959-1980 m. LTSR AT deputatas, nuo 1979 m. TSRS AT deputatas. 1969 m. socialistinio darbo didvyris. Nuo 1991 m. LDDP narys. Nuo 1992 m. Lietuvos Seimo narys, LDDP partijos aktyvus dalyvis. Virsmas iš partizanų vado į gyventojų genocidą vykdančios partijos CK narį ir yra mūsų tautos ir laimečio tragedija. Mokslininku gali nebūti, piliečiu privalai būti! Šią formulę privalėtų žinoti tiek batsiuvys, tiek prezidentas.
Bernotui išvykus į Vilnių Lydžio rinktinės štabą perima gimnazijos mokytojas A.Danilavičius-Vidmantas.
Pirmasis pokario Gimnazijos direktorius A.Giedraitis4 buvo štabo narys. Mokytojai Vytautas Steponaitis. Vytautas Slapšinskas, Juozas Norkus, A.Jan-kauskas-Granitas, A.Greičius, Petraitis - buvo aktyvūs partizaninio pasipriešinimo dalyviai. P.Ruibys5 po J.Babiliaus arešto 1945 m. pradžioje perėmė vadovavimą Lydžio rinktinei, dirbdamas mokytoju gimnazijoje.
Iš partizano Širšės (J.Žičkaus) prisiminimų: "mane Garbštas iškvietė iš Skaudvilės į Eržvilko gimnazijos mokytojų kambarį. Po trumpų nurodymų išvykau su užduotimi". LLA veikloje dalyvavo atvykęs į gimnaziją mokytojauti Vinco Ulevičiaus pavarde Stasys Jarmala-Audrūnas6 nuo (1948 m.-gimnazijos direktorius), mokytoja Ulevičienė-Jarmalienė ir kt.
Gimnazistai Izidorius Stoškus7, Napaleonas Lukošius8, Petras ir Antanas Balašaičiai, Vladas ir Paima Liekiai, P.Girdzijauskas ir kt. aktyviai talkino pogrindžio spaudos platinime, palaikė ryšius tarp gimnazijos ir partizanų būrių.
Okupacijos pradžioje aktyvesni LLA vadovai buvo areštuoti, nes buvo žinomi okupantų agentūrai. Tai kpt.J.Babilius, direktorius A.Giedraitis, mokytojas V.Steponaitis (1945 02 06). H.Danilevičius-Vidmantas9 pasitraukė į mišką partizanauti. 1.Stoškus pasitraukė į kitą gimnaziją, vėliau buvo suimtas ir konclageriuose žuvo.
Dėl ypač aktyvaus pasipriešinimo okupaciniams režimams Eržvilko gimnazija buvo pažeminta iki progimnazijos.
Plačiausią pasipriešinimo barą prieš okupantus išvarė Stasys Jarmala-Briedis, Audrūnas, Šarūnas. Jis per pirmąją bolševikų okupaciją redagavo pogrindinį leidinį "Vytis" ir kartu su Lygumų mokyklos vedėju A.Keniausku platino apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais sukūrė pasipriešinimo organizaciją - Vytauto Didžiojo sąjungą. Leido pogrindžio spaudą. "Vytis" platinama Kuršėnų apylinkėse. 1945 m. organizavo ginkluotą "Vytauto Didžiojo Laisvąją rinktinę". Metų pabaigoje NKVD reguliari kariuomenė ją sutriuškino. Šarūnui pavyko išsigelbėti. Jis išvyko į Šilutės r. Gaidelių pradžios mokyklą. 1946 m. perkeliamas į Eržvilko gimnaziją. Čia randa ryšį su Vidmantu ir bendradarbiauja "Laisvės varpo" redakcijoje. Nuo 1948 m. Audūnas skiriamas gimnazijos direktoriumi. Gimnazijos patalpose jis organizavo pogrindinių laikraščių "Atžalynas" - jaunimui ir "Varpas" - visuomenei redagavimą ir leidimą. Bendradarbiavo mokytojai A.Jankauskas-Granitas, A.Greičius, Ulevičienė. Platino: V.Liekis, P.Liekytė, Petras ir Antanas Balašaičiai, P.Girdzijauskas ir kt. Gimnazijos pogrindyje buvo griežta konspiracija: pvz. mokytojas Greičius nežinojo, kad kolega Jankauskas yra pogrindžio spaudos bendradarbis. Mokytojas Petraitis - visų buvo laikomas valdžios apologetu ir jo vengė, o jis dirbo rinktinės štabo žvalgyboje ir autorius iš jo gaudavo užduočių. 1948-1949 m. gimnazijos mokytojai ir direktorius gyvenantys legaliai, bendradarbiavo su savo buvusiu kolega Vidmantu, leidžiant "Laisvės varpą", žvalgyboje, ir kai šis buvo Kęstučio apygardos vadu. Tad gimnazija ir savotiškas apygardos lopšys. 1949 m. MGB sugebėjo prasiskverbti į gimnazistų tarpą ir liepos mėn. buvo išaiškinta spaustuvė gimnazijos pastogėje. A.Jankauskas pabėgo, vedant į areštinę Eržvilke. Audrūnas po trijų dienų pabėgo iš Jurbarko MGB, tačiau 1949 10 02 žuvo. Ulevičienė, A.Greičius ir A.Jankauskas buvo areštuoti vėliau. Po šių įvykių rezistencinė veikla Eržvilko gimnazijoje neatsigavo.
□ Neringa (sl.) ir Henrikas Danilavičius-Algis Aukštaitijoje, prieš pat žūtį
Po J.Babiliaus arešto vadovavimą rinktinei perima karininkas P.Ruibys- Žigas, Garbštas. H.Danilavičius-Vidmantas dirba štabe - keičia areštuotus ar žuvusius. Po A.Giedraičio arešto - informaciniam skyriui. Sužeidus Saturną (J.Strainį)10, perėmė Batakių būrį ir jam vadovavo iki 1945 09 01. J.Kubiliui išvykus, Vidmantas perima Lydžio rinktinės štabą ir jam vadovauja. Lydžio rinktinės štabe dirbo ir J.Kasperavičius-Angis,Visvydas", atgaunantis jėgas po sužeidimo (1945 06).
1945 m. pabaigoje - 1946 m. prasidėjo aktyvios derybos dėl Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrimo. Šiose derybose sprendžiamą balsą turėjo Vidmantas, kaip pagrindinės (stipriausios) karinės organizacijos štabo viršininkas. 1946 09 12 įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda12. Pirmu jos vadu išrenkamas Lydžio rinktinės štabo narys J.Kasperavičius-Visvydas, Angis, Šilas.
H.Danilavičius-Vidmantas buvo energingas, drąsus partizanas-karininkas, stambios karinės organizacijos, užimančios didžiulę teritoriją - Tauragės visą ir dalį Raseinių apskrities - štabo viršininkas. Mėgo judrų gyvenimo būdą, niekuomet neužsibūdavo vienoje vietoje. Mūšiuose kovėsi drąsiai, mėgo akibrokštus priešui. Gerai pažinojo rinktinės teritoriją, todėl iš MGB spąstų išslysdavo gan dažnai. Be to, turėjo nepaprastą intuiciją. 1946 05 21 Vidmantas buvo Railos štabo apsaugos būrio stovyklavietėje prie Šaltuonos, ties Plėkių dvaru (Eržvilko vls.). Tos dienos vakare su įprasta 2 vyrų apsauga jis išvyko štabo reikalais į kitą stovyklavietę. Gegužės 22-osios ryte priešas atakavo būrį. Žuvo A.Celskys , B.Andrijaitis, P.Pilkauskas ir būrio vadas S.Živatkauskas13 paimtas nelaisvėn.
Po šio įvykio Vidmantas perima štabo apsaugos būrio vadovavimą, jį perorganizuoja ir perduoda vadovauti V.M.Gužui-Mindaugui14. 1947 m. apygardos vadovybė H.Danilavičių paskiria Lydžio rinktinės vadu ir jis vadovauja šiai rinktinei iki 1948 m. liepos mėn.
1948 05 05 iš trijų apygardų įkurta Jūros (Vakarų Lietuvos) sritis. Jos vadas iki birželio mėn. buvo J.Žemaitis. Birželio 8 d., perduodamas srities vado pareigas A.Milaševičiui-Ruoniui, Vytautas rašė: "...Aš didžiuojuosi, kad esu iš Kęstutėnų, iš tų, kurie Tėvynei davė tokius didvyrius, kaip Visvydą ir kitus, kurių žygdarbiai ir vardai galbūt nėra žinomi, bet apie jų darbus sužinos, juos įvertins ir amžiais atmins atgimusi Lietuva...”IS.
□ H.Danilavičius (sėdi viduryje) tarp Šiaurės Lietuvos srities partizanų
□ H.Danilavičius (stovi antras) su Algimanto apygardos partizanais. Stovi penktas - A.SIučka-Šarūnas
Kęstutėnų ištakas kūrė ir net lėmė Vidmantas - Lydžio rinktinės štabo viršininkas, šios rinktinės struktūra, statutas - Kęstučio apygardos pagrindinių dokumentų pagrindas. Šio štabo narys Visvydas - partizaninio judėjimo ideologas ir karžygis, Vidmanto bendražygis. Jie kartu kūrė apygardą, tik Vidmantas ne tik teoretikas, bet ir lauko karys, kūręs ir įgyvendinęs partizaninę taktiką, operatyviuosius veiksmus ir gynybą, slėptuvių sistemą, palaikęs drausmę visoje rinktinėje ir pasipriešinimą okupantams. Tai vienas iš tų didvyrių, apie kuriuos tada rašė J.Žemaitis-Vytautas.
1948 m. liepos mėn. Vidmantas paskiriamas Kęstučio apygardos vadu ir ėjo šias pareigas iki 1949 m. balandžio mėn. Tai penktieji Vidmanto - partizanavimo metai. MGB-istai, negalėdami įveikti mūšio lauke, pasalose, paleido nežabotą šmeižto kompaniją per Jurbarko, Tauragės, Raseinių vietinius laikraščius, gausią agentų struktūrą.
Lemtingą pasalą MGB-istai Vidmantui organizavo 1948 m. gruodyje, kai jis vyko į Kauną atsigabenti spausdinimo reikmenų ir pasimatyti su žmona16.
Ryšį su Kaunu Vidmantas palaikė per Raseinių pašto darbuotoją Kleopą Ambrazaitį (iš Raseinių vls. Aukštašlynio k.). Šis Kaune žinojo pašto darbuotoją, patikimai palaikantį ryšį telefonu ir vykdantį gautus nurodymus. Pranešimą, kurį Ambrazaitis perdavė į Kauną, įrašė ir iššifravo MGB-istai. Atvykstančiam apygardos vadui su V.Švelniu-Putinu, štabo apsaugos būrio vadu, ir ryšininku J.Trumpaičiu, jie suruošė pasalą, į kurią pakliuvo V.Švelnys-Putinas17, Trumpaitis ir Z.Danilavičienė - Vidmanto žmona. Vidmantas sugebėjo išslysti iš užtikrintų spąstų. Putinas neišlaikė Sokolovo komandos kankinimų.
Šiuos faktus MGB-istai panaudojo Vidmanto kompromitacijai. Apie tai rašė 1949 m. sausio mėn. pažymoje apie LSSR MGB agentūrinį-operatyvinį darbą18 ir 1949 04 LSSR MGB 2 N v-bos agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaitoje19.
Šmeižtą MGB-istų agentai paskleidžia po visą apygardos teritoriją. Jis pasiekia partizanus. Šie reikalauja Jūros srities vadovybės pašalinti apygardos vadą.
Nors Jūros srities vadovybei buvo aišku, kad Vidmantas nekaltas, tačiau šio fakto išaiškinti partizanams nebuvo galimybės. 1949 m. balandžio mėn. Jūros srities vadovybė Vidmantą atleido iš Kęstučio apygardos vado pareigų ir kaip Vakarų Lietuvos srities atstovą paskyrė ryšių karininku su Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritimi20. Tokiu būdu buvo nuraminti apygardos partizanai.
Jūros srities vadovams buvo visiškai aišku, kad Vidmantas su išdavystėmis neturi nieko bendro. Tai įrodo ir netikėtas susitikimas su PLP partizanų vadais A.Ramanausku-Vanagu, A.Grybinu-Faustu ir kt., kuriuos Lydžio rinktinės partizanai (Palubeckas ir kt.) atlydėjo į Kęstučio apygardos vadavietę 1949 m. sausio pabaigoje. Vidmantui šie partizanai buvo nepažįstami, todėl su užtaisytu pistoletu visą parą juos tardė, kol įsitikino, kad tai iš tikrųjų PLP vadai, ir tik tada leido nuvesti juos į partizanų vyr.vadovybės vadavietę pas J.Žemaitį-Vytautą. Tada 1949 02 02-22 ir įvyko garsusis partizanų vadų suvažiavimas. Tai patvirtina, kad Vidmantas buvo taurus partizanas, apdairus vadas, gynęs savo Tėvynės garbę ir orumą.
Be to, Vidmantas tuo metu per susirėmimą su MGB-istais buvo sužeistas į koją ir negalėjo vykti į Rytų Lietuvą. Tik pasigydęs apygardos ligoninėje Šimkaičių vls. Pašlynio k. pas Vaitkų, rudeniop išvyko į paskyrimo vietą -Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų štabą. Virš Šiaurės Rytų Lietuvos srities ir Algimanto apygardos jau buvo susitelkę išdavystės debesys, nes į Šarūno rinktinės ryšininkų tarpą buvo infiltruotas MGB agentas V.Kučys-Mikas21. Vidmantą iš ŠR Lietuvos partizanų štabo, ryšių karininkas Rūgštymas atvedė į Šarūno rinktinės štabą22.
G.Vaičiūnas rašo: "1949 II 01 13 val.30 min., pagal Princo (ŠR vado adjutanto Balio Žukausko) parodymus MGB 137 rikiuotės pulko kareiviai, vadovaujami rikiuotės mokyklos virš. kpt.Limonov, Kauno MGB skyr.virš. mjr. Fominych ir MGB 2N 3 skyr.virš. pplk.Židko pradėjo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės štabo bunkerio šturmą Šimonių girioje netoli Dienionių ežero. Žuvo buvęs Kęstučio apygardos vadas H.Danilavičius-Vidmantas*, Šarūno rinktinės vado adjutantas Juozas Lapienis-Darius, Žalgirio būrio partizanas Aloyzas Žilys-Žirnis. Kiti penki paimti nelaisvėn gyvi." 23
---------
*Nuotraukose H.Danilavičius pažymėtas Algio slapyvardžiu. Todėl prisiminimuose minimas (žr."Laisvės kovų archyvą" T.20) "Karininkas Algis" yra H.Danilavičius. Tačiau tebelieka jo palydovo asmens tapatybės mįslė, nes sunku patikėti, kad LLKS vadovybės atstovas leidosi į kelionę vienas. - Red.pastaba.
Vidmantas partizano priesaiką garbingai ištęsėjo iki galo ir žuvo karžygio mirtimi kovoje su klastingu priešu.
Tačiau MGB-istai ir po mirties jo nepalieka ramybėje, bet šmeižto klastas rezga toliau. Norėdami nuslėpti agentą V.Kučį-Miką, išdavusį ŠR Lietuvos partizanų vadavietę ir visas Algimanto apygardos slėptuves, 1950 m. birželio mėn. MGB rotatoriumi pagamino 2 atsišaukimus ir per Kimštienę (jai nežinant, kad turi reikalą su MGB agentu) perdavėjuos Kimštui. Šiuose atsišaukimuose MGB rašo, kad Danilavičius-Vidmantas 1949 m. rudenį išdavė A.Slučkos ir A.Starkaus bunkerius ir jam už tai įvykdytas PLK teismo nuosprendis24.
Šie gandai iki šiol sklando tai šen, tai ten, teršdami garbingo karžygio vardą. Tikiuosi, kad ši nedidelė studija padarys šmeižtui galą.
Trumpai apie H.Danilavičiaus šaknis.2*
Henrikas gimė 1922 m. liepos mėn. 18 d. Miliuncų dvare (dabar Miliūnai), Imbrado vls., Zarasų aps. Tėvai - Stasys ir Sofija Danilavičiai.
Henrikas ir jaunesnioji jo sesuo pirmuosius mokslo žingsnius pradėjo namuose, kur mokė privatūs mokytojai. Mokyklą pradėjo lankyti nuo IV skyriaus Miroslave, Alytaus aps., kur jo tėvas tuo laiku ėjo policijos nuovados viršininko pareigas. 1933 m. pradėjo mokytis Alytaus gimnazijos pirmoje klasėje. Antrą ir trečią klases lankė Panevėžyje, nes tėvas perėjo į Geležinkelio policijos tarnybą.
1936 m. vasarą vyko ūkio ir gyvulininkystės paroda Kaune. Henriko tėvas buvo komandiruotas kelioms dienoms į Kauną tvarkai palaikyti. Liepos 1 d., jam būnant perone, atvažiavo traukinys. Dar traukiniui nesustojus, vienas žmogus bandė įlipti į traukinį, bet paslydo ir vos laikėsi. Tėvas pribėgo ir padėjo stipriau užsikabinti, pats paslydo, nukrito ant bėgių, ir vis nesustojančio traukinio buvo pervažiuotas per krūtinę. Vėliau paaiškėjo, kad mašinistas buvo neblaivus.
Mama, gavusi žinią tuoj išskubėjo į Kauną. Kitą dieną buvo iškilminga eisena Laisvės alėja, grojant dūdų orkestrui, daug vainiką gėlių. Buvo pagerbtas pareigūnas, kuris žuvo išsaugojęs kito gyvybę.
Tą patį rudenį visi grįžo į Zarasus (prie motinos tėviškės). Henrikas pradėjo lankyti Zarasų gimnaziją. 1937 m. mirė motina, ilgesnį laiką sirgusi tuberkulioze. Henrikas, baigęs 5 klases, išvažiavo mokytis į Kauno aukšt. technikos mokyklą. Rusams pirmą kartą okupavus Lietuvą Danilavičių šeimai buvo sustabdyta pensija, kurią gavo po tėvo mirties, ir, konfiskavus žemę, neteko nuomos. Reikėjo ir už mokslą užsimokėti, kaip buožių vaikams.
Henrikas dirbo techniku. Susipažino su gailestingąja seseria Sofija Jur-gelionyte, dirbusia Zarasų ligoninėje, ir vėliau ją vedė. Prieš antrąją rusų okupaciją pasitraukė į Žemaitiją.
1 Gaškaitė N. ir kt. Lietuvos partizanai 1944-1953. K. 1996. P.237.
2 Ten pat. P.238.
3 Tarybų Lietuvos enciklopedija. V. 1986. T.2. P.4I5.
4 Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje. K.1998. P. 153.
3Ten pat. P. 142.
6 Ten pat. P.65.
7 Ten pat. P. 153.
8 Ten pat. P. 98.
9 Ten pat. P.40.
10 Ten pat. P. 160.
11 Ten pat. P. 160.
12 Laisvės kovų archyvas. T. 12. P.28.
13 Laisvės kovų aukos... P.38,194.
14 Ten pat. P.58.
15 Gaškaitė N. ir kt. Lietuvos partizanai... P.250.
16 LGGRTC videoįrašų archyvas. Videointerviu su Z.Danilavičiene.
17 Gaškaitė N. ir kt. Lietuvos partizanai... P.251.
18 LYA.F.K-1.A.3.B.406.L.11-48.
19 LYA.F.K-1.A.3.B.313.L. 1162-196.
20 Gaškaitė N. ir kt. Lietuvos partizanai... P.251.
21 Žiburys (Anykščiai). 1994. Lapkritis. Nr. l 1(53).
22 T.Lapienis. Iš pokalbių su .J.Kubiliumi-Rūgštymu.
23 Vaičiūnas G. Algimanto apygardos žūtis // Žiburys (Anykščiai). 1994. Lapkritis. Nr.l 1(53).
24 LYA. F. 1. A.45. B. 107. T.2. L. 186.
25 Iš sesers H.Zitkus laiško T.Lapieniui.
