RUSŲ, LENKŲ, IR VOKIEČIŲ MOKSLININKŲ TYRINĖJIMAI APIE LIETUVIUS IR LATVIUS POLOCKO KRAŠTE
Mag. hist. K. Stalšans
Polocko miestas buvo įkurtas 862 metais, kada jį kronikos mini pirmą kartą. Įkurtas skandinavų-vikingų. Skandinavų šaltiniai miesto vardą rašo Palteskja arba Paltiska.1) Minimas legendinio kunigaikščio Palto vardas, šitie vardai saistosi su latvių žodžiais palce, palte, latgaliečių tarmėje — polte, arba polote, kas reiškia srovę, rodo, jog Polocko miestas guli prie Polotės (rusiškai Polotj) upės įtakos į Dauguvą. Tie skandinavų šaltiniai verčia manyti, kad prieš jų įsitvirtinimą Polockas vadinosi Paltpilis-Pallteskju borg ir ten valdė greičiausiai latvių, turbūt ir lietuvių kunigaikštis Paltas, arba Palts. Dabartinė Latgalija, kur latvių kalba gyva, rubežiuojasi su Polocko kraštu rytuose.
Rusų istorikas I. D. Beljajevas, kuris savo veikale naudodamas kronikas ir kitokius istorinius šaltinius, sako, kad Polockas atsirado lietuvių gyvename plote. (Reikia pridurti, kad tais laikais visas baltų tautas mokslininkai vadindavo lietuviais. Ten esą buvusi sena rusų kolonija, vadinasi, tiktai kolonija tarp vietinių lietuvių). Apie 980 metus Polocko mieste jau buvo tiek daug rusų, kad jį galima buvę vadinti rusų miestu. Toliau Beljajevas pasakoja, kaip rusai Polocko apylinkėse pasielgė su “laukiniais” lietuviais, kaip mokindavo juos “augštos slavų kultūros”, kaip tie laukiniai virto rusų žmonėmis. (I. D. Beljajev “Očerk istoriji Sievero-Zapadnogo kraja Rossiji”, 5—6 pusli. Vilna, 1867). Mums nenuostabu, kad rusai jau tais laikais pradėjo mūsų žmonių rusinimą, nes tas pats Beljajevas toliau rašo, kad Rusijos istorija — tai svetimų kraštų kolonizacija, bet čia klausimas tiktai, kurie jų buvo laukiniai, taikingieji žemdirbiai baltai, ar įsibrovėliai slavai?
Lenkų kronikų rašytojas ir tyrinėtojas M. Strykovskis Polocko apylinkių gyventojus vadina lietuvių broliais, jie lygiai kaip ir jotvingai giminingi lietuviams, kalbose mažas skirtumas. (Kronika polska, litewska, žmudska etc., 111 pusl. Krakow). Tikriausiai tai bus buvę latviai, gyvenę daugiausia Dauguvos dešiniame krante.
Rusų kronikų tyrinėtojas A. Soboljevskis prieina išvadų, kad Dauguvos augštupyje ir Smolensko žemėje 11 amžiuje dar gyveno baltai, o Polocko apylinkėse 12 ir 13 amž. buvę gana daug lietuvių.
Archeologas G. Engels randa, kad 7 a. iškasenos Sebežo, Švenčionių, Vilniaus, Vileikos ir Ašmenos apskrityse priklauso lietuvių-latvių tautoms (Sebežo apskr. rubežiuojasi su Latvija šiaurės rytuose). Arch. A. Brantas, apie 1850 m. ištyręs iškasenas Sebežo ir Opočkos apskrityse, sako, kad jos priklauso latvių -lietuvių ir slavų gentims. Latvių sodybų taip pat j” dabar, t.y. 19 a., viduryje tebesama Sebežo apskrityje. (E. von Trautwetter “Ethnographisches ueber die Letten, Lithauer und alten Preussen”, Dorpat, 1951).
Sprendžiant pagal iškasenas, Sebežo, Drisos ir Disnos apskrityse gyventojai 14 a. pabaigoje dar nėra buvę slavai, bet svetimtaučiai, arba maišyti su slavais.
Tikriausiai, slavams atskraustant, čia gyventa kitos, ne rusų tautos. (V. E. Danilovič “Očerki istoriji Polockoj zemlji do końca 14 stoletja”, 46 pusi.). Tai galimas dalykas, nes gentys tais laikais gyveno užsidariusios, todėl nutautėjimo procesas nebuvo didelis.
Ir, pagaliau, kodėl mums nepasitikėti visų šių mokslininkų tyrinėjimų išvadoms. Rodos, jie neturėjo kito tikslo, kaip bešališkai nagrinėti dalykus.
Moksliniuose tyrinėjimuose yra tokia etnografų bendra išvada: jeigu kokiame nors nutautintame krašte upių, ežerų, kalnų, didesnių miškų ir t.t. pavadinimai yra pasilikę, bet apgyventų sodybų ir pavardžių pavadinimai svetimi, nutautinimas yra įvykęs anksčiau. Jeigu sodybų ir pavardžių pavadinimai yra pasilikę, seni, nutautinimas yra įvykęs neseniai, netolimoje praeityje.
Ryšyje su tuo būtų įdomu sustoti prie ištisos eilės pavardžių, figūruojančių savitarpiniuose teismo skundų raštuose Polocko arkivyskupijoje 1618 metais, kada Polockas priklausė prie Lietuvos. Ten yra latvių-latgaliečių ir lietuvių pavardės, kokias mes matome abiejose tautose dar šiandien su reikšmingom latvių galūnėm -ans ir lietuvių -as, -enas, -iunas, -unas, -iška. žinoma, slaviškoje rašyboje mūsų galūnės yra atmestos. Latviškos pavardės: Andrejs ir Gabriels Biruli, Boltups, Cyrans, Grūba, Kovais, Kalbans, Macans, Muižans, Lapinš, Nikołajs Latišs, P. Latiševskis, Mikelis Rinda, Šaburs, Šilans, G. Žogota, Žolvans, Zui-ka ir kt. Latviški sodžių pavadinimai: Dovgola, Latigola, Rieksti. Lietuviškos pavardės: Bakšta, Bavtūnas, Dailidė, Dirmantas, Eismantas, Galiūnas, Kliavekas, Litvinas, Miškūras, Ramša, Ražekas, Ražonis, Salyga, Šagūnas, Takūnas, Teliūnas, Tojūnas, Triškėnas ir kt.
Be to, yra daug senų, greičiau latviškai arba lietuviškai skambančių pavardžių, kaip pav.: Birjuk, Botavel, Bricik, Brilka, Berk, Cekipa, Cucura, Dragila, Dragir, Galuza, Gulid, Itik, Jena, Lytka, Lubka, Maruda, Merida, Skrada, Skaruba, Šanuk, Šarap, Šaripa, Šeka, Šišak, Širka, Šinkar, Skurat, Sunka ir kt., kuriems tokios pavardės priskirtinos, slavams ar baltams, tai jau kalbininkų dalykas. Daugumas pavardžių yra su pažįstamom galūnėm: -ič ir -ski, pav. Adamovič, Petrovski, kurios gali būti ir baltų ir slavų. (A. Eapunov “Vitebską j a Starina”. Tom. 1, 5—145 pusl., 345—426 pusl. Vitebsk, 1883 goda.). Tos minėtos ūkininkų pavardės, įtrauktos teismo aktuose tik vieneriuose 1618 metuose. Jeigu turėtume daugelio metų sąrašus, vaizdas būtų aiškesnis, daugiau įtikinantis. Jeigu paminėtame dokumente Polocko vyskupijoje gyveno ūkininkai su latviškom arba lietuviškom pavardėm, galima tikėtis, kad jie dar kalbėjo latviškai arba lietuviškai.
1) Galėjo būti ir Baltiška, nes kai kurios kalbos (lotynų) raidžių p ir b tarime neskiria, juo labiau, kad tas kraštas ir buvo baltiškas.
