BERTRAND RUSSELL PAŽIŪROS Į KARŲ PRIEŽASTIS
J. SKARŽINSKAS
(Pabaiga)
Ko verta taika, jei Lietuva yra pavergta? (Red.)
Mokslinimasis, stengimasis įsigyti žinių, aš galvoju, pagrinde yra skatinamas valdžios noro. Nuo to pareina ir visa pažanga, atradimai mokslinėje technikoje. Ir politikoje reformatorius gali taip pat trokšti valdžios kaip ir despotas. Nuo socialinės sistemos ir jūsų pajėgumo priklausys ar valdžios noro motyvas ves jus naudingon ar žalingon veiklon. Jei jūsų sugebėjimai yra teoretiniai ar techniniai, jūs padėsit mokslui ar technikai ir, kaip taisyklė, jūsų veikla bus naudinga. Jei esate politikas, jūs galite būti skatinamas valdžios noro. Didis karvedys kaip Alcibijadas, gali kovoti bet kurioj pusėj, tačiau daugumas generolų geriau pasirenka kovoti už savo kraštą ir todėl šalia valdžios motyvo turi dar ir kitų. Politikas gali keisti priešingas partijas taip dažnai, kad visuomet rastų save su dauguma, tačiau daugumas politikų duoda pirmenybe vienai kuriai partijai ir dėlto savo valdžios troškimą suvaldo.
Gryna valdžios meilė yra skirtinga įvairiuose žmonių tipuose. Vienas iš jų nuotykių jieškotojas, kuriuo, kaip nepakeičiamas pavyzdys, yra Napoleonas. Aš galvoju, kad Napoleonas nedavė didesnės pirmenybės Prancūziiai ideologine prasme, kaip Korsikai. Tačiau jei jis būtų pasidaręs Korsikos imperatorium, jis nebūtų buvęs toks didelis, koks jis pasidarė pavaizduodamas prancūzą. Pats gryniausias tokio nuotykininko tipas yra taip vadinamas “pilkoji eminencija” — jėga už sosto, kuri niekada nepasirodė viešai ir vis būna apimta minties: “Kiek maža šitos marionetės žino, kas trauko jas valdančius siūlus. Palonas Holštein, kuris kontroliavo vokiečių imperijos užsienio politiką nuo 1890 iki 1906, vaizduoja tokį tobula tipą. Jis gyveno neturtingųjų kvartalo lūšnoje ir niekad nepasirodydavo bendruomenėie. Visada išvengdavo susitikti imperatorių, išskvrus vieną, kartą, kai imperatoriaus akiplėšiškumui nebuvo galima atsispirti. Jis atmesdavo vi«us pakvietimus teismo pareigoms, teisindamasis, kad neturi tinkamų teismui rūbų. Baronas Holštein saro rankose turėjo paslaptį, kurį įgalino jį šantažuoti vokiečių kanclerį ir daugelį kaizerio artimųjų.
Šantažo jėgą jis vartojo ne įsigyti turtų, ar garbės, ar kokios naudos ar pelno, bet tiktai priversti priimti tokią užsienio politiką, kokios jis norėjo. Rytų istorijoje panašūs charakteriai dažnokai pasitaikydavo eunuchų tarpe.
Be augščiau minėtų motyvų yra dar ir kitų, kurie savo prasme yra mažiau reikšmingi, tačiau visdėlto svarbūs ir nepraleistini. Pirmas iš tokių yra sujaudinimo pomėgis. Tyrinėiimai ir praktika rodo, kad noras išvengti nuobodulio, to savotiško slogučio yra labai galimas troškimas žmogiškose būtybėse. Betyrinėdamas zoologuos sode beždžiones, aš kartais galvodavau, kad ir jos turi pradus šio varginančio ir slegiančio jausmo.
Sutikę pirmą nesugadintą laukinių rasę, baltieji žmonės siūlo jiems visokias savo gėrybes, pradedant evangelijos šviesa ir baigiant arbūzo pyragu. Tačiau laukiniai, dideliam baltųjų apgailestavimui, viską priima labai abejingai. Iš visų dovanų jie daugiausia vertina svaiginamuosius gėrimus, kurie įgalina juos pirmą kartą gyvenime susidaryti iliuziją nors ir keliems trumpiems momentams, kad geriau yra būti gyvu kaip mirusiu. Raudonieji indėnai, kol dar jie buvo nepaliesti ir nesugadinti baltųjų žmonių, rūkydavo savo pypkes netaip šaltai kaip mes darome, bet su tokiu atsidėjimu, taip giliai įtraukdami dūmus, kad net apalpdavo. O kai sujaudinimas nikotinu praeidavo, arba nepavykdavo, tai koks nors patriotiškas oratorius sukeldavo juos savo kalba pulti kaimyninę tautelę. Tas jiems duodavo to pobūdžio pasitenkinimą ir malonumą, kurį mes, pagal mūsų temperamentą jaučiame stebėdami arklių lenktynes, arba dalyvaudami visuotinuose rinkimuose. Azartiniai žaidimai kortomis beveik ištisai susideda iš sujaudinimo.
Monsieur Huc aprašinėja kiniečių pirklius žiemą žaidžiančius azartiškai, tol kol pralošia visus pinigus, visas prekes, o galų gale ir nuosavus rūbus ir kurie viską pražaidę išeina nuogi, kad mirtų sušalę. Aš manau civilizuotiems žmonėms atsitinka visai taip pat kaip ir primityviems indėnams, kai karas prasideda, sujaudinimo pomėgis pasireiškia minios pritarime. Tokiu atveju jausmas būna toks pat kaip futbolo rungtynėse, tik rezultatai kartais yra daug rimtesni.
Nelengva išspręsti iš kur atsirado tas sujaudinimo pomėgis. Esu linkęs galvoti, kad mūsų dvasinis formavimas yra palikimas tų laikų, kai žmogus, kad pragyventų, dar vertėsi medžiokle. Tada puslaukinis žmogus praleisdavo visą dieną sekdamas briedį vildamasis jį nukauti, kad turėtų gerus pietus, o paskui triumfuodamas parvilkdavo grobį į savo urvą, patenkintas išsitiesdavo savo guolyje; o jo žmona imdavo ruošti ir virti mėsą, žmogus jausdavosi mieguistas, kaulai jam skaudėdavo, o verdamos mėsos kvapas pripildydavo kiekvieną urvo ir jo sąmonės kertelę. Galų gale, gerai pavalgęs jis paskęsdavo giliame miege. Šitaip gyvenant nebūdavo nei laiko nei energijos nuobodžiauti. Tačiau, kai žmogus perėjo prie žemdirbystės ir jo žmona atlikdavo visus sunkius darbus laukuose, jis jau turėdavo laiko pagalvoti apie žmogiško gyvenimo tuštumą išrasti mitologijas ir filosofines sistemas ir sapnuoti apie būsimą gyvenimą, kuriame jis amžinai medžios šernus Valhaloje.
Mūsų dvasinis išsivystymas yra pritaikintas ir tinka labai sunkaus fizinio darbo gyvenimui. Būdamas jaunas, įpratau savo atostogas praleisti keliaudamas pėsčias. Kasdien nužygiuodavau po 25 mylias ir kai ateidavo vakaras man nieko nereikėdavo nuoboduliui išblaškyti, nes vien tik malonumas atsisėsti būdavo džiuginantis ir visai patenkinantis. Tačiau modernus gyvenimas negali būti paremtas vien šiais fizinio įtempimo ar fizinės veiklos dėsniais. Daugelis įvairių darbų yra atliekama sėdint ir panaudojant kartais tik keletą raumenų. Minios susirinkę Trafalgaro aikštėje išreikšti savo pritarimą ir džiaugsmą vyriausybei, kuri praneša siunčianti jas mirtin, to nedarytų, jei būtų nužygiavę 25 mylias.
VELNIAS GUNDO JAUNĄ
Karingumo gydymas, kaip taisyklė, yra nepraktikuojamas. Todėl jei žmonija nori išlikti, kas, galbūt, kaip kieno nepageidaujama, turi būti atrasti kiti būdai nekenksmingai sunaudoti fizinę energiją, kuri gamina ir iššaukia sujaudinimo pomėgį. Šitas reikalas yra per mažai svarstomas doros skelbėjų ir bendruomenės reformuotojų. Moralistai labai rimtai svarsto leistinus sujaudinimo pomėgio išreiškimus, tačiau visada galvoja apie nuodėmę, šokių salės, kinai, visas šis džiazo amžius, viskas kartu, jei galime tikėti savo ausimis, yra kelias Į pragarą ir mes geriau darytume sėdėdami namuose galvodami ir skaičiuodami savo nuodėmes.
Aš randu, jog nesugebu ir negaliu pritarti tiems rimtiems ir garbingiems vyrams, kurie skleidžia tokius įspėjimus. Velnias pasireiškia daugeliu formų, kai kurios iš jų suplanuotos suvedžioti jauną, o kai kurios apgauti seną ir rimtą žmogų. Jei velnias gundo jauną džiaugtis gyvenimo smagumais, tai ar ne tas pat velnias įtikinėja seną, kad jis smerktų džiaugsmą ir smagumą? Ar toks smerkimas nėra kaip narkotikai, kurie turi būti pastoviai priimami vis didesniais kiekiais, kad iššauktų pageidaujamą efektą? Ar nesibijoma, kad kino teatro pasmerkimu, žingsnis po žingsnio bus prieita prie priešingos politinės partijos pasmerkimo, tamsiaodžių, aziatų ir, trumpai, visų išskyrus savo klubo narius? Ir tikrai, iš tokių pasmerkimų, kai jie išsiplečia, kyla karai. Aš niekad negirdėjau, kad koks nors karas būtų prasidėjęs šokių salėje.
Rimta yra, kad daug sujaudinimo pomėgio formų yra griaunančios ir kenksmingos. Pavyzdžiui, perdidelis alkoholio naudojimas ar įsitraukimas į azartinius žaidimus kortomis. Ypač kai su šiomis silpnybėmis kartu eina dar ir jėga, smurtas ir prievarta, kai įsimaišo minios siautėjimas.
Šiuo metu turime ir nekenksmingų sujaudinimo pasireiškimų sporte ir politikoje, kol laikomasi konstitucinėse ribose. Civilizuotas gyvenimas yra taip išsivystęs, kad pastovus ir ramus jis gali būti tik tada, kai jame pasireiškia žalos nedarantys ir nekenksmingi sujaudinimo išsiliejimai ar impulsai. Mūsų prabočiai tokių jausmų patenkinimą rasdavo medžioklėje. Australijoj, kur gyvena nedaug žmonių, o triušių yra begalės, aš stebėjau primityvių žmogaus impulsų patenkinimą labai primityviu būdu, įgudusiai žudant tūkstančius triušių. Tačiau Londone ar New Yorke, kur yra begalės žmonių ir maža triušių, privalo būti surasti kitoki būdai tuos pirmykščius impulsus patenkinti. Mano nuomone, kiekviename dideliame mieste turėtų būti įrengti dirbtiniai kriokliai, kuriais žmonės, kurie nori, galėtų leistis žemyn greitai dūžtančiais laiveliais, o maudymosi baseinai būtų pilni mechaniškų ryklių. Kiekvienas asmuo surastas ir sugautas patariantis ir skelbiantis preventyvinį karą, turėtų būti nuteistas dvi valandas kasdien praleisti su tomis pabaisomis. Visiškai rimtai turi būti išgalvoti skausmai ir kančios, kad tą sujaudinimo pomėgį galima būtų išlieti konstruktyviai.
Su daugeliu kitų politinių motyvų yra dvi artimai giminingos aistros, į kurias žmogiškos būtybės yra apgailėtinai linkę. Tai baimė ir neapykanta. Normalu yra ir priprasta neapkęsti to ko bijome, ir dažnai atsitinka, kad bijomasi to ko neapkenčiama. Aš manau, kad kaip taisyklė, primityvių žmonių tarpe baimė ir neapykanta yra neįprasti ir nežinomi. Jų būrys yra dažniausiai mažas, ir jei nepasitaiko kokių ypatingų įvykių, visi jame yra draugai. Visi kiti būriai yra galimi ar tikri priešai. Svetimo būrio nuklydęs ar atsiskyręs narys dažniausiai būna užmušamas. Svetimo būrio bus vengiama, ar, pagal aplinkybes, su juo kovojama. Šitas primityvus mechanizmas, dar ir dabar kontroliuoja mūsų elgesį kitų tautų atžvilgiu. Niekur nekeliavęs asmuo apie visus svetimšalius bus tokios nuomonės, kaip laukinis vertinąs kito būrio narius. Tačiau žmogus, daugiau keliavęs, studijavęs tarptautinę politiką atras, kad jei jo gentis nori augti ir tarpti, tai jai reikia tam tikrą laipsnį susijungti su kitom gentim.
Jei jūs esate anglas ir kas nors jums sako: “Prancūzai yra jūsų broliai”, tai jūsų pirmoji instiktyvi mintis bus: “Nesąmonė, juk jie trauko pečiais ir kalba prancūziškai, net esu girdėjęs, jog jie valgo varles”. Tačiau, kai jums bus paaiškinta, kad, galimas daiktas, turėsim kada nors kariauti su rusais ir bus reikalinga ginti Reino liniją, o tuo atveju prancūzų pagalba būtų labai svarbi, tada jūs pradėsite suprasti kas buvo manoma sakant, jog prancūzai yra broliai.
Mes mylime tuos, kurie neapkenčia mūsų priešų ir jei mes neturėtume priešų, būtų labai maža pasaulyje žmonių, kuriuos mes mylėtume. Galite laikyti žemę jūsų priešu, todėl kad ji suteikia tik šykštų pragyvenimą. Galite laikyti ir Gamtą-Motiną, bendrai paėmus, priešu, o žmogiško gyvenimo išraišką laikyti kova su ja, kad daugiau iš jos išgautume. Jei žmonija šitaip žiūrėtų į šitą gyvenimą tada žmonių rasės bendradarbiavimas pasidarytų lengvas. Mano nuomone, tokios pažiūros turėtų būti skiepijamos mokyklose, spaudoje ir politikai turėtų aukotis šitam kilniam tikslui. Tačiau, mokyklos moko patriotizmo, spaudos tikslas sukelti sujaudinimą, o politikų svarbiausias tikslas — būti perrinktiems. Ir taip niekas nieko nedaro, kad gelbėtų žmoniją nuo savižudystės.
Yra du būdai kovoti su baime: vienas — sumažinti išorinį pavojų, tarptautinių santykių įtempimą; kitas — ugdyti stoišką, (nesutrikdomos ramybės) kantrumą ir ištvermę.
Baimės nugalėjimas yra labai didelės reikšmės. Baimė pati yra žeminanti ir ji lengvai tampa apsėdimu, įsikalta idėja. Ji iššaukia ir gamina neapykantą to ko mes bijome ir tas veda į neapgalvotą, pergreitą ir nenuosaikų žiaurumą. Niekas taip gerai, teigiamai neveikia žmogiškosias būtybes, kaip saugumas. Jei būtų galima sukurti tarptautinę sistemą, kuri pašalintų karo baimę, tai šiandieninis dvasios stovio pagerėjimas žmonėse būtų labai didelis ir greitas. Šiuo metu baimė temdo pasaulį. Atominė ar bakterinė bomba šiandien turima bedieviškų komunistų ar išnaudotojų kapitalistų yra pavyzdys dėl kurio ir Vašingtonas ir Kremlius dreba ir kuris varo žmoniją vis tolyn keliu į bedugnę. Jei norime šitą padėtį pagerinti, turime surasti kelią į baimės sumažinimą.
Šiuo laiku pasaulis yra apsėstas lenktyniaujančių ir besivaržančių ideologijų, viena to konflikto priežasčių, neabejotinai, yra pergalės troškimas savai ideologijai ir nugalėjimas priešingosios ideologijos. Mano nuomone, ideologijos yra vien tik būdas sugrupuoti žmones, tarp grupių kilę aistros ir piktumai yra besivaržymo išdavos.
Neapykanta, kurią mes jaučiame savo priešams, mano supratimu, yra daigas to senovinio genties jausmo. Žmogus su skirtinga teologija buvo skaitomas keistu, svetimu, o kas keista ir svetima yra ir pavojinga. Ideologija, faktinai, yra vienas iš metodų, kuriais kuriami būriai ar grupės, ir psichologija jose yra tokia kokia tik gali grupėse atsirasti.
Neabejotina, kad užuojauta yra priežastis didelės humanitarinės pažangos atliktos paskutinio šimtmečio bėgyje. Mus sukrėsdavo istorijos apie žiaurų elgesį su bepročiais ir dabar mes turime daugelį prieglaudų, kur su jais elgiamasi gerai. Belaisviai vakarų pasaulyje negali būti kankinami ir kai atidengiami priešingi faktai, girdime pasipiktinusios visuomenės šauksmus. Mes nesutinkame su priežiūra ir auklėjimu našlaičių kaip aprašyta knygoje “Oliveras Twistas”. Protestantų kraštai peikia žiaurumą rodomą gyvuliams. Visuose šituose paminėtuose pavyzdžiuose parodyta užuojauta buvo veiksminga ir politiniu atžvilgiu, o jei karo baimė būtų pašalinta, tai jos veiksmingumas būtų dar didesnis. Gali būti, jog geriausia žmonijos ateities viltis glūdi būduose, kuriais galima būtų padidinti užuojautos apimtį, jos pritaikymą ir stiprumą.
Išvadoje matome, kad politika yra daugiau susidomėjusi būriais kaip atskirais asmenimis ir aistromis, nuotaikomis būrių narių daugumos, kurios svarbios politikoje. Politinio mechanizmo pagrinde yra bendradarbiavimas būrio viduje ir priešingumas kitiems būriams. Bendradarbiavimas būrio viduje niekad nėra tobulas. Visuomet yra tokių narių, kurie nesitaikys prie kitų ir bus “pasižymėję”, arba išsiskyrę iš būrio. Jie yra tie būrio nariai, kurie yra kritę žemiau ar iškilę augščiau bendro būrio lygio: tai idiotai, nusikaltėliai, pranašai ir išradėjai. Protingas būrys išmoksta pakęsti kraštutinumus tų, kurie yra iškilę virš vidurkio ir apsieiti su minimumu žiaurumo su tais, kurie yra kritę žemiau bendro būrio lygio.
Senais laikais, kariaujant dviem tautelėm, viena iš jų sunaikindavo kitą ir užimdavo jos teritoriją. Nugalėtojo akimis žiūrint visa operacija būdavo pilnas pasitenkinimas. Žudymas buvo nebrangus ir sujaudinimas malonus. Nenuostabu, kad tokiose sąlygose karai nuolat vykdavo.
Nelaimei, mes dar turime jausmų, kurie pritaikinti tokiai primityviai karybai, tuo tarpu, modernios karinės operacijos visai pasikeitę. Paėmę davinius kiek vokiečių žuvo praėjusio karo metu ir kiek nugalėtojai moka pajamų mokesčio, galų gale, atrasite kiek išlaidų padaryta vienam negyvam vokiečiui. Ir jūs tą rasite svarstytinu. Tiesa, Rytuose vokiečių priešai užtikrino sau pelną ir naudą senovišku būdu, pašalindami nugalėto krašto gyventojus ir patys užimdami jų žemes. Vakariečiai sau tokios naudos neužtikrino. Iš to galime matyti, kad modernus karas yra menkas biznis, jei žiūrėsim į jį iš finansinės pusės. Nors mes laimėjome abu pasaulinius karus, tačiau būtume daug turtingesni, jei tų karų būtų nebuvę.
Jei žmonija būtų skatinama savo interesų, ko, gaila, niekas nepaiso, išskyrus keletą šventųjų, visa žmonija galėtų bendradarbiauti. Daugiau nebebūtų jokių karų, jokių armijų, jokių laivynų ir jokių atominių bombų. Nebūtų daugybės propagandistų nuodijančių tautos A proto, nuomonės ir palinkimų, kad nukreiptų ją prieš tautą B ir priešingai. Nebūtų daugybės pasienio pareigūnų, kad saugotų svetimų knygų ir svetimų idėjų įėjimą į kraštą, kurios gali būti labai vertingos. Galėtų nebūti muitų ir kitų užtvarų laiduojančių daugybės mažų įmonių egzistenciją, kai viena didelė įmonė būtų daugiau ekonomiška. Visa tas labai greitai įvyktų, jei žmonės trokštų savo laimės taip karštai, kaip jie trokšta savo kaimynų vargo ir skurdo.
Tačiau, jūs pasakysite, kokia iš tų utopinių sapnų nauda? Moralistai žiūrės, kad mes nepasidarytume savanaudžiais egoistais, o ligi taip nepasidarys, tai tūkstantmetė didelės laimės ir gerų laikų karalystė nebus įmanoma.
Nenoriu, kad manytume, jog baigiu cinizmo ženkle. Aš neneigiu, kad yra daug geresnių dalykų, kaip savanaudiškumas ir savimyla ir kad kai kurie žmonės šių dalykų siekia. Aš tvirtinu, kad kaip bebūtų, iš vienos pusės, yra aplinkybių, kur dideli žmonių susibūrimai, kur turima reikalo su politika, gali pakilti ir stovėti augščiau savanaudiškumo, bet iš kitos pusės, yra labai gausiai tokių aplinkybių, kuriose tauta kris žemiau savanaudiškumo, jei tik toks savanaudiškumas yra skaitomas neklaidingas ir rodo savo interesų saugojimo supratimą. Aplinkybės, kuriose žmonės krinta žemiau savanaudiškumo, daugiausia yra tokios kur žmonės yra įsitikinę, kad jie veikia idealistinių motyvų vedami. Daugelis dalykų, kurie skaitomi idealistiški yra tik užmaskuota neapykanta, ar pridengtas valdžios troškimas. Matant dideles žmonių mases apimtas lyg ir garbingų ir kilnių motyvų, reikia pasižiūrėti “žemiau paviršiaus” ir patyrinėti, kas tuos motyvus iššaukia. Daug kas lengvai yra pridengiama kilnumo fasadu.
Jei tai ką pasakiau yra teisinga, tai pagrindinis dalykas reikalingas atlikti, kad pasaulį padarytų laimingą yra pasiekti inteligencijos — supratimo, suvokimo, sugebėjimo spręsti ir savarankiškai galvoti. Taigi užbaiga yra optimistinė, nes inteligencija yra dalykas pasiekiamas ir gali būti palaikomas žinomais auklėjimo būdais.
