SUKILIMO DALYVIAI PASAKOJA
FILOMENA KARALIŪTĖ-MIKELIONIENĖ
1953 m. gegužės mėn. Norilsko 6-ajame lagerio skyriuje prasidėjo sukilimas. Išsilaikėme iki liepos 6 d. Moterų lageryje išankstinio pasiruošimo sukilimui nebuvo. Jis prasidėjo vyrų lageryje. Vieną gegužės dieną, kai moterys buvo nuvestos į darbą, vyrai jau buvo iškėlę juodas vėliavas ant kranų ir šaukė: „Nutraukit darbą, streikuojami“ Sukilimui paskutinį lašą įvarvino įvykis 5-ajame vyrų lageryje, kai buvo sušaudyti gulintys ant gultų vyrai. Grįžusios po darbo moterys nebeišleido iš zonos kitos pamainos į darbą, visa kolona užstodamos vartus. Aktyviausios ėjo per barakus ir agitavo streikuoti. Tarp jų buvau ir aš. Buvo paskelbtas ir 10-ies dienų bado streikas, nors faktiškai jis tiek netruko. Tik nedidelė dalis moterų nestreikavo: jos išėjo į darbą ir negrįžo - administracija jas apgyvendino atskirai. Bet dėl bado streiko pasipriešinimas buvo daug didesnis. Aktyvios moterys eidavo per barakus, agitavo neimti maisto, budėdavo prie valgyklos ir einančias bandydavo sustabdyti.
Svarbiausi reikalavimai buvo sudaryti normalesnes darbo ir gyvenimo sąlygas (taip pat nuimti numerius nuo drabužių, nuimti grotas ir pan.), nebausti streiko organizatorių. Administracija tai pažadėjo. Vieną dieną moterys išėjo į darbą. Bet tą pačią dieną buvo likviduota viena iš pagrindinių streiko organizatorių - estė. Tada streikas buvo pratęstas ir iškelti nauji reikalavimai - paleisti iš lagerio.
Maždaug po mėnesio buvo iškviesta kariuomenė. Tai pamačiusios moterys gyvu žiedu apjuosė vieną atskiriau stovėjusį baraką ir ėmė skanduoti: „Mirtis arba laisvė!“ Administracija per ruporus reikalavo, kad moterys išeitų iš zonos. Taip tęsėsi visą naktį. Ji suprato, kad moterys geruoju nepasiduos. 5-ajame vyrų lageryje pasigirdo šūviai. Administracija grasino, kad tos, kurios neišeis iš zonos, irgi bus sušaudytos. Bet moterys nepasidavė. Tada atvažiavo gaisrinės mašinos ir su gaisro gesinimo žarnomis stipria srove ėmė lieti vandenį į moteris. Moterys negalėjo atsilaikyti, virto iš kojų. Suėję kareiviai daužė jas guminiais bananais, bet nešaudė. Ar kas nors žuvo, nežinia, nes vėliau visas išskirstė, tačiau lietuvės nežuvo.
Po sutriuškinimo visas išvarė į tundrą ir pagal sukilimo dalyvių aktyvumą suskirstė į tris grupes: į dešinę - nekaltos, į kairę - nepatikimos, o tiesiai - kaltosios, t. y. aktyviausios organizatorės. Aš buvau priskirta prie organizatorių. Mums uždėjo antrankius ir nuvarė į zonos karcerį. Mūsų buvo nemažai, todėl karceryje buvo labai ankšta, trūkdavo oro, maitino tik du kartus per dieną. Sėdėdamos ten mes praradome laiko orientaciją. Vieną kartą atėjo sargai, uždėjo antrankius ir išvarė iš karcerio. Manėm, kad tai jau paskutinė kelionė, tačiau apsirikome - tenuvarė į pirtį.
Netrukus naktį mus pradėjo po vieną šaukti ir čia pat varyti į „voronoką“, išskyrus Ireną Martinkutę ir Olgą Zoziuk. Jos liko BUR’o vienutėse. Nuvežė į Dudinką, suvarė į baržą. Nežinau, kiek laiko plaukėme, nes mane kankino jūros liga. Krante sužinojome, kad jau rugpjūtis.
Toliau vežė tranzitu per daugelį persiuntimo punktų. Vieną Novosibirske iki šios dienos prisimenu su siaubu. Mane iškvietė, priėjo trys kareiviai su šunimi ir įsakė eiti. Pirma mintis buvo, kad veda sušaudyti, nes kam būtų reikalinga tokia apsauga. Įvedė į pastatą. Ten pamačiau baisų reginį. Pastatas buvo didelis, jame iš abiejų pusių lyg žvėrims narvai iš geležinių virbų, o narvuose - vien vyrai, nuogi, kruvini. Pamatę mane, jie pradėjo baisiai šaukti, staugti, cypti ir šlykščiai keiktis, rėkti, kad jau dešimt metų kaip nematė moters - atrodė tikras pragaras. Iš siaubo sustingau ir negalėjau paeiti. Kareiviai nutempė mane į vieną narvą, įstūmė ir užrakino. Narve pastovėti galima buvo tik susilenkus, sėdint negalima buvo ištiesti kojų, o „tualetas“ buvo čia pat, narve. Kai kitą dieną atnešė valgyti, nepriėmiau, nes negalėjau valgyti. Daugiau ir nedavė. Penktą parą mane iš ten ištempė (pati paeiti nebegalėjau), nes vežė toliau.
Atvežė į Kurgano kalėjimą. Čia sutiko mus, moteris, lyg kokius antžmogius, ne žmones: zonoje buvo daugiau kareivių ir šunų negu mūsų, kalinių. Ir viršininkų, ir kareivių elgesys buvo labai priešiškas. Ten perskaitė mums nuosprendžius. Man ir dar šešioms moterims - po dvejus metus uždaro kalėjimo, kitoms moterims - po vienerius metus. Pirtyje perrengė juostuotais drabužiais ir mus, septynias moteris, nuvedė į požemį. Režimas - visiškas izoliavimas nuo pasaulio. Kamera požemyje, dienos šviesos nebuvo, tik palubėje spingsėjo lemputė. Maitino taip, kad tik palaikytų gyvybę. Duona - kaip molis, skonis nepanašus į duonos. Jokio susirašinėjimo, jokių siuntinių. Jei susirgdavai, ateidavo sesutė. Vieną kartą per dieną vesdavo į tualetą, be to, kameroje buvo „paraša“. Į pirtį vesdavo retai - kartą per mėnesį, o gal ir rečiau. Kai po metų buvom išvestos iš kalėjimo, pamatėm, kad visų kūnai ir veidai apžėlę juodais gyvaplaukiais (kalėjimo prieblandoje to nesimatė).
Ten išbuvus vienerius metus, amnestavo ir išvežė į Mordovijos lagerį, kur dirbau siuvykloje.
Po Stalino mirties mano byla buvo peržiūrėta ir perkvalifikuota į RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-12 ir 72 str. II dalį ir bausmė sumažinta iki 5 metų. 1955 m. balandžio 15 d. mane išleido iš lagerio. Kadangi buvau areštuota Kaune, tai pažymoje užrašė grįžimo vietą Kauną. Sugrįžusi po kiek laiko nuėjau registruotis. Tačiau ten man buvo griežtai įsakyta per 24 valandas išvykti iš Kauno, o jeigu neišvyksiu, tai būsiu izoliuota. Milicija po to kelis kartus tikrino, ar aš negyvenu Kaune. Neradę liovėsi. Išvažiavau pas mamą į Meilūnus, vėliau po truputį gyvenau pas gimines.
Rudenį grįžau į Kauną. Pradėjau ieškoti kitokių būdų registravimuisi. Laikinai 3 mėnesiams tai pavyko su pusbrolio Jono Purvio pagalba. Ieškant darbo buvo panaši situacija. Kiekvienas darbdavys reikalavo darbo knygelės. Kadangi aš jos neturėjau, pasižiūrėdavo į pasą ir atsakydavo neigiamai, nors žinodavau, kad darbuotojas toje įstaigoje reikalingas. Kažkas patarė kreiptis į Kauno infekcinės ligoninės vyr. gydytoją prof. Gimžauską. Jam reikėdavo tik pasakyti, kad esi grįžęs iš lagerio ar tremties, ir jis visada rasdavo savo valdose darbo. Jis mane ir įdarbino.
Į Norilską patekau 1952 m. rugsėjo mėn. kartu su Karagandos etapo vyrais. Su jais susitikome Krasnojarsko persiuntimo lageryje. Mes buvome naujokai, vežami iš Vilniaus kalėjimo. Juos vežė po Karagandos lageriuose vykusių neramumų, riaušių į Norilską „perauklėjimui“ - „išmirimui“. Tai buvo daugiausia jauni vyrai, riaušių vadovai, lyderiai, aktyvistai, sugebėję ne tik save, bet ir kitus apginti nuo patyčių ir vykdomo lagerio administracijos parankinių smurto. Jų pasakojimai mus, naujokus, labai padrąsino, supratome, kad organizuotai priešinantis lagerio administracijai galima daug pasiekti, galima kovoti su nežmoniška priespaudos sistema.
Susipažinome su lietuviais karagandiečiais, pamatėme, kokie jie ryžtingi, puikūs vyrai. Tai Juozas Lukšys, Algis Šavalinskas, Kazys Vezbergas, Antanas Zinkevičius, Antanas Vaškevičius ir daugelis kitų. Iš Vilniaus važiuodamas susidraugavau su Stasiu Juozelėnu, Adolfu Petrulaičiu, Kaziu Juodaičiu, Petru Pauliku, Petru Tamošaičiu ir kitais.
Mes, apie 500 vyrų, patekome į Gorlago 1-ąjj skyrių, vadinamą Medvežka. Čia patekę lietuviai iš Karagandos sudarė Pasipriešinimo grupę -branduolį. Tai J. Lukšys, A. Šavalinskas, A. Zinkevičius, J. Daukantas, Z. Baukus, K. Vezbergas, A. Vaškevičius, J. Lionikas, S. Augustinaitis. Prie jų prisidėjo ir aktyviai veikė K. Šalkauskas, S. Tamošaitis, A. Petrulaitis,S. Juozelėnas ir kiti.
Atvykę susirinkome pasitarti. Nutarėme: rasti kuo daugiau lietuvių iš esančių Medvežkoje, vesti su jais pokalbius; organizuoti Pasipriešinimo grupę, sudaryti „penketukus“ apsaugai, iš kurių vienas vyresnis; savavališkai nevykdyti teroro aktų; rinkti žinias apie aršius lagerio administracijos parankinius iš kalinių tarpo, „beldikus“ - operatyvinės dalies informatorius. Nutarta glaudžiai bendradarbiauti su vakarų ukrainiečiais. Man buvo pavesta sudaryti „penketuką“, Juozui Lukšiui, aktyviam Karagandos neramumų dalyviui, pavesta koordinuoti „penketukų“ veiklą, jų organizaciją.
Į mano sudaromą penketuką pakviečiau Joną Jukną, Alfonsą Kizį, Algį Žemaitį. Didelį autoritetą kaliniams turėjo advokatas Vaclovas Zubkevičius, „tėvukas“, ir kunigas Česlovas Kavaliauskas. Tai buvo mūsų patarėjai, atstovai aptariant lagerio reikalus su kitų tautybių kalinių grupėmis, sprendžiant strateginius klausimus sukilimo metu.
Medvežkos lageryje sukilimas prasidėjo 1953 m. birželio 1 d. Apie 2400 kalinių, esančių Nikelio rūdyno gamybinės zonos aptvare, 12.00 val. nutraukė darbą ir užėmė gamybinius objektus. Tai sužinoję administracijos darbuotojai paliko lagerio zoną, kaliniai išvarė prižiūrėtojus. Sukilimo komitetas (atstovybė) man pasiūlė užimti operatyvinės dalies karininko kabinetą ir pabandyti atrasti telefono kabelį, prisijungti ir fiksuoti pokalbius. Buvo išskirta apsauga, budėtojai. Kaliniai, aptarnaujantys lagerio telefonus, prijungė pasiklausymo ragelį ir mes sužinodavome daug svarbių ir įdomių žinių. Pirmiausiai tai, kad rūdos sodrinimo fabrike (BOF) nėra didelių nikelio rūdos atsargų, gali sutrikti nikelio lydymo gamyklos darbas, tiekimai karinėms gamykloms. Svarbu, kad Medvežkos rūdynas vėl pradėtų darbą ir tiektų nikelio-vario rūdą. Sužinojome, kad iš Krasnojarsko gabenami papildomi kariuomenės daliniai.
1953 m. birželio mėn. 8d. į lagerį atvyko vadovaujama pulkininko Kuznecovo Maskvos komisija. Kai kuriuos kalinių pateiktus reikalavimus patenkino, bet, kad būtų peržiūrėtos bylos, tvirtino neturįs tam įsigaliojimų. Kategoriškai reikalavo pradėti dirbti. Kaliniai skandavo: „Mirtis arba laisvė!“
Birželio mėn. 13 d. per radiją pulkininkas Kuznecovas įsako kaliniams išeiti iš zonos. Jis šaukia: „Laužkite langus, duris, muškite Frenkelį, Kasilovą (sukilimo komiteto vadovai), pjaukite juos!“ Lagerį apsupo kariuomenė, išstatyti kulkosvaidžiai, gaudžia mašinų ir traktorių varikliai. Pro tvoroje prakirptus tarpus, vartus į lagerį įsiveržė durtuvais ginkluoti kareiviai ir ėmė iš barakų kalinius varyti lauk.
Mes 50 žmonių - 25 lietuviai ir 25 ukrainiečiai su Frenkeliu likome zonoje, susirinkom į vieną baraką. Kareiviai, radę mus barake, griežtai įsakė išeiti. Einant pro vartus Frenkelį atskyrė. Vėliau mus nuvarė į karinį miestelį, kur buvo nebaigtas statyti namas, aptvertas spygliuota viela. Po kurio laiko išgabeno į nedidelį Kupec lagerį. Taip atsisveikinome su Medvežkos lageriu.
1953 m. birželio 5 d. maisto į Rūdyno zoną neatvežė. Pranešė, kad viskas mūsų laukia lageryje: „Mielieji, nesivaržykite, grįžkite“.
Apie 14 valandą iš trijų pusių apsupę maždaug 150 kareivių, bėgdami ir rėkdami: „Ura!“, atstatę automatus su durtuvais, puolė mus beginklius. Mums nebuvo kur dėtis, juo labiau gintis. Sukomandavo: „Visiems sėst ant žemės ir susikabint rankomis!“ Žaibiškai įvykdėm. Laisvi darbuotojai kaip žvirbliai iš mūsų būrio purptelėjo į pastatus, elektrovežius ir pro langus smalsavo, kaip baigsis tas šturmas.
Kareiviai pribėgo prie kalinių ir sustojo atstatę durtuvus per pusmetrį nuo jų krūtinių. Karininkas, išsitraukęs pistoletą, paleido porą šūvių į viršų ir sukomandavo: „Visiems stot ir po penkis į koloną, rikiuoti“, bet nė vienas nei krustelėjo, nei aiktelėjo - kapų tyla. Pamatęs, jog psichologinė ataka nepaveikė, įsibrovė tarp kalinių ir pradėjo juos tampyti už drabužių, kad stotųsi. Jis negalvojo, kad šių kalinių, jau uosčiusių parako, šūviais į orą neišgąsdinsi. Karininko įsakymą tuojau pradėjome vykdyti: aplink jį keltis ir, kai jis susigriebė, jau kalinių buvo apsuptas iš visų pusių ir suspaustas. Todėl ranką iškėlęs su pistoletu apmirė, nes jam buvo pasakyta: „Dar vienas šūvis, ir pirmas lavonas bus tavo“. Kadangi karininkas jau buvo izoliuotas, visi kaliniai atsisuko į kareivius. Vienas gal penkiasdešimties metų ukrainietis paklausė: „Ko jūs čia atėjote, ar šaudyti beginklių, nemaištaujančių, nekaltai areštuotų, ramiai laukiančių komisijos?“ Kareiviai, nuleidę durtuvus žemyn, žingsnis po žingsnio traukėsi atgal, o mes žengėme artyn, kad nesusidarytų intervalas ir jie negalėtų laisvai šaudyti. Taip traukiantis tarp kareivių atsirado tarpai, nes ratas didėjo. Kilo pavojus visiems kareiviams atsidurti tarp kalinių. Karininką prispaudę, reikalavome pasiaiškinti, kieno įsakymu atsinešė ginklus. Juk į zoną įeiti su ginklu griežtai draudžiama.
Karininkas riktelėjo kareiviams: „Ant kelio rikiuok!“ Tada išleidome iš spūsties karininką.
Laisvieji spaudė mums rankas, sveikino su pergale ir pradėjo mus remti kas kuo gali, ypač maistu.
Į Norilską patekau 1952 m. Jau buvo visur sniegas. Areštavo Kuibyševe būnant kariuomenėje, nuteisė 25 metams. Atvežė į Gorlago 1-ąjį lagerį. 1953 m. pakratė kojas didysis „tautų vadas“. Kaliniai ėmė bruzdėti. Prasidėjus sukilimui 1953 m. birželio 2 d. buvau paskirtas saugoti lagerį juosiančią spygliuotą tvorą nurodytame ruože. Kartą pamačiau, kad kareiviai iš išorės pusės prakerpa tvoroje spragą. Pakėliau triukšmą, atbėgo daugiau žmonių ir mes tą spragą užstojome savimi, susikibę rankomis. Kareivių vadas, mosuodamas pistoletu, šaukė, kad mes eitume iš čia, kitaip lieps į mus šaudyti. Mes tik dar tvirčiau susikibome. Tada karininkas įsakė kareiviams atstatyti į mus šautuvus ir užtaisyti. Kareiviai priartėjo prie mūsų taip arti, kad jų durtuvai jau beveik siekė mūsų krūtines. Vienas iš mūsų sušuko:
- Kareiviai, nežudykite mūsų! Čia kankinasi jūsų tėvai, broliai, kaimynai, giminės. Nedarykite dar vieno nusikaltimo!
Nusviro durtuvai ir kareivių akys.
Tai matydamas karininkas suriko: „Aplink!“ Pasigirdo plekštelėjimai, taip kareiviai leido mums suprasti, kad nebijotume, nes jie neturi šovinių.
Juos nuvedė. Šaukėme: „Valio!“, „Ura!“ Bet dar ilgai mus krėtė drebulys, nusmelkė mintis, kas galėjo ką tik mums nutikti.
Numalšinus sukilimą, visi, kurie likome, dirbome, kol mūsų lagerį likvidavo. Buvome išvežti į miesto statybas, ketvirtąjį lagerį. Čia mes nieko nedirbome, sėdėjome BUR’e. Paskui išvežė į Kajerkaną, anglies šachtą, antrąjį lagerį. Pasakė, kad ten mus išmokys paklusnumo, būsime kaip šilkiniai. Bet ten taip blogai nebuvo, maistas pakenčiamas, duona nenormuota.
1954 m. šventėme Velykas, į darbą nėjome. Lagerį apsupo kariuomenė. Mus rūšiavo. Už riaušių kėlimą patekau metams į griežto režimo lagerį Srednij.
Po metų grąžino į Kajerkaną, bet buvome neilgai. Išvežė į Irkutsko srityje esantį Čiunos lagerį. Čia man pranešė, kad mano bausmė sumažinta, esu laisvas.
1948 m. iš Lukiškių kalėjimo etapu patekau į Norilską. Buvome pirmieji naujai sudaryto Ypatingojo režimo (Gorlago) l-ojo lagerio kaliniai. Atvežė 1500 politinių kalinių, tarp jų 150 lietuvių. Pirmoji žiema buvo labai sunki: režimas katorginis, nebuvo pirties, kitų buitinių pastatų, trūko barakų. Daug kalinių sirgo, badmiriavo, silpnesnieji mirdavo. Kalinių daugėjo. Gyvenimo sąlygos pagerėjo 1949 m. gale, kai pastatėme pirtį, kepyklą, virtuvę, daugiau barakų. Dirbome atvirame vario-nikelio rūdos karjere, prie statybų, geležinkelio perkėlimo darbų. Už mažiausią nepaklusnumą pervesdavo į režimo brigadą, BUR’ą, ŠIZO. Ten teko būti ir man. BUR’e daug laiko praleido jūrų kapitonas Vytautas Babarskas, Mikas Misiurevičius, Bronius Zlatkus, Vaclovas Zubkevičius. Mes įvairiais būdais padėdavome jiems maistu, vitaminais iš lagerio vaistinės. Karjeras plėtėsi, privežė daug technikos. Jai aptarnauti kalinius apmokydavo kursuose. Aš tapau elektriku, aptarnavau ekskavatorius. Gyvenimo sąlygos palengvėjo. Karjero gamybos zona apėmė apie 10 kv. km plotą. Buvo daug pastatų, galėjome joje laisvai vaikščioti. Mūsų darbas buvo daug lengvesnis, palyginus su tais, kurie dirbo kareivių saugomi prie pylimo tvarkymo darbų, sniego valymo, geležinkelio perkėlimo.
1952 m. rugsėjo mėn. į Medvežką atvežė 500 vyrų iš Karagandos lagerių.Tai buvo ryžtingi vyrai, sugebantys ne tik save, bet ir kitus apginti nuo lagerio administracijos parankinių smurto ir savivalės. Jie greitai susidraugavo su mūsiškiais. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo; rytais rasdavome sadizmu ir nuožmumu pasižymėjusių parankinių lavonus. Vyriausiuoju darbų skirstytoju dirbo lietuvis, pramintas Siaubūnu. Vieną rytą sužinojome, kad jo nebėra. Lageryje neužmirštami nei geri, nei blogi darbai.
1953 m. birželio 1 d. grįžau iš darbo naktinėje pamainoje. Sužinojome, kad dieninė pamaina nutraukė darbą, užėmė karjerą, pastatus. Lagerio administracijos laisvieji tarnautojai skubiai paliko zoną, prižiūrėtojai buvo išprašyti išeiti už vartų. Sudaryta kalinių Atstovybė, vėliau pavadinta Sukilimo komitetu. Lietuvių Pasipriešinimo grupė man paskyrė zonos aptvaro ruožą, kuriame sudariau sargybos postų budėjimo grafiką, surinkau komandą, pamainas. Iš lietuvių susitikdavau su K. Vezber-gu, J. Lukšiu, B. Zlatkum, kurie tikrindavo vidaus tvarką, priešgaisrinį stovį, postus. Draugavau su V. Zubkevičium, teisininku, buvome vieno etapo. Sukilimo komitete jis atstovavo lietuviams; iš jo sužinodavau, kaip klostosi įvykiai.
1953 m. birželio 14 diena. Rytas, girdisi mašinų ūžesys, komandos. Išsisklaidžius rūkui, pamatėme, kad lagerį apsupo kariuomenė, išstatyti kulkosvaidžiai. Per garsiakalbius, sumontuotus ant stulpų prie aptvaro, nuolat buvo kartojama, kad „dori“ kaliniai neklausytų sukilimo vadovų, muštų juos, nebijotų banderininkų, lietuvių nacionalistinių banditų, išeitų už zonos. Per tvoroje padarytus tarpus, vartus į lagerio vidų įsiveržė ginkluoti kareiviai, šaudydami iš automatų, kalinius varė į barakus. Jų įkandin zoną užplūdo durtuvais ginkluoti kareiviai, daugiausia azijiečiai, jie kalinius iš barakų varė už zonos. Ten rūšiavo, rinko lyderius ir aktyvistus. Aš niekam neužkliuvau, o iš 4000 kalinių atrinko gal 200 vyrų, iš jų apie 40 lietuvių, ir nuvarė į garnizono miestelį. Apie jų likimą nieko nežinojome. Čekistai skleidė gandus, kad jie buvo „sutvarkyti“.
Po sukilimo panaikino katorgos režimą, kas buvo iškalėjęs 2/3 bausmės laiko, pradėjo išleisti į laisvę. 1954 m. gruodžio mėn. man bausmę pakeitė tremtimi. Norilske nepanorau likti, išvykau pas tėvus, ištremtus 1949 m.
Po Stalino mirties 1953 m. politinių kalinių padėtis ne tik nepagerėjo, bet dar labiau pasunkėjo. 1953 m. gegužės mėn. į lageryje esantį ŠIZO iš 5-ojo lagerio atvežė kalinių iš Karagandos etapo. Iš jų aš tik keletą prisimenu. Tai buvęs Sovietų Sąjungos didvyris majoras Vorobjovas, Kovalčiukas, lietuvis Algis Šavalinskas.
Paskutinėmis gegužės mėn. dienomis sklido kalbos, kokį scenarijų čekistai ruošia šiems kaliniams, kurių keletas buvo patalpinti mūsų lageryje ŠIZO. Bus tikrinama jų sveikata, o po to uždarys į kitą kamerą, ten bus sunaikinti. Sužinojome, kad tai įvyks birželio 3 d. Sveikatą tikrinti turėjo felčeris, kalinys lenkas iš Vilniaus. Tą dieną kalinių pamainos į darbą neišleido. Jau iš pat ryto kaliniai rinkosi prie izoliatoriaus tvoros, kuris buvo prie diviziono - kareivinių. O iš kitos tvoros pusės į izoliatoriaus kiemą įvedė keliasdešimt kareivių, žinoma, be ginklų. Ginkluoti kareiviai apsupo lagerį. Izoliatoriuje kilo triukšmas: uždaryti kaliniai daužė duris, langus ir šaukė, kad gelbėtume. Minia vienas kitą spaudė prie tvoros. Tvora neišlaikė ir virto. Kaliniai veržėsi į izoliatorių gelbėti savųjų, o iš kitos pusės veržėsi kareiviai, norėdami karagandiečius izoliuoti. Tuo momentu jau iš paruoštos sunaikinimui kameros iššoko penki kaliniai galvažudžiai ir diviziono teritorijoje pasislėpė, daugiau jų niekas nematė.
Įvyko kalinių ir kareivių grumtynės rankomis, bet greitai kareiviai pakibo ant spygliuotų vielų. Ką gi, jie - jaunuoliai devyniolikmečiai, o kaliniai buvę Vlasovo armijos kariškiai, partizanai ir kt. Kaliniai išlaužė BUR’ą ir išlaisvino ten uždarytus. Lagerį apgulusieji kareiviai pradėjo šaudyti į kalinius. Komandą šaudyti davė diviziono vadas majoras Polstianojus.
Po šio įvykio visus čekistus iš lagerio kaliniai išvijo, tuojau susiorganizavo apsaugos ir kovos komitetas, į kurį iš lietuvių įėjo Juozas Kazlauskas. Buvo iškeltos juodos vėliavos, didžiuliai plakatai, leidžiami aitvarai su atsišaukimais į gyventojus. Drausmė buvo gana griežta, kaip kariuomenėje skyriai, grandys, būriai. Žmonės nuolat budėdavo.
Veikė ir provokatoriai. Nenutildavo čekistų ruporai su įvairiausiais gąsdinimais, šantažu. Kaliniai reikalavo, kad atvyktų kas nors iš Aukščiausiosios Tarybos, kad būtų peržiūrėtos bylos, panaikintas ypatingasis režimas, neribojamas susirašinėjimas, sutrumpinta darbo diena. Birželio 10 d. atvyko Maskvos komisija, bet pirmininkas Kuznecovas atsisakė dokumentais patvirtinti komisijos įgaliojimus. Birželio 15 d. į lagerį atvyko SSRS generalinio prokuroro pavaduotojas Vavilovas. Jam įteikė prašymą, kad perduotų Vorošilovui.
1953 m. liepos pradžioje buvo duotas Berijos įsakymas - jeigu maištininkai nepasiduos, pavartoti ginklą ir jėga nuslopinti riaušes.
Kai buvo mums duotas įsakymas pasiduoti, sužinojome, kad Berija areštuotas. Čekistai nuleido rankas ir nežinojo, ką daryti. Tačiau netrukus buvo gautas įsakymas vėl užimti lagerį ir nubausti kaltuosius.
Kareiviai 1953 m. rugpjūčio 4 d. lagerį apsupo trimis žiedais. Įjungti garsiakalbiai, atidaryti vartai. Šaukė: „Išeikite, pasiduokite!“ Įvažiavo tankai*, kareiviai šaudė, mušė buožėmis kas pakliuvo po ranka. Nukovė** daug žmonių, sužeistų dar daugiau.
---------------
*Automašinos, šarvuotos metalo lakštais. Tankų Norilske nebuvo. - Sud.
** Tikslių duomenų nėra. Norilsko prokuroro pavaduotojas J. Pavlovskis, dalyvavęs kalinių sušaudymo akcijose, pateikė duomenis: 104 kaliniai užmušti, keletas šimtų sužeista. Julius Mačiulis tvarkė lavonus, dalyvavo jų skrodimuose. Jo žodžiais, užmuštų buvo apie 250 žmonių. Ukrainiečiai nurodo dar didesnį skaičių. Žuvo 3 lietuviai: Jonas Zakaras, Einoris ir vieno pavardė neprisimenama. -Sud.
Iš lietuvių sukilimo metu buvo aktyvūs Benius Balaika, Vitas Juodvalkis, Jeronimas Čibirka, Zigmas Butrimas, Zigmas Jucevičius, Julius Savickis, Zenonas Drongis, Antanas Lukšys, Nikodemas Staniūnas, Marijonas Smetona ir kt. Aš buvau iš pradžių įsijungęs į tą akciją, bet susirgau geltlige, o vėliau dizenterija ir vos gyvas išlikau. Man padėjo išlikti gyvam gydytojas Juozas Kazlauskas, buvęs komiteto narys. Tuo laikotarpiu buvo provokacijų. Susidariusios kalinių grupuotės ruošėsi ginkluotis, užimti divizioną, nuginkluoti kareivius ir su jų ginklais užimti Norilską. Kas toliau būtų, visiems aišku. To norėjo ir čekistai. Tąsyk lengvai būtų visus sunaikinę už ginkluotą pasipriešinimą. Tos gudrybės laiku suprastos ir provokacijoms nepasiduota.
Nors daug kalinių nukentėjo, bet po šitų įvykių bylos buvo peržiūrimos. Bausmės sumažintos iškalėjusiems 2/3 teismo skirto laiko, kai kurie iš lagerių paleisti į laisvę. Daugeliui dar reikėjo pasilikti spec, tremtyje.
Noriu pasidalyti kai kuriomis mintimis apie Norilsko sukilimą. Jau prasidėjus sukilimui, iš moterų lagerio ateidavo laiškų, kuriuose mus kvietė prisidėti prie sukilimo, bet juose nebuvo nurodomi jokie sukilėlių keliami reikalavimai. Tai buvo pagrindinis tų laiškų trūkumas. Bet, matyt, tie laiškai per šnipelius pasiekdavo ir lagerio vadovybę. Taip 1953 m. birželio 3 d. mūsų nebeišleido į darbą. Pradėjo rodyti filmus, bet aš ten nėjau, nes sveikata buvo nekokia.
Vienu metu išėjau į lauką ir pamačiau būrį (apie 20-25) kareivių, bėgančių per lagerį. Aš pasileidau iš paskos. Beeidamas prie BUR’o, pamačiau vieną mūsų lagerio ukrainietį, kuris šaukė: „Vyrai, gelbėkit!“ Mūsų tuo metu susirinko apie 40-50 žmonių. BUR’as buvo aptvertas medine tvora apie 2,5 m aukščio, o prie tos tvoros prikrauta plytų, likusių nuo statybos. Mes griebėme jas ir nieko nematydami pradėjome mėtyti per tvorą. Aišku, kad kliuvo ir kareiviams. Išlaužėme tvorą ir ten, priešais save, pamačiau kalinį, gulintį be sąmonės, draudžiamojoje zonoje. Kareiviai visi pabėgo per tas spygliuotas vielas. Kaip gelbėti tą kalinį? Staiga užpakalyje savęs išgirdau riksmą: „Rozoidites!“ Tai šaukė operatyvininkas Kalašnikovas, berods leitenantas. Griebiau jį už sprando ir nuvedžiau prie to kalinio. Jis nė kiek nesipriešino. Išvilko tą kalinį ir draudžiamosios zonos, prie jo pribėgo kiti kaliniai. Kai aš paleidau Kalašnikovą, tai jis taip kūrė lyg būtų bėgęs olimpiadoje. Apsisukau ir grįžau į baraką. Netrukus pasigirdo šaudymas. Tada nušovė 6 kalinius ir 20 sužeidė. Tuo laiku aš jau sirgau gelta. Po kelių dienų paguldė į ligoninę, kurioje išgulėjau ilgiau kaip mėnesį.
Išvijome lagerio vadovybę. Leisdavome įeiti tik lagerio viršininkui ir 2 prižiūrėtojams, kurie buvo žmoniškesni. Sukilimui vadovauti susidarė Komitetas. Jam vadovavo, jo žodžiais tariant, Tarybų Sąjungos didvyris majoras Vorobjovas, iš BUR’o kalinių. Iš lietuvių Komitete buvo B. Balaika ir J. Kazlauskas, kuris vadovavo sanitarinei daliai.
Po kelių dienų „Pravdą“ ir „Izvestijas“ gaudavome įdėtus į kruopų maišus. Atvažiuodavo generolai tartis su sukilimo vadovybe, bet jokių pasekmių nebuvo. Ant lagerio barako buvo išrašytas didžiulis šūkis: „Laisvė arba mirtis!“ Vadovybė reikalavo, kad visą tą reikalą spręstų Aukščiausioji
Taryba. Buvo ne kartą atvažiavę ir keli AT deputatai, bet, matyt, tik savo iniciatyva, nes jokių įgaliojimų iš Prezidiumo neturėjo.
Atsirado žmonių, kurie pradėjo leisti aitvarus. Gražiai išpjaustė spausdintas raides, išardė visus brezentinius paklotus ant barako grindų, pagamindavo iš jų aitvarus, pririšdavo atsišaukimų, vatos gabalėlį ir jį padegdavo. Prie aitvaro pririšę maždaug 1 km ilgio virvutę jį paleisdavo.
Leisdavo po 2-3 aitvarus vienu metu. Juose rašydavo, kad mus kankina Riumino ir Ignatjevo šalininkai. Juos, Riuminą ir Ignatjevą, sušaudė. Pažadėta, kad dirbsime tik po 8 valandas, šešias dienas per savaitę, žadėta nuimti numerius, leisti pasimatymus, mokėti atlyginimus, leisti nevaržomai susirašinėti.
Į leistus aitvarus kareiviai šaudydavo, bet rezultatų - jokių. Kareiviai buvo siuntinėjami paskui aitvarus - rinkti atsišaukimų. Kai vėjas pasisukdavo nuo miesto, tik vieną kartą gaudavome balandos ir 400 g duonos. Pradėjus vėjui pūsti į miestą, vėl gaudavome garantinę normą. Liepos mėnesio pradžioje išėjau iš ligoninės. Po kelių dienų atvažiavo generalinio prokuroro pavaduotojas, justicijos generolas Vavilovas. Mes išsirikiavome prie barakų. Jis praėjo, apžiūrėjo mus, žuvusiųjų kalinių palaidojimo vietą. Apie tą mūsų sukilimą jis sužinojo Krasnojarske, skrisdamas į Tolimuosius Rytus. Vadinasi, tas judėjimas Maskvai buvo paslaptis. Jis patarė eiti į darbą, o kaltuosius teisti. Kaip vėliau sužinojome, diviziono viršininką pašalino iš partijos ir nuteisė 3 metus kalėti, o štabo viršininkas, kai atėjo jo areštuoti, nusišovė. Jis mat davė komandą šaudyti į kalinius pirmąją maišto dieną.
Praėjus kelioms dienoms, kareiviai vienoje vietoje prakirpo spygliuotų vielų tvorą ir paragino kalinius, kurie nori gyventi, išeiti iš lagerio. Kas norėjo, išėjo. Tarp jų buvo 7 lietuviai. Po dienos pradėta evakuoti gyventojus iš aplinkinių namų, kariuomenė apsupo lagerį. Bet staiga viskas pakito -kariuomenė buvo išvesta. Kitą dieną iš gautos spaudos sužinojome, kad Berija areštuotas. Tada jau viskuo kaltas buvo Berija.
Rugpjūčio 3 d. vėl prasidėjo gyventojų evakavimas. Mes turėjome ginti džiovyklą. Aš turėjau brigados draugą Joną Zakarą, su kuriuo įsitaisėme už krosnies. Staiga pasigirdo triukšmas. Išbėgau į lauką ir paleidau vieną plytą į kareivius. Kareiviai šaudė, bet pagal žuvusiųjų sąrašą matyti, kad kulkos lėkė kažkur toliau. Ne visi šaudantieji turbūt norėjo, kad žūtų žmonės.
Šliaužte buvom išvaryti iš lagerio ir ten visi perrūšiuoti. Dalį mūsų išvežė kitur, kiti grįžom į lagerį. Lageryje neberadau Zakaro. Paaiškėjo, kad jis žuvęs. Nuėjau prie repelio, kur buvo suguldyti žuvusieji. Tarp jų suradau ir Zakarą. Žuvusiųjų buvo 50, o sužeistųjų apie 200. Tarp žuvusiųjų buvo ir Einoris, kurio aš nepažinojau.
Po kiek laiko surinkau Zakaro nuotraukas ir išsiunčiau jo seseriai. Kaip vėliau paaiškėjo, ji ištekėjo už mano klasės draugo ir tą laišką gavo savo vestuvių dieną.
Aš labai stengiausi nesusitikti su Kalašnikovu, bet kartą susitikau. Jis manęs nepažino. Tada ir nusiraminau.
Dirbau plytinėje šaltkalviu. Patekdavo vagonėliai, su kuriais dirbo 5-ojo lagerio kaliniai. Radom užrašus:
„Ko delsiate?! Visi Gorlago kaliniai sukilo!“
Lagerio BUR’e buvo uždaryta kalinių, matyt, atvežtų iš 5-ojo lagerio. Jie pradėjo laužti BUR’o duris. Apsauga pakvietė į pagalbą kareivių. Puolėme kareivius, išvijome už zonos, išleidome uždarytus kamerose kalinius. Lagerį apsupo kariuomenė, nušovė keletą kalinių. Prasidėjo sukilimas. Iš lagerio išvyti laisvi tarnautojai, prižiūrėtojai. Prie klubo iškilmingai palaidoti nušautieji. Lageryje kalintys šventikai laikė pamaldas. Lietuvis kunigas Stasys Masiulionis pasakė kalbą. Iš lietuvių Sukilimo komitete buvo Juozas Kazlauskas. Sudarė pasipriešinimo grupes, saugojo sandėlius, ėjo sargybas, spausdino atsišaukimus ir aitvarais leido į miestą. Lietuvių katorgininkų lageryje buvo arti 100. Lagerio zonoje iškasė apkasus, pasigamino smaigų, strėlių. Lietuviai saugojo pirtį, katilinę, puolimo metu karštą vandenį galvojo panaudoti gynimuisi nuo kareivių.
Atvažiavo komisija. Susitarti nepavyko. Į lagerį įvažiavo gaisrinės mašinos, kaliniai puolė jas, apmėtė akmenimis ir jos išvažiavo.
Po kiek laiko atvažiavo kita komisija. Sukvietė kalinius, perskaitė, kad jeigu jie nepasiduos, bus panaudotas ginklas.
1953 m. rugsėjo 4-ąją lagerį apsupo kariuomenė. Į lagerį įsiveržė šarvuotos mašinos su kareiviais. Šaudė ilgai.
Iš miesto nutraukė vandens tiekimą. Nebuvo spaudimo, negalėjome panaudoti karšto vandens. Paimtiems į nelaisvę liepė šliaužti į aikštę. Aikštėje gulėjo daug nukautų ir sužeistų kalinių. Aplink aidėjo šūviai, kai kurie čekistai pribaiginėjo sužeistuosius.
Šaudymas nurimo. Liepė šliaužti už zonos. Prižiūrėtojai mušė, daužė pagaliais. Už zonos nuvarė į tundrą, skirstė ką į kairę, ką į dešinę. Atrinktiems surakino rankas, surikiavo ir nuvarė. Likusius grąžino į zoną. Lagerį rado tuščią, lavonai ir sužeistieji buvo išvežti. Matėsi daug kraujo: kruvini gultai, sienos, žemė, barakų sienos išvarpytos kulkų. Liepė viską išvalyti, išplauti, kulkų pėdsakus užtinkuoti. Lagerį likvidavo, mus išvežiojo, išskirstė po kitus skyrius.
Kiek žuvo kalinių? Tiksliai nežinome. Kalbėjo, kad 150 žmonių. Julius Mačiulis, tvarkęs lavonus, sakė, kad jų buvo 250. Iš nušautų lietuvių prisimena tik elektriko Jono Zakaro ir Einorio pavardes.
79JULIUS SAVICKAS
1946 m. Šiauliuose karo tribunolas pagal 58-la, 11 straipsnį nuteisė 15 metų katorgos darbams. Kalėjau Norilsko lageriuose. Po Stalino mirties laukėme, kad kažkas pasikeis laisvės linkme, pagerės gyvenimo sąlygos, palengvės lagerio režimas. To nebuvo, režimą net sugriežtino. Prasiskverbė nuogirdos, kad pietų lageriuose Karagandoje kaliniai bruzda, vyksta neramumai. 1953 m. birželio mėn. 3d. į darbą mūsų neišleido. Sužinojome, kad į zonoje esantį ŠIZO yra patalpinta keletas vytų iš 5-ojo lagerio, užimto sukilusių kalinių, tarp jų vienas lietuvis Algis Šavalinskas. Atvežti recidyvistai, apginkluoti peiliais, turėjo atlikti „juodą darbą“ - sudoroti atvežtuosius. Birželio 4 d. vaikščiodami išgirdome šauksmą iš ŠIZO, kad gelbėtume. Susibūrė daug vyrų prie kalėjimą juosiančio aptvaro. Iš garnizono atbėgo didelė grupė neginkluotų kareivių, kuriuos suleido į kalėjimą juosiantį aptvarą. Ėmėme svaidyti akmenis, plytas, laužti tvorą. Įvyko susirėmimas su kareiviais. Jie pabėgo už zonos. Išlaisvinome ŠIZO kalinius. Iš bokštelių ir iš už tvoros atbėgę ginkluoti kareiviai ėmė šaudyti į mus. Buvo nukauti 7 kaliniai, daug sužeista. Išvarėme iš zonos prižiūrėtojus, karininkus, užėmėme lagerį. Padarėme karstus ir žuvusiuosius su iškilmėmis palaidojome lagerio zonoje. Įvairių tikybų kunigai laikė pamaldas už žuvusius. Mūsų likimo brolis kunigas Stasys Masiulionis irgi atlaikė mišias, Zenonas Drongis pasakė atsisveikinimo kalbą.
Sudarytas Sukilimo komitetas, kuriam vadovavo Borisas Šamajevas. Į Komitetą įėjo išvaduotas iš ŠIZO Vorobjovas, buvęs karininkas, frontininkas. Lietuviams Komitete atstovavo Juozas Kazlauskas. Įvesta karinė drausmė, kaliniai suskirstyti į kuopas, būrius. Palaikėme pavyzdingą tvarką, ėjome sargybą, nebuvo jokių chuliganizmo atvejų. Prisimenu vieną atvejį, sukėlusį čekistams susirūpinimą. Zonoje buvo dideli ratai. Mes priekyje vietoje grąžulo iškėlėme medinį rąstelį, kaip patrankos vamzdį, vežimą apdengėme brezentu ir nustūmėme arčiau sargybos vartų, priešais už 100 metrų įrengtą kulkosvaidžių lizdą. Visa tai darėme slapta, greitai. Po kiek laiko pasirodė grupė karininkų su žiūronais, ėmė tyrinėti, kas čia per pabūklas. Pagaminome šifrą, spausdinome proklamacijas ir, esant palankiam vėjui, aitvarais leidome į miestą. Lankėsi komisijos iš Maskvos, tačiau susitarti nepavyko, jie kategoriškai reikalavo nutraukti pasipriešinimą.
1953 m. rugpjūčio mėn. 4 d. kariuomenė ėmė supti lagerį, privažiavo daug sanitarinių mašinų. Pro vartus ir tvorose padarytus tarpus į zoną įvažiavo mašinos su kareiviais, ėmė šaudyti į kalinius.
Mes, daugiausiai lietuviai, budėjome prie pirties, džiovyklos, manėme karštą vandenį su spaudimu paleisti į kareivius. Tačiau iš miesto nutraukė vandens tiekimą, nebuvo slėgio. Kareiviai šaudė be jokio įspėjimo: ką matė, į tuos ir šaudė. Mes sulindome į pirtį, sugulėme ant grindų, girdėjosi šūviai, sprogimai, riksmas. Išgulėjome keletą valandų: kareiviai neleido atsikelti, judėti. Vėliau liepė keltis, rankas užsidėti ant galvų, išvedė į lauką. Eidami pastebėjome ant žolės suguldytų daug nukautų ir sužeistų. Už zonos prie kelio taip pat matėme suguldytus nukautus kalinius. Mus surikiavo ir ėmė rūšiuoti. Išvežė į nedidelį Kupec lagerį. Vėliau grąžino į mūsų lagerį, tačiau ne visus. Kur dingo kiti: buvo nušauti ar išvežti, nežinojome. Per garsiakalbį buvo paskelbta, kad panaikinamas katorgos režimas, leista nusiardyti numerius, neribojamas laiškų rašymas, darbo diena sutrumpinama iki 8 valandų, gali atvažiuoti aplankyti artimieji, bus peržiūrimos bylos. Kiek buvo aukų, sunku pasakyti. Manome, kad buvo nušauta keli šimtai, daug sužeista.
Mūsų aukos ir pralietas kraujas nebuvo veltui. Ypatingojo režimo (Gorlag) įkalinimo sistema žlugo. Žlugo ir GULAG’o salynas.
1952 m. rugsėjo mėn. atvykus etapui iš Karagandos į Norilską, po tam tikros tarpusavio žvalgybos, atsirado pažįstamų. Pasidalijus informacija, kalinių gyvenimas pradėjo keistis, pagerėjo ryšiai su kitais lageriais.
Pagrindinę jėgą naujos tvarkos įvedimui sudarė lietuviai ir ukrainiečiai.
Pirmiausia buvo sudrausminti per daug suįžūlėję brigadininkai ir lagerio šnipeliai - „beldikai“, darbų skirstytojai ir kiti, nemokėję valdyti rankų. Šiuo klausimu buvo griežtai sutarta: kiekvienu atveju sprendimą arba nuosprendį priima ir vykdo lietuviai lietuviams, ukrainiečiai ukrainiečiams ir t.t. 4-ajame lageryje mirties nuosprendžiai buvo įvykdyti 4 ar 5 išgamoms. Kai kurie niekšai buvo taip apdoroti, kad liko kaip šilkiniai, kiti išbėgo už zonos, ieškojo prieglobsčio pas čekistus. Susidarius tokioms aplinkybėms, atsirado būtinybė griežčiau laikytis pogrindžio veiklos taisyklių.
4-ajame lageryje bendradarbiavau su Petru Gatavecku ir Juozu Januškevičium. Sudarėme Pasipriešinimo grupę: Mindaugas Sudnikas, Jonas Meilus, Juozas Razmaratas, Vytautas Šepetys, Vincas Vernickas.
1953 m. gegužės 26 d. rytinė pamaina į darbą neišėjo, naktinė liko statybos zonos aptvare, beveik Norilsko miesto centre. Iškeltos juodos vėliavos. Drausmingai ėjome lagerio ir darbo aikštelės vidaus sargybą, palaikėme ryšius, vykdėme Sukilimo komiteto nurodymus per P. Gatavecką ir
J. Januškevičių. Atsakingas pareigas pasipriešinimo metu vykdė Petras Paltarokas, karagandietis Algis Šavalinskas. Jų pavardes sužinojau tik po sukilimo. Aktyviai ir organizuotai pogrindyje dalyvavo Tadas Vaitelis, Vladas Ežerskis, Antanas Kivilis, Stasys Montvila.
1953 m. liepos 3 d. kariuomenė 4-ajame lageryje sukilimą numalšino. Dalis sukilimo vadovų pateko į Norilsko apylinkėje esantį Kolargono kalėjimą, kiti buvo išvežioti į Sovietų Sąjungos kalėjimus ir lagerius.
Po sukilimo gyvenimo sąlygos lageryje moraliai ir materialiai pasikeitė į gerąją pusę. Neabejoju, Norilsko sukilimas pagreitino SSRS žlugimą.
1950-1953 m. dirbau miesto statybos brigadoje 4-ajame lageryje: kasėme duobes, betonavome pamatus, perdengimus. 1952 m. rugsėjo mėn. į
mūsų lagerį atvyko keleto šimtų kalinių etapas iš Karagandos. Tarp jų buvo lietuvių. Tai buvo vyrai, kurie neleido savęs skriausti ir kitus gynė.
1953 m. balandžio mėn. brigadininkas darbovietėje atsivedė savo kraštietį ir paprašė, kad išvirčiau arbatos. Jie išėjo. Išgirdau šūvį. Rytą sužinojau, kad tą brigadininko draugą sargybinis nušovė.
Pavasario įvykiai mūsų lageryje plėtėsi. Gegužės 27-osios rytą į darbą nėjome. Prasidėjo streikas. Mūsų komitetas laikėsi rezervuotai. Vieną birželio dieną pamatėme, kaip 5-ąjį lagerį šturmuoja kareiviai. Karininkai įsakinėja kareiviams. Kalinius išvarė iš zonos. Toliau juos skirstė: vienus varo į kairę, kitus į dešinę. Vieną šimtinę apsupo automatininkai, kitos jau nesudarė, nes įvyko subruzdimas prie vartų. Mes, apie 2000 vyrų, iš statybos zonos grįžome į lagerį ir ruošėmės bet kokiam blogumui. Dirbtuvių cechuose specialistai pradėjo iš kokso gaminti granatas. Jų sprogimo garsas didelis, tačiau naikinanti jėga perpus mažesnė už tikros granatos, bet buvo jau šis tas. Mums vadovavo Jonas Astrauskas. Mūsų lagerio aktyvistai pareikalavo čekistų paaiškinti, kur nuvežė vyrus iš 5-ojo lagerio. Komisija atsakė, jog tie visi kaliniai gyvi ir sveiki, liepė išsirinkti keletą vyrų, kuriuos pažadėjo nuvežti pas juos. Vytautas Laugalys ir dar keletas buvo nuvežti pas juos ir grįžę patvirtino, kad tie kaliniai sveiki ir gyvi.
Mūsų lageryje taip pat buvo visko: ir susišaudymų, ir susirėmimų, buvo ir sužeistų. Bet visi šie įvykiai atrodė nežymus lyginant su kitais lageriais.
Liepos pradžioje atsidarė centriniai vartai, įsakoma visiems išeiti už zonos. Kareivių buvo ne mažiau kaip mūsų. Buvo ir pas mus čekistų parankinių - „kalių“. Rūšiavo, daužė, spardė kojomis ir jie. Taip pasibaigė sukilimas 4-ajame lageryje.
