PIRMOJI PERGALĖ*
Bronius Zlatkus
Viens, du, viens, du... porą šimtų metrų į vieną pusę ir tiek pat atgal, iki susitinkame su kitos grupės sargybiniais. Mes dviese. Mes saugome mūsų laisvąją zoną - kalinių respublikos sienas. Šalia spygliuotos vielos tvora, toliau keleto metrų pločio mirties juosta, tarpas tarp dviejų sargybos bokštų: čia šaudoma be įspėjimo. Už jos išorinė spygliuotos vielos tvora. Ten taip pat budi, vaikšto sargybiniai, jų rankose automatai. Jie raudonais antpečiais, Stalino-Berijos kariai. Sargybinių pareiga saugoti tarybinę liaudį nuo tokių, kaip mes, liaudies priešų, bandančių išklibinti socialistinės tėvynės pamatus. Jie gali mus žudyti, tyčiotis.
1953 m. gegužės 30 d. Norilskas. Šiaurė, 70 paralelė. Naktis. Nakties tik pavadinimas. Saulė priartėja prie ledinių kalnų viršūnių, tarsi sakydama: „Sveikučiai!“. Greitai ateis laikas, kai ištisiems trims mėnesiams kalnai paslėps saulę. Naktis - tai naktis, kad ir kokia ji būtų. Kaliniai miega barakuose, budi tik sargyba. Jau daugiau kaip savaitė, kai lagerį valdome mes, mūsų išrinktas komitetas. Mes - tai daugiau kaip 5000 politinių kalinių, ypatingojo režimo 5-asis Gorlago skyrius, katorginis. Tokių lagerių Norilske - šeši, tarp jų vienas moterų. Numeriai ant rūbų, grotos languose, užraktai duryse. Mums skirti patys sunkiausi fiziniai darbai: karjerai, pamatų pastatams ruošimas, tranšėjų kasimas ir t.t.10-12 val. darbas šaltyje, vėjuje.
