SAVISAUGOS BATALIONŲ KARIŲ LAIŠKAI

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Literatūriniame skyrelyje skelbiami lietuvių savisaugos batalionų, kovojusių Rytų fronte, karių laiškai, buvę tarsi sovietinių partizanų ir Raudonosios armijos dalinių karo trofėjai. Jie saugomi Lietuvos visuomenės organizacijų archyve (LVOA, buvusiame Partijos istorijos instituto prie LKP CK partiniame archyve).

Laiškai iki šiol nepublikuoti ir nežinomi platesnei visuomenei Sovietmečiu buvo skelbiami intensyviai ideologiškai eksploatuojami tik raudonarmiečių, sovietinio partizaninio judėjimo dalyvių laiškai dienoraščiai ir kiti dokumentai turėję atskleisti tarybinį patriotizmą, parodyti lietuvių tautos kovą prieš "baisiausiąjį priešą" - vokiškąjį fašizmą. Dokumentai, kurie demaskavo "buržuazinius nacionalistus" kaip hitlerinių okupantų talkininkus, karo nusikaltėlius, lietuvių tautos atplaišas ir t.t. Būtent tokiu tikslu "Švyturyje" (1969, Nr.16-17) buvo paskelbtas viršilos Plevoko dienoraštis, rastas 1942m. vasario 28d. pas žuvusį karininką Semionovo km., Drogobužo rajone.

Istorijos tiesa tokia, jog Vokietijos - SSRS kare lietuviai dalyvavo ne tik Raudonosios armijos, bet ir vokiečių pusėje, pastarojoje, iki 1944m. sovietinės priverstinės mobilizacijos dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių netgi žymiai gausiau; vokiečių okupacijos metais suformuoti 23 savisaugos batalionai (jie lietuvių vadinti ir Tautine darbo apsauga, Lietuvos apsaugos dalimis), juose per visą laiką tarnavo apie 15 tūkst kareivių ir karininkų. Be šių karinių policinių formuočių, nors ir negausiai buvo suformuota keletas karinių statybos batalionų, Lietuvos gyventojai patekdavo ir į Vermachtą.

Lietuvių karių, įvairiais keliais patekusių į savisaugos batalionus, likimas daugeliu atžvilgių buvo skaudus ir tragiškas. Okupavę Lietuvą, vokiečiai nepripažino jai suverenios valstybės teisių, neleido atkurti Lietuvos kariuomenės, laikėsi nuostatos, kad lietuvių ir kt. okupuotų tautų karinė pagalba jiems nereikalinga, leido kurti tik karinio-policinio pagalbinio pobūdžio dalinius, kuriuos dažniausiai vadino policijos batalionais (Schutzmannschafts batalione), jų karius policininkais, įsipareigojusiais nuolatinei policijos tarnybai

Tuo tarpu, lietuvių kariniai ir politiniai veikėjai šiuos batalionus vertino kaip savo pradines karines pajėgas, kurias reikia išlaikyti net okupacijos sąlygomis ir išsaugoti ateičiai, kovai dėl nepriklausomybės1.

Ši aplinkybė ir buvo svarbiausias motyvas stojant į savisaugos batalionus, juo labiau, kad vokiečiai savo planų - kaip ir kur batalionai bus panaudojami - ne iš karto atskleidė. Buvo ir kitos svarbios aplinkybės: po Lietuvos valstybės ir tautos 1940-1941m. tragedijos, sovietinių represijų, ypač skaudžiai palietusių Lietuvos kariuomenę, daugeliui kariškių kovos prieš bolševizmą idėja nebuvo svetima. Pažymėtini ir priverstiniai stojimo motyvai Pasidavę vokiečiams pirmosiomis karo dienomis į nelaisvę, lietuviai kariai buvo verčiami pasirinkti viena iš dviejų: arba sunki dalia sovietinių karo belaisvių stovyklose, arba tarnyba formuojamuose batalionuose.

Iki 1941m lapkričio pradžios Kaune suformuoti 5 savisaugos batalionai (juose buvo apie 3470 žmonių), Vilniuje — 4 batalionai po 1 - Šiaulių bei Panevėžio apygardose. 1942m. rugpjūčio pabaigoje batalionuose buvo 341 karininkas, 1773 jaunesnieji vadai 6275 kareiviai.

Nereiktų manyti kad batalionuose santykinai tarnavo daug Lietuvos vyrų. Gen. St.Raštikio tvirtinimu, Lietuva nesunkiai galėjo sudaryti 2 didelių korpusų armiją iš 150 tūkst. karių2. Pažymėtina ir tai jog daugelis karininkų, tarp jų plk. J.Vitkus, gen. št plk. ltn. J.Juknevičius ir kt., įsitikinę, jog vokiečiai neleis atkurti Lietuvos kariuomenės, iš tarnybos batalionuose pasitraukė.

1941m. rudenį kai kurie savisaugos batalionai gavo įsakymus išvykti į Rytus: į vokiečių fronto pirmąsias linijas, kovai su sovietiniais partizanais, saugoti geležinkelių linijas, tiltus, kitus karinius, ūkinius objektus. Pasiųsti į Rytus lietuvių savisaugos batalionai buvo išmėtyti Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, nuo limento ežero šiaurėje iki Azovo jūros pietuose.

Vokiečių šiaurės fronte 1943m. buvo 5-asis, 10-asis, 13-asis ir 256-asis batalionai Tai buvo bene labiausiai kovose užsigrūdinę lietuvių savisaugos batalionai Rytuose. Nuo 1942m. pavasario dauguma užverbuotų naujokų buvo siunčiami pirmiausia į šiuos batalionus.

Lietuvių savisaugos batalionų Rytų fronte veiktos pobūdį iliustruoja 5-ojo bataliono (vadas kpt. Pr.Ambraziūnas) veikla: 1-oji kuopa saugojo limento ežero vakarinę pakrantę, 12-oji kuopa - vokiečių armijos transportus, aptarnaujančius priešakines fronto linijas, 3-ioji kuopa -20-25 km geležinkelio ruožą tarp Diedovičių ir Dno stočių.

Lietuvių savisaugos batalionų išsiuntimas už Lietuvos sienų kėlė Lietuvos visuomenės ir jos politinių jėgų, net ir prisidėjusių prie batalionų sudarymo, nepasitenkinimą. Pr.Ambraziūnas 1942m. lapkričio mėn. išsamiame raporte gen. P.Kubiliūnui apie batalionų padėtį rašė; "Pavadinimas "savisaugos daliniai" darosi visiškai netinkamas, tik iškreipia mūsų uždavinių ir darbo esmę. Tikrumoje mes saugome Vokietijos reicho žygį prieš bolševizmą 3.

Lietuvių Nacionalistų partijos (LNP) vadovybė 1941m. lapkričio 11d. rašte P.Kubiliūnui siūlė griežtai protestuoti prieš 2-ojo (12-ojo) bataliono (vadas A.Impulevičius) ir kitų batalionų pasiuntimą į Baltarusiją ir panaudojimą Baltarusijos ir Lenkijos žydų žudynėse, įvertino šiuos faktus kaip Lietuvą ir jos kariuomenę kompromituojantį ir žeminantį aktą 4.

Patys bataliono nariai smerkė žydų žudynes ir lietuvių dalyvavimą jose. Tai atsispindi net sovietinių partizanų ir KGB dokumentuose po vienos iš žydų žudynių akcijos Kauno IX forte, savisaugos bataliono karių grupė atvirai reiškė nepasitenkinimą 5. Savisaugos bataliono karininkas, kuopos vadas, kpt. Kirkilas, įpainiotas į žydų žudynes, 1941m. liepos pabaigoje nusišovė6.

Lietuvių karių, pasiųstų į rytus, kovos dvasia nebuvo pakili - vokiečiams neatkūrus Lietuvos valstybingumo, jie nesijautė turį idealą, už kurį galėtų kovoti ir mirti Iš batalionų, ypač dislokuotų už Lietuvos sienų, buvo masiškai dezertyruojama, nesugrįžtama į dalinius po atostogų ir pan.

Negalutiniais duomenimis, iki 1944m. kovo ld. žuvo 451 lietuvių savisaugos batalionų karių, apie 2300 dezertyravo, iš jų pagauta ir nubausta apie 430 7.

Dauguma batalionų karininkų ir kareivių buvo patriotiškai nusiteikę, kai kurie karininkai palaikė ryšius su lietuvių antinacinio pogrindžio organizacijomis. Antai 11-ojo bataliono, dislokuoto Ukrainoje, vadas kpt. J.Būtėnas pats skaitydavo kareiviams pogrindžio spaudą. Kariai buvo raginami dezertyruoti į Lietuvą su ginklais. Kai kurie vadai siuntė į Lietuvą karininkus ir kareivius, siekdami juos išsaugoti sudarinėdavo fiktyvius dezertyrų sąrašus, nurodydavo, kurių žmonių ieškoti ir kurių ne.

Vienam, pareiškusiam norą stoti savanoriu į savisaugos batalionus, jų štabo karininkas pareiškė: "Kvaily, kur lendi galvą padėti suspėsi, kai Tėvynė pašauks8."

1944m. pavasarį daugelis savisaugos batalionų karių dezertyravo iš batalionų ir stojo į gen. P.Plechavičiaus kuriamą Vietinę rinktinę. Pabrėžtina, kad lietuvių pusės reikalavimai vokiečiams, kuriant Vietinę rinktinę, buvo formuluojami atsižvelgiant į daugeliu atžvilgių skaudžią savisaugos batalionų patirtį: ji turėjo būti vientisas karinis junginys, visų ginklo rūšių, vadovaujama grynai lietuviškos vadovybės, ji neturėjo būti siunčiama už Lietuvos sienų ir kt

Bene pirmieji lietuvių savisaugos batalionų karių laiškai ir kiti dokumentai sovietinių partizanų (2-osios brigados, 3-iojo pulko) buvo paimti 1942m. vasaros kautynėse. Tarp jų buvo K.Grigonio, P.Čepkausko, Vl.Labunsko, daug P.Širvinsko laiškų, rašytų jo žmonos A.Širvinskienės, gyvenusios Kaune, A.Panemunėje, Vaidoto g. 56a (2 jos laiškai publikuojami). Taip pat rasta A.Liutkaus, kilusio iš Grinkiškio valse, užrašų knygelė, kurioje skaitome "Išvykom iš Kauno [1942m.j kovo 11d., Rygoje buvome kovo 12d., Rusijoje -kovo 13d., Diedovičių stotyje — kovo 15d., kovo 22d. vakare Doroškino km." Paskutinis įrašas knygelėje padarytas 1942m. gegužės 28d., matyt, lietuvis karys, kaip ir P.Širvinskas, žuvo. Iš šių užrašų matyti, jog kalbama apie 13-ąjį savisaugos batalioną9.

Sovietinių partizanų būrių vadovybė paimtus iš nukautų, paimtų į nelaisvę karių laiškus perduodavo į Centrinio partizaninio judėjimo štabą, žvalgybos skyrių Maskvoje, o iš čia jie patekdavo į ten pat įsikūrusį Lietuvos partizaninio judėjimo štabą, kur jie buvo analizuojami kaip svarbus šaltinis apie lietuvių karinius dalinius, kovojusius vokiečių pusėje, taip pat apie padėtį Lietuvoje.

Tačiau sovietinėms politinėms ir karinėms institucijoms ne tik tai buvo svarbu. Iš paimtų laiškų ir kitų šaltinių buvo sudarinėjami batalionų karių, jų giminių ir artimųjų, susirašinėjusių su kariais sąrašai, juos įvardijant kaip "susikompromitavusius", tarybų valdžios priešus. Viename iš tokių sąrašų 83 pavardės, tarp jų įrašytas 255 savisaugos bataliono l-osios kuopos eilinis Juozas Kuprišauskas, jo motina R.Kuprišauskienė, gyvenusi Šakių vls., Jadagonių km., seserys Pr.Kuprišauskaitė, O.Kuprišauskaitė10. Netenka abejoti, kad po "išvadavimo" tokiuose sąrašuose užfiksuotų žmonių laukė sovietinės represijos.

Publikuojami laiškai iš Lietuvos rašyti daugiausia 1943m. Kalėdų švenčių proga, šiais adresais: Feldpost 19077 "D", 12951 "A" "B" "C", 11024. Galima spėti, kad šie laiškai rašyti daugiausia 13-ojo ir kitų batalionų, kovojusių vokiečių šiaurės fronte, kariams. 1944m. sausio antrojoje pusėje Raudonosios Armijos Leningrado ir Volchovo frontai vykdė stambias puolamąsias operacijas, kurių metu visiškai likviduota Leningrado blokada, čia kovoję lietuvių savisaugos batalionai patyrė didelius nuostolius.

Laiškuose nerandame daug informacijos iš visuomenės gyvenimo (nereikia pamiršti, kad veikė griežta vokiečių karo cenzūra), tačiau jie įdomūs kaip autentiški istorijos dokumentai ir liudytojai, kuriuose atsispindi to meto dvasia, žmonių nuotaikos, politinio ir ekonominio gyvenimo detalės, tragiški likimai lietuvių tautai primestame, svetimame kare. Kai kurių laiškų turinys giliai žmogiškas, sukrečiantis, žinant, koks likimas ištiko tuos, kuriems jie skirti A.Širvinskienė viename iš daugelio, čia nepublikuojamų laiškų savo vyrui rašė: "Povilėli, sako, kas turi Šv. Agotos duonos, tas nežūva. Aš jos gavau iš vienos moters ir Tau siunčiu. Laikyk ją su savimi kišenėje..."11

Ir dar, ką norėčiau pabrėžti, kalbėdamas apie laiškų turinį: daugumoje laiškų ryškūs patriotizmo motyvai, požiūris į savisaugos batalionų karius kaip į Lietuvos karius, ginančius tėvynę, jos žmonių geresnę ateitį, bolševizmo pavojaus nuojauta.

Atrenkant publikuojamus laiškus, stengtasi išvengti pernelyg asmeniško (intymaus) pobūdžio dalykų, todėl kai kurie laiškai kiek sutrumpinti Laiškų kalba neredaguota, tik pataisytos aiškios rašybos klaidos. Ne visi laiškai yra lengvai įskaitomi, todėl gali pasitaikyti netikslumų.

Laiškai skelbiami be juos rašiusių, jų giminių bei artimųjų sutikimo. Norėtume tikėti, kad šių laiškų publikavimas neatvers senų žaizdų, bet padės atskleisti vienpusiškai vertintą skaudžią istorinę praeitį.

Taip pat šios publikacijos rengėjams nežinomi laiškų autorių, jų artimųjų likimai Ką nors žinančius — rašiusius ar gavusius prašome atsiliepti ir suteikti daugiau informacijos. Ji bus skelbiama vėlesniuose LKA numeriuose. Rašykite mums adresu: LKA redakcija, Vytauto pr. 46, 3000, Kaunas, tel. 22 75 26.

Parengė Rimantas Zizas

Nuorodos:

1. Abraitis J. Gedimino pulko likimas: atsiminimai. V., 1994. P.94-95.

2.    "Lietuvos fronto biuletenis". 1943, lapkričio 26. Nr.11.

3.    LVOA. F3377. Ap.55. B.185.

4.    Ten pat F3377. Ap.55. B37. L200-20Z

5.    Ten pat F.l Ap.l B.97. L49.

6.    Ten pat F3377. Ap.55. B.53. L200-20L

7.    Ten pat F3377. Ap.58. B265. L.110.

8.    Ten pat F.l. Ap.l B.99. L28.

9.    Ten pat F.1771. Ap.5. B.138. Ll-4, 23-24, 61-62, 65-66.

10.    Ten pat F.l. Ap.l B.101. L.101-109.

11.    Ten pat F.l Ap.5. B.138. L65.

A.Širvinskienės laiškas vyrui Povilui Širvinskui

Kaunas,
1942m. balandžio 25d.

Man rūpi, kodėl aš iš Tavęs negaunu taip ilgai laiško. O gal jau ir šis laiškas nuėjęs Tavęs neberas. Kaip man skaudu, Povilėli, kad aš nieko nežinau. Gal netirtai nežinosiu, kada jau nebebus Tavęs šiame pasaulyje, Povilėli! Aš žinau, Tu esi drąsus, pasiryžęs, Tu esi tikras karys. Ir aš didžiuojuosi Tavimi. Tu kovoji ne tik dėl savęs. Bet kovoji ir dėl kitų. Kad ir kiti turėtų laisvę ir geresnį gyvenimą. Taip, Povilėli! Taip ir turi būti. Mes turim gyventi geriau, kaip iki šiol gyvenom. Ką padarysi, Povilėli, karas! Tas baisus karas, tik jis mumis ir išskyrė. Žiauri likimo ranka mus perskyrė. Ir mes turim su tuo sutikti, ką siunčia mums likimas. O, kad aš galėčiau Tau padėti, padėt nugalėt priešą. Povilėli! Aš būčiau tada tikrai laiminga. Bet aš negaliu, aš nieko negaliu. Net nesugebėsiu šį vakarą parašyt tinkamo laiško. Povilėli! Nežinau, kas yra? Kas yra su manimi? Skauda širdį taip, atrodo, lyg su replėmis spaudžia. Išsiblaškius nežinau tiesiog, ką rašau. Norėčiau Tau daug, daug ką parašyti, norėčiau suramint Tave, bet trūksta jau man jėgų. Povilėli! Kad Tu nors galėtum parvažiuot. Bet čia tai tik mano svajonė. Šis vakaras, šeštadienio vakaras. Girdžiu, kaip gatve eina žmonės, jie linksmi, juokiasi. O man taip liūdna, taip aš verkiu. Aš pykstu kam jie juokiasi. Kodėl jiems taip linksma? Nejaugi jie negalėtų taip pat sėdėt ir liūdėt kaip aš, Povilėli? Kaip aš drįsau Tau taip rašyti? Ir dar net skųstis. Dabar pats matai, Povilėli, kokia aš silpna. Atleisk,

Poviliuk! Aš tiesiog noriu suplėšyti šį laišką ir tik už tai, kad aš drįsau taip parašyti. Bet neplėšiau todėl, kad būtinai noriu sekmadienį nunešt, įmest mieste Tau šį laišką. O antrą iš naujo parašyt tikrai jau neparašysiu, nes jau negaliu, Povilėli. Viskas man gerai, esu sveika, nesirūpink, visko man užtenka. Tik Tu rūpinkis savimi. Tik Tu grįžk pas mane, Povilėli, daugiau aš nieko nenoriu. Man buvo liūdna tik tada, kai aš rašiau šį laišką. O kada Tu jį gausi, tai aš jau būsiu linksma, patenkinta. Man jau bus viskas praėję, Povilėli, tik Tu nesirūpink nieko. Sudie, mano Povilėli. Kai Tu grįši, aš Tau tada daug daug visko papasakosiu. Gal jau neturi popieriaus ar vokų. Man tada visai neatėjo į galvą, aš galėjau keletą per tą kareivėlį įduoti.

Povilėli brangus, sudie! Kovok, būk sveikas, neužmiršk manęs ir Dievo. Sudie, lieka liūdna tavo Albina.

Tik rašyk man dažnai laiškus. Tau rašau šį 4-ą laišką.

Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas (toliau - LVOA). F.1771. Ap.5. B.138. L.109.

1942m. gegužės 8d.

Mano branguti Povilėli! Tą pačią džiaugsmo valandą, kada laiškanešys padavė man Tavo laiškus, sėdausi ir rašau Tau, Povilėli! Kaip kartais likimas žmogų suartina. Kiek mes čia daug likom moterų vienodo likimo, nes visos, atrodo, kaip savos. Jeigu pas vieną kurią nors atvažiuoja koks kariškis, tai visos jau žino ir einam, teiraujamės, klausiam, kaip sekasi, ar dar gyvi, ar visko užtenka? Bet, aišku savaime, kad kiekviena klausia daugiausia apie savo.

Povilėli! Kaip gera, kaip smagu, kada pasako man, kad Tu dar gyvas, kad dar net nesužeistas. Kaip aš tą kartą būnu laiminga. Kaip man linksma, man atrodo, kad tik todėl Tu sveikas, kad aš meldžiuosi, mane Dievas išklauso ir Tave saugoja. Ir aš pilnai tikiu, kad tave Marija saugos iki pabaigos. Povilėli, atvažiavo Oržekauskas iš Jūsų bataliono, buvau nuėjus pas juos, nes aš su jo žmona gerai pažįstama. Tu žinai, jis sužeistas seniai, kai dar partizanu buvo. Bet dabar vėl jis ten kažkur tą patį šoną užsigavo. Jis man daug ką papasakojo. Dabar jis guls į ligoninę, Žaliajam kalne klinikoj. Taip pat ir Andrius čia, ir jis guls į kliniką. Povilėli! Aš vis tik galvoju, kad jie laimingi, jie taip lengvai sužeisti. Per tą laiką, kol jie bus čia, gali būti visokių pasikeitimų, Povilėli! Bet pavydėt jiems nepavydžiu. O gal Tu net visai sveikas grįši. Povilėli! Kaip pasakojo Oržekauskas, daug kareivių mėgina patys ką nors sau pasidaryti. Apsaugok Dieve, Povilėli! Tik Tu ką nors nesugalvok. Tave ir taip Dievas saugos. O ką žinai, kokios būtų to visko pasekmės. Kartais iš menkiausio nieko padaro žmogų nelaimingą per visą gyvenimą. Bet Tu, mano Povilėli, apie tai nė nepagalvok. Kaip gerai, kad atsirado Tavo lagaminas. Aš buvau taip susirūpinus, kad Tu nieko neturi, kad Tavo viskas pražuvo. Bet dabar man lengviau. Gavau 200rm, tavo siųstus per paštą pinigėlius, stengsiuos neišleisti, surinksiu ir ką nors nupirksiu. O iš savo algos negaliu, Povilėli, palikt anei kiek. Balandžio mėnesį gavau 63rm. O dabar, gegužės mėnesį, gavau 90rm, sako, kad tiek priklauso ir turbūt visada po tiek gausiu. Tai tik pragyvent, dabar taip viskas brangu, nupirkt ką nors iš šalies tai tiesiog nežmoniškos kainos. Kartais net turiu pasiskolint pinigų.

Povilėli, parašiusi laiškus, eisiu pas tą viršilą. Tik nežinau, ar jis sužeistas, ar sveikas grįžo. Jeigu sužeistas, tai jis turės gulti į ligoninę, ir greit Jūs nepasimatysit. Ir dar, eisiu pas vieną ponią, ji turi šv. Agotos duonos, tai ji man duos, o aš Tau dabar siunčiu. Povilėli! Ją visada laikyk su savim, įsidėk kur nors į kišenėlę, tai ji Tave saugos, ir Tu nežūsi. Povilėli! Tuo aš ir baigsiu šį laišką, sudie, mano geruti Povilėli. Kovok sveikas, tegul Dievas Tau padeda. Ir tegul saugoja Tave Marija, kurios aš prašau kiekvieną rytą ir vakarą, kad ji Tave neapleistų.

Sudie, išsiilgusi tavęs laukia tavo Albina.

/LVOA. F.1771. Ap.5. B.138. L. 1127

P.S. P.Širvinskas žuvo. Prie laiškų yra jo asmens dokumentas.

Savisaugos bataliono kario Pauliaus Širvinsko laiškas
draugui Andriui Rinkevičiui

Rytų frontas, 1942m. birželio 30d.

Brangus ginklo drauge, Andriuk!

Šiandien nušvito ir mano aptemdytos akys, pasidarė džiugu už tai, kad gavau nuo Tavęs ir nuo Klemuko /Klemo Skabicko -R.Z./ laiškučius. Man gera, kad Jums, mylimi draugai, linksma skrajoti taip mums mylimos Tėviškės padangėje, aš Jums ir dar toliau linkiu linksmintis tėviškėj tarp savųjų. O mano dalia - čia! Brangus Andriuk! Aš ir toliau lieku kovoti su piktojo komunizmo gaujomis, prisiekiau atsikeršyti jiems už žuvusius draugus. Man linksma, kad aš nors galiu jiems atkeršyti ir tęsti kovą iki galutinės pergalės.

Kada stovėdamas upės pašlaitėse tarp nepereinamų miškų lyg per sapną, per miglą prisimenu žaliuojančią tėviškę, prisimenu savuosius, galop prisimenu ir tėviškėje likusius laimingus draugus. Nusimenu, jog malonu ir man būtų ten, bet ką, aš esu toli toli nuo Jūsų ir mano likimas Dievo rankose, gal ir daugiau nebeteks pamatyti tėviškės, pasimatyti su savaisiais, paskęstu svajonėse, regiu tą viską, ką palikau savo akyse, bet staiga nuveja tas mintis, tą liūdesį "šamo" barabanėlio šūviai.

Brangus Andriuk! Parašyk tu man ilgoką laišką ir parašyk naujienas. Andriuk, kada tu buvai užėjęs pas mano žmoną? Tavo laiškas rašytas birželio dvidešimtą, jog Albina tuo laiku buvo išvykus į kaimą, ar ne? Ji man rašė, kad išvyko pradžioj birželio, ar ji jau gali būti pargrįžus iki dvidešimtos, o gal Tu buvai pabaigoje gegužės, nes tada tai ji buvo namuose. Andriuk, parašyk, ar jau sveikas, o gal dar ligoninėj, o gal jau atostogose ir kada sugrįši pas mus, gerai, ką? Parašyk ir kaip su alum, ar gerai, ar blogai, aš labai jau pasiilgau alaus, rodos, už stikliuką duočiau dešimt markių, daugiau pas mane nieko, esu sveikas dar ir tęsiu darbą toliau. Andriuk! Tave sveikina visi vienbalsiai ir linki už mus visus išgerti alaus, kad mūsų nekankintų troškulys to alaus. O labiausiai sveikina Adolfas ir prašo parašyti jam laišką. Sudie, sudie.

Atleisk už taip negražiai parašytą laišką, nes labai skubėjau,- jau veža paštą į stotį.

Tavo draugas Paulius.

/LVOA. F.1771. Ap.5. B.138. L. 123./